Civilinė byla Nr. e2S-1054-855/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19252-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.2; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės J. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo, civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir H. A. ieškinį atsakovams A. K. ir J. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Atsakovė J. S. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.e2-859-925/2022 remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Teismas, nagrinėdami bylą, neturėjo duomenų ir jų neišreikalavo iš archyvo (VĮ „Registrų centras“) apie namo (duomenys neskelbtini), realią padėtį 1959-1963 metais, kai buvo nustatytos įsigytos namo dalys ir kurios nuo to laikotarpio nesikeitė, o tik atsirado priestatai (verandos), kurias savo darbu sukūrė (pastatė) ginčo šalys ir kurios neturėjo būti dalinamos, o atidalinus dar 1959-1963 metais įgytą namą pridedamos kaip namo priestatai tiems bendraturčiams, kurie faktiškai tas dalis pastatė.
1.2. Teismas nepagrįstai minėtas dalis priskyrė prie namo bendro ploto, kas nepagrįstai padidino ir neteisingai buvo priteista šalims didesnė turto dalis, nei faktiškai įgytos idealiosios dalys. Verandos buvo naujai sukurtas objektas po turto įsigijimo ir dėl to negalėjo būti įtrauktos į bendrą namo plotą.
1.3. Be to, teismai turėdami informaciją, kad po namu yra rūsys, jo nepadalino ir nepasisakė dėl jo, nors sprendė savo procesiniais sprendimais viso namo atidalinimo tarp bendraturčių klausimą.
1.4. Atsakovė nurodo, kad naujai pridedamų dokumentų byloje nėra, o VĮ „Registrų centras“ raštas nurodo, kad archyve minimų dokumentų neturi, nors vėliau vis dėl to, dokumentai „atsirado“. Tokiu būdu teismai neturėjo galimybės, tame tarpe atsakovė J. S., gauti duomenų/dokumentų ir žinoti, kad tokie dokumentai archyve egzistuoja, kas turi ženklią įtaką teisingo teismo sprendimo priėmimui dėl namo atidalinimo tarp bendraturčių.
2. Atsakovė A. K. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė netenkinti prašymo dėl proceso atnaujinimo. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Namo kadastrinių matavimų byla su patalpų planu buvo pateikta teismui ir atsakovei negalėjo būti nežinomos aplinkybės, kaip šalys įsigijo, naudojo ir savo lėšomis gerino ginčo turtą, t. y. kada ir kieno lėšomis atsirado priestatai (verandos). Taigi, šios aplinkybės negali būti pripažintos nežinomomis atsakovei. Pateiktais iš VĮ „Registrų centras“ įrodymais atsakovė siekia įrodyti aplinkybę, kad ginčo gyvenamasis namas „visada buvo tributis“, kad įrodymai „netikėtai“ buvo gauti pabaigus išnagrinėti bylą. Byloje nėra duomenų, kad šis įrodymas negalėjo būti gautas ir pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar apeliacinės instancijos teisme, nes atsakovė nenurodė objektyvių kliūčių, kodėl bylos nagrinėjimo metu šių įrodymų negalėjo pareikalauti ir gauti.
2.2. Atsakovė prašyme nepagrįstai teigia, kad teismai nepadalijo rūsio ir/ar naujai sukurtas turtas (verandos) negalėjo būti įtrauktas į bendrą namo plotą.
2.2.1. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į nuo 1964 m. besitęsiančius tarp šalių teisminius ginčus, vadovaujantis teisingumo, protingumo, ekonomiškumo kriterijais, išsprendė naudojimosi ginčo turtu tvarką ir 2020 m. vasario 11 d. nutartimi nustatė, kad:
· ieškovams R. P. ir H. A. bei atsakovėms J. S. ir A. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso vieno aukšto vienbutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); bendraturčiams priklauso po 1/4 dalį namo (bendras namo plotas – 154,76 kv. m: 142,55 kv. gyvenamosios patalpos ir 21,21 kv. rūsys). Šiuo metu atsakovė J. S. naudojasi gyvenamosiomis patalpomis, namo plane pažymėtomis indeksais 1-1, 1.2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, iš viso – 43,09 kv. m, atsakovė A. K. – 2-1, 2-2, 2-3, 2-3, 2-4, 2-5, iš viso – 40,99 kv. m, ieškovai bendrai – 3-1, 3-2, 3-3, 3-4, 3-5, 3-6; iš viso – 57,47 kv. m. nurodytos bendraturčių namo dalys (gyvenamosios patalpos) atskirtos vienos nuo kitų ir bendraturčiai nustatytomis dalimis naudojasi atskirai; nėra bendrų patalpų, kurias bendraturčiai naudotų bendrai; po namo dalimi, kuria naudojasi tik atsakovės, yra rūsys, kuriuo bendrai naudojasi atsakovės.
· Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies teismas 1964 m. sausio 9 d. sprendimu be kita ko, nustatė tokią naudojimosi namu (duomenys neskelbtini), tvarką: V. N. A. skyrė kambarius, plane pažymėtus nuo 3-1 iki 3-5, A. I. D. – 2-1 ir 2-2, J. F. S. - nuo 1-1 iki 1-4; rūsį, esantį po butais 2-1 ir 1-4 skirti bendrai naudotis J. F. S. ir A. I. D. lygiomis dalimis, bet D. turi padaryti įėjimą į rūsį iš savo buto savo sąskaita.
· teismo vykdytoja V. I. N. 1964 m. gruodžio 18 d. akte konstatavo, kad rūsį, esantį po patalpomis 2-1 ir 1-4, teismo vykdytoja paskyrė naudotis bendrai bendraturtėms J. F. S. ir J. J. K..
2.2.2. Vilniaus apygardos teismo nutartyje yra aiškiai nustatyti juridiniai faktai ir dėl šalių valdomų priestatų:
· Lietuvos TSR Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1984 m. liepos 2 d. raštu V. N. A., J. I. K., J. F. O. pranešė, kad Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1984 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 235 nurodytiems asmenims asmeninės nuosavybės teise skyrė priestatus 2a I/P, 3a I/M ir daržinę I, 2J IM. Nurodytame rašte įrašyti gyvenamojo namo priestatai atitinka atsakovės A. K. naudojamas patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-4 ir 2-5 (techninės inventorizacinės bylos plane pažymėtą 2a I/P; ieškovų pateiktame plane pažymėtą indeksu 2a 1/ž), bei ieškovų naudojamą patalpą 3-6 (techninės inventorizacinės bylos plane pažymėtą 3a I/M; ieškovų pateiktame plane pažymėtą indeksu 3a 1/ž) (techninės inventorizacijos bylos 1984 m. birželio mėn. planas, su 1988 m. sausio 7 d. įregistruotais pakeitimais; ieškovų pateiktas planas). Aptariamame plane taip pat pažymėtas trečias namo priestatas 1a I/P, kurio patalpų indeksai atitinka atsakovės J. S. naudojamas patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-5 ir 1-6.
· Kadastrinių matavimų byloje pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų lentelėje užfiksuota, kad ieškovų naudojamas priestatas pastatytas 1976 metais (priestatas 3a 1/ž), atsakovės A. K. naudojamas priestatas – 1981 metais (priestatas 2a 1/ž), atsakovės J. S. naudojamas priestatas – 1980 metais (priestatas 1a I/P) ir kt.
2.2.3. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad padidinus namą, pasikeitė idealiosios bendraturčių namo dalys:
· Pastačius priestatus, ir perskaičiavus bendraturčių idealiąsias dalis, kiekvieno priestato plotą, priskiriant tik priestatą atskirai pastačiusiam ir savarankiškai naudojančiam bendraturčiui, ieškovų idealioji dalis sumažėjo nuo 50 proc. (1/2 dalis) iki 44,39 proc., atsakovės A. K. – padidėjo nuo 25 proc. (1/4 dalis) iki 30,18 proc., atsakovės J. S. – padidėjo nuo 25 proc. (1/4 dalis) iki 25,43 proc, dėl ko, teismas sprendė, kad atsakovės turi kompensuoti ieškovams jų ploto sumažėjimą (netekimą) tokiomis dalimis: atsakovė A. K. – 54 proc. (7,9725 kv. m x 100 proc. : 14,805 kv. m = 54 proc.); atsakovė J. S. – 46 proc. (6,8325 kv. m x 100 proc. : 14,805 = 46 proc.).
