VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 (S)

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2021 m. liepos 29 d.

    Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „AV3“ ieškinį atsakovui UAB „Prime Leasing“ dėl prievolės vykdymo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas nurodė, kad jis 2013 m. spalio 16 d. su atsakovu sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. PL-20131016-1 (toliau – Lizingo sutartis), kurios pagrindu ieškovas iš atsakovo lizingavosi automobilį BMW X6. Remiantis šalių sudaryta Lizingo sutartimi, ieškovas vykdė mokėjimus, kuriais buvo išperkama automobilio vertė ir mokamos palūkanos nuo likusios negrąžintos atsakovo finansuotos sumos. Ieškovas teigia, kad jam neatlikus trijų mokėjimų pagal Lizingo sutartį, atsakovas 2017-06-20 pranešime nurodė, jog nuo 2017-06-27 vienašališkai nutraukia sutartį, pareikalavo ieškovą iki 2017-06-30 grąžinti automobilį bei sumokėti 2145,12 Eur įsiskolinimą. Ieškovas nurodo, kad 2017-06-27 kreipėsi į nepriklausomus turto vertintoją UAB „Marleksa“, kuris atlikęs turto vertinimą nustatė, jog automobilio rinkos vertė tai dienai sudaro 35 600 Eur, o automobilio apgadinimo šalinimo kaštai sudaro 3136 Eur. Kadangi automobilis buvo apdraustas Kasko draudimu, remonto išlaidas turėjo atlyginti draudimo bendrovė.

