Civilinė byla Nr. 3K-3-335/2012
Proceso Nr. 2-09-3-00361-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 45.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovei V. M. Z. dėl skolos bei delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Litesko“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės V. M. Z. 3164,37 Lt skolą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d., šildyti suvartotą šilumos energiją, 19,10 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę atjungti savo patalpose (bute) šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, prievolę mokėti už šilumos energiją, vartotojų teisių gynimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Nustatyta, kad ieškovas tiekia šilumos energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą - ½ dalį gyvenamojo namo, kurio naudingas plotas yra 136,49 kv. m, atsakovei priklausančio naudingo ploto dalis yra 68,25 kv. m. Šalių šilumos energijos tiekimovartojimo sutartis pagal ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartines sąlygas sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Atsakovė, atjungusi nuo bendros namo šildymo sistemos dalį savo buto šildymo įrenginių, ieškovui už teikiamą šilumos energiją moka sumažintą, o ne jo reikalaujamo dydžio užmokestį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė savo teiginių, jog jos valdomo buto šildomas plotas sumažėjo iki 14,62 kv. m ir jog šiluma tiekiama pažeidžiant nustatytus norminių aktų reikalavimus, nes norminiuose aktuose nenustatyta pareiga ieškovui tokio pobūdžio gyvenamajame name, kokiame butą valdo atsakovė, tiekiamos šilumos apskaitos skaitiklius įrengti tik tame pačiame name arba kiekviename bute, o šilumos punktą – tik tame pačiame gyvenamajame pastate. Butų savininkai – namo bendraturčiai – nėra pasirinkę Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinto šilumos paskirstymo metodo, todėl ieškovas suvartotą šilumos energiją paskirsto kiekvienam vartotojui pagal jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingą plotą. Atsakovės suvartota šiluminė energija skaičiuojama pagal jai priklausantį 68,25 kv. m namo naudingą plotą. Tokią šilumos paskirstymo metodiką nustato Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtas 2005 m. gegužės 5 d. Nr. O3-19 nutarimas „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų pavirtinimo“. Konstatavęs, kad ieškovė tinkamai ir nustatytais terminais neįvykdė sutartinės prievolės, teismas iš jos ieškovui priteisė 3164,37 Lt skolą, taip pat, remdamasis CK 6.71 straipsniu, – 19,10 Lt delspinigių bei CK 6.210 straipsnio 2 dalimi – 5 proc. dydžio metinių palūkanų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir papildomai pažymėjo, kad nesutinka su atsakovės argumentais, jog teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl vartojimo sutarties sąlygų vykdymo, turėjo nustatyti ieškovo atsakomybę už neįrengtus skaitiklius name ir bute, vengimą pateikti skaitiklių duomenis ir užtikrinti įrengto skaitiklio duomenų tikslumą. Kolegija nurodė, kad teismo aktyvumo bylose principas nepaneigia CPK įtvirtinto draudimo apeliacijoje remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatraukė kitų namo bendraturčių bendraatsakoviais, nes kitų atsakovų įtraukimas į procesą be ieškovo pageidavimo pažeistų ieškovo dispozityvumo principą. Argumentas, kad teismas neturėjo teisės priimti ieškinio, nepasibaigus šildymo sezonui, yra nepagrįstas, nes, priešingai nei nurodė atsakovė, Šilumos ūkio įstatymo 13 straipsnyje tokio draudimo nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo sistemos atjungia pažeisdamas Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, nuostatas, išlieka šių sistemų teikiamos šilumos buitiniu vartotoju tol, kol neatlieka teisės aktuose nurodytų veiksmų. Atsakovė pripažino, kad nesilaikė įstatymų numatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą, motyvuojama, kad namas Šv. Jokūbo g. 13 įregistruotas kaip vieno buto pastatas. Teisėjų kolegija nurodė, kad, be atsakovės, namas priklauso dar trims bendraturčiams, faktiškai name yra 4 butai, t. y. namas yra daugiabutis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 punkto prasme, taigi atsakovei priklausantis butas nebuvo tinkamai atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos. Savavališkas atsakovei priklausančių patalpų dalies atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos nesukelia teisinių padarinių šalių šilumos energijos tiekimo–vartojimo santykiams. Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Šilumos energijos tiekimo gyvenamajam namui paskirtis yra ne tik atsakovės, kaip šilumos energijos vartotojos, poreikių tenkinimas, bet ir gyvenamojo namo, kaip daikto, išlaikymas, todėl atsakovės pozicija, kad ji turi pareigą atsiskaityti tik už šilumos energiją, realiai panaudotą 14,62 kv. m plotui šildyti, yra neteisinga. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė, prašydama patraukti jos išvardytus fizinius ir juridinius asmenis trečiaisiais asmenimis, nenurodė motyvų, jog bylos išsprendimas galėtų turėti įtakos jų teisėms ar pareigoms, todėl šis jos prašymas pagrįstai netenkintas. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovės pateikti įrodymai įrodinėjimo prasme yra ne nauji, bet atkartojantys jau pateiktų į bylą dokumentų turinį ir nepagrindžia atsakovės teiginio, kad nagrinėjamos bylos esmė nebuvo atskleista.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Šalių šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis kvalifikuojama kaip viešoji (CK 6.161 straipsnis, 6.383 straipsnio 3 dalis) ir vartojimo sutartis, todėl teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė yra silpnesnioji sutarties šalis. Teismai privalo vartojimo sutartis vertinti pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese. Atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnio 5 dalies ir 6.188 straipsnio 5 dalies normas, teismai, spręsdami ginčą dėl vartojimo sutarties sąlygų vykdymo, turėjo analizuoti ne tik sutarties dalyką, šalių teises ir pareigas, atsiskaitymo terminų pagrįstumą, bet ir faktines aplinkybes, nustatyti ginčo priežastis ir šalių atsakomybę už nepagrįstą ieškovo vengimą pateikti skaitiklių duomenis, neįrengtus atsiskaitomuosius šilumos skaitiklius name ir bute, kaip to reikalaujama Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, užtikrinti šilumos kameroje įrengto skaitiklio rodmenų tikslumą ir šio prietaiso saugų naudojimą.
2. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 177–185 straipsniuose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nesusipažino su pateiktais papildomais įrodymais dėl kadastro duomenų pakeitimo, nelygino jų su 2010 m. spalio 30 d. kadastro bylos dokumentais, netyrė skolos apskaičiavimo pagrįstumo, nevertino ieškovo pažymos (b. l. 3) rekvizitų atitikties Buhalterinės apskaitos ir Šilumos ūkio įstatymų reikalavimams. Teismai nepagrįstai netaikė Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių, Energetikos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, CK 6.305, 6.383, 6.185 straipsnių, 6.188 straipsnio 2 dalies, neįvertino, kad sutarties sąlyga, jog suvartotas šilumos kiekis apskaičiuojamas pagal skaitiklį, įrengtą šilumos kameroje, kad joje yra šilumos tiekimo–vartojimo riba, prieštarauja Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 nuostatoms, pagal kurias ieškovas privalo įrengti skaitiklį name. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnį, nustatant mokesčius už šilumos kiekį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti šilumos kiekio apskaitą tame name. Ieškovo nurodytas 15.483135 MWh šilumos kiekis yra nepagrįstas, nes neatitinka pateiktame šildymo sistemos pertvarkymo projekte nurodytų skaičiavimų, neapskaičiuotas faktiškai šildomų patalpų plotas.
3. Ieškovas nepagrįstai prie šildomų patalpų priskyrė pastogės patalpas, o teismai sutapatino namo naudingą plotą su šildomu plotu, nurodytu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 4 punkte. Ginčo atveju šildomas plotas turėjo būti nustatytas pagal vienbučiams namams taikytiną tvarką, patvirtintą aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351. Ieškovas privalėjo nustatyti faktiškai šildomą plotą ir pagal jį skaičiuoti šilumos kiekį. Faktiškai šildomas naudingas plotas po 2005 m. remonto ir šildymo įrenginių pertvarkymo nuo 44,56 kv. m sumažėjo iki 14,62 kv. m.
