Baudžiamoji byla Nr. 2K-154-976/2017                                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03028-2013-7

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.14.6.2.1; 2.1.7.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

išteisintojo gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekišo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžiu G. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu G. R. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš G. R. konfiskuota 56 066,92 Eur, gautų iš nusikalstamos veikos.

Iš nuteistojo G. R. priteista 35,07 Eur proceso išlaidų valstybei.

Civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 29 491 Lt (t. y. 8541,18 Eur) pajamų mokesčio išieškojimo iš G. R. į valstybės biudžetą atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

G. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinys dėl    29 491 Lt (t. y. 8541,18 Eur) pajamų mokesčio išieškojimo iš G. R. į valstybės biudžetą paliktas nenagrinėtas.

Iš G. R. nepriteista 35,07 Eur proceso išlaidų valstybei.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad, būdamas sporto klubo „D. A.“ (nuo 2012 m. liepos 5 d. pervadintas į asociaciją „A. R. T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 2004 m. gegužės 27 d. įregistruotos (duomenys neskelbtini)) valdybos ir klubo pirmininkas, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. liepos 3 d. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku ir nenustatytoje vietoje skirtinguose bankomatuose iš klubo kortelės sąskaitų grynais pinigais paimtų 193 587,87 Lt (t. y. 56 066,92 Eur) sporto klubui priklausančių piniginės paramos lėšų.

1.1. G. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas sporto klubo-asociacijos „D. A.“ valdybos ir klubo pirmininkas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. liepos 3 d. tyčia apgaulingai tvarkė sporto klubo-asociacijos buhalterinę apskaitą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, visos ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentuose nepagrindė bankomatuose iš klubo kortelės sąskaitų grynais pinigais paimtų 196 607,87 Lt (t. y. 56 066,92 Eur) paramos lėšų panaudojimą tiesioginei sporto klubo veiklai.

1.2. Be to, nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2012 m. liepos 3 d. jis tyčia organizavo savo vadovaujamo sporto klubo-asociacijos „D. A.“ apgaulingą buhalterinę apskaitą, nes nuo 2011 m. spalio 19 d. minėtame sporto klube nebuvo tvarkomi pirkimo operacijų žurnalas ir kasos knyga, dėl to nebuvo galima įvertinti paramos gavimo ir panaudojimo pateiktų metinių ataskaitų už 2011-2012 metus duomenų teisingumo ir dėl šių priežasčių nebuvo galima iš dalies nustatyti sporto klubo-asociacijos „D. A.“ įsipareigojimų dydžio už 2011-2012 metus.

2. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžiu G. R. išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nurodydamas, kad G. R. inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 193 587,87 Lt (t. y. 56 066,92 Eur) pasisavinimo, nepateikiant šių pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų) ir 222 straipsnio 1 dalį (dėl 193 587,87 Lt (t. y. 56 066,92 Eur) panaudojimo nepagrindimo apskaitos dokumentais) nėra pagrindo laikyti nusikalstamų veikų sutaptimi. Nagrinėjamu atveju kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą pasisavinti svetimą turtą, tai galėjo padaryti tik apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, t. y. visos kaltininko veikos dalys yra neatskiriamos (būtinos), kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas, todėl G. R. padarytą tą pačią veiką kvalifikuoti ir kaip svetimo turto pasisavinimą bei laikyti dar ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu nėra pagrindo. 

2.1. Teismas taip pat išteisino G. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dėl nuo 2011 m. spalio 19 d. sporto klube netvarkomo pirkimo operacijų žurnalo ir kasos knygos, nes G. R. pateiktame kaltinime nenurodyti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. Be to, byloje esantys duomenys neįrodo, kad dėl netvarkomų pirkimo operacijų žurnalo ir kasos knygos nebuvo galima iš dalies nustatyti sporto klubo „D. A.“ 2011–2012 metų įsipareigojimų dydžio. Teismas konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu išteisino G. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nurodydama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl G. R. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Anot teismo, įrodymai nepatvirtina, kad G. R. iš banko sąskaitos paimtus pinigus pavertė savo turtu, o priešingai, iš jų matyti, jog dalis pinigų buvo naudojama sporto klubo veiklai, o pagrindinė dalis pinigų (118 703 Lt (t. y. 34 378,77 Eur)) buvo perduota O. K.. Dėl minėtų aplinkybių neįmanoma nustatyti ir to, ar sporto klubui iš viso buvo padaryta žalos.

