Administracinė byla Nr. I-1955-365/2011

(Proceso Nr. 3-61-3-00224-2011-5)

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5; 9.3.7

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Rasai Šimkuvienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai Aušrinei Amšiejūtei, atsakovės atstovui Tomui Karosui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir

n u s t a t ė:

Pareiškėja M. K. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2010 12 28 sprendimą Nr. S-348(7-314/2010); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau –VMI) 2010 10 07 sprendimą Nr. 68-232; Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2010 09 17 sprendimą Nr. (04)-K3-252; 4) atleisti nuo 1 631 Lt GPM baudos, 2 467 Lt PVM, 11 774,42 Lt GPM delspinigių, 15 463,56 Lt PVM delspinigių (b. l. 1-3, 19-23).

Pareiškėja nurodo, kad Mokestinių ginčų komisija, VMI ir Inspekcija ginčijamais sprendimais neatleido jos nuo baudos ir delspinigių sumokėjimo. Mokestinė nepriemoka jai buvo apskaičiuota 2008 09 10 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(04)-K3-367. Šiuo aktu buvo nurodyta papildomai sumokėti 16 310 Lt GPM, 6 640 Lt GPM delspinigių, 24 672 Lt PVM, 7 645 Lt PVM delspinigių, 1 116 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bazinei pensijai, 558 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudą, 945 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir 472 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą, 1 631 Lt GPM baudą ir 2 467 Lt PVM baudą. Teiktame prašyme ir skunduose kaip atleidimo teisinį pagrindą kuriuo remdamasi prašė atleisti ją nuo baudų ir delspinigių, nurodė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 str. 1 d. 2 p. ir MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. nuostatas (mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui), tačiau Inspekcija, priimdama sprendimą, analizavo atleidimą išimtinai MAĮ 100 str. 1 d. 3 d. prasme (kai išieškojimas netikslingas ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu), remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 06 07 nutarties Nr. A442-807/2010 argumentais, o VMI, nagrinėdama skundą apsiribojo konstatavimu, jog žala buvo padaryta. Kadangi įstatymų leidėjas numato skirtingus atleidimo terminus, o jos ekonominė, socialinė padėtis nuo sandorių sudarymo momento pasikeitė (pablogėjo sveikata, padidėjo išlaidos gydymo išlaidoms ir t. t), Komisijos posėdžio metu prašė atleisti ją nuo delspinigių, baudų mokėjimo ir dėl sunkios ekonominės, socialinės padėties, o taip pat nuo baudų ir delspinigių mokėjimo tuo pagrindu, kad nėra jos kaltės.