Ieškovas pažymi, kad civilinėje byloje Nr. e2-582-808/2017 pagal atsakovo ieškinį ieškovui 2019-02-04 priimtu galutiniu sprendimu iš ieškovo atsakovui buvo priteista 708,11 Eur pradelstų mokėjimų, kiti reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti. Vilniaus apygardos teismas sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovo teigimu, šalys susitarė, kad ieškovui įvykdžius įsipareigojimus pagal Lizingo sutartį, jam bus perduota nuosavybės teisė į lizinguojamą automobilį (Lizingo sutarties 7.3.1 punktas). Ieškovas nurodo, jog tuo atveju, jeigu atsakovui (lizingo davėjui) grąžinamo automobilio rinkos vertė viršija Lizingo sutarties pagrindu ieškovo (lizingo gavėjo) likusių nesumokėtų automobilio (turto) išpirkimo įmokų sumą, atsakovas privalo ieškovui grąžinti sumokėtų automobilio (turto) įmokų dalį, viršijančią grąžinto automobilio (turto) rinkos vertę. Ieškovas teigia, kad remiantis išnagrinėtos civilinės bylos medžiaga – atsakovo pateiktu mokėjimo grafiku, 2017 m. birželio 30 d. neišpirkta automobilio vertė sudarė 24 517,78 Eur. Šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Atėmus likusią neišpirktą automobilio vertę (24 517,78 Eur) iš visos automobilio vertės (57 924 Eur), gaunama ieškovo Lizingo sutarties galiojimo metu sumokėtų išpirkimo įmokų suma 33 406,22 Eur. Ieškovas tvirtina, kad automobilio grąžinimo momentu jo rinkos vertė buvo 35 600 Eur, t. y. net 11 082,22 Eur didesnė, nei ieškovo neišpirkta automobilio (turto) vertės dalis. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lizingo sutartyje tiesiogiai įtvirtinta atsakovo pareiga (lizingo davėjo) pareiga parduodant automobilį, vadovautis nepriklausomo atestuoto turto vertintojo nustatyta automobilio kaina. Ta aplinkybė, kad atsakovas nesivadovavo nepriklausomojo turto vertintojo nustatyta turto rinkos verte, patvirtina atsakovo nerūpestingumą. Ieškiniu prašo iš atsakovo priteisti visą 11 082,22 Eur sumą, 8 procentų metines palūkanas, kurios per laikotarpį nuo 2017-07-01 iki 2020-11-16 sudaro 3008,60 Eur, 8 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Be to, ieškovas laikosi nuomonės, kad sprendžiant šį ginčą, turėtų būti vadovaujamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais) aukščiau minėtoje civilinėje byloje priimtuose sprendimuose. Rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad susijusioje byloje reikšdamas ieškinį atsakovas akcentavo, kad šalys buvo sudariusios lizingo sutartį, o atsakovas savo veikloje bei reikšdamas reikalavimą ieškovui, vadovavosi lizingo teisinius santykius reglamentuojančiomis CK nuostatomis. Lizingo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovui pereina automobilio nuosavybė, taip pat susitarta dėl mokėjimų, skirtų automobilio vertei išpirkti, mokėjimo tvarkos. Dėl turto vertinimo ataskaitos parengimo momento, ieškovas pažymėjo, kad pagal paties atsakovo parrengtą ir ieškovui 2017 m. liepos mėn. atsiųstą automobilinio grąžinimo aktą automobilis grąžinamas 2017 m. birželio, o ne liepos mėnesį, kaip kad teigia atsakovas. Dėl automobilio apgadinimų momento nurodė, kad apie draudiminį įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis buvo pranešta dar 2017 m. birželio 22 d., todėl nepriklausomam vertintojui 2017 m. birželio 27 d. atliekant automobilio vertinimą egzistavo visi automobilio apgadinimai, kurie egzistavo ir automobilio grąžinimo atsakovui momentu (2017 m. birželio 30 d.). Kadangi automobilis buvo apdraustas Kasko draudimu, o draudikas (ERGO) pripažino, kad automobilis apgadintas draudiminio įvykio metu, visus automobilio atkūrimo (remonto) kaštus turėjo padengti draudikas (ERGO) ir tokių kaštų suma negalėjo būti mažinama grąžinamo automobilio vertė, nes tai reikštų dvigubą atsakovo praturtėjimą. Atsakovas į Kasko draudimu automobilį apdraudusį draudiką (ERGO) dėl kito draudiminio įvykio nesikreipė, tokiu būdu prisiimdamas ir visus neigiamus padarinius, kurie negali būti perkeliami atsakovui, automobilį grąžinusiam ieškovui. Atsakovas nesiekė automobilio parduoti geriausia kaina, bet nusprendė vadovautis su atsakovu susijusios UAB „Krasta Auto Vilnius“ interesais ir pasiūlyta kaina, tokiu būdu atsakovas gavo 64 056,23 Eur (33 406,23 Eur ieškovo sumokėtų automobilio išpirkimo įmokų suma+30 650 Eur UAB „Krasta Auto Vilnius“ sumokėta suma), t.y. atsakovas gavo 6132,23 Eur daugiau, nei automobilio įgijimo kaina. Atsakomybė dėl automobilio vertės pasikeitimo tektų atsakovui nepagrįstai delsusiam parduoti. Didžioji dalis atsakovo ieškovui priskiriamų automobilio apgadinimų užfiksuota nuo automobilio grąžinimo praėjus daugiau nei 7,5 mėnesio (2018 m. vasario 21 d.). Dalis 2018 m. vasario 21 d. nuotraukose užfiksuotų apgadinimų yra fiksuoti tose automobilio dalyse, kurios turėjo būti pakeistos dar iki 2017 m. liepos 31 d., nes buvo įtrauktos į 2017 m. liepos 31 d. UAB „Krasta Auto Vilnius“ atsakovui išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą, kuri yra ir atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad pagal šalių sudarytą 2013-10-16 sutartį Nr. PL-20131016-1 perdavė ieškovui