3.1. Taip pat apeliacinės instancijos teismas panaikino nuosprendžio dalį, kuria G. R. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, nes išteisinimo motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nustatytas ne tas išteisinimo pagrindas – BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas. Teismas padarė išvadą, kad padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnyje, tačiau nepakanka įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad šią nusikalstamą veiką padarė G. R.. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. R. išteisintas nurodžius, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarė esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, kurie nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, t. y. nepagrįstą atsisakymą kvalifikuoti nusikalstamas veikas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepašalino kasaciniame skunde išdėstytų prieštaravimų, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir byloje esančius įrodymus vertino atskirai, o ne kaip visumą.

4.2. Taikant BK 183 straipsnį teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog įmonės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos įmonės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, jog įmonės turtas buvo pasisavintas. Tai, kad kaltinamasis tokius savo teiginius turi pagrįsti duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, savaime nereiškia ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Prokuroras pažymi, kad viso ikiteisminio ir teisminio proceso metu išteisintasis G. R. jokių duomenų, patvirtinančių dokumentų ir piniginių lėšų perdavimą, gavimą ir panaudojimą įmonės reikmėms, nepateikė. Tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka 2016 m. balandžio 8 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jis pateikė 2012 m. liepos 3 d. dokumentų (priėmimo-perdavimo akto bei piniginių lėšų inventorizacijos ir perdavimo akto Nr. 3) kopijas, kurių atsiradimo aplinkybės ir kaip įrodymo leistinumas, prokuroro manymu, kelia pagrįstų abejonių. Be to, neaišku, kur yra šių dokumentų kopijų originalai. Šių įrodymų patikimumas ir teisingumas turėjo būti teismo tikrinamas itin atidžiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas G. R. parodymus vertino netinkamai, pats jo parodymus vertino selektyviai. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pirmiau minėtose dokumentų kopijose užfiksuoti duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teisme duotų G. R. parodymų ir jo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apie kaltinime nurodytų pinigų perdavimą, gavimą ir panaudojimą (o ne pasisavinimą).

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių prieštaravimų, neanalizavo ir neargumentavo, kodėl išteisintasis, turėdamas pareigą perduoti visus klubo pinigus naujajam pirmininkui O. K., perdavė tik jų dalį. Be to, prokuroras pažymi, kad vertinant G. R. iškeltų versijų patikimumą atsižvelgtina ir į tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje jis nuteistas už tai, jog panašiomis aplinkybėmis pasisavino jo žinioje buvusį svetimą kitos bendrovės turtą ir, imitavęs buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą, juos paslėpė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 462-489/2016).

4.4. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad dalis pinigų buvo naudojama sporto klubo veiklai, o pagrindinė pinigų dalis (118 703 Lt (t. y. 34 378,77 Eur)) buvo perduota O. K., nepagrįstai nevertino specialistės D. B., susipažinusios su išteisintojo pateiktomis dokumentų kopijomis, paaiškinimų. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų A. T., T. V., S. V. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtino, jog G. R. iš sąskaitų paimtus pinigus naudojo sporto klubo reikmėms, tačiau vis dėlto šie parodymai neprieštarauja specialistės teisme duotiems paaiškinimams, kad pagal finansines ataskaitas G. R. buvo kompensuota beveik 114 000 Lt (t. y. 33 016,68 Eur) išlaidų įmonės veiklai. Į šią kompensuotų išlaidų sumą specialisto išvadoje buvo atsižvelgta, o jokių kitų duomenų, pateisinančių nustatytos trūkstamų pinigų sumos, dėl kurios pasisavinimo išteisintasis buvo išteisintas, panaudojimą sporto klubo (asociacijos) reikmėms (pinigų dalies, kuri pagal piniginių lėšų inventorizacijos ir perdavimo akto kopiją buvo perduota O. K., ir dalies, kuri pagal apeliacinės teismo išvadą nebuvo perduota ir liko pas G. R.), byloje nėra.

4.5. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, jog skirtingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo padaryta veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau nėra įrodyta, kad ją padarė išteisintasis, pagrindė prieštaringais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas nusprendęs, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo padarytas, kartu nusprendė, jog svetimas turto pasisavinimas nebuvo padarytas, nors akivaizdu, kad kaltinimai dėl abiejų veikų yra glaudžiai susiję, nes abiejuose kaltinimuose buvo inkriminuojamas tos pačios piniginės sumos pasisavinimas ir nepagrindimas buhalterinės apskaitos dokumentais.

4.6. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje neįmanoma nustatyti, kada ir kur dingo dalis buhalterinių apskaitos dokumentų, ir iš nuosprendžio galima suprasti, kad negalimumas iš dalies nustatyti sporto klubo (asociacijos) įsipareigojimų dydžio gali būti siejamas su naujojo pirmininko O. K. veiksmais, tačiau, prokuroro manymu, byloje esantys duomenys rodo, kad būtent išteisintasis G. R. yra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekišo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies

6. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl G. R. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

6.1. BK 183 straipsnyje numatytas turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimui inkriminuoti nepakanka vien tik pinigų paėmimo fakto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011). Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją turto pasisavinimas galimas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-234-942/2015, 2K-148/2013, 2K-106/2013, 2K-93/2013, 2K-7-198/2008 ir kt.). Apie kaltės turinį sprendžiama, inter alia, atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

6.2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad ištirti įrodymai nepatvirtina, jog G. R. iš banko sąskaitos paimtus pinigus pavertė savo turtu, o atvirkščiai, iš jų matyti, jog dalis pinigų buvo naudojama sporto klubo veiklai net iki 2016 m., o pagrindinė dalis pinigų 118 703 Lt (t. y. 34 378,77 Eur) buvo perduota O. K., kuris, pagal byloje esančius dokumentus, 2012 m. balandžio 6 d. Visuotinio sporto klubo „D. A.“ narių susirinkimo buvo išrinktas klubo prezidentu ir galėjo perimti dokumentus, susijusius su minėtu sporto klubu, nuo 2012 m. liepos 10 d. pervardintu į asociaciją „A. R. T.“, ir jam vadovauti – dėl to nebuvo įmanoma nustatyti, ar sporto klubui apskritai buvo padaryta žalos.

6.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų parodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas darydamas tokias išvadas, leidžia teigti tik tai, kad pagal finansines ataskaitas G. R. buvo kompensuota beveik 114 000 Lt išlaidų įmonės veiklai, tačiau neįrodo, kad G. R. sporto klubo (asociacijos) reikmėms panaudojo ir pinigų sumą, dėl kurios pasisavinimo jis buvo išteisintas (t. y. pinigų dalį, kuri pagal piniginių lėšų inventorizacijos ir perdavimo akto kopiją buvo perduota O. K., ir dalį, kuri pagal apeliacinės instancijos teismo išvadą nebuvo perduota ir liko pas G. R.).

6.4. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmiau minėtas išvadas teismas padarė vadovaudamasis ne tik posėdyje apklausto G. R. ir liudytojų A. T., T. V., G. V., S. V., A. J. parodymais, bet ir rašytiniais duomenimis, tarp jų – apeliacinės instancijos teismui pateiktais varžybų tvarkaraščiais, apdovanojimų raštais, buhalteriniais dokumentais už 2012-2016 m., 2012 m. liepos 3 d. dokumentų priėmimo-perdavimo akto bei piniginių lėšų inventorizacijos ir perdavimo akto Nr. 3 kopijų su G. R. ir O. K. parašais, duomenimis. Iš liudytojų parodymų matyti, kad klubo nariai iš G. R. gaudavo grynuosius, kuriuos panaudodavo klubo veiklai: dalyvaudami varžybose startiniam mokesčiui sumokėti, sportiniam kurui, automobilių detalėms, padangoms ir kitiems daiktams pirkti, automobiliams remontuoti ir pan. Specialistė D. B., peržiūrėjusi jai pateiktus dokumentus, apeliacinės instancijos teisme taip pat sutiko, kad sporto klubas ir toliau vykdė veiklą, nors ir nėra gavęs daugiau paramos; taip pat nurodė, kad, pagal šiuos dokumentus (priėmimo-perdavimo aktus), pinigus (118 703 Lt (t. y. 34 378,77 Eur)) ir dokumentų priėmimo-perdavimo akto 8 punkte įrašytus dokumentus nurodyta perduoti „A. R. T.“ direktoriui O. K..

6.5. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi įrodymų visetu, motyvuotai nusprendė, kad negalima padaryti neabejotinos išvados, jog O. K. nebuvo perduoti sporto klubo buhalteriniai dokumentai ir pinigai, ir kad sporto klubas (asociacija), nebegaudamas daugiau paramos, toliau, t. y. dar ketverius metus, vykdė jam būdingą veiklą. Tokios aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, jog G. R. iš banko sąskaitos paimtus pinigus pavertė savo turtu, o atvirkščiai, iš jų matyti, jog dalis pinigų buvo naudojama sporto klubo veiklai, t. y. iki 2016 m. dalyvauti varžybose, pirkti kurą, automobilių detales ir t. t., o 118 703 Lt (t. y. 34 378,77 Eur) buvo perduota O. K..

