Civilinė byla Nr. 2A-1128-173/2015

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10201-2013-0

                                                              Procesinio sprendimo kategorija:121.21;21.41.3;21.4.2.6;                            Procesinio sprendimo kategorija: 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 18 d.

Kaunas

          Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė), Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus (pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2446-947/2015 pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovei M. M. dėl sandorių (turto dalybų sutarties ir testamentų) pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarė Z. K., Kauno miesto 18-asis notarų biuras.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I.Ginčo esmė

          Ieškovas L. G. 2013 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

         1) pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 4 d. turto dalybų sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp L. G. ir D. G., patvirtintą Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarės Z. K.;

         2) taikyti restituciją – ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ½ dalį ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ½ dalį garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ½ dalį kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį 0,0599 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), grąžinti L. G. asmeninės nuosavybės teise;

         3) pripažinti negaliojančiu D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), 2011 m. gruodžio 29 d. sudarytą testamentą, patvirtintą Kauno miesto 2-ojo notaro biuro, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu D. G., mirusios (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 31 d. sudarytą testamentą, patvirtintą Kauno miesto 18-ojo notaro biuro, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

          Ieškovas L. G. nurodęs, kad jis 1998 m. lapkričio 27 d. sudarė santuoką su D. G.. Santuoka klostėsi gerai, ginčo tarp sutuoktinių nebuvo. Gyvenant santuokoje sutuoktiniai bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2002 m. rugsėjo 12 d. įsigijo žemės sklypą ir jame esančius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).

         2004 m. gegužės 20 d. minėtų nekilnojamųjų daiktų rekonstrukcijai buvo išimtas statybos leidimas, sutuoktiniai laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2011 m. atliko namo rekonstrukciją, šiems darbams atlikti panaudojo tiek bendras lėšas, tiek pasiskolintas iš trečiųjų asmenų (2008 m. gegužės 7 d. buvo pasiskolinta 80000,00 Lt suma iš D. O. V., 2009 m. gruodžio 29 d. – 40000,00 Lt suma iš A. K.).

          2010 m. sausio 4 d. buvo pasirašyta tarp sutuoktinių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto dalybų sutartis, pagal kurią D. G. asmeninės nuosavybės teise atiteko visas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), įvertintas 208990 Lt suma, o L. G. – 10000 Lt dydžio sutuoktinių piniginės santaupos.

          2010 m. sausio 4 d. turto dalybų sutartį ieškovas prašė pripažinti negaliojančia kaip tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnis, 1.80 straipsnio 2 dalis), tačiau ieškovas taip pat ieškinyje nurodė, kad byloje nustačius, jog sandorio šalis (ieškovas) suklydo dėl sutuoktinės tyčinių veiksmų (apgaulės, kad sandoris yra sudaromas tariamai, tačiau realiai tikintis, kad turtas liks sutuoktinės asmenine nuosavybe), ieškovas prašė pripažinti 2010 m. sausio 4 d. sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės (Civilinio kodekso 1.91 straipsnis). Nenustačius D. G. tyčinių veiksmų, ieškovas prašė pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo (Civilinio kodekso 1.90 straipsnis). Ieškovas taip pat nurodė, kad jo buvusios sutuoktinės D. G. iniciatyva buvo užvesta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo. Šioje byloje atsakovui buvo nustatytas terminas pateikti priešieškinį dėl 2010 m. sausio 4 d. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto dalybų sutarties nuginčijimo (kaip sandorio, sudaryto tik dėl akių), tačiau sutuoktinė D. G. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl civilinė byla buvo nutraukta 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-4363-752/2013), turto padalijimo klausimas šioje byloje liko neišspręstas, nors ieškovas ketino šioje byloje reikšti priešieškinį dėl 2010 m. sausio 4 d. sutarties pripažinimo negaliojančia.