Pareiškėja prašo atsižvelgti, kad yra pensinio amžiaus, papildomų pajamų negauna, ekonominės veiklos nevykdo, todėl sumokėti delspinigius ir baudas jai yra per didelė našta. Nesutinka su mokesčių administratorių pozicija, jog tai, kad jai nuosavybės teise priklauso keletas nekilnojamo turto objektų, jos padėtis negali būti laikoma sunkia. Dėl krizės nekilnojamas turtas yra ženkliai nuvertėjęs (šiuo metu jo vertė ženkliai mažesnė nei kaina, kurią ji mokėjo įsigydama turtą). Be to, dėl sustojusios prekybos nekilnojamuoju turtu, greitas turto pardavimas tapo neįmanomas. Kitų pajamų, išskyrus pensiją, negauna, 2009 12 04 išduota specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma (nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis), t. y. jai pačiai yra reikalinga parama, todėl išieškojimas laikytinas socialiai netikslingu ir yra pagrindas atleisti nuo baudų ir delspinigių. Mokestinį ginčą pradėjo sąžiningai tikėdamasi, kad yra teisi, todėl neprotinga ir neteisinga reikalauti  sumokėti už tai, jog pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmęs galutinę ir neskundžiamą nutartį, patvirtino, kad jos subjektyvus įsitikinimas dėl mokestinių prievolių buvo klaidingas, teismo sprendimu pripažinta mokestine prievolę (16 202 Lt GPM ir 24 672 Lt PVM) sumokėjo geranoriškai, nelaukdama pakartotinių raginimų. Tačiau dėl to, jog nekilnojamo turto sandėriai, nuo kurių buvo papildomai priskaičiuoti mokesčiai, įvyko prieš keletą metų, daugiau nei metus truko mokestinis ginčas, kurio metu ji įgyvendino įstatymais garantuotą teisę į teisminę gynybą, nuo papildomai priskaičiuotų mokesčių sumų skaičiuotina delspinigių suma išaugo net iki keliasdešimt tūkstančių litų. Kadangi mokesčiai nuo atliktų nekilnojamo turto sandorių nebuvo sumokėti ne dėl piktybiško vengimo mokestinės prievolės, didžioji dalis delspinigių susidarė mokestinio ginčo metu sąžiningai naudojantis teisminės gynybos teise, konstatuotinas jos kaltės nebuvimas ir yra pagrindas atleisti ją nuo delspinigių. Mokestinis ginčas truko beveik 2 metus, tokios mokestinio ginčo trukmės ji negalėjo numatyti, todėl dėl sąžiningo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo metu išaugusių delspinigių nėra kalta,o prašymas turėjo būti tenkintinas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Prašo atsižvelgti į tai, jog jos subjektyvaus įsitikimo pagrįstumą dėl individualios veiklos nebuvimo jos veiksmuose patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2010 11 23 įsigalioję Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai nustatė, jog nekilnojamo turto pirkimas - pardavimas nėra laikomas individualia veikla. Priskaičiuotus mokesčius sumokėjo po sprendimo įsiteisėjimo, reali žala biudžetui nebuvo padaryta, todėl yra pagrindas atleisti ją nuo delspinigių. Mano, kad toks atleidimas atitiktų ir MAĮ 6 straipsnyje reglamentuotus apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus, inter alia teisingumo principą.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjos skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose į skundus (b. l. 16-17, 33-34) pažymėjo, kad MAĮ 141 str. 1 d. 1 punkto nuostatos numato, kad nuo priskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų mokesčių mokėtojas gali būti atleistas, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėja minėta LVAT nutartimi pripažinta padariusi mokestinį pažeidimą. Atkreipia dėmesį, kad mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos privalo taikyti įstatymų leidėjo suformuotas ir teisės aktuose įtvirtintas taisykles. Iš mokesčių mokėtojos nurodomos teisės normos turinio akivaizdu, kad įstatymų leidėjas neturėjo ketinimo diferencijuoti delspinigius ir atleidimo nuo jų mokėjimo pagrindus atsižvelgiant į laikotarpį, už kurį jie skaičiuojami. Priešingai, šioje teisės normoje atleidimas nuo delspinigių mokėjimo aiškiai siejamas būtent su pažeidimo padarymo aplinkybėmis ir asmens psichiniu santykiu su jo padarytu pažeidimu (kalte). Nagrinėjamu atveju tokios kaltės nebuvimo nenustatyta. Pareiškėja neapskaičiavo ir nesumokėjo priklausančių mokėti mokesčių, pradėdama mokestinį ginčą žinojo ar galėjo žinoti, kad, vadovaujantis MAĮ 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, delspinigiai, netenkinus mokesčių mokėtojo skundo, skaičiuojami už visą mokestinio ginčo laikotarpį, todėl jos lūkesčiai, kad mokestinį ginčą laimės, įtakos atleidimui nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto neturi. Šią poziciją patvirtina ir LVAT suformuota praktika. Pagal MAĮ 81 straipsnio 2 dalį sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino. Nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis). Analizuojant, ar pareiškėjas po mokesčių administratoriaus sprendimo įteikimo suprato ar turėjo ir galėjo suprasti, kad mokestinę prievolę jis privalo įvykdyti per įstatyme nustatytą 20 dienų terminą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą jog pareiškėja suprato mokestinės prievolės įvykdymo privalomumą ir jos įvykdymo terminus. Ta aplinkybė, kad pareiškėja ginčijo mokesčių administratoriaus sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, nestabdo sprendimo vykdymo ir nesudaro įstatyminio pagrindo mokesčių nustatytu terminu nemokėti. Motyvai, kurių pagrindu asmuo ginčija mokesčių administratoriaus sprendimus, neįtakoja mokestinės prievolės nevykdžiusio subjekto kaltės dėl pažeidimo (LVAT 2009 01 14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-51-09). Taipogi remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 01 14 įst. Nr. VIII-1029) 2 dalies nuostatomis faktai (šiuo atveju pareiškėjos kaltės buvimas), nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje (šiuo atveju administracinė byla Nr. A442-807/2010), iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsakydama į patikslinto pareiškėjos skundo motyvus pažymėjo, kad pareiškėja mokestinio ginčo procedūrą pradėjo 2009 01 05 įteikusi skundą atsakovei, tuo tarpu GPMĮ pakeitimų projektas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas) priimtas 2010 11 23, o šių straipsnių papildymo įstatymo nuostatos įsigaliojo 2010 12 11, kurios nustatė, kad šio įstatymo nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų mokestinio laikotarpio pajamas. Pareiškėja vykdydama individualią veiklą bei pradėdama mokestinę procedūrą nežinojo ir negalėjo žinoti apie būsimus GPMĮ pakeitimus. Šio įstatymo nuostatos taikytinos tik už 2010 metais parduotą nekilnojamąjį turtą, o pareiškėja savo individualią veiklą vykdė ir nekilnojamojo turto objektus pardavė laikotarpiu nuo 2003 01 01 iki 2006 12 31. Atsakovės teigimu, pareiškėja nuo pagrįstai priskaičiuotų PVM ir GPM delspinigių bei baudų negali būti atleista MAĮ 100 str. 1 d. 3 punkto pagrindu, kadangi iš surinktų duomenų matyti, kad pareiškėja turi nemažai nekilnojamojo turto objektų - žemės sklypą su statiniais Kaišiadorių m., tris butus Kauno m., 5 žemės sklypus Kelmės r., Kupiškio r., Rokiškio r. bei Vilniaus m. savivaldybėse. Pareiškėjos skundo argumentai, susiję su žalos nepadarymu, nepagrįsti ir vertintini kaip gynybinė pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI su pareiškėjos skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus atsakovės atsiliepimuose nurodytais argumentais (b. l. 26-27, 38-39).