2.2.4. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pasikeitus gyvenamojo ploto dalims, taip pat pasikeitė ir bendraturčių dalys į rūsį.
· Teisėjų kolegija sprendė, kad rūsys paskirtinas atsakovėms. O pasikeitus idealiosioms dalims, ieškovai turi 44,39 proc. rūsio, kurio plotas yra 12,21 kv. m, atsakovė A. K. – 30,18 proc., atsakovė J. S. – 25,43 proc., todėl už netenkamą rūsio dalį atsakovės ieškovams turi kompensuoti tokiomis proporcijomis: atsakovė A. K. – už 2,96 kv. m; atsakovė J. S. – už 2,46 kv. m.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 27 d. nutartimi atmetė atsakovės J. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo.
4. Teismas sprendė, kad atsakovės prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma aplinkybė – teismai, nagrinėję šią civilinę bylą, neturėjo duomenų apie namo, adresu (duomenys neskelbtini), realią padėtį 1959 - 1963 metais (kai buvo nustatytos įsigytos mano dalys ir kurios nuo to laikotarpio nesikeitė) ir jų neišreikalavo iš archyvo (VĮ „Registrų centras“), dėl ko priestatai (verandos), pastatyti ginčo šalių, neturėjo būti traukiami į dalinamą plotą, o turėjo būti palikti tiems bendraturčiams, kurie faktiškai tas dalis pastatė - nelaikytina naujai paaiškėjusia, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ją nagrinėjo ir įvertino priimdami procesinius sprendimus.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš prie prašymo dėl proceso atnaujinimo pridedamo VĮ „Registrų centras“ 2022 m. rugsėjo 19 d. lydraščio matyti, kad prie jo pridedamas dokumentas, nurodytas registro įrašas Nr. 10/111494, o ne 1964 m. žemės sklypo ir dvibučio gyvenamojo namo planai. Be to, atsakovė dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų išreikalavimo į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją kreipėsi tik 2022 m. liepos 14 d. ir 2022 m. rugsėjo 8 d., tačiau bylos nagrinėjimo metu neatliko jokių su šių įrodymų išreikalavimu susijusių veiksmų, todėl nėra pagrindo išvadai, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti įrodymai ir jais įrodinėtinos aplinkybės atsakovei nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu.
6. Teismas nurodė, kad kadastrinių matavimų byla su patalpų planu bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta teismui ir šioje byloje esančiais dokumentais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vadovavosi, priimdami procesinius sprendimus.
7. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, jog teismai nepadalijo rūsio ir/ar naujai sukurtas turtas (verandos) negalėjo būti įtrauktas į bendrą namo plotą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo, kuris išsprendė naudojimosi ginčo turtu tvarką, 2020 m. vasario 11 d. nutarties 16 ir 17 punktuose yra pateikti motyvai dėl šalių valdomų priestatų, t. y. kad atsakovių pateiktoje 2013 m. rugsėjo 25 d. kadastrinių matavimų byloje pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų lentelėje užfiksuota, kad ieškovų naudojamas priestatas pastatytas 1976 metais (priestatas 3a 1/ž), atsakovės A. K. naudojamas priestatas – 1981 metais (priestatas 2a 1/ž), atsakovės J. S. naudojamas priestatas – 1980 metais (priestatas 1a I/P) ir kt. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad padidinus namą, pasikeitė idealiosios bendraturčių namo dalys - pastačius priestatus, ir perskaičiavus bendraturčių idealiąsias dalis, kiekvieno priestato plotą, priskiriant tik priestatą atskirai pastačiusiam ir savarankiškai naudojančiam bendraturčiui, ieškovų idealioji dalis sumažėjo nuo 50 proc. (1/2 dalis) iki 44,39 proc., atsakovės A. K. – padidėjo nuo 25 proc. (1/4 dalis) iki 30,18 proc., atsakovės J. S. – padidėjo nuo 25 proc. (1/4 dalis) iki 25,43 proc, dėl ko, teismas sprendė, kad atsakovės turi kompensuoti ieškovams jų ploto sumažėjimą (netekimą) tokiomis dalimis: atsakovė A. K. – 54 proc. (7,9725 kv. m x 100 proc. : 14,805 kv. m = 54 proc.); atsakovė J. S. – 46 proc. (6,8325 kv. m x 100 proc. : 14,805 = 46 proc.). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pasikeitus gyvenamojo ploto dalims, taip pat pasikeitė ir bendraturčių dalys į rūsį – rūsį priskyrė atsakovėms, o pasikeitus idealiosioms dalims, ieškovai turi 44,39 proc. rūsio, kurio plotas yra 12,21 kv. m, atsakovė A. K. – 30,18 proc., atsakovė J. S. – 25,43 proc., todėl už netenkamą rūsio dalį atsakovės ieškovams turi kompensuoti tokiomis proporcijomis: atsakovė A. K. – už 2,96 kv. m; atsakovė J. S. – už 2,46 kv. m.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateikto rašytinio įrodymo įrodomąją galią, laikė, jog atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas neturi esminės įtakos teismo sprendimo išvadoms dėl ginčo dalyko, o atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės atsakovei buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ir buvo teismų įvertintos priimtais procesiniais sprendimais, todėl nesudaro CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo, todėl prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.