          Ieškovas nurodęs, kad sandoryje nurodyta 208990 Lt turto vertė neatspindėjo tikrosios dalinamo turto rinkos vertės, kuri sandorio sudarymo metu siekė 650000 Lt sumą. Sandoryje buvo nurodyta daugiau kaip tris kartus mažesnė sandorio suma, siekiant sustiprinti įspūdį, kad sandoris nėra tariamas. Be to, ieškovui realiai niekada nebuvo perduotos sutartyje nurodytos sutuoktinių santaupos (10000 Lt). Ieškovo tvirtinimu, ši sutartis buvo pasirašyta tik dėl akių, neketinant sukurti sutartyje numatytų teisinių santykių pasekmių, siekiant, kad kreditoriai (paskolų sutartis pasirašė L. G.) nenukreiptų išieškojimo į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Tai, kad sutuoktiniai nesiekė nutraukti bendro gyvenimo, ieškovo teigimu, patvirtina aplinkybė, kad ir po šio sandorio sudarymo ieškovas savo lėšomis ir darbu iki 2011 m. atliko namo rekonstrukcijos darbus (rekonstrukcija vyko nuo 2007 m. iki  2011 m.). Dar daugiau, L. G. savo sutuoktinei buvo išdavęs generalinį įgaliojimą 10 metų laikotarpiui, kuris niekada nebuvo panaikintas, o tai, ieškovo tvirtinimu, taip pat įrodo tarp sutuoktinių buvus tarpusavio pasitikėjimo santykius.

         Tariamą sandorį, ieškovo teigimu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad jo sutuoktinė 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarė testamentą, kuriuo savo dukrai M. M. paliko žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovui L. G. paliko visus kitus nekilnojamuosius daiktus.

        Remdamasis šiomis aplinkybėmis, ieškovas prašė teismo pripažinti 2010 m. sausio 4 d. turto dalybų sutartį negaliojančia ir taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovui nuosavybės teise ½ dalį nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini).

         Atsakovė M. M. (mirusiosios duktė) palikimą priėmė pagal palikėjos D. G. 2012 m. sausio 31 d. sudarytą testamentą. Palikėja buvo sudariusi testamentą ir anksčiau -  2011 m. gruodžio 29 d.

Testamentų sudarymo metu palikėja sirgo. Jai 2011 m. rugpjūčio 16 d. buvo diagnozuotas vėžys, nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. ligonei buvo taikytas gydymas chemoterapija, nuo 2011 m. spalio mėn. jos gydymui buvo skirti psichotropinių medžiagų turintys vaistai. Dėl šių priežasčių, ieškovo teigimu, palikėja, sudarydama 2011 m. gruodžio 29 d. ir 2012 m. sausio 31 d. testamentus, nesuprato savo veiksmų prasmės. Jis rūpinosi sutuoktine iki jos mirties, todėl matė, kad sutuoktinė kartais elgdavosi neadekvačiai, nesuprasdavo savo veiksmų, būdavo nervinga, išsiblaškiusi, be to, didelę įtaką jai darė duktė M. M., kuri, pasinaudojusi bejėgiška motinos būkle, paveikė palikėjos valią visą turtą po mirties testamentu palikti tik dukrai.

         Atsakovė M. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2010 m. sausio 4 d. turto padalijimo sutartis nebuvo tariama, ieškovas tik po sutuoktinės mirties kreipėsi į teismą su reikalavimu sutartį pripažinti negaliojančia nurodytu pagrindu; santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-4363-752/2013, užvestoje Kauno apylinkės teisme pagal ieškovės D. G. ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, atsakovas L. G. nepateikė savarankiškų reikalavimų dėl turto padalijimo, neginčijo 2010 m. sausio     4 d. turto dalybų sutarties; onkologinė liga D. G. buvo diagnozuota 2011 m. rugsėjo mėn., jos sveikatos būklė ypatingai pablogėjo tik nuo 2012 m. rugsėjo mėn., todėl 2012 m. sausio 31 d. testamento sudarymo metu taikomas gydymas negalėjo paveikti testatorės psichikos būsenos ir jos veiksmų.

