Administracinė byla Nr. eI-4253-541/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02411-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės, 

dalyvaujant pareiškėjui R. C.,

atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos atstovei Alicijai Korenikovai,

trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovei Ritai Daugevičienei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui R. C. ir jos atstovei advokatei Vilmai Eigirdienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir R. C. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos (toliau – Seniūnija) 2019 m. birželio 17 d. sprendimą  Nr. A33(43)-103 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Seniūniją per 20 darbo dienų, laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio keliamų reikalavimų, pareiškėjo 2019 m. gegužės 31 d. (skunde nurodyta data 2019 m. kovo 31 d. laikytina rašymo apsirikimu) prašymą išnagrinėti iš naujo (el. b. 1 t., b. l. 1–5).

Paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į Seniūniją su prašymu išdeklaruoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas), nuo 2018­ m. birželio 5 d. nebegyvenančią R. C.. Seniūnija pareiškėją Sprendimu informavo, kad jo prašymas netenkinamas, kadangi R. C. yra namo bendrasavininkė ir prašymo dėl išdeklaravimo nepateikė. Pareiškėjas pažymėjo, kad Seniūnija rėmėsi senomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartimis, kuriose, pasak Seniūnijos, nurodyta, kad R. C. yra Namo bendrasavininkė. Pareiškėjo teigimu, minėtos nutartys nėra priimtos dėl namo savininko pasikeitimo, o situacija nuo šių nutarčių priėmimo yra pasikeitusi. Kaip antai, santuokos nutraukimo byloje teismas tris kartus atmetė R. C. reikalavimus namą pripažinti ir užregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – Registrų centras) kaip bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Taip pat ir kituose civiliniuose ir administraciniuose teismuose analogiški, tapatūs R. C. reikalavimai ne kartą buvo atmesti kaip nepagrįsti. 

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Registrų centro duomenis Namas yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė, įsigyta iki santuokos. Taigi Seniūnija Registrų centro išraše nurodyto juridinio fakto, kad Namas yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė, negali vertinti kitaip, nei jis įrašytas Registrų centro išraše. Seniūnija neteisėtai netenkino pareiškėjo prašymo, savavališkai nuspręsdama, kad Namas yra bendra jungtinė nuosavybė. Pareiškėjas akcentavo, kad viešojoje teisėje galioja principas, kad viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama. Atsakovė, akivaizdžiai peržengdama savo įgaliojimų ribas, Centrinio registratoriaus duomenų banko išraše nurodytą juridinį faktą vertino kitaip, nei jis yra išviešintas. 

Pareiškėjas paaiškino, kad santuoka tarp pareiškėjo ir R. C. sudaryta 1993 m. rugpjūčio 7 d., o Namą pareiškėjas, kaip savo asmeninę nuosavybę, įsigijo iki santuokos, t. y. 1992 m. gruodžio 29 d. R. C. civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) teismui nurodė, kad yra prisidėjusi prie namo gerinimo, todėl prašo teismo jai priteisti piniginę kompensaciją, o Namą palikti R. C. asmeninės nuosavybės teise. R. C. įstatymų nustatyta tvarka nėra užginčijusi Namo priklausomybės asmeninės nuosavybės teise pareiškėjui ir Seniūnijai nėra pateikusi įsigaliojusių teismo nutarčių dėl Namo savininko pasikeitimo. Mat tokios nutartys dėl namo savininko pasikeitimo nėra užregistruotos ir išviešintos Registrų centre, nors pagal įstatymą tai turėtų būti padaryta per tris mėnesius po tokių nutarčių įsiteisėjimo dienos. Seniūnija, priimdama Sprendimą, akivaizdžiai kvestionavo kaip įrodymus pareiškėjo Seniūnijai pateiktas teismų nutartis: 1) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad R. C. negyvenant Name, iš jos yra priteistos vaiko išlaikymo išlaidos, kaip nesirūpinančios savo nepilnamečiu sūnumi; 2) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą, neginčijamai patvirtinantį pareiškėjo Seniūnijai pateiktą Registrų centro duomenų banko išrašą, kad Namas asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, yra įsigytas iki santuokos ir namo duomenis Registrų centre gali taisyti išimtinai tik pareiškėjas; 3) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 12 d. nutartį, nurodančią, kad Registrų centro išrašas, kol jis neužginčytas įstatymų nustatyta tvarka, yra privalomas ir galiojantis visiems asmenims.

