Civilinė byla Nr. e2-1848-450/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01125-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.3; 3.4.3.11; 3.4.3.7.1

                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios individualios įmonės „Tik rytoj“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjos kreditorės akcinės bendrovės „Swedbank“ pareiškimą atsakovei bankrutuojančiai individualiai įmonei „Tik rytoj“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Teismas

n u s t a t ė :

                                                               I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti bankrutuojančios individualios įmonės (toliau – BIĮ) „Tik rytoj“ kreditorių 2020 m. rugpjūčio 27 d. susirinkime priimtus nutarimus:

1.1.                      1–uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas;

1.2.                      3–uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nuspręsta nesvarstyti įmonės likvidavimo klausimo iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl taikos sutarties bankroto byloje;

1.3.                      4–uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtina administravimo išlaidų sąmata.

2.       Nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. įvyko BIĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo priimti ginčijami nutarimai. Nemokumo administratorės pateikti tvirtinti finansiniai reikalavimai nepagrįsti, be to, siūlymas balsuoti dėl taikos sutarties, kai tai priklauso tik nuo vienos kreditorės I. R. valios, neatitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) tikslų. Kartu su siūlymu keisti administravimo išlaidų sumą nebuvo pateikta jokių šį siūlymą pagrindžiančių įrodymų. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartimi panaikino 2020 m. rugpjūčio 20 d. įvykusio BIĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimo sprendimą 1–uoju darbotvarkės klausimu dalyje, kuria patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Žemės grąžinimas“, UAB „Aemulus“, UAB „Goldera“, I. R. ir V. R. finansiniai reikalavimai; sprendimą 3–uoju klausimu, kuriuo priimtas sprendimas likvidavimo klausimo nesvarstyti iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl taikos sutarties bankroto byloje; sprendimą 4–uoju klausimu, kuriuo priimtas sprendimas patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą pagal administratoriaus pateiktą siūlymą.

4.       Teismas dėl kreditorės UAB ,,Žemės grąžinimo“ 997 414,63 Eur reikalavimo, nustatė, kad UAB „Žemės grąžinimas“ įgijo reikalavimo teises į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ 2017 m. liepos 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu, tačiau, pasak teismo, nepateikti likę būtini dokumentai, kurių pagrindu galėtų būti reiškiamas finansinis reikalavimas V. R., kaip laiduotojui, t. y. nebuvo pateikta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Žemės grąžinimas“ perleidžia V. R. į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ įsigytas reikalavimo teises, bei UAB „Žemės grąžinimas“ raštiškas kreipimasis (reikalavimas) į laiduotoją. Teismas sprendė, kad nesant minėtų dokumentų, UAB „Žemės grąžinimas“ finansinis reikalavimas negalėjo būti tvirtinimas, nes jis nėra pagrįstas ir nėra įvykdytos sąlygos, kurių pagrindu galėtų atsirasti UAB „Žemės grąžinimas“ reikalavimas į laiduotoją. Teismas sutiko su pareiškėja, kad abejonių kelia ir laidavimo sandorio sudarymo aplinkybės, t. y. skolininkei, už kurios prievolių tinkamą įvykdymą UAB „Žemės grąžinimas“ laidavo V. R., laidavimo sutarties sudarymo metu buvo iškelta bankroto byla ir abiems sutarties šalims turėjo būti žinoma BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ turtinė padėtis bei galimybės įvykdyti prievoles reikalavimo teisę įgijusiai trečios eilės kreditorei UAB „Žemės grąžinimas“. Teismas taip pat sprendė, kad nemokumo administratorei turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl laiduotojo V. R. įsipareigojimo atlyginti UAB „Žemės grąžinimas“ pusę finansinio reikalavimo BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ sumos.

5.       Teismas, pasisakydamas dėl UAB „Aemulus“ 8 688,60 Eur finansinio reikalavimo, atkreipė dėmesį, kad UAB „Aemulus“ finansinis reikalavimas kildinamas iš 2013 m. balandžio 25 d. sudarytos paskolos sutarties, tačiau į bylą pateiktas tik 2020 m. kovo 30 d. UAB ,,Aemulus“ raštas dėl finansinio reikalavimo, nepateikta reikalavimą pagrindžiantys dokumentai, t. y. paskolos sutartis, vekselis ir taikos sutartis, todėl, teismo vertinimu, toks UAB ,,Aemulus“ reikalavimas negali būti laikomas pagrįstu.

6.       Teismas, nagrinėdamas UAB „Goldera“ 59 935,90 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumą, nustatė, kad UAB „Goldera“ finansinis reikalavimas kildinamas iš UAB „Goldera“ ir V. R. 2019 m. gruodžio 31 d. sudarytos paskolos sutarties. Teismas taip pat nustatė, kad nėra pateikta įrodymų, jog sutartyje nurodytą sumą UAB ,,Goldera“ sumokėjo V. R., nepateikti ir įrodymai, ar buvo vykdomi suteikto kredito grąžinimai, o jei ne, kokių veiksmų kreditorė ėmėsi, kad skola būtų grąžinta. Teismas pastebėjo, kad tokia paskolos sutartis, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 4 dalimi, 1.93 straipsnio 3 dalimi, turėjo būti notarinės formos. Teismo vertinimu, nemokumo administratorei turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl tokio sandorio realumo, taip pat dėl sutikimo tvirtinti tokį finansinį reikalavimą, juolab, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad dalis kreditorių ir bankrutuojanti įmonė yra glaudžiai susiję per juos atstovaujančius asmenis.

