Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.8.1.2, 1.1.8.9.2, 1.1.11.10, 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio,
Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K., Ž. Š., L. B. kasacinius
skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nuosprendžio,
kuriuo:
M. K.
nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems
metams;
Ž. Š. nuteistas
pagal 260 straipsnio 1 dalį už dviejų nusikalstamų veikų padarymą (narkotinių
medžiagų įsigijimas iš M. K. ir asmens, vardu Eimis), vadovaujantis BK 63
straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, laisvės
atėmimu dvejiems metams ir vienam mėnesiui;
L. B. nuteistas pagal 260
straipsnio 1 dalį už dviejų nusikalstamų veikų padarymą (narkotinių medžiagų
įsigijimas iš M. K. ir asmens, vardu Eimis), vadovaujantis BK 63 straipsnio 1
ir 4 dalimis bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, laisvės atėmimu
dvejiems metams ir keturiems mėnesiams.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartis,
kuria nuteistųjų M. K., Ž. Š. ir L. B. apeliaciniai skundai
atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
M. K.
nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. birželio mėnesio, tiksliau nenustatytos
dienos ir valandos, iki 2006 m. liepos 13 d. ryto, tiksliau nenustatytos
valandos, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, pravarde „Skustas“, Vilniuje,
Erfruto g. 1, prie parduotuvės „Iris“, turėdamas tikslą platinti, įgijo ne
mažiau 2,731 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai savo
automobiliu gabeno Vilniaus gatvėmis iki Žvėryno žiede esančios Sėlių gatvės,
kur ne mažiau kaip per tris kartus, ne mažiau kaip 2,731 g šios narkotinės
medžiagos už 460 Lt pardavė Ž. Š. ir L. B. Be to, M. K. dar
nuteistas ir už tai, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą platinti,
iš tyrimo nenustatyto asmens, pravarde „Skustas“, įgijęs 0,396 g narkotinės
medžiagos – kanapių ir jų dalių, ją laikė savo automobilyje stovėjusiame
Vilniuje prie namo Elnių g. (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. gruodžio
4 d., 10.15 val., kol ją kratos metus paėmė policijos pareigūnai.
Ž. Š.
ir L. B. nuteisti už tai, kad nuo 2006 m. birželio mėnesio, tiksliau
nenustatytos dienos ir valandos, iki 2006 m. liepos 13 d. ryto, tiksliau
nenustatytos valandos, bendrininkų grupe, turėdami tikslą platinti, ne mažiau
kaip per tris kartus iš M. K. Vilniuje, Sėlių g., Žvėryno žiede,
neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 2,731 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų
dalių; viską parsigabeno į Anykščius ir laikė Ž. Š. namuose Paupio g. (duomenys
neskelbtini), o 2006 m. liepos 13 d., apie 19 val., Ž. Š., paėmęs iš
laikymo vietos visą šią narkotinę medžiagą, nunešė ją į Baranausko skverą,
Anykščiuose, ir už 120 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos
veikos imitavimo modelį.
Taip
pat jie nuteisti ir už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 3 d., apie 12 val.,
bendrininkų grupe, turėdami tikslą platinti, Šiauliuose, tiksliau nenustatytoje
vietoje, netoli geležinkelio stoties esančių bendrabučių, iš tyrimo metu nenustatyto
asmens, vardu Eimis, už 500 Lt neteisėtai įgijo 3,665 g tos pačios narkotinės
medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią parsigabeno į Anykščius ir laikė Ž. Š.
namuose Paupio g. (duomenys neskelbtini) iki 2006 m. rugpjūčio 4 d.,
13.42 val., kai 2,525 g šios narkotinės medžiagos Ž. Š. už 120 Lt pardavė
asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, o likusią dalį
narkotinės medžiagos 1,140 g laikė iki 2006 m. rugpjūčio 4 d., 16 val., kol
kratos metu Ž. Š. namuose laikytas narkotines medžiagas rado ir paėmė
policijos pareigūnai.
M. K.
nuteistas ir už tai, kad nuo 2006 m. birželio mėnesio, tiksliau nenustatytos
dienos ir valandos, iki 2006 m. liepos 13 d. ryto, tiksliau nenustatytos valandos,
iš tyrimo nenustatyto asmens, pravarde „Skustas“, Vilniuje, Erfurto g. 1, prie
parduotuvės „Iris“, turėdamas tikslą platinti, įgijo ne mažiau 2,731 g
narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai savo automobiliu
gabeno Vilniaus miesto gatvėmis iki Sėlių gatvėje esančio Žvėryno žiedo, kur ne
mažiau kaip per tris kartus ją pardavė Ž. Š. ir L. B. už 460 Lt.
Be
to, M. K. nuteistas ir už tai, kad, tęsdamas savo nusikalstamą veiką,
turėdamas tikslą platinti, iš tyrimo nenustatyto asmens, pravarde „Skustas“,
įgijęs 0,396 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, ją laikė savo
automobilyje, stovėjusiame Vilniuje prie namo Elnių g. (duomenys
neskelbtini) iki 2006 m. gruodžio 4 d., 10.15 val., kai policijos
pareigūnai kratos metu ją paėmė.
Kasaciniu
skundu Ž. Š. prašo pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus ir
paskirti jam laisvės apribojimo arba arešto bausmę, į kurią įskaityti suėmime
išbūtą laiką, ir laikyti jį atlikusiu bausmę. Jis mano, kad nuosprendis ir
nutartis nepagrįsti, nes teismai jam netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų
ir todėl paskyrė per griežtą bausmę, be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė
dėl jo apeliacinio skundo, nutartyje nurodydamas tik motyvus dėl visų trijų
nuteistųjų apeliacinių skundų, todėl, kasatoriaus manymu, yra pagrindas manyti,
jog jo apeliacinis skundas iki galo liko neišnagrinėtas. Nesutinka su teismų
padaryta išvada, kad jam negalima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes
jis savo noru neatvyko ir nepranešė apie nusikalstamą veiką. Skunde nurodo, kad
teismai, nors ir atsižvelgė, bet nepakankamai objektyviai įvertino tai, kad jis
ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visiškai pripažino savo kaltę ir davė nuoširdžius
parodymus ir todėl nuo pat sulaikymo bei tyrimo pradžios padėjo išaiškinti
nusikalstamas veikas ir jose dalyvavusius asmenis. Nors prisipažinimą bei
nuoširdų gailėjimąsi teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybe,
tačiau bausmę skyrė iš esmės panašią kaip ir kitam nuteistajam L. B., nors
pastarojo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas (įskaitant amžiaus skirtumą)
buvo daug didesnis. Kasatorius mano, kad teismas turėjo galimybę laikyti išimtinėmis
šias aplinkybes: kad nebuvo anksčiau teistas; nuo įtarimų pateikimo dienos
daugiau jokių nusikaltimų ar nusižengimų nepadarė, o tai rodo, jog jis nėra
linkęs nusikalsti; kad visą laiką dirbo; kad yra jauno amžiaus; kad yra jo atsakomybę
lengvinanti aplinkybė; kad disponavo mažiausiai pavojingomis narkotinėmis
medžiagomis; kad jo padarytas nusikaltimas nesukėlė sunkių padarinių, todėl
nors ir minimalios bausmės paskyrimas, jo nuomone, aiškiai prieštarauja
teisingumo principui. Apibendrindamas jis skunde teigia, kad teismas pažeidė
ir BK 41 straipsnio reikalavimus, nes tarp jo padarytos nusikalstamos veikos
pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką jam paskirtos bausmės nėra teisingos
pusiausvyros.
Kasaciniu
skundu nuteistasis L. B. prašo nuosprendį pakeisti, o apeliacinio
teismo nutartį panaikinti ir paskirti jam švelnesnę – nesusijusią su laisvės
atėmimu – bausmę arba sumažinti jam bausmę, paskiriant artimą minimaliam –
trijų mėnesių – dydžiui. Skunde nurodo, kad ankstesnių teismų sprendimai
priimti netinkamai aiškinant ir neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą –
BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 54 straipsnio
3 dalies nuostatas. Kasatoriaus manymu, bylos įrodymai patvirtina, kad iki
suėmimo jis gyveno su dviem mažamečiais vaikais, kuriuos išlaikė, augino ir
prižiūrėjo, dėl laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimo nebus kam tinkamai jų
prižiūrėti ir tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taip pat teismai,
netaikydami jam BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, neteisingai
aiškino, kad taikant šio punkto nuostatas būtina sąlyga yra ne mažiau kaip dviejų
atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas. Galvoja, kad tai yra ydinga
susiformavusi teismų praktika, nes toks siauras (tik gramatiškai) šios normos
aiškinimas ankstesnių teismų sprendimuose prieštarauja baudžiamojo įstatymo
dvasiai. Skunde toliau dėsto panašių baudžiamųjų įstatymų gramatinius, jo
nuomone, aiškinimus dėl vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių vartojimo
kodekse. Be to, šiuo klausimu dar nurodo, kad teismai sprendimuose abejojo dėl
jo santuokos nutraukimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo realumo, tačiau
visas abejones teismai privalėjo aiškinti jo – nuteistojo – naudai, to nebuvo
padaryta. Skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, neradę galimybės jam
taikyti BK 62 straipsnį, turėjo tinkamai spręsti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą.
Tačiau teismai nusprendė, kad byloje užfiksuotos aplinkybės nepripažintinos
išimtinėmis, pažeidė teismuose formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 17 punktas), nes iš bylos
medžiagos matyti, kad jis neteisėtai pasielgė dėl savo neatsakingumo, yra
neteistas, administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas teigiamai, yra
pagrindas manyti, kad ateityje nusikaltimų nedarys, dirba, turi pajamų
išlaikyti save ir mažamečius vaikus, kurių be jo nebus kam prižiūrėti; taigi
šios aplinkybės, kasatoriaus nuomone, sudaro pagrindą švelninti jo atsakomybę
ir taip apsaugoti kartu su juo gyvenančių mažamečių vaikų interesus, nes kitaip
bausmė neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, jog bausmė
turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Jei jis bus nusiųstas atlikti
laisvės atėmimo bausmės, neteks darbo, praras galimybę auklėti vaikus, bus
pažeisti jo ir jo šeimos socialiniai ryšiai.
Nuteistasis
M. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties bausmės paskyrimo dalį
ir pritaikyti jam nepilnamečio statusą ar BK 54 straipsnio 3 dalį bei paskirti
bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Skunde
kasatorius nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė, kai jam buvo 19 metų, tačiau
ją padarė kitų asmenų prašomas iš smalsumo ir noro būti kažkam reikalingas,
teigia, kad nenumatė, kokių padarinių gali sukelti jo veika, nesugebėjo suvokti
savo veikos pavojingumo dėl gyvenimiško nepatyrimo, negalvojo, kad už ją bus
griežtai baudžiama, jokios naudos iš to neturėjo, tai rodo jo lengvabūdiškumą. Dabar
jis smerkia tokį savo elgesį, kaltę pripažįsta visiškai, psichologas, tyręs jo
socialinę brandą, padarė išvadą, kad jam būdingas asmenybės nebrandumas,
nekritiškas požiūris į kitų žmonių įtakas, todėl mano, kad teismai, jo nuomone,
turėjo taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su
laisvės atėmimu. Mano, kad teismai nepagrįstai jam netaikė ir BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatų, nes nenustatė išimtinių sąlygų joms taikyti. Su tokiomis
teismo išvadomis jis nesutinka ir atkreipia dėmesį į tokias aplinkybes: kad
nusikalto ir teisiamas pirmą kartą; kad buvo jauno amžiaus ir dėl gyvenimiško
nepatyrimo neįvertino visų aplinkybių tinkamai; kad nebuvo nusikalstamos veikos
iniciatorius; kad iš nusikalstamos veikos neturėjo naudos; kad visiškai prisipažino
ir gailisi; kad dirbą sunkų darbą ir administracija juo patenkinta; kad kaltę
ir gailėjimąsi pareiškė ir darbo kolektyvui; jo nuomone, yra garantija, jog
daugiau nenusikals, rengiasi sukurti šeimą ir nori mokytis, nevartoja narkotikų
ir alkoholio ir jau dvejus metus nieko nusikalstamo neįvykdė; jo šeima yra
tvarkinga ir jo auklėjimas buvo tinkamas; mėnuo, praleistas įkalinimo įstaigoje,
subrandino jį kaip žmogų, todėl mano, kad teismai šias aplinkybes įvertino
netinkamai, nes buvo pagrindas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Atsiliepime
į kasacinius skundus prokuroras nurodo, kad teismai teisingai netaikė L. B.
BK 62 straipsnio 2 dalies, nes nebuvo šio straipsnio taikymui būtinų sąlygų,
kadangi nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Į visas kitas
jo kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes teismai atsižvelgė, skirdami jam
beveik minimalią bausmę. Mano, kad neteisingas L. B. kasacinio skundo
argumentas, jog nebus kam prižiūrėti mažamečių vaikų, nes iš bylos duomenų
matyti, kad juos gali prižiūrėti ir motina ir seneliai.
Prokuroras
taip pat mano, kad teismai padarė teisingas išvadas dėl BK 54 straipsnio 3
dalies netaikymo visiems kasatoriams, nes byloje nenustatytos kokios nors
išimtinės sąlygos, kad galima būtų jiems taikyti šio straipsnio nuostatas. Tos
aplinkybės, kurias nurodė kasatoriai savo kasaciniuose skunduose, nėra kokios
nors išimtinės, kad paskirtos jiems bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo
principui, be to, į jas teismai atsižvelgė apibūdindami juos, skiriant jiems
minimalias bausmes, todėl šie kasacinių skundų argumentai turėtų būti atmesti.
Atsiliepime
nurodoma, kad kasatorius Ž. Š. skunde nepagrįstai teigia, jog apeliacinės
instancijos teismas neišnagrinėjo jo skundo, nes nutartyje atskirai nepasisakė
dėl taikymo jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Iš apeliacinės instancijos
teismo sprendimo matyti, kad teismas, atmesdamas Ž. Š. apeliacinį skundą,
nutartyje išsamiai išdėstė motyvus dėl jo apeliacinio skundo, detaliai
atskleidė jo padarytų nusikaltimų pobūdį, jų pavojingumą, jo vaidmenį padarant
nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jo asmenybės požymius bei kitas faktines
bylos aplinkybes, skirdamas bausmę, todėl, prokuroro manymu, nėra pagrindo
teigti, kad Ž. Š. apeliacinis skundas neišnagrinėtas.
Nuteistųjų
Ž. Š., L. B. ir M. K. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies
taikymo
Kasaciniuose skunduose kasatoriai Ž. Š., L. B.
ir M. K. nepagrįstai teigia, kad teismai turėjo jiems taikyti BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnes bausmes.
BK
54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54
straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę
pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už
padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies
nuostatų, t. y. įgyvendindamas BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus
bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, vienas kurių –
teisingumo principo įgyvendinimas. Išimtys iš šios bendros taisyklės numatytos
BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje. BK 62 straipsnyje konkrečiai
nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei
taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo
tarpu BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui,
teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę
bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą
reglamentuojančių normų sistemoje, lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma
tik išimtiniais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta,
bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62
straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62
straipsnio 3 dalies nuostatas. Jeigu nėra pagrindo paskirti švelnesnę nei
įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatyme numatytos bausmės
paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo
įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms, tik
tuomet gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Teismų praktikoje
sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas
BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės
aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam
asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų
teisingumo principui (kasacinė byla Nr. 2K-7-45/2007).
Iš
teismų šioje baudžiamojoje byloje priimtų sprendimų turinio išplaukia, kad
jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų kasatoriams taikyti BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, be to, ir
kasatoriai, tiek apeliaciniame, tiek ir kasaciniame skunduose, tokių aplinkybių
nenurodo.
Nuteistasis
Ž. Š. kasaciniame skunde teigia, kad, jo nuomone, išimtinėmis aplinkybėmis
reikėjo laikyti tai, kad jis vienintelis iš kaltinamųjų nuo pat sulaikymo
dienos ir tyrimo pradžios padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir joje
dalyvavusius asmenis, taip pat tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, yra jauno
amžiaus, gerai elgėsi iki ir po nusikalstamų veikų padarymo (per du metus iki
nuosprendžio priėmimo nepadarė jokių nusižengimų), kad dirbo ir šiuo metu
dirba, disponavo mažiausiai pavojingomis narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis, yra
lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių.
Kasatorius
L. B. skunde teigia, kad jis yra neteistas, administracine tvarka
nebaustas, apibūdinamas teigiamai, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė,
neteisėtai pasielgė tik pirmą kartą dėl savo neatsakingumo, dirba, turi šeimą,
augina mažamečius vaikus, todėl darytina išvada, jog ateityje jis nusikalstamų
veikų nepadarys. Mano, kad šias aplinkybes ankstesnieji teismai nepripažino
išimtinėmis nepagrįstai.
Nuteistasis
M. K. kasaciniame skunde nurodo, kad nusikalto pirmą kartą, yra jauno
amžiaus, nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, prisipažino ir gailisi,
rengiasi sukurti šeimą ir nori mokytis, dirba, jau dvejus metus gerai elgiasi
ir nenusikalsta, todėl teismai neteisingai nepripažino to išimtinėmis
aplinkybėmis, kad galėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Tiek
pirmosios (skiriant jiems bausmes), tiek ir apeliacinės instancijos teismuose į
visas šias kasatorių skunduose išvardytas aplinkybes buvo atsižvelgta, tačiau
vertindami teismuose nustatytų tokių ir kitų aplinkybių (taip pat ir į nusikalstamos
veikos pavojingumą, jos pobūdį: padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį įstatymų
leidėjas numato labai griežtas bausmes ir tik laisvės atėmimą, šis nusikaltimas
kelia padidintą pavojų visuomenei ir daro didelę žalą jos nariams, tokie
nusikaltimai šiuo metu labai paplitę ir pan.) visumą, teismai sprendimuose
pabrėžia, kad visų kasatorių skunduose išvardytos aplinkybės nėra išimtinės
aplinkybės, dėl kurių reikėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasacinės
instancijos teisėjų kolegija mano, kad ankstesnių teismų sprendimuose padarytos
visapusiškos, detalios, išsamios ir motyvuotos išvados netaikyti BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatų visiems kasatoriams yra pagrįstos, nes iš bylos duomenų
matyti, kad įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, tiek susijusias su
nusikalstamos veikos pavojingumu ir sunkumu, tiek ir apibūdinančias šią veiką
padariusius asmenis, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas jiems nėra
jokio teisinio pagrindo. Įstatymo taikymo aspektu bausmės jiems paskirtos
nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir tokių bausmių paskyrimas
aiškiai neprieštarauja teisingumo principui, nes paskirtos galutinės beveik
minimalios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės.
Dėl
BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius
L. B., neginčydamas savo kaltės neteisėtai disponavus narkotine medžiaga
ir šios jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį,
skunde nurodo, kad jo baudžiamojoje byloje yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies
ir 2 dalies 2 punkto nuostatas bei jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę
sumažinti, nes teismai, jo nuomone, netaikydami jų, pasielgė neteisingai, o dėl
62 straipsnio 2 dalies 2 punkto – netinkamai išaiškino, kad taikant šio punkto
nuostatas būtinai reikia ne mažiau dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių,
skunde nurodydamas įvairias analogijas iš kitų įstatyminių normų.
Toks
jo kasacinio skundo argumentas neteisingas. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies
ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK
straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1
dalis).
BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir
nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta
švelnesnė negu įstatymo numatyta
bausmė. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą švelnesnės negu įstatymo
numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK
62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio
bylą, teisė, bet ne pareiga (kasacinė byla Nr. 2K-323/2008). BK 62 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali
paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu, be to, kad
kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi,
teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru
atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba
pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62
straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo
numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Iš
bylos medžiagos matyti, kad L. B. ne pats savu noru
atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė valstybės institucijoms ar
jų tarnautojams, o nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sulaikytas policijos
darbuotojų. Taigi L. B. šioje byloje taikyti BK 62
straipsnio 1 dalį nėra įstatyme nustatytų sąlygų visumos. Pagal BK 62
straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama
ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta
ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta
viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių,
numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Iš to išplaukia, kad,
sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų
pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios
aplinkybės. Tai buvo išsamiai išanalizuota ir patvirtinta teismų praktikoje
(kasacinės bylos Nr. 2K-740/2006, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008 ir kt.),
todėl neteisus kasatorius, kad užtenka šio straipsnio nuostatų taikymui, jog
būtų pripažinta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi viena iš
būtinų sąlygų yra ta, kad byloje turi būti nustatytos bent dvi kaltininko
atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, nustatė tik
vieną nuteistojo L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę –
prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto
nusikaltimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Daugiau jo atsakomybę
lengvinančių aplinkybių teismai nenustatė, o kasatoriaus skundo teiginys, kad neteistas,
dirba, nebaustas, yra išsituokęs ir gyvena su dviem mažamečiais vaikais,
kuriuos vienas prižiūri ir augina, o jei jam bus paskirta laisvės atėmimo
bausmė, jų nebus kam prižiūrėti, yra deklaratyvus ir nepagrįstas, nes iš bylos
medžiagos matyti, kad vaikus gali prižiūrėti ir jų motina bei seneliai, be to, šiuos
argumentus (jie buvo nurodyti ir jo apeliaciniame skunde) jau visapusiškai
ištyrė ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai bei motyvuotai pasisakė
savo sprendimuose. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo,
„kad tiek vaikų tėvas, tiek ir jų motina – šiuo atveju M. B., nors ir
gyvenanti atskirai, tačiau turi tokią pačią pareigą išlaikyti ir rūpintis savo
vaikais“. Taigi, nesant įstatyme numatytų sąlygų visumos, teismas negali net svarstyti L. B. švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo klausimo. Kartu atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į L. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį,
nusikaltimo pasekmes, jo asmenybę ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp
jų ir kasatoriaus skunde nurodomas, jam paskyrė BK 260
straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuoti jo padaryti nusikaltimai,
sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo minimalias bausmes. Esant tokioms
aplinkybėms, nuteistajam L. B. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį, juolab 2
dalies 2 punktą, ir skirti jam švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, bausmę nėra teisinio
pagrindo.
Dėl BPK 332 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius
Ž. Š. dar skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai
išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes nutartyje atskirai nepasisakė dėl jo
apeliacinio skundo motyvų, o motyvus nurodė tik dėl visų trijų kaltinamųjų
apeliacinių skundų. Toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Apeliacinės
instancijos teismas įpareigotas išsamiai išnagrinėti apelianto skundą ir nutartyje
pasisakyti dėl esminių skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip
reikalavimo pateikti detalius atsakymus į kiekvieną argumentą (BPK 332 straipsnio
3 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymai nereglamentuoja, kad nutarties
aprašomojoje dalyje būtų išanalizuoti apeliacinio skundo argumentai dėl
kiekvieno apelianto atskirai. Svarbu, kad būtų išdėstytos motyvuotos išvados dėl
esminių visų apeliantų skundų argumentų. Iš bylos duomenų matyti, kad
apeliantai Ž. Š., L. B. ir M. K. savo apeliaciniuose skunduose
prašė jiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir visi skunduose
nurodė beveik tuos pačius motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismas, jų nuomone,
nepagrįstai šių netaikė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje (T. 3.,
b. l. 192 – 196) jų skundai šiuo klausimu buvo išnagrinėti ir išdėstyti
kartu, tačiau motyvuose išsamiai pasisakyta ir dėl kiekvieno apelianto skundo
esminių argumentų, todėl laikyti, kad dėl to neišsamiai buvo išnagrinėtas
kasatoriaus Ž. Š. apeliacinis skundas, nėra jokio pagrindo.
Dėl
BK 92 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius
M. K. skunde nurodo, kad ankstesnių instancijų teismai nepagrįstai jam
netaikė nepilnamečių statuso ir todėl nesirėmė BK 92 straipsnio nuostatomis
skirdami jam bausmę.
Byloje
nustatyta, kad M. K. nusikalstamas veikas padarė sulaukęs 19 metų amžiaus,
dirbo, apibūdinamas teigiamai, psichologinio konsultavimo įstaigos išvadoje
nurodyta, kad jam būdingas asmenybės nebrandumas, nekritiškas požiūris į kitų
žmonių įtakas, silpnavališkas charakteris. Į visas šias aplinkybes teismas
atsižvelgė, skirdamas jam minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Bet
jos neduoda pagrindo laikyti, kad kasatorius nusikalto būdamas nepilnametis. Baudžiamojo
kodekso 80–94 straipsniai reguliuoja nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės
ypatumus. BK 81 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio skyriaus (nepilnamečių
atsakomybės ypatumų) nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos
padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. BK 92 straipsnis, kurio
nuostatas prašo jam taikyti kasatorius, nustato bausmės vykdymo atidėjimą
nepilnamečiui, o kadangi M. K. nusikalto turėdamas 19 metų, todėl visos šios
skyriaus nuostatos jam neturi būti taikomos (tarp jų ir BK 92 straipsnio).
Taigi,
nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų ankstesnių teismų sprendimų panaikinimo
ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai,
neperžengiant skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382
straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a :
Nuteistųjų
Ž. Š., L. B. ir M. K. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vladislovas
Ranonis
Vytautas
Masiokas
Rimantas
Baumilas