Administracinė byla Nr. eA-2363-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00721-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10016 (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas, kuris yra Bangladešo Liaudies Respublikos pilietis, skunde nurodė:

2.1.                      atsakovas Sprendime nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką
3 metus ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus, nes pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas netinkamai taikant teisės aktų nuostatas, pažeidžiant gero administravimo principą ir kt., jis yra nesuderinamas su teismų praktika panašaus pobūdžio bylose;

2.2.                      pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi, nes planavo įsidarbinti Lietuvoje. Vėliau pareiškėjas rado geresnį darbo pasiūlymą, todėl jis neatvyko dirbti į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą;

2.3.                      nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti. Sprendimas yra nepagrįstas, o pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė yra neproporcinga ir neteisinga.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1.                      Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu
Nr. 23S220303 pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies
2 ir 6 punktuose bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintais pagrindais;

4.2.                      pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos ir nuo darbo sutarties nutraukimo iki Sprendimo priėmimo nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nevykdydamas šios pareigos, pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nes tiek Įstatymas, tiek teismų praktika įpareigoja pareiškėją tenkinti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas visą buvimo Lietuvoje laikotarpį;

4.3.                      Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjui pritaikytos priemonės yra proporcingos. Pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, o atsakovas turi pareigą užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.

II.

5.       Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. M. skundą, t. y. panaikino Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6.       Teismas nustatė, kad:

6.1.                      Departamentas 2023 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 23S220303, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760289429, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 18 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nes nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta;

6.2.                      Departamentas 2024 m. sausio 9 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos Konfederacija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštystė, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius (3 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos.

7.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl SIS sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB)
Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką.

8.       Teismo vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės (t. y. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta) nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Byloje nėra įrodymų, kad pagrįsta ir proporcinga nustatyti draudimą atvykti, nes pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti į Lietuvą yra neteisėta ir nepagrįsta.

9.       Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepriėmė administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

10.       Teismas konstatavo, kad Sprendimas negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, todėl jis neatitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, Kriterijų vertinimo tvarkos ir yra naikintinas. Taigi, pareiškėjo skundas yra tenkintinas.

11.       Teismas taip pat tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisė jam sumokėtą žyminio mokesčio sumą – 22,50 Eur. Byloje nebuvo įrodymų apie kitas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

12.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

13.1.                      byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, nes pareiškėjas nesudarė darbo sutarties, o, teikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendimo priėmimo metu galiojo Departamento 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimas
Nr. 23S220303, todėl aptariama situacija atitiko Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies sąlygas, o atsakovas turėjo teisę spręsti klausimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Teismų praktika panašaus pobūdžio bylose patvirtina atsakovo poziciją;

13.2.                      Departamentas nustatė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties ir nėra duomenų apie jo atvykimą į Lietuvą. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė objektyvių duomenų apie atvykimą į Lietuvą ir tikslą dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas turėjo sąlygas nuo darbo sutarties nesudarymo momento pateikti Departamentui objektyvius duomenis apie susiklosčiusią situaciją ir prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi ar skundą dėl minėto 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo;

13.3.                      šiuo atveju draudimas atvykti ir perspėjimo įvedimas į SIS yra pagrįstos ir proporcingos priemonės, siekiant užkardyti užsieniečių piktnaudžiavimą teisės aktų nuostatomis ir neteisėtą migraciją. Pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, jis gali ir ateityje nesąžiningų būdu siekti atvykti ir pasilikti Šengeno valstybėse;

13.4.                      2025 m. birželio 5 d. buvo gauta Portugalijos SIRENE nacionalinio skyriaus N forma, iš kurios matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Šioje formoje nenurodyta, kad pareiškėjas atvyko į Portugaliją, turėdamas vizą, ir nėra duomenų apie kitos Šengeno valstybės pareiškėjui išduotą vizą ar leidimą gyventi. Taigi, pareiškėjas atvyko į Portugaliją, nepaisydamas SIS perspėjimo ir pateko į Portugaliją, apeidamas šios valstybės nacionalinę teisę.

14.       Pareiškėjas R. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

15.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas teigia, kad teismas tinkamai vadovavosi teismų praktika, o atsakovas nenurodė, kokius teisės taikymo ar įrodymų vertinimo pažeidimus padarė teismas. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog 2025 m. birželio 5 d. buvo gauta Portugalijos SIRENE nacionalinio skyriaus N forma, tačiau nepateikė jokių to įrodymų, be to, Sprendimas nebuvo grindžiamas tokia aplinkybe, t. y. Sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas vyko į kitas užsienio šalis. Pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami atgaline data.

16.       Atsakovas 2025 m. birželio 12 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir SIRENE nacionalinio skyriaus N formą su vertimu į lietuvių kalbą. Atsakovas nurodė, kad šie dokumentai per klaidą nebuvo pridėti prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

17.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriame nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

18.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų.

19.       ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20.       Atsakovas 2025 m. birželio 12 d. pateikė Portugalijos SIRENE nacionalinio skyriaus 2025 m. birželio 5 d. atsiųstą N formą (su vertimu į lietuvių kalbą), kurioje prašoma išankstinės konsultacijos prieš suteikiant arba pratęsiant leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, atsižvelgiant į trečiosios šalies piliečiui (pareiškėjui) taikomą draudimą atvykti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (SIS reglamento 27 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka 2025 m. birželio 10 d. teismo posėdyje, teismo sprendimas priimtas 2025 m. birželio 25 d. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartyje administracinėje byloje
Nr. eA-1873-624/2025 analogiškas dokumentas buvo pateiktas ir įvertintas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, minėtoje byloje buvo susiklosčiusios kitokios faktinės aplinkybes (pvz., užsienietis atvyko į Lietuvą ir po leidimo laikinai gyventi panaikinimo arba neteisėtai liko Lietuvoje, arba neteisėtai išvyko į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, pasinaudodamas negrąžintu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje). Be to, atsakovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė prašymo pridėti šį naują įrodymą prie bylos ir paaiškinimų, kodėl šis dokumentas negalėjo būti pateiktas anksčiau (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; jei reikia, kartu su prašymu atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės) arba kodėl šio naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, atsisako priimti ir tirti atsakovo pateiktą naują įrodymą.

21.       Akcentuotina, jog reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

22.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

23.       Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, be kita ko, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

24.       Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte įtvirtinta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

25.       Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Departamento 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 23S220303, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nes nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Minėtame 2023 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatyta, kad leidimas laikinai gyveni pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. spalio 10 d., tačiau pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su nurodyta įmone, jis nedirba jokiose kitose Lietuvos įmonėse ir nėra duomenų, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą.

26.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvą, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1869-1047/2025).

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, vien aplinkybė, jog šiuo individualiu atveju pareiškėjas neatvyko į Lietuvą, nesudarė darbo sutarties ir nepradėjo dirbti nurodytoje įmonėje, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo fakto. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia atsakovo argumentai, kad pareiškėjas privalėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo (Įstatymo 40 str. 5 d.) arba apskųsti Departamento
2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 23S220303, kuriuo buvo panaikintas jam išduotas leidimas, kadangi, kaip galima suprasti iš pareiškėjo paaiškinimų, po leidimo laikinai gyventi išdavimo pasikeitus faktinėms aplinkybėms (t. y. gavus geresnį darbo pasiūlymą), pareiškėjo valia pasikeitė ir jis nebenorėjo atvykti į Lietuvą ir dirbti Lietuvos įmonėje, sutiko su sprendimu panaikinti leidimą laikinai gyventi. Taigi, Sprendime nėra pagrįsta, kad egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies
2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (t. y. duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir, atitinkamai, Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nurodytas pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį. Taigi, ši Sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta.

28.       Sprendime taip pat nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei Taisyklių 15 punktu.

29.       Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

30.       SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS II reglamento
24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

31.       Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas tikrinamoje nutartyje, vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą. Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

32.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie priimtą administracinį sprendimą, kuriame konstatuota, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė išsamių ir pagrįstų motyvų dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Taigi, ši Sprendimo dalis taip pat nėra tinkamai motyvuota.

33.       Akcentuotina, kad Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys imperatyvo administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio
6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024). Pažymėtina, kad atsakovo nurodyta teismų praktika yra suformuota bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai.

34.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl pagrįstai panaikino Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė

        Virginija Volskienė