Civilinė byla Nr. 2A-420/2009
Procesinio sprendimo kategorija 4.3.; 6.3.; 18.3.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,
sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,
dalyvaujant ieškovei B. T. ,
ieškovės atstovei advokatei Kristinai Gontienei,
atsakovo atstovei advokatei Sabinai Petraškaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-997-38/2008 pagal ieškovės B. T. ieškinį atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui, trečiajam asmeniui Ukmergės rajono savivaldybės tarybai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Ieškovė B. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui, trečiajam asmeniui Ukmergės rajono savybės tarybai, prašydama atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, pripažinti darbo sutarties su ieškove nutraukimą Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 112 neteisėtu ir nurodyti, kad darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau tekste – DK) 297 straipsnio ketvirtąją dalį, atleidimo iš darbo diena laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną; priteisti ieškovei iš atsakovo Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centro 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti 3 210 Lt išeitinę išmoką bei 1 070 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji 2003 m. sausio 30 d. priimta dirbti Viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro (toliau tekste – Centras) socialinių paslaugų tarnybos vedėja neterminuotam laikui. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. balandžio mėnesį Centro vadovybė pranešė ieškovei, kad Centras likviduojamas ir 2005 m. rugsėjo 2 d. bei 2005 m. rugsėjo 7 d. ieškovė gavo Centro likvidatorės pasiūlymus nutraukti darbo sutartį vadovaujantis DK 125 straipsniu, tačiau ieškovė nesutiko, nes augina nepilnametį vaiką. 2005 m. rugsėjo 12 d. ieškovė gavo atsakovo pasiūlymą dirbti atsakovo įstaigoje lankomosios priežiūros darbuotoja, tačiau taip pat nesutiko, nes tebedirbo Centre, siūlomas darbas neatitiko jos kvalifikacijos ir gaunamo atlyginimo Centro socialinių paslaugų tarnybos vedėjos pareigose. Ieškovė pažymėjo, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. Centro likvidatorės įsakymo Nr. 112 2 punktu buvo nutraukta su ieškove neterminuota darbo sutartis pagal DK 136 straipsnio pirmosios dalies 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo), išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Ieškovė nurodė, kad dėl atleidimo iš darbo aplinkybių nustatymo ieškovė kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybės administraciją, iš kurios 2006 m. spalio 18 d. gavo Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 7-267, kuriuo nuspręsta pertvarkyti Centrą į biudžetinę įstaigą Ukmergės rajono socialinių paslaugų centrą. Ieškovės teigimu, iš šio sprendimo ieškovė suprato, kad Centras nebuvo likviduotas, o buvo pertvarkytas į biudžetinę įstaigą Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, kuris perėmė jo teises ir pareigas bei turtą. Ieškovės nuomone, atleidimu iš darbo ieškovei padaryta didelė neturtinė žala, kurią vertina 100 000 Lt, nes priėmus įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovė patyrė didelį pergyvenimą, paūmėjo jos nervų liga, kuri tebesitęsia iki šiol. Ieškovė pažymėjo, kad DK 297 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties – ji buvo atleista iš darbo DK 136 straipsnio pirmosios dalies 6 punkto pagrindu, tokiu būdu darbdavys sudarė įspūdį, kad atleidžia ieškovę iš darbo likvidavus darbdavį ir niekas neperima jo darbo prievolių. Dėl šios priežasties nebuvo asmens, kurį galima būtų patraukti atsakovu. Ieškovė nurodė, kad tik 2006 m. spalio 18 d., iš Ukmergės rajono savivaldybės tarybos gavus 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 7-267, atsirado galimybė teikti ieškinį.