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti skunde išdėstytais argumentais. Nurodė, kad mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinti tokie bendrieji teisės principai kaip sąžiningumas, protingumas ir teisingumas. Mokesčių administratorius turi  diskrecijos teisę atleisti nuo dalies delspinigių ir baudų. Mano, kad neprotinga iš pareiškėjos reikalauti visos delspinigių sumos. Mokesčių administratorius turėjo atsižvelgti į tą delspinigių sumą, kuri atsirado mokestinio ginčo metu, nes dėl užsitęsusio proceso ji susidarė virš keliasdešimt tūkstančių litų. Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje išskirti du alternatyvūs kriterijai, apibrėžiantys atvejus, kai neįmanoma objektyviai išieškoti mokestinę nepriemoką ir, kai priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką netikslinga socialiniu ar ekonominiu atžvilgiu, t. y., kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos arba kai minėta parama jam yra teikiama. Pareiškėja yra pensijinio amžiaus. 2009 m. jai yra nustatytas slaugos poreikis ir jai turi būti teikiama nuolatinė slauga. Tokio dydžio delspinigių ir baudos išieškojimą būtų netikslinga taikyti dėl pareiškėjos socialinės padėties. Pareiškėjos turimas nekilnojamas turtas neturėtų tapti pagrindine aplinkybe delspinigių mokėjimui, nes įstatyme įtvirtinti pagrindai turėtų būti vertinami visapusiškai, atsižvelgiant ir į bendruosius teisės principus.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais. Nurodė, kad pareiškėja nuo 2003 iki 2006 metų pardavė 11 nekilnojamo turto objektų bei gavo daugiau nei 1 milijoną 330 tūkstančius litų pajamų, nuo kurių nesumokėjo mokesčių. Aplinkybė, kad pareiškėja ginčijo mokesčių administratoriaus sprendimą dėl papildomų mokesčių išskaičiavimo, nestabdo sprendimo vykdymo ir nesudaro įstatyminio pagrindo nustatytu terminu mokesčių nemokėti. Motyvas, kurio pagrindu asmuo ginčija apskaičiuotus mokestinius sprendimus, neįtakoja mokestinės prievolės neįvykdžiusio subjekto kaltės dėl pažeidimų. Pareiškėja šiuo metu turi nemažai nekilnojamo turto objektų, t. y. 6 žemės sklypus ir tris butus. Atleidimo nuo delspinigių pagrindą šiuo atveju galima būtų konstatuoti tik, jei būtų netikslinga išieškoti mokestinę nepriemoką, atsižvelgiant į asmens bendrą ekonominę-socialinę padėtį.