Pareiškėjas 2019 m. birželio 3 d. ir 2019 m. birželio 4 d. papildomais prašymais dėl įrodymų prijungimo Seniūnijai pateikė įrodymus, kad R. C. Name jau daugiau nei devynis mėnesius negyvena ir yra išvykusi gyventi į užsienį. Pareiškėjas Seniūnijai pateikė ir tai patvirtinančius Name deklaruotų ir jame gyvenančių asmenų liudijimus.

Pareiškėjo manymu, Seniūnija turėjo sustabdyti administravimo procedūrą, kaip tai nustatyta VAĮ 27 straipsnio nuostatose, ir kreiptis į R. C. su siūlymu dalyvauti administravimo procedūroje, kadangi galimas jos gyvenamosios vietos duomenų pakeitimas gali įtakoti jos teisinio statuso pasikeitimą. Tačiau Seniūnija tokių veiksmų neatliko, į R. C. nesikreipė, o iškart priėmė Sprendimą. Seniūnija, nesilaikydama įstatyminių normų, peržengdama savo kompetencijos ribas ir kvestionuodama įstatymų nustatyta tvarka neužginčytą juridinį faktą Registrų centro duomenų banko išraše, priėmė Sprendimą Namą laikyti bendra sutuoktinių nuosavybe ir tuo motyvuodama atmetė pareiškėjo prašymą.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. 

Atsakovė Seniūnija (2019 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu pareiškėjui sutinkant teismo protokoline nutartimi Seniūnijos procesinė padėtis administracinėje byloje iš trečiojo suinteresuoto asmens pakeista į atsakovę) atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. 1 t.,  b. l. 54–56).

Paaiškino, kad pareiškėjas Seniūnijai pateikė 2019 m. gegužės 31 d. prašymą, kuriame nurodė, kad R. C. 2018 m. liepos 5 d. pastoviam gyvenimui išvyko į Airijos Respubliką, neatlikusi savo pilietinės pareigos deklaruoti savo išvykimą ir išsideklaruoti iš namų, kuriuose nebegyvena. Seniūnija duomenų apie R. C. išvykimą neturi. Be to, R. C. 2018 m. spalio 24 d. buvo atvykusi į Seniūniją ir pateikė prašymą dėl gyvenamosios vietos panaikinimo R. C. ir K. C., nes dėl jų negali patekti į savo namą. R. C. į Seniūniją dėl gyvenamosios vietos panaikinimo šiems asmenims kreipėsi iš viso tris kartus. Tačiau Seniūnija negalėjo tenkinti R. C. prašymų išdeklaruoti minėtus asmenis, kadangi nebuvo gautas bendrasavininko sutikimas. 

Seniūnija atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodė, kad R. C. nebegyvena Name, tačiau gyventi minėtoje patalpoje ji neturi galimybės dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Seniūnija pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie yra naudingi jam pačiam. Seniūnija A. C. ir R. C. bei K. C. (akivaizdžiai nusiteikusių prieš R. C.) 2019 m. birželio 3 d. liudijimų negalėjo vertinti kaip įrodymų, patvirtinančių R. C. išvykimą.