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės B. T. atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 28,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Teismas nurodė, kad Centras Ukmergės savivaldybės tarybos sprendimu buvo likviduotas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad sprendimas yra galiojantis, įvykdytas ir nustatyta tvarka teismui neapskųstas bei teismo nebuvo pripažintas negaliojančiu. Teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis, konstatavo, kad atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui nebuvo perduotos likviduoto Centro darbo prievolės. Teismas pažymėjo, kad likvidavus juridinį asmenį buvo įstatyminis pagrindas nutraukti darbo sutartį su ieškove B. T. pagal DK 136 straipsnio pirmosios dalies 6 punktą. Teismo nuomone, su ieškove nutraukiant darbo sutartį nebuvo pažeisti DK reikalavimai – ieškovei buvo pasiūlytas kitas darbas, buvo išmokėta išeitinė kompensacija bei su ieškove atsiskaityta jos atleidimo dieną. Teismas nurodė, kad B. T. pareiškė ieškinį atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui, t.y. visiškai naujam juridiniam asmeniui, tačiau šis atsakovas nėra buvusio Centro teisių perėmėjas. Teismo teigimu, Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras šioje civilinėje byloje nėra tinkamas atsakovas ir ieškinys pareikštas ne tam asmeniui. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 5 d. raštą, pažymėjo, kad ieškovei buvo pasiūlyta civilinėje byloje netinkamą atsakovą pakeisti kitu asmeniu, tačiau B. T. Vilniaus apygardos teismui 2008 m. sausio 2 d. pateikdama patikslintą ieškinį neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartį, nekeitė pradinio atsakovo tinkamu. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškinys atmestinas, kadangi jis pareikštas netinkamam atsakovui, kuris neturi pareigos atsakyti, o ieškovė nesutiko, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu ir netinkamo atsakovo nepakeitė.
Apeliaciniu skundu ieškovė B. T. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Teismo išvada, kad apeliantės darbovietė buvo likviduota, o ne pertvarkyta, neatitinka byloje surinktų įrodymų. Aplinkybės, jog Ukmergės rajono savivaldybes tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo viename punkte nurodyta apie Centro likvidavimą ir kad naujasis centras įregistruotas kaip naujas juridinis asmuo, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog Centras buvo likviduotas. Priešingai, minėtame sprendime numatyta, kad naujas centras yra ankstesnio centro teisių ir pareigų perėmėjas, todėl laikytina, kad įmonė nebuvo likviduota. Kadangi įmonė nebuvo likviduota, o buvo pertvarkyta, ieškovė negalėjo būti atleista DK 136 straipsnio pirmosios dalies 6 punkto pagrindu, t.y. motyvuojant Centro likvidavimu.
- Jeigu teismas padarė išvadą, kad ankstesnis centras buvo ne pertvarkytas, o likviduotas, tai jis privalėjo pasiūlyti į bylą įtraukti atsakovu tą asmenį, kuris atsako už likviduojamo asmens prievoles, tačiau to nepadarė.
- Nepagrista teismo išvada laikyti ieškovės atleidimą iš darbo teisėtu, motyvuojant tuo, kad naujajam centrui nebuvo perduotos darbinės teisės ir pareigos. Byloje buvo nustatyta, kad didelė dalis buvusių ieškovės bendradarbių įsidarbino pas atsakovą, o tai patvirtina, kad ankstesnį centrą pertvarkius į naują, buvo perduotos visos teisės ir prievolės, įskaitant ir darbines.
