Civilinė
byla Nr. 3K-3-46/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos:
123.6;
124.2.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos
pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Pagirių šiltnamiai“
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Pagirių šiltnamiai“ ieškinį atsakovui UAB
„Nada Focus“, dalyvaujant tretiesiems asmenims notarei Rasai Birutienei, AB
bankui „Hansabankas“ ir VĮ Registrų centrui, dėl pirkimo–pardavimo sutarties
pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Ieškovas AB „Pagirių
šiltnamiai“ 2005 m. liepos 19 d. pareiškė atsakovui UAB ,,Nada
Focus“ ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2003 m. birželio 12 d.
šalių sudarytą nekilnojamojo
turto pirkimo?pardavimo sutartį ir taikyti dvišalę restituciją. Ieškovas rėmėsi tuo,
kad sutartis prieštarauja imperatyviosioms normoms. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. liepos 19 d. ieškovo
(kurio vienintelė akcininkė tuo metu buvo Lietuvos valstybė, o akcijas
patikėjimo teise valdė Žemės ūkio ministerija) valdyba nutarė parduoti bendrovei nereikalingą
nekilnojamąjį turtą; 2002 m. rugpjūčio 30 d. buvo priimtas žemės
ūkio ministro įsakymas Nr. 330 ,,Dėl
nekilnojamojo turto pardavimo“, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių
bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 24
straipsnio 2 dalies 19 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu
Nr. 1118 ,,Dėl atstovavimo valstybei, įgyvendinant jai priklausančių akcijų suteikiamas teises“, buvo
duotas ministro sutikimas, kad ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka parduotų nuosavybės teise priklausantį turtą ne
žemesne negu turto vertintojų nustatyta kaina; įsakymo 1 punkto 10 ir 11
papunkčiuose suteikta teisė parduoti ieškovui nuosavybės
teise priklausančią katilinę, pažymėtą 17Hlp (plotas 3839,28 kv. m), Ih2/p
(plotas 1603,79 kv. m), katilinės priestatus, pažymėtus 2hl/p (plotas
93,07 kv. m), 4hl/p (plotas 660,46 kv. m), 2h2/p (plotas
455,46 kv. m) ir 3h2/p (plotas 604,25 kv. m), o 2 punkte nustatyti šių objektų pardavimo apribojimai
– jie galėjo būti parduodami tik po to, kai bus nustatytos ir pradėtos eksploatuoti
naujos katilinės. 2002 m. rugsėjo 16 d.
AB „Pagirių šiltnamiai“ aukciono protokole Nr. l ,,Dėl nekilnojamo turto komplekso pardavimo viešo aukciono“ pažymėta, kad katilinės priestatai buvo parduoti aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui –
atsakovui UAB „Nada Focus“, pastatas parduotas už 172 000 Lt. 2003 m. sausio 6 d.
įvyko ieškovo valdybos posėdis, kuriame buvo patvirtinta, kad aukciono metu atsakovui už 172 000 Lt
buvo parduoti katilinės priestatai. 2003 m. birželio 12 d.
ieškovas pirkimo–pardavimo sutartimi
už 125 000 Lt perleido atsakovui 1200,83 kv. m ploto negyvenamosios paskirties patalpą.
Kauno
apygardos teismas 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu
(civilinės bylos Nr. 2-319-153/2006) ieškinį patenkino CK 1.80 straipsnio
pagrindu: pripažino negaliojančia 2003 m. birželio 12 d.
pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 8 d.
nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d.
sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 28 d.
nutartimi (kasacinės bylos Nr. 3K-3-225/2008) panaikino Kauno apygardos
teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą bei Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį ir, priėmusi
naują sprendimą, ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad konstatuoti
turto pardavimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą
pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia.
Ieškovas AB „Pagirių šiltnamiai“ 2008 m. rugpjūčio 28 d.
prašymu prašė atnaujinti procesą
ir priimti naują
sprendimą – ieškinį patenkinti. Ieškovas prašė
procesą atnaujinti dviem pagrindais, nustatytais CPK 366 straipsnio 1 dalies
2 punkte (paaiškėjo esminių
bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ir 7 punkte (teismas nusprendė dėl neįtrauktų į
bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų), kuriems egzistuojant buvo
priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d.
nutartis, pažeidžianti tiek ieškovo, tiek neįtrauktų į bylą asmenų teises bei
viešąjį interesą.
Kauno
apygardos teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi
atnaujino civilinės bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu,
o prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu
atmetė. Teismas pritarė ieškovo argumentams, kad po Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje
Nr. 3K-3-225/2008 priėmimo paaiškėjo nauja esminė bylos aplinkybė, jog
bylą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, remdamasi tik
aplinkybėmis ir teisiniais santykiais, vykusiais po aukciono, ignoravo
pirmosios (Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d.
sprendime) ir apeliacinės (Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartyje) instancijos
teismų nustatytas kai kurias faktines surengto viešo aukciono bei ginčijamos pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo aplinkybes, reikšmingas CK 6.419, 6.421, 6.22 straipsnių
taikymui:
1) nebuvo gauta
VĮ Valstybės turto fondo raštiško sutikimo dėl valstybės turto pardavimo (Valstybės
ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Vyriausybės
1998 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 228, kuriuo ieškovas
buvo įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą);
2) 2002 m. rugsėjo 16 d.
aukciono metu (kada ir laikoma sudaryta pirkimo–pardavimo aukciono būdu
sutartis) (CK 6.421 straipsnis) nebuvo įvykdyta žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d.
