Civilinė byla Nr. 3K-3-27-611/2016

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02554-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. C. ieškinį atsakovams A. P. ir D. M. dėl įpareigojimo pašalinti pažeidimą; institucijos, teikiančios išvadą byloje, – Trakų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atstumą nuo gretimo sklypo, kuriuo gali būti sodinami medžiai, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti medžius, augančius jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), per 3 metrus nuo ribos su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovai yra gretimų žemės sklypų savininkai (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovas D. M. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pakeistas jo teisių perėmėja A. P.). Ieškovės teigimu, atsakovų žemės sklype pasodintos eglės užstoja šviesą jai priklausančiam žemės sklypui, vaizdą į ežerą, vaismedžių sodą, blogina jo būklę. Dalis augančių medžių yra pasodinti arčiau kaip 3 metrai nuo ieškovės žemės sklypo ribos, nesilaikant statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.09:2005), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338, 9 priedo „Namų sklypų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ 5.3 punkto reikalavimų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino, įpareigojo atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti medžius, augančius jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), per 3 metrus nuo bendros ribos su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo teismas nustatė, kad medžiai pasodinti 69–197 cm atstumu nuo kaimyninio sklypo ribas žyminčios tvoros; tvoros aukštis – 146 cm. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ginčo objektu esančios eglės sodintos maždaug prieš 13 metų, atsakovai šio fakto neginčijo.
6. Teismas sutiko su atsakovais, kad STR 2.02.09:2005 byloje netaikytinas, nes tuo metu, kai eglės buvo sodinamos, jis dar negaliojo. Nesant šalių ginčo dėl to, kad eglės pasodintos seniai, maždaug prieš 13 m., teismas sprendė, jog jas sodinant galiojo respublikinė statybos norma RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ (toliau – ir RSN 151-92), patvirtinta Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 (neteko galios nuo 2004 m. kovo 5 d.).
7. Pagal RSN 151-92 2.4 punktą vaismedžiai ir vaiskrūmiai nuo kaimyninių valdų ribų ir gatvės raudonosios linijos turi būti sodinami ne arčiau kaip: obelys, kriaušės, trešnės, riešutmedžiai ir kiti stambūs medžiai – 3 m; vyšnios, slyvos – 2 m; serbentai, agrastai, avietės ir kiti krūmai – 1 m. Šie atstumai galėjo būti keičiami šalių susitarimu, tačiau ieškovė neigia aplinkybę, kad buvo susitarta dėl kitokių atstumų, be to, byloje nėra duomenų, jog egzistavo rašytinis šalių susitarimas.
8. Teismas, pažymėjęs, kad ieškovui nebūtina nurodyti teisinio ieškinio reikalavimo pagrindo, konstatavo, kad ginčo medžiai, augantys atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pažeidė RSN 151-92 nuostatas, ir ieškinį patenkino.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą.
10. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs atsakovams ir vienai institucijai, teikiančiai išvadą byloje, nedalyvaujant, padarė proceso teisės pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
11. Kolegija atmetė atsakovės teiginį, kad medžiai (eglės) pasodinti daugiau nei prieš 20 metų (1980–1981 m.), kaip neįrodytą. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad jį rengiant likusios keturios aukštos eglės, kiti medžiai pašalinti, į jų vietas pasodinti jauni medeliai (ne aukštesni nei 2 m), šias aplinkybes patvirtino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad medžiai pasodinti labai seniai, tačiau tokie jo teiginiai nepatvirtina, kad tai buvo padaryta prieš 20 metų. Tokios išvados nepatvirtina ir aplinkybė, kad atsakovė žemės sklypo savininke tapo prieš 12 metų; sklypo įsigijimo dokumentuose duomenų apie medžius nėra.
12. Kolegijos vertinimu, byloje pateikta Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros išvada, kad visi atsakovų sklype pažeidžiant STR reikalavimus pasodinti želdiniai turi būti pašalinti, paneigia Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2012 m. rugsėjo 10 d. rašte nurodytą prielaidą, jog dalis eglių pasodinta daugiau nei prieš du dešimtmečius, galbūt iki žemės sklypų suformavimo. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog eglės sodintos maždaug prieš 13 metų, galiojant RSN 151-92, pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu.
13. Kadangi skundžiamas teismo sprendimas bus vykdomas CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka, medžių pjovimo tikslas – teismo sprendimo, įpareigojančio juos pašalinti, vykdymas, tai kolegija atmetė atsakovės argumentus dėl medžių pjovimo tikslo ir ieškovės teisių pažeidimo nenurodymo. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad medžiai atsakovų sklype pasodinti nesilaikant teisės aktuose nustatyto atstumo, t. y. rėmėsi imperatyviosiomis teisės normomis, todėl, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. O. ir kt. v V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010, kolegija sprendė, kad ieškovė neprivalėjo įrodyti, jog pažeistos jos (žemės sklypo savininkės) daiktinės teisės. Teismas, konstatavęs viešosios teisės normų (RSN 151-92) pažeidimą, neturėjo pareigos analizuoti, ar pažeistos ieškovės daiktinės teisės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nors ieškovė reikalavo pašalinti egles, teismai rėmėsi RSN 151-92 2.4 punktu, reglamentuojančiu vaismedžių ir vaiskrūmių