valdyti ir naudotis automobilį BMW X6. Teigia, jog ieškovui sistemingai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas pranešė apie sutarties nutraukimą bei įpareigojo iki 2018-06-18 automobilį grąžinti. Tačiau ieškovas atvežė automobilį remontuoti į UAB „Krasta Auto Vilnius“ ir ten jį paliko, todėl automobilio grąžinimo-perdavimo aktas nebuvo sudarytas. Atsakovas nurodo, kad automobilis buvo paliktas trečiajam asmeniui ir jam perduotas praėjus 7 dienoms po ieškovo užsakymu UAB „Marleksa“ parengtos turto vertinimo ataskaitos, todėl ieškovui tenka visa rizika, susijusi su automobilio sugadinimais. UAB „Krasta Auto Vilnius“ nustatė, kad bendra automobilio defektų šalinimo kaina yra 5 946,02 Eur. Atsakovo teigimu, dėl ieškovo padarytų automobilio sugadinimų, numatytų UAB „Krasta Auto Vilnius“ PVM sąskaitoje faktūroje, jis patyrė 3563,74 Eur nuostolių, nes draudimo bendrovė atsakovui išmokėjo tik 1710 Eur draudimo išmokos. Nepavykus automobilio parduoti iki 2017-12-31, atsakovas nusprendė suremontuoti automobilio galinę dalį. Automobilio atstatymo išlaidos papildomai sudarė 3708,93 Eur. Atsakovas nurodo, kad 2018-04-10 automobilį pardavė už 30 650 Eur. Automobilio įsigijimo kaina – 57 924 Eur. Teigia patyręs 1140,45 Eur grynųjų nuostolių, neskaičiuojant negautų planuotų pajamų iš palūkanų. Pažymi, jog automobilis neatitiko vertintojo ataskaitoje nurodytų savybių, nes turėjo defektų tiek priekinėje, tiek ir galinėje automobilio dalyse, o turto vertintojas turto vertę apskaičiavo, darydamas prielaidą, kad automobilis neturi apgadinimų ir transporto priemonės būklė yra tvarkinga. Be to, atsakovas nurodo, kad ieškovas neginčijo Sutarties 10.8 p. sąlygos, numatančios, jog nutraukus sutartį ir parduodant lizingo objektą, lizingo davėjas turi teisę vienašališkai savo nuožiūra spręsti dėl lizingo objekto kainos. Ieškovo reikalavimą priteisti 11 082,22 Eur pagrindinio įsiskolinimo bei 3008,60 Eur palūkanų laiko nepagrįstu. Be to, atsakovas pažymi, kad sistemiškai aiškinant sutarties turinį ir CK 6.567 str. 1 d., šalys susitarė dėl automobilio nuomos (subnuomos), o ne dėl lizingo (finansinės nuomos). Atsakovas nevaldė automobilio nuosavybės teise, todėl negalėjo sudaryti finansinės nuomos (lizingo) sutarties. Automobilis priklausė UAB „Swedbank lizingas“, taigi atsakovas, nebūdamas lizingo objekto savininku, nesukūrė lizingo civilinių teisinių santykių. Atsakovas tvirtina, kad šalys sutartimi nesusitarė, kad pasibaigus lizingo sutarčiai, nuosavybės teisė bus perduota ieškovui. Ieškovas, norėdamas įsigyti automobilį, privalo išmokėti išpirkimo kainą, t. y. Specialiose sąlygose nurodytą automobilio likutinę vertę, kurios nepadengia finansuojama suma. Teigia, jog tais atvejais, kai lizingo sutartyje nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui nėra numatytas, nutraukus sutartį dvišalė restitucija negalima, nes lizingo gavėjo gauta nauda pagal tokią sutartį – tai galimybė valdyti ir naudotis daiktu, kuria jis jau pasinaudojo iki sutarties nutraukimo. Nesant dvišalės restitucijos, atsakovas neturi pareigos sumokėti ieškovui reikalaujamos sumos, palūkanų, apskaičiuotų iki ieškinio pareiškimo dienos, 8 procentų dydžio procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį prašo atmesti. Atsakydamas į ieškovo rašytinius paaiškinimus nurodė, kad ieškovas žinojo, kad automobilis nuosavybės teise priklauso ne atsakovui, o UAB „Swedbank Lizingas“. Finansinės nuomos (lizingo) santykiai susiklosto tarp turto savininko ir asmens, verslo tikslais, už užmokestį priimančio valdyti daiktą, todėl tarp šalių nesusiklostė ir negalėjo susiklostyti civiliniai teisiniai santykiai dėl finansinės nuomos (lizingo). Atsakovas, perdavęs automobilį subnuomos teise naudotis ir valdyti automobilį ieškovui, neįsipareigojo pasibaigus sutarčiai automatiškai perleisti ieškovui nuosavybės teises į automobilį Visos ieškovo atliktos įmokos, mokėjimai už automobilį laikytini automobilio nuomos mokesčiais. Dvišalė restitucija nutraukus finansinės nuomos (lizingo) teisinius santykius galima tik tuo atveju, kai lizingo sutartyje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas ir negalima tais atvejais, kai lizingo sutartyje nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui nenumatytas, nes lizingo gavėjo nauda pagal tokią sutartį – tai galimybė valdyti ir naudotis daiktu, kuria jis jau pasinaudojo iki sutarties nutraukimo, akivaizdu, kad to grąžinti kitai šaliai neįmanoma. Sutarties 7.3 punkto 7.3.1 papunkčiu šalys susitarė dėl sąlygos, kuriai įvykus ieškovas galės įsigyti nuosavybės teises į automobilį, tačiau nesusitarė dėl automobilio nuosavybės teisės perleidimo. Ieškovas neteisingai ir nepagrįstai reikalauja priteisti palūkanas ir skaičiuoja jas nuo 2017 m. birželio 30 d., kadangi nurodytą dieną ieškovas automobilio atsakovui negrąžino. Jeigu pagrindinis reikalavimas būtų patenkintas ir pagrįstas, palūkanos gali būti skaičiuojamos tik nuo 2019 m. gruodžio 10 d., kai ginčas dėl patirtų nuostolių atlyginimo, ieškovui grąžinus sugadintą automobilį, buvo išspręstas apeliacine tvarka. 

