Civilinė byla Nr. e2-968-516/2024 |
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01030-2024-7 |
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.6.20 |
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens B atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eN2-2803-661/2024 pagal pareiškėjos A pareiškimą dėl vaiko gražinimo, suinteresuotas asmuo B, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama grąžinti jos ir suinteresuoto asmens B nepilnametį vaiką C, gimusią (duomenys neskelbtini), į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijos Karalystėje, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad pareiškėja yra vaiko motina, ji yra Filipinų Respublikos (toliau – ir Filipinai) pilietė. Vaiko tėvas B yra Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) pilietis. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo santuokos nebuvo sudarę, tačiau nuo 2016 m. lapkričio mėn. palaikė santykius, prilyginamus santuokai. Jų santykiai baigėsi 2024 m. gegužės mėn. Pareiškėjos ir suinteresuoto asmens mažametė dukra C gimė (duomenys neskelbtini). Vaikas turi Lietuvos Respublikos ir Filipinų Respublikos pilietybes. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo, gimus jų vaikui, kelis mėnesius gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėja su vaiku gyveno (duomenys neskelbtini). Vėliau pareiškėja, suinteresuotas asmuo ir jų vaikas, kaip šeima, nuo 2020 m. spalio mėn. gyveno Kopenhagoje, Danijos Karalystėje (toliau – ir Danija). Kanarų salų notarų asociacijos notaras 2023 m. gruodžio 28 d. patvirtino suinteresuoto asmens pareiškimą, kuriame jis išreiškė valią, kad jų vaikas gyventų Ispanijos Karalystėje (toliau – ir Ispanija) su savo motina pareiškėja ir suteikė plačiausią įgaliojimą gyventi Ispanijoje kartu su pareiškėja ir tuo tikslu atlikti veiksmus ir procedūras, kurių reikalaujama visose teisinėse, administracinėse, valstybinėse ar privačiose institucijose, kurios gali atsirasti Ispanijoje, nepriklausomai nuo to, ar tai yra atitinkami leidimai ir įgaliojimai. Taip pat notaras patvirtino, kad suinteresuotas asmuo įsipareigojo teikti finansinę pagalbą periodiškai pervesdamas lėšas, kol pareiškėja su vaiku gyvena Madride, Ispanijos Karalystėje, tačiau jis to nepadarė. Pareiškėja ir vaikas 2024 m. vasario 1 d. persikėlė gyventi į Ispanijos Karalystę, Madridą. Pareiškėja turi nuolatinį darbą ir nuomojasi būstą, kuriame gyvena su vaiku. Nuo 2024 m. vasario 15 d. pareiškėja ir dukra yra registruotos ir jų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Vaikas nuo 2024 m. vasario 27 d. yra Europos Sąjungos nuolatinis gyventojas Ispanijos Karalystėje. Pareiškėjos prašymas dėl leidimo gyventi Ispanijoje nagrinėjamas nuo 2024 m. kovo 1 d., tačiau jai leidžiama pasilikti Ispanijoje, kol nagrinėjamas jos prašymas dėl leidimo gyventi. Pareiškėja ir vaikas turi galiojantį sveikatos draudimą.
3. Pareiškėja pagal iš anksto sudarytą susitarimą ir planą buvo davusi leidimą suinteresuotam asmeniui su vaiku nuo 2024 m. birželio 27 d. vasaros atostogų metu vykti į Lietuvą. Vaiko buvimo Lietuvoje tikslas buvo vasaros atostogos su tėvu (suinteresuotu asmeniu) ir jo šeima, kad galėtų tobulinti lietuvių kalbą, nes pareiškėja gerbia, jog tai yra vaiko šaknų dalis. Dukra turėjo būti grąžinta į Madridą, Ispaniją 2024 m. rugsėjo 2 d. iki vėl prasidedančių mokslo metų 2024 m. rugsėjo 9 d. „(duomenys neskelbtini)“ mokykloje. Pareiškėja apie neteisėtą vaiko laikymą (negrąžinimą) iš Lietuvos sužinojo, kai 2024 m. rugsėjo 2 d. gavo suinteresuoto asmens elektroninį laišką, kuriuo jis pranešė, kad atsisako grąžinti vaiką į Ispanijos Karalystę ir atsisako savo sutikimo, kad vaikas gyventų su pareiškėja Ispanijoje.
4. Suinteresuotas asmuo B pateikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą dėl vaiko grąžinimo, nurodęs, kad pareiškėja klaidingai nurodė ginčo faktines aplinkybes, nuslėpė esminę informaciją ir melagingai siekė sudaryti įspūdį, jog šalių nepilnametės dukros nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje.
5. Dukrai 2024 m. vasario 27 d. buvo suteiktas leidimas kaip Europos Sąjungos pilietei reziduoti Ispanijoje. Pareiškėja 2024 m. kovo 1 d. kreipėsi į Ispanijos atsakingas institucijas, kad ir jai būtų suteiktas leidimas gyventi Ispanijoje šeimyniniu pagrindu, tačiau iki šios dienos prašymas nėra išspręstas. Šiuo metu pareiškėja Ispanijoje gyvena neturėdama tam teisinio pagrindo ir dėl to visais įmanomais būdais siekia, kad mergaitė būtų sugrąžinta į Ispaniją, nes, priešingu atveju, pati pareiškėja iš ten gali būti deportuota.
6. Pareiškėja, net ir atvykusi į Ispaniją, dirbo toje pačioje daniškoje įmonėje (duomenys neskelbtini), atlyginimą gavo į danišką banko sąskaitą, buvo drausta ir mokesčius mokėjo būtent Danijoje. Kadangi pareiškėja dirbo, buvo priimtas sprendimas dukrą Ispanijoje leisti į tarptautinę mokyklą. Mergaitė tarptautinę mokyklą Ispanijoje lankė vos kelis mėnesius – nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. birželio 21 d.
7. Pareiškėja 2024 m. gegužės mėn. buvo informuota, kad ji toliau negali tęsti darbo Danijoje (duomenys neskelbtini) kompanijoje, kol jos teisinis statusas Ispanijoje nėra aiškus. Dėl to ji buvo atleista iš darbo. Pareiškėja 2024 m. gegužės 22 d. parašė suinteresuotam asmeniui, kad nori skirtis. Toks pareiškėjos sprendimas suinteresuotam asmeniui buvo visiškai netikėtas, nes pora puikiai sutarė. Suinteresuotas asmuo sužinojo, kad pareiškėja atnaujino santykius su savo buvusiu vaikinu iš Brazilijos D.
8. Dukrai 2024 m. birželio 21 d. pabaigus mokslus Ispanijoje, buvo priimtas sprendimas, kad ji vyksta su suinteresuotu asmeniu į Lietuvą, o pati pareiškėja grįžta atgal į Daniją. Suinteresuotas asmuo su dukra 2024 m. birželio 27 d. grįžo atgal į Lietuvą, o 2024 m. liepos 1 d. pareiškėja išvyko į Daniją, kur vėl įsidarbino toje pačioje įmonėje (duomenys neskelbtini). Nepaisant suinteresuoto asmens raginimų, pareiškėja iki šios dienos nebuvo atvykusi į Lietuvą aplankyti dukros.