- Teismas visiškai nesprendė ir nemotyvavo ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismo išvada dėl Centro likvidavimo pagrįsta. Atsakovo teigimu, Centro, kuriame dirbo ieškovė, likvidavimo procedūra atlikta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, ji yra teisėta ir galiojanti. Atsakovas pažymi, kad, remiantis teismų praktika, priėmus sprendimą dėl įmonės likvidavimo, kuris nėra atšauktas, nėra teisinio pagrindo tvirtinti, jog vyksta įmonės reorganizacija ir turėtų būti taikomi apribojimai dėl darbuotojų atleidimo iš darbo, nes vien ieškovės tvirtinimais negali būti sukuriama tokia teisinė padėtis, kada tas pats juridinis faktas įgautų skirtingą juridinį kvalifikavimą. Atsakovo teigimu, tai, kad naujam centrui buvo perduota patikėjimo teise buvusio centro turtas ir civilinės teisės ir pareigos, nereiškia, kad centras nelikviduotas, o pertvarkytas. Atsakovo nuomone, Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras negali būti tinkamu atsakovu byloje, nes tai naujas juridinis asmuo, kurio nesieja jokie materialiniai ir darbo santykiai su ieškove.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Byloje nustatyta, kad šalių ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nuo 2003 m. sausio 30 d. dirbo viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro (tekste – Centras) socialinių paslaugų tarnybos vedėja. 2005 m. balandžio mėnesį ieškovei buvo pranešta, kad Centras likviduojamas. 2005 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. rugsėjo 7 d. ieškovė gavo likvidatoriaus pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, tačiau ji nesutiko, nes augina nepilnametį vaiką. 2005 m. rugsėjo 12 d. ieškovė gavo pasiūlymą dirbti Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centre lankomosios priežiūros darbuotoja, tačiau taip pat nesutiko, nurodžiusi, kad siūlomas darbas neatitinka jos kvalifikacijos ir dirbant Centro socialinių paslaugų tarnybos vedėja gauto atlyginimo. 2005 m. rugsėjo 21 d. Centro likvidatorius įsakymu Nr. 112 nutraukė su ieškove neterminuotą darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo), išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.
Teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinio skundo argumentus iš dalies pagrįstais.
Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senatis tai – laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t. y. padedamas valstybės. Šio teisės instituto tikslai: sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovo, interesais.
DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos.
DK ir kituose darbo įstatymuose reglamentuojama tik dalis ieškinio senaties instituto klausimų. Pavyzdžiui, darbo įstatymai nereglamentuoja ieškinio senaties terminų taikymo, šių terminų eigos sustabdymo, nutraukimo, atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Kai tam tikrų ieškinio senaties klausimų nereglamentuoja specialieji – darbo – įstatymai, šie klausimai sprendžiami vadovaujantis CK 1.126-1.135 straipsnių nustatytomis taisyklėmis (DK 27 straipsnio 5 dalis).
CK 1.131 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tai reiškia, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, asmuo praranda galimybę apginti savo pažeistą teisę teismine tvarka. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Jeigu nėra šalies prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas negali atsisakyti pažeistos asmens teisės, nors šis ir pažeidė įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl jos gynimo, t. y. teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva. Tuo atveju, kai ginčo šalis pareiškia reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas privalo išspręsti šį klausimą, nes, minėta, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
Kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Įstatymuose nenurodyta aplinkybių, taip pat neįvardinta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį, kitas reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Praleisto ieškinio senaties termino klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros.
Byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta 2005 m. rugsėjo 21 d.; su dokumentu, patvirtinančiu jos atleidimą iš darbo, ieškovė susipažino 2005 m. rugsėjo 22 d.; tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė pripažino, kad ji praleido DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, teigė, kad praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių ir prašė teismo jį atnaujinti. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą vieneriais metais ir dviem mėnesiais be svarbių priežasčių, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimus atmesti; reikalavimą taikyti ieškinio senatį atsakovas ne kartą pakartojo teismo posėdžiuose.
Reikalavimas taikyti ieškinio senatį sukelia teisines pasekmes tik tada, jeigu to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis (šalis), t. y. tinkama proceso šalis. Jeigu taikyti ieškinio senatį reikalauja asmuo, kuris nėra ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis, t. y. netinkama proceso šalis, toks reikalavimas neturi teisinės reikšmės ir nesukelia teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ieškinio senaties klausimo, nes laikė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ir dėl to jį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas yra tinkamas, todėl, nagrinėdamas šalių ginčą, sprendžia ieškinio senaties taikymo klausimą, nes atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu reikalavo taikyti ieškinio senatį, be to, pati ieškovė nurodė praleidusi vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ir tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje prašė jį atnaujinti, teigdama, jog praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių.
