Civilinė byla Nr. e2A-363-943/2020
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00238-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.2.4.2.1; 2.6.11.6
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Diuna – Tour“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-666-273/2019 pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Diuna – Tour“ ieškinį atsakovui A. R. (A. R.) dėl pirkimo – pardavimo sutarties ir pareiškimo apie atsiskaitymą pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo notarė J. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Rusijos Federacijoje įregistruota ribotos atsakomybės bendrovė (toliau – RAB) Diuna – Tour“ kreipėsi į teismą prašydama:
1.1. pripažinti 2013 m. sausio 2 d. Pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir – ginčo, ginčijama sutartis), kuria ieškovė RAB „Diuna – Tour“ perleido atsakovui A. R. pastatą – motelį ir pastatą – ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas), negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu;
1.2. pripažinti 2013 m. gruodžio 3 d. RAB „Diuna – Tour“, atstovaujamos įgalioto asmens V. R. (V. R.), pareiškimą apie tai, kad A. R. atsiskaitė pagal 2013 m. sausio 2 d. Pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir – pakvitavimas), negaliojančiu ab initio CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu;
1.3. taikyti vienašalę restituciją: gyvenamąjį namą, esantį adresu – (duomenys neskelbtini), grąžinti ieškovės nuosavybėn;
1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad bendrovei nuosavybės teise priklausė motelis ir ūkinis pastatas, buvę adresu (duomenys neskelbtini). 2012 m. gruodžio 28 d. buvo priimtas RAB „Diuna – Tour“ akcininkės, valdančios 98 procentus akcijų, RAB „Dosug“, atstovaujamos direktoriaus V. R. sprendimas parduoti ginčo turtą už 50 000 Lt (14 481 Eur). Tuo pačiu sprendimu buvo nutarta parduoti ir kitą ieškovei priklausantį turtą: pastatą – motelį, dirbtuves ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini) už 430 000 Lt (124 537 Eur) kainą.
3. Ieškovė nurodo, kad 2013 m. sausio 2 d. Pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė perleido ginčo turtą atsakovui už 50 000 Lt (14 481 Eur), nors tuo metu vien Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ nustatyta vidutinė ginčo turto rinkos vertė buvo 104 762 Lt (30 341 Eur), t. y. ginčo turtas, buvo perleistas už daugiau nei du kartus mažesnę kainą, nei reali turto rinkos vertė. Ieškovė pažymi, kad 2013 m. sausio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė pardavė analogišką pastatą – motelį, su dviem menkaverčiais statiniais (dirbtuvėmis ir ūkiniu pastatu), esančius (duomenys neskelbtini) už 430 000 Lt (124 537 Eur), nors VĮ „Registrų centras“ duomenimis, šio pastato – motelio rinkos vertė buvo tik 86 000 Lt (24 907 Eur). Šios aplinkybės, ieškovės manymu, leidžia daryti išvadą, kad ginčo turtas atsakovui buvo perleistas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą.
4. Ieškovės teigimu, nors 2013 m. gruodžio 3 d. ieškovės įgalioto asmens V. R. pareiškimu yra užfiksuota, kad ieškovė ginčo sutartyje nustatytą kainą, t. y. 50 000 Lt (14 481 Eur) yra gavusi, tačiau realiai bendrovė nei grynais pinigais, nei pavedimu nėra gavusi iš atsakovo pinigų už jam parduotą turtą.
5. Ieškovės manymu, ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės interesus, atsakovas sudarydamas šiuos sandorius buvo nesąžiningas, todėl jie turi būti pripažinti negaliojančiais. Nurodoma, kad ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, o sutarties sudarymas už žymiai mažesnę nei rinkos kaina, nesant tam jokio poreikio negali būti prilyginamas racionaliam sprendimui, kuriuo yra siekiama pelno, taigi, ginčijama sutartis yra akivaizdžiai žalinga įmonei ir iš esmės pažeidžia jos interesus. Be to, pakvitavime pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija.