7.       Teismas nustatė, kad I. R. finansinis reikalavimas kildinamas iš dviejų susitarimų su V. R.. Pasisakydamas dėl 117 172,13 Eur reikalavimo, teismas pažymėjo, kad jis kildinamas iš I. R. ir V. R. 2016 m. rugpjūčio 4 d. sudarytos paskolos sutarties, kuria ji V. R. paskolino 55 000 Eur. Iš I. R. pateiktos skolos detalizacijos teismas nustatė, kad negrąžinto kredito suma atitinka sumą, kuri buvo paskolinta, t. y. darė išvadą, jog ketverius metus kreditas nebuvo grąžinamas ir nėra aišku kokių veiksmų kreditorė ėmėsi, kad skola būtų grąžinta. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienu metu skaičiuojami ir delspinigiai, ir bauda, todėl turėtų būti mažinama netesybų suma. Pažymėjo, kad nepateikta delspinigių skaičiavimo detalizacija, t. y. nėra galimybės įsitikinti, ar delspinigiai nėra skaičiuojami už ilgesnį nei 6 mėnesių terminą, o jei taip, tuomet turėtų būti taikomas senaties terminas. Pasisakydamas dėl I. R. 576 338,06 Eur reikalavimo teismas pažymėjo, kad jis kildinamas iš AB „Swedbank“ naudai priteistos skolos. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog I. R. yra įvykdžiusi kokius nors įsipareigojimus AB „Swedbank“ atžvilgiu, todėl sprendė, kad ji neturi atgręžtinės reikalavimo teisės į V. R. ir atitinkamai teisės reikšti jam finansinius reikalavimus.

8.       Teismui buvo neaišku, kokiu pagrindu buvo patvirtintas V. R. finansinis reikalavimas, nes nemokumo administratorė jokių įrodymų nepateikė.

9.       Teismas nustatęs, kad nebuvo pagrindo tvirtinti UAB ,,Žemės grąžinimas“, UAB ,,Aemulus“, UAB ,,Goldera“, I. R., V. R. finansinių reikalavimų, kurių suma procentine išraiška sudaro beveik 59 procentus visų 2020 m. rugpjūčio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintų finansinių reikalavimų, sprendė, kad ir kiti skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai naikintini.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Apeliantė BIĮ „Tik rytoj“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Idolus“, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditorės skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      UAB „Žemės grąžinimas“ pateikė finansinį reikalavimą patvirtinančius įrodymus – prašymą dėl kreditorės įtraukimo į įmonės kreditorių sąrašą bei laidavimo sutartį, kuria šalys susitarė dėl atlygintinio laidavimo. Finansinis reikalavimas kildinamas ne iš reikalavimo perleidimo sutarties, kurią pagal laidavimo sutarties 1.3 punktą šalys turėjo sudaryti (kaip atsiskaitymo už laidavimą būdą), o iš laidavimo sutarties. Skolininkė BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2019 m. gruodžio 12 d., todėl akivaizdu, kad neįvykdė prievolių kreditorei UAB „Žemės grąžinimas“, todėl UAB „Žemės grąžinimas“ įgijo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojo V. R.. Laidavimo sutarties 2.1 punktu laiduotojas V. R. įsipareigojo atsakyti UAB „Žemės grąžinimas“ už dalies pagrindinės skolininkės prievolės, t. y. ne mažiau kaip 50 procentų prievolės, įvykdymą, todėl 996 414,62 Eur finansinis reikalavimas (1 992 829,24 Eur / 2), kildinamas iš laidavimo sutarties 1.1, 2.1 punktų, yra pagrįstas.

10.2.                      Pareikštas UAB „Aemulus“ reikalavimas yra pagrįstas, nes kreditorė pateikė 2013 m. balandžio 25 d. paskolos sutartį, 2013 m. balandžio 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 2015 m. balandžio 24 d. Taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr. 0171/14/04517/PRV-V.

10.3.                      UAB „Goldera“ 2019 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartimi suteikė įmonės savininkui 57 000 Eur dydžio paskolą, kurią išmokėjo grynais pinigais. Nemokumo administratorei pateiktas paskolos išmokėjimą pagrindžiantis kasos išlaidų orderis.

10.4.                      Aplinkybė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta nesilaikant nustatytos formos reikalavimų (sudaryta ne notarine tvarka), pati savaime nepaneigia, kad piniginės lėšos (paskola) buvo suteiktos paskolos gavėjui, tačiau net ir vertinant, kad paskolos sutarties formos nesilaikymas daro paskolos sutartį negaliojančia, V. R. turėtų grąžinti jam UAB „Goldera“ perduotas pinigines lėšas remiantis nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatomis, dėl to UAB „Goldera“ finansinis reikalavimas yra pagrįstas.

10.5.                      Nemokumo administratorė pateikė įrodymus, kad įmonės savininkas V. R. sumokėjo mokesčius (Sodros įmokas) už įmonę, todėl pagrįstai įtrauktas į kreditorių sąrašą.

10.6.                      Dalis kreditorės I. R. pareikšto reikalavimo (117 172,13 Eur) kildinamas iš šalių sudarytos 2016 m. rugpjūčio 4 d. Paskolos sutarties, pagal kurią kreditorė V. R. mokėjimo pavedimu paskolino 55 000 Eur. Pagal paskolos sutartį įmonės savininkui buvo paskaičiuotos 20 312,33 Eur palūkanos, todėl neginčytinas finansinis reikalavimas (be paskaičiuotų delspinigių) sudaro mažiausiai 75 312,33 Eur, todėl teismas neturėjo pagrindo naikinti kreditorės finansinio reikalavimo visoje apimtyje (693 510,19 Eur).

10.7.                      Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamų kreditorių finansiniai reikalavimai (didžiąja dalimi) buvo patvirtinti pagrįstai, o kitų argumentų (išskyrus kvorumo nebuvimą), pagrindžiančių įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų 3–uoju ir 4–uoju darbotvarkės klausimais neteisėtumą teismas nenurodė, vertina, kad įmonės kreditorių susirinkimo nutarimai 3–uoju ir 4–uoju darbotvarkės klausimais priimti teisėtai.

11.       Pareiškėja AB „Swedbank“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

11.1.                       Kreditoriams buvo pateikti dokumentai, iš kurių turinio galima spręsti, kad UAB „Žemės grąžinimas” galimai įgijo reikalavimo teises į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS” 2017 m. liepos 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu, tačiau nebuvo pateikti likę būtini dokumentai, kurių pagrindu galėtų būti reiškiamas finansinis reikalavimas V. R., kaip laiduotojui, t. y. reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Žemės grąžinimas” perleido V. R. į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS” įsigytas reikalavimo teises, bei UAB „Žemės grąžinimas” raštiškas kreipimasis (reikalavimas) į laiduotoją. Be to, kelia abejonių paties laidavimo sandorio sudarymo aplinkybės, t. y. skolininkei, už kurios prievolių tinkamą įvykdymą UAB „Žemės grąžinimas“ laidavo V. R., laidavimo sutarties sudarymo metu jau buvo iškelta bankroto byla.

11.2.                       Pareiškėjai nebuvo pateikti reikalavimą pagrindžiantys priedai – paskolos sutartis, vekselis ir taikos sutartis, todėl ji neturėjo galimybės įvertinti UAB „Aemulus“ reikalavimo pagrįstumo. Šie dokumentai pateikti su atskiruoju skundu. Iš 2015 m. balandžio 24 d. taikos sutarties matyti, kad antstolės kontoroje užvesta vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo pagal išduotą vykdomąjį įrašą. 2013 m. balandžio 25 d. vekselis yra išduotas skolininko V. R., kai tuo tarpu 2015 m. balandžio 24 d. taikos sutartis pasirašyta V. R. ir I. R.. Nėra aišku, kokiu pagrindu taikos sutartį pasirašė I. R., nėra pateikta duomenų ar taikos sutartis buvo pateikta antstolei ją tvirtinti. Skola turėjo būti grąžinta iki 2017 m. balandžio 24 d., tačiau duomenų apie UAB „Aemulus“ teiktus reikalavimus skolininkams ir pastangas susigrąžinti skolą, nepateikta.

11.3.                       Kreditoriams nebuvo pateikti UAB „Goldera“ suteikto kredito išmokėjimą patvirtinantys įrodymai. Taip pat nepateikti įrodymai, ar buvo vykdomi suteikto kredito grąžinimai, o jei ne, kokių veiksmų kreditorė ėmėsi, kad skola būtų grąžinta. Be to, paskolos sutartis turėjo būti patvirtinta notaro, todėl įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

11.4.                       Dėl I. R. 117 172,13 Eur reikalavimo: iš skolos detalizacijos matyti, kad negrąžinto kredito suma atitinka sumą, kuri buvo paskolinta, t. y. ketverius metus kreditas nebuvo grąžinamas ir nėra aišku kokių veiksmų kreditorė ėmėsi, kad skola būtų grąžinta. Skaičiuojami delspinigiai ir bauda, todėl turėtų būti mažinama netesybų suma. Nepateikta delspinigių skaičiavimo detalizacija, negalima įsitikinti, ar delspinigiai nėra skaičiuojami už ilgesnį nei 6 mėnesių terminą, o jei taip, turėtų būti taikomas senaties terminas.

11.5.                       I. R. nėra įvykdžiusi finansinių įsipareigojimų pareiškėjai, todėl ji neturi atgręžtinės reikalavimo teisės 576 338,06 Eur sumai į V. R. ir teisės reikšti jam finansinius reikalavimus.