9. Nuo 2024 m. liepos 3 d. suinteresuotas asmuo bandė kalbėtis su pareiškėja ir spręsti dukros globos klausimą, tačiau pareiškėja ignoravo visas suinteresuoto asmens žinutes, atsisakė bendrauti. Pareiškėja tik nurodė, kad ji turi teisę su dukra gyventi kur nori, gali išvykti tiek į Braziliją, tiek ir grįžti gyventi atgal į Filipinus. Ji nesutiko kalbėtis net ir su suinteresuoto asmens advokatais, suinteresuotam asmeniui kreipusis dėl mediacijos taikymo, pareiškėja atsisakė ir mediacijos. Galiausiai suinteresuotas asmuo gavo iš teismo dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, jog jis neteisėtai dukrą laiko Lietuvoje ir dėl to prašoma mergaitę gražinti į Ispaniją. Nuo 2024 m. birželio 27 d. mergaitė gyvena Lietuvoje su suinteresuotu asmeniu, nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. dukra lanko privačią lietuvišką mokyklą „(duomenys neskelbtini)“ ir papildomus užsiėmimus: šokius, aikido, muziką, menus, plaukimą. Gyvendama Lietuvoje ji jaučiasi puikiai. Akivaizdu, kad Ispanijoje gyvenamosios vietos nėra įgijusi nei pati pareiškėja, nei jų nepilnametė dukra. Priešingai nei teigia pareiškėja, tiek ji pati, tiek ir jų dukra į Ispaniją vyko tik laikinai tam, kad pareiškėja turėtu galimybę pagyvenusi čia du metus įgyti ispanišką pasą. Pareiškėja nėra ir niekada nebuvo socialiai drausta Ispanijoje. Ji iki šios dienos yra registruota Danijoje, kaip šios šalies rezidentė. Šiuo metu pati pareiškėja Ispanijoje yra neteisėtai, nes jos prašymas dėl leidimo gyventi Ispanijoje nuo 2024 m. kovo 1 d. dar nėra išnagrinėtas.
10. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad 2024 m. rugsėjo 10 d. tarnybiniu pranešimu Tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Skyrius) informuotas apie gautą A prašymą dėl vaiko sugrąžinimo. Skyriaus paprašyta apsilankyti vaiko ir jos tėvo gyvenamosios vietos adresu bei patikrinti vaiko gyvenimo sąlygas, informuoti vaiko tėvą apie Tarnyboje gautą prašymą dėl dukters sugrąžinimo į Ispaniją, išsiaiškinti suinteresuoto asmens poziciją dėl geranoriško vaiko sugrąžinimo į Ispaniją, pateikti kitą turimą informaciją apie šeimą. 2024 m. rugsėjo 16 d. tarnybiniu pranešimu Skyrius informavo, kad vaiko teisių apsaugos specialistai apsilankė šeimos gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) bei informavo vaiko tėvą apie Tarnyboje gautą prašymą dėl vaiko sugrąžinimo. Skyriaus specialistai nurodė, kad 2024 m. rugsėjo 13 d. vykusio apsilankymo metu namuose buvo švaru ir tvarkinga, vaikas aprūpintas visomis būtinomis priemonėmis ugdytis ir leisti laisvalaikį. Susitikimo metu suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie Tarnyboje nagrinėjamą vaiko motinos prašymą. Vaiko tėvas nurodė, kad nesutinka sugrąžinti vaiko, nes Ispanija nėra vaiko ir motinos nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas su motina iki šiol visada gyveno Danijoje (nors pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo deklaruota Ispanijoje). Vaiko tėvo teigimu, motina gyvena Ispanijoje neturėdama vizos ir bando ją gauti pasinaudodama dukros padėtimi.
11. Tarnyba 2024 m. rugsėjo 23 d. raštu kreipėsi į Ispanijos centrinę instituciją, informuodama šią apie Vilniaus apygardos teisme pradėtą teisminį procesą dėl leidimo sugrąžinti mažametę į Ispaniją bei prašydama pateikti informaciją apie tai, ar vaikui nebus padaryta fizinė ar psichinė žala, ar vaikas nepaklius į kitą netoleruotiną situaciją, ar bus imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą, jeigu bus išduotas teismo leidimas jį sugrąžinti. Taip pat paprašyta patikslinti informaciją, susijusią su vaiko tėvo teiginiais, kad vaikas iki jo išvežimo nuolat gyveno Danijoje, o ne Ispanijoje. Iki 2024 m. spalio 11 d. Tarnyboje nebuvo gautas Ispanijos centrinės institucijos atsakymas.
12. Skyrius 2024 m. rugsėjo 30 d. ir 2024 m. spalio 8 d. pateikė informaciją apie šeimos aplinkos sąlygas ir vaiko nuomonę, kurią išklausė skyriaus vyr. specialistė (psichologė) V. M.. Pateiktais duomenimis, šeima gyvena suinteresuoto asmens tėvams priklausančiame 3 kambarių bute, kuris visiškai įrengtas ir atitinka visus vaiko poreikius. Mergaitė gyvena atskirame kambaryje. Vaikas lanko privačios Vilniaus mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ paruošiamąją klasę. Po pamokų lanko kitas ugdomąsias veiklas. Yra registruota Uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ klinikoje. Tėvo teigimu, jis atsisako sugrąžinti vaiką, nes kartu su vaiko motina ilgai planavo gyventi Lietuvoje, vaikas nuo 2022 m. buvo registruotas gauti vietą darželyje. Dukra netrukdomai bendrauja su motina. Vaiko nuomonė išklausyta, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui. Vaikas nuomonės išklausymo metu buvo nedrąsus, kalbėjo nedaug ir nenorėjo bendrauti su psichologe atskirai nuo tėvo. Nurodė, jog iki atvykimo į Lietuvos Respubliką gyveno Ispanijoje, o prieš tai gyveno Danijoje. Paklausus mergaitės į ką kreiptųsi, jeigu jai nutiktų kažkas blogo, ji nurodė, kad į tėtį, paaiškinti kodėl negalėjo.
13. Turimais duomenimis, iki vaiko atvykimo į Lietuvos Respubliką 2024 m. vasarą, mažametė su motina nuolat gyveno Ispanijoje. Byloje pateiktas notarinis susitarimas tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens, kuriame sutariama, kad vaikas su motina nuolat gyvens Ispanijoje. Tai, kad vaikas su motina nuolat gyveno Ispanijoje patvirtina ir pareiškėjos pateiktas pažymėjimas apie vaiko nuolatinį gyvenimą Ispanijoje nuo 2024 m. vasario 27 d. Abiem vaiko tėvams turint pagal įstatymą suteiktą tėvų atsakomybę (globos teises) vaiko atžvilgiu, teisėtam vaiko išvykimui ir pasilikimui nuolatiniam gyvenimui kitoje, negu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė šalyje, yra būtinas abiejų vaiko tėvų susitarimas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Tarnyba laikėsi pozicijos, kad mažametės laikymas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
14. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi pareiškimą patenkino ir grąžino pareiškėjos A ir suinteresuoto asmens B nepilnametį vaiką C į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijos Karalystėje.
15. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad nuo 2024 m. kovo 1 d. pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo gyventi Ispanijoje kaip Europos Sąjungos nepilnamečio vaiko tėvui. Pareiškėjos prašymo dėl leidimo gyventi Ispanijoje nagrinėjimo metu jai leidžiama pasilikti Ispanijoje, kol nagrinėjamas jos prašymas. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad bendras šalių sprendimas persikelti ir įsikurti buvo seniai planuotas, kad pareiškėjos ir vaiko buvimas Ispanijoje buvo ne laikinas, o dalis nuoseklaus persikėlimo į Ispaniją gyventi nuolat, kuris dėl procesų valstybinėse institucijose tebesitęsia. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo, kurie nuo 2024 m. balandžio ar gegužės mėn. nebepalaiko šeimai analogiškų santykių, vykdo separacijos procedūrą Ispanijoje, iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. vedė derybas dėl tėvų auklėjimo plano, kuris turėjo būti pateiktas Ispanijos Karalystės teismui.
16. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėja būtų nusišalinusi ar nušalinta nuo vaiko globos. Pareiškėja nėra suteikusi leidimo suinteresuotam asmeniui (vaiko tėvui) išvežti dukterį iš Ispanijos nuolat gyventi Lietuvoje. Nuo 2023 m. gruodžio 28 d. notaro patvirtinto susitarimo tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens, kuriuo šis sutiko, kad vaikas gyvens su pareiškėja Ispanijoje, iki suinteresuoto asmens negrąžinimo vaiko iš Lietuvos į Ispaniją, tarp šalių nebuvo jokių kitų susitarimų.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo davusi leidimą suinteresuotam asmeniui su vaiku nuo 2024 m. birželio 27 d. vasaros atostogų metu vykti į Lietuvą. Vaikas turėjo būti grąžintas į Madridą, Ispaniją 2024 m. rugsėjo 2 d. iki vėl prasidedančių mokslo metų 2024 m. rugsėjo 9 d. „(duomenys neskelbtini)“ mokykloje Madride.
18. Teismas nurodė, kad iki 2024 m. birželio 27 d. vaikas šalių susitarimu nuolat gyveno Madride, Ispanijos Karalystėje su pareiškėja, lankė mokyklą. Vaikas šiuo metu Lietuvoje laikomas po neteisėto negrąžinimo 2024 m. rugsėjo 2 d. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Vaiko fizinis buvimas Lietuvoje per atostogas ir po neteisėto negrąžinimo 2024 m. rugsėjo 2 d. nesudaro pagrindo vertinti kaip apsprendžiantis jo nuolatinę gyvenamąją vietą.
19. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina esant abi 1980 m. spalio 25 d. Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija, Konvencija) 3 straipsnyje nurodytas sąlygas, kad mažamečio vaiko laikymas Lietuvoje yra neteisėtas ir kad nėra Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyto pagrindo negrąžinti vaiko.
20. Teismas pažymėjo, kad abiem vaiko tėvams turint pagal įstatymą suteiktą tėvų atsakomybę (globos teises) vaiko atžvilgiu, teisėtam vaiko išvykimui ir pasilikimui nuolatiniam gyvenimui kitoje, negu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė šalyje, yra būtinas abiejų vaiko tėvų susitarimas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad mažametės C laikymas Lietuvos Respublikoje be motinos sutikimo nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. laikytinas neteisėtu.
21. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos ir bendrosios taisyklės išimtys bei pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę.
22. Teismas nurodė, kad išimčiai taikyti būtinų faktinių aplinkybių bylos duomenys nepatvirtina. Pareiškėja turi galimybę pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jam tinkamas sąlygas augti bei vystytis, yra atsakinga, dirbanti ir rūpestinga mama. Vaiko grąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje, teismo vertinimu, nesukels jam neatitaisomos žalos, grąžintas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę vaikas nepateks į netoleruotiną situaciją, todėl Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte aptariamas vaiko negrąžinimo pagrindas neegzistuoja.
23. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens pateikiama pareiškėjos charakteristika, kad ji gyvena Ispanijoje nelegaliai yra subjektyvaus pobūdžio ir nėra pakankama Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktui taikyti.
24. Teismas pažymėjo, kad nors suinteresuotas asmuo įrodinėjo, jog vaikas jau yra prisitaikęs gyventi Lietuvoje ir dėl to neturėtų būti grąžinamas pareiškėjai, tačiau, sprendžiant dėl Konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis.
25. Teismas nurodė, kad susitarimu suinteresuotas asmuo į Lietuvą su vaiku atvyko tik laikinai, vasaros atostogų metu nuo 2024 m. birželio 27 d. iki mokslo metų pradžios 2024 m. rugsėjo 9 d., o šiuo metu vaikas Lietuvoje yra laikomas po neteisėto negrąžinimo 2024 m. rugsėjo 2 d. Nors suinteresuotas asmuo pateikė Vilniaus lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ sutartis ir šio darželio pažymą, kad C nuo 2022 m. balandžio 19 d. iki 2023 m. balandžio 1 d. lankė šį darželį, tačiau, teismo vertinimu, tai nepatvirtina aplinkybės, kad vaikas faktiškai nuolat visą šį laikotarpį lankė įstaigą. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens pateiktos nuotraukos, kuriose vaikas užfiksuotas Lietuvoje nuo 2019 m. birželio mėn. iki 2024 m. spalio mėn., nepaneigia pareiškėjos pateiktų duomenų (žymų vaiko pasuose) dėl vaiko išvykimo iš Filipinų į Europą, atvykimo iš Europos į Filipinus, išvykimo iš Filipinų į Daniją, t. y. kad vaiko buvimas Lietuvoje buvo laikinas ir trumpas – daugiausia atostogos ir pasimatymai su šeima, kad vaikas neturi nuoseklių nuolatinių tvirtų ryšių su Lietuva. Teismas nurodė, kad vėlesnis vaiko užrašymas į mokyklą Lietuvoje be pareiškėjos sutikimo buvo šalių susitarimo ir pareiškėjos bei vaiko globos teisių pažeidimas.
26. Teismas laikė pagrįstu pareiškėjos argumentą, kad suinteresuoto asmens pateiktą mokyklos mokytojos komentarą apie tai, kaip vaikas gerai jaučiasi, paneigia jo paties pateiktas susirašinėjimas su mokyklos psichologe, kuriame psichologė nurodžiusi, jog vaikas jaučia liūdesį. Nurodė, kad tai, jog vaikas vasaros atostogų? metu leido laiką Lietuvoje ir tam tikras vaiko prisitaikymas prie aplinkos įvyko dėl suinteresuoto asmens įvykdyto neteisėto vaiko negrąžinimo ir tebevykdomo laikymo, nepaneigia ir nepakeičia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Ispanijoje. Tai, kad vaikas patiria liūdesio epizodu?, kaip minėjo mokyklos psichologė, net jei jie yra valdomi, teismo vertinimu, rodo, kad vaikas vis dar susidoroja su emociniu neteisėto laikymo Lietuvoje poveikiu. Vaikas jaučia emocinę įtampą dėl to, kad yra atskirtas nuo mamos, t. y. pareiškėjos, kaip pagrindinio globėjo, ir kad dabartinė padėtis neatitinka vaiko geriausiu? ilgalaikiu? interesu?. Vaikas žinojo, kad Lietuvoje turėjo likti tik vasarą. Pokalbiuose prieš neteisėtą negrąžinimą vaikas skaičiavo dienas iki grįžimo į Ispaniją ir nauju? mokslo metu? pradžios.
27. Teismas nurodė, kad vienas iš tėvų – suinteresuotas asmuo – su vaiku Lietuvoje gyvena apie keturis mėnesius, o tai nelaikytina reikšmingu laiko tarpu emociškai ir fiziškai prisitaikyti prie naujos aplinkos, ypač įvertinant mergaitės amžių. Teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad atvežta į Lietuvą šiek tiek daugiau nei 4 mėnesius apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus mergaitė savo įprasta gyvenamąja aplinka suvokė būtent gyvenimą Lietuvoje. Tokio amžiaus vaikai paprastai dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog vaikas, būdamas kartu su motina, jautėsi blogai, kad patyrė blogus išgyvenimus, todėl grąžinti į buvusią aplinką jis neturėtų patirti neigiamų pasekmių. Iš bylos duomenų teismas nenustatė, kad vaiką su nauja aplinka Lietuvoje sieja tokio intensyvumo stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, kurį nutraukus ir grąžinus vaiką į ankstesnę aplinką, būtų pažeisti jo interesai.
28. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino pareiškėjos A pareiškimą ir grąžino jos ir suinteresuoto asmens B nepilnametį vaiką C į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijos Karalystėje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
29. Suinteresuotas asmuo B pateikė atskirąjį skundą, prašydamas priimti papildomus rašytinius įrodymus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjos prašymą dėl nepilnametės C gražinimo į Ispanijos Karalystę atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
29.1. Byla buvo išnagrinėta šališko teismo, turinčio nesuprantamai ir nepaaiškinamai neigiamą nusiteikimą suinteresuoto asmens atžvilgiu. Nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios jam buvo daromos kliūtys pasinaudoti įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, o pareiškėjai rodomas palankumas. Pavyzdžiui, šalims duodant paaiškinimus, suinteresuotas asmuo teismo buvo nuolat pertraukinėjamas, teigiant, kad tiek jis, tiek jo atstovė per daug kalba. Teismas neleido užduoti klausimų susijusių su pareiškėjos teisiniu statusu Ispanijoje bei Danijoje, kurie buvo svarbūs, siekiant byloje nustatyti objektyvią tiesą.
29.2. Nutartyje darydamas išvadą, kad šalių nepilnametės dukros nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Ispanijos Karalystėje, teismas netinkamai aiškino ir taikė ESTT suformuotus kriterijus, kuriais remiantis yra nustatoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė. Nebuvo įvertinti suinteresuoto asmens pateikti įrodymai dėl šeimos planu? ir kartu pačios pareiškėjos, kaip trečiosios šalies pilietės, teisinio statuso Ispanijoje. Visuma įrodymų ir argumentų patvirtina, kad Ispanijos Karalystė nebuvo, nėra ir negali būti laikoma nepilnametės dukters nuolatine gyvenamąja vieta. Keliu? mėnesiu? laikinas, be tikslo nuolat gyventi nepilnametės dukters buvimas Ispanijoje, su kuria nei nepilnametės dukters, nei pačios pareiškėjos absoliučiai niekas nesiejo, ir kuriuo pareiškėja, kaip Filipinų? Respublikos pilietė, siekė pasinaudoti nepilnametės dukters, kaip Europos Sąjungos valstybės pilietės, teisiniu statusu, pareiškėjai siekiant gauti „europietišką pasą“ ir tuo pačiu galimybę įgyti teisinį pagrindą nuolat gyventi Europos Sąjungoje, negalėjo būti teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismui nuspręsti, jog mergaitės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje. Pagal ESTT formuojamą praktiką fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tam, visu? pirma, reikia atsižvelgti į tai, jog toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeimyninę aplinką. Teismas, vertindamas, kur ginčo laikotarpiu buvo šalių dukros nuolatinė gyvenamoji vieta, negalėjo remtis vien tik vaiko buvimo ir mokyklos lankymo faktu, tačiau turėjo vertinti ir kitus kriterijus: šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, kalbų žinias, šeiminius ir socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. To teismas neatliko.
29.3. Nutartyje nurodoma, kad suinteresuotas asmuo išreiškė valią, jog dukra gyventų su motina, pasirašydamas Kanarų salų notarų asociacijos notaro 2023 m. gruodžio 28 d. patvirtintą pareiškimą, kuriuo suteikė plačiausią įgaliojimą dukrai gyventi Ispanijos Karalystėje kartu su pareiškėja. Suinteresuotas asmuo sutiko, kad dukra laikinai gyventu? Ispanijoje, tačiau byloje esančiu? įrodymu? visuma nepatvirtina to, jog pareiškėjai buvo suteiktas leidimas išvykti nuolatiniam gyvenimui iš Danijos į Ispaniją. Teismas nevertino paminėto dokumento turinio.
29.4. Teismas neįvertino, kad „(duomenys neskelbtini)“ mokyklą Ispanijoje vaikas lankė vos kelis mėnesius nuo 2024 m. vasario mėn. iki 2024 m. birželio mėn. Minėta mokykla yra skirta užsieniečiams, nemokantiems ispanų kalbos, laikinai atvykusiems. Mokyklos lankymas vos kelis mėnesius nepatvirtina gyvenamosios vietos fakto.
29.5. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, mergaitės pagrindinė kalba yra lietuviu?. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko pagrindinė kalba yra anglu?, padaryta remiantis išimtinai pareiškėjos paaiškinimais. Dukra šiuo metu lanko lietuvišką mokyklą. Pridedami įrodymai – vaizdo įrašai – patvirtina kaip mergaitė skaito, rašo, deklamuoja eilėraščius ir dainuoja lietuviškai.
29.6. Pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinta tai, kad, pagal byloje esančius duomenis, vaikui gyvenant Ispanijoje jo ir pareiškėjos ekonominiai bei socialiniai ryšiai nebuvo nutraukti su Danija, kur vaikas prieš tai gyveno mažiausiai trejus metus. Teismo nebuvo įvertinta, ar ne Danija yra vaiko ir motinos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė.
29.7. Teismas neįvertino, kad suinteresuotas asmuo konsultavosi su Ispanijos advokatais ir jam buvo aiškiai nurodyta, jog pagal Ispanijos migracijos įstatymus pareiškėja, kaip ne Europos Sąjungos pilietė, vien vaiko kaip Europos Sąjungos piliečio gyvenimo Ispanijoje pagrindu neturi teisės gauti leidimo gyventi Ispanijoje. Suinteresuotas asmuo buvo pateikęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismui, tačiau jie teismo liko neįvertinti.
29.8. Dukra šiuo metu Lietuvoje gyvena ilgiau nei buvo gyvenusi Ispanijoje. Bylos duomenys liudija apie tai, kad vaikas nuo pat gimimo dažnai būdavo Lietuvoje.
29.9. Mergaitei Lietuvoje yra sudarytos puikios sąlygos augti ir vystytis. Kyla pagrįstas klausimais, ar tikrai vaiko geriausius interesus atitinka jo atskyrimas nuo mokyklos, klasės draugų, įprastos rutinos prie kurios jis yra įpratęs ir jo gražinimas į aplinką Ispanijoje, kurios vaikas net neprisimena. Juo labiau, kad pati mergaitė grįžti atgal į Ispaniją nenori ir tą yra ne kartą nurodžiusi ir pareiškėjai.
29.10. Po nutarties priėmimo suinteresuotas asmuo gavo iš Ispanijos atsakingos institucijos duomenis, kad jam panaikinus įgaliojimą, kurio pagrindu vaikas galėjo gyventi Ispanijoje, mergaitė buvo išregistruota iš Ispanijos registrų ir šiuo metu neturi teisės be suinteresuoto asmens leidimo gyventi Ispanijoje. Prideda tai patvirtinančius dokumentus su vertimu į lietuvių kalbą. Pareiškėja, kaip ne Europos Sąjungos pilietė, kuri neturi leidimo gyventi Ispanijoje, neturi teisės vėl priregistruoti dukros Ispanijoje be dukros tėvo – suinteresuoto asmens – rašytinio sutikimo. Šiuo metu ne tik pareiškėjos, tačiau ir mergaitės teisinis statusas Ispanijoje nėra apibrėžtas. Dėl to suinteresuotas asmuo prašė teismo atsisakyti gražinti mergaitę į Ispanijos Karalystę remiantis Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu.
29.11. Nuo to laiko, kai dukra atvyko į Lietuvą, pareiškėja nebuvo atvykusi jos aplankyti. Teismo posėdžiuose pareiškėja irgi dalyvavo nuotoliniu būdu.