įsakymo Nr. 330 reikalavimų dėl draudimo ieškovui aukciono metu pardavinėti
turtą be nepriklausomo turto įvertinimo bei nepastačius ir nepradėjus
eksploatuoti naujos katilinės, nes nei 2002 m. rugsėjo 16 d.
aukciono metu, nei 2003 m. birželio 12 d. sutarties
sudarymo dieną naujos katilinės nebuvo pastatyta, o nepriklausomas turto
vertinimas buvo atliktas tik 2003 m. sausio 13 d., t. y.
jau po aukciono;
3) ginčijama sutartis
sudaryta ne dėl turto, parduoto aukcione, o dėl kito turto (t. y. ne dėl
katilinės priestatų, kurių plotas 1813,24 kv. m, o tik dėl šių priestatų
dalies, kurios plotas – 1208,99 kv. m) ir ne už aukciono metu paskelbtą
kainą (172 000 Lt), o už kitą kainą – 125 000 Lt;
4) atsakovo
direktorius patvirtino, kad jis dalyvavo 2002 m. rugsėjo 16 d.
aukcione ir nupirko 1813 kv. m ploto katilinės priestatus už 172 000
Lt, tačiau vėliau apsigalvojo, nutarė pirkti mažiau pastatų, todėl buvo sumažinta
ginčo objektų kaina iki 125 000 Lt.
Kauno apygardos teismas konstatavo,
kad, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas
bylą kasacine tvarka, 2008 m. gegužės 28 d. nutartyje šias
žemesniųjų instancijų teismų nustatytas aplinkybes visiškai ignoravo ir,
spręsdamas byloje kilusius teisės klausimus, jomis nesivadovavo, tai galėjo turėti
įtakos nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimui. Aplinkybės, kurios buvo ignoruotos ir neįvertintos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nagrinėjant bylą
kasacine tvarka, gali būti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, ir teismai,
nagrinėdami prašymus atnaujinti procesą, privalo jas įvertinti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2007, suformuota praktika). Teismas
atsisakė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu,
konstatavęs, kad inicijuoti proceso atnaujinimą šiuo pagrindu gali tik
neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių
esmė
Kauno apygardos
teismas 2009 m. spalio 14 d. nutartimi, išnagrinėjęs bylą
iš esmės po proceso atnaujinimo, Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d.
sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-319-153/2006 pakeitė ir ieškovo
reikalavimus patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 1200,83 kv. m
ploto negyvenamosios paskirties patalpos – katilinės, esančios (duomenys
neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2003 m. birželio 12 d.
AB „Pagirių šiltnamiai“ ir UAB „Nada Focus“; taikė restituciją ir grąžino
katilinę natūra ieškovui AB „Pagirių šiltnamiai“; paskirstė bylinėjimosi
išlaidas.
Teismas nustatė,
kad ieškovo AB „Pagirių šiltnamiai“ valdyba 2002 m. liepos 19 d.
posėdyje nutarė parduoti bendrovei nereikalingą nekilnojamąjį turtą, o 2002 m. rugpjūčio 6 d.
Stebėtojų tarybos posėdyje buvo nutarta leisti parduoti konkrečiai įvardytus
katilinės priestatus, nurodant jų plotus, indeksus. Žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d.
įsakymas Nr. 330 patvirtina, kad tuo metu buvęs vienintelis bendrovės
akcininkas, Žemės ūkio ministerija, sutiko su bendrovės turto pardavimu,
nurodant, jog bendrovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas
turi būti parduotas ne žemesne negu turto vertintojų nustatyta kaina (Įsakymo 1
punktas), be to, tik po to, kai bus pastatytos ir pradėtos eksploatuoti naujos
katilinės (Įsakymo 2 punktas). Ieškovo generalinis direktorius 2002 m. rugsėjo 12 d.
įsakymu Nr. 177 įsakė skelbti aukcioną ir nustatė, kad turi būti siūloma
pirkti visą nekilnojamąjį turtą, o neatsiradus nė vieno viso komplekto pirkėjo,
objektai turi būti parduodami kiekvienas atskirai, taip pat kad katilinė su
priestatu gali būti parduodami tik po to, kai bus pastatytos naujos katilinės. Nė
vienam aukciono dalyviui nepareiškus noro pirkti visą pastatų kompleksą, buvo
paskelbtas kiekvieno turto vieneto pardavimas atskirai. Dėl katilinės priestato
pirkimo varžėsi du aukciono dalyviai, laimėjo atsakovas UAB „Nada Focus“,
pasiūlęs 172 000 Lt kainą. Iš aukciono protokolo matyti, kad atsakovas nusipirko
katilinės priestatus, kurių plotas 1813 kv. m, už 172 000 Lt, tačiau
ieškovo valdybos 2003 m. birželio 11 d. posėdžio protokolo
Nr. 104 turinys patvirtina, kad, nors ginčijama sutartis sudaryta aukciono
pagrindu, buvo nutarta parduoti atsakovui katilinę, kurios bendras plotas
1200,83 kv. m, už 125 000 Lt kainą. Pirkimo–pardavimo sutarties su
aukciono laimėtoju ilgą laiką nebuvo sudaryta. Ieškovo generalinis direktorius
2003 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 433 kreipėsi į
atsakovą bei AB Korporaciją ,,Matininkai“, nurodydamas, kad atsakovas 2002 m. rugsėjo 16 d.