Seniūnija, priimdama Sprendimą, atsižvelgė į įsiteisėjusias Vilniaus miesto apylinkes teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartis (jų pareiškėjas Seniūnijai nepateikė), kuriose išaiškinti klausimai, susiję su nekilnojamojo turto naudojimu, valdymu ir disponavimu bei prievolėmis, susijusiomis su šiuo turtu, sprendžiami abiejų sutuoktinių susitarimu (pritarimu). Taigi pareiškėjas neturi teisinio pagrindo vienasmeniškai spręsti dėl nekilnojamojo turto naudojimo, valdymo ir disponavimo bei sudaryti sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu. Nors pareiškėjas teigia, kad minėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartys pasenusios, o situacija yra pasikeitusi, tačiau Seniūnijai naujų teismo nutarčių, įrodančių, kad R. C. nėra turto bendrasavininkė, nepateikė.

Seniūnija, negavusi bendraturtės R. C. pritarimo dėl jos gyvenamosios vietos panaikinimo, negalėjo tenkinti pareiškėjo prašymo. Be to, duomenų apie santuokos nutraukimą pareiškėjas Seniūnijai nepateikė. Seniūnijos manymu, klausimą dėl R. C. išdeklaravimo gali nuspręsti tik abu turto savininkai (bendrasavininkai) arba R. C. Seniūnijai pati turi pateikti prašymą. 

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – VRSA) (2019 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu šalims neprieštaraujant teismo protokoline nutartimi VRSA procesinė padėtis administracinėje byloje iš atsakovės pakeista į trečiąjį suinteresuotą asmenį) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (el. b. 1 t.,  b. l. 99–103).

Paaiškino, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 31 d. pateikė Seniūnijai prašymą išdeklaruoti iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio Namo jo sutuoktinę R. C., kuri, anot pareiškėjo, šiuo adresu nebegyvena nuo 2018 m. liepos 5 d. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad R. C. 2018 m. liepos 5 d. išvyko nuolat gyventi į Airijos Respubliką, neatlikusi savo pilietinės pareigos deklaruoti savo išvykimą ir išsideklaruoti iš namų, kuriuose nebegyvena. Seniūnija, priimdama Sprendimą, atsižvelgė į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, kuriose nustatoma, kad dėl nekilnojamojo turto turi teisę nuspręsti abu sutuoktiniai bendru susitarimu. Seniūnija pareiškėją informavo, kad R. C. dėl gyvenamosios vietos panaikinimo prašymo nepateikė, todėl jo prašymo tenkinti negali. Taigi dėl R. C. išdeklaravimo gali nuspręsti tik abu turto savininkai (bendraturčiai) arba ji pati, pateikdama prašymą deklaravimo įstaigai – seniūnijai.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti savo sutuoktinės deklaruotą gyvenamą vietą grindžia tuo, kad R. C. yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos, tačiau ne pareiškėjas, o būtent asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, deklaruoja išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Faktas, kad asmuo, kurio deklaruotą gyvenamąją vietą yra prašoma panaikinti, negyvena savininko, besikreipiančio administracine tvarka dėl tokių duomenų panaikinimo, gyvenamojoje patalpoje, turi būti akivaizdus ir nustatytas neginčijamai. Nagrinėjamoje byloje tokį faktą neabejotinai patvirtinančių objektyvių įrodymų nėra. 

Pareiškėjas, teigdamas, kad minėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. civilinės bylos (duomenys neskelbtini) nutartys pasenusios, o situacija nuo šių nutarčių priėmimo yra gerokai pasikeitusi, jokių įrodymų, naujų teismų nutarčių, kuriose nustatyta, kad R. C. nėra turto bendraturtė, nepateikia. Pareiškėjas, pateikdamas teismui tik sau palankias teismų nutartis, pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį laikyti nepaduotu R. C. patikslintą ieškinį arba to paties teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį dėl teismo nusišalinimo, sąmoningai iškreipia faktus, kurie visiškai nesusiję su minėta byla.

VRSA pažymėjo, kad Seniūnija, neturėdama kitų duomenų, kad teisinė ir faktinė R. C. padėtis pasikeitė ir ji jau nėra nekilnojamojo turto bendraturtė, negalėjo priimti kito sprendimo.