11.6.                       Už neribotos civilinės atsakomybės individualios įmonės prievoles, remiantis CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, atsako juridinio asmens dalyvis – V. R., todėl jis negali būti skolingas sau pačiam bei būti neribotos civilinės atsakomybės individualios įmonės „Tik rytoj“ kreditoriumi.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl pridėtų prie atskirojo skundo įrodymų bei papildomų paaiškinimų priėmimo

13.       Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2013 m. balandžio 25 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp UAB „Aemulus“ ir V. R. bei I. R., 2013 m. balandžio 25 d. paprastojo neprotestuotino vekselio bei 2015 m. balandžio 24 d. Taikos sutarties vykdomojoje byloje Nr. 0171/14/04517/PRV-V kopijas, taip pat UAB „Goldera“ 2019 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderio Nr. 2019-058 kopiją, kurie, anot apeliantės, įrodo UAB „Aemulus“ bei UAB „Goldera“ finansinių reikalavimų pagrįstumą.

14.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15.       Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 54–55 punktus).

16.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

17.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantės kartu su atskiruoju skundu teikiami įrodymai egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgus į dokumentų apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo spręsti, kad pateikti įrodymai užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą, byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Iš pareiškėjos atsiliepimo į atskirąjį skundą turinio matyti, kad pareiškėja, savo nuožiūra disponuodama procesinėmis teisėmis, išdėstė savo poziciją dėl teikiamų įrodymų vertinimo, t. y. pareiškėjai buvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją ir argumentus dėl teikiamų įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas atsakovės kartu su atskiruoju skundu teikiamus dokumentus (nutarties 13 punktas) priimti ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Minėta, kad CPK 314 straipsnis neturi būti taikomas formaliai ir negali būti vertinamas kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (nutarties 16 punktas).

18.       Nemokumo administratorė 2020 gruodžio 9 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose paaiškino Laidavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Žemės grąžinimas“ ir V. R., sudarymo aplinkybes bei pateikė jas pagrindžiantį įrodymą (Nekilnojamojo turto, priklausiusio BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“, išrašą), taip pat išsamiau paaiškino dėl kreditorių UAB „Aemulus“ bei I. R. finansinių reikalavimų.

19.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės atstovės teikiamais papildomais paaiškinimais, sprendžia, kad juose nėra išdėstyta naujų atskirąjį skundą pildančių argumentų, o tik plačiau paaiškinta dėl dalies kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, todėl juos priima.

Dėl bylos esmės

20.       Byloje nustatyta, kad atsakovės BIĮ „Tik rytoj“ kreditoriai 2019 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkime nutarė neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui iškelti neteisminę bankroto bylą. 2020 m. rugpjūčio 20 d. įvyko BIĮ „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo priimti sprendimai keturiais darbotvarkės klausimais: 1–uoju – dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo; 2–uoju – dėl administratoriaus veiklos ataskaitos; 3–uoju – dėl įmonės likvidavimo (taikos sutarties); 4–uoju – dėl administravimo išlaidų sąmatos. Su 1–uoju, 3–uoju bei 4–uoju kreditorių susirinkimo nutarimais nesutiko bendrovės kreditorė – pareiškėja. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartimi konstatavo, kad nebuvo pagrindo tvirtinti UAB ,,Žemės grąžinimas“, UAB ,,Aemulus“, UAB ,,Goldera“, I. R. ir V. R. finansinių reikalavimų. Teismas taip pat nustatė, kad nepagrįstai patvirtintų kreditorių reikalavimų suma procentine išraiška sudaro beveik 59 procentus visų 2020 m. rugpjūčio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintų finansinių reikalavimų, todėl sprendė, kad ir kiti skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai naikintini. Su šioje nutartyje išdėstytomis nuostatomis nesutiko atsakovės nemokumo administratorė ir pateikė teismui atskirąjį skundą. Taigi, apeliacijos objektą sudaro šios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 1–uoju darbotvarkės klausimu, teisėtumo

21.       Nagrinėjamu atveju BIĮ „Tik ryto“ neteisminė bankroto byla iškelta galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui (toliau – ĮBĮ), ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas 1–uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo patvirtintas BIĮ „Tik rytoj“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, priimtas galiojant JANĮ, skundžiama teismo nutartis priimta taip pat galiojant JANĮ, tačiau kreditorių reikalavimų dydžio ir eilės tenkinimo tvarka patenka į JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, numatytą taikymo išimtį, todėl šiuo atveju nagrinėjam klausimui dėl BIĮ „Tik rytoj“ kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo taikytinos ĮBĮ nuostatos.

22.       Bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdomos vadovaujantis ĮBĮ normomis. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis kriterijus, kuris skiria teismo tvarka vykdomą bankrotą nuo ne teismo tvarka vykdomo bankroto, yra tai, kad ne teismo tvarka vykdomo bankroto atveju bankrotas vykdomas bendru įmonės ir jos kreditorių susitarimu ir visi klausimai sprendžiami kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-686/2016).

23.       Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Tačiau kreditorių autonomijos principas nereiškia, kad kreditorių susirinkimo nutarimai turi neribotą ir nenuginčijamą galią. Susirinkimo priimti nutarimai privalo atitikti ĮBĮ, kitų su bankroto teisiniais santykiais susijusių teisės aktų reikalavimus, nepažeisti kreditorių lygiateisiškumo principo ir teisėtų interesų.