         Trečiasis asmuo Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarė Z. K. 2013 m. liepos 22 d. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad notarė 2010 m. sausio 4 d. patvirtino santuokinio turto dalybų sutartį. Tvirtindama sandorį, notarė įsitikino, kad sandorį sudarė veiksnūs asmenys, veikę laisva valia, sandorio esmė ir teisinės jo pasekmės buvo išaiškintos (t. 1, b. l. 111).

          Trečiasis asmuo Kauno miesto 18-asis notaro biuras atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį dalyje dėl 2012 m. sausio 31 d. sudaryto testamento atmesti. Nurodė, kad testatorė D. G. aiškiai išreiškė valią testamentu visą turtą palikti savo dukrai, testamento sudarymo bei tvirtinimo metu buvo patikrinti Centrinės hipotekos įstaigos neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenys, notaras testatorės veiksnumu įsitikino (t. 1, b. l. 100-101).

                         II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

         Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

         Dėl 2010m. sausio 4 d. sandorio panaikinimo

         Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo L. G. ir D. G. santuoka ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo nutraukta. Bendru sutuoktinių sutarimu sudarytas ir notaro patvirtintas 2010 m. sausio 4 d. susitarimas dėl turto padalijimo laikytinas sutuoktinių sutartimi, kuriai turi būti taikomos sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos.

          Ieškovas L. G. įrodinėjo, kad sutartis yra niekinė, sudaryta tik dėl akių, sudarant sutartį nebuvo pagrindinio sutarties elemento – veiksnių šalių susitarimo, t. y. nebuvo suderintos tarpusavyje ir laisvai išreikštos kiekvienos šalies valios pasidalinti turtą. Ieškovo teigimu, 2010 m. sausio 4 d. sutartimi sutuoktiniai siekė išvengti skolų išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto pagal paskolos sutartis, sudarytas ieškovo L. G. vardu. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad sutarties šalys turto dalybų sutartį sudarė tik dėl akių, neketinant realiai sukurti teisinių pasekmių. Teismas sprendė, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad sutarties sudarymo momentu šalys veikė ne tais interesais, kurie buvo nustatyti sutartyje – pasidalinti santuokoje įgytą turtą, nenutraukiant santuokos.

          Atmetė ieškovo argumentus, kad protingas asmuo nebūtų sudaręs sandorio tokiomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos 2010 m. sausio 4 d. susitarime. Atmetant šį ieškovo argumentą, pabrėžtinas sutartiniuose teisiniuose santykiuose galiojantis  dispozityvumo bei sutarčių laisvės principai. Sutuoktiniai galėjo bendru sutarimu spręsti santuokoje įgyto turto pasidalijimo klausimus nevaržomai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. O. U., bylos Nr. 3K-3-426/2005). Sutuoktiniai savo turto dalijimo sutartyje, sudaromoje nenutraukiant santuokos, gali numatyti padalyti savo turtą tiek lygiomis, tiek nelygiomis dalimis.

          Įstatymai nedraudžia sutuoktiniams susitarimu dalijantis bendrą turtą nukrypti nuo lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo. Vien tik ta aplinkybė, kad 650000 Lt vertės turtas sutuoktinių susitarimu buvo perduotas tik vienam iš sutuoktinių, negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti sandoriu buvus tariamą.

         Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad po ginčo sutarties sudarymo D. G. jai perleistą nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu ir valdė jį kaip savo asmeninę nuosavybę. Tai, kad D. G. šiuo turtu disponavo savo laisva valia patvirtina byloje esantys duomenys apie testamentų sudarymą. Iš Centrinės hipotekos įstaigos išduoto Testamentų registro išrašo nustatyta, kad palikėja D. G. po 2010 m. sausio 4 d. sutarties savo valią dėl turto palikimo reiškė keturis kartus, sudarydama testamentus.