tapo patalpų, kurių bendras plotas 1200,83 kv. m, viešo aukciono
nugalėtoju, pasiūliusiu didžiausią kainą – 125 000 Lt. Teismas konstatavo,
kad aukciono vykdymo dokumentuose ir vėliau rašytuose dokumentuose bei
ginčijamoje sutartyje nurodyti skirtingi perkamų patalpų plotai ir kaina;
įvertinus viešo aukciono procedūros specifiką bei tai, kad pardavėjas šiuo
atveju buvo valstybei priklausanti bendrovė, nėra pagrindo konstatuoti, jog
ginčijama sutartis buvo sudaryta teisėtai. Teismas nustatė, kad sutartis
sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, todėl yra niekinė (CK
1.80 straipsnis), tai patvirtina tokios aplinkybės:
1) sudarant
sutartį buvo pažeistas ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 19 punktas, pagal kurį priimti
sprendimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 įstatinio
kapitalo, perleidimo turi teisę tik visuotinis akcininkų susirinkimas; kadangi
vienintelė ieškovo akcininkė turto pardavimo metu buvo valstybė, o jos turtą
patikėjimo teise valdė Žemės ūkio ministerija, be to, parduodamo turto vertė
buvo 2 985 000 Lt, o ieškovo įstatinis kapitalas – 13 863 300 Lt,
tai buvo būtinas žemės ūkio ministro įsakymas dėl sutikimo, prilygstantis
visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui; žemės ūkio ministras
2002 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 330 sutiko, kad ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka parduotų
bendrovei nuosavybės teise priklausantį turtą – katilinę ir jos priestatus, bet
ne žemesne negu turto vertintojų nustatyta
kaina ir tik po to, kai bus nustatytos ir pradėtos eksploatuoti naujos
katilinės; šie reikalavimai aukciono metu nebuvo įvykdyti (tik ieškovo
2003 m. sausio 6 d. valdybos posėdžio metu buvo nuspręsta
pavesti UAB Korporacijai „Matininkai“ įvertinti katilinę ir jos priestatus, be
to, ieškovo generalinis direktorius 2003 m. gegužės 21 d.
raštu Nr. 532, t. y. jau po aukciono, prašė Žemės ūkio ministerijos netaikyti
nustatyto apribojimo katilinės priestatams parduoti). Teismas sprendė, kad
žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 3D-226,
kuriuo panaikintas reikalavimas pastatyti ir pradėti eksploatuoti naujas
katilines, parduodant katilinės priestatus, šiuo atveju neaktualus, nes sprendžiant
šį ginčą būtina nustatyti apribojimus, galiojusius aukciono, o ne aukciono metu
sudaryto sandorio įforminimo metu;
2) pagal
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1
punktą valstybės kontroliuojamos įmonės neturėjo teisės be Valstybės turto
fondo raštiško sutikimo sudaryti ilgalaikio materialiojo turto pirkimo,
pardavimo ar kitokio perdavimo sandorių, jei sandorio vertė yra didesnė kaip 5
proc. įmonės įstatinio kapitalo; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d.
nutarimu Nr. 228 ,,Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ ieškovas
buvo įtrauktas į valstybei nuosavybės teise priklausančių privatizavimo objektų
sąrašą, o byloje nėra įrodymų, kad bendrovės privatizavimo programa nebuvo
paskelbta;
3) buvo
pažeistos imperatyviosios CK normos, reglamentuojančios daiktų pardavimą
aukciono būdu (CK 6.419-6.422 straipsniai), nes perleistas ne tas turtas, kuris
įgytas aukcione, ir ne už tą kainą, už kurią buvo nupirktas aukcione.
Teismas
pripažino atsakovą nesąžiningu, nurodęs, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas
nebuvo supažindintas su aukciono sąlygomis, taigi jis žinojo, kokį turtą perka,
kokie yra nustatyti pardavimo apribojimai tam turtui ir pan., tai reiškia, kad
aplinkybė, jog sutartis sudaroma ne pagal aukciono sąlygas, atsakovui buvo
žinoma. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, užsiimantis
verslu ir turintis žinoti imperatyviuosius įstatymų reikalavimus bei privalantis
jų laikytis, toks atsakovo elgesys negali būti pripažintas teisėtu. Aplinkybė, kad
pardavėjas pažeidė įstatymų reikalavimus, nepanaikina pirkėjo nesąžiningumo
pasirašant tokį sandorį (CK 4.96 straipsnis). Teismas sprendė, kad bylą iki
proceso atnaujinimo nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai
konstatavo, jog atsakovas už pastatus nesumokėjo paskelbtos aukcione
aukščiausios kainos, nupirko turtą už kitą kainą, nei paskelbta aukciono metu,
nupirko kitą objektą, nei buvo siūlyta aukciono metu, be to, klausimas dėl
pardavimo apribojimų panaikinimo buvo spręstas viešam aukcionui jau pasibaigus.