24.       Nors teismas nėra įmonės bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, subjektas, tačiau kilus ginčui, teismas gali patikrinti kreditorių susirinkimo nutarimų atitiktį ĮBĮ nustatytai bankroto bylų nagrinėjimo tvarkai ir sąlygoms. Spręsdamas ne teismo tvarka vykdomame bankroto procese kilusius klausimus teismas, kitaip nei vykdant bankroto procedūrą teismo tvarka, neturi iniciatyvos teisės, neturi būti aktyvus. Teismas ne teismo tvarka vykdomo proceso metu kilusius ginčus nagrinėja bendrąja civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017).

25.       Kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem pagrindais: pirma, dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, padarymu, galėjusiu nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį; antra, materialinių aspektų (turinio) neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei kreditorių ar (ir) pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2096-370/2016).

26.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nebuvo pagrindo tvirtinti UAB ,,Žemės grąžinimas“, UAB ,,Aemulus“, UAB ,,Goldera“, I. R., V. R. finansinių reikalavimų. Toliau apeliacinės instancijos teismas aptars kiekvieno minėto kreditoriaus finansinio reikalavimo (ne) pagrįstumą.

Dėl UAB „Žemės grąžinimas“ finansinio reikalavimo (ne) pagrįstumo

27.       Įrodinėdama UAB „Žemės grąžinimas“ finansinio reikalavimo pagrįstumą, apeliantė teigia, kad šis finansinis reikalavimas kildinamas ne iš reikalavimo perleidimo sutarties, kurią pagal laidavimo sutarties 1.3 punktą šalys turėjo sudaryti (kaip atsiskaitymo už laidavimą būdą), o iš laidavimo sutarties. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. liepos 14 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi „Nova Mercurius“ B. V. perleido UAB „Žemės grąžinimas“ visas reikalavimo teises ir pareigas į skolininkę BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“. 2017 m. liepos 14 d. laidavimo sutartimi V. R. įsipareigojo už sutarties 1.3 punkte numatytą atlyginimą atsakyti UAB „Žemės grąžinimas“, jeigu pastaroji įsigis visas ar dalį reikalavimo teisių į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ ir BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ neįvykdys savo prievolių (1.1 punktas). Laidavimo sutarties 1.3 punkte šalys susitarė, kad jeigu UAB „Žemės grąžinimas“ įsigys visas ar dalį reikalavimo teisių į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ ir BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ pagal turimas prievoles neatsiskaitys (iš jos nebus išieškoma ar pan.), V. R. už prievolės įvykdymo užtikrinimą UAB „Žemės grąžinimas“ atlygins perleisdama į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ įsigytas reikalavimo teises, o V. R. įsipareigojo už jas sumokėti UAB „Žemės grąžinimas“ 50 procentų sumą nuo bendros reikalavimo teisių į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ vertės per 30 dienų po UAB „Žemės grąžinimas“ raštiško kreipimosi (reikalavimo), t. y. šalys susitarė dėl atlygintinio laidavimo. Tačiau tuo atveju, jei skolininkė neįvykdys visos ar dalies prievolės, laiduotojas įsipareigojo atsakyti kreditorei už dalies skolininkės prievolės, t. y. ne mažiau nei 50 procentų prievolės įvykdymą (2.1 punktas).

28.       Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas bankroto byloje Nr. eB2-643-640/2019 nutarė pripažinti BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ pasibaigusia ir išregistruoti ją iš juridinių asmenų registro; įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2019 m. gruodžio 12 d. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad galimybių gauti pajamų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti nėra; nepatenkintų finansinių reikalavimų bendra suma sudaro – 4 054 580,42 Eur (nutarties 7 punktas), t. y. tame tarpe liko nepatenkintas UAB „Žemės grąžinimas“ 1 992 829,24 Eur finansinis reikalavimas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

29.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nutarties 27–28 punktuose nustatytas faktines aplinkybes, o būtent, kad BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ neįvykdė savo prievolių UAB „Žemės grąžinimas“ (nutarties 28 punktas), remdamasis Laidavimo sutarties 1.1, 2.1 punktais (nutarties 27 punktas), sprendžia, jog apeliantė pagrįstai teigia, kad UAB „Žemės grąžinimas“ įgijo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojo V. R.. Kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados nelemia ir tai, kad nebuvo pateikta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Žemės grąžinimas“ perleidžia V. R. į BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ įgytas reikalavimo teises bei UAB „Žemės grąžinimas“ raštiškas kreipimasis (reikalavimas) į laiduotoją. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad UAB „Žemės grąžinimas“ finansinis reikalavimas BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ bankroto byloje liko nepatenkintas, o remiantis Laidavimo sutarties 2.1 punktu, laiduotojas V. R. įsipareigojo atsakyti UAB „Žemės grąžinimas“ už dalies pagrindinės skolininkės prievolės, t. y. ne mažiau kaip 50 procentų prievolės, įvykdymą, todėl 996 414,62 Eur finansinis reikalavimas (1 992 829,24 Eur / 2), kildinamas iš Laidavimo sutarties 1.1, 2.1 punktų, yra pagrįstas.

