Administracinė byla Nr. A-1698-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02786-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas sodininkų bendrija (toliau – ir SB) „Žara“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti neteisėtu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) atsisakymą pareiškėjo prašymu perimti bendrijos teritorijoje esančius kelius (2014 m. balandžio 23 d. raštas Nr. A33(1)-3180-(4.18)) ir įpareigoti Administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perimti pareiškėjo teritorijoje esančius kelius.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir SBĮ, Sodininkų bendrijų įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) įgaliotos institucijos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2014 m. balandžio 1 d. nustatyta tvarka Nr. (18-2)D8-2513, su 2014 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 14 04/01 kreipėsi į Administraciją, prašydamas perimti SB teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esančius inžinerinius statinius – vidaus kelius. Pareiškėjas pažymėjo, kad SB narių pastangomis ir lėšomis buvo atlikti kadastriniai matavimai, bendrijos teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esantys keliai įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Tačiau Administracija 2014 m. balandžio 23 d. raštu atsisakė perimti pareiškėjo teritorijoje esančius kelius, nurodydama, kad iki šiol Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi tvarkos, pagal kurią toks perėmimas turėtų būti atliekamas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad SB „Žara“ nėra išpirkusi žemės, kurioje yra bendrojo naudojimo keliai, todėl Administracija neturėjo teisės netenkinti jo prašymo ir neperimti SB bendrojo naudojimo žemėje esančių kelių.

Pareiškėjas nurodė, jog šiuo atveju kadastriniai matavimai jau yra atlikti, savarankiškas nekilnojamojo turto objektas suformuotas, todėl savivaldybei nėra jokių kliūčių perimti teises į SB „Žara“ teritorijoje esančius kelius. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Administracijos teisinimasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos nebuvimu ir tariamais įstatyme įtvirtintos pareigos vykdymo tvarkos neaiškumais tokioje situacijoje laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kitos Lietuvos Respublikoje veikiančios savivaldybės vykdo savo pareigas pagal SBĮ 6 straipsnio 1 dalį ir joms perimant kelius nekyla problemų ir neaiškumų dėl įstatymo vykdymo.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba, atsakovas) atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) 2011 metų pradžioje gavo SB „Žara“ raštą Nr. 09/10-14 dėl vidaus kelių perdavimo. Atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2010 m. gruodžio 1 d. paaiškinimą Nr. 2D-6389(10.2), Administracija 2011 m. vasario 10 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), prašydama atlikti veiksmus dėl valstybinės žemės sklypų perdavimo savivaldybei ir kartu informuodama apie šį SB „Žara“ kreipimąsi. Atsakovas pažymėjo, jog 2011 m. kovo 28 d. gavo NŽT išaiškinimus, todėl 2011 m. balandžio 8 d. raštu informavo SB „Žara“ apie veiksmus, kurie turi būti atlikti siekiant perduoti kelius. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo pakartotinai gautas SB „Žara“ raštas dėl kelių priėmimo–perdavimo. Pareiškėjas buvo informuotas, kad prašymas pakartotinai nebus nagrinėjamas, nes sprendimas jau buvo priimtas ir išdėstytas 2011 m. balandžio 8 d. rašte Nr. A33-1907-(4.9.), o pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti jau priimtą sprendimą. Kadangi 2011 m. gruodžio 22 d. buvo gautas dar vienas SB „Žara“ prašymas dėl kelių priėmimo, pareiškėjui pakartotinai buvo atsakyta, jog Savivaldybė nekeičia savo sprendimo, išdėstyto ankstesniuose atsakymuose, ir papildomai atkreiptas dėmesys, kad keliai nėra įregistruoti SB vardu, todėl neaišku, kaip gali būti perduodami Savivaldybei, nėra parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, nenustatyta vidaus kelių perdavimo tvarka. Tačiau pareiškėjas su analogiškais prašymais į Savivaldybę kreipėsi dar keletą kartų.