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 16 d. šalys sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. PL-20131016-1, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui lizingo paslaugas (finansuojamos sumos suteikimą ir leidimą ieškovei naudotis BMW X6 Sutartyje numatytais terminais ir tvarka), o ieškovas įsipareigojo sutartyje numatyta tvarka grąžinti finansuojamą sumą, sumokėti palūkanas, administravimo mokestį bei kitus sutartyje numatytus mokesčius.

2017 m. birželio 12 d. atsakovas informavo ieškovą apie susidariusį 2 145,12 Eur įsiskolinimą pagal 2017 m. balandžio 30 d. bei 2017 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitas – faktūras ir pareikalavo per 7 dienas jį padengti, taip pat užregistruoti automobilį.

2017 m. birželio 20 d. raštu atsakovas nuo 2017 m. birželio 27 d. vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą Sutartį ir pareikalavo iki 2017 m. birželio 30 d. grąžinti automobilį BMW X6, automobilį pristatant adresu (duomenys neskelbtini), bei sumokėti 2 145,12 Eur įsiskolinimą.

Pagal ieškovės užsakymu UAB „Marleksa“ atliktoje transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 17-206-33 nurodytus duomenis, automobilio BMW X6 Xdrive 30 D rinkos vertė 2017 m. birželio 27 d. - 35 600 Eur (su PVM), o transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai 2017 m. birželio 27 d. duomenimis - 3 136 Eur (su PVM).

2017 m. spalio 11 d. ieškovas informavo Vilniaus m. 2ąjį policijos komisariatą apie tai, kad 2017 m. birželio 21 d.-2017 m. birželio 22 d. buvo apgadintas automobilis BMW X6, kuris stovėjo šalia namo (duomenys neskelbtini)..

2017 m. lapkričio 13 d. pranešimu Ergo Insurance SE Lietuvos filialas informavo atsakovą, kad apskaičiuota nuostolio suma už automobilį BMW X6 XDrive 30 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra 4 358,46 Eur, tačiau draudikas pagal Draudimo taisyklių nuostatas, pagal kurias apie kiekvieną draudžiamąjį įvykį nedelsiant pranešama policijai, jei transporto priemonė buvo sugadinta/sunaikinta nežinomų trečiųjų asmenų ir padaryta žala didesnė kaip 2 000 Eur, atskaitė 2 358,46 Eur sumą; taip pat atskaitė 290 Eur išskaitą, nustatydama galutinę 1 710 Eur draudimo išmokos sumą.

2017 m. liepos 31 d. UAB „Krasta Auto Vilnius“ atsakovui išrašė 5 273,74 Eur PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIV1713886, o 2018 m. kovo 29 d. 3 708,93 Eur sumos PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIV1805763 už automobilio BMW X6 remonto darbus.