6. Ieškovei žinoma, kad atsakovas A. R. yra V. R. sūnus, todėl juos siejantis artimas giminystės ryšys patvirtina nesąžiningumo prezumpciją. Aplinkybė, kad sprendimą dėl ginčo turto pardavimo už žymiai mažesnę nei rinkos kaina priėmė V. R. ir jį įsigijo A. R., leidžia daryti išvadą, kad tarp nurodytų asmenų egzistavo išankstinis susitarimas perleisti ieškovės turtą. Ieškovės įsitikinimu, A. R. buvo žinoma ir suprantama, kad ginčo turto pardavimas už 50 000 Lt (14 481 Eur) neatitinka ieškovės, kaip pelno siekiančio asmens, tikslų ir interesų. A. R. sudarydamas ginčijamą sutartį turėjo suprasti šio sandorio akivaizdų žalingumą ieškovei. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčijamos sutarties sudarymo dieną nebuvo jokio poreikio greitai realizuoti ginčo turtą, siekiant gauti apyvartinių lėšų. Priešingai, sutartyje numatytas atsiskaitymas už turtą iki 2023 m. be jokių papildomų sąlygų, aiškiai rodo, kad perleidžiant ginčo turtą buvo veikiama išimtinai atsakovo interesais.
7. Ieškovės nuomone, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą ginčijamą sandorį ir pakvitavimą pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu. Pažymima, kad Pakvitavimo galiojimas papildomai ginčijamas ir CK 1.92 straipsnyje bei 2.133 straipsnyje nurodytais pagrindais, kadangi V. R. neturėjo įgaliojimo veikti ieškovės vardu.
8. Ginčijamą sandorį su pakvitavimu pripažinus negaliojančiais, ieškovė prašo taikyti vienašalę restituciją ir ginčijamą turtą, kurį atsakovas modifikavo (suformavo naują daiktą bei pakeitė adresą: motelis ir ūkinis pastatas, buvę (duomenys neskelbtini) buvo sujungti suformuojant naują daiktą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) grąžinti ieškovei.
9. Atsiliepime į ieškinį atsakovas A. R. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
10. Atsakovas nurodė, kad jo tėvas V. R. buvo vienintelis ieškovės akcininkas ir faktinis savininkas, todėl turėjo įgaliojimą ginčo sandorių sudarymo metu veikti ieškovės vardu.
11. Atsakovo teigimu, nuo pat ginčo sutarties sudarymo jis dalimis per keletą kartų sumokėjo ieškovei 50 000 Lt (14 481 Eur) sumą, ką bendrovės faktinis savininkas patvirtino 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškimu. Atsakovo nuomone, ieškinys yra nepagrįstas, nes ieškovė neįrodė, kad ginčijama sutartis ir pakvitavimas prieštarauja ieškovės teisnumui ar tikslams. Atsakovas pažymi, kad nors ieškovė teigia, jog motelis ir ūkinis pastatas yra parduoti už žymiai mažesnę nei rinkos kaina, tačiau šiam argumentui pagrįsti nepateikė įrodymų. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovė teigdama, jog 2013 m. sausio 2 d. sudarant ginčo sandorį nebuvo jokio poreikio gauti pajamų, nes įmonės finansinė padėtis buvo gera, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius.
12. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovė nutylėjo faktinę aplinkybę, jog ginčo motelį, ūkinį pastatą ir kitus tris statinius, kuriuos 2013 m. sausio 2 d. pardavė UAB „Irgita“ bei atsakovui už bendrą 480 000 Lt (139 018 Eur) sumą, pati ieškovė įsigijo, vos dvidešimt dienų iki ginčijamos sutarties sudarymo, t. y. 2012 m. gruodžio 13 d. už bendrą 280 000 Lt (81 094 Eur) kainą. 2013 m. sausio 2 d. sudaryti du sandoriai, kurių vienas ginčijamas šioje civilinėje byloje, ieškovei buvo pelningi (gautas pelnas sudarė net 200 000 Lt (57 924 Eur).
13. Atsakovo nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė neįrodė vienos iš privalomos sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu sąlygos – akivaizdaus ginčijamos sutarties žalingumo bendrovei, kadangi motelis ir ūkio pastatas (kartu su kitais trimis statiniais) buvo parduoti pelningai.
14. Atsakovas pažymėjo, kad nors jis ir ieškovės faktinis savininkas yra artimi giminaičiai (sūnus ir tėvas), tačiau jų ryšys nėra artimas, nes V. R. prieš daugiau nei dešimt metų paliko savo sutuoktinę bei vaikus Lietuvoje ir pats išvyko gyventi į Rusiją. Tėvo ir sūnaus bendravimas visą minėtą laiką buvo epizodinis, todėl atsakovas neturėjo jokios informacijos apie savo tėvo verslą. Atsakovas ginčo sandorio sudarymo metu buvo 23 metų amžiaus, todėl neturėjo patirties vertinant ginčijamos sutarties atitiktį įmonės tikslams ir interesams.
15. Atsakovo nuomone, vienašalės restitucijos taikymas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes atsakovas atsiskaitė pagal ginčijamą sutartį, be to, ginčo turtas yra iš esmės pakeistas atsakovo lėšomis, rekonstruojant jį į gyvenamąjį pastatą ir dėl to patyrus daugiau nei 44 140 Eur išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
16. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
17. Spręsdamas dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo pirmosios instancijos teismas visų pirma nustatė, kad ieškovės RAB „Diuna – Tour“ 2012 m. gruodžio 3 d. išduoto įgaliojimo pagrindu V. R. buvo suteikta teisė sudaryti sandorius įmonės vardu, todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad V. R. neturėjo teisės veikti ieškovės vardu.
18. Vertindamas ginčijamų sandorių galiojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad nors ieškovė teigia, jog sudarant ginčo sandorį nebuvo jokio poreikio gauti pajamų (apyvartinių lėšų trūkumas, pradelsti įsiskolinimai ir pan.), tačiau tik šis argumentas nesudaro pagrindo spręsti apie tai, kad sandoris buvo akivaizdžiai žalingas, nes dėl sudarytų sandorių ieškovė gavo 200 000 Lt (57924 Eur) pelną.
19. Teismas taip pat nusprendė, kad į bylą pateikti įrodymai apie atsakovo 2011 – 2013 metais gautas pajamas, leidžia spręsti apie tai, kad atsakovas turėjo lėšų sandoriui įvykdyti ir atsiskaitė su ieškove.
20. Įvertinęs atsakovo nurodytus argumentus dėl jį ir jo tėvą (V. R.) siejančių santykių, atsižvelgęs į tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo 23 metų amžiaus, neturėjo patirties vertinant ginčijamos sutarties atitiktį įmonės tikslams ir interesams bei pasitikėjo savo tėvu, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Ieškovė RAB „Diuna – Tour“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinys būtų tenkintas; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Teismas, vertindamas ginčijamo sandorio galiojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu, nepagrįstai jo atitiktį juridinio asmens tikslams vertino ne kaip atskirą sandorį, bet kartu su kitais 2013 m. sausio 2 d. įmonės sudarytais sandoriais, kurių galiojimo klausimas byloje nekeliamas.
22.2. Ginčijamas sandoris pažeidžia ne tik ieškovės, bet ir ieškovės kreditorių interesus, todėl sandorio galiojimo klausimas turi viešojo intereso pobūdį.
22.3. Teismo išvados dėl atsakovo sąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį nepagrįstos ir ydingos.
22.4. Teismas nepagrįstai išskyrė favor cotractus principą (prioritetas sutarties vykdymui) kaip papildomai ribojantį sandorio nuginčijimą CK 1.82 straipsnio pagrindu.
23. Atsakovas A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
24. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčijamos sutarties sudarymas joje nurodyta kaina pažeidė bendrovės turtinius interesus, pablogino jos finansinę padėtį ar esmingai įtakojo jos ūkinės – komercinė veiklos rezultatus, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
24.2. Ieškovė apeliaciniu skundu prašydama įvertinti, ar sandorio galiojimas nepažeidžia įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų, peržengia apeliacinio skundo ribas.
24.3. Ieškovė nepaneigė CK 1.82 straipsnyje įtvirtinto sandorio šalies, t. y. atsakovo sąžiningumo.
24.4. Teismas spręsdamas byloje kilusį ginčą pagrįstai atsižvelgė į teisinių santykių stabilumo principą, kadangi ieškovė manydama, kad ginčijama sutartis buvo nenaudinga bendrovei, galėjo reikšti ieškinius buvusiems įmonės vadovams, o ne ginčyti sandorį ir juo sukurtus teisinius santykius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.
26. Pateiktu ieškiniu buvo prašoma pripažinti sutartį bei pareiškimą dėl atsiskaitymo pagal ją negaliojančiais dėl prieštaravimo juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis). Pareiškimą dėl atsiskaitymo (pakvitavimą) papildomai buvo prašoma pripažinti negaliojančiu ir kaip sudarytą įgaliojimus viršijusio atstovo (CK 1.92 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui ieškinio reikalavimų netenkinus, apeliantė (ieškovė) ginčija teismo sprendimo išvadas, kuriomis netenkinti ieškinio reikalavimai, grindžiami CK 1.82 straipsnio nuostatų taikymu, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi apeliacinio skundo argumentais, tikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio galiojimą (CK 1.82 straipsnis).