Teismo posėdyje VRSA atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. 2 t., b. l. 1–6).

R. C. palaikė VRSA ir Seniūnijos atsiliepimuose išdėstytus motyvus bei sutiko su nurodytomis aplinkybėmis. R. C. manymu, Seniūnija padarė teisingą išvadą, kad R. C. nėra išvykusi iš savo namų, o juose negyvena ne dėl savo nenoro ar išvykimo, bet todėl, kad prieš jos valią juos užvaldė tretieji asmenys, kurie pakeitė spynas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartyse konstatavo, kad, kol nenuspręsta kitaip, Namas yra laikytinas bendru sutuoktinių turtu. Seniūnija, priimdama Sprendimą, teisingai sprendė dėl nuosavybės formos bei pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiomis minėtomis teismo nutartimis.

R. C. atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas siekia suklaidinti Seniūniją ir teismą. Pareiškėjo pateiktas Registrų centro išrašas patvirtina kitokius faktus, nei nurodo pareiškėjas, t. y. pareiškėjas nenurodė, kad 1992 m. gruodžio 29 d. jis nusipirko nebaigtą statyti namą, kurio buvo pastatyta tik 35 proc. rūsio. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad statybų leidimas naujam Namui statyti buvo išduotas tik 2002 m., tuomet buvo paruoštas ir Namo projektas, o pats Namas buvo pastatytas 2006 m. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad administracinėje byloje Nr. eI-594-643/2019 Registrų centras nurodė, jog pagal Registrų centro duomenis, 1992 m. pareiškėjo nusipirkti pamatai yra neišlikę,1992 m. statinys ir naujai 2003–2006 m. pastatytas statinys yra nesusiję, nieko bendra neturintys pastatai. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad  Registrų centro išrašo 7.1. punkte įregistruotas faktas, jog dėl Namo ir žemės sklypo padalijimo iškelta civilinė byla. Todėl Registrų centro išrašą reikia vertinti ne kaip įrodantį faktą, jog Namas asmenine nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, o kaip faktą, jog dėl Namo nuosavybės teisme sprendžiamas ginčas, t. y. jog nėra žinomas turto statusas.     

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašė teismą priimti atskirąją nutartį ir nurodyti Vilniaus miesto vaiko teisių skyriui išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti vaiko A. C. interesai jam įvardijant save įvykio liudytoju bei teikiant liudijimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijai.

Teismo posėdyje R. C. ir jos atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Seniūnijos seniūno 2019 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. A33(43)-103, kuriuo atsisakyta panaikinti R. C. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 31 d. Seniūnijai pateikė prašymą išdeklaruoti iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. liepos 5 d. nebegyvenančią R. C. (el. b. 1 t., b. l. 57). Prašyme paaiškinta, kad R. C. 2018 m. liepos 5 d. pastoviam gyvenimui išvyko į Airijos Respubliką, neatlikusi savo pilietinės pareigos deklaruoti savo išvykimą ir išsideklaruoti iš pareiškėjui priklausančių namų. Pareiškėjas prie prašymo pridėjo Registrų centro 2018 m. rugsėjo 27 d. išrašą, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso R. C. (Išrašo 4.1., 4.2., 7.2. punktai). Šio išrašo 7.1. punkte įrašytas juridinis faktas – „Iškelta byla susijusi su nekilnojamuoju daiktu (žemės sklypu ir gyvenamuoju namu) Vilniaus miesto apylinkės teisme (byla dėl santuokos nutraukimo, turto (gyvenamojo namo, žemės sklypo ir šiame žemės sklype esančio pirties pastato padalijimo) (el. b. 1 t., b. l. 58, 59).

