Civilinė byla Nr. 2A - 78 - 252 - 2012
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00555-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
75.4.3; 75.6.1; 78.2.1; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 29 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkė), Ramunės Čeknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-826-356/2011 pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovui S. G. ir atsakovo S. G. priešieškinį ieškovei D. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalijimo, institucija, teikianti išvadą, - Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
ieškovė prašė: nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokines pavardes; nustatyti nepilnamečio sūnaus K. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukros K. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su ieškove; padalyti santuokos metu įgytą turtą ir jai bei atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti po ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad atsakovas nepilnamečių vaikų išlaikymui jų nuosavybėn perleistų nekilnojamąjį turtą atitinkamai: sūnui 15/100 dalių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį už iki pilnametystės likusius 2 m. ir 1 mėn. – 10 000 Lt bei dalis – 2 000 Lt išlaikymo įsiskolinimo), o dukrai – 35/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį už iki pilnametystės likusius 5 metus ir 2 mėnesius – 24 800 Lt bei dalis – 2 000 Lt išlaikymo įsiskolinimo); priteisti 24 800 Lt vaikų išlaikymo įsiskolinimą už trejus praėjusius metus iki ieškinio padavimo dienos; po santuokos nutraukimo visus sutartinius įsipareigojimus (kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą ir kt.) pagal ieškovės su UAB Ūkio banko lizingas sudarytą 2008-06-05 kortelės su kredito limitu sutartį Nr. T806039411 pripažinti asmenine jos prievole; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės, nes jis vartojo alkoholį, smurtavo, neišlaikė šeimos. Vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta kartu su ja, nes atsakovas vaikais nesirūpina. Turtą – butą, kurį laiko priklausančiu ne asmeninės nuosavybės teise atsakovui, o jiems abiems, nes taip yra įregistruota viešame registre, o šie duomenys nenuginčyti, be to, butui įgyti buvo panaudotos ir bendros lėšos, prašė padalyti pagal jos pasiūlymą, t. y. lygiomis dalis, o atsakovo dalį perduoti vaikams kaip išlaikymą turtu, nes nėra jokių garantijų, kad atsakovas turės lėšų mokėti vaikams išlaikymą. Kadangi atsakovas visiškai neteikia išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams, todėl priteistinas išlaikymo įsiskolinimas už trejų metų laikotarpį iki ieškinio padavimo.
Atsakovas priešieškiniu prašė: šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovo asmeniniu turtu; vaikams, jų gyvenamąją vietą nustačius kartu su ieškove, iš atsakovo priteisti išlaikymą po 200 Lt dydžio periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaikų pilnametystės.
Nurodė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas yra vienodai kalti dėl santuokos iširimo, nes abu kartu vartodavo alkoholį, ieškovė tapo irzli, iš jo reikalavo vis daugiau pinigų ir turto. Butas yra įgytas išimtinai už jo asmenines lėšas, todėl turi būti pripažintas atsakovo asmeniniu turtu ir nedalintinas. Jis vaikams teikė išlaikymą, todėl nėra skolingas. Nesutinka, kad vaikams išlaikymas būtų priteistas turtu, nes jis išlaikymą mokės iš turimų darbinių pajamų.
Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Santuoką tarp D. G. ir S. G., sudarytą (duomenys neskelbtini) ir įregistruotą Utenos rajono valdybos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 303, nutraukė dėl S. G. kaltės. Po santuokos nutraukimo D. G. paliko pavardę – G., o S. G. – G. Nepilnamečių vaikų K. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. G., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinę gyvenamąją vietą nustatė kartu su jų motina D. G.. Priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui K. G. periodinėmis kas mėnesį mokamomis po 225 Lt dydžio išmokomis už laikotarpius nuo 2011-04-12 iki 2011-05-31 ir nuo 2011-11-01 iki K. G. pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, bei 125 Lt išlaikymo nepriemoką. Priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai K. G. periodinėmis kas mėnesį mokamomis po 225 Lt dydžio išmokomis už laikotarpius nuo 2011-04-12 iki 2011-05-31 ir nuo 2011-11-01 iki K. pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, bei 125 Lt išlaikymo nepriemoką. Išlaikymo, skirto nepilnamečiams vaikams, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė D. G.. Priteisė iš atsakovo ieškovei 14 400 Lt išlaikymo skolą už laikotarpį nuo 2008-04-12 iki 2011-04-11 (įskaitytinai). Padalino bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą ir ieškovei bei atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisė po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nustatė ieškovei bei šalių vaikams uzufruktą į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio atsakovui, iki dukros K. G. pilnametystės, tam pačiam laikotarpiui iškeldino atsakovą iš šio buto.
Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) Utenos rajono valdybos CMS. Šalių sūnus K. G. gimė (duomenys neskelbtini), o dukra K. G. gimė (duomenys neskelbtini). Įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovas vartojo alkoholį, smurtavo prieš sutuoktinę ir vaikus, be to, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, be pateisinamų priežasčių neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, dėl ko iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas CK 3.27 str., 3.30 str. Teismo nuomone, tai, kad ieškovė su atsakovu anksčiau kartu vartodavo alkoholinius gėrimus, abu mėgo eiti į svečius, negali būti pripažinta šalių santuokos iširimo priežastimi, nes ieškovė rūpinosi bendrais šeimos poreikiais, dirbo, smurto nei atsakovo, nei vaikų atžvilgiu nevartojo, vaikais rūpinosi tinkamai, namuose palaikė tvarką. Nustatė, kad ginčo 2-jų kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1997-11-27 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Už butą 35 000 Lt buvo sumokėti atsakovo asmeninėmis lėšomis, gautomis pardavus jo asmenines (įgytas iki santuokos sudarymo) akcijas, o likusi kainos dalis – 2 000 Lt bei mokesčiai už sandorio patvirtinimą buvo sumokėti iš bendrų lėšų, nes tuo metu šalys jau buvo sudarę santuoką, vedė bendrą ūkį. Atsižvelgdamas į tai, kad butas buvo įgytas ne vien už asmenines atsakovo lėšas, jis buvo įgytas šeimai, atsakovas 2008 metais sutiko ir iki šio laiko neginčijo, kad butas būtų įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas sprendė, jog jis yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pažymėjo, kad ir atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog sutinka butą padalinti lygiomis dalimis. Kadangi ieškovės piniginis indėlis buvo minimalus, o atsakovas savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo beveik visą buto kainą, tačiau šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta kartu su ieškove, teismas sprendė, jog privalu nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 str. 2 d.). O būtent: atsižvelgus į atsakovo interesus, būtų pagrindas turtą padalyti taip, kad jam atitektų 2/3 buto, o ieškovei – 1/3, tačiau atsižvelgiant į ieškovės ir vaikų interesus, turtą būtų pagrindas padalyti padidinant ieškovei tenkančią dalį iki ½, o atsakovo dalį sumažinant iki ½. Be to, teismas nustatė, kad turto rinkos vertė ieškinio pateikimo dienai yra 77 500 Lt, tačiau šiuo metu nei viena iš šalių neturi realios galimybės išmokėti kitai šaliai kompensacijos. Įvertinęs tai, kad dviejų skirtingų lyčių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma kartu su ieškove, atsižvelgdamas į dalytino buto pobūdį (dviejų kambarių butas), bei vadovaudamasis CK 3.3 str. įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, jog šioje byloje nepilnamečių vaikų interesai, taip pat ir teisė į gyvenamąją vietą gali būti pažeisti, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui ½ dalies buto rinkos vertės kompensaciją, laikė, jog ieškovė su nepilnamečiais vaikais galėtų likti be būsto. Spręsdamas klausimą dėl uzufrukto nustatymo, teismas atsižvelgė į tai, kad šalių vaikams būtinas gyvenamasis būstas Utenos mieste, kur jie mokosi, o ieškovė dirba, kad netikslinga nuomotis kitą būstą, kai ½ buto priklauso ieškovei, o ji neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti, be to, nors atsakovas šiuo metu dirba, tačiau jo gaunamas darbo užmokestis yra minimalus, todėl nėra galimybės iš jo priteisti tokio išlaikymo, kad užtektų vaikams kitam būstui išsinuomoti.
