Administracinė byla Nr. A-583-575/2018

Teisminio proceso Nr. 2-61-3-01500-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 59.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja M. M. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. BRK-5064(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir 2015 m. gegužės 22 d. sprendimas); 2) panaikinti Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. BRK-6926-(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir 2015 m. liepos 27 d. sprendimas); 3) panaikinti Agentūros 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. BRK-7543(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas); 4) panaikinti Agentūros 2016 m. kovo 9 raštą Nr. BRK-1160 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimas); 5) įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjai 11 231,70 Eur paramos sumą (I t., b. l. 1–8). Pareiškėja taip pat prašė teismo atnaujinti terminą skundui paduoti.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Agentūra nusprendė nekompensuoti pareiškėjai dalies projekto vykdymo išlaidų. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) pasiūlė Agentūrai svarstyti galimybę atlikti papildomą ekspertizę bei kreiptis į kitus nepriklausomus ekspertus, siekiant užtikrinti Agentūros sprendimų pagrįstumą. Agentūra 2016 m. kovo 9 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad Agentūros priimti sprendimai nebus keičiami.
3. Pareiškėja nurodė, kad ginčijamuose Agentūros sprendimuose nėra nurodyta padaryto pažeidimo konkreti sudėtis. Agentūra rėmėsi 2016 m. vasario 19 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitomis, tačiau jose yra tik išvados, nenurodant jokių kriterijų. Minėtos ataskaitos, pasak pareiškėjos, neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto vertinimo įstatymas) reikalavimų.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad ataskaitas parengusi UAB „Civitta“ negali verstis turto ar verslo vertinimo veikla, todėl šios bendrovės ataskaitos nėra dokumentai, pagrindžiantys konstatuotus pažeidimus.
5. Pareiškėjos nuomone, Agentūra, konstatuodama pažeidimus, neatliko faktinių aplinkybių tyrimo, o apsiribojo tik teisės aktų pacitavimu. Pareiškėja nurodė, kad tokie Agentūros sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjos nuomone, Agentūra nepateikė adekvačių, aiškių ir pakankamų sprendimų motyvų, neeliminavo dviprasmybių ir prieštaravimų, nesilaikė objektyvumo, nešališkumo, gero viešojo administravimo ir kitų reikalavimų.
6. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 65–75).
7. Agentūra paaiškino, kad jos 2016 m. kovo 9 d. sprendimas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl byla dėl šio sprendimo panaikinimo turėtų būti nutraukta.
8. Agentūra nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad visi ginčijami Agentūros sprendimai laikytini viena administracine procedūra ir todėl jų apskundimo terminas nėra praleistas. Pasak Agentūros, 2015 m. liepos 27 d. sprendimas ir 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas pareiškėjai buvo įteikti tinkamai, tačiau pareiškėja jų laiku neskundė.
9. Agentūra pažymėjo, kad yra pasirašiusi su UAB „Civitta“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią minėta bendrovė įsipareigojo laiku ir kokybiškai teikti Agentūrai ekspertinio konsultavimo paslaugas, kurių vienas iš uždavinių yra nustatyti, ar pasitelkiant konkretų projektą ketinamos įsigyti (įsigytoms) prekėms, paslaugoms ar darbams numatytos išlaidos (patirtos išlaidos) yra ne per didelės, t. y. ar jos atitinka vidutines rinkos kainas.
10. Agentūra paaiškino, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – Administravimo taisyklės), 5.9–5.10 punktus, ji gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus, o vadovaujantis Administravimo taisyklių 253 punktu, Agentūra gali nustatyti pažeidimą remdamasi Agentūros atliktos užsakomosios ekspertizės išvadomis. Tinkamą išsilavinimą turintys nepriklausomi ekspertai nustato realias rinkos kainas, o ne atlieka turto vertinimą. Ekspertai atlieka rinkos kainų tyrimą, kurio metu siekiama atkartoti projekto vykdytojo veiksmų seką, t. y. naudojantis pareiškėjo pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose nurodytais techniniais parametrais bei specifikacija yra išsiunčiami kvietimai teikti komercinius pasiūlymus dėl prekių ar paslaugų bei darbų kitiems potencialiems tiekėjams, kurie verčiasi analogiška veikla. Iš jų gavus pasiūlymus, juose nurodyta kaina palyginama su kainomis, pateiktomis pareiškėjo tiekėjų komerciniuose pasiūlymuose. Agentūra pažymėjo, kad taip yra nustatomas vidutinės kainos vidurkis. Agentūra nurodė, kad neabejoja ekspertų kvalifikacija, patys ekspertai, pasak Agentūros, neturi jokio suinteresuotumo, todėl investicijų kainas vertina nešališkai ir objektyviai. Ekspertai atitiko jiems keltus kvalifikacinius reikalavimus dėl savo kompetencijos ir darbo patirties.
11. Agentūra pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs analogišką bylą, nelaikė, jog UAB „Civitta“  ekspertinio konsultavimo ataskaita yra netinkama ar niekinė (LVAT 2016 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016).
12. Agentūros nuomone, jos sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 121–128).
14. Ministerija atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Agentūra. Pastebėjo, kad Administravimo taisyklių 197.1.8 punkte, be kita ko, yra nustatyta, kad jei yra konstatuojamos nepagrįstai didelės kainos, tai sankcijos yra nustatomos remiantis atliktos ekspertizės išvadoje nurodytomis rinkos kainomis. Ministerija pritarė Agentūrai, kad jos pasitelkti ekspertai atlieka kainų ekspertizę, o ne pareiškėjos įsigyto turto vertinimo paslaugas.
15. Ministerijos nuomone, Agentūros sprendimai remiasi patikrų vietoje metu surinktais duomenimis bei ekspertų vertinimais, yra pagrįsti, motyvuoti ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino ginčijamus Agentūros sprendimus ir įpareigojo Agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl paramos skyrimo (III t., b. l. 29–37).
17. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėja nėra praleidusi termino skundui paduoti, nes, prieš kreipdamasi į teismą, pareiškėja pasinaudojo Administravimo taisyklių 216 punkte įtvirtinta teise Agentūros sprendimus apskųsti Ministerijai. Teismas pastebėjo, kad Ministerija pasiūlė Agentūrai atlikti papildomą ekspertizę bei kreiptis į kitus nepriklausomus ekspertus bei įvertinti, ar UAB „Civitta“ ekspertizės aktuose Nr. C-108, Nr. 15 ir Nr. 41 nurodytos investicijų rinkos kainos yra vidutinės ar didžiausios, spręsti klausimą dėl sankcijų apskaičiavimo pagrįstumo ir priimti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas darė išvadą, kad pakartotinai įvertinusi pareiškėjos mokėjimo prašymus bei palikusi ginčijamus sprendimus nepakeistus, Agentūra tęsė pareiškėjos prašomų finansuoti išlaidų nagrinėjimo procedūrą ir galutinį sprendimą ginčo klausimu priėmė 2016 m. kovo 9 d. sprendimu, nurodydama, kad ankstesni (ginčijami) Agentūros sprendimai lieka nepakitę.
18. Teismas, aptaręs Administravimo taisyklėse nustatytą reguliavimą, konstatavo, kad šiose taisyklėse išdėstytos normos suteikia Agentūrai teisę kilus įtarimams dėl atitinkamų kainų realumo ir pagrįstumo atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, pasitelkiant nepriklausomus ekspertus. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Turto vertinimo įstatymu, nes UAB „Civitta“ Agentūrai teikė išvadas dėl investicijų rinkos vertės, o ne vertino turtą.
19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Agentūra, taikydama sankcijas, gali vadovautis ekspertizių aktuose pateiktomis ekspertų išvadomis, tačiau Agentūra priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuris grindžiamas ekspertizių aktuose pateiktomis išvadomis, turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina minėtuose aktuose nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais. Be to, pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte nepakanka abstrakčiai nurodyti, jog vadovaujamasi ekspertų išvadomis, nenurodant kokie konkretūs ekspertai atliko ekspertizes (LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016).
20. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju laikant, jog ekspertinio konsultavimo ataskaitos ir jose išdėstytos išvados nėra sudėtinė ginčo sprendimų dalis, Agentūra turėjo jose padarytas išvadas tiesiogiai susieti su konkrečiomis ginčo faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju Agentūra nedetalizavo nei kada ekspertizės buvo atliktos, nei koks ekspertas (ekspertai) jas atliko. Agentūra pati, remdamasi nustatytais faktais, jokio vertinimo neatliko, nenurodė, kokios ataskaitose padarytų išvadų sąsajos su pareiškėjos pateiktais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjos skundo argumentus, kad Agentūra nenustatė konkrečios pareiškėjos padaryto pažeidimo sudėties. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Agentūros sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl įpareigojo Agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos mokėjimo prašymus.

III.

21. Atsakovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti (III t., b. l. 45–56).
22. Agentūra savo poziciją apeliaciniame skunde grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.
23. Agentūra nurodo, kad, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 253.9 punktu, ji pažeidimą gali nustatyti tada, kai pirkimą atliekantis paramos gavėjas prekę, paslaugą ar darbus perka už padidintą kainą (remiantis Agentūros atliktos užsakomosios ekspertizės išvadomis). Agentūra pažymi, kad pareiškėja paraiškoje patvirtino, kad prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma.
24. Agentūra paaiškina, kad tinkamos finansuoti pripažįstamos tik tokios išlaidos, kurios yra būtinos projektui vykdyti. Pareiškėjos išlaidos, patirtos įsigyjant projekto investicijas už padidintą kainą, tiek, kiek jos viršija rinkos kainą negali būti laikomos būtinosiomis išlaidomis projektui įgyvendinti. Tokios išlaidos, pasak Agentūros, negali būti laikomos ir pagrįstomis, nes nėra nulemtos investicijų savybių ar rinkos sąlygų.
25. Agentūra pažymi, kad ekspertinio tyrimo išvadose nustatytos faktinės aplinkybės buvo nurodytos ir ginčijamuose Agentūros sprendimuose, todėl jie yra pagrįsti, teisėti ir neginčijami. Ekspertinio vertinimo ataskaitose nurodyta, kad nustatant atitinkamų investicijų rinkos kainas buvo nagrinėtos pareiškėjos sudarytos pirkimo sutartys, komerciniai pasiūlymai, buvo nuvykta į projekto įgyvendinimo vietą, pateiktas vertintų investicijų charakteristikų detalizavimas ir nurodytos analogiškos kokybės ir charakteristikų investicijų rinkos kainos. Agentūra nurodo, kad neturi pagrindo abejoti ekspertų išvadomis ir nustatytais rinkos kainų dydžiais.
26. Agentūra dar kartą atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurią Agentūra nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.
27. Agentūra nurodo, kad neturėjo pati atlikti vertinimo dėl rinkos kainų, nes Administravimo taisyklės numato jos teisę dėl šių paslaugų kreiptis į nepriklausomus ekspertus.
28. Agentūra taip pat nurodo, kad iš pareiškėjos skundo turinio matyti, jog pareiškėja suprato Agentūros sprendimų esmę, jais sukeliamas teises ir pareigas. Vien tai, kad pareiškėja su sprendimais nesutiko, Agentūros nuomone, nereiškia, kad sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Ginčijamuose sprendimuose padaryti pažeidimai yra detaliai aprašyti, nurodytos pažeistos teisės aktų normos, taip pat nurodytos teisės aktų nuostatos pagal kurias apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos, detaliai aprašytas sankcijų skaičiavimas. Agentūros nuomone, ginčijami sprendimai visiškai atitinka VAĮ reikalavimus.
29. Pasak Agentūros, teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo, pateikdamas nepagrįstus, įrodymų ištyrimu neparemtus argumentus, o sprendimą priėmė neatsižvelgęs į Agentūros paaiškinimus.
30. Pareiškėja M. M. Š. atsiliepime prašo Agentūros apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (III t., b. l. 65–71).
31. Pareiškėja atsiliepime pažymi, kad Agentūra, neatsižvelgdama į Ministerijos nurodymą dar kartą įvertinti pareiškėjos dokumentus dėl 2015 m. sausio 19 d. mokėjimo prašymo, priėmė visiškai ankstesniam sprendimui tapatų sprendimą, neįvertinusi pareiškėjos papildomai pateiktų dokumentų (atliktų darbų sąmatos, ekspertizės aktų). Be to, Agentūra neatsižvelgė į Ministerijos siūlymą ir net nesvarstė galimybės atlikti naują ar papildomą ekspertizę, kreipiantis į kitus nepriklausomus ekspertus.
32. Pareiškėja taip pat pažymi, kad dėjo maksimalias pastangas, kad atliktų pirkimų kaina būtų mažiausia rinkoje, t. y. savo iniciatyva atliko rinkos analizę, prieš atlikdama kiekvieną pirkimą bei užsakydama darbus, įvertino ne mažiau kaip 3 komercinius pasiūlymus. Pareiškėjos nuomone, tai reiškia, kad atliktų pirkimų kaina atitiko vidutines rinkos kainas.
33. Pareiškėja pastebi, kad nors Agentūra apeliaciniame skunde nurodė, jog ekspertinio konsultavimo ataskaitos yra skirtos išimtinai Agentūrai kaip pagalbinė priemonė, padedanti priimti galutinį sprendimą (individualų administracinį aktą), tačiau, priimdama ginčijamus sprendimus, Agentūra išimtinai rėmėsi minėtomis ataskaitomis, savarankiško vertinimo neatliko, visiškai neatsižvelgė bei nevertinto pareiškėjos pateiktų sąmatų, UAB „Valstybinė projektų ir sąmatų ekspertizė“ ekspertizės aktų, kuriuose pateikiamos išvados, kad projekto skaičiuojamosios kainos yra mažesnės už rinkoje vyraujančias vidutines kainas.
34. Pareiškėja pažymi, kad abejones dėl sankcijų paskyrimo, paskaičiavimo ir proporcingumo išreiškė ir Ministerija 2016 m. sausio 27 d. rašte, prašydama Agentūros spręsti klausimą dėl sankcijų apskaičiavimo pagrįstumo bei priimti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime nurodo, kad palaiko Agentūros apeliacinį skundą ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas (III t., b. l. 73–80).
36. Ministerija, detaliai aprašiusi faktines bylos aplinkybes, atkreipia dėmesį į Administravimo taisyklių 5.9–5.10 punktuose nurodytas Agentūros funkcijas. Taip pat dar kartą atkreipia dėmesį į Administravimo taisyklių 197.1.8 punktą, numatantį, jog jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio. Pasak Ministerijos, Agentūra priimdama ginčijamus sprendimus, vadovavosi ekspertizių rezultatais, kaip ją įpareigoja daryti teisės aktai, todėl neaišku, kokius dar vertinimus ji turėjo atlikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų neskirti pareiškėjai dalies prašomos paramos sumos teisėtumo ir pagrįstumo.
38. Pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamus Agentūros sprendimus, konstatavęs, kad minėti sprendimai neatitiko individualiems teisės aktams keliamų pagrįstumo reikalavimų. Agentūra, nesutikdama su šia teismo išvada, pateikė apeliacinį skundą. Agentūros pozicijai atsiliepime pritarė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Pareiškėja su apeliaciniu skundu nesutiko, be kita ko, nurodydama, kad pareiškėjos atliktų pirkimų kaina vidutinių rinkos kainų ne viršijo, todėl Agentūros priešinga išvada ginčijamuose sprendimuose yra nepagrįsta.
39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
40. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
41. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, todėl bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo, tačiau įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).
42. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nors ir nurodė, kad Agentūra nepateikė adekvačių, aiškių ir pakankamų sprendimų motyvų, tačiau nereiškė reikalavimo įpareigoti Agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos pateiktus mokėjimo prašymus. Pareiškėja įrodinėjo, kad Agentūros išvados dėl pareiškėjos įsigytų investicijų vidutines rinkos kainas viršijančiomis kainomis yra nepagrįstos. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja taip pat pažymėjo, kad dėjo maksimalias pastangas, jog atliktų pirkimų kaina būtų mažiausia rinkoje, t. y. savo iniciatyva atliko rinkos analizę, prieš atlikdama kiekvieną pirkimą bei užsakydama darbus, įvertino ne mažiau kaip 3 komercinius pasiūlymus.
43. Pirmosios instancijos teismas šalių ginčo iš esmės neišnagrinėjo, konstatavęs, kad ginčijami Agentūros sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendro pobūdžio reikalavimų, keliamų individualaus administracinio akto turiniui.
44. VAĮ (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).
46. Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą viešo administravimo procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neturi būti skundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (LVAT 2015 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015).
47. Iš ginčijamų Agentūros sprendimų turinio matyti, kad juose yra nurodytos nustatytų pažeidimų aplinkybės (atliktos ekspertizės dėl investicijų rinkos vertės, išnagrinėti pirkimo dokumentai, atliktos patikros projekto įgyvendinimo vietoje), nurodytas konkretus ginčo santykiams taikytas teisinis reguliavimas. Nors nei sprendimų įžanginėje dalyje, nei kitose sprendimų dalyse nėra nurodyta, kokiomis konkrečiai ekspertizės išvadomis buvo vadovaujamasi, tačiau iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ataskaitos, kuriose buvo nurodytos ekspertinio konsultavimo išvados, pareiškėjai buvo pateiktos. Vien dėl to, kad ginčijamuose Agentūros sprendimuose minėti dokumentai konkrečiai neįvardyti, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad Agentūros sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Iš Agentūros sprendimų aišku, kodėl dalis prašomos paramos sumos yra neskiriama pareiškėjai.
48. Nors skundžiamuose Agentūros sprendimuose, be jau aptarto trūkumo dėl nedaromų nuorodų į procedūrinius dokumentus (ekspertinio konsultavimo ataskaitas), galima įžvelgti ir kitų sprendimų trūkumų (dėl juose nurodomo teisinio reguliavimo nevisiškai tinkamo susiejimo su faktinėmis aplinkybės), tačiau iš pareiškėjos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad šie trūkumai nesutrukdė individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjai) suprasti atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikuoti jos teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamų Agentūros sprendimų ir ekspertinio konsultavimo ataskaitų turinį, sprendžia, kad ginčijami sprendimai iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualaus administracinio akto turinio ir formos reikalavimus, o aptarti jų trūkumai nėra esminiai.
49. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kitų pareiškėjos skundo argumentų (nesusijusių su ginčijamų sprendimų neatitikimu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms). Teismas taip pat nepateikė byloje esančių įrodymų teisinio vertinimo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.
50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių priežasčių Agentūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
51. Pareiškėja 2018 m. kovo 14 d. pateikė prašymą priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija šio pareiškėjos prašymo nenagrinėja (LVAT 2010 m. lapkričio 15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-696/2010, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.