4. Ieškinys priimtas nagrinėti nesibaigus šildymo sezonui, pažeidžiant CPK 135 straipsnį ir Šilumos ūkio įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, pagal kurią šilumos vartotojai turi teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradžios ir pabaigos.
5. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalį buitiniai šilumos vartotojai ne daugiabučiuose namuose turi teisę vienašališkai nutraukti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis. Kasatorė nurodo, kad nuo pastato bendros šildymo sistemos atjungiant šildymo įrenginius (radiatorius), esančius jos patalpose, neprivaloma laikytis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 6 punkto reikalavimų gauti pažymą apie technines galimybes teikti kitą energijos rūšį atjungiamam objektui.
6. Šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo teisė pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį pirmiausia priklauso šilumos vartotojui, o jam nepasirinkus metodo, suvartota šilumos energija paskirstoma pagal bute įrengtų skaitiklių rodmenis ir (ar) kitu skaičiavimo būdu vadovaujantis teisės aktais. Įstatyme nekonkretizuota, koks kitas skaičiavimo būdas turi būti taikomas, todėl ieškovas nepagrįstai netaiko kito suvartotos šilumos skaičiavimo būdo. Ieškovas, neįvykdęs reikalavimo šilumos apskaitos prietaisą įrengti namo įvade ir butuose, kasatorės patalpose suvartotos šilumos kiekis turi būti nustatomas ne pagal metodą Nr. 4, taikytiną tik daugiabučių namų šilumos vartotojams, bet pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies ir CK 6. 385 straipsnio nuostatas, sutartyje nustačius šilumos kiekį.
7. Kai energijos vartojimas nutrauktas, iš buitinio vartotojo negali būti išieškomas užmokestis už nevartotą energiją, nes tai prieštarautų Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte garantuotai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra. Teisės aktų nuostatos, pagal kurias, keičiant patalpų šildymo būdą, būtinas trečiųjų asmenų sutikimas, prieštarauja CK 6.390 straipsnio 1 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio nuostatoms, suteikiančioms teisę vartotojui vienašališkai nutraukti dvišalę sutartį.
8. Teismai nepagrįstai į bylą neįtraukė bendrovės, vykdančios namo šildymo sistemos priežiūrą – UAB „Druskininkų butų ūkis“, kuri nevykdo pareigos atlikti namo šildymo sistemos kasmetinę apžiūrą, surašyti aktus ir pateikti atsakovei, nenustato, kokie šildymo įrenginiai įrengti atsakovės ir kitų namo bendraturčių butuose. Teismai pažeidė CPK 329 straipsnį, neteisėtai nuspręsdami dėl neįtrauktų dalyvauti byloje neįtraukdami į procesą valstybės institucijų, turinčių pareigą duoti išvadą šios kategorijos bylose, pažeidė CPK 49 straipsnį.
9. Teismai nepagrįstai taikė CK 6.201 straipsnio 2 dalį, priteisdami delspinigius ir palūkanas, tokio sprendimo nemotyvavo. Ieškovas neįrodė, kad patyrė nuostolių, o teismai nevertino konkrečių bylos faktinių aplinkybių, dėl kurių priteistini delspinigiai ir palūkanos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Litesko“ prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:
1. Atsakovei neišreiškus valios dėl ieškovo siūlymo sudaryti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos vartojimo santykiai tarp šalių grindžiami Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinėmis sąlygomis, kurios taikomos visiems buitiniams vartotojams. Šilumos tiekėjas savo veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir taikyti išimčių arba mažesnių reikalavimų vartotojams neturi teisės. Vartotojų teisės negali būti suabsoliutinamos. Atsakovė, ginčo laikotarpiu nemokėdama už pateiktą šilumos energiją, savavališkai pertvarkydama savo patalpų šildymo sistemas, nesąžiningai elgėsi šilumos tiekėjo ir kitų pastato bendraturčių atžvilgiu.