Pareiškėjas 2019 m. birželio 3 d. Seniūnijai pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus bei Name deklaruotų asmenų (vaikų R. C. ir A. C.) liudijimus, pareiškėjo vertinimu, patvirtinančius, kad R. C. nuo 2018 m. birželio 5 d. Name negyvena ir yra išvykusi ir kad Namas yra pareiškėjo asmeninė, o ne bendra jungtinė sutuoktinių, nuosavybė (el. b. 1 t., b. l. 61, 62). Pareiškėjas su šiuo prašymu taip pat pateikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. el-594-643/2019, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-69-298/2016, Vilniaus rajono policijos komisariato 2017 m. balandžio 12 d. atsakymą pareiškėjui apie pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. skundų išnagrinėjimą bei kitus dokumentus, pareiškėjo teigimu, patvirtinančius, kad Namas yra jo asmeninė nuosavybė (el. b. 1 t., b. l. 63–93).

Pareiškėjas Seniūnijai 2019 m. birželio 4 d. pateikė papildomus įrodymus, pareiškėjo manymu, pagrindžiančius, kad R. C. daugiau nei pusę metų negyvena pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame Name (el. b. 1 t., b. l. 94–98).

Seniūnija 2019 m. birželio 17 d. Sprendimu (raštu) Nr. A33(43)-103 pareiškėjui pateikė atsakymą, kad jo prašymo tenkinti negali, nes vadovaujantis valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių 68.1 papunkčiu deklaravimo duomenys naikinami, jei gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Sprendime nurodė, kad pareiškėjo prašymo tenkinti negali dėl to, kad namo bendrasavininkė R. C. dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo prašymo nepateikė, ir atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, kuriose nurodyta, kad dėl nekilnojamojo turto turi teisę nuspręsti abu sutuoktiniai bendru sutarimu (el. b. 1 t., b. l. 6).

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. pateikė Namo statybos leidimą, Namo projektą kaip įrodymus, trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu, įrodančius, jog ji yra Namo bendraturtė (el. b. 2 t., b. l. 7–55). Taip pat nurodė, jog įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra nustatytos aplinkybės, jog ji ne savo noru išvyko gyventi kitur, bet gyvena kitur, nes fiziškai negali patekti į Namą dėl pakeistų spynų ir dėl sutuoktinio smurto (Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-621-406/13, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) (el. b. 2 t., b. l. 56–64, 77–84).

Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų tvarkymą nustato Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau – GVDĮ), Lietuvos Respublikos gyventojų – Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės gyvenamosios vietos deklaravimo, išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaracijų ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaracijų pildymo, pateikimo ir priėmimo, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų teikimo, taisymo, keitimo ir naikinimo, gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento išdavimo, deklaravimo duomenų naudojimo, užsienio valstybėse gyvenančių asmenų išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaravimo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse, deklaracijų pateikimą elektroniniu būdu, deklaracijų saugojimo tvarką reglamentuoja Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24 patvirtintos Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklės (toliau – Taisyklės).

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 321 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad seniūnija tvarko gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, išduoda seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyventojams GVDĮ nustatytus, taip pat įstatymuose numatytus kitus faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus. GVDĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų tvarkymas – gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų rinkimas, įrašymas, kaupimas, apdorojimas, klasifikavimas, grupavimas, saugojimas, teikimas, naudojimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), paskelbimas, paieška, skleidimas, naikinimas, loginės ir (ar) aritmetinės operacijos ar kitokie veiksmai arba veiksmų rinkinys. Pagal GVDĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, deklaravimo įstaigos yra deklaravimo duomenis ir (ar) gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą tvarkančios yra seniūnija arba savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu seniūnija ir kitas savivaldybės administracijos padalinys – savivaldybėse, kuriose yra įsteigtos seniūnijos, arba kitas savivaldybės administracijos padalinys – savivaldybėse, kuriose seniūnijos neįsteigtos, arba savivaldybių teritorijose, kurios nepriskirtos seniūnijoms, deklaruojant gyvenamąją vietą, išskyrus šios dalies 2 punkte numatytus atvejus, ar tvarkant gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą.

GVDĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad deklaravimo įstaiga deklaravimo duomenis panaikina, kai: 1) Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiai, jų šeimos nariai netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinamas dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pasibaigia užsieniečiui išduoto dokumento, patvirtinančio ar suteikiančio teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojimo laikas; 5) Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatytais pagrindais asmuo netenka Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu šis asmuo per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įsigaliojimo dienos nepateikia prašymo dėl dokumento, patvirtinančio ar suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo; 6) patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje patalpoje ar pastate savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis ar gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. GVDĮ 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant deklaravimo įstaiga gali panaikinti deklaravimo duomenis.

Taisyklių 68.1 papunktyje įtvirtinta, kad deklaravimo duomenys naikinami, jeigu: gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Taisyklių 70 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl deklaravimo duomenų taisymo, keitimo ar naikinimo priima deklaravimo įstaigos vadovas.

Nagrinėjamu atveju spręstinas skundžiamo Seniūnijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Kaip byloje nustatyta, Seniūnija ginčijamą sprendimą priėmė atsižvelgdama į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, kuriose nustatyta, kad dėl nekilnojamojo turto turi teisę nuspręsti abu sutuoktiniai bendru sutarimu. Vadovaudamasi šiomis nutartimis, Seniūnija padarė išvadą, jog R. C. yra Namo bendraturtė ir jos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas yra galimas tik jos pačios prašymu, o tokio prašymo R. C. Seniūnijai nepateikė. 

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu iš esmės dėl to, kad Nekilnojamojo turto registre įrašytais duomenimis, kurie laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, yra nurodyta, kad jis yra Namo savininkas ir Namas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl Seniūnija neteisėtai netenkino pareiškėjo prašymo, savavališkai nuspręsdama, kad namas yra bendroji jungtinė nuosavybė ir R. C. yra Namo bendraturtė. Kitu argumentu pareiškėjas pažymi, kad atsakovė, vadovaudamasi Viešo administravimo įstatymo 27 straipsniu, turėjo stabdyti administravimo procedūrą ir pranešti raštu R. C. apie teisę dalyvauti šioje procedūroje, kadangi galimas jos gyvenamosios vietos duomenų panaikinimas gali daryti įtaką jos teisinio statuso pasikeitimui.

Teismas pažymi, kad deklaravimo įstaiga – Seniūnija – yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tiek Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2273-556/2016, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-365-415/2018). VAĮ taikymo požiūriu viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, kuriam, be kita ko, yra taikytini VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl jo turinio ir formos. Minėta, jog nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl ginčijamo atsakovės sprendimo teisėtumo, būtina patikrinti, ar jis, be kita ko, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, o tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškūs atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, kuris reikalauja, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. 

Pagal CK 4.262 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas išsiaiškinti registruotino daikto statusą, teisinį režimą, savininką, taikomus suvaržymus ir pan., turi vadovautis viešojo registro duomenimis ir preziumuoti, kad jie yra teisingi.

Nagrinėjamu atveju Seniūnija ginčijamame sprendime nepasisakė dėl ko nesivadovauja Nekilnojamojo turto registro išraše įrašytais duomenimis apie Namo savininką ir apie įrašytą to turto teisinį režimą – asmeninė nuosavybė, o sprendžia apie Namo teisinį režimą ir jo bendraturčius iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartyje ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų argumentų.

 Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens R. C. yra nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų (įskaitant ginčą dėl Namo teisinio režimo) (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi tik teismas, išnagrinėjęs santuokos nutraukimo bylą, galutiniu teismo sprendimu nuspręs dėl Namo nuosavybės formos. Minėta civilinė byla nėra išnagrinėta, taigi nėra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl Namo savininkų. Teismas pažymi, jog santuokos nutraukimo byloje teismo priimtos nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Namo nuosavybės perleidimo draudimo), nepakeičia nekilnojamojo turto nuosavybės formos, todėl Seniūnija, priimdama sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo, nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 68.1 papunkčiu ir aukščiau minėtomis teismo nutartimis.

