Baudžiamoji byla Nr. 2K-425-697/2015

Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01418-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam V. Č.,

nuteistojo gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

nukentėjusiajai D. D.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 23 MGL (866,18 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiajai D. D. iš V. Č. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios M. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš V. Č. valstybės naudai priteista 92,68 Eur valstybės patirtoms išlaidoms teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą M. D. ir D. D..

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžiu V. Č. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

D. D. ir M. D. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių skundą atmesti, nuteisto ir jo gynėjo, prašiusių skundą patenkinti, paaiškinimų

n u s t a t ė :

V. Č. pirmosios instancijos teismo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 19 d., apie 7.50 val., viešoje vietoje – gatvėje, esančioje Kaune, Baltų pr. prie namo Nr. 43A, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu, susijusiu su fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei viešąją tvarką, o būtent: nukentėjusiosios D. D. automobiliui „Toyota Yaris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įstrigus pusnyje ir negalint išvažiuoti, dėl mažareikšmės dingsties, garsiai šaukdamas, plūsdamas necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją D. D., stūmė ją link jos automobilio, prievarta bandydamas ją ten įsodinti, o D. D. pasipriešinus, sudavė jai vieną smūgį ranka į veido sritį, padarydamas jai odos nubrozdinimą kairės akies apatiniame voke, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą – tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. Č. ir jo gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį be pakeitimų.

Skunde nurodomi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimai, kaip bylos nagrinėjimo pagrindai.

Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, nes to neprašė nė vienas ir proceso dalyvių, teismas rėmėsi tik pirmosios instancijos teisme nustatytomis aplinkybėmis, kurių pats tiesiogiai netyrė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje surinkti nukentėjusiųjų, kaltinamojo ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, tačiau įrodymų tyrimo neatliko, t. y. nesiėmė priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti.

Kasatoriai teigia, jog byloje nesurinkta jokių duomenų, kad būtent dėl V. Č. veiksmų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas ar kad padaryta didelė materialinė žala, ar sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, ar kad žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, ar nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Priešingai, paties V. Č., abiejų nukentėjusiųjų, liudytojų G. K. ir A. Č. parodymais nustatyta, kad būtent dėl D. D. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės tvarka ar rimtis – sustabdytas eismas, viešoje vietoje prieš patį V. Č. pavartoti necenzūriniai žodžiai.

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kasatorius mano, kad šiuo atveju svarbu atsakyti, ar jo veiksmai peržengė privataus konflikto ribas, ar jie tapo pavojingi ne tik konkretiems konflikto dalyviams, bet ir aplinkiniams. Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Taigi reikia atsižvelgti į tokio elgesio paskatas. Pasak kasatorių, V. Č. paskatos nebuvo chuliganiškos, tą patvirtina bylos duomenys.

Skunde nurodoma, kad V. Č. prašė nukentėjusiosios sėstis į savo automobilį, bandyti išvažiuoti ir taip atlaisvinti kelią kitiems eismo dalyviams, dėl to nukentėjusiąją apglėbė už pečių ir pasodino į transporto priemonę, konfliktas truko labai trumpai. Atsižvelgiant į tai, nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog elgdamasis nustatytu būdu ir išreikšdamas savo nepasitenkinimą susidariusia situacija, V. Č. siekė priešpastatyti save aplinkiniams ar pademonstruoti niekinamą požiūrį į  juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė. Dominuojantys motyvai, kurie  nelaikyti chuliganiškais, ir kitos konfliktinę situaciją apibūdinančios aplinkybės nagrinėjamu atveju paneigia V. Č. veiksmų vertinimą kaip įžūlaus pobūdžio nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą bei tyčios pažeisti viešąją tvarką buvimą (konfliktas truko vos kelias minutes).

Kasatorius mano, kad buvo padarytas BPK 219 straipsnio pažeidimas, neteisingai spręstas civilinio ieškinio klausimas. Teismui perduotame kaltinamajame akte nurodyta, kad nukentėjusioji D. D. ir M. D. pareiškė ieškinius po 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau ikiteisminiame tyrime pateiktas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys visiškai kitokioms sumoms ir dešimt kartų viršija kaltinamajame akte nurodytas sumas. Taigi kaltinamajame akte nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų pareikštais civiliniais ieškiniais, neatitinka bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės spręsti šių klausimų ir dėl jų pasisakyti.

Nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 284 straipsnio taikymo ir proceso pažeidimų

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Taigi taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.). Įžūlus elgesys – tai agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2013).

Nagrinėjamoje byloje V. Č. apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad viešoje vietoje – gatvėje, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimu, šaukimu ant jos, sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką. Kasaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su veikos kvalifikavimu ir pateikia argumentus, kuriais siekiama paneigti viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymių buvimą.

Išnagrinėjus bylą matyti, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nėra duomenų apie tai, kad dėl V. Č. veiksmų buvo sutrikdyta vieša tvarka. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo skundo teiginiu, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta dėl nukentėjusiosios veiksmų, nes dėl jos sustojo eismas, ji prieš V. Č. pavartojo necenzūrinius žodžius.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji D. D., važiuodama automobiliu, užstrigo pusnyje ir dėl to sustojo eismas, tačiau tokie veiksmai savaime viešosios tvarkos nepažeidžia, priešingai, jie vertintini kaip atsitiktinis įvykis, nelaimė kelyje. Taip pat byloje buvo nustatyta, kad pamatęs šį įvykį V. Č., kurio automobilis stovėjo už D. D. automobilio ir negalėjo pravažiuoti, nesiėmė iniciatyvių pagalbos priemonių, tačiau priešingai išlipęs iš automobilio pradėjo konfliktinį santykį su nelaimėje atsidūrusia moterimi, vėliau tarp jų kilus konfliktui ir jau abiem apsižodžiavus V. Č. panaudojo fizinį smurtą prieš D. D., kitų asmenų akivaizdoje, nes konfliktą stebėjo sniegą kasęs asmuo bei mašinų spūstyje važiavę asmenys, kaip nurodė liudytoja G. K.. Fizinis smurtas pasireiškė tuo, kad V. Č. prievarta, prieš nukentėjusiosios valią ją įstumdamas, įsodino į automobilį, fizinio smurto naudojimą patvirtino specialisto išvada, kurioje D. D. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi bylos aplinkybes neduoda pagrindo teigti, kad V. Č., panaudodamas fizinį smurtą prieš D. D., tam turėjo rimtą priežastį. Nors kasaciniame skunde tvirtinama, kad taip jis norėjo nuraminti nukentėjusiąją, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusiosios įsikarščiavimas ir emocijos atsirado po to, kai V. Č., avarinėje situacijoje pamatęs moterį, ne skubėjo padėti patraukti automobilį ar kitaip išspręsti situaciją, bet reiškė vairuotojai priekaištus, kurie išprovokavo konfliktą, pasibaigusį smurtiniais veiksmais. Tokie V. Č. veiksmai atitinka visuomenės rimties sutrikdymo požymius, nes bylos situacija akivaizdžiai patvirtina, kad asmenys buvo šokiruoti dėl susidariusios konfliktinės smurtinės situacijos, vėliau ją aptarinėjo viešai. Sprendžiant apie viešoje vietoje atliktų įžūlių veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių atitikimą viešosios tvarkos pažeidimo požymiams, atsižvelgiama ir į tokius veiksmus atlikusio asmens elgesio paskatas. Galimas atvejis, kai asmuo veikia be asmeninės motyvacijos arba panaudoja kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, tuomet asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti (BK 284 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad netinkami D. D. veiksmai buvo menkavertė dingstis prieš ją smurtauti, taip demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Taigi teigti, kad viešosios  tvarkos sutrikdymo padarinius lėmė aplinkybė, jog nukentėjusioji įstrigo pusnyje ir dėl to susidarė kliūtis eismui, nėra pagrindo, nes ne šie veiksmai, o būtent vėlesni V. Č. veiksmai, kaip reakcija į šią aplinkybę, nulėmė visuomenės rimties sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarinių požymis yra pakankamai motyvuotas įvertinat bylos įrodymų visumą, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo nesutikti.

Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad nebuvo peržengtos privataus konflikto ribos, nes reikia vertinti, kad konfliktas truko tik kelias minutes. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada ir konstatuoti, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis tarp V. Č. ir D. D. įvykęs apsižodžiavimas ir stumdymasis vertintinas tik kaip privatus konfliktas, privataus konflikto faktą paneigia įvykio vieta ir tai, kad šį konfliktą stebėjo ne vienas pašalinis asmuo, dėl jo buvo atkreiptas svetimų žmonių dėmesys, jie dėl įvykio jautėsi sutrikę, nepaisant to, kad konflikto trukmė nebuvo itin ilga.

Apibendrinant darytina išvada, kad byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, jog V. Č. viešoje vietoje – gatvėje, kitų asmenų akivaizdoje, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją D. D. dėl menkavertės priežasties. Tokie jo veiksmai, kaip fizinio smurto panaudojimas, pagrįstai įvertinti kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl jų atsirado padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka: incidentas vyko gatvėje, kurioje buvo žmonių, tiek vykusių į darbą, tiek joje dirbusių, vaikų, kurie buvo išgąsdinti tokio elgesio. Toks šių neteisėtų veiksmų vertinimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laikytinas tinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

Kasaciniame skunde, be to, nurodomi apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, taip nesiėmė priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2011,             2K-47/2012). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo atveju konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados pagrįstos pakankamai remiantis byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos įrodymų tyrimas nebuvo skundžiamas, bet buvo skundžiamas surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimas pirmosios instancijos teisme, būtent dėl to, nė viena proceso šalis nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme neprašė atlikti papildomo įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vertino tik tuos įrodymus, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą byloje, tačiau proceso dalyviams to neprašant, o teismui nenustačius tokios būtinybės, įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme gali būti neatliekamas ir tai nėra baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog kasaciniame skunde nurodytų proceso veiksmų neatlikimas apeliacinės instancijos teisme pakenkė bylos aplinkybių išnagrinėjimo ar įrodymų vertinimo išsamumui, taigi BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų reikalavimai pažeisti nebuvo.

              Kasaciniame skunde taip pat nurodomas BPK 219 straipsnio pažeidimas, nes kaltinamajame akte nurodyta civilinio ieškinio suma 1 000 Lt nesutampa su civiliniame ieškinyje nurodyta             10 000 Lt suma.

              BPK 219 straipsnio 3 punktas reikalauja, kad kaltinamajame akte būtų nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šiuo atveju kasatorius nurodo, kad buvo neteisingai nurodyta civilinio ieškinio suma. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kaltinamajame akte nurodyta suma 1 000 Lt ir civiliniame ieškinyje nurodoma 10 000 Lt suma nesutampa. Nepaisant šio nesutapimo, tai laikytina technine rašybos klaida, kuri neturėjo įtakos teismo sprendimo teisėtumui.

Pažymėtina, kad byloje yra protokolas dėl visos bylos medžiagos pateikimo susipažinti baigus ikiteisminį tyrimą, kuriame pažymėta, kad V. Č. buvo pateikta visa bylos medžiaga susipažinti, taigi jis turėjo galimybę susipažinti ir su byloje buvusiu civiliniu ieškiniu, be to, teismo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino, kad palaiko 10 000 Lt ieškinį, paaiškino kas, jos manymu, sudaro tokią sumą, taigi pats suformuluotas kaltinimas yra aiškus, o netikslumas dėl civilinio ieškinio dydžio nesuvaržė V. Č. teisės gintis ir šią teisę baudžiamajame procese jis įgyvendino. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 219 straipsnyje nustatyti reikalavimai kaltinamajam aktui buvo išpildyti, o esantis netikslumas dėl ieškinio sumos laikytinas neesmine technine rašybos klaida.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei nustatydamas faktines bylos aplinkybes BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nustatytų reikalavimų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka nuosprendžių surašymui keliamus reikalavimus pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 1 ir 2 dalis, kiti kasatorių nurodyti BPK pažeidimai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas byloje pagal nustatytas bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta, todėl nėra pagrindo tenkinti kasatorių skundo pagal jame nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. Č. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                            Audronė Kartanienė

                            Viktoras Aidukas

                            Alvydas Pikelis