Šie esminiai viešo aukciono taisyklių pažeidimai, sutarties sudarymas
sąlygomis, neatitinkančiomis aukcione paskelbtų sąlygų, teismo nuomone, lėmė
ieškovo teisių pažeidimą. Ginčo sutarčiai prieštaraujant imperatyviosioms
įstatymo normoms, o pirkėjui esant nesąžiningam, pirmosios instancijos teismas
pagrįstai sutartį pripažino negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu bei taikė
restituciją, grąžindamas šalis į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo. Kadangi
atsakovas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d.
nutarties pagrindu įregistravo savo nuosavybės teisę į ginčijamą negyvenamosios
paskirties pastatą, tačiau negrąžino ieškovui šio pervestų 125 000 Lt (ieškovas
juos pervedė po Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 8 d.
nutarties priėmimo), tai teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, Kauno apygardos
teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą civilinėje byloje
Nr. 2-319-153/2006 pakeitė ir, taikydamas restituciją, grąžino 1200,83
kv. m ploto negyvenamosios paskirties patalpas, esančias (duomenys
neskelbtini), natūra ieškovui, laikydamas, kad atsakovui 125 000 Lt
yra grąžinti (atsakovas teismo posėdžio metu šios aplinkybės neginčijo). Teismas
taip pat nurodė, kad, pakeitus sprendimą tos instancijos teismo, kuriame buvo
išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, kitų instancijų teismų sprendimai (nutartys), priimti šioje
byloje, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 8 d.
nutartis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d.
nutartis, netenka teisinės galios įstatymo pagrindu (CPK 371 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą
pagal atsakovo UAB „Nada Focus“ apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 8 d.
nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartį
panaikino ir ieškovo AB „Pagirių šiltnamiai“ ieškinio reikalavimus pripažinti
AB „Pagirių šiltnamiai“ ir UAB „Nada Focus“
2006 m. birželio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo
sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją atmetė; paskirstė bylinėjimosi
išlaidas.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad bylos procesas neteisėtai buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio
1 dalies 2 punkto pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), nes pirmosios
instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2007, pateiktu išaiškinimu,
jog faktas, kad bylą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija ignoravo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytą aplinkybę, kuri turi esminę reikšmę, gali būti vertinamas kaip
pagrindas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad prašymas atnaujinti procesą byloje buvo grįstas aplinkybėmis, kurios buvo žinomos bylos nagrinėjimo
metu ir kurių pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį
sprendimą.
Pasisakydama
dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas AB „Pagirių
šiltnamiai“, skelbdamas aukcioną, įvardijo, kokį turtą nori parduoti, ir pats
tapo teisiškai saistomas paskelbtos ofertos (CK 6.420 straipsnio 1 dalis), t. y.
aukcionui įvykus, privalo su aukcioną laimėjusiu asmeniu sudaryti
pirkimo–pardavimo sutartį pagal aukciono sąlygose nustatytas esmines sąlygas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pardavėjo ofertoje nurodytas
netikslus parduodamų patalpų plotas nėra pagrindas pardavėjui atsisakyti šių
patalpų pirkimo–pardavimo sutarties, nes patalpų pardavėjas yra atsakingas už
šį netikslumą, nepaisant to, dėl kokių priežasčių šis atsirado, be to, dėl ginčijamų patalpų ploto netikslumų nepasikeičia sutarties
dalykas, nurodytas aukciono sąlygose, o tai, kad, atsižvelgus į paaiškėjusį
patalpų faktinio ploto skirtumą, pakoreguojamas patalpų pirkimo–pardavimo
sutarties turinys, dar nereiškia, jog keičiamos šios sutarties esminės sąlygos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006).
Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas, kaip aukciono organizatorius,
privalėjo žinoti teisės aktuose nustatytas turto pardavimo aukcione sąlygas ir
jų laikytis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tik po aukciono buvo atliktas parduoto
turto vertinimas ir panaikinti apribojimai parduoti katilinės priestatus (žemės
ūkio ministro 2003 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 3D-226).
Kita vertus, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo gautas Žemės
ūkio ministerijos, patikėjimo teise valdžiusios valstybei priklausiusias AB
„Pagirių šiltnamiai“ akcijas, sutikimas parduoti turtą, taip pat nebuvo
pažeistas reikalavimas parduoti turtą už ne mažesnę nei rinkos kainą. Teisėjų
kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad apribojimai dėl turto pardavimo buvo panaikinti
ir vertintojai nustatė ginčo turto kainą jau po įvykusio aukciono (tačiau iki
ginčijamo sandorio sudarymo), nesudaro pagrindo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti
negaliojančia, juolab kad tai buvo padaryta su akcininko (valstybės) žinia ir
nepažeidė nei sandorio šalių, nei trečiųjų asmenų teisių. Nepranešimas VĮ
Valstybės turto fondui dėl valstybės turto pardavimo nagrinėjamu atveju taip
pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį niekiniu, nes byloje nėra
duomenų, kad už valstybės turto valdymą ir disponavimą atsakingos institucijos
būtų ginčijusios sutartį ar nepritarusios jos sudarymui. Be to, pagal Valstybės
ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį neleidžiama
sudaryti ilgalaikio materialiojo turto pirkimo–pardavimo sutarties be Valstybės
turto fondo leidimo tik nuo objekto privatizavimo programų paskelbimo dienos, o
byloje nėra duomenų, kad aukciono vykdymo metu būtų buvusi paskelbta
privatizavimo programa (byloje esančio AB „Pagirių šiltnamiai“ 2003 m. vasario 4 d.