Atsakovo teigimu, Administracijos 2014 m. balandžio 23 d. priimtas sprendimas Nr. A33(1)-3180-(4.18) yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pažymėjo, jog šiuo metu nė viename teisės akte nenustatyta vidaus kelių perdavimo tvarka ir terminai, nenurodytos atsakingos institucijos, neaišku, kokias funkcijas turi atlikti sodininkų bendrijos, savivaldybės bei NŽT. Atsakovo teigimu, vidaus kelių pločiai, jų raudonosios linijos, nustatyti anksčiau patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose, gali neatitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų. Tokiu atveju Savivaldybė negalės tinkamai tokių kelių prižiūrėti ir neaišku, ką daryti Savivaldybei, jeigu vidaus kelių ribos neatitinka teritorijų planavimo dokumentų ribų. Be to, šie keliai (jeigu nėra išpirkti iš valstybės) nėra sodininkų bendrijų nuosavybė, todėl neaišku, kokiu pagrindu jie gali būti perduodami Savivaldybei. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.48 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo, o SB nėra kelių savininkė, todėl neturi teisės jų perduoti nuosavybės teise Savivaldybei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seime 2013 m. kovo 5 d. buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-318, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu sudaryta tarpžinybinė darbo grupė sodininkų bendrijų aktualiems klausimams išnagrinėti. Darbo grupė, išnagrinėjusi sodininkų bendrijų teisinį reguliavimą ir jo taikymo praktiką, sodininkų bendrijų, valstybės ir savivaldybės institucijų atstovų pateiktą informaciją ir siūlymus, svarbiausias sodininkų bendrijose kylančias problemas, tarp jų ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių perdavimą savivaldybėms, parengė išvadas ir siūlymus, kaip atsakingos žinybos turėtų tobulinti sodininkų bendrijų teisinį reguliavimą, spręsti sodininkų bendrijoms aktualias problemas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad jis, vykdydamas darbo grupės išvadas, 2014 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (18-2)-D8-2513 pateikė savivaldybėms metodinius išaiškinimus, kokiomis galiojančiomis tvarkomis jos turėtų vadovautis perimdamos sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius ar bendrojo naudojimo žemę vidaus keliams tiesti ir tvarkyti. Metodiniuose išaiškinimuose atkreiptas savivaldybių dėmesys į tai, kad problema – ne vidaus kelių perdavimas, bet iki perdavimo privalomas nekilnojamojo turto objekto identifikavimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nekilnojamojo turto objektai gali būti perduodami tik juos inventorizavus, suformavus, atlikus jų kadastrinius matavimus. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pastangomis ir bendrijos narių lėšomis buvo atlikti kadastriniai matavimai, bendrijos teritorijoje bendrojo naudojimo žemėje esantys keliai įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, Aplinkos ministerijos nuomone, Savivaldybė vengia atlikti SBĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas ir perimti bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius patikėjimo ar nuosavybės teisėmis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo SB „Žara“ skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos 2014 m. balandžio 23 d. raštą Nr. A33(1)-3180-(4.18) ir įpareigojo Administraciją išnagrinėti SB „Žara“ 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 3 d. Administracijoje buvo gautas SB „Žara“ prašymas perimti inžinerinius statinius – kelius, esančius SB „Žara“ teritorijoje, tačiau Administracija 2014 m. balandžio 23 d. raštu Nr. A33(1)-3180-(4.18) informavo pareiškėją, kad ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, jo prašymo nenagrinės, ir nurodė, jog inžinerinių statinių perėmimo klausimas bus sprendžiamas, kai bus priimtas Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas bei Lietuvos Respublikos kelių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas. Teismo vertinimu, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas taip pat nustatė, kad Administracija ginčijamame sprendime nurodė, jog pareiškėjui tuo pačiu klausimu buvo atsakyta 2013 m. sausio 15 d. raštu Nr. A33(1)-253-(4.9), kuriame buvo nurodyta, kad Savivaldybė dar negali perimti vietinės reikšmės kelių savo nuosavybėn. Pareiškėjas, siekdamas, jog pagal SBĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas Savivaldybė perimtų SB „Žara“ esančius kelius, į ją kreipėsi su 2012 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 03 12/02, į kurį Administracija atsakė 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. A33(1)-253-(4.9). Minėtu sprendimu Administracija nurodė pareiškėjui, kad Savivaldybė bendrijos prašymu bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius perima, valdo ir tvarko Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, tačiau iki šiol (2013 m. sausio 15 d.) tokia tvarka nėra priimta, todėl Savivaldybei nėra aišku, kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant Savivaldybė turi vykdyti įstatyme įtvirtintą nuostatą dėl kelių perėmimo.