2018 m. balandžio 12 d. ieškovė įgijo nuosavybės teisę į automobilį BMW X6, sumokėjusi UAB „Swedbank lizingas“ pagal 2013 m. spalio 24 d. UAB “Swedbank lizingas” ir atsakove sudarytą Lizingo sutartį Nr.LT102535 visas įmokas, iš viso 50 799,95 Eur.

Automobilis buvo parduotas UAB „Krasta Auto Vilnius“ už 30 650 Eur pagal 2018 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 4 d. galutiniu sprendimu atsakovo ieškinį dėl 12 9990,42 Eur dydžio nuostolių, patirtų dėl ieškovo neįvykdytų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, patenkino iš dalies ir priteisė 708,11 Eur skolą atsakovo naudai, 2019 m. gruodžio 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistu.

Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015m. liepos 15d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016m. balandžio 1d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir kt.).

Ieškovo reikalavimas reiškiamas dėl pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį sumokėtų automobilio (turto) įmokų dalies, viršijančios grąžinto automobilio (turto) rinkos vertę, atlyginimo.

Byloje kilęs ginčas dėl tarp šalių sudarytos sutarties teisinio kvalifikavimo.

CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Toje pačioje normoje nustatyta, kad lizingo santykius reglamentuojančio CK XXX skyriaus normos mutatis mutandis taikomos ir tais atvejais, kai lizingo davėjas yra nuomojamo turto savininkas. Sutarties kvalifikavimą lizingo sutartimi lemia jos šalių atliekamų funkcijų bei teisių ir pareigų pasiskirstymas, esminių lizingo požymių buvimas: lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja nuosavybėn įsigyti lizingo gavėjo pageidaujamą daiktą tam, kad vėliau jį perduotų lizingo gavėjui valdyti ir naudotis už atitinkamą užmokestį, taigi jis atlieka finansavimo funkciją ir turi tik finansinį interesą; antra, lizingo gavėjas įsipareigoja mokėti lizingo davėjui periodines įmokas už naudojimąsi daiktu, jam tenka didžioji dalis naudos ir rizikos, susijusios su lizinguojamu daiktu; trečia, daiktas naudojamas verslo tikslais. Lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu, specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, mokant už tai lizingo davėjui periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sutartimi šalys iš esmės siekė sudaryti lizingo sutartį, kadangi nors sutarties sudarymo momentu atsakovas nebuvo automobilio savininkas, 2013 m. spalio 24 d. lizingo sutarties Nr.LT102535 pagrindu iki 2018 m. balandžio 11 d. sumokėjo UAB "Swedbank lizingas“ 50 799,95 Eur taip įgydamas nuosavybės teisę ir po lizingo sutarties su ieškovu nutraukimo realizavo automobilį 2018 m. balandžio mėn. parduodamas jį UAB „Krasta Auto Vilnius“.

 CK 6.574 straipsnyje nustatyti lizingo sutarties pažeidimo dėl lizingo gavėjo kaltės padariniai: kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir neįvykdo lizingo davėjo reikalavimo per protingą terminą pažeidimą pašalinti, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį; kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. 