          Teismas sprendė, jog 2010 m. sausio 4 d. sutartis realiai sukėlė teisines pasekmes, kurios buvo numatytos sutartyje, faktinis civilinių teisių pasikeitimas sudarius ginčo sutartį įvyko, t.y. po turto dalybų sutarties D. G. turtu disponavo savo nuožiūra. Ieškovo paaiškinimai, kad jis su sutuoktine iki pat jos mirties tvarkė bendrą ūkį ir nekonfliktavo tarpusavyje paneigia paties ieškovo į bylą pateikti įrodymai. Ieškovo rašytiniai paaiškinimai, kuriuos patvirtino jo atstovas advokatas teismo posėdyje 2014 m. gruodžio 16 d., apie santuokinį gyvenimą yra labai prieštaringi. Teikdamas paaiškinimus apie 2010 m. sausio 4 d. sandorio sudarymo aplinkybes, apie sutuoktinių gyvenimą iki sandorio sudarymo ir po to, ieškovas, nurodė, kad nuo pat santuokos sudarymo iki sutuoktinės mirties sutuoktinių gyvenimas buvo darnus, jokių esminių ginčų tarp jų nebuvo (t. 1, b. l. 5), tačiau vėliau ieškovas, prašydamas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodo visiškai priešingas aplinkybes: ieškovas nurodė, kad 2012 m. spalio mėn. grįžęs į namus jis negalėjo į juos patekti, nes jam nežinant buvo pakeistos kiemo vartų ir namų įėjimo spynos, sutuoktinė atsisakė duoti jam raktus, motyvuodama, kad jam turtas nepriklauso (t. 1, b. l. 13). Ieškovo paaiškinimu, raktai nebuvo perduoti net ir po to, kai jis kreipėsi į sutuoktinę per notarą, ieškovas taip pat nurodė, kad sutuoktinė kreipėsi su prašymu sutuoktinį išregistruoti iš gyvenamosios vietos (t. 1, b. l. 14). Ieškovo paaiškinimus, kad jis nuo 2012 m. rudens gyveno skyrium su sutuoktine patvirtina 2013 m. kovo 6 d. Kauno apylinkės teismo nutarime, priimtame administracinėje byloje Nr. II-37-825/2013, užfiksuotos aplinkybės apie tai, kad D. G. atstovas advokatas D. M. teismo posėdyje teikė paaiškinimus, kad sutuoktiniai skyrium gyvena daugiau kaip šešis mėnesius (t. 1, b. l. 51-53). Antstolio R. S. 2012 m. lapkričio 5 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuota, kad ieškovas L. G. 2012 m. lapkričio mėn., gruodžio mėn. taip pat nebuvo įleistas į gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 39, 42). Ieškovas 2012 m. lapkričio 20 d. pareiškimuose, adresuotuose M. M. ir sutuoktinei D. G., akcentuoja savo teisę naudotis šeimos gyvenamąja patalpa ir naudotis šioje patalpoje esančiais asmeninės nuosavybės teise ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiais daiktais, tačiau ne jam nuosavybės teise priklausančia namo dalimi.

         Teismas pabrėžė, kad ieškovas jau 2013 m. spalio 7 d. pateiktame procesiniame dokumente (dublike) nurodė, kad į teismo posėdį atsives liudytojus, kurie patvirtins bendrą sutuoktinių gyvenimą (t. 1, b. l. 153). Liudytojai nebuvo įvardinti. Ieškovas taip ir nepasinaudojo teise į teismo posėdį atsivesti minimus liudytojus, kurie patvirtintų ar paneigtų bylos faktines aplinkybes apie šalių santykius iki ginčijamo sandorio sudarymo ir po to.

          Ieškovas byloje taip pat siekė įrodyti, jog tiek prieš sudarant sandorį, tiek po sandorio sudarymo jis turtą (nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini)) iš esmės pagerino savo lėšomis ir darbu, tačiau byloje ieškovas savo paaiškinimus nepagrindė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, nors ieškovas bylą vedė per profesionalų teisininką – advokatą.