rašto Nr. 208 duomenimis, tuo metu dar tik buvo svarstoma dėl ieškovo
įtraukimo į privatizavimo programą). Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad
byloje nustatyti aukciono pažeidimai buvo pašalinti ir nepažeidė nei šalių, nei
trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų, konstatavo, jog jie nesudarė pagrindo
pripažinti negaliojančia ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį (CK 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija
panaikino skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškovo prašymą
atmetė, taip pat nurodė, kad, panaikinus skundžiamą teismo nutartį, lieka
galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d.
nutartis, kuria buvo išspręstas šalių ginčas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas AB „Pagirių šiltnamiai“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartį
panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo
2009 m. spalio 14 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias
sutarčių sudarymą aukciono būdu. Kaina ir konkretus parduodamas daiktas yra
esminės pirkimo–pardavimo sutarties, sudaromos aukciono būdu, sąlygos. Be to,
atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti lygias sąlygas įsigyti siūlomą daiktą bet
kuriam aukcione dalyvaujančiam asmeniui, aukciono rengimo ir vykdymo procedūra
ypač griežtai reglamentuota. Kai parduodamas valstybės turtas, imperatyviosios
aukcioną reglamentuojančios teisės normos užtikrina ir viešojo intereso
apsaugą. Dėl to pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta aukciono būdu dėl
konkretaus valstybinio turto pardavimo, negali būti įforminama dėl turto, kuris
nebuvo parduotas aukcione (pavyzdžiui, dėl iš esmės mažesnio turto ir pan.),
nes tai pažeistų tiek CK 6.419 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek protingumo,
teisingumo, sąžiningumo principus, tiek viešąjį interesą. Paaiškėjus, kad
sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra ne dėl to turto, kuris buvo parduotas
aukciono būdu, ir ne už tą kainą, kuri buvo nustatyta aukciono metu, tokia
sutartis yra negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo
normoms, t. y. CK 6.419, 6.420, 6.421 straipsniams.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pardavėjo ofertoje nurodytas
netikslus parduodamų patalpų plotas nėra pagrindas pardavėjui atsisakyti šių
patalpų pirkimo–pardavimo sutarties, be to, klaidingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-501/2006, nes toje byloje parduotų patalpų plotas skyrėsi
0,78 proc., tuo tarpu nagrinėjamoje byloje – trečdaliu, taigi šiuo atveju
aukciono protokolo ir sutarties neatitiktys yra esminės ir teisiškai reikšmingos.
3. Sudarant ginčijamą
sutartį, buvo pažeistas Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 19
punktas, kuriame įtvirtinta, kad priimti sprendimą dėl ilgalaikio įmonės turto,
kurio vertė didesnė kaip 1/20 įstatinio kapitalo, perleidimo turi teisę tik
visuotinis akcininkų susirinkimas. Šiuo atveju aukcione viso parduodamo ieškovo
turto vertė buvo 2 985 000 Lt, o ieškovo įstatinis kapitalas – 13 863 300
Lt, taigi buvo būtinas vienintelės ieškovo akcininkės – Lietuvos valstybės,
kurios turtą patikėjimo teise valdė Žemės ūkio ministerija, – sutikimas,
įformintas žemės ūkio ministro įsakymu. Toks sutikimas buvo duotas priėmus
2002 m. rugpjūčio 30 d. žemės ūkio ministro įsakymą
Nr. 330, tačiau jame buvo nustatyti aiškūs apribojimai, t. y.
ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas galėjo būti perleistas tik po
to, kai bus atliktas ieškovo perleidžiamo turto nepriklausomas vertinimas bei
kai bus pastatytos ir pradėtos eksploatuoti naujos katilinės. Šie reikalavimai
galiojo ir turėjo būti įvykdyti aukciono, o ne sutarties sudarymo metu, nes
nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sandoris aukciono būdu laikomas sudarytu
nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka paskelbiamas
aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra
jau įvykusio sandorio įforminimas. Kadangi aukciono metu pirmiau nurodytos
sąlygos nebuvo įvykdytos, tai darytina išvada, kad abu šie imperatyvūs
apribojimai buvo pažeisti, dėl to konstatuotina, jog ieškovo vienintelės
akcininkės sutikimo nebuvo.
