Pranešėjas A. Žerlauskas                                                           Civilinė byla Nr. 2A-1014-265/2015

Teisėjas E. Jurgutis              (Proceso Nr. 2-25-3-00949-2014-1)

              Procesinio sprendimo kategorija

(S)

              121.14;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. spalio 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovių I. N. ir I. J. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Alveta“ ieškinį atsakovėms I. N. ir I. J. dėl skolos priteisimo,

n  u  s  t  a  t  ė:

              ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 191,82 Lt (55,55 Eur) skolos priteisimo iš I. N. ir 5 915,44 Lt (1713,23 Eur) skolos priteisimo iš I. J.. Prašo priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2008-07-29 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 1086 atsakovė I. N. iš ieškovės įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2008-11-04 dovanojimo sutartimi Nr. 5548 atsakovė I. N. minėtą butą padovanojo atsakovei I. J.. Atsakovei I. N. nuo 2008-07-29 iki 2008-11-04, o atsakovei I. J. nuo 2008-11-04 atsirado pareiga apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas už minėto buto komunalinius mokesčius bei kitus patarnavimus, paskaičiuotus pagal nekilnojamojo turto rodmenis.

              Kretingos rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad savininko pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius kyla iš įstatymo (Lietuvos Respublikos CK 4.82 str. 3 d., 4.84 str.), o ne iš sutarties. Atsakovo pareiga mokėti mokesčius už namo, kuriame nuosavybės teise turi patalpas, bendrosios dalinės nuosavybės (bendrojo naudojimo objektų) išlaikymą yra besąlyginė ir imperatyvi, todėl prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytais terminais (Lietuvos Respublikos CK 6.37 str., 6.38 str., 6.63 str.). Lietuvos Respublikos CK 4.84 str. 9 d. įtvirtina, kad išlaidas už vykdomą bendrojo naudojimo objektų administravimą, kuris pagal 2001 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ apima tiek administravimo paslaugą, tiek komunalinių paslaugų teikimą, tiek techninės priežiūros paslaugą, apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismas, nustatęs, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra kartu su bendro naudojimo patalpomis, todėl įgijusios nuosavybę į butą atsakovės turi mokėti jam išlaikyti reikalingus mokėjimus (mokėti administravimo išlaidas, buitinių atliekų išvežimo, buitinių nuotekų, patalpų šildymo, kitų komunalinių patarnavimų išlaidas).

              Atsakovės su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad iš ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų neaišku, už kokias paslaugas skaičiuojamas mokestis. Taip pat atsakovės nurodo, kad sąskaitose už patalpų šildymą nepagrįstai skaičiuojamas visas PVM tarifas, nes mokesčiui už šildymą taikomas lengvatinis 9 proc. dydžio PVM mokestis. Atsakovių vertinimu, vien tik sąskaitų pateikimas neįrodžius reikalavimo pagrįstumo, nesuteikia pagrindo priteisti skolą. Atsakovės taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovė administravimo paslaugas teikia neteisėtai, nes namo savininkai nėra įsteigė bendrijos, nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties su ieškove, todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti skolą. Atsakovės nurodo, kad ieškovė pažeidė pareigą bendradarbiauti ir teikti informaciją joms, kaip vartotojoms, dėl skolos susidarymo. Atsakovės nurodo, jog jos ne kartą prašė atsiųsti informaciją apie skolos susidarymą, tačiau ieškovė tokios informacijos nepateikė, todėl teismas turėtų atsisakyti ginti ieškovės, kaip nesąžiningo asmens, teises.

              Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

              Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl administravimo išlaidų priteisimo ir jo atliekamų funkcijų teisėtumo bei pagrįstumo. Atsakovės apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis vienašališkai išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios pačios savaime esą nepagrindžia paslaugų teikimo fakto.

              Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“,bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K.,bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės bendrąja prasme teisios nurodydamos, kad vien sąskaitos pateikimas asmeniui nepagrindžia pareigos ją apmokėti, o savo reikalavimo pagrindą turi įrodyti šalis, kuri reikalauja atitinkamą sumą priteisti. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išvadas dėl paslaugų suteikimo atsakovei ir jų tinkamumo padarė remdamiesi PVM sąskaitų faktūrų faktiniu turiniu, kuriuose atsispindi faktinių paslaugų suteikimas ir faktiniai įkainiai už šias paslaugas. Apeliantės, neigdamos skolą, savo teiginių jokiais įrodymais nepagrindė ir nesukėlė pagrįstos abejonės, kad atitinkamos paslaugos, už kurias reikalaujama sumokėti, iš tiesų nebuvo suteiktos.

              Negalima sutikti su apeliančių argumentais, jog ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti skolą, kadangi neturi teisės teikti administravimo paslaugas. Nepaisant to, kad butų savininkai neįsteigė bendrijos, kuri rūpintųsi jos reikalais, taip pat nesudarė jungtinės veiklos sutarties, ir savivaldybės administracija nėra priskyrusi administravimo funkcijų jokiam subjektui dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad šiems subjektams priskirtų funkcijų negali vykdyti kitas asmuo. Kaip matyti iš CK nuostatų, daugiabučio administravimas yra būtinas tam, kad būtų įgyvendintos visos name gyvenančių asmenų teisės ir teisėti interesai (organizuojamas šiukšlių išvežimas, užtikrinama tinkama namo eksploatacija, tiekiama šiluma, tvarkoma aplinka ir pan.). Dėl to, nesant kompetentingos institucijos arba pačių savininkų sprendimo dėl daugiabučio namo administravimo, nereiškia, kad šių funkcijų negali atlikti joks subjektas. Asmuo, vykdantis daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus funkcijas, jas atlieka kaip asmuo, kuris kito asmens reikalaus tvarko be pavedimo. Šis faktas neeliminuoja asmens, kurio reikalai tvarkomi, pareigos atlyginti administratoriaus turėtas išlaidas. CK 6.233 straipsnyje numatyta, jeigu asmuo kito asmens reikalus tvarkė teisingai ir tai atitiko pastarojo interesus, tai visos atsiradusios prievolės tampa privalomos asmeniui, kurio reikalai buvo tvarkomi. Šių aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad atsakovės, nenuginčijusios joms pateiktų apmokėti sąskaitų pagrįstumo, privalo mokėti už joms suteiktas paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras.

              Nagrinėjamu aplinkybių kontekste vertinant PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu tik vienintelį atsakovių argumentą, kuriame nurodoma, kad ieškovė, skaičiuodama mokestį už šilumos energiją, netaikė lengvatinio 9 proc. PVM tarifo, o skaičiavo visą PVM. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš atsakovės I. J. dėl netinkamo PVM tarifo taikymo nepagrįstai buvo priteista 100,71 Eur.

              Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė suteikia pagrindą apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl skolos priteisimo iš atsakovės I. J. pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a:

              Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti.

              Sumažinti ieškovei BUAB „Alveta“ iš atsakovės I. J. priteistą skolą iki 1 612,52 Eur.

              Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                       Alvydas Žerlauskas

Kolegijos teisėjai                                                                                Erinija Kazlauskienė

                                                                                                            Almantas Padvelskis