Teismas konstatavo, kad po Administracijos 2013 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. A33(1)-253-(4.9) Vyriausybės įgaliota institucija Aplinkos ministerija 2014 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (18-2)-D8-2513 pateikė savivaldybėms metodinius išaiškinimus dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių ar bendrojo naudojimo žemės vidaus keliams tiesti ir tvarkyti perėmimo savivaldybėms. Atsižvelgęs į Administracijos 2013 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. A33(1)-253-(4.9) motyvą, jog pareiškėjo prašymą dėl kelių perėmimo atsisakoma tenkinti todėl, kad Savivaldybei nėra aišku, kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant Savivaldybė turi vykdyti įstatyme įtvirtintą nuostatą dėl kelių perėmimo, ir į aplinkybę, jog Aplinkos ministerija vėliau pateikė metodinius išaiškinimus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 buvo pasikeitusios faktinės aplinkybės ir pateikti papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas.

Teismo vertinimu, skundžiamas Administracijos sprendimas laikytinas neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, nes nors Administracija, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, tačiau tuo pačiu sprendimu nurodė, kad atsakovas spręs inžinierinių statinių parėmimo klausimą, kai bus priimtas Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 2, 6, 8, 11, 15, 16, 17, 18, 22, 24, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas bei Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 ir 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, nes jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios teisės normų taikymą, o akto pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Administracijos 2014 m. balandžio 23 d. raštą Nr. A33(1)-3180-(4.18) tenkintinas.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perimti pareiškėjo teritorijoje esančius kelius teismas konstatavo, kad SBĮ 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja savivaldybę išnagrinėti sodininkų bendrijų prašymus ir priimti šiuo klausimą atitinkamą sprendimą – prašymą tenkinti ir kelius perimti arba atsisakyti tai padaryti. Tik esant neteisėtam Savivaldybės atsisakymui tenkinti pareiškėjo prašymą, būtų teisinis pagrindas spręsti dėl įpareigojimo Savivaldybei atlikti tam tikrus veiksmus. Kadangi Savivaldybė neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas įpareigoti Savivaldybę išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėdami suinteresuotų asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai, be kita ko, turėtų vadovautis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo bendraisiais principais.

III.

Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino proceso bei materialiosios teisės normas, o tai pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, 143 straipsnį ir 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pasikeitusios faktinės aplinkybės. Atsakovas pažymi, kad SBĮ 6 straipsnio 1 dalis įsigaliojo tik 2015 m. liepos 31 d., o iki tos dienos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turėjo patvirtinti sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių perdavimo programą ir nustatyti bendrijos bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių, kaip nekilnojamojo turto objektų, formavimo ir jų kadastrinių matavimų tvarką, tačiau tokios tvarkos dar nėra. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Aplinkos ministerijos 2014 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (18-2)-D8-2513 savivaldybėms pateikti metodiniai išaiškinimai dėl kelių perėmimo yra tik rekomendacinio pobūdžio, ir šiuo metu jie jau negalioja, nes 2014 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas darbo grupės pasiūlytas Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 2, 6, 8, 11, 15, 16, 17, 18, 22, 24, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo metu nė viename teisės akte nenustatyta vidaus kelių perdavimo tvarka ir terminai, nenurodytos atsakingos institucijos, neaišku, kokias funkcijas turi atlikti sodininkų bendrijos, savivaldybės bei NŽT. Atsakovo teigimu, tik suformavus šiuos kelius kaip inžinerinius statinius, atitinkančius galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir juos įregistravus registre, taip suformuotą turtą galima perduoti Savivaldybei. Kitu atveju Savivaldybė negalės naudoti tokio turto pagal paskirtį, jį tinkamai prižiūrėti ir užtikrinti saugų eismą.