30. Pareiškėja A pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti 3 097,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
30.1. Byloje nėra duomenų?, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareikštu? prašymu?, tenkino tik vienos ginčo šalies prašymus, nepagrįstai ignoruodamas tinkamai pareikštus kitos šalies prašymus ir taip sudarydamas nelygiavertes sąlygas vienai iš jų pagrįsti savo reikalavimus. Dėl to nepagrįsti skundo argumentai dėl teismo šališkumo. Šalims duodant paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas suinteresuoto asmens ir jo atstovės prašė nekartoti tu? pačiu? aplinkybių?, dėl kurių jau buvo pasisakyta paaiškinimuose, šalino išimtinai su byla nesusijusius ar neetiškai užduodamus klausimus pareiškėjai.
30.2. Byloje nustatytos abi Konvencijos 3 straipsnyje nurodytos sąlygos, kad mažamečio vaiko laikymas Lietuvoje yra neteisėtas.
30.3. Pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo gyventi Ispanijoje kaip Europos Sąjungos nepilnamečio vaiko motinai. Pareiškėjos prašymo dėl leidimo gyventi Ispanijoje nagrinėjimo metu jai leidžiama pasilikti Ispanijoje, kol nagrinėjamas jos prašymas dėl leidimo gyventi. Byloje nėra įrodymu?, kad pareiškėja būtu? nusišalinusi ar nušalinta nuo vaiko globos. Pareiškėja nėra suteikusi leidimo suinteresuotam asmeniui (vaiko tėvui) išvežti vaiką iš Ispanijos nuolat gyventi Lietuvoje. ESTT yra konstatavęs, kad „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvokos prasmė turi būti aiškinama taip, jog ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Iki 2024 m. birželio 27 d. vaikas šaliu? susitarimu nuolat gyveno Madride, Ispanijos Karalystėje su pareiškėja, lankė mokyklą. Suinteresuotas asmuo į Lietuvą su vaiku atvyko tik laikinai vasaros atostogų? metu. Vaikas šiuo metu Lietuvoje laikomas po neteisėto negrąžinimo 2024 m. rugsėjo 2 d. Remiantis ESTT praktika, fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti.
30.4. Tai, kad vienas iš tėvu? – suinteresuotas asmuo – su vaiku Lietuvoje gyvena apie keturis mėnesius, nelaikytina reikšmingu laiko tarpu emociškai ir fiziškai prisitaikyti prie naujos aplinkos, ypač įvertinant mergaitės amžių?. Pagrįstas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad atvežtas į Lietuvą šiek tiek daugiau nei 4 mėnesius apie (duomenys neskelbtini) metu? amžiaus vaikas savo įprasta gyvenamąja aplinka suvokė būtent gyvenimą Lietuvoje. Suinteresuotas asmuo byloje neįrodė, kad egzistuoja Konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis.
30.5. Byloje nėra duomenų? ir pagrindo manyti, kad yra Konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas pagrindas negrąžinti vaiko, t. y. jog grąžinus vaiką į nuolatinę gyvenamąją vietą Ispanijoje, jis pateks į netoleruotiną situaciją ir jam bus padaryta nepataisoma žala. Tokiu? duomenų? nepateikė ir suinteresuotas asmuo. Jokiu? prielaidu? manyti, kad pareiškėja nesirūpina savo vaiku ir negali užtikrinti jam tinkamu? sąlygų? augti ir vystytis, nėra. Vaikas nuo 2024 m. vasario 27 d. yra Europos Sąjungos nuolatinis gyventojas Ispanijoje, turi tęsti antruosius mokslo metus „(duomenys neskelbtini)“ mokykloje Madride, Ispanijoje, nes vaiko pagrindinė kalba yra anglu? kalba. Vaiko gyvenamoji vieta yra Madride, Ispanijoje, kur vaikas integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Vaiko buvimo Madride, Ispanijoje trukmė yra pakankama, jog atsirastu? tam tikras stabilumas vaiko gyvenime.
30.6. Dėl su atskiruoju skundu suinteresuoto asmens teikiamo įrodymo, kad nuo 2024 m. lapkričio 5 d. vaikas yra išregistruotas, pabrėžia, kad teisė apsigyventi Ispanijoje nustatoma laikantis konkrečiu? teisiniu? kriterijų? ir nėra pagrįsta vien savivaldybės registracijos įrašu, dėl to vaiko išregistravimas iš savivaldybės gyventoju? surašymo registro neturi įtakos vaiko turimam Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo Ispanijoje teisiniam statusui. Be to, vykstant teismo procesui galimai suinteresuoto asmens atliktas vienašalis veiksmas be pareiškėjos sutikimo išregistruoti šaliu? vaiką iš vaiko ir pareiškėjos bendro adreso savivaldybės gyventoju? surašymo registro Madride, Ispanijoje atliktas be pareiškėjos žinios ir sutikimo, nors pagal Ispanijos teisinį reguliavimą, norint pakeisti vaiko registraciją, reikalingi visu? teisėtu? globėju? parašai arba sutikimas. Dėl to savivaldybei buvo pateiktas skundas.
31. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. lapkričio 25 d. gautas suinteresuoto asmens B prašymas dėl papildomų rašytinių įrodymų priėmimo: 2024 m. lapkričio 13 d. Danijos atsakingų institucijų sprendimo; pažymos apie pareiškėjos 2024 m. lapkričio 14 d. deklaruotą gyvenamąją vietą Danijoje; duomenų iš Ispanijos atsakingų institucijų apie leidimo gyventi Ispanijoje C panaikinimą; 2024 m. lapkričio 18 d. C psichologinio tyrimo vertinimo išvados; 2024 m. lapkričio 11 d. mokyklos psichologės M. P. elektroninio laiško; 2024 m. lapkričio viduryje gautų elektroninių laiškų iš mergaitės lankomos mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ ir papildomų užsiėmimų mokytojų; laiškų iš mergaitės draugų B. ir A. mamos A. G. bei suinteresuoto asmens brolio G ir jo žmonos.
32. Pareiškėja A pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų priėmimo, prašydama jį atmesti, skirti suinteresuotam asmeniui B 5 000 Eur baudą, 50 procentų (2 500 Eur) šios baudos skiriant pareiškėjai A, priteisti 1 568,64 Eur advokato pagalbos išlaidų.
33. Nurodo, kad dalis suinteresuoto asmens teikiamu? nauju? įrodymu? galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nelaikytini naujais įrodymais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnio prasme arba jie nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Suinteresuoto asmens teiginiai apie vaiko prisitaikymą ar pageidavimus nėra susiję su pagrindiniu teisiniu klausimu, kur buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta neteisėto negrąžinimo metu. Įrodymai apie vaiko integraciją ar prisitaikymą neteisėto laikymo laikotarpiu, gauti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir prieštaraujantys ankstesniems pranešimams ir įrodymams, neturėtu? būti laikomi svarbiais, nes tai skatina bylos vilkinimą ir kenkia Konvencijos tikslui.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Dėl papildomų rašytinių įrodymų priėmimo
35. Suinteresuotas asmuo B, pateikęs atskirąjį skundą, prašė priimti papildomus rašytinius įrodymus: vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota kaip mergaitė skaito, rašo, deklamuoja eilėraščius ir dainuoja lietuviškai; duomenis, patvirtinančius, kad nuo 2024 m. lapkričio 5 d. dukra yra išregistruota ir jai yra panaikintas leidimas gyventi Ispanijoje; suinteresuoto asmens kaimynės laiškas apie jos vaikų ir šalių dukros ryšį bei kaip suinteresuotas asmuo rūpina dukra; suinteresuoto asmens tėvų laiškus apie jų santykį su anūke, jos gyvenimo Lietuvoje sąlygas. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. lapkričio 25 d. buvo gautas suinteresuoto asmens B prašymas priimti šios nutarties 31 punkte išvardintus naujus įrodymus.