          Siekdamas įrodyti sutarties tariamą pobūdį, ieškovas įrodinėjo, kad sudarant sutartį sutuoktinių tikroji valia buvo išvengti skolų išieškojimo iš sutuoktinių turto. Ieškovas, įrodinėdamas šią sutuoktinių valią, pateikė į bylą 2008 m. gegužės 7 d. paprastą neprotestuotiną vekselį dėl 80000 Lt sumos ir  2008 m. gegužės 7 d. susitarimą dėl 40000 Lt paskolos grąžinimo iki 2012-01-01 (t. 1, b. l.  67, 68). Teismas, išanalizavęs vekselyje ir susitarime nustatytus paskolos gavėjo įsipareigojimus iki 2012 m. gruodžio 1 d. ir iki 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tikėtinumo taisykle, konstatavo labiau tikėtiną išvadą, kad sutarties šalių valia sudaryti 2010 m. sausio 4 d. turto pasidalijimo sutartį nebuvo susijusi su šių skolinių įsipareigojimų vykdymu. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis aplinkybe, kad sudarant 2010 m. sausio 4 d. sutartį prievolių vykdymo terminas dar nebuvo prasidėjęs, pagal pateiktus dokumentus ieškovui L. G. prievolė grąžinti paskolą atsirado tik 2012 m. sausio 1 d., t. y. beveik po dviejų metų po turto dalybų sutarties pasirašymo. Tai patvirtina ir 2012 m. sausio 14 d. ir 2012 m. rugsėjo 12 d. kreditoriaus raginimai grąžinti paskolą (t. 1, b. l.  69, 70)

         Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas neturint tikslo apsaugoti šeimos turtą nuo galimų išieškojimų, susijusių su ieškovo skoliniais įsipareigojimais.

          Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą jog neįrodyta, kad abiejų šalių valia buvo sudaryti tariamą sandorį, t. y. kad buvo abiejų šalių suderinta valia sutartimi nesiekti jokių teisinių padarinių. Dėl objektyvių priežasčių (vienos iš sutarties šalių mirties) byloje nebuvo galima išsiaiškinti, ar sutartyje nurodytas turto pasidalijimas visiškai atitiko D. G. valią bei interesus, todėl preziumavo, kad D. G. valia buvo išreikšta sutartyje. Sutartį tvirtinusi Kauno miesto 2-ojo notarų biuro notarė Z. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sandorio sudarymo momentu ji įsitikino, kad sandorį sudarė veiksnūs asmenys, veikę laisva valia, sandorio esmė ir teisinės jo pasekmės buvo išaiškintos šalims (t. 1, b. l. 111).

          Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus, konstatavo, jog nenustatyta, kad 2010 m. sausio 4 d. sutartis būtų pažeidusi trečiųjų asmenų teises ar būtų uždrausta imperatyviosiomis įstatymo normomis, taip pat nenustatyta, kad sutartis būtų sudaryta sutarties šalims turėjus paslėptą valią nesiekti teisinių pasekmių, byloje ištirta medžiaga sudaro pagrindą išvadai, kad sandorio sąlygas lėmė susidarę sutuoktinių L. G. ir D. G. tarpusavio santykiai, šalių asmeniniai interesai, todėl vien ta aplinkybė, kad didžioji dalis turto pagal sutartį atiteko vienam sutuoktiniui, neišmokant kitam kompensacijos, nevertintinas kaip sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimas (sutarčių laisvės principas suteikia teisę šaliai perleisti savo turimą turtą jo pasirinktam asmeniui, įstatymams neprieštaraujančiu būdu). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, atmetė, kaip nepagrįstus ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 4 d. turto dalybų sutartį, kaip sudarytą tik dėl akių (tariamai).