Atsakovas paaiškina, kad 2012 m. gruodžio 27 d. Administracija, atsakydama pareiškėjui, pabrėžė, jog Savivaldybė negali prieštarauti įstatymų leidėjo nuomonei, kad kelių perėmimo tvarka yra būtina, ir nesulaukusi įstatymo įgyvendinančiųjų aktų priėmimo savo nuožiūra imtis šių procedūrų. Seimo kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Administracijos veiksmų, 2013 m. gegužės 16 d. pažymoje Nr. 4D-2013/2-212 pripažino, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti Administracijos pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, tačiau 2014 m. balandžio 3 d. SB „Žara“ vėl kreipėsi dėl kelių perėmimo. Atsakovas pažymi, kad Administracija visuose atsakymuose pareiškėjui laikėsi tos pačios nuomonės, t. y. kad kol nebus priimti teisės aktai, reglamentuojantys kelių perdavimo tvarką, tol Administracija šių kelių negalės priimti. Dėl to atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamo Administracijos sprendimo priėmimo metu buvo pasikeitusios aplinkybės ir pateikti papildomi argumentai, dėl kurių prašymas turėjo būti svarstomas iš esmės.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Savivaldybės teismo posėdyje ir procesiniuose dokumentuose pareikštą prašymą taikyti senaties terminą, nes pareiškėjas jau 2013 m. sausio 15 d. gavo atsakymą Nr. A33(l)-253-(4.9), kuriame Savivaldybė nurodė, jog nesant kelių perdavimo–priėmimo tvarkos, keliai negali būti perimti. Pareiškėjas šį atsakymą galėjo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nagrinėti skundo, nes jį padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, t. y. pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal neįgalioto vesti bylą asmens skundą. Atsakovas paaiškina, kad SB „Žara“ pirmininkės skunde nurodyti dokumentai (SB „Žara“ įstatai, 2013 m. birželio 12 d. visuotinio pakartotinio ataskaitinio susirinkimo protokolas Nr. 2013/2 bei valdybos posėdžio protokolas Nr. 2014/1) nesuteikia jai teisės pateikti skundą SB „Žara“ vardu. Pareiškėjo įstatų 59 ir 61 punktai nustato, jog mėgėjiško sodo teritorijoje esantys bendrojo naudojimo objektai, t. y. keliai, priklauso sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir šiuos objektus bendrija valdo CK bei kitų įstatymų nustatyta tvarka. Iš 2013 m. birželio 12 d. visuotinio pakartotinio ataskaitinio susirinkimo protokolo Nr. 2013/2 matyti, jog pareiškėjas siekė papildyti įstatus, numatant kelių perdavimą Savivaldybei, tačiau toks pakeitimas nebuvo svarstytas nesant narių daugumos, nes susirinkime dalyvavo tik 28 nariai iš 299, todėl susirinkimas negali būti laikomas teisėtu. Įstatų 20.11 ir 20.15 punktuose nustatyta, jog tik visuotinis bendrijos narių susirinkimas turi teisę spręsti bendro turto naudojimo, tvarkymo ir perdavimo klausimus, visuotinis bendrijos narių susirinkimas laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė bendrijos narių, o įstatų 13 punkte nustatyta, kad bendrijos valdyba gali disponuoti bendrijos lėšomis ir turtu turėdama visuotinio narių susirinkimo įgaliojimą, tačiau tokio įgaliojimo prie skundo pareiškėjo pirmininkė nepridėjo, todėl valdybos posėdžio protokolas Nr. 2014/1 dėl sprendimo kreiptis į teismą yra neteisėtas.