9. Atmetęs prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas iš pareiškėjos atsakovei A. K. priteisė 363 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas, taip pat valstybei 19,92 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atskiruoju skundu apeliantė (atsakovė) J. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 27 d. priimta nutartimi, prašo nutartį panaikinti ir klausimą dėl proceso atnaujinimo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Nagrinėjant ginčą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams nebuvo žinomos aplinkybės, kurios buvo nustatytos ir patvirtintos iš VĮ „Registrų centras“ 2022 m. rugsėjo 19 d. gauta informacija apie statinio, adresu (duomenys neskelbtini), teisinę padėtį dar nuo 1959 metų, kuri buvo atspindėta VĮ „Registrų centras“ namo techninėje dokumentacijoje, kuri buvo VĮ „Registrų centras“ archyve ir nebuvo išreikalauta teismų. Ši informacija yra svarbi vykdant dalinės nuosavybės teise valdomos nuosavybės atidalinimo procedūras. Iš techninės dokumentacijos matyti, kad buvo nustatytos įsigytos namo dalys, kurios nuo to laikotarpio nesikeitė, o tik atsirado priestatai (verandos), kuriuos savo darbu sukūrė (pastatė) ginčo šalys ir kurios neturėjo būti įtraukiamos į atidalinimą, o pridedamos kaip namo priestatai (verandos) tiems bendraturčiams, kurie praktiškai tas dalis pastatė. Tuo tarpu teismas tas dalis (verandas) be pagrindo pridėjo į bendrą namo plotą.
10.2. Teismas, turėdamas informaciją, kad po namu yra rūsys, jo visiškai nepadalino ir nepasisakė dėl jo, nors vykdė savo procesiniais sprendimais viso namo atidalinimo tarp bendraturčių, klausimą.
10.3. Teismas nepagrįstai namą atidalino į du butus, nors namas nuo jo bendraturčiais įsigijimo dienos yra tributis, ką patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės raštas. Atsakovė, siekdama išsiaiškinti šio argumento pagrįstumą, gavo Vilniaus miesto savivaldybės paaiškinimą, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo jo pastatymo momento yra tributis ir niekad nekito jo butų skaičius.
11. Atsakovė A. K. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su atskiruoju skundu ir jame nurodytais argumentais, prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismo padaryta tikėtina išvada, jog „Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti rašytiniai įrodymai ir aplinkybės atsakovei galėjo būti žinomos iki teismo sprendimo priėmimo“ yra absoliučiai pagrįsta, nes pareiškėja viso ginčo laikotarpiu turtą valdė nuosavybės teise, žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su priestatų pastatymu ir naudojimu, rūsio naudojimu, matė kadastrinių matavimų bylą, iki tol dalyvavo ne viename teisminiame procese, davė parodymus apie tas pačias faktines aplinkybes kitose bylose, turėjo visada visas galimybes kreiptis į VĮ „Registrų centras“ ir pateikti rašytinius įrodymus į bylą bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o nepasibaigus procesui.
11.2. Atsakovė net nedalyvavo apeliacinėje instancijoje ir neatliko įstatyminės privalomos pareigos – pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.