Klausimą, kada šalis sužinojo apie teisės pažeidimą ir kokios konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3-4 dalys, CPK 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kada šalis sužinojo apie teisės pažeidimą. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Juridiniam asmeniui, lyginant jį su fiziniu asmeniu, kuris nėra verslininkas, atsižvelgiant į juridinio asmens potencialą bei galimybę veikti per daugelį fizinių asmenų, minėti standartai yra aukštesni. Be to, teisminė praktika darbdavį pagrįstai laiko stipresniąja, sprendimus priimančia ir labiau informuota darbo sutarties šalimi, todėl nustatoma darbdavio pareiga tinkamai teikti informaciją darbuotojui ir teisme pateikti įrodymus, kad toji informacija buvo suteikta. Tai, kad darbuotojas yra silpnesnė, labiau pažeidžiama šalis, rodo ir darbo bylų nagrinėjimo praktika. Todėl bet kokios kilusios abejonės traktuotinos darbuotojo naudai.
Pagal Darbo kodekso 297 straipsnį su ieškiniu dėl darbo teisių gynimo reikia kreiptis per 1 mėnesį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė šį terminą praleido dėl svarbios priežasties, kadangi ieškovė buvo atleista iš darbo įsakyme nurodant, kad darbo sutartis nutraukiama pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. darbdavys savo įsakymu sudarė įspūdį, kad atleidžia ieškovę iš darbo likvidavus darbdavį ir nėra jo darbo prievolių perėmėjo. Ieškovė negalėjo pareikšti ieškinį įstatymo nustatytu terminu dėl svarbios priežasties, kadangi pagal įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo formaliai nebuvo Centro teisių bei pareigų perėmėjo, t. y. nebuvo asmens, kurį galima būtų patraukti atsakovu. Apdairiam žmogui aišku, kad likvidavimas, tai – visiškas įmones pasibaigimas. Kol ieškovė turėjo tokią informaciją, ji negalėjo žinoti, kad nebuvo Centro likvidavimo, o buvo Centro pertvarkymas. Teisėjų kolegija pagal VšĮ Ukmergės rajono socialinio paslaugų centro darbuotojų 2005 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 111 (t.1, b.l. 58), kurį pasirašė ir ieškovė, turinį bei kitus pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad ieškovė pasirašydama nurodytą raštą nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad Centras yra ne likviduojamas, bet pertvarkomas. Pažymėtina, kad ieškovė atleista iš darbo 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 112. Ieškovė apie tai, jog jai įteikti dokumentai apie Centro likvidavimą be teisių perdavimo kitam centrui neatitinka tikrovės, įtarti galėjo tik 2006 m. spalio 18 d. gavusi negaliojantį Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 7-267. Galiojančių Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimų – 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 7-81 ir 2005 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 7-138 tekstus su nurodymais apie Centro turto, projektų ir teisių bei pareigų perdavimą Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrui ieškovė sužinojo tik teismo procese, kai minėtus sprendimus į bylą pateikė atsakovas. Todėl ieškovė ne tik dėl svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, bet ir apie savo teisių konkretaus pažeidimo pobūdį sužinojo tik teismo procese.
Likvidavus įmonę, nebelieka nieko, kas perimtų darbines prievoles ir nebėra prasmės pateikti ieškinį. Ieškinio pagrindą sudaro tai, kad ankstesnis centras buvo ne likviduotas, o pertvarkytas. Su tokiu ieškiniu ieškovė negalėjo kreiptis tol, kol nežinojo duomenų, jog įvyko ne likvidavimas, o pertvarkymas. Teisėjų kolegijos nuomone, reikšminga tai, kad ieškovei ir keliems kitiems savo pareigose neišlikusiems darbuotojams klaidinančiai buvo suteikiama informacija tuo tikslu, kad atleidžiamieji darbuotojai neturėtų pagrindo kreiptis į teismą su ieškiniais. Centro pertvarkymas buvo pavadintas likvidavimu ir visuose dokumentuose atleidžiamiesiems darbuotojams nurodoma apie likvidavimą, nutylint apie teisių ir pareigų perdavimą. Beveik visi Centro darbuotojai šiuo metu dirba Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centre.
Kita svarbi ir pateisinama ieškinio senaties termino praleidimo priežastis yra tai, kad ieškovė serga lėtine nervų liga ir liga ryšium su atleidimu iš darbo 2005 m. rugsėjo mėnesį paūmėjo, paūmėjimas tęsėsi, buvo kliūtis anksčiau pareikšti ieškinį dėl atleidimo iš darbo. Ieškovės psichinės sveikatos pablogėjimą, antidepresantų vartojimą patvirtina pateikti į bylą dokumentai: 2006 m. lapkričio 3 d. medicininis pažymėjimas Nr. 820 apie sveikatos būklę (t. 1, b.l. 15), 2008 m. vasario 7 d. išrašas iš medicinos dokumentų (t. 1, b.l. 217-218).
Dėl nurodytų aplinkybių bei motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė terminą kreiptis į teismą dėl darbo sutarties nutraukimo praleido dėl svarbių bei pateisinamų priežasčių ir praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas.
Dėl ieškinio reikalavimų pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisti ieškovei išeitinę išmoką ir atlyginti neturtinę žalą.
Pagal CK 2.95 straipsnį ir kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus juridinis asmuo gali pasibaigti dviem būdais – dėl likvidavimo arba dėl reorganizavimo. Likvidavimas – tai toks juridinio asmens pasibaigimas, kai jo veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos nepereina kitiems juridiniams asmenims. Reorganizavimas - tai juridinio asmens pasibaigimas, kai jo veikla nenutrūksta, o pereina kitam asmeniui, ir toks veiklos perėjimas reiškia, kad šiam naujam asmeniui pereina teisės ir pareigos bei turtas. Reorganizavimas ir likvidavimas savo esme skiriasi tuo, kad reorganizavimo atveju juridinio asmens teisės ir pareigos pereina kitam (ar kitiems) juridiniam asmeniui – teisių perėmėjui, o likvidavimo atveju teisės ir pareigos neperimamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2001). Todėl sprendžiant ar Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo likviduotas ar reorganizuotas būtina nustatyti ar jo teisės ir pareigos perėjo kitiems asmenims, ar ne.
Pateikti į bylą Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 7-35 patvirtinti Viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro įstatai ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 7-82 patvirtinti Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centro nuostatai rodo, kad Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras perėmė iš esmės visas Viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro funkcijas ir uždavinius bei jam pavesta keletas papildomų funkcijų. Aplinkybę, jog minėtas centras perėmė ankstesniojo centro teises ir pareigas patvirtina ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 7-81 ,,Dėl viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro likvidavimo“ 6 punktas, kuriame numatyta, kad Taryba nustato, kad biudžetinė įstaiga Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras yra likviduojamos viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro teisių ir pareigų perėmėjas. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 7-138 ,,Dėl turto perdavimo“ nurodyta, kad Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui pavedama tęsti Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro vykdomus projektus ir civilines teises ir pareigas.
Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, kad dokumentuose nurodyta, jog Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo likviduotas, pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras perėmė visas ankstesnio centro teises bei pareigas ir turtą, vykdo iš esmės tas pačias funkcijas, todėl Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo ne likviduotas, o reorganizuotas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius, jog Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo reorganizuotas į Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrą, o ne likviduotas, ieškovės atleidimo iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo, negalima laikyti teisėtu.
Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras perėmė Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro visas teises ir pareigas, tai reiškia, jog perėmė ir pareigas, kylančias iš darbo teisinių santykių, todėl Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras šioje byloje laikytinas tinkamu atsakovu.
DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Ieškovė ieškinyje nepareiškė reikalavimo grąžinti jos į darbą, todėl taikytina DK 297 straipsnio 4 dalis ir ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įsigaliojimo) dienos, laikant, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo (įsigaliojimo) dienos.
Pateikti į bylą dokumentai (t. 1, b. l. 80-82) patvirtina, kad ieškovė prieš atleidimą iš darbo Ukmergės rajono socialinių paslaugų centre gaudavo vidutiniškai 1070 Lt atlyginimą, todėl ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. birželio 29 d., t. y. už 45 mėnesius ir 8 dienas – 48 426,08 Lt (1070 Lt x 45 = 48150 Lt, vidutinis dienos darbo užmokestis 34,51 Lt, 34,51 Lt x 8 = 276,08 Lt, viso 48 426,08 Lt).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008) DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybė jų mažinti dėl kokių nors priežasčių, net tais atvejais kai atleistas darbuotojas dirba kitame darbe bylos nagrinėjimo metu. Siekimas sumažinti šią išmoką ne įstatyminiu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino epizodiškai darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Tokia pozicija yra nepateisinama nei DK normų aiškinimo principų (DK 10 straipsnis) požiūriu, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (DK 35 straipsnis) prasme.
Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 3210 Lt išeitinę išmoką, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas šią išmoką ieškovei yra sumokėjęs, todėl šis ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas aplinkybes sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis teismų praktika, konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala).
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. DK 250 straipsnio formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Tai svarbu bei reikšminga ir dėl to, kad asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo be perspėjimo už darbo drausmės ar kitus darbo veiklos pažeidimus. Nustatant neturtinės žalos dydį darbo santykiuose, yra reikšmingos šiuos santykius apibūdinančios aplinkybės, t. y. darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybės ir pasekmės, pažeistų teisių apgynimas teismo sprendimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. UAB ,,Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006).
Ieškovė kaip neturtinę žalą nurodo aplinkybes, kad atleidus ją iš darbo patyrė dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus – nemigą, paūmėjo jos nervų liga, kuri tęsiasi iki šiol, atleidus iš darbo ji buvo pažeminta, pablogėjo jos reputacija, sutriko emocinė ir dvasinė būsena. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokie darbdavio neteisėti veiksmai sukėlė ieškovei dvasinius išgyvenimus, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, todėl darytina išvada, kad tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Įrodžius, jog žala atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jo kaltė preziumuojama, t. y. atsakovas privalo atsakyti už žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė neturtinę žalą patyrė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl laikytina, jog žala atsirado dėl atsakovo kaltės.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje įrodytos visos neturtinės atsakovo atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos.
Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad jų dydį nustato teismas. Pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kuris toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo ir kitų nepatogumų kaina. Nustatant neturtinės žalos dydį, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.2, 1.5 str., CPK 3 str.), turi būti atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi sukurtų precedentų tų kategorijų bylose. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo priteisiama nuo 500 iki 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. AB ,,Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. UAB ,,Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007 ir kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir atsižvelgdama į tai, kad ieškovė pas atsakovą dirbo daugiau kaip du su puse metų, kad darbdavys siūlė ieškovei kitą darbą, kurio ji atsisakė, sprendžia, jog teisingumo ir sąžiningumo principus atitinkantis ieškovei neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 500 Lt.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino svarbias teisingam bylos išsprendimui aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimas panaikintinas, priimtas naujas sprendimas ir ieškinys tenkintinas iš dalies.
Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ieškovė turėjo 1 800 Lt išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 13, 219-220), 1 300 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 24) ir 2 300 Lt išlaidų kasaciniame teisme (t. 2, b. l. 77, 80, 144 - 145), viso 5 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą bei ieškovės atstovės advokatės darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovei 3100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.
Bylos duomenys patvirtina, kad procesinių dokumentų įteikimo visų instancijų teismuose dydis yra 86,75 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, vadovaudamasi CPK 79, 88, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovės ir atsakovo valstybei po 43,38 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti darbo sutarties tarp ieškovės B. T. ir Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro nutraukimą 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 112 neteisėtu ir laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį, atleidimo dieną laikant teismo sprendimo įsigaliojimo (įsiteisėjimo) dieną – 2009 m. birželio 29 d.
Priteisti iš atsakovo Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centro ieškovei B. T. 48 426,08 Lt (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt šešis litus aštuonis centus) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo (įsiteisėjimo) dienos ir 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo, iš viso 48 926,08 Lt (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt šešis litus aštuonis centus).
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centro ieškovei B. T. 3 100 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo ir į valstybės biudžetą 43,38 Lt (keturiasdešimt tris litus trisdešimt aštuonis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės B. T. į valstybės biudžetą 43,38 Lt (keturiasdešimt tris litus trisdešimt aštuonis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.
Teisėjai Artūras Driukas
Kazys Kailiūnas
Gintaras Pečiulis