          Dėl sąlygų, kuriomis sandoris pripažįstamas sudarytu dėl apgaulės ar suklydus (CK 1.90, 1.91 straipsniai)

         Pirmosios instancijos tesimas sprendė, kad ieškovas L. G. leistinomis įrodinėjimo priemonėmis  neįrodė tyčinių sutuoktinės D. G. veiksmų – apgaulės, dėl kurios ieškovas nusprendė sudaryti su sutuoktine  turto pasidalijimo sutartį tik dėl akių. Iš byloje esančių įrodymų padarė išvadą, kad sudarydami 2010 m. sausio 4 d. turto dalybų sutartį, sutarties šalys išreiškė savo tikrąją valią. Ieškovas L. G. neklydo nei dėl sandorio esmės, nei dėl kitos sandorio šalies, nei dėl sandorio kokybės, nei dėl esminių sandorio sąlygų.

        Dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais

       Ir šioje dalyje ieškinys atmestas. Teismas sprendė, kad D. G. sudaryti testamentai atitiko jos tikrąją valią ir įstatymų reikalavimus. Šią išvadą tesimas padarė įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą.

   Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno pirmo  teismo psichiatrijos skyriaus 2014 m. spalio 15-28 d. Teismo psichiatrijos  ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, kad D. G. 2011 m. gruodžio 29 d. ir 2012 m. sausio 31d oficialių testamentų sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, esmę bei juos valdyti. 

   II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

         Ieškovas L. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015 m. sausio 6 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Ieškovas yra įsitikinęs, kad teismas neatskleidė bylos esmės,  L. G. ir D. G. kreditorių neįtraukė dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis (absoliutus tesimo sprendimo negaliojimo pagrindas), todėl teismas sprendimas negali likti galioti.

         Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant teismo posėdyje ieškovui L. G. ir nepranešus jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Teismo posėdyje nedalyvaujant ieškovui buvo nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėtos faktinės bylos aplinkybės, kas sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą.

         Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas  ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Teismo sprendimas pažeidžia  D. G. ir ieškovo L. G. kreditorės D. O. V. materialiąsias teises, nes D. O. V. turėjo būti įtraukta dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. 2013 m. lapkričio 13 d. D.O. V., atstovaujam advokatės R. K., pateikė prašymą pirmosios instancijos teismui, prašydama įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu. Nurodžiusi, kad yra kreditorė pagal 2008 m. gegužės 7 d. L. G. pasirašytą  paprastąjį neprotestuotiną vekselį, todėl jos teisės tiesiogiai yra įtakojamos  2015 m. sausio 6 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu. Teismo sprendimas užkerta kelią D.O. V. skolos išieškojimą  nukreipti į nekilnojamąjį turtą, nors skolintos lėšos buvo panaudotos  šio turto sukūrimui D. G. ir L. G. gyvenant santuokoje.

          Atsakovė M. M. atsiliepimu į ieškinį prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

          Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą ieškovui teismo posėdyje nedalyvaujant, nepažeidė ieškovo teisų ir teisėtų interesų, neatėmė jo teisės į įrodinėjimą. Teismo šaukimas apie vyksiantį teismo posėdį  buvo įteiktas ieškovo atstovui pasirašytinai. Ieškovas turėjo pareigą domėtis proceso eiga, tai yra pasidomėti apie teismo posėdžio eigą ir baigtį.

         Apie šios bylos nagrinėjimą buvo informuota L. G. ir D. G. kreditorė D. O. V. Ji nepasinaudojo teise įstoti į procesą, nors procesas vyko nuo 2014 m. birželio mėn., todėl taikyti CPK 329 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.  

       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

  Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

         Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

         Pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nusprendimas teismų praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius sukėlė.

         Ieškovas L. G. ieškinyje nurodęs, jog 2010 m. sausio 4 d. buvo pasirašyta bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto dalybų sutartis, kuria tariamai buvo pasidalintas turimas nekilnojamasis turtas. Šios sutarties pagrindu D. G. atiteko žemės sklypas su jame esančiais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), 208 990 Lt vertės, o jam atiteko 10 000 Lt suma. Sandoris buvo sudarytas tikslu apsisaugoti nuo kreditorių, nes turėjo pagrįstų abejonių dėl jų grąžinimo. Siekdami apsaugoti turtą ir nusprendė sudaryti minėtą sandorį, tikėdamiesi, kad į jį ateityje nebus galimybės nukreipti išieškojimą. Nekilnojamasis turtas buvo registruotas ieškovo vardu, kreditai paimti jo vardu, dėl ko ir sutarė, kad bus geriau, jei nekilnojamasis turtas formaliai bus perrašytas D. G. vardu, t.y. sudarant išorinį įspūdį, kad jo vardu jokio turto nėra, toks susitarimas buvo tik dėl akių, jie neturėjo valios ir tikslo realiai pasidalinti turtą.

         Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog L. G. 2008 m. gegužės 7 d. 80 000 Lt pasiskolino iš D. O. V., 2009 m. gruodžio 29 d. 40 000 Lt pasiskolino  iš A. K..

          2013 m. lapkričio 13 d. kreditorė D. O. V. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama įtraukti ją į šią bylą trečiuoju asmeniu, nurodydama, jog yra kreditorė pagal 2008 m. gegužės 7 d. ieškovo L. G. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, todėl jos teisės įtakojamos 2015 m. sausio 6 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu. Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi D. O. V. prašymas atmestas. Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovo L. G. kreditorės D. O. V. suinteresuotumas bylos baigtimi nėra teisinis, t.y. šios bylos išsprendimas negali turėti įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms. Teismas sutiko, kad pareiškėja, kaip ieškovo kreditorė, yra ekonomiškai suinteresuota, kad ieškovas būdamas jos skolininku, taptų mokus ir finansiškai pajėgus vykdyti pinigines prievoles, tačiau toks suinteresuotumas negali būti pagrindu stoti į bylą trečiuoju asmeniu (b. l. 188, t.1).

         Į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas ir kreditorius A. K..

          Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kas ginčijamas sandoris buvo sudarytas neturint tikslo apsaugoti šeimos turtą nuo galimų išieškojimų su ieškovo skoliniais įsipareigojimais. Teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis aplinkybe, kad sudarant 2010 m. sausio 4 d. sutartį prievolių vykdymo terminas dar nebuvo prasidėjęs. Pagal pateiktus dokumentus ieškovui L. G. prievolė grąžinti paskolą atsirado tik 2012 m. sausio 1 d., t.y. beveik po dviejų metų po turto dalybų sutarties sudarymo. Tai patvirtina ir 2012 m. sausio 14 d. ir 2012 m. rugsėjo 12 d. kreditoriaus D. O. V. raginimai grąžinti paskolą (b. l. 91, t.2).

         Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės D. O. V. ieškinį atsakovui L. G.. Šioje byloje ieškovė D. O. V. prašo pripažinti negaliojančia notarinę 2010-01-04 turto pasidalijimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas L. G. perleido jam nuosavybės teise priklausančio turto dalį  – žemės sklypą su pastatu – gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, garažu, kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), savo sutuoktinei D. G. ir taikyti restituciją – įpareigoti D. G. grąžinti L. G. jam nuosavybės teise priklausiančią turto dalį. Ieškovė D. O. V. nurodo, kad atsakovas L. G. jam priklausančią  ½ dalį santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto pasidalijimo sutartimi perleido savo sutuoktinei D. G., siekdamas išvengti turtinės prievolės vykdymo pagal 2008-05-07 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kad jokio kito nekilnojamojo turto neturi, taip pat neturi ir piniginių lėšų, todėl atsakovo sudarytas sandoris pažeidė jos, kaip kreditorės, interesus. Sandoris ginčijamas CK 6.66 str. pagrindu.

         Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas  2015 m. sausio 6 d. sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o tai absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina teismui nagrinėti iš naujo (CPK  326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

          Iš naujo nagrinėjant bylą, teismas turėtų spręsti klausimą ir dėl abiejų bylų sujungimo tikslingumo (CPK 136 straipsnio 4 dalis).

         Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

    apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

    Kolegijos teisėjai                                                            Nijolia Indreikienė

                                                                                           Virginija Lozoraitytė

                                                                                           Leonas Jachimavičius