11.3. Apeliantės nesutikimas su Vilniaus apygardos teismo nutarties skaičiavimais nėra ir negali būti šios bylos dalykas, jei atsakovė, nagrinėjant bylą, nesutiko su skaičiavimais jį turėjo teisę į apeliaciją, kuria nepasinaudojo. O šios bylos dalykas – neva naujai pateikti į bylą atsakovės rašytiniai įrodymai, nesudaro pagrindo kelti klausimo dėl idealiųjų dalių perskaičiavimo teisingumo.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
13. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti apeliantės (atsakovės) prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantė (atsakovė) J. S. savo atskirąjį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. kad procesas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-859-925/2019 turi būti atnaujintas vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių), kadangi, anot apeliantės, teismai, nagrinėję šią bylą, neturėjo duomenų ir jų neišreikalavo iš archyvo apie namo, esančio (duomenys neskelbtini) realią padėtį 1959 – 1963 metais, kuomet buvo nustatytos įsigytos namo dalys ir kurios nuo to laikotarpio nesikeitė, o tik atsirado priestatai (verandos), kuriuos savo darbu sukūrė (pastatė) ginčo šalys ir kurios neturėjo būti įtraukiamos į atidalinimą kaip atidalytinos, o pridedamos kaip namo priestatai tiems bendraturčiams, kurie faktiškai tas dalis pastatė. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai į bendrą namo plotą įskaičiavo verandas, kas padidino ir neteisingai buvo priteista šalims didesnė turto dalis, atsižvelgiant į faktiškai įgytą idealiomis dalimis, nors tai jau buvo naujai sukurtas turtas (verandos), kuris neturėjo būti įtrauktas į bendrą namo plotą.
16. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).
17. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės, kurios taikytinos šios bylos kontekste. EŽTT jurisprudencijoje pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje S. H. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).
18. Proceso atnaujinimo institutas nėra nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija. Šis institutas – tai ekstraordinarinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011). Proceso atnaujinimas neturi būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2009). Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, todėl asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną iš jų, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013).
19. Vadovaujantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. Spręsdamas, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius sužinojimo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-415/2017 17 punktą).
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei apeliantės (atsakovės) argumentus, sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl aplinkybių naujumo yra nepagrįsti.
21. Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, iš esmės remiasi tuo, jog teismai, nagrinėdami ginčą iš esmės dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, neturėjo duomenų apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), realią padėtį 1959 – 1963 metais, kuomet buvo nustatytos įsigytos namo dalys ir kurios nuo to laikotarpio nesikeitė, o tik atsirado priestatai (verandos), kuriuos savo darbu sukūrė (pastatė) ginčo šalys ir kurios neturėjo būti įtraukiamos į atidalinimą, ir jų neišreikalavo iš archyvo.
22. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad būtent teismas turėjo pareigą tokius duomenis reikalauti iš tam tikrų institucijų, šiuo atveju - VĮ „Registrų centras“. Pažymėtina, kad civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.).
23. Taigi, remiantis nurodytais teisės aktais, būtent apeliantė (atsakovė) J. S. turėjo būti aktyvi byloje ir rinkti bei teikti teismui tuos įrodymus, kurie, jos manymu, yra reikšmingi ginant savo poziciją (tame tarpe ir tuos, kuriuos pateikė nagrinėjamu atveju, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę), o neturėdama galimybės įrodymų gauti, turėjo teisę prašyti teismo įrodymus išreikalauti. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad toks prašymas (dėl dokumentų išreikalavimo) būtų teiktas bylą nagrinėjant iš esmės arba toks prašymas teismo būtų atmestas. Kita vertus, apeliantė naujus dokumentus, kuriais remiasi kaip naujai paaiškėjusi aplinkybe, teikia dabar, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė šių dokumentų negalėjo gauti bylą nagrinėjant iš esmės. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų išreikalavimo į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją kreipėsi tik 2022 m. liepos ir rugsėjo mėnesiais, todėl nėra pagrindo išvadai, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti įrodymai ir jais įrodinėtinos aplinkybės atsakovei nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
24. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantės teikiami įrodymai neturi esminės įtakos priimtiems teismo sprendimams. Apeliantė įrodinėja, jog 1959 – 1963 metais, kai buvo nustatytos namo dalys, priestatų (verandų) nebuvo ir kad tie priestatai (verandos) atsirado vėliau. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje toks ginčas ir nebuvo kilęs. Vilniaus apygardos teismas, kuris išsprendė atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, 2020 m. vasario 11 d. nutarties, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-59-912/2020, 16 ir 17 punktuose aiškiai nustatė juridinius faktus dėl šalių valdomų priestatų „Lietuvos TSR Vilniaus miesto Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1984 m. liepos 2 d. raštu V. N. A., J. I. K., J. F. O. pranešė, kad Tarybų rajono liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1984 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 235 nurodytiems asmenims asmeninės nuosavybės teise skyrė priestatus 2a I/P, 3a I/M ir daržinę I, J. N. rašte įrašyti gyvenamojo namo priestatai atitinka atsakovės A. K. naudojamas patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-4 ir 2-5 (techninės inventorizacinės bylos plane pažymėtą 2a I/P; ieškovų pateiktame plane pažymėtą indeksu 2a 1/ž), bei ieškovų naudojamą patalpą 3-6 (techninės inventorizacinės bylos plane pažymėtą 3a I/M; ieškovų pateiktame plane pažymėtą indeksu 3a 1/ž) (techninės inventorizacijos bylos 1984 m. birželio mėn. planas, su 1988 m. sausio 7 d. įregistruotais pakeitimais; ieškovų pateiktas planas). Aptariamame plane taip pat pažymėtas trečias namo priestatas 1a I/P, kurio patalpų indeksai atitinka atsakovės J. S. naudojamas patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-5 ir 1-6. Atsakovių pateiktoje 2013 m. rugsėjo 25 d. kadastrinių matavimų byloje, Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų lentelėje užfiksuota, kad ieškovų naudojamas priestatas pastatytas 1976 metais (priestatas 3a 1/ž), atsakovės A. K. naudojamas priestatas – 1981 metais (priestatas 2a 1/ž), atsakovės J. S. naudojamas priestatas – 1980 metais (priestatas 1a I/P) ir kt.“. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas minėtoje 2020 m. vasario 11 d. nutartyje, atsižvelgęs į ieškovų prašymą ir nurodomas aplinkybes, jog rūsiu naudojasi tik atsakovės, rūsį paskyrė atsakovėms.
25. Nors apeliantė teikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo bei pateikdama savo argumentus pagrindžiančius įrodymus, teigia, jog atsirado naujai paaiškėjusi aplinkybė, o būtent – priestatai (verandos) atsirado vėliau, nei buvo nustatytos įsigyto namo dalys, tačiau apeliacinio teismo vertinimu, apeliantė iš esmės nesutinka (kvestionuoja) su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. e2A-59-912/2020) skaičiavimus (perskaičiuojant bendraturčių idealiąsias dalis), nurodydama, jog priestatai (verandos), kurie atsirado vėliau nei nustatytos įgyto namo dalys (ir kurios nuo to momento nesikeitė), neturėjo būti traukiami į dalinamą plotą, o turėjo būti palikti tiems bendraturčiams, kurie faktiškai tas dalis pastatė. Tačiau šiuo atveju, kaip teisingai nurodyta atsiliepime į atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. nutarties skaičiavimai nėra ir negali būti šios bylos dalyku. Atsakovė, bylą nagrinėjant iš esmės, nesutikus su tokiais skaičiavimais, turėjo teisę teikti apeliacinį skundą, tačiau, kaip matyti iš procesinės bylos eigos, savo teise nepasinaudojo. Atsakovės į bylą dėl proceso atnaujinimo pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo kelti klausimo dėl idealių dalių perskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo.
26. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
27. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžiamos ne naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, o jau žinomomis aplinkybėmis (dėl kurių ginčas iš esmės nebuvo kilęs) nagrinėjant bylą iš esmės, todėl teisėtai ir pagrįstai atsakovės prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.
28. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, spręsdamas dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo nebuvimo. Todėl atsakovės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, iš apeliantės (atsakovės) J. S. atsakovės A. K. naudai priteistinos pastarosios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė A. K. pateikė teismui įrodymus apie patirtas 363 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, kurios, teismo vertinimu, yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), maksimalių dydžių, todėl priteistinos iš apeliantės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Apeliantės (atsakovės) J. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovės A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Renata Volodko