Pareiškėjas SB „Žara“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-616/2008 suformuotą praktiką kartotiniu prašymu gali būti laikomas toks prašymas, jei dėl ankstesnio to paties asmens prašymo ta pati institucija yra priėmusi sprendimą ir asmuo kreipiasi tuo pačiu klausimu iš naujo, nenurodydamas naujų aplinkybių. Pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymas negali būti laikomas kartotiniu, nes į atsakovui kilusius klausimus (kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant reikėtų perimti kelius) išsamiai buvo atsakyta Aplinkos ministerijos 2014 m. balandžio 1 d. parengtose metodinėse rekomendacijose. Pareiškėjo teigimu, po šių rekomendacijų priėmimo pareiškėjo ir atsakovo santykiuose pasikeitė faktinės aplinkybės, t. y. išnyko kliūtys, 2013 m. sausio 15 d. rašte nurodytos kaip priežastys neperimti kelių. Tačiau atsakovas metodinėse rekomendacijose nurodytų veiksmų neatliko ir tokios galimybės niekada net nesvarstė.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jis į pirmosios instancijos teismą kreipėsi prašydamas panaikinti ne atsakovo 2013 m. sausio 15 d. raštą, tačiau atsakovo 2014 m. balandžio 23 d. raštą, todėl sprendžiant dėl skundo pateikimo senaties termino turėtų būti vertinamas terminas, praėjęs nuo atsakovo 2014 m. balandžio 23 d. rašto gavimo iki skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo. Pareiškėjo teigimu, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio nuo skundžiamo individualaus akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos terminas nebuvo praleistas, nes skundas dėl 2014 m. balandžio 23 d. priimto akto pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2014 m. gegužės 20 d.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai kvestionuoja pareiškėjo skundą padavusio asmens įgaliojimus, kvestionuoja pareiškėjo visuotinio susirinkimo sprendimų teisėtumą ir painioja pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymo priėmimo klausimo svarstymą su šio prašymo nagrinėjimu iš esmės. Pareiškėjas, vadovaudamasis savo įstatų 19, 29.19 ir 30 punktais, teigia, kad pareiškėjo valdybos posėdžio protokolas Nr. 2014/1 buvo priimtas teisėtai ir pareiškėjas savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendino tinkamai, o nagrinėjant bylą teisme pareiškėjui atstovavo valdyba in corpore, todėl jokių valios išraiškos formos ar turinio trūkumų nebuvo. 2010 m. birželio 30 d. SB „Žara“ pakartotinio visuotinio ataskaitinio susirinkimo protokolo Nr. 2010/2 10.2 punktu buvo nutarta atlikti visus teisės aktų nustatytus veiksmus perduodant atsakovui pareiškėjo įrengtus kelius nuo Žaros 1-osios iki Žaros 23-iosios gatvių, o visiems teisės aktų nustatytiems veiksmams atlikti buvo įpareigota valdyba bei valdybos pirmininkė R. G.. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi ir teigia, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jokių argumentų dėl pareiškėjo atstovavimo (ne)tinkamumo nebuvo nurodęs, o tokius teiginius išdėstė tik apeliaciniame skunde.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir papildomai pažymi, kad atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodydamas, jog iki 2015 m. liepos 31 d. nėra patvirtina sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių, kaip nekilnojamojo turto objektų, formavimo ir jų kadastrinių matavimų tvarka ir dėl to kyla neaiškumai, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra atlikęs bendrijos narių lėšomis kelių kadastrinius matavimus bei bendrojo naudojimo žemėje esančius kelius yra įregistravęs Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektus, o tai iš esmės prieštarauja paties atsakovo pozicijai. Be to, pats atsakovas neginčija ir nepasisako dėl to, kad pačiose metodinėse rekomendacijoje nurodytos SBĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl vidaus kelių perdavimo negali būti įgyvendintos pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą, kitus įstatymus bei teisės aktus. Tai, kad atsakovas nurodo, jog tik suformavus kelius kaip inžinerinius statinius, atitinkančius galiojančius teisės aktų reikalavimus, ir tik juos įregistravus registre galima perduoti Savivaldybei, tik patvirtina, jog atsakovas tinkamai nevertino pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių ir priėmė nepagrįstą ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Bylos dalykas – atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 2014 m. balandžio 23 d. atsisakymo nagrinėti pareiškėjo SB „Žara“ 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 perimti bendrijos teritorijoje esančius kelius, išdėstyto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 23 d. rašte Nr. A33(1)-3180-(4.18), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šis atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, panaikintinas ir Savivaldybė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėjo skunde taip pat buvo suformuluotas reikalavimas įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perimti pareiškėjo teritorijoje esančius kelius, kurio pirmosios instancijos teismas netenkino. Atsakovas Savivaldybė apeliaciniu skundu ginčija sprendimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus rajono savivaldybės 2014 m. balandžio 23 d. atsisakymas nagrinėti pareiškėjo SB „Žara“ 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 perimti bendrijos teritorijoje esančius kelius, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumu ir pagrįstumu.