36. Atsikirsdamas į pareiškėjos rašytinius paaiškinimus, suinteresuotas asmuo 2024 m. gruodžio 4 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos 2024 m. lapkričio 28 d. pranešimą iš Danijos mokesčių inspekcijos, kad pareiškėja vis dar gyvena Danijoje; suinteresuoto asmens banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius, kad pareiškėja nesiunčia pinigų dukros išlaikymui; nuotraukas iš dukros gimtadienio šventės.
37. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas užtikrina teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Be to, teismų praktikoje pažymima, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
38. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
39. Pažymėtina, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl bylos šalių – pareiškėjos A ir suinteresuoto asmens B – nepilnametės dukros grąžinimo į Ispanijos Karalystę. Pateiktu atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo įrodinėja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos išimties egzistavimą, t. y. kad grąžinus vaiką į Ispaniją jis pakliūtų į netoleruotiną situaciją, nes paminėta šalis nėra nei jo dukros, nei pareiškėjos (vaiko motinos) nuolatinė gyvenamoji vieta.
40. Atsižvelgdama į byloje kilusį ginčą, teisėjų kolegija priima tik tuos apelianto teikiamus papildomus rašytinius įrodymus, kurie yra susiję su ginčo esme – pareiškėjos gyvenamąją vieta, t. y. duomenis, kad nuo 2024 m. lapkričio 5 d. dukra yra išregistruota ir jai yra panaikintas leidimas gyventi Ispanijoje (pateiktas su atskiruoju skundu), 2024 m. lapkričio 13 d. Danijos atsakingų institucijų sprendimą, pažymą apie pareiškėjos 2024 m. lapkričio 14 d. deklaruotą gyvenamąją vietą Danijoje, duomenis iš Ispanijos atsakingų institucijų apie leidimo gyventi Ispanijoje C panaikinimą (pateikti su 2024 m. lapkričio 25 d. prašymu), 2024 m. lapkričio 28 d. pranešimą iš Danijos mokesčių inspekcijos, kad pareiškėja vis dar gyvena Danijoje (pateiktas su 2024 m. gruodžio 4 d. prašymu).
41. Kitus rašytinius įrodymus (vaizdo įrašus, nuotraukas, suinteresuoto asmens giminaičių, mergaitės draugų tėvų, kaimynų laiškus, psichologinio vertinimo išvadą, mokyklos psichologės ir mokytojų el. laiškus, suinteresuoto asmens banko sąskaitų išrašus ir kt.) teisėjų kolegija atsisako priimti. Visų pirma, objektyvių duomenų, kad apeliantui buvo apribota galimybė gauti ir pateikti paminėtus įrodymus pirmosios instancijos teismui, byloje nenustatyta, o toks papildomų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodytais argumentais, nenustatė, kad pateikti duomenys galėtų turėti esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.
42. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti suinteresuoto asmens teikiamus papildomus rašytinius įrodymus, išskyrus tuos, kurie susiję su pareiškėjos gyvenamąja vieta (nurodyti nutarties 40 punkte), kaip perteklinius ir teikiamus pavėluotai.
Dėl leidimo grąžinti vaiką
43. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Ispanijos Karalystę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
44. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo (toliau – bylos dėl vaiko grąžinimo) nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.
45. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
46. Tiek Hagos konvencijoje (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis), tiek Reglamente (11 straipsnio 1 dalis) nustatyta bendroji taisyklė, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Kita vertus, Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais nėra prioritetinis. Prioritetas visų pirma teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai.
47. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal Hagos konvencijos dėl tarptautinių vaikų grobimo civilinių nuostatas, teismas, nagrinėdamas iš esmės šios Konvencijos pagrindu pateiktą prašymą, turi įvertinti tik tai, ar konkrečiu atveju yra pagrindas leisti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ir neturi spręsti klausimo dėl vaiko globos teisių suteikimo ar tėvų valdžios įgyvendinimo. Iš Hagos konvencijos nuostatų matyti (pvz., Hagos konvencijos 12, 13 straipsniai), kad spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, teismas, visų pirma, turi nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ir (ar) laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. jis turi nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba negrąžinus vaiko, yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kvalifikuojančios vaiko išvežimą ar laikymą kaip neteisėtą. Nustatęs, kad vaikas yra išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ir (ar) laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, teismas, antra, turi įvertinti, ar nėra pagrindo negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnyje nustatytų aplinkybių (išimčių) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-126-790/2022).
48. Taigi bylą dėl vaiko grąžinimo nagrinėjantis teismas visų pirma turi nustatyti ar konkrečiu atveju vaiko išviežimas ar laikymas pripažintinas neteisėtu pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį. Neteisėtu laikomas toks išvežimas ar negrąžinimas, kai vaikas išvežamas arba negrąžinamas pažeidžiant globos teises, įgytas teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat išvežimą ar negrąžinimą, teisę. Vadinasi, teisiškai reikšmingos yra tokios aplinkybės: 1) kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta prieš pat išvežimą arba negrąžinimą; 2) ar išvežant (negrąžinant) vaiko buvo pažeistos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.
49. Byloje nustatyta, kad C, gimusi (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjos Filipinų Respublikos pilietės A ir suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos piliečio B dukra. Mergaitė turi tiek Filipinų Respublikos, tiek ir Lietuvos Respublikos pilietybes. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo santuokos nebuvę sudarę, tačiau nuo 2016 m. lapkričio mėn. palaikė santykius, prilyginamus santuokai. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo, gimus jų vaikui, gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau kaip šeima nuo 2020 m. spalio mėn. gyveno Kopenhagoje, Danijoje. Nustatyta, kad pareiškėja su dukra 2024 m. vasario 1 d. persikėlė gyventi į Ispanijos Karalystę, Madridą. Nepilnametei šalių dukrai, kaip Europos Sąjungos pilietei, 2024 m. vasario 27 d. buvo suteiktas leidimas reziduoti Ispanijoje. Pareiškėja 2024 m. kovo 1 d. taip pat kreipėsi į Ispanijos atsakingas institucijas, kad ir jai būtų suteiktas leidimas gyventi Ispanijoje šeimyniniu pagrindu. Paminėtas prašymas iki šios dienos nėra išspręstas, tačiau pareiškėjai leidžiama pasilikti Ispanijos Karalystėje iki prašymo išnagrinėjimo. Nustatyta, kad nepilnametė mergaitė nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. birželio 21 d. lankė mokyklą Ispanijoje.
50. Byloje nėra ginčo, kad suinteresuotas asmuo B su vaiku nuo 2024 m. birželio 27 d. yra Lietuvoje ir kad pareiškėja A buvo davusi leidimą (sutikimą) šiam išvykimui. Tačiau dalyvaujantys byloje asmenys skirtingai aiškina susitarimo dėl vaiko grąžinimo turinį – suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjos nurodoma aplinkybe, kad vaikas turėjo būti grąžintas į Madridą, Ispaniją 2024 m. rugsėjo 2 d., teigdamas, jog pareiškėja su dukra Ispanijoje buvo apsigyvenusios laikinai, kad Ispanijos Karalystė nebuvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kad šeima ilgą laiką kūrė planus apsigyventi Lietuvoje, o apsigyvenimo Ispanijoje priežastimi buvo ne siekis ten kurti gyvenimą, socialinę aplinką, bet palengvinti pareiškėjos galimybę gauti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje. Taip pat teigia, kad šį bendrą šeimos sprendimą vienašališkai pakeitė pareiškėja, apsigalvojusi dėl šeimos ateities planų gyventi Lietuvoje ir nutraukusi su pareiškėju santykius.