30.       Papildomai pažymėtina ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas kreditorės UAB „Žemės nepagrįstumas“ finansinio reikalavimo nepagrįstumą grindė ir ta aplinkybe, kad Laidavimo sutarties sudarymo metu BUAB „HOMBURG MERKURIJUS“ jau buvo iškelta bankroto byla, todėl tiek UAB „Žemės grąžinimas“, tiek laiduotojui V. R. turėjo būti žinoma skolininkės turtinė padėtis ir galimybės įvykdyti prievoles, tačiau byloje duomenų, kad tiek 2017 m. liepos 14 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, tiek ir 2017 m. liepos 14 d. Laidavimo sutartis būtų nuginčytos ar negaliojančios, nėra.

Dėl UAB „Aemulus“ finansinio reikalavimo (ne) pagrįstumo

31.       Pirmosios instancijos teismas kreditorės UAB „Aemulus“ 8 688,60 Eur finansinio reikalavimo nepagrįstumą grindė tuo, kad teismui nepateikti paskolos sutartis, vekselis ir taikos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nesant pateiktų minėtų dokumentų, pagrįstai sprendė, jog UAB „Aemulus“ finansinis reikalavimas yra nepagrįstas. Tačiau apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2013 m. balandžio 25 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Aemulus“ ir V. R. bei I. R. dėl 30 000 Lt paskolos suteikimo, 2013 m. balandžio 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 30 000 Lt sumos bei 2015 m. balandžio 24 d. Taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr. 0171/14/04517/PRV-V kopijas, kuria UAB „Aemulus“ ir V. R. bei I. R. susitarė dėl 30 000 Lt paskolos sumokėjimo dalimis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs BIĮ „Tik rytoj“ nemokumo administratorės pateiktus naujus įrodymus, sprendžia, kad jie pagrindžia UAB „Aemulus“ 8 688,60 Eur finansinį reikalavimą.

32.       Pareiškėja taip pat nurodo, kad 2013 m. balandžio 25 d. vekselis yra išduotas tik skolininko V. R., kai tuo tarpu 2015 m. balandžio 24 d. taikos sutartis pasirašyta V. R. ir I. R., todėl nėra aišku, kokiu pagrindu taikos sutartį pasirašė I. R., taip pat nėra pateikta duomenų, ar minėta taikos sutartis buvo pateikta antstolei tvirtinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus laiko nepagrįstais. Pirma, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.). Antra, nagrinėjamos bylos atveju UAB „Aemulus“ finansinis reikalavimas kildinamas ne iš vekselio, o iš paskolos sutarties. Trečia, iš pateiktos 2013 m. balandžio 25 d. paskolos sutarties matyti, kad ji sudaryta ne tik tarp UAB „Aemulus“ ir V. R., bet ir tarp I. R., todėl taikos sutartis pagrįstai sudaryta tarp kreditorės ir abiejų skolininkų.

Dėl UAB „Goldera“ finansinio reikalavimo (ne) pagrįstumo

33.       Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Goldera“ finansinis reikalavimas kildinamas iš UAB „Goldera“ ir V. R. 2019 m. gruodžio 31 d. sudarytos paskolos sutarties. Sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, pažymėtina, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatą paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pirmosios instancijos teismas UAB ,,Goldera“ finansinio reikalavimo nepagrįstumą grindė tuo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog sutartyje nurodytą sumą UAB ,,Goldera“ sumokėjo V. R., bei tuo, kad paskolos sutartis turėjo būti patvirtinta notaro, todėl įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

34.       Sandorio forma – tai sandorį sudarančių šalių valios išraiška tam tikru būdu. Įstatymo nustatytus reikalavimus sandorio formai lemia sandorio sudėtingumas, reikšmė, sandorio dalyko pobūdis. Priklausomai nuo sudėtingumo ir kitų aptartų kriterijų, sandoriai sudaromi konkliudentiniais veiksmais, žodžiu ar paprasta rašytine forma (CK 1.71–1.73 straipsniai), o įstatymo nustatytais atvejais – notarine forma (CK 1.74 straipsnis). Sandorių, kuriems nenustatyta privalomo notarinio tvirtinimo, formos nesilaikymas nedaro jų negaliojančių, išskyrus atvejus, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis) bei sukuria tam tikrus šalių siekiamus teisinius padarinius ir tik kilus ginčui pasunkina tokio sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), o įstatymo nustatytos notarinės formos nesilaikymas visais atvejais daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). 

35.       CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Kadangi nagrinėjamu atveju paskolos sutartis buvo sudaryta paprastąja rašytine forma, o sandoris, viršijantis tris tūkstančius eurų, įvykdytas grynaisiais pinigais, konstatuotina, kad šalys nesilaikė įstatymo leidėjo nustatyto sandorio formos reikalavimo. Pažymėtina, kad sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą, nesukelia tų teisinių padarinių, kurių siekė jį sudariusios šalys. Paskolos sutartis, kuria UAB „Goldera“ grindžia savo reikalavimą, sudaryta pažeidžiant imperatyvųjį notarinės formos reikalavimą.