Pareiškėja ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas netenkintinas.

Kaip nustatyta byloje mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimais, pareiškėjai buvo įtvirtinta pareiga sumokėti 1 631 Lt GPM baudos, 2 467 Lt PVM baudos, 11 774,42 Lt GPM delspinigių, 15 463,56 Lt PVM delspinigių.

Ginčas kilo dėl galimybės pareiškėją atleisti nuo atsakovo priskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių bei baudos.

Pagal MAĮ 81 straipsnio 2 dalį sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino. Nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja ginčijo mokesčių administratoriaus sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, tačiau tai nestabdo sprendimo vykdymo ir nesudaro įstatyminio pagrindo mokesčių nustatytu terminu nemokėti. Motyvai, kurių pagrindu asmuo ginčija mokesčių administratoriaus sprendimus, neįtakoja mokestinės prievolės nevykdžiusio subjekto kaltės dėl pažeidimo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja po Inspekcijos sprendimo įteikimo suprato mokestinės prievolės įvykdymo privalomumą ir jos įvykdymo terminus.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje išvardinti atleidimo nuo pagal šį įstatymą skirtų baudų mokėjimo pagrindai, pateiktas baigtinis jų sąrašas. MAĮ 100 straipsnis, numatantis galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, taip pat nukreipia į šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalies nuostatas bei numato papildomą atleidimo nuo delspinigių pagrindą – kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu.

Pareiškėja savo reikalavimus grindė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Vienu jų numatytas pagrindas atleisti mokesčių mokėtoją nuo baudų ar delspinigių, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, kitu – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.

Byloje neginčijamos aplinkybės, kad pareiškėja, įsigydama bei parduodama nekilnojamojo turto objektus, laiku neapskaičiavo GPM ir PVM ir jo nesumokėjo (MGK byla, b. l. 33-38). Žala valstybės biudžetui atsirado dėl to, kad mokesčių administratoriaus apskaičiuota 16 310 Lt GPM ir 24 672 Lt PVM suma nebuvo sumokėta nustatytais terminais, t. y. 2006 metais.Ši suma buvo sumokėta 2010 09 10 (MGK byla, b. l. 24, 25). Nagrinėjamu atveju veika žala padaryta, tačiau neprireikė prievartinio išieškojimo priemonių taikymo, nes reikalavimas įvykdytas skolininko gera valia, o šis faktas pagal įstatymą nėra teisiniu pagrindu atleisti nuo baudų ar delspinigių. Pagrindo teigti, kad žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta, nėra.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo ir tuo atveju, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu.

Pareiškėja tikrintu laikotarpiu gavo dideles pajamas (166 4549 Lt), turi nemažai nekilnojamojo turto objektų (žemės sklypą su statiniais Kaišiadorių m., 3 butus Kauno m., 5 žemės sklypus Kelmės r., Kupiškio r., Rokiškio r., bei Vilniaus m. sav.) (MGK byla, b. l. 54-66). LVAT ne kartą pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į realią fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį. Vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensinio amžiaus asmenims, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo daryti išvados, kad jam taikytinas minėtas atleidimo nuo delspinigių pagrindas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės paneigia, kad pareiškėjos būklė sunki, kad jai reikalinga valstybės parama. Todėl nėra pagrindo ją atleisti nuo delspinigių. Pareiškėjos nurodomas aplinkybes, kad ji yra neįgali,  jai neva reikalinga nuolatinė slauga, gyvena tik iš pensijos, dėl ekonominės krizės nuvertėjo turimas turtas, teismas vertina kritiškai, kaip siekimą išvengti priklausančių įmokų.

Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratoriai ir Komisija, nenustatę įstatymo numatytų pagrindų, pagrįstai neatleido pareiškėjos nuo tinkamai apskaičiuotų baudų ir delspinigių ir skundas negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

n u s p r e n d ė :

Pareiškėjos M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                  Irena Paulauskienė

                                                                                                  Liudmila Zaborovska

                                                                                                  Gintaras Dzedulionis