51. Pagal ESTT formuojamą praktiką fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje savaime negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tam, visu? pirma, reikia atsižvelgti į tai, jog toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką (2009 m. balandžio 2 d. sprendimo C-523/07, 33, 38 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo C-497/10, 49 p.).
52. Visų pirma, kaip patvirtina bylos duomenys ir ginčo dėl to nėra, nepilnametė C nuo 2020 m. spalio mėn. su tėvais (pareiškėja ir suinteresuotu asmeniu) gyveno Kopenhagoje, Danijoje. Iki atvykimo į Lietuvą 2024 m. birželio 27 d., nepilnametė C Ispanijos Karalystėje, į kurią pareiškėja prašo grąžinti dukrą, kartu su motina A gyveno vos penkis mėnesius, t. y. nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. birželio 27 d. Iš esmės tokios pat trukmės gyvenimą Lietuvoje pirmosios instancijos teismas pripažino nepakankamu tam, kad būtų konstatuotas mergaitės integravimasis naujoje aplinkoje. Kokiais argumentais remiantis pripažinta, kad vaikas, gana trumpą laiką gyvenęs Ispanijoje, nemokantis ispanų kalbos (dėl šios aplinkybės ginčo nėra), neturintis toje šalyje artimos socialinės aplinkos, išskyrus vieną iš tėvų (šiuo atveju –motiną), yra integravęsis į Ispanijos Karalystės socialinę ir šeiminę aplinką, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad vos kelių mėnesių laikinas buvimas Ispanijoje, su kuria nei pačios nepilnametės mergaitės, nei pareiškėjos iki tol niekas nesiejo, neįrodo, kad vaikas integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką ir kad Ispanija gali būti laikoma nuolatine vaiko gyvenamąja vieta aptariamu aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, integravimosi Ispanijoje nepatvirtina ir tai, kad vaikas ten keletą mėnesių lankė mokyklą, nes analogiškos situacijos (kad nepilnametė C nuo 2024 m. birželio 27 d. gyvena Lietuvoje su tėvu – suinteresuotu asmeniu B, o nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. lanko privačią lietuvišką mokyklą „(duomenys neskelbtini)“ ir papildomus užsiėmimus) pirmosios instancijos teismas nepripažino kaip pakankamo įrodymo apie vaiko prisitaikymą prie aplinkos Lietuvoje ir integravimąsi joje. Iš esmės analogiškos situacijos pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos skirtingai, tam nepateikiant svarių argumentų ir motyvų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus argumentus, konstatuoja, kad pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus bei ESTT praktikoje aptartus kriterijus, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo į Lietuvą buvo Ispanijos Karalystėje.
53. Minėta, jog svarbu nustatyti ir tai, ar vaiko išvežimas arba negražinimas vertintinas kaip neteisėtas dėl to, kad tuo veiksmu (išvežimu arba negrąžinimu) yra pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Abu tėvai vaiko atžvilgiu turi lygias globos teises, įgytas įstatymo pagrindu. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad teismo sprendimas, kuriuo vaiko globos teisės būtų paskirtos kuriam nors vienam iš tėvų, nėra priimtas. Pirmosios instancijos teismas vaiko išvežimo neteisėtumą grindė tuo, kad pats suinteresuotas asmuo išreiškė valią, jog dukra gyventų su motina, pasirašydamas 2023 m. gruodžio 28 d. 7 Kanarų salų notarų asociacijos notaro patvirtintą pareiškimą, kuriame jis suteikė plačiausią įgaliojimą dukrai gyventi Ispanijos Karalystėje kartu su pareiškėja. T. y. pirmosios instancijos teismas šį įgaliojimą prilygino susitarimui, kuriuo vaiko globos teisės priskirtos pareiškėjai ir vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ja.
54. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šį įgaliojimą kaip neva išreiškiantį jo valią, jog vaikas nuolat gyventų Ispanijos Karalystėje ir kad ten būtų jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Aptariamo įgaliojimo turinys šios teismo išvados nepatvirtina. Be to fakto, kad įgaliojime aiškiai nurodyta, jog tiek pareiškėjos, tiek suinteresuoto asmens, tiek ir vaiko gyvenamoji vieta yra Danijoje, jame nurodyta, kad suinteresuotas asmuo įgalioja pareiškėją pradėti gyventi kartu su ja (dukra) Ispanijoje, taip pat įregistruoti dukrą toje vietoje, kurioje jos ketina gyventi, taip pat atlikti bet kokius kitus administracinius veiksmus ar procedūras, kuriu? reikia bendro vaiko gyvenimo Ispanijoje laikotarpiu. Šis apibrėžimas liudija tai, kad įgaliojimas išduotas ne nuolatiniam gyvenimui Ispanijoje, o tam tikram laikotarpiui (t. y. apibrėžtam laikui, laikinai). Įgaliojime taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad įgaliojimas nėra vaiko globos paskyrimas pareiškėjai. Esant tokiai situacijai, kai įgaliojimo turinys niekaip nepatvirtina suinteresuoto asmens valios, kad vaikas nuolat gyventų su pareiškėja ir kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Ispanijos Karalystėje, aptariamas įgaliojimas (suinteresuoto asmens vėliau atšauktas), negali būti vertinamas kaip juridinę galią turintis susitarimas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos ir (ar) jo globos teisių.
55. Minėta, kad Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Teismai, vykdydami teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vienos pusės), ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsniai), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) (EŽTT didžiosios kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Nr. 27853/09).
56. Nagrinėjamu atveju apeliantas (suinteresuotas asmuo) B, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi grąžinti nepilnametę dukrą į Ispanijos Karalystę, be to, kad neigia Hagos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, įrodinėja ir tai, jog egzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta išimtis, leidžianti atsisakyti grąžinti vaiką, nurodydamas, kad ne tik pareiškėjos, tačiau ir pačios mergaitės teisinis statusas Ispanijoje nėra apibrėžtas, nes pareiškėja nėra Europos Sąjungos pilietė ir jos prašymas dėl leidimo gyventi Ispanijoje vis dar neišnagrinėtas, be to, remiantis gautais duomenimis, pareiškėja dirba ir gyvenamąją vietą yra registravusi Danijoje. Apelianto teigimu, keliu? mėnesiu? laikinas nepilnametės dukters buvimas Ispanijoje, kai prieš tai ji mažiausiai trejus metus gyveno Danijoje, negalėjo būti teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismui nuspręsti, jog mergaitė turi būti grąžinta į Ispanijos Karalystę.
Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo
57. Nors Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos išimties taikymas yra susijęs su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimu (tik pripažinus, kad vaikas išvežtas iš kilmės ar nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, pažeidžiant globos teises, yra pagrindas svarstyti dėl nurodomos išimties taikymo), teisėjų kolegija, įvertindama specifinę situaciją, susiklosčiusią dėl vaiko gyvenamosios vietos neapibrėžtumo, toliau pasisakys ir dėl aptariamos išimties taikymo būtinybės.
58. Ši išimtis apibrėžiama kaip galimybė atsisakyti leisti grąžinti vaiką į kilmės valstybę, jeigu yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
59. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).