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo skunde buvo nurodyta, jog atsakovas yra Vilniaus rajono savivaldybės administracija, o skundu buvo prašoma panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 23 d raštą Nr. A33(1)-3180-(4.18) bei įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perimti pareiškėjo teritorijoje esančius kelius. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 30 d. nutartimi  Vilniaus rajono savivaldybės administraciją pašalino iš bylos proceso šalių ir į bylą atsakovu įtraukė Vilniaus rajono savivaldybės tarybą (Vilniaus rajono savivaldybę), atsižvelgęs į tai, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu ir šis atsakovas teisiškai neturi įgaliojimų spręsti turto priėmimo klausimų, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu (I t., b. l. 115–116). Nors pirmosios instancijos teismas pakeitė atsakovą, sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 23 d. raštą Nr. A33(1)-3180-(4.18) bei įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti SB „Žara“ 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos poziciją, išreikštą pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą ir prašymą pakeisti atsakovą (I t., b. l. 34–38), atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės išsakytus argumentus procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 2014 m. balandžio 23 d. atsisakymas nagrinėti pareiškėjo SB „Žara“ 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 perimti bendrijos teritorijoje esančius kelius buvo išdėstytas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 23 d. Nr. A33(1)-3180-(4.18) rašte, kurį ir panaikino pirmosios instancijos teismas. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavęs, jog Vilniaus rajono savivaldybė įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, sprendimo rezoliucinėje dalyje suklydo, nurodydamas kitą juridinį asmenį, kuris buvo pašalintas iš bylos proceso šalių. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybę išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

  Byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 3 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje buvo gautas SB „Žara“ prašymas perimti inžinerinius statinius – kelius, esančius šios bendrijos teritorijoje (I t., b. l. 4). Pažymėtina, kad šis prašymas adresuotas Vilniaus rajono savivaldybei bei Administracijos direktorei. Prašymas grindžiamas Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-996 bei Aplinkos ministerijos 2014 m. balandžio 1 d. raštu „Dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių ar bendrojo naudojimo žemės vidaus keliams tiesti ir tvarkyti perėmimo savivaldybėms“.

            Minėto prašymo pateikimo metu galiojusi Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-996 redakcija) nustatė, kad bendrijos prašymu bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius, atlikus jų kadastrinius matavimus ir nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perima, nuosavybės ar patikėjimo teise valdo ir tvarko savivaldybė, išskyrus atvejus, kai sodininkų bendrija šią bendrojo naudojimo teritorijos dalį išsiperka. Kai bendrijos bendrojo naudojimo žemėje esantys vidaus keliai perduodami savivaldybei, už kadastrinių matavimų atlikimą ir jų duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre sumoka arba kompensuoja savivaldybė. Už atliktus darbus savivaldybei kompensuojama valstybės biudžeto lėšomis. Bendrijos bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių perdavimo savivaldybėms tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pažymėtina, kad atsakovo šioje byloje akcentuojamos 2014 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo Nr. IX-1934 2, 6, 11, 15, 16, 17, 18, 22, 24, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1425 nuostatos šiuo atveju nėra aktualios, nes šis įstatymas pareiškėjo prašymo pateikimo metu negaliojo. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria buvo pakeista Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, įsigaliojo 2015 m. liepos 31 d.

          Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymo pateikimo metu galiojusią Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatą Vilniaus rajono savivaldybė turėjo išnagrinėti ir išspręsti šį prašymą, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjui atsakymą, kad nebus nagrinėjamas prašymas, pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 23 d. rašte Nr. A33(1)-3180-(4.18) informavo pareiškėją SB „Žara“, kad jo prašymo nenagrinės, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nes pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi į Savivaldybę tuo pačiu klausimu ir 2013 m. sausio 15 d. raštu Nr. A33(1)-253-(4.9) buvo atsakyta, kodėl Savivaldybė dar negali perimti vietinės reikšmės kelių savo nuosavybėn. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad inžinerinių statinių perėmimo klausimas bus sprendžiamas, kai bus priimtas Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas bei Lietuvos Respublikos kelių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, o Aplinkos ministerijos 2014 m. balandžio 1 d. rašte „Dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių ar bendrojo naudojimo žemės vidaus keliams tiesti ir tvarkyti perėmimo savivaldybėms“ pateikti tik metodiniai išaiškinimai dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių ar bendrojo naudojimo žemės vidaus keliams tiesti ir tvarkyti perėmimo (I t., b. l. 3).

Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2014 m. birželio 12 d.) 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, jog pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo straipsnio 1 dalimi, asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo taisykles. Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punkte nurodyta, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo prašymas nebuvo nagrinėtas, teigiant, kad pareiškėjui tuo pačiu klausimu buvo atsakyta 2013 m. sausio 15 d. raštu Nr. A33(1)-253-(4.9). Iš byloje esančio 2013 m. sausio 15 d. rašto Nr. A33(1)-253-(4.9) (I t., b. l. 63) matyti, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. gruodžio 27 d. raštą dėl inžinerinių statinių – kelių priėmimo–perdavimo. Sprendime nurodyta, kad Savivaldybė bendrijos prašymu bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius perima, valdo ir tvarko Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, tačiau tokia tvarka nėra priimta, todėl Savivaldybei nėra aišku, kokiu būdu, kokiais terminais ir kokioms institucijoms dalyvaujant Savivaldybė turi vykdyti įstatyme įtvirtintą nuostatą dėl kelių perėmimo.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės poziciją, reiškiamą šioje byloje, kad jau buvo išnagrinėtas tuo pačiu klausimu pareiškėjo prašymas, priimant pirmiau nurodytą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. A33(1)-253-(4.9), pirmiausia pažymi, kad pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį klausimą dėl bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių perėmimo sprendžia savivaldybė, o ne savivaldybės administracija. Nagrinėjamu atveju tai yra nurodžiusi ir pati Vilniaus rajono savivaldybės administracija (I t., b. l. 34–38), išsamiai pasisakydama dėl Savivaldybės atstovaujamosios institucijos bei savivaldybės vykdomosios institucijos kompetencijų skirtumų, Savivaldybės atstovaujamosios institucijos įgaliojimų spręsti turto priėmimo klausimus. Be to, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad 2013 m. sausio 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracija buvo kompetentinga, t. y. turėjo įgalinimus, spręsti klausimą dėl pareiškėjo bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių perėmimo. Taigi nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus rajono savivaldybė 2013 m. sausio 15 d. buvo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl SB „Žara“ teritorijoje esančių kelių perėmimo.

Be to, byloje nustatyta, kad po minėto 2013 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. A33(1)-253-(4.9), Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija Aplinkos ministerija 2014 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (18-2)-D8-2513 (I t., b. l. 6–10) pateikė savivaldybėms metodinius išaiškinimus dėl sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių ar bendrojo naudojimo žemės vidaus keliams tiesti ir tvarkyti perėmimo savivaldybėms. Taigi byloje pagrįstai padaryta išvada, kad po minėto sprendimo atsirado nauja aplinkybė, kuri visiškai nebuvo nagrinėta ir į kurią nebuvo atsižvelgta, bei konstatuota, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė be teisėto pagrindo atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog įpareigotina Vilniaus rajono savivaldybės administracija išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, tačiau byloje atsakovu dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybė ir byloje nustatyta, kad būtent šis atsakovas yra kompetentingas spręsti klausimą dėl sodininkų bendrijų kelių perėmimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant, kad ne Vilniaus rajono savivaldybės administracija įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, o atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybė apeliacinį skundą grindžia faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios galėtų būti reikšmingos nagrinėjant iš esmės pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01, t. y. aplinkybėmis dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos Aplinkos ministerijos 2014 m. balandžio 1 d. rašte Nr. (18-2)-D8-2513 nurodytų metodinių išaiškinimų taikymo, dėl kelių nuosavybės ir jų priklausymo / nepriklausymo pareiškėjui. Pažymėtina, kad bylos dalykas buvo atsakovo sprendimas, kuriuo apskritai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti ir spręsti iš esmės ginčo dėl Vilniaus rajono savivaldybės atsisakymo perimti SB „Žara“ teritorijoje esančius kelius.