Dėl sandorio ginčijimo CK 1.82 straipsnio pagrindų sąlygų
27. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai įtvirtinti ir nuginčijimo sąlygos apibrėžtos CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.
28. Kasacinio teismo praktika dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, yra nuosekliai plėtojama ta linkme, kad sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).
29. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, kai: 1) jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir 2) apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios, sudarydamos sandorį, veikė nesąžiningai. Šiuos kriterijus teisėjų kolegija vertina spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatuota, kad ginčijama sutartis neprieštarauja juridinio asmens tikslams, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl sandorio naudingumo įvertinimo
30. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčijamo sandorio nenaudingumą įmonei siejo su sutartyje nustatyta parduodamo turto kaina. Ieškovės teigimu, ginčijamą sandorį įmonė sudarė nesant tam poreikio ir perleido ginčo turtą už daugiau nei tris kartus žemesnę nei rinkos kaina.
31. Teisėjų kolegija, vertindama šių skundo argumentų pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad nors bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų, tačiau CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018).
32. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017). Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertinama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
33. Šiuo atveju nustatyta, kad RAB „Diuna – Tour“ akcininkas, valdantis 98 procentus įmonės akcijų – RAB „Dosug“, atstovaujamas direktorius V. R., 2012 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą parduoti įmonei priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) už bendrą 480 000 Lt (139 018 Eur) sumą, kartu pažymint, kad pastatas – motelis ir pastatas – ūkinis pastatas (ginčo statiniai) parduodami už 50 000 Lt (14 481 Eur) kainą, o kiti statiniai už 430 000 Lt (124 537 Eur) kainą (1 t., b. l. 20).
34. Įgyvendinant nurodytą sprendimą 2013 m. sausio 2 d. RAB „Diuna – Tour“ pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 19 pardavė UAB „Irgita“ pastatą – motelį, pastatą – dirbtuves ir pastatą – garažą, esančius (duomenys neskelbtini) už bendrą 430 000 Lt (124 537 Eur) kainą (1 t., b. l. 50-63). 2013 m. sausio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 21, RAB „Diuna – Tour“ pardavė atsakovui A. R. už 50 000 Lt (14 481 Eur) pastatą – motelį ir pastatą – ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (ginčo statiniai) (1 t., b. l. 64-74). Ginčijamos sutarties 3.2. punktas numatė, kad atsakovas perkamų daiktų kainą turi sumokėti iki 2023 m. sausio 2 d., t. y. per 10 metų (1 t., b. l. 68). 2013 m. gruodžio 3 d. RAB „Diuna – Tour“, atstovaujama V. R., patvirtino, kad visa kaina už parduotą ginčo turtą, t. y. 50 000 Lt (14 481 Eur) yra sumokėta (1 t., b. l. 25).
35. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad byloje nepaneigta pakvitavime nurodyta informacija apie tai, kad pinigai už ginčo turto pardavimą yra gauti, bei įvertinęs, kad RAB „Diuna – Tour“ nurodytomis pirkimo – pardavimo sutartimis parduotą turtą įsigijo 2012 m. gruodžio 17 d. iš UAB „Alina“ už 280 000 Lt (81 094 Eur) (2 t., b. l. 174-188) ir iš pardavimo sandorių gavo 200 000 Lt (57 924 Eur) pelną, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo įžvelgti sandorio nenaudingumo įmonei.
36. Apeliantė ginčija šias teismo išvadas teigdama, kad teismas nepagrįstai apie ginčijamo sandorio naudingumą sprendė įvertinęs jį kartu su kitu 2013 m. sausio 2 d. sudarytu sandoriu, kuris nebuvo bylos nagrinėjamo dalykas.
37. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės vertinimu. Laikytina, kad įmonės verslo logika turėtų būti pagrįsta skaičiavimais ir optimalių sprendimų paieška ir nors nėra būtina, kad visi sprendimai, atitinkantys verslo logiką, būtų pelningi, priimamų sprendimų naudingumą turi rodyti bendra įmonės veikla, o ne atskiras jos elementas. Nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Tokiu atveju teismas turi tirti ir vertinti šalių elgesį ir ketinimus kuriant įvairialypius sutartinius santykius, kokių tikslų jos siekė sudarydamos kelias sutartis ir kokius veiksmus atliko vykdydamos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016). Nors šiuo atveju sandoriai buvo sudaryti ne tarp tų pačių asmenų, byloje ginčas kilo tik dėl vieno iš jų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ginčijamo sandorio naudingumą, atsižvelgdamas į tai, kad turtas, kuris buvo įsigytas viena sutartimi vėliau buvo parduotas sudarant dvi sutartis. Todėl esant pirmiau nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms (nutarties 33-34 punktai), kurios rodo, kad įmonei priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. visą pastatų kompleksą, buvo nuspręsta parduoti kartu, nustatant bendrą pardavimo kainą, akivaizdu, jog vertinant vieno iš parduoto turtinio komplekso dalių (ginčo turto) sandorio naudingumą įmonei, jis negali būti vertinamas atsietai nuo kito sandorio, sudaryto įgyvendinant akcininko sprendimą, kadangi tik jais kartu buvo pasiektas vieningas tikslas – parduoti visą įmonei priklausantį turtinį kompleksą už 480 000 Lt (139 018 Eur) kainą. Toks faktinių aplinkybių įvertinimas nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl sandorio, kuris nebuvo ginčo dalyku.
38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vertinant sandorio naudingumą įmonei yra aktuali juridinio asmens turtinės padėties analizė. Šiuo atveju apeliantė bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų apie tai, kaip keitėsi (jei keitėsi) įmonės finansinė padėtis sudarius ginčijamą sandorį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tik teiginiai apie turto pardavimą už žemesnę nei rinkos kaina, savaime neįrodo sandorio nenaudingumo įmonei. Be to, apeliantės teiginiai dėl per mažos sandorio kainos taip pat nelaikytini pagrįstais ir įrodančiais sandorio nuostolingumą bei nenaudingumą įmonei. Apeliantė nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu pastatų rinkos vertė buvo 104 762 Lt (30 341 Eur). Šiems teiginiams pagrįsti apeliantė rėmėsi VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie ginčijamo turto vidutinę rinkos vertę.
39. Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant ginčus, kuriuose kilęs turto vertės nustatymo klausimas, išaiškinta, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis ir viešų registrų duomenimis, tačiau, kai vidutinė turto rinkos vertė nustatoma masinio vertinimo būdu, ją apskaičiuojant imama ne konkretaus turto vertė, bet vidutinė panašių objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019), todėl siekiant įrodyti, kad ginčijamas sandoris buvo nenaudingas įmonei, masinio vertinimo būdu gautos išvados apie turto vertę, neatsižvelgus į jo specifines savybės ir analogiškų (ar panašių nekilnojamojo turto objektų) rinkos kainų pokyčius ir kitas turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, negali būti laikomos pakankamu įrodymu sandoriui CK 1.82 straipsnio pagrindu nuginčyti.
40. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirta ekspertizė siekiant nustatyti, kokia buvo ginčo turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu. Ekspertizės metu nustatyta, kad ginčijamu sandoriu atsakovo įsigytų pastatų – motelio ir ūkinio pastato, rinkos vertė 2013 m. sausio 2 d. buvo 167 806 Lt (48 600 Eur) (5 t., b. l. 28).
41. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti kritiškai įvertinti, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Šiuo atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su ekspertinio tyrimo eiga ir naudotu vertinimo metodu, kritiškai vertina ekspertizės išvadą dėl ginčo turto vertės sandorio sudarymo metu. Ekspertizės akte pažymėta, kad siekiant nustatyti turto rinkos kainą sandorio sudarymo metu buvo pasirinktas lyginamasis metodas, kurio esmė – vertinamo turto palyginamas su analogišku ar panašiu turtu, kurio sandorio kainos yra žinomos (5 t., b. l. 8). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamu sandoriu atsakovui buvo parduotas pastatas – motelis, kurio paskirtis – viešbučių ir pastatas – ūkinis pastatas (1 t., b. l. 64–66), tačiau siekiant retrospektyviai įvertinti nurodyto turto rinkos vertę sandorio sudarymo metu buvo remtasi ne analogiškų ar panašios paskirties nekilnojamųjų objektų pardavimo sandorių kainomis, t. y. ne pastatų, kurių paskirtis apgyvendinimo (viešbučio), o sandorių, kuriais buvo parduodami gyvenamieji pastatai, kainomis (5 t., b. l. 18–19, 22). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo turtas tik jį įsigijus atsakovui, buvo pertvarkytas (sujungtas) į pastatą – gyvenamąjį namą, kurio paskirtis – gyvenamoji (1 t., b. l. 75). Šios aplinkybės, kartu su atsakovo pateiktais duomenimis, kurie pagrindžia jo atliktų darbų apimtis ir turėtas išlaidas, pertvarkant pastatus į vieną gyvenamosios paskirties pastatą (2 t., b. l. 154–173), teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą abejoti, kad ekspertizės akte nustatyta galima ginčo turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu yra nustatyta remiantis objektyviais ir patikimais duomenimis, dėl ko jos išvadomis vadovautis nėra pagrindo.
42. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantė šiuo atveju neįrodė, jog ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Be to, teisėjų kolegija susipažinusi su byloje pateikta informacija apie ankstesnius ginčo turto pardavimo sandorius nustatė, kad 2008 – 2010 metais ginčo statinius (pastatą motelį ir ūkinį pastatą), kartu su kitais pastatais: autoremonto dirbtuvėmis ir garažu Bendra Lietuvos ir Rusijos įmonė „Gazagroservisas“ pardavė UAB „Alina“ už 402 500 Lt (116 572 Eur) (4 t., b. l. 15, 5 t., b. l. 77). Todėl ginčo pastatų ir kitų statinių, kurie 2013 m. sausio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduoti UAB „Irgita“, kaina (480 000 Lt (139 018 Eur) yra laikytina artima 2010 metų sandorio kainai ir leidžia spręsti apie tai, kad ji atitiko šių, specifinės paskirties pastatų rinkos vertę.
43. Apeliantė papildomi pažymi, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė neturėjo poreikio gauti lėšų, todėl pardavus ginčo turtą buvo pažeisti jos kreditorių interesai. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad kaip nustatyta – įmonė iš turto pardavimo gavo 200 000 Lt (57 924 Eur) pelną, nekilnojamojo turto pardavimas neprieštaravo įmonės veiklos tikslams (1 t., b. l. 38–39). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų apie įmonės turtinę padėtį sandorio sudarymo metu, apie galimą sandorio įtaką įmonės finansinei padėčiai bei jos gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sandorio naudingumą vertinti per jo galimos įtakos įmonės kreditorių interesams prizmę.
44. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė kartu su skundu pateikė Rusijos Federacijos Kaliningrado srities 2019 m. sausio 29 d. nutartį, iš kurios matyti, kad ieškovės akcininkei RAB „Dosug“ iškelta bankroto byla, o jos kreditoriumi pripažinta UAB „Bank VTB 24“, kuriai iš RAB „Diuna – Tour“ kaip solidarios laiduotojos, bei V. R. ir RAB „Dosug“ priteista 4 335 178,24 rublių skola, 467 188,28 rublių palūkanos ir 55 993,93 rublių netesybos. Šie duomenys teisėjų kolegijos nuomone, tik patvirtina atsakovo teiginius, kad ieškinys buvo inicijuotas siekiant atgauti pastatus, kurie būtų perleisti padengiant nurodytas skolas, tačiau neįrodo sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu ar kreditorių interesų pažeidimo, kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2013 m. sausio 2 d., o skola bankui iš ieškovės, solidariai kartu su V. R. ir RAB „Dosug“ priteista tik 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu. Neįrodžius, kad RAB „Diuna – Tour“ turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, bei nesant duomenų, kurie leistų spręsti apie tai, kad sandorio sudarymas aptartomis sąlygomis buvo nenaudingas įmonei, nėra pagrindo spręsti ir apie tai, kad juo buvo, ar galėjo būti, pažeisti įmonės kreditorių interesai.
Dėl sandorio šalių sąžiningumo
45. Kaip buvo nurodyta pirmiau (nutarties 29 punktas), sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, jei jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios, sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai. Ginčijant sandorį CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra svarbu įrodyti ne tik prieštaravimą juridinio asmens veiklos tikslams, bet ir sandorio šalių norėjimą pasinaudoti esama padėtimi, veikiant prieš juridinio asmens interesus. Pagal CK 1.82 straipsnį yra preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai, o jos nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai).
46. Ieškovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad atsakovas veikė nesąžiningai, nes sudarė sandorį siekdamas asmeninės naudos, akivaizdžiai įmonei nenaudingomis sąlygomis, pasinaudodamas ta aplinkybe, kad apeliantės akcininkės direktorius ir atsakovas yra tėvas ir sūnus.
47. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019).
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktas, jog ginčijamą sandorį sudarė asmenys susiję artimais ryšiais (ieškovės faktinis savininkas ir atsakovas yra tėvas ir sūnus), negali būti vertinamas kaip pagrindas preziumuoti sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumą, o gali būti įvertintas tik kaip vienas iš šalių nesąžiningumo požymių, esant įrodytoms aplinkybėms, kad atsakovui buvo akivaizdu, kad sudaromas sandoris pažeidžia bendrovės interesus. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019). Atkreiptinas dėmesys, kad CK 2.87 straipsnio 3 dalis nustato pareigą būtent juridinio asmens valdymo organo nariui vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, o pareiga rūpintis sandorį sudarančio juridinio asmens interesų apsauga kitai sandorio šaliai CK 1.82 straipsnio pagrindu gali būti perkelta tik esant išskirtinėms aplinkybėms – be kita ko, kai sandoris akivaizdžiai žalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019), todėl siekiant įrodyti atsakovo nesąžiningumą, turi būti įrodoma ne tai, kad jis galimai žinojo ir suprato apie tai, kad turtas parduodamas už mažesnę nei rinkos kaina, bet kad jis žinojo apie sudaromo sandorio akivaizdžią nenaudą ir žalingumą įmonei ir siekė pasinaudoti esama padėtimi, kadangi kaip minėta, turto pardavimas už mažesnę kainą ne visuomet rodo sandorio nenaudingumą. Šiuo atveju nenustatyta, kad dėl sandorio sudarymo įmonė patyrė nuostolius, ar kad dėl jo sudarymo buvo sutrikdyta įmonės veikla ar galėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Nekilnojamąjį turtą bendrovė perleido pelningai, todėl akivaizdu, kad atsakovui nekilo abejonių dėl sudaromo sandorio atitikties įmonės tikslams.
49. Sutartis yra dvišalis sandoris, sudaromas šalių tarpusavio susitarimu, siekiant jo šalių interesų patenkinimo. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkės patvirtina, kad ginčijama sutartis atspindi jos šalių suderintą valią, pasiekta interesų pusiausvyra – ieškovė pardavė nekilnojamąjį turtą už akcininkės sprendime nustatytą kainą (1 t., b. l. 20), o atsakovas įsigijo nekilnojamąjį turtą, ir toks šalių interesų įgyvendinimas atitinka įprastą verslo praktiką.
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei neįrodžius aplinkybių, galinčių patvirtinti teiginius apie atsakovo nesąžiningumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo sąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamą sandorį, nėra paneigta.
Dėl kitų skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
51. Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas, ar egzistuoja pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu nurodytu pagrindu nepagrįstai išskyrė favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo laikymosi svarbą ir remiantis juo netenkino ieškinio reikalavimų. Nurodytas principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018).
52. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais, kadangi kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu teismas išskyrė, kad tam, kad sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu būtinos šios sąlygos – sandorio nenaudingumas įmonei ir sandorio šalių nesąžiningumas. Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo teismas vertino nurodytų pagrindų egzistavimą ir nenustatęs jų, ieškinio netenkino, papildomai pažymėdamas, kad šioje situacijoje sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų būtina užtikrinti ir favor contractus principą, t. y. priešingai nei teigia apeliantė, nesuabsoliutino šio principo ir nevertino jo kaip savarankiško pagrindo ieškiniui netenkinti.
53. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčijamos sutarties negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu teisiniu įvertinimu. Byloje nenustatyta, kad tarp bendrovės ir atsakovo sudaryta sutartis buvo aiškiai ir akivaizdžiai nenaudinga ieškovei bei pažeidė jos veiklos tikslą siekti komercinės naudos bei pelno, o sandorio šalys buvo nesąžiningos, todėl nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
54. Apeliacinio skundo netenkinus, netenkinamas ir apeliantės prašymas atlyginti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
55. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas 500 Eur išlaidas, kurias sudaro advokato teisinė pagalba rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą (6 t., b. l. 49–52). Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl ši suma atsakovui priteistina iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Ribotos atsakomybės bendrovės „Diuna – Tour“, juridinio asmens kodas 1103926000749, atsakovui A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Antanas Rudzinskas
Egidija Tamošiūnienė