4. Sudarant sutartį
buvo pažeistos imperatyviosios Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias valstybės
(savivaldybės) kontroliuojamos įmonės neturi teisės be Valstybės turto fondo
raštiško sutikimo nuo objekto (tos įmonės akcijų) privatizavimo programų
paskelbimo dienos iki privatizavimo sandorių sudarymo dienos arba iki šių
objektų privatizavimo programų sustabdymo ir (ar) pripažinimo pasibaigusiomis
dienos sudaryti ilgalaikio materialiojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šie reikalavimai
netaikomi, nes nebuvo paskelbta ieškovo privatizavimo programa. Įrašius ieškovą
į privatizavimo objektų sąrašą, taip buvo išreikšta valstybės valia ieškovo
turtą parduoti privatiems asmenims už kuo didesnę kainą, be to, valstybės
kontroliuojamos įmonės įtraukimas į privatizavimo objektų sąrašą reiškia tokios
įmonės privatizavimo proceso pradžią, t. y. turtas tampa privatizavimo
objektu (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2
dalis), todėl vien tai, kad nebuvo paskelbta privatizavimo programa, dar
nereiškia, jog šį turtą galima parduoti neturint institucijos, įgaliotos
prižiūrėti valstybinio turto privatizavimo procedūras, pritarimo ir net jos
neinformavus.
5. Apeliacinės
instancijos teismas neišsprendė atsakovo atsiskaitymo su ieškovu klausimo.
Atsakovas šiuo metu valdo ginčijamą turtą ir kartu turi ieškovo jam pervestus
125 000 Lt (pinigai buvo pervesti po Lietuvos apeliacinio teismo
2007 m. spalio 8 d. nutarties, kuria sutartis buvo
pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija, priėmimo), kurių negrąžino. Lietuvos
apeliacinio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties (civilinė
byla Nr. 2A-58/2007) įvykdymo atgręžimo klausimas turėjo būti išspręstas
dar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gegužės 28 d. nutartimi (kasacinės bylos Nr. 3K-3-225/2008),
tačiau to nebuvo padaryta.
6. Nepaisant to, kad
aukciono būdu sandoris laikomas sudarytas nuo plaktuko dūžio ar kitokio įprasto
veiksmo, tačiau šioje byloje, pripažinus sutartį negaliojančia, turi būti taikoma
restitucija ir turtas grąžinamas ieškovui, o ne laikoma, jog galioja aukciono
metu sudarytas sandoris. Kadangi valstybės turtas aukcione buvo parduotas
neįvykdžius visų žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 30 d.
įsakyme Nr. 330 nustatytų sąlygų ir nebuvo laikytasi Valstybės ir savivaldybių
turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, tai laikytina,
jog aukcionas buvo neteisėtas ir joks turtas jame apskritai negalėjo būti
parduotas privatiems subjektams. Be to, neteisėto aukciono ir vėliau jo
pagrindu sudarytos ginčijamos sutarties negaliojimo padariniai turi tekti
atsakovui, kuris pripažintinas nesąžiningu, nes buvo supažindintas su aukciono
sąlygomis ir žinojo, kad parduodamam turtui yra nustatyti apribojimai ir kad
sutartis sudaroma ne aukciono sąlygomis, taip pat kad jis neturi teisės
atšaukti savo pasiūlymo.
7. Apeliacinės
instancijos teismo argumentai dėl proceso atnaujinimo pagrindų nesusiję su
nagrinėjama byla, nes pirmosios instancijos teismo nutartis atnaujinti procesą
yra neskundžiama.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas UAB „Nada Focus“ prašo kasacinį skundą atmesti ir
nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Apeliacinės
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sutartis neprieštarauja CK
normoms, reglamentuojančioms daiktų pirkimą–pardavimą aukciono būdu, t. y.
sutartis buvo sudaryta teisėtai, patikslinus aukcione parduoto turto (patalpų)
plotą ir kainą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo
formuojama praktika, teisingai konstatavo, kad dėl ginčijamų patalpų ploto
netikslumų nepasikeičia sutarties dalykas, nurodytas aukciono sąlygose, o
netikslus aukcione parduodamų patalpų faktinio ploto nurodymas, atsižvelgiant į
konkrečias bylos aplinkybes, gali neturėti esminės reikšmės nei pardavėjo
valiai parduoti šias patalpas, nei pirkėjo apsisprendimui jas pirkti.
Kasatorius nepagrįstai kvestionuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 23 d.
nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006, precedento galią
šiai bylai. Pirmiau nurodyta nutartimi buvo pasiremta tinkamai, nes joje
įtvirtintas principas, galiojantis ir šioje byloje, kad CK 6.420 straipsnio 1
dalies taisyklė skirta aukciono dalyvių interesams ginti, o pardavėjas negali
remtis aplinkybe dėl netikslių aukciono sąlygų, netinkamo pasirengimo aukcionui
ir t. t.
2. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sandoris sudarytas neperžengiant
Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybei nuosavybės teise priklausančių AB
„Pagirių šiltnamiai“ akcijų valdytojos, nustatyto leidimo parduoti ginčijamą
turtą ribų, nes bet kokie turto pardavimo apribojimai buvo panaikinti dar iki
sutarties pasirašymo. Be to, kasatorius nepagrįstai traktuoja žemės ūkio
ministro įsakymą kaip teisės aktą, nustatantį imperatyviąsias įstatymų normas –
CK 1.80 straipsnio prasme imperatyviosios normos gali būti nustatytos tik
įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose. Kasatorius iš esmės sandorį ginčija
ne dėl to, kad jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o dėl to,
kad jis neva sudarytas jo valdymo organams viršijus savo kompetenciją,
t. y. be visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo. Tačiau net jei būtų
pripažinta, kad kasatoriaus valdymo organų kompetencija buvo viršyta, tai
taikytina CK 2.84 straipsnio 2 dalies norma, jog, juridiniam asmeniui vėliau pritarus
sandoriui, kurį sudarė jo valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją,
sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo. Žemės ūkio ministerijos sudaryta
komisija 2003 m. gruodžio 5 d. ataskaita pritarė ginčijamam
sandoriui, be to, ji niekada nereiškė jokių prieštaravimų dėl šio sandorio.