Iš lizingo sutarties apibrėžties CK 6.567 straipsnio 1 dalyje matyti, kad daikto nuosavybės teisės perėjimas iš lizingo davėjo lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžiusiam sutartį, nėra būtinas lizingo sutarties požymis, t. y. šalys gali susitarti, kad daikto nuosavybės teisė pereis lizingo gavėjui šiam sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, tačiau gali susitarti ir kitaip, pavyzdžiui, kad lizingo gavėjas, tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, įgis teisę nusipirkti iš lizingo davėjo daiktą už likutinę vertę, arba kad daikto nuosavybės teisė liks lizingo davėjui ir pan. Kita vertus, tais atvejais, kai šalys susitarė, kad pasibaigus lizingo sutarčiai nuosavybės teisė bus perduota lizingo gavėjui, tokia sutarties sąlyga sutarties šalims tampa esminė. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui nenumatytas, nutraukus sutartį dvišalė restitucija negalima, nes lizingo gavėjo gauta nauda pagal tokią sutartį - tai galimybė valdyti ir naudotis daiktu, kuria jis jau pasinaudojo iki sutarties nutraukimo; akivaizdu, kad to grąžinti kitai šaliai neįmanoma. Skirtinga situacija yra tuo atveju, kai lizingo sutartyje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas ir atitinkamai - lizingo gavėjas mokėjo įmokas ne tik už naudojimąsi daiktu, bet ir išpirkdamas daikto vertę. Esant tokiai lizingo sutarčiai, dvišalė restitucija galima dėl tos įmokų dalies, kuriomis buvo išperkama lizinguojamo daikto vertė. Be to, nuosavybės teisės perėjimo sąlygos buvimas tiesiogiai lemia įmokų, lizingo gavėjo mokamų lizingo davėjui, sandarą. Jeigu pirmuoju atveju, t. y. kai pasibaigus sutarčiai daikto nuosavybės teisė lieka lizingo davėjui, lizingo gavėjo mokamas įmokas sudaro, minėta, lizingo davėjo patirtų išlaidų (sutarties administravimo, daikto nusidėvėjimo – amortizacijos ir pan.) kompensacija bei atlyginimas lizingo davėjui už suteiktą finansavimą ir teisę naudotis daiktu (palūkanos), tai antruoju atveju, t. y. kai lizinguojamo daikto nuosavybės teisė įvykdžius sutartį perduodama lizingo gavėjui, į įmokų sandarą papildomai įtraukiamos ir daikto vertės išpirkimo įmokos, nes lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdamas daiktą iš lizingo davėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-472/2012).

Šiuo atveju Sutarties 7.3.1 punktu šalys susitarė, kad lizingo gavėjui įvykdžius visus įsipareigojimus pagal Sutartį bei sumokėjus Finansuojamą sumą ir Specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kainą nuosavybės teisė į Lizingo objektą yra perduodama Lizingo gavėjui. Taigi atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą šiuo atveju dvišalė restitucija galima dėl tos įmokų dalies, kuriomis buvo išperkama lizinguojamo daikto vertė. Pagal CK 6.222 straipsnį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Minėta, kad dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką. Jeigu lizingo sutartyje numatyta, kad lizingo gavėjui pereina lizingo dalyko nuosavybės teisė, tai dalį įmokų sudaro daikto vertei išpirkti skirti mokėjimai, kurie turi kitokią paskirtį nei pirmiau nurodytos įmokos, nes tai nėra lizingo davėjo nuostolių kompensacija ar pelnas. Tokiais atvejais atsiranda lizingo gavėjo teisė reikalauti grąžinti šias įmokas pagal dvišalės restitucijos taisykles (CK 6.222 straipsnis), tačiau ne daugiau nei tiek, kiek šios įmokos viršija lizingo davėjo patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-472/2012).

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2A-1672-577/2019 konstatuota, kad šiuo atveju lizingo gavėjui tinkamai vykdant sutartį lizingo davėjas būtų gavęs 26 027,45 Eur įmokų, todėl pardavus lizingo objektą (automobilį) už 30 650 Eur, iš esmės lizingo gavėjo nuostolių nepatirta, o skirtumas tarp automobilio pardavimo kainos (30 650 Eur) ir įmokų, kurias atsakovė būtų gavusi atsakovei tinkamai vykdant sutartį (26 027,59 Eur) yra didesnis, nei lizingo davėjo prašoma atlyginti nuostolių sumą draudimo kompanijai atsisakius padengti išlaidas, patirtas atstatant automobilio būklę. Tuo atveju, jei lizingo objektu buvusio turto vertė viršija lizingo davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius, skirtumas turi būti grąžinamas lizingo gavėjui, nes priešingu atveju lizingo davėjas nepagrįstai praturtėtų. Pažymėtina ir tai, kad lizingo davėjas yra laisvas pasirinkti, ar turtą parduoti, kitaip perleisti, ar laikyti savo nuosavybe, tačiau tai neatleidžia jo nuo pirmiau nurodytos pareigos – grąžinti skirtumą lizingo gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas, perėmęs daiktą, kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių, kad išvengtų nuostolių, juos sumažintų ar neleistų jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).

Šalys sutaria ir neginčija, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.e2-6182-599/2019 nustatyta, kad po paskutinių ieškovo mokėjimų 2017 m. balandžio 30 d. neišpirkta automobilio vertė 24 517,78 Eur (42 Mokėjimo grafiko eilutė). Visa automobilio vertė, kurią atsakovas tikėjosi gauti, jeigu Sutartis būtų tinkamai įvykdyta, yra 57 924 Eur. Vadinasi, ieškovo sumokėtų automobilio išpirkimo įmokų suma yra 33 406,22 Eur (57 924 Eur – 24 517,78 Eur).Tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad atsakovė automobilio perleidimo sutartį sudarė su susijusia įmone UAB „Krasta Auto Vilnius“, kuri ir remontavo automobilį, automobilio pardavimas tai pačiai UAB „Krasta Auto Vilnius“ įvyko praėjus 9 mėnesiams nuo jo perdavimo atsakovei. Pažymėtina, kad atsakovo papildomai nurodyti apgadinimai atsirado po automobilio perdavimo, o ieškovo užsakymo atlikto turto vertinimo ataskaitoje nurodyti dėl apgadinimo 3136 Eur remonto kaštai, kuriuos kaip draudiminio įvykio pasekmę turėjo padengti draudikas.

Atsižvelgiant į tai, teismas laiko pagrįstu vadovautis ieškovo į bylą pateikta prieš grąžinant automobilį atsakovui ieškovo užsakymu UAB „Marleksa“ parengta transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr.17-206-33, pagal kurią automobilio BMW X6 Xdrive 30 D rinkos vertė 2017 m. birželio 27 d. - 35 600 Eur (su PVM). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovui nutraukus lizingo sutartį atsakovui turėtų būti priteista 11 082,22 Eur (35 600 Eur – 24 517,78 Eur) suma, tačiau įvertinus 708,11 Eur sumą, priteistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-6182-599/2019, ieškovo prašoma priteisti grąžintinų įmokų suma mažintina šia suma ir iš atsakovo priteistina 10 374,11 Eur (11 082,22 Eur – 708,11 Eur) prievolės įvykdymui (CK 6.222 str.).

Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti 3008,60 Eur dydžio palūkanas, paskaičiuotas nuo 11 082,22 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2017 m. liepos 1 d. (kai ieškovas turėjo grąžinti automobilį) iki 2020 m. lapkričio 16 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos), taikant 8 procentų metinių palūkanų normą vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, 3 straipsnio 2 dalį (CK 6.210 str.). Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad palūkanos gali būti skaičiuojamos tik nuo 2019 m. gruodžio 10 d., kada buvo priimta ir įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-1672-577/2019, kuria išspęstas atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo klausimas, kadangi dvišalės restitucijos klausimas gali būti sprendžiamas po to, kai bus apskaičiuoti lizingo gavėjo nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-623/2013). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo priteistina 777,63 Eur (10 374,11 Eur x 8 proc./365 d. x 342 d.) palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 10 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. (Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 5 d., 3 str. 2 d., CK 6.210 str.).

Iš atsakovo taip pat priteistina 8 procentai metinių palūkanų nuo 11 151,74 Eur nuo bylos iškėlimo dienos, t.y. 2010 m. lapkričio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 5 d., 3 str. 2 d.).

Ieškovas byloje patyrė 925 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 317 Eur žyminio mokesčio. Ieškinį patenkinus iš dalies (79 proc.), iš atsakovo priteistina 981 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB “Prime leasing” (j. a. k. 302565318) 10 374,11 Eur (dešimt tūkstančių tris šimtus septyniasdešimt keturis eurus 11 ct) prievolės įvykdymui, 777,63 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 63 ct) palūkanų, 8 procentus dydžio metinių palūkanų už priteistą 11 151,74 Eur sumą nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 981 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „AV3“ (j. a. k. 302340944) naudai.

Kitoje dalyje atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                         Margarita Ambrazaitienė