6.6. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kiti). Šioje byloje nepavykus pašalinti abejonių ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog G. R. iš banko sąskaitos paimtas sporto klubui priklausančias pinigines lėšas pavertė savo turtu ir padarė žalos sporto klubui, laikytina, kad G. R. veikoje nenustatyti būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

6.7. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuspręsdama, kad G. R. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių.

6.8. Kolegija pažymi ir tai, kad pagal BK 2 straipsnio 4 dalies prasmę, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Todėl kasacinio skundo argumentas dėl išteisintojo G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį kitoje baudžiamojoje byloje plačiau nebus aptariamas.

Dėl esminių BPK pažeidimų

7. Prokuroras kasaciniame skunde kelia abejonių dėl 2012 m. liepos 3 d. dokumentų priėmimo-perdavimo akto bei piniginių lėšų inventorizacijos ir perdavimo akto Nr. 3 kopijų kaip įrodymų leistinumo.

7.1. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, – pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva; nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, kuri teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

7.2. Kasaciniame skunde keliamas dokumentų gavimo neleistinumas iš esmės yra siejamas su tuo, kad dalį sporto klubo „D. A.“ (nuo 2012 m. liepos 10 d. pervardintas į asociaciją „A. R. T.“) dokumentų, tarp jų ir nurodomus kasaciniame skunde, rado pats G. R. buvusios sporto klubo buveinės seife, kuris buvo (duomenys neskelbtini), ir pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui. Tarp minėtų dokumentų buvo rasta 2012 m. liepos 3 d. dokumentų priėmimo-perdavimo akto kopija su G. R. ir O. K. parašais, 2012 m. liepos 3 d. piniginių lėšų inventorizacijos ir perdavimo akto Nr. 3 kopija, kurioje nurodoma, kad inventorizacijos metu faktiškai rasta 118 703 Lt ir perduota O. K..

7.3. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, konstatavo, kad ne visi buhalteriniai dokumentai, atspindintys finansines operacijas, buvo surinkti ir ištirti pirmosios instancijos teisme, todėl ištyrė neištirtus pirmosios instancijos teisme dokumentus. Kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, dalis dokumentų buvo pateikta tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tai savaime nereiškia, kad šie įrodymai yra nepatikimi ar neleistinai gauti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai, tarp jų ir kasatoriaus minimos dokumentų kopijos bei specialistės D. B. teisme duoti paaiškinimai dėl šių dokumentų turinio reikšmės bylai, išsamiai aptarti, išanalizuoti kaip visuma, sugretinus juos su kitais bylos duomenimis, pasisakyta dėl aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, nebuvo imtasi jokių procesinių veiksmų, kurių tikslas būtų paimti visus reikšmingus bylai dokumentus iš įmonės (kurios apgaulinga apskaita yra tiriama) būstinės. Dokumentų radimą buvusioje sporto klubo buveinėje patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas V. R.. Šios aplinkybės, vertinant jas kartu su byloje esančiais duomenimis, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. G. R. iniciatyva buvo keliamas klausimas (kreiptasi į policiją) dėl sporto klubo (asociacijos) dokumentų, pinigų ir O. K. dingimo, leido apeliacinės instancijos teismui daryti išvadas byloje, remiantis ir G. R. pateiktais dokumentais.

7.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė nepatikimais ar neleistinais duomenimis.

7.5. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, jog buvo padaryta veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau neįrodyta, kad ją padarė išteisintasis, pagrindė prieštaringais argumentais.

7.6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje iš tiesų yra pateikiama keletas motyvų dėl G. R. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tačiau apibendrinamoji visos motyvuojamosios dalies (dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos) išvada yra aiški: apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog neįmanoma nustatyti, kurioje grandyje dingo dalis buhalterinių apskaitos dokumentų: ar G. R. juos nevisus perdavė O. K., ar jie buvo visi perduoti, kaip ir nurodyta 2012 m. liepos 3 d. dokumentų priėmimo-perdavimo akte, tačiau O. K. jų neišsaugojo. Padaręs išvadą, kad byloje neįrodyta, jog G. R. neperdavė visų sporto klubo ,,D. A.“ (nuo 2012 m. liepos 10 d. pervardintas į asociaciją „A. R. T.“) buhalterinių dokumentų ir pinigų naujajam pirmininkui O. K., teismas G. R. išteisino dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

7.7. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje pakanka duomenų, jog buhalterinę apskaitą apgaulingai vedė G. R.. Tokie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini, nes yra susiję su įrodymų pakankamumo vertinimu.

8. Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymu aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas laikantis BPK reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai bei motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, taip pat teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančios bylos faktinės aplinkybės (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, taip pat daroma išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekišo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Jonas Prapiestis

                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                              Rima Ažubalytė