Nepripažintini pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl senaties taikymo, nes atsakovas nenurodo jokių teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog šiuo atveju turėtų būti taikomas senaties terminas. Pareiškėjas šioje byloje nereiškė reikalavimo panaikinti 2013 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. A33(1)-253-(4.9), apie kurį nurodoma apeliaciniame skunde. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ nustatytus terminus ginčyti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 23 d. raštą Nr. A33(1)-3180-(4.18).

              Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal neįgalioto vesti bylą asmens skundą ir skundas turėjo būti paliktas nenagrinėtas, pabrėžia, kad ABTĮ 103 straipsnio 3 punktas nurodo, jog teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Atstovavimą teisme juridiniams asmenims reglamentuoja ABTĮ 49 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad atstovais pagal įstatymą laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad į teismą su skundu kreipėsi SB „Žara“, o jos vardu skundą pasirašė valdybos pirmininkė R. G.. Byloje pateiktas SB „Žara“ valdybos posėdžio 2014 m. gegužės 9 d. protokolas Nr. 2014/1, kuriame nurodyti konkretūs valdybos nariai, iš jų ir R. G., kurie įgalioti kartu ar atskirai atstovauti pareiškėjui administracinėje byloje su teise atlikti visus procesinius veiksmus, iš jų ir pasirašyti skundą ir jį pateikti teismui (I t., b. l. 14). Iš pareiškėjo įstatų matyti, kad būtent pareiškėjo valdybai suteikta teisė atstovauti bendrijai teisme (įstatų 29.19 p.). Atsakovo nurodomi įstatų 59 ir 61 punktai nereglamentuoja atstovavimo bendrijai teisme klausimų. Pažymėtina, kad 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01 pateikė SB „Žara“ ir šis prašymas nebuvo išnagrinėtas, todėl akivaizdu, kad SB „Žara“ turėjo teisę kreiptis į teismą su skundu. Be to, atsakovas, atsisakydamas nagrinėti pareiškimą, nenurodė jokių argumentų, susijusių su tuo, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinimas dėl to, jog nebuvo pateiktas visuotinio bendrijos narių susirinkimo sprendimas dėl kelių perdavimo, kad sodininkai bendrosios dalinės nuosavybės teise yra įgiję tuos kelius, kuriuos pareiškėjas prašė perimti, ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad atsakovas šiuo atveju painioja pareiškėjo 2014 m. balandžio 3 d. prašymo Nr. 14 04/01 priėmimo atsakovo institucijoje ir atsakovo institucijos nagrinėjimo klausimą su pareiškėjo 2014 m. gegužės 20 d. skundo priėmimo ir jo nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme klausimu.

Apibendrindama išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. balandžio 4 d gautas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nėra nurodyta jokių konkrečių duomenų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurios vadovaujantis ABTĮ 44 straipsniu turėtų būti priteistos pareiškėjui. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau pateiktame prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose nėra aiškiai ir tiksliai nurodyta, kokia pinigų suma buvo sumokėta advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tarp pateiktų dokumentų yra duomenys apie pareiškėjo sumokėtas pinigų sumas už suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, tačiau klausimą dėl pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų sprendžia pirmosios instancijos teismas, o ne apeliacinės instancijos teismas. 2015 m. spalio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodyta 605 Eur suma už teisines paslaugas (2015 m. spalio 1 d. – 2015 m. spalio 30 d.), tačiau nėra konkrečiai įvardytos paslaugos, kurias būtų galima identifikuoti kaip apeliacinės instancijos teisme suteiktas paslaugas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra pateikti konkretūs duomenys bei įrodymai apie advokato suteiktas apeliacinės instancijos teisme paslaugas ir jų apmokėjimą, pareiškėjo prašymo nesprendžia ir išaiškina pareiškėjui, jog jis turi teisę dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

              „Pareiškėjo sodininkų bendrijos „Žara“ skundą tenkinti iš dalies.

  Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. balandžio 23 d. raštą Nr. A33(1)-3180-(4.18) ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę išnagrinėti sodininkų bendrijos „Žara“ 2014 m. balandžio 3 d. prašymą Nr. 14 04/01.

  Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.