36.       Nagrinėjamu atveju apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė UAB „Goldera“ 2019 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2019-058, iš kurio matyt, kad 2019 m. gruodžio 31 d. UAB „Goldera“ išmokėjo V. R. grynais pinigais 57 000 Eur pagal paskolos sutartį.

37.       Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau ir – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalis). Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 3 punktas). Kasos pajamų orderiai yra pirminiai buhalteriniai apskaitos dokumentai, kurie patvirtina įvykusias ūkines operacijas. Pirminiais buhalteriniais apskaitos dokumentais yra grindžiami buhalterinės apskaitos registrai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis), todėl būtent pirminiai buhalteriniai apskaitos dokumentai patvirtina ar paneigia tam tikrą teisinę reikšmę turintį faktą.

38.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti išvadą, kad reikalavimas pagrįstas įrodymais. Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje pateiktas UAB „Goldera“ 2019 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderis Nr. 2019-058 yra pakankamas pagrįsti pinigų perdavimo V. R. faktą, todėl įrodo UAB „Goldera“ finansinio reikalavimo pagrįstumą.

Dėl I. R. finansinio reikalavimo (ne) pagrįstumo

39.       Bylos duomenimis nustatyta, kad I. R. finansiniai reikalavimai kildinami iš I. R. ir V. R. 2016 m. rugpjūčio 4 d. sudarytos paskolos sutarties, kuria ji V. R. suteikė 55 000 Eur paskolą (117 172,13 Eur finansinis reikalavimas), bei iš AB „Swedbank“ naudai priteistos sumos (576 338,06 Eur finansinis reikalavimas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad visas I. R. finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, tačiau su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka tik iš dalies.

40.       Iš byloje esančio kreditorės prašymo nemokumo administratorei dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo matyti, kad I. R. teigia, jog 117 172,13 Eur finansinis reikalavimas susideda iš 55 000 Eur paskolos, 20 312,33 Eur palūkanų, 14 359,80 delspinigių bei 27 500 Eur baudos. Byloje pateiktas kreditorės sąskaitos išrašas patvirtina, kad pastaroji V. R. 2016 m. rugpjūčio 4 d. pervedė 55 000 Eur paskolą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjos teiginiais, jog iš I. R. pateiktos skolos detalizacijos matyti, jog negrąžinto kredito suma atitinka sumą, kuri buvo paskolinta, tačiau darė išvadą, kad ketverius metus kreditas nebuvo grąžinamas ir nėra aišku kokių veiksmų kreditorė ėmėsi, kad skola būtų grąžinta. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl paskolos suteikimo fakto bei negrąžintos paskolos dydžio, tačiau, nepaisant nustatytų aplinkybių, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti kreditorės reikalavimą dėl pagrindinės skolos. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir pažymi, kad nesant abejonių dėl suteiktos paskolos fakto, ką patvirtina byloje esantis kreditorės sąskaitos išrašas, bei negrąžintos paskolos dydžio, kurio neginčija nė viena bylos šalis, I. R. finansinis reikalavimas dalyje dėl pagrindinės skolos – 55 000 Eur paskolos yra pagrįstas.

41.       Paskolos sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad paskolos gavėjas įsipareigoja suteiktą paskolą visą ar dalimis grąžinti ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo paskolos gavimo dienos. Šalys 2.2 punkte taip pat susitarė, kad už suteiktą paskolą skaičiuojamos 10 procentų dydžio metinės palūkanos nuo negrąžintos paskolos sumos. Minėta, kad kreditorė, kaip dalį finansinio reikalavimo, prašo patvirtinti ir 20 312,33 Eur palūkanų sumą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismas, spręsdamas ne teismo tvarka vykdomame bankroto procese kilusius klausimus, neturi iniciatyvos teisės, neturi būti aktyvus (nutarties 24 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika), taip pat į tai, kad nei pareiškėja, nei apeliantė, nei kiti kreditoriai neginčijo palūkanų dydžio, sprendžia, kad I. R. finansinis reikalavimas dalyje dėl 20 312,33 Eur palūkanų yra pagrįstas.

42.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nuspręsta, jog I. R. finansinis reikalavimas dėl delspinigių ir baudos pagal 2016 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutartį bei dėl AB „Swedbank“ naudai priteistos sumos (576 338,06 Eur) yra nepagrįstas, neskundžia (2020 m. gruodžio 9 d. papildomuose paaiškinimuose tik patikslina kreditorės I. R. finansinio reikalavimo pagal 2016 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutartį sudėtį, tačiau jokių nesutikimo motyvų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties šioje dalyje nenurodo), todėl, nesant pagrindų peržengti apeliacijos ribų, dėl šios reikalavimo dalies plačiau nepasisakytina.

Dėl V. R. finansinio reikalavimo (ne) pagrįstumo

43.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra aišku, kokiu pagrindu buvo patvirtintas V. R. finansinis reikalavimas, nes nemokumo administratorė tokių įrodymų į bylą nepateikė.

44.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nemokumo administratorė 2020 m. spalio 2 d., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė Perlas Finance mokėjimo kvitą, iš kurio matyti, kad sumokėta Sodros 113 Eur įmoka, įmokos kodas nurodytas 340, įmokos mokėtojo (įmonės) kodas – 303505377, kurio grindžia V. R. finansinio reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pateikto mokėjimo nurodymo nėra galimybių nustatyti, kad aptariamą įmoką sumokėjo būtent V. R., o ne pati BIĮ „Tik rytoj“. Juo labiau kad pačiame mokėjimo nurodyme nurodyta, jog įmokos mokėtojo (įmonės) kodas yra 303505377, t. y. BIĮ „Tik rytoj“ juridinio asmens kodas.

45.       Pareiškėja nesutikimą su V. R. finansiniu reikalavimu reiškia ir tuo pagrindu, kad už neribotos civilinės atsakomybės individualios įmonės prievoles, remiantis CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, atsako juridinio asmens dalyvis, t. y. V. R., todėl jis negali būti skolingas sau pačiam bei būti neribotos civilinės atsakomybės individualios įmonės „Tik rytoj“ kreditoriumi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais sutinka ir pažymi, kad atsakovė individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CK 2.50 straipsnio 4 dalis), kurios turtą sudaro individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Taip pat pažymėtina, kad individualios įmonės bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. R. finansinio reikalavimo nepagrįstumo yra teisinga.

46.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas motyvus dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 1–uoju darbotvarkės klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl BIĮ „Tik rytoj“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo tvirtinimo pagrįsta tik iš dalies (tik dėl V. R. finansinio reikalavimo bei dalyje dėl I. R. finansinio reikalavimo), todėl yra pagrindas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta dėl kreditorių UAB „Žemės grąžinimas“, UAB „Aemulus“, UAB „Goldera“ finansinių reikalavimų bei I. R. 75 312,33 Eur dalies finansinio reikalavimo nepagrįstumo, o likusioje dalyje dėl V. R. finansinio reikalavimo bei 618 197,86 Eur I. R. finansinio reikalavimo palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). 

Dėl skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų 3–uoju ir 4–uoju darbotvarkės klausimais, teisėtumo

47.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo pagrindo tvirtinti UAB ,,Žemės grąžinimas“, UAB ,,Aemulus“, UAB ,,Goldera“, I. R. ir V. R. finansinių reikalavimų, kurių suma procentine išraiška sudaro beveik 59 procentus visų kreditorių susirinkime patvirtintų finansinių reikalavimų, vertino, kad kiti skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai naikintini. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamus nutarimus, priimtus 3–uoju ir 4–uoju darbotvarkės klausimais, vertino tik procedūrinių pažeidimų aspektu, t. y. nustatė kvorumo nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netikrino apskųstų nutarimų materialiniu aspektu (turinio) (ne) teisėtumo, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei kreditorių ar (ir) pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesų esminiu pažeidimu (nutarties 25 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). 

48.       Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015). Teismas ne teismo tvarka vykdomo proceso metu kilusius ginčus nagrinėja bendrąja civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017), todėl sprendžiant dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų ne teismo tvarka vykdomame bankroto procese ar buvo atskleista bylos esmė, taikytinos tos pačios taisyklės.

49.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo neištirtų ir teisiškai neįvertintų aplinkybių pobūdį dėl skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų 3–uoju ir 4–uoju darbotvarkės klausimais, daro išvadą, kad dėl iškilusio ginčo yra būtina atlikti išsamų įrodymų tyrimą visa apimtimi. Atsižvelgiant į tai, byla dėl ginčijamų nutarimų, priimtų 3–uoju ir 4–uoju darbotvarkės klausimais, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje reikštų jos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, todėl tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją.

50.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl neatskleistos klausimų (nutarimų, priimtų 3–uoju ir 4–uoju darbotvarkės klausimais) esmės egzistuoja nutarties panaikinimo ir klausimo perdavimo pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo pagrindas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutarties dalį, kuria panaikintas 2020 m. rugpjūčio 20 d. vykusio bankrutuojančios individualios įmonės „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimo sprendimas 1–uoju darbotvarkės klausimu dalyje, kuria patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės „Žemės grąžinimas“, uždarosios akcinės bendrovės „Aemulus“, uždarosios akcinės bendrovės „Goldera“, I. R. ir V. R. finansiniai reikalavimai, pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti 2020 m. rugpjūčio 20 d. vykusio bankrutuojančios individualios įmonės „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimo sprendimą 1–uoju darbotvarkės klausimu dalyje, kuria patvirtinti I. R. 618 197,86 Eur finansinis reikalavimas bei V. R. finansinis reikalavimais.“

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį dalyje, kuria panaikinti 2020 m. rugpjūčio 20 d. vykusio bankrutuojančios individualios įmonės „Tik rytoj“ kreditorių susirinkimo sprendimai 3–uoju (priimtas sprendimas likvidavimo klausimo nesvarstyti iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl taikos sutarties bankroto byloje) bei 4–uoju (priimtas sprendimas patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą pagal administratoriaus pateiktą siūlymą) darbotvarkės klausimais, panaikinti ir klausimus grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                Asta Radzevičienė