Teismas, priteisdamas iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą (už trejų metų laikotarpį), atsižvelgė į tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio iki ieškinio padavimo dienos – 2011-04-12 atsakovo draudžiamosios pajamos (neatskaičius mokesčių) kas mėnesį tebuvo apie 271 Lt, t. y. nepakankamos net pačiam pragyventi, nors jis buvo darbingo amžiaus ir sveikatos, tuo tarpu ieškovės pajamos vidutiniškai siekė 1 758 Lt, todėl tikėtina, kad vaikus išlaikė būtent ji, taip pat ieškovė vykdė kitas prievoles, mokėdavo Ūkio banko lizingui. Kadangi ieškovei nustatyta didesnė turto dalis dėl to, kad su ja kartu lieka nepilnamečiai vaikai, išlaikymo skolą teismas skaičiavo po 200 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį, t. y. po 7 200 Lt (200 Lt x 36 mėn.) kiekvieno vaiko išlaikymui.
Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, jų poreikius, į abiejų tėvų turtinę padėtį, į tai, kad abu tėvai yra darbingo amžiaus ir sveikatos, teismas iš atsakovo priteisė šalių vaikams ne ieškovės nurodytos formos išlaikymą ir mažesnio dydžio (CK 3.196 str. 1 d. 1 p.), t. y. periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis po 225 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2011-04-12 (ieškinio padavimo) iki vaikų pilnametystės. Nustatė, kad atsakovas persiuntė vaikų išlaikymui po 400 Lt 2011 metų birželį, liepą, rugpjūtį, rugsėjį ir spalį. Todėl nustatė, kad atsakovas privalo mokėti išlaikymą (po 225 Lt kiekvienam) vaikams už laikotarpį nuo 2011-04-12 iki 2011-05-31, sumokėti po 125 Lt kiekvienam vaikui išlaikymo nepriemoką už laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2011-10-31 ir toliau mokėti po 225 Lt kiekvienam vaikui už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki vaikų pilnametystės.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyse dėl santuokos nutraukimo, turto padalinimo, skolos priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, nustatant, kad: santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pripažintinas asmenine S. G. nuosavybe; ieškinys dėl 14 000 Lt skolos priteisimo yra nepagrįstas ir neįrodytas; pakeitus sprendimą, proporcingai paskirstyti teismo išlaidas. Nurodo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes abu kartu girtaudavo, o tuo metu maistu ir vaikais, ieškovės prašymu, rūpindavosi atsakovo motina. Nors teismas konstatuoja, kad buto įsigijimui buvo panaudotos ir bendros šalių lėšos, tačiau nenurodo, kiek kiekviena šalis jų tam įdėjo. Byloje yra pateikti dokumentai, kad už butą sumokėta 35 000 Lt (atsakovo gauti pardavus akcijas, turėtas iki santuokos sudarymo) ir nei kiek daugiau. Nepagrįstas teismo motyvas, jog atsakovas neįrodinėjo, kad jis, sudarydamas buto pirkimo sutartį savo vardu, būtent ir turėjo omenyje, kad butas bus tik jo asmeninė nuosavybė. Be to, teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą ne vaikams, o ieškovei, nors pati ieškovė to nei ieškinyje, nei teismo posėdžių metu neprašė. Priešingai, įsiskolinimo net nebuvo, nes vaikus ir pačią ieškovę maisto produktais aprūpindavo atsakovo motina, kuri tai patvirtino teismo posėdyje. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovė per tris metus, už kuriuos teismas pripažino skolą, gavo iš valstybės 6 897 Lt išmokų. Atsakovui nebūnant darbo biržos įskaitoje, tokios paramos ieškovė pinigine išraiška nebūtų gavusi. Teismo motyvas, kad 2008 metais, šalims susitaikius ir civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo palikus nenagrinėtą, butas buvo įregistruotas kaip šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir šio įrašo atsakovas neginčijo iki šiol, paneigtas proceso dalyvių parodymais bylos nagrinėjimo metu. O būtent: ieškovė pasinaudodama tuo, kad su atsakovu susitaikė, apgaulės būdu butą perrašė kaip bendrąją nuosavybę, nors gerai žinojo, jog tai asmeninė atsakovo nuosavybė, įgyta už iki santuokos turėtas lėšas.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 str. 2 d. numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad santuoka iširo dėl jo kaltės, nes, anot jo, girtaudavo ne tik jis vienas, bet ir ieškovė.
Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 str. 2 d.). Įstatymo leidėjas CK 3.60 str. 3 d. įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Teismų praktikoje kaip pagrindas taikyti CK 3.60 str. 1 d. (nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės) pripažįstamas ne tik CK 3.60 str. 3 d. nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką šios kategorijos bylose yra nurodęs, kad sutuoktinių viena iš pareigų – vienas kitą remti. Jie privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Sutuoktinio lojalumo pareigos, nustatytos CK 3.27 str., pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie sutuoktinio kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu šis nebuvo lojalus, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys ir nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2011-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).
Nagrinėjamoje byloje Utenos rajono apylinkės teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, konstatavo atsakovo S. G. kaltę dėl santuokos iširimo. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė būtų pažeidusi kurias nors sutuoktinio pareigas. Nors ieškovė su atsakovu anksčiau vartodavo alkoholinius gėrimus, abu mėgo eiti į svečius, tačiau ji taip pat rūpinosi bendrais šeimos poreikiais, dirbo, smurto nei atsakovo, nei vaikų atžvilgiu nevartojo, namuose palaikė tvarką. Tuo tarpu atsakovas vartodamas alkoholį smurtaudavo prieš sutuoktinę bei abu vaikus, be pateisinamų priežasčių neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, vaikų išlaikymo ir auklėjimo. O būtent: dar 2007 m. ieškovė kreipėsi dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės (civ. byla Nr. 2-18-82/2008), nurodydama, jog atsakovas piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja psichologinį ir fizinį smurtą, šeima nesirūpina; buvo pateikusi specialisto išvadą dėl jai 2007 m. rugpjūtį padaryto kūno sužalojimo, vėliau pateikė dar vieną specialisto išvadą dėl jai atsakovo vėl padarytų kūno sužalojimų; šioje byloje ieškovės sesuo, liudytoja J. P., patvirtino ieškovės nurodytus faktus dėl to, kad atsakovas vartojo alkoholį ir smurtavo prieš ją, negerbė jos ir nederamai elgėsi, savo elgesiu traumavo vaikus; šalių sūnus K. G. patvirtino, kad atsakovas dažnai vartoja alkoholį, neblaivus būna piktas, konfliktuoja su ieškove, ne kartą vartojo prieš juos smurtą, o sesuo dažnai eina pas tetą, nes namuose jai nėra ramu (t. 1, b. l. 94-95). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir konstatavo, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas tik atsakovas, nes jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3.27 str., 3.30 str.
Dėl turto pripažinimo asmenine S. G. nuosavybe
Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais. Pagal CK 3.89 str. 1 d. 7 p., asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodomas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.).
Pagal CK 3.88 ir 3.89 str., turtui priskirti prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymų, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005). Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 str. 3 d. norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d. normose, 3.90 ir 3.91 str. įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d., 3.90 ir 3.91 str. taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 str. 2 d.) paneigti CK 3.88 str. 2 d. įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino nekilnojamąjį turtą – 2-jų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes nustatė, kad šis turtas buvo įgytas ne vien už asmenines atsakovo lėšas, be to, jis buvo įgytas šeimos poreikiams. Kaip matyti, butas buvo įgytas 1997-11-27 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, nurodant buto rinkos kainą – 40 304 Lt (t. 1, b. l. 132). Sutartyje pardavėjas yra patvirtinęs, kad gavo prieš sutarties pasirašymą iš atsakovo 30 000 Lt. Pateiktas išrašas iš atsakovo sąskaitos, buvusios AB banke Hansabankas, patvirtina, kad į sąskaitą 1997-11-10 buvo pervesta 35 000 Lt, kurie nurašyti 1997-12-10 (t. 1, b. l. 131), t. y. jau po buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Ginčo tarp šalių dėl 35 000 Lt (gauti pardavus jo asmenines (įgytas iki santuokos sudarymo) akcijas), jog tai yra asmeninės atsakovo lėšos, nėra. Tačiau likusi buto kainos dalis – 2 000 Lt bei mokesčiai už sandorio patvirtinimą buvo sumokėti iš bendrų lėšų, nes tuo metu šalys jau buvo sudarę santuoką, vedė bendrą ūkį. Liudytojai ieškovės sesuo J. P., atsakovo motina V. G., atsakovo brolis E. G. iš esmės taip pat patvirtino, kad ieškovė, nors ir nedidele dalimi, tačiau yra prisidėjusi prie buto pirkimo (t. 1, b. l. 175-181). Įrodymais nepagrįstas apelianto argumentas, jog ieškovė, pasinaudodama tuo, kad su atsakovu susitaikė, apgaulės būdu butą perrašė kaip bendrąją nuosavybę. Tačiau net ir priešingu atveju, kaip minėta, sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Todėl vien ta aplinkybė, kad šiuo metu Nekilnojamojo turto registre ginčo butas įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (t. 1, b. l. 26), nesudaro pagrindo nepripažinti turto atsakovo asmenine nuosavybe. Šiuo konkrečiu atveju esminės reikšmės turi tai, kad buto pirkimui buvo panaudotos ir bendros šalių lėšos, atsakovas, priešingai nei teigia apeliaciniame skunde, aiškiai neišreiškė savo valios pripažinti buto jo asmenine nuosavybe. Ginčijamame sprendime teismas konstatavo, kad ieškovės piniginis indėlis buvo minimalus, o atsakovas savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo beveik visą kainą. Tokiu būdu, teismas dalindamas turtą nukrypo nuo turto lygių dalių principo (CK 3.123 str.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog sutinka, kad po santuokos nutraukimo nekilnojamasis turtas – butas būtų padalintas lygiomis dalimis (t. 1, b. l. 60-64). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo turto teisinio režimo padaryta tinkamai taikant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl yra teisėta ir pagrįsta (CPK 185 str.).
Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo
Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje iš atsakovo priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių. Pagal nepatenkintų poreikių dalies dydį turi būti konstatuojamas išlaikymo įsiskolinimas ir jis gali būti priteisimas pagal CK 3.200 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 str. taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad nuo 2008 m. atsakovas tinkamai nevykdė pareigos išlaikyti savo sūnų ir dukrą, dėl ko atsirado išlaikymo įsiskolinimas. Nors teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio iki ieškinio padavimo dienos – 2011-04-12 atsakovo draudžiamosios pajamos (neatskaičius mokesčių) kas mėnesį tebuvo apie 271 Lt, t. y. buvo nepakankamos net pačiam pragyventi, o ieškovės pajamos vidutiniškai siekė 1 758 Lt, kas leidžia pagrįstai manyti, kad vaikus išlaikė būtent ji, tačiau, kaip matyti, bylą nagrinėjant 2011-10-25 pirmosios instancijos parengiamojo teismo posėdžio metu tiek ieškovė, tiek atsakovas bei liudytojai J. P. (ieškovės sesuo), V. G. (atsakovo motina) ir E. G. (atsakovo brolis) iš esmės patvirtino, kad atsakovo motina šalių šeimą rėmė tiek maistu, tiek ir pinigais (t. 1, b. l. 175-181). Taip pat Utenos darbo biržos pažyma patvirtina, kad atsakovas nuo 2006 rugsėjo 22 d. buvo įregistruotas darbo biržoje, iki 2007 m. liepos 2 d. iš viso išmokėta 8 641,81 Lt nedarbo draudimo išmokų (t. 1, b. l. 21). VSDFV Utenos skyriaus pažyma patvirtina, kad 2007 metais jo draudžiamosios pajamos buvo 6 344,59 Lt, tai yra kas mėnesį vidutiniškai po 500 Lt, 2008 metais – 5 324,49 Lt, 2009 metais – 3 058,98 Lt, 2010 metais – 617,04 Lt, 2011 metais (sausį – vasarį) – 522,21 Lt (t. 1, b. l. 74-75). Atsakovas taip pat buvo įsidarbinęs pagal terminuotą darbo sutartį nuo 2010-12-07 iki to paties mėnesio 31 dienos, taip pat dirbo 2011 m. sausį ir balandį, gegužę (t. 1, b. l. 70-72), 2011-09-16 terminuotai įsidarbino UAB „Lavitas“ (t. 1, b. l. 150-152), sulygo dėl minimalios algos. Tuo tarpu iš byloje esančių pažymų apie pajamas matyti, kad nuo 2008 m. vasario iki 2011 m. kovo mėnesio ieškovė D. G. iš valstybės iš viso gavo 6 897 Lt išmokų vaikui, socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms įsigyti (t. 2, b. l. 24-26). Be to, atsižvelgtina ir į tuo metu šalyje susidariusią ekonominę situaciją, nedarbo lygį, kas taip pat apsunkino atsakovui, nors ir būnat darbingo amžiaus ir sveikatos, galimybes susirasti daugiau apmokamą darbą. Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, nepaneigti atsakovo paaiškinimai, kad jis, nors ir gaudamas minimalias pajamas, iš esmės stengėsi materialiai išlaikyti savo šeimą. Tam, kad šeima gautų paramą iš valstybės atsakovas neturėdamas darbo registravosi darbo biržoje, ieškovė kreipdamasi į socialinį skyrių dėl paramos taip pat įtraukė atsakovo gaunamas pajamas į šeimos pajamas ir tik todėl buvo skirta socialinė pašalpa vaikams. Pažymėtina, kad ieškovė, manydama priešingai, t. y. kad atsakovas piktybiškai vengia mokėti išlaikymą, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, tačiau iki bylos iškėlimo teisme daugiau kaip trejus metus nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl sūnaus ir dukters išlaikymo. Šie ieškovės veiksmai patvirtina atsakovo teiginį, kad jis stengėsi rūpintis vaikų poreikių tenkinimu pagal tuo metu susidariusias aplinkybes, negaudamas pats pajamų, šeimos poreikius tenkino paprašęs savo motinos. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenant šeimoje kartu, abu sutuoktiniai sprendžia savo šeimos materialinės gerovės gerinimą, pagal savo galimybes ir turim išsilavinimą stengiasi gauti kuo didesnes pajams iš savo darbo. Priešingu atveju, šeima kreipiasi dėl socialinės paramos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė iš dalies įrodė savo reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pagrįstumą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, atmetant ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p. ).
Pažymėtina, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 298 Lt žyminio mokesčio, už ieškinio parengimą – 800 Lt (t. 1, b. l. 110, 111, 113). Šių išlaidų dydis atitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 2.1 p., 2.5 p., 8.2 p., taip pat protingumo kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu jos pagrįstai priteistos iš atsakovo S. G. ieškovei D. G..
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti : panaikinti sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo 14400 Lt sumai. Ieškovės ieškinį toje dalyje atmesti.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Zina Mickevičiūtė
Nijolė Danguolė Smetonienė