3. Ginčijamas
sandoris sudarytas nepažeidžiant sandorio sudarymo metu galiojusio Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes
pagal jas be Valstybės turto fondo leidimo sudaryti ilgalaikio materialiojo
turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo neleidžiama tik nuo objekto privatizavimo
programų paskelbimo dienos, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokia programa būtų
buvusi paskelbta (to neginčija ir kasatorius).
4. Kasatorius
nepagrįstai teigia, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Visų pirma kasatoriui,
kaip oferentui, tenka paskelbtų netikslių aukciono sąlygų padariniai. Be to,
apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog
atsakovas būtų daręs įtaką aukciono rezultatams ar veikęs nesąžiningai, ir kad
būtent kasatorius (ieškovas) pasiūlė atsakovui sumažinti pirktų patalpų plotą.
5. Kasatorius
nepagrįstai remiasi viešojo intereso gynimu, nes jis neįgaliotas tokį ginti, be
to, iš tikrųjų jis atstovauja privačiam interesui, t. y. siekia
restitucijos, kad jam, privačiam juridiniam asmeniui, būtų grąžintos ginčijamos
patalpos. Nesiekiama, kad ginčijami pastatai ar pinigai būtų grąžinti valstybės
nuosavybėn. Tuo tarpu jokia kompetentinga valstybės institucija ar pareigūnas
niekada nereiškė jokių prieštaravimų dėl aukciono rezultatų ar sutarties.
6. Kauno apygardos
teismas, 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi atnaujinęs šios
bylos procesą, pažeidė ne tik CPK įtvirtintas normas ir principus, bet ir
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijoje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į teisingą ir greitą
teismo procesą. Atnaujinus procesą nesant tam įstatyminio pagrindo (t. y.
dėl to, kad paaiškėjo nauja aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
ignoravo žemesniųjų teismų nustatytas aplinkybes), iš esmės buvo atlikta
neleistina galutinės ir neskundžiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties
revizija. Pagrindo atnaujinti bylą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą
nebuvo, nes pareiškėjo prašyme nenurodyta jokių naujų faktinių aplinkybių,
absoliučiai visos faktinės aplinkybės Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo
žinomos ir į jas visas teisėjų kolegija atsižvelgė bei teisiškai įvertino. Nors
nutartis atnaujinti procesą pagal CPK neskundžiama, tačiau įstatyme nenustatyta
draudimo pasisakyti apie tai kituose procesiniuose dokumentuose nagrinėjant
bylą iš esmės. CPK 334 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad motyvai dėl
nutarčių, dėl kurių atskirieji skundai negali būti paduodami, teisėtumo ir
pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą, tai atsakovas ir padarė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso
atnaujinimo pagrindo nustatymo ginant viešąjį interesą
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis. Konstitucijos
109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo
tik teismai. Prigimtiniu požiūriu teisingumas yra moralinė kategorija, matas,
kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai įvairiose gyvenimo srityse.
Formaliai teisiškai teisingumas reiškia, kad tik teismui suteikta išimtinė
teisė valstybės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri
– ne.
Teismų veikloje
teisingumo vykdymo įgyvendinimui užtikrinti funkcionuoja teismų instancinė
sistema, kurios paskirtis – šalinti galimas žemesniųjų instancijų teismų
klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir taip apsaugoti asmens,
visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismų instancinė sistema turi
funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai teismų
praktikai (CPK 4 straipsnis). Deja, net ir po to, kai byla išnagrinėta ir šalių
ginčas išspręstas instancine tvarka, gali atsirasti naujų aplinkybių, dėl kurių
galima suabejoti priimtu teismo sprendimu ar vykusio teismo proceso tinkamumu.
Dėl to įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs proceso atnaujinimo institutą, kuriuo
siekiama to paties tikslo kaip ir nustatant teismų sprendimų instancinės
kontrolės mechanizmą (apeliaciją ir kasaciją), t. y. užtikrinti, kad būtų
įvykdytas teisingumas. Proceso atnaujinimo institutas paprastai gali būti
taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų
teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo
kontrolės, t. y. instancinės teismų sistemos būdais dėl to, kad šia tvarka
pasinaudoti jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis
atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių
priežasčių ištaisyti nepavyko. Vis dėlto proceso atnaujinimo institutas nėra
nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija, bet ekstraordinarinis būdas,
įgalinantis peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. leidžiantis
atnaujinus procesą bylą išnagrinėti pakartotinai atitinkamos instancijos teisme
ta apimtimi, kurią apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas.
Procesas privalo būti
atnaujintas tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų
aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje
priimti teismų sprendimai ir nutartys gali būti neteisėti ir (ar) nepagrįsti.
Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso
atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai ir atitinkamą
pagrindą analizuotų visų bylos aplinkybių kontekste, atsakant į klausimą, ar
šis atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo
sprendimų ir nutarčių teisėtumu ir (ar) pagrįstumu. Kartu yra įgyvendinamas
siekis, kad teismų priimti sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi
(Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).
Pagal bendrąją
taisyklę kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina
neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Tačiau, jeigu to reikalauja viešasis
interesas, kasacinis teismas turi teisę, kuri viešojo intereso gynimo aspektu
traktuotina ir kaip teismo pareiga, peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353
straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybei
ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas yra susijęs su viešojo intereso
apsauga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija,
bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2006 m. kovo 22 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba,
bylos Nr. 3K-3-196/2006; 2009 m. spalio 9 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje Jurbarko rajono savivaldybės administracija v.
Jurbarko rajono ŽŪB „Jurbarkai“, bylos Nr. 3K-3-400/2009).
Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl AB „Pagirių šiltnamiai“, kurios 100
proc. akcijų savininkė buvo valstybė, nekilnojamojo turto pardavimo sandorio
privačiam juridiniam asmeniui, atsakovui UAB „Nada Focus“, teisėtumo. Kasacinis
teismas šioje byloje konstatavo poreikį peržengti kasacinio skundo ribas
viešojo intereso gynimo aspektu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymas
atnaujinti procesą šioje byloje buvo grįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 7
punktuose nurodytais pagrindais, Kauno apygardos teismo
2009 m. balandžio 9 d. nutartimi prašymas buvo patenkintas
tik iš dalies ir procesas atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte
nurodytu pagrindu. Byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, išnagrinėta nei
Žemės ūkio ministerijos, kuri patikėjimo teise valdė 100 proc. AB „Pagirių
šiltnamiai“ akcijų, nei Valstybės turto fondo neįtraukus į bylos nagrinėjimą
dalyvaujančiais asmenimis, taigi, sprendžiant ginčijamo nekilnojamojo turto
pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą, valstybės kaip turto
savininkės interesams niekas neatstovavo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje
išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginamas viešasis interesas, pirmosios
instancijos teismas ex officio turi priimti sprendimą dėl netinkamos
šalies pakeitimo nepriklausomai nuo to, jog ieškovas nepareiškė tokio prašymo,
tokiais atvejais teismas neturi apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio 1
ir 3 dalių aiškinimu bei taikymu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S.,
bylos Nr. 3K-3-100/2007). Vadovaudamasi išdėstytomis nuostatomis,
kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje procesas atnaujintinas
ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, įtraukiant į bylos
nagrinėjimą dalyvaujančiais byloje asmenimis Žemės ūkio ministeriją ir
Valstybės turto fondą. Dėl to nepriklausomai nuo to, kokias nutartis priėmė
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėję bylą atnaujinus
procesą, abi šios nutartys naikintinos, o byla perduotina iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui (CPK 370 straipsnio 4 dalis), kad būtų pašalinti
su viešojo intereso gynimu susiję pažeidimai, teismų padaryti nagrinėjant bylą
ir priimant nurodytus procesinius sprendimus (nutartis).
Atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytas proceso
atnaujinimo pagrindas, kaip ir ieškinio pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies
2 punktas), visų pirma reiškia ne juridinį, bet faktinį proceso atnaujinimo
pagrindą (CPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Juridinį pagrindą, teisiškai
kvalifikuodamas prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes, turi nustatyti
teismas ex officio (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamoje byloje
pareiškėjas kaip vieną iš naujai paaiškėjusių aplinkybių, sudarančią pagrindą
atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, grindė Valstybės
ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog
valstybės kontroliuojamos įmonės be Valstybės turto fondo raštiško sutikimo
neturėjo teisės sudaryti ginčijamo sandorio. Tai iš esmės reiškia prašymą
atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos (CPK 366
straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pastarosios aplinkybės kaip proceso atnaujinimo
pagrindo svarbą pripažįsta ir šią bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvas, pagal kurį valstybės
turto pardavimo sandoriai (esant tam tikroms įstatyme nurodytoms sąlygoms,
kurių bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, netyrė ir nevertino, todėl ir
kasacinio teismo teisėjų kolegija jų nedetalizuoja), jeigu jie sudaromi be
Valstybės turto fondo leidimo, yra niekiniai.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nustačiusi aplinkybes, patvirtinančias CPK
366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą (teismui
nusprendus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų), konstatuoja,
kad bylos procesas atnaujintinas ne tik pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2
punktą, bet ir pagal 7 punktą, suponuojantį procesinę situaciją, kad pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nutartys, priimtos išnagrinėjus bylą po
proceso atnaujinimo, naikintinos, o byla perduotina pakartotinai nagrinėti iš
esmės, bet neperžengiant ribų, kurias apibrėžia nurodyti proceso atnaujinimo
pagrindai, pirmosios instancijos teismui (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Esant
tokiai procesinei situacijai, kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja
kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi ir 370 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti.
Atnaujinti bylos
nagrinėjimo procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
Perduoti bylą iš
naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Gintaras
Kryževičius
Sigita
Rudėnaitė