Civilinė byla Nr. A2-3660-852/2016
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00113-2016-9
Nr. 2-55-3-04319-2010-5
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. kovo 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas išnagrinėjęs ieškovės V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
- Ginčo esmė
I. V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir prašė: panaikinti Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. 13P-149-(7.1.2) patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą; pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu Nr. 1K-528; priteisti ieškovei iš atsakovo Lietuvos valstybės vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką; priteisti ieškovei iš atsakovo Lietuvos valstybės 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad Teisėjų taryba 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 13P-149-(7.1.2) patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, ką Lietuvos Respublikos Prezidentė 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu Nr. 1K-528 ir padarė. Teisėjų taryba 2010 m. spalio 29 d. posėdyje nagrinėjo klausimą „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą“. Teisėjų tarybos narių balsai pasiskirstė tokiu būdu: už balsavo 10; prieš - 7; susilaikė - 0. Teisėjų tarybos pirmininkė po šių balsavimo rezultatų viešai paskelbė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentei nepatarta atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Nepaisant to, 2010 m. lapkričio 10 d. surašytame teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdžio protokole įrašytas kitokio turinio nutarimas „Informuoti Lietuvos Respublikos Prezidentę, kad sprendimas dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti V. S. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nepriimtas, kadangi nebuvo surinktas reikalingas sprendimo priėmimui Teisėjų tarybos narių balsų skaičius“. Ieškovės nuomone, Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdis yra teisėtas, nes jame dalyvavo daugiau kaip pusė, tai yra 17 Teisėjų tarybos narių (Teisėjų tarybos darbo reglamento 25 p.). Be to, Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimas Lietuvos Respublikos Prezidentei buvo perduotas nepasirašytas Tarybos pirmininkės ir sekretoriaus (Teisėjų tarybos darbo reglamento 16.2 p.). Ieškovė pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime konstatavo, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų inter alia dėl atleidimo iš pareigų teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, minėta speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Teisėjų taryba 2010 m. lapkričio 5 d. nutarime neįvardino ieškovės neteisėtų veiksmų turinio, nenurodė, kokius Teisėjo etikos kodekso reikalavimus ji pažeidė. Teisėjų taryba neatliko jos kompetencijai priskirtos pareigos aiškiai išdėstyti motyvus, dėl kurių priėmė ginčijamą nutarimą. Prokuroro pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė pasinaudojo savo tarnybine padėtimi ir prašė V. J. tarpininkauti, jog gydytoja D. N. išduotų fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą dukrai J. S., bei to prašė gydytojos D. N. tiesiogiai. D. N. ir V. J. apklausų protokoluose yra ypatingai sureikšmintos ieškovės, V. J. ir D. N. pareigos. Teisėjų taryba nesugebėjo atsiriboti nuo prokurorų atliekamo ikiteisminio tyrimo, vadovavosi šiame tyrime surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri nėra įvertinta baudžiamojo proceso normų numatyta tvarka ir neturi prejudicinės galios. Kadangi ieškovės atleidimas iš teisėjos pareigų buvo sąlygotas valstybės institucijų (teismų), pareigūnų (teisėjų) veiksmais, ieškovei turi būti atlyginta turtinė žala, kurią sudaro prarastas atlyginimas, bei 100 000 Lt neturtinė žala, kurią ieškovė patyrė dėl išgyvenimų, streso, sveikatos pablogėjimo, nedarbingumo lygio, pasireiškusio kraujotakos ir emocinės pusiausvyros sutrikimu.
- Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad pagal Teismų įstatymą, Teisėjų tarybos posėdyje tarybos nariai gali pradėti nutarimų priėmimo procedūras tik tuo atveju, jei Teisėjų tarybos posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip 11 narių, o nutarimas tam tikru klausimu laikomas priimtu, kai ne mažiau kaip 11 narių balsuoja už tokio nutarimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje, kuriame dalyvavo 17 Teisėjų tarybos narių, buvo nagrinėjamas klausimas, ar patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą. Balsuojant dėl nutarimo priėmimo šiuo klausimu, 10 Teisėjų tarybos narių balsavo „už“, 7 – „prieš“, o susilaikiusiųjų nebuvo. Teismas sprendė, kad Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdis buvo teisėtas, nes jame dalyvavo daugiau nei pusė Teisėjų tarybos narių. Tuo tarpu nutarimas dėl to, ar patarti atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, nebuvo priimtas, nes už tai, kad patarti atleisti balsavo 10 narių, o už tai, kad nepatarti – 7. Taigi, šiam nutarimui priimti nepakako įstatyme numatyto 11 balsų kvorumo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas atmetė ieškovės argumentus, jog Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje buvo priimtas nutarimas, kuriuo nuspręsta nepatarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, kaip prieštaraujančius įstatyminėms nuostatoms, įtvirtinančioms Teisėjų tarybos nutarimui priimti būtiną narių balsų kvorumą. Teismas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs Teisėjų tarybos pirmininkei pareigos Teisėjų tarybos nutarimus ar jų tam tikras dalis paskelbti viešai žodžiu, todėl ieškovės interpretacijos dėl Teisėjų tarybos pirmininkės viešų pasisakymų apie Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdį ir jo metu priimtą/nepriimtą nutarimą atmetami kaip niekaip neįtakojantys paties Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdžio teisėtumo ir fakto, kad šio posėdžio metu nebuvo priimtas nutarimas dėl klausimo, ar patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų tarybai 2010 m. spalio 29 d. nepriėmus jokio nutarimo minėtu klausimu, Teisėjų taryba teisėtai 2010 m. lapkričio 5 d. susirinko į neeilinį posėdį, kuriame turėjo neginčijamą prerogatyvą priimti nutarimą dėl to, ar patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą. Kadangi šiame posėdyje dalyvavo daugiau kaip pusė Teisėjų tarybos narių ir daugiau kaip pusė balsavo už patarimą atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pažeminus teisėjo vardą, šis nutarimas laikomas priimtu, nepažeidžiant įstatymo leidėjo įtvirtintų taisyklių, apibrėžiančių Teisėjų tarybos nutarimų priėmimo procedūras. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ginčijamas Teisėjų tarybos nutarimas buvo perduotas Lietuvos Respublikos Prezidentei nepasirašytas, bei kad Lietuvos Respublikos Prezidentė ginčijamą dekretą priėmė skubotai, kaip neįrodytus. Pasisakydamas dėl ginčijamo Teisėjų tarybos nutarimo turinio teisėtumo, teismas nurodė, kad remiantis Teismų įstatymo 121 straipsnio 6 dalimi, Teisėjų tarybos darbo reglamento 31 punktu, Konstitucinis Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu yra pagrindas išvadai, jog Teisėjų taryba, priimdama nutarimą dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, pažeminus teisėjo vardą, tokį nutarimą turi argumentuoti. Nagrinėjamu atveju Teisėjų taryba ginčijamame nutarime aiškiai konstatavo, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja V. S. atliko neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu nesirgusiai dukrai J. S. be teisėto pagrindo, be medicininės apžiūros, buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, bei padėjo nuslėpti šio neteisėto nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą. Teisėjų taryba ginčijamame nutarime taip pat nurodė, kad toks teisėjos elgesys įvertintas kaip nesuderinamas su teisėjo garbe, neatitinkantis Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pakenkęs teismo autoritetui bei pažeminęs teisėjo vardą. Todėl teismas ieškinio argumentus, kad ginčijamame Teisėjų tarybos nutarime nebuvo įvardinti konkretūs faktai kaip ieškovė pažemino teisėjo vardą, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 12 ir 178 str.). Pasisakydamas dėl įrodymų, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Teisėjų tarybos nutarimas, teisėtumo, teismas pažymėjo, kad pati ieškovė savo ieškinyje nurodė, jog ji kreipėsi į V. J. tam, kad ši tarpininkautų išduodant ieškovės dukrai nedarbingumo pažymėjimą. Be to, Teisėjų tarybos 2010 m. rugsėjo 24 d. posėdyje ieškovė nurodė, kad teiravosi V. J., ar gydytoja galėtų išduoti nedarbingumo pažymėjimą be ieškovės dukros, kadangi ši turi pabaigti surašyti teismo posėdžių protokolus. Taigi, pati ieškovė, savo ieškinio argumentais bei paaiškinimais, duotais Teisėjų tarybai, patvirtino, jog ji inicijavo neteisėtą nedarbingumo pažymėjimo išdavimo jos dukrai procedūrą, kuomet nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas, neapžiūrėjus pačios pacientės. Šis teisėjos poelgis (faktas), vertinant teisėjos drausminės atsakomybės klausimą, yra nustatytas atskirai nuo baudžiamosios bylos ar operatyvinio tyrimo metu surinktos medžiagos, todėl teismas ieškinio argumentus, kad nagrinėjant ieškovės kaip teisėjos drausminės atsakomybės klausimą, buvo remtasi tik ta medžiaga, kuri buvo surinkta atliekant operatyvinį tyrimą bei ikiteisminį tyrimą, atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 12 ir 178 str.). Atsižvelgdamas į išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimas Nr. 13P-149-(7.1.2) dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra teisėtas, argumentuotas ir priimtas, nepažeidžiant jokių procedūrų, todėl ieškinys dalyje dėl šio nutarimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas. Teismo nuomone, netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo dėl ginčijamo Teisėjų tarybos nutarimo panaikinimo, atitinkamai netenkinami išvestiniai ieškovės reikalavimai dėl jos atleidimo iš teisėjos pareigų pripažinimo neteisėtu Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu, vidutinio atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį bei neturtinės žalos priteisimo. Teismas netenkino ieškovės atstovo prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes prašyme nėra nurodyta kokioms konkrečiai Konstitucijos nuostatoms prieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. liepos 28 d. dekretas Nr. 1K-434 ir 2010 m. lapkričio 5 d. dekretas Nr. 1K-528 (CPK 3 str. 3 d.).
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovės apeliacinio skundo netenkino. Teismas nurodė, kad V. S., pripažinus, kad ji savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, 2010 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dekretu Nr. 1K-528 buvo atleista iš teisėjo pareigų. Apeliantė mano, kad iš teisėjo pareigų ji atleista pažeidžiant teisėjo atleidimą reglamentuojančią tvarką, t. y. galiojant 2011 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos nutarimui Nr. 38P-16-(7.1.1) nepatarti Prezidentei dėl jos atleidimo tuo pačiu pagrindu, bei ginčo Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarime Nr. 13P-149-(7.1.2) patarti prezidentei dėl jos atleidimo iš teisėjo pareigų nenurodžius jos neteisėtų veiksmų ir konkrečios pažeistos Teisėjų etikos kodekso nuostatos. Apeliantė kėlė problemą dėl Teisėjų tarybos 2010 m. spalio 29 d. posėdyje priimto nutarimo reikšmės, teigdama, kad šiuo nutarimu buvo nepatarta Prezidentei ją (apeliantę) atleisti iš teisėjos pareigų, tačiau atsakovas – Teisėjų tarybą, nutarimo turinį ir esmę aiškina neteisingai. Teismas nustatė, kad ginčijamame 2010 m. spalio 29 d. Teisėjų tarybos posėdyje dalyvaujant daugiau kaip pusė visų narių (17 iš 21), todėl posėdis galėjo įvykti, tačiau balsuoti už tai, kad patarti Prezidentei atleisti V. S. iš teisėjo pareigų ar nepatarti, privalėjo balsuoti vienuolika narių. Iš protokolo turinio akivaizdu, kad pasiskirstę balsai (10 ir 7) neatitiko teisės aktų reikalavimų. Esant tokiai situacijai, negalėjo būti priimtas nutarimas nei dėl patariamo, nei dėl nepatariamo, todėl nutarimas laikyti nutarimą nagrinėtu klausimu nepriimtu, teisės aktų reikalavimams neprieštarauja ir yra teisėtas. Jokie priimto nutarimo komentarai viešoje erdvėje negali pakeisti nei įstatymo reikalavimo, nei priimto nutarimo turinio, todėl įrodomosios reikmės nagrinėjamam ginčui neturi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė, pasinaudodama tarnybine padėtimi, per tarpininką bei tiesiogiai, be gydytojo apžiūros, parūpino nesirgusiai dukrai J. S. nedarbingumo pažymėjimą, išduotą 2008 m. lapkričio 6 d. Panevėžio miesto poliklinikoje, bei padėjo nuslėpti šio neteisėto nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą. Apeliantė buvo pripažinta tokiu savo poelgiu pažeminusi teisėjo vardą ir dėl to 2010 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dekretu Nr. 1K-528, patarus Teisėjų tarybai 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimu, atleista iš teisėjo pareigų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. 4 d., 115 str. 5 p. Teismų įstatymo 90 str. 5 p.). Nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. išvada ir teikimu Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (1 t., 212-214, 219-220 b. l.), 2010 m. liepos 7 d. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. liepos 10 d. posėdžio protokolu ir sprendimu (1 t., 127-132 b. l.), Teisėjų tarybos Laikinosios komisijos išvada (1 t., 82-89 b. l.), Teisėjų tarybos posėdžių protokolais (1 t. 34-39,42-45, 46-49 b. l.), gydymo įstaigos dokumentais (1 t. 198-199 b. l.), liudytojų parodymais, duotais baudžiamojoje byloje Nr. 07-00403-09 (1 t., 91-101,111-115,123,169,174 b. l.) įrodyta, kad apeliantė padarė neteisėtą veiką, kuri pagrįstai kvalifikuota kaip veika, nesuderinama su teisėjo garbe, neatitinkanti Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pakenkusi teismo autoritetui bei pažeminusi teisėjo vardą. Teisėjų etikos kodeksas nustato pagrindinius teisėjų elgesio principus. Apeliantė nustatytais neteisėtais veiksmais dalį jų šiurkščiai pažeidė (5 str. 7 p., 6 str. 2 p., 12 str. 2 p. ir 4 p. 13 str. 3 p. 14 str. 11 p.). Tokie Teisėjų etikos kodekso pažeidimai buvo nustatyti ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. liepos 7 d. sprendimu. Taip pat nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad tokius savo neteisėtus veiksmus iš dalies pripažįsta ir pati apeliantė, nesutikdama su šių veiksmų įvertinimu, savaip interpretuodama situaciją, neigdama piktnaudžiavusi teisėjo pareigomis. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė jų vertinimą reglamentuojančių taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės veiksmus Teisėjų taryba išnagrinėjo visapusiškai ir įvertino teisingai. Apeliantė nepateikė naujų, minėtas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas nutarimas buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m liepos 28 d. dekreto „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ ir 2010 m. lapkričio 5 d. dekreto „Dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo V. S. atleidimo“ atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Teisėjų kolegija apeliantės prašymo netenkino, nes jis buvo grindžiamas byloje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir neargumentuotas.
III. Prašymo atnaujinti procesą ir atsiliepimų civilinėje byloje argumentai
P. V. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. 2-2-21-560/2011 ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad nagrinėjant civilinę bylą buvo iš esmės remiamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurią sudarė operatyvinio tyrimo medžiaga. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas R. S. ir J. S. atžvilgiu. Ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras, siekdamas patraukti pareiškėją baudžiamojon atsakomybėn, nesikreipiant į Lietuvos Respublikos Seimą sutikimo, dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikė Teisėjų etikos komisijai. Teisėjų etikos komisija, prokuroro pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos pagrindu, iškėlė pareiškėjai drausmės bylą. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nesulaukęs kol teismas patikrins Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, ėmėsi vertinti baudžiamosios bylos medžiagą. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2011-11-09 sprendimą, rėmėsi įrodymais, kurie gauti neteisėtu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėja buvo kaltinama veiksmų atlikimu, dėl kurių buvo atleista iš pareigų, nenustatė jokių neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad nei V. S., nei R. S. savo veiksmais nenulėmė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Be to, dėl pareiškėjos padarytų veiksmų valstybė nepatyrė didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjų vardas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja neprašė išduoti nedarbingumo pažymėjimo, o tik prašė paklausti dėl jo gydytojos. Taigi išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo nustatytas žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo nustatytų Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje. Pareiškėjos vertinimu, procesas byloje turi būti atnaujintas CPK 366 str. 1 d. 2 ir 5 p. numatytais pagrindais.
Teisėjų taryba atsiliepimu pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė vertinti teismo nuožiūra. Teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-11-09 sprendimo turinio matyti, kad teismas operatyvinio tyrimo duomenimis savo sprendimo negrindė ir operatyvinio tyrimo duomenų, kaip nulėmusių jo sprendimą byloje, nenurodė. Teisėjų taryba, priimdama ginčijamą nutarimą, savarankiškai tyrė ir vertino Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010-07-07 sprendime Nr. 18P-7 nurodytus faktus ir Teisėjų tarybos sudarytos laikinosios komisijos 2010-10-26 išvadoje nurodytas aplinkybes. Dėl pareiškėjos prašymo tenkinti ieškinį, pažymėjo, kad aplinkybė, kad nedarbingumo pažymėjimas J. S. buvo išduotas pažeidžiant teisės aktus, svarbus sprendžiant klausimą dėl atleidimo iš teisėjos pareigų, o ne sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovas atsiliepime prašo ieškovės prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Pareiškėja neįrodė, kad egzistuoja CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Priimdami procesinius sprendimus, civilinę bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir nevertino baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėja buvo kaltinama nusikalstamos veikos padarymu, medžiagos, kadangi Teisėjų taryba patarė Respublikos Prezidentei atleisti pareiškėją iš teisėjos pareigų ne dėl to, kad būtų įsiteisėjęs ją apkaltinęs teismo nuosprendis, o dėl teisėjo vardo pažeminimo, t. y. buvo vertinami pareiškėjos veiksmai teisėjo etikos požiūriu. Atkreipia dėmesį į tai, kad jau bylos nagrinėjimo metu pareiškėja nurodė, kad jos atleidimas buvo neteisėtas dėl to, kad ji dar nebuvo pripažinta kalta baudžiamojoje byloje. Nagrinėjat civilinę bylą pareiškėjos išteisinimo faktas, kurį ji laiko pagrindu atnaujinti procesą, neegzistavo. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės taip pat negali būti laikomos turinčios esminės reikšmės bylai. Pareiškėja taip pat neįrodė, kad egzistuoja CPK 366 str. 1 d. 5 p. numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Baudžiamojoje byloje priimti sprendimai nebuvo ir negalėjo būti pagrindu civilinėje byloje priimtiems sprendimams, vien dėl to, kad nagrinėjant civilinę bylą, baudžiamosios bylos nagrinėjimas dar nebuvo pasibaigęs. Be to, proceso atnaujinimas pareiškėjos nurodytais pagrindais nebūtų pakankamas kitokiam sprendimui byloje priimti. Pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką, teisėjo vardo pažeminimas ir nusikalstamos veikos padarymas nėra tapatus teisėjo atleidimo pagrindas, o asmens nuteisimas ar išteisinimas neturi įtakos vertinimui, ar buvo pažemintas teisėjo vardas.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Prašymas netenkinamas
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 2 ir 5 p. numatytais pagrindais, t. y. dėl to, kad pareiškėjos vertinimu, naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 str. 1 d. 2 p.), ir dėl to, kad yra panaikintas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo nuosprendis, kuris pareiškėjos vertinimu, buvo pagrindas sprendimui civilinėje byloje priimti (CPK 366 str. 1 d. 5 p.).
1. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015 prejudicinės reikšmės (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).
Nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015 yra panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. apkaltinamasis nuosprendis ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. išteisinamasis nuosprendis, kiek jis susijęs su V. S. inkriminuojamu nusikaltimu. Pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį V. S. yra išteisinta pagal BK 228 str. 2 d., BK 24 str. 5 d., ir 228 str. 1 d., BK 24 str. 5 d. ir BK 300 str. 5 d. 1 p. (b.l. 51).
Teismas vertina, kad paminėta aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti procesą byloje CPK 366 str. 1 d. 5 p. numatytu pagrindu. Kaip matyti, Vilniaus apygardos teismas priimdamas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinis teismas priimdamas 2012 m. kovo 28 d. nutartį šioje civilinėje byloje nesivadovavo galutiniu procesiniu sprendimu, priimtu baudžiamojoje bylos ir nesirėmė tuo sprendimu konstatuotais faktais. Baudžiamoji byla yra išnagrinėta chronologiškai vėliau, todėl prejudicinės reikšmės civilinei bylai neturi.
2. Dėl naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).
2.1. Dėl neleistinų įrodymų panaudojimo civilinėje byloje.
Pareiškėja nurodo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės yra tai, kad dalis įrodymų, t.y. operatyvinio tyrimo metu surinkti įrodymai, kuriais buvo remiamasi šioje civilinėje, baudžiamojoje byloje, t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015, buvo pripažinti kaip surinkti pažeidžiant esminius procesinius reikalavimus ir dėl to, pareiškėjos vertinimu, jie negalėjo būti panaudoti įrodinėjimo procese ir civilinėje byloje.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, jog tai yra naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė. Iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo matyti, kad teismas šioje civilinėje byloje jau sprendė įrodymų leistinumo klausimą ir nurodė, kad baudžiamojoje byloje esančia operatyvinio tyrimo medžiaga (telefoninių pokalbių pasiklausymo įrašais) nesiremia. Operatyvinio tyrimo medžiaga nesirėmė ir Teisėjų taryba priimdama ginčijamą 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą ir tai matyti iš Tarybos posėdžio protokolo stenogramos. Todėl pareiškėjos argumentai, kad civilinėje ir baudžiamojoje byloje teismai skirtingai sprendė įrodymų leistinumo klausimą, yra nepagrįsti.
Teismo sprendimas civilinėje byloje yra grindžiamas rašytiniais įrodymais, liudytojų paaiškinimais, liudytojų apklausos protokolais baudžiamojoje byloje, kitais dokumentais. Tokių įrodymų leistinumas nenuginčytas.
2.2. Dėl faktinių aplinkybių skirtingo vertinimo.
Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015 ir Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendyje yra pateikiamos išvados apie kitokį faktų vertinimą, nei kad tuos pačius faktus vertino teismas šioje civilinėje byloje. Pareiškėja nurodo, kad Aukščiausias Teismas konstatavo, jog „nei V. S., nei R. S. savo veiksmais nenulėmė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo“, „dėl tokių V. S. padarytų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos valstybė nepatyrė, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjų vardas“, „J. S. išduoto nedarbingumo pažymėjimo niekas nepripažino negaliojančiu ar kad jis buvo suklastotas, nustatytu laikotarpiu J. S. sirgo, todėl darytina išvada, kad ji teisėtai ir pagrįstai gavo nedarbingumo pašalpą“. Taip pat Kauno apygardos teismas konstatavo, kad „V. S. neprašė išduoti nedarbingumo pažymėjimo, neapžiūrėjusi J. S., o tik prašė V. J. gydytojos to paklausti“. Pareiškėja pažymi, kad šioje civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl jos atleidimo iš teisėjos pareigų teisėtumo ir kad atleidimo faktinį pagrindą sudarė būtent paminėtos aplinkybės, kurios baudžiamojoje byloje yra paneigtos.
Teismas nesutinka su pareiškėjos vertinimu, kad tai yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios galėtų turėti esminę reikšmę teismo civilinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui. Baudžiamojoje ir civilinėje teisenoje įrodinėjimo taisyklės yra skirtingos, - skiriasi įrodinėjimo pareiga, įrodytinumo pakankamumo laipsnis ir įrodinėjimo tikslas. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra konstatuota, kad drausminė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra savarankiškos atsakomybės rūšys ir kad drausminė atsakomybė tam pačiam asmeniui už tuos pačius veiksmus gali būti taikoma nepriklausomai nuo to, kaip dėl to yra nuspręsta baudžiamojoje byloje. Aukščiausias Teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2013 yra pažymėjęs, kad kasacinio teismo jurisprudencija dėl baudžiamosios, civilinės ir drausminės atsakomybės atribojimo yra suformuota ir aiški (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. ir kiti v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-445/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. ir kiti v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-98/2013). Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra išaiškinęs, kad išteisinimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, mažiau griežtos įrodinėjimo naštos pagrindu (Ringvold v. Norway, no. 34964/97, no. 34964/97, judgment of 11 February 2003; Y v. Norway, no. 56568/00, judgment of 11 February 2003; žr. taip pat C. v. the United Kingdom, no. 11882/85, Commission decision of 7 October 1987). Kaip, be kita ko, yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, kad veika, už kurią gali būti skiriama drausminė sankcija, taip pat atitinka materialiuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pakankamas pagrindas laikyti asmenį, kuriam taikoma drausminė atsakomybė, „kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu“ (mutatis mutandis Y. v. Norway; Ringvold v. Norway). Civilinis procesas nėra nesuderinamas su išteisinimu ir jo nepanaikina (pvz., Ekenler v. Turkey, no. 52516/99, decision of 26 October 2004; Moullet c. France, no. 27521/04, décision du 13 septembre 2007).
Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad nors, kaip nurodo pareiškėja, baudžiamojoje byloje buvo vertinama dalis tų pačių aplinkybių, tačiau šioje civilinėje byloje buvo sprendžiama ne dėl baudžiamosios atsakomybės, o dėl pareiškėjos V. S. elgesio atitikimo teisėjų etikos normoms ir dėl pareiškėjos, kaip teisėjos, drausminės atsakomybės.
Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Tai yra dar viena galimybė apginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, kartu tai teisės į teisminę gynybą platesnis ir išsamesnis įgyvendinimas. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus, nes paprastai galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje šaliai, kurios interesai pažeidžiami neteisėtu ar nepagrįstu sprendimu, yra vienintelė priemonė pašalinti asmens teisių ir interesų pažeidimus. Dėl to pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu. Tačiau bet kuriuo atveju šis institutas privalo būti taikomas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą, koncentruotumą, protingumą ir pan. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario mėn. 22 d. Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai Nr. 1-2007, kat. 124; Teismų praktika 26).
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjos V. S. prašymas atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje nėra pagrįstas įstatyme numatytas pagrindais, o nurodytos aplinkybės net tikėtinai negali nulemti kitokio sprendimo byloje, todėl pareiškėjos prašymas netenkinamas.
Vadovaudamasis CPK 370 str. 2, 3 d., teismas
n u t a r i a:
P. V. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.
Teisėjas Andrius Verikas