60. Teisėjų kolegija sutinka, kad pagrindo daryti išvadą, jog nepilnametė šalių dukra, patenkinus pareiškėjos A prašymą dėl vaiko grąžinimo, pakliūtų į nesaugią aplinką, kurioje jai būtų padaryta psichinė ir emocinė žala, dėl pareiškėjos asmeninių savybių, nėra. Nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėja turi galimybę pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jam tinkamas sąlygas augti bei vystytis. Kita vertus, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad, grąžinus vaiką į Ispanijos Karalystę, jis pakliūtų į netoleruotiną situaciją, nes nei pareiškėjos, nei pačios nepilnametės mergaitės teisinis statusas Ispanijoje nėra apibrėžtas.
61. Apelianto teigimu, pareiškėjos, o kartu su ja ir vaiko, apsigyvenimą Ispanijos Karalystėje nulėmė faktas, kad Filipinų Respublikos, kaip buvusios Ispanijos kolonijos, piliečiams yra galimybė lengvatinėmis sąlygomis, pagyvenus Ispanijoje, gauti Ispanijos pilietybę ir leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Dėl to šalys, siekdamos palengvinti šeimos situaciją, sutarė pabandyti gauti pareiškėjai pilietybę, sudarant galimybes pareiškėjai ateityje gyventi Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos pilietei. Dėl to buvo priimtas sprendimas kreiptis dėl leidimo dukrai gyventi Ispanijoje gavimo, o vėliau užregistruoti ir pareiškėją. Būtent tuo tikslu, pasak apelianto, jis ir išdavė Kanarų salų notarų asociacijos notaro 2023 m. gruodžio 28 d. patvirtintą B pareiškimą, kuriame jis išreiškė valią, kad jų vaikas gyventų Ispanijos Karalystėje su savo motina pareiškėja ir suteikė įgaliojimą gyventi Ispanijos Karalystėje kartu su pareiškėja ir tuo tikslu atlikti veiksmus ir procedūras, kurių reikalaujama visose teisinėse, administracinėse, valstybinėse ar privačiose institucijose (vėliau šį pareiškimą, šalių santykiams 2024 m. gegužės mėn. nutrūkus, minėta, B atšaukė).
62. Bylos duomenys patvirtina, kad nepilnametei šalių dukrai, kaip Europos Sąjungos pilietei, 2024 m. vasario 27 d. buvo suteiktas leidimas reziduoti Ispanijoje. Pareiškėja A, kaip ne Europos Sąjungos pilietė, iki šios dienos neturi leidimo gyventi Ispanijoje. Ji 2024 m. kovo 1 d. pateikė atsakingoms Ispanijos institucijoms prašymą, kad jai būtų suteiktas leidimas gyventi Ispanijoje šeimyniniu pagrindu, tačiau prašymas vis dar nėra išspręstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjai leidžiama pasilikti Ispanijos Karalystėje iki prašymo išnagrinėjimo, tačiau prašymo pateikimas ir nagrinėjimas savaime dar nepatvirtina, jog jis bus patenkintas ir pareiškėjai iš tiesų bus suteiktas leidimas gyventi Ispanijoje, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad prašymas dėl leidimo suteikimo buvo grindžiamas šeimyninėmis aplinkybėmis, kurios šiuo metu yra iš esmės pasikeitusios: santykiai su vaiko tėvu B nutrūkę, o dukra nuo 2024 m. birželio mėn. gyvena nebe Ispanijoje, bet Lietuvoje. Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. lapkričio 8 d. atsakingoms Ispanijos institucijoms buvo pateiktas ir užregistruotas suinteresuoto asmens prašymas panaikinti dukros C registraciją bendrijos piliečių registre, nes ji nuo 2024 m. birželio mėn. nebegyvena Ispanijoje. Be to, byloje esantys 2024 m. lapkričio 13-14 d. atsakingų Danijos institucijų (Kopenhagos gyventojų registro) raštai ir pažyma patvirtina, kad pareiškėja A dirba Danijoje, gyvenamąją vietą yra deklaravusi Danijoje. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame Danijos mokesčių inspekcijos 2024 m. lapkričio 28 d. rašte, adresuotame suinteresuotam asmeniui B, nurodyta, kad pareiškėja, kaip suinteresuoto asmens sutuoktinė, vis dar registruota ir gyvena Danijoje. Jokių patikimų ir neginčijamų duomenų, kad pareiškėja dirba ir gyvena Ispanijoje, į kurią prašo grąžinti vaiką ir kurioje siekia gauti leidimą gyventi, byloje nėra. Tokių įrodymų pareiškėja nepateikė nei su atsiliepimų į atskirąjį skundą, nei atsikirsdama į suinteresuoto asmens prašymą dėl rašytinių įrodymų priėmimo.
63. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, jog priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Pirmosios instancijos teismui pateikta Tarnybos išvada, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vaikas, gyvendamas Lietuvoje su tėvu, yra aprūpintas visomis būtinomis priemonėmis ugdytis ir leisti laisvalaikį, lanko privačią mokyklą „(duomenys neskelbtini)“, ugdomąsias veiklas, jaučiasi gerai. Dėl to, kad pareiškėja taip pat turi galimybę pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jam tinkamas sąlygas augti bei vystytis, abejonių teisėjų kolegijai nekyla. Kita vertus, kaip minėta, esant neapibrėžtam pareiškėjos (vaiko motinos) teisiniam statusui Ispanijoje, t. y. nesant įrodymų, kad pareiškėja iš tiesų šiuo metu gyvena Ispanijoje ir kad jos prašymas dėl leidimo gyventi Ispanijoje suteikimo bus patenkintas, tokiu būdu užtikrinant ir nepilnamečio vaiko teisę į gyvenamąją vietą paminėtoje šalyje, teisėjų kolegija, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta išimtis atsisakyti grąžinti nepilnametį vaiką į Ispanijos Karalystę, nes, priešingu atveju, dėl pačios pareiškėjos, kaip ne Europos Sąjungos pilietės, teisinės padėties neapibrėžtumo – leidimo gyventi Ispanijoje neturėjimo bei įrodymų, kad šiuo metu ji iš tiesų teisėtai yra registruota ir gyvena Ispanijoje, ten dirba, nepateikimo, vaikas galėtų pakliūti į netoleruotiną situaciją, susijusią su jos teisinio statuso neapibrėžtumu.
64. Byloje nesant patikimų duomenų (įrodymų), kad pareiškėja iš tiesų gyvena Ispanijos Karalystėje ir kad paminėta šalis iš tiesų gali būti laikoma tiek pareiškėjos, tiek nepilnamečio vaiko gyvenamąja vieta, o vaiką grąžinus į šią šalį, jis nepaklius į netoleruotiną situaciją, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, pareiškėjos A prašymas leisti grąžinti vaiką į Ispanijos Karalystę atmetamas. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad sprendimas negražinti vaiko į Ispanijos Karalystę pagal Hagos konvenciją dėl pareiškėjos neapibrėžto teisinio statuso toje valstybėje nėra sprendimas dėl vaiko globos teisių.
Dėl prašymo skirti baudą ir bylinėjimosi išlaidų
65. Pareiškėja, pateikusi atsiliepimą į suinteresuoto asmens prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų priėmimo, prašė skirti suinteresuotam asmeniui B 5 000 Eur baudą, 50 proc. (2 500 Eur) šios baudos skiriant pareiškėjai A, taip pat priteisti jai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
66. Apelianto B atskirąjį skundą patenkinus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinus ir pareiškėjos A pareiškimą dėl vaiko grąžinimo atmetus, pareiškėjos prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas, taip pat pareiškėjai neatlyginamos jos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
67. Suinteresuotas asmuo B, pateikęs atskirąjį skundą, prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos A pareiškimą dėl vaiko gražinimo į Ispanijos Karalystę atmesti.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Vilija Mikuckienė
Antanas Rudzinskas