Teismas nekvestionuoja trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytos aplinkybės, kad sutuoktinio turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, tačiau, kaip aukščiau minėta, dar kartą pažymi, jog tik santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra galutiniu teismo sprendimu nuspręsti dėl ginčo Namo nuosavybės formos ir jo savininkų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas negali vertinti trečiojo suinteresuoto asmens R. C. pateiktų įrodymų (Namo statybos leidimo, namo projekto, kitose bylose teismų priimtose nutartyse konstatuotų vienų ar kitų aplinkybių dėl ginčo Namo) ir jų pagrindu konstatuoti, kas yra Namo savininkai ir kokia Namo nuosavybės forma.

Atsižvelgiant į tai, kad apie kitokius deklaravimo duomenų panaikinimo pagrindus Seniūnijos sprendime nepasisakyta, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nepasisako dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų kitų argumentų (R. C. name negyvena, pastoviam gyvenimui išvykusi į kitą šalį), kurie nesusiję su ginčijamo Sprendimo turiniu.

Kaip minėta, šios bylos nagrinėjimo dalykas – Seniūnijos Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes aukščiau minėto teisinio reglamentavimo kontekste, konstatuoja, jog Seniūnija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2019 m. gegužės 31 d. prašymą, nepagrįstai sprendė dėl Namo savininkų, atsižvelgdama į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir          2017 m. balandžio 25 d. nutartis, ir dėl to nepagrįstai vadovaudamasi Taisyklių 68.1 punktu netenkino pareiškėjo prašymo. Ši išvada sudaro pagrindą pripažinti, jog atsakovė neįvykdė pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą GVDĮ 8 straipsnio 3 dalies 6 punktui taikyti, o tai nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog VAĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu administracinės procedūros sprendimas gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, administracinė procedūra sustabdoma ir šiems asmenims raštu pranešama apie teisę dalyvauti procedūroje, o asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra – apie administracinės procedūros sustabdymo pagrindą. LVAT yra išaiškinęs, kad administracinės procedūros sustabdymas VAĮ 27 straipsnyje nustatytu pagrindu ar kitais šiame ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais yra administracinio sprendimo priėmimo klausimo atidėjimas neapibrėžtam laikui dėl to, kad yra teisės aktuose nustatytos kliūtys priimti administracinį sprendimą (LVAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1218/2014). 

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog atsakovė kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį ir siūlė jai dalyvauti administracinėje procedūroje, nors privalėjo tai atlikti, nes klausimo sprendimas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo gali daryti įtaką R. C. teisinio statuso pasikeitimui.

 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog skundžiamas administracinis aktas gali būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Kolegija pažymi, kad minėtų VAĮ nuostatų nesilaikymas iš esmės yra ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų taisyklių pažeidimas.  Išdėstytos priežastys lemia išvadą, jog Seniūnijos 2019 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. A33(43)-103 „Dėl gyvenamosios vietos panaikinimo“ negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsniui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

        ABTĮ 110 straipsnis numato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

 Taigi spręsti apie atskirosios nutarties priėmimo būtinybę, įstatymu suteikta teisė bylą nagrinėjančiam teismui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą, nesivadovavo nepilnamečio A. C. pateiktu raštu (liudijimu). Atsižvelgiat į šią aplinkybę ir šios bylos ginčo dalyką, kolegijos vertinimu, nėra būtinybės atskirosios nutarties priėmimui.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais,                      88 straipsnio 2 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. C. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos                         2019 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. A33(43)-103 „Dėl gyvenamosios vietos panaikinimo“ ir įpareigoti atsakovę  pareiškėjo 2019 m. gegužės 31 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                        Asta Adamonytė-Šipkauskienė 

                                                                               Jolanta Vėgelienė

       Fausta Vitkienė