2. Kadangi kasatorės butas yra pastate, kuriame yra keturiems bendraturčiams priklausantys butai, tai jis, priešingai nei teigia kasatorė, pripažįstamas daugiabučiu namu. Visi bendraturčiai turi bendrą šildymo sistemą ir vieną įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, todėl nustatyti kiekvieno vartotojo faktinį šilumos suvartojimą nėra techninės galimybės. Bendraturčiai kartu turi teisę pasirinkti kitokį nei taikomas šilumos paskirstymo metodą, o to nepadarius ieškovas neturi teisės keisti taikomo metodo Nr 4. Pagal šį metodą vartotojui priklausančios patalpos naudingo ploto dydis laikytinas šildomu plotu, todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo, skaičiuodamas suvartotos šilumos energijos kiekį, remtis kitokiais duomenimis.
3. Kad neįvyktų šildymo sistemos išbalansavimas ir nebūtų pažeisti kitų pastato bendraturčių teisėti interesai, teisės aktuose įtvirtinta speciali pavienio buto atjungimo nuo bendros energijos tiekimo sistemos procedūra ir tvarka. Kasatorė pertvarkė savo patalpų šildymo sistemas, pažeisdama nustatytą tvarką ir piktnaudžiaudama savo teise. Toks atjungimas nesukelia teisinių padarinių šalių šilumos energijos tiekimo–vartojimo santykiams, todėl nėra teisinio pagrindo keisti suvartoto šilumos kiekio paskirstymo vartotojams tvarkos ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto užmokesčio.
4. Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vieta ir tiekimo–vartojimo riba nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais, o atsiskaitomieji apskaitos prietaisai įrengiami šilumos pirkimo–pardavimo vietoje. Kompetentingos institucijos konstatavo, kad ginčo atveju šilumos pirkimo–pardavimo vieta nustatyta teisingai ir pagal joje įrengto šilumos apskaitos prietaiso parodymus pagrįstai nustatomas pastate suvartotas šilumos kiekis.
5. Pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl asmens teisės atjungti savo patalpose (bute) šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos ir prievolės mokėti už šilumos energiją
Nors kasatorė, prašydama panaikinti skundžiamus teismų sprendimus, savo skunde dėsto kelias grupes argumentų, tačiau iš esmės nagrinėjamos bylos esmė – teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę atjungti savo patalpose (bute) šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos ir pareigos mokėti už teikiamą šilumos energiją, kai toks atjungimas įvykdytas nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, taikymo ir aiškinimo klausimai. Būtent šiais klausimais kasacinio teismo teisėjų kolegija ir pasisako.
Kasatorė, nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais priteisti ieškovui iš jos skolą už šilumos energiją, kasaciniame skunde kelia klausimą, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalį buitiniai šilumos vartotojai ne daugiabučiuose namuose turi teisę vienašališkai nutraukti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis. Kasatorės teigimu, nuo pastato bendros šildymo sistemos atjungiant šildymo įrenginius (radiatorius), esančius jos patalpose, neprivaloma laikytis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 6 punkto reikalavimų gauti pažymą apie technines galimybes teikti kitą energijos rūšį atjungiamam objektui, nes namas yra įregistruotas kaip vieno buto pastatas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad gyvenamasis namas, kuriame gyvena kasatorė, nuosavybės teise priklauso keturiems bendraturčiams, kurie jame esančiomis patalpomis naudojasi kaip atskirais butais. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog daugiabučiu namu yra laikomas trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas. Šio įstatymo minėto straipsnio 3 dalyje pateikta buto samprata, pagal kurią butas yra daugiabučio namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių ir kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų. Byloje nustatyta, jog gyvenamojo namo bendraturčiai naudojasi atskirais butais, todėl faktiškai namas atitinka daugiabučio namo statusą, nes jame yra keturi butai, nors Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri nekilnojamieji daiktai jie nėra įregistruoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl nors Nekilnojamojo turto registre bendraturčių naudojamos dalys nėra įregistruotos kaip atskiri butai, tačiau, nustačius, kad šios dalys atitinka Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme įtvirtintą buto apibrėžtį, yra pagrindas laikyti, jog gyvenamasis namas atitinka daugiabučio namo statusą, todėl patalpų šildymo įrenginių atjungimas nuo bendros namo šildymo sistemos turi būti atliekamas nustatyta tvarka.
Byloje nustatyta, kad kasatorė dar 2005 metais savo bute įrengė šildymo būdą kietu kuru ir elektra bei sumažino apšildomą plotą. Teisėjų kolegija pažymi, jog šildomo ploto sumažinimas, kai šilumos įrenginiai yra atjungiami nuo šilumos perdavimo tinklų, turi būti atliekamas specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
Nurodytu laikotarpiu daugiabučiame name buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo reglamentuotas CK 6.390 straipsnyje, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnyje, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse (toliau – Taisyklės). Šiuose teisės aktuose nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą, taip pat ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. V. M., bylos Nr. 3K-3-932/2001; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrijos „Ramunė“ v. M. A., bylos Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012).
Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį; buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai, rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas), pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Taisyklių 250 punkte nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantis atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, privalo pateikti prašymą savivaldybės institucijai gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą. Daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimo projektavimo, įrengimo ir kitus su atjungimu susijusius darbus atlieka pagal teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 26, 28, 29, 30, 32, 33, 34, 35, 37, 45 punktai) reikalavimus, išduotas projektavimo sąlygas ir jas atitinkantį projektą savo lėšomis (Taisyklių 255 punktas). Buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato valdytojo (administratoriaus) ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams; baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (Taisyklių 260 punktas). Buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 260 punkte nurodyto atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip (Taisyklių 261 punktas). Buto ar kitų patalpų, kurių šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti, savininkų – buitinių šilumos vartotojų su šilumos tiekėjais sudarytos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys laikomos pakeistomis pagal Taisyklių 250.5 punkto nuostatas nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento (Taisyklių 262 punktas). Buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų (Taisyklių 263 punktas). Taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją. Tam reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą, atskirose patalpose esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą ir gavus leidimą šiems darbams, o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti. Taigi tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos.
Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Ši įstatymo nuostata perkelta į ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 14 punktą, papildomai nurodant, kad visas buitinių šilumos vartotojų gyvenamajame name suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal namo įvade įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Nurodytose sąlygose nustatyta šilumos kiekio paskirstymo tvarka pagal Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus. Tai reiškia, kad patalpų savininkai atsiskaito už šilumos energiją pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl, kasatorei teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ieškovas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovės patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu kasatorei, kaip patalpų savininkei ir šilumos energijos vartotojai, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją.
Byloje nustatytos aplinkybės, kad kasatorė neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, kurie duotų pagrindą išvadai, jog buto šildymo prietaisų atjungimas nuo šildymo sistemos yra teisėtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šilumos vartotojo veiksmai, kuriais jis savo buto šildymo prietaisus atjungia nuo bendros šildymo sistemos ne teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro teisinių prielaidų pakeisti namui teikiamos šilumos paskirstymo vartotojams metodą bei perskaičiuoti apšildomo ploto ir mokesčio už suvartotą šilumos energiją dydį. Ta aplinkybė, kad kasatorė yra vartotoja, nepaneigia jos, kaip vartotojos, pareigos laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, siekiant pasinaudoti teise atjungti šildymo sistemos įrenginius nuo bendros namo šildymo sistemos.
Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 36,98 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš kasatorės V. M. Z. 36,98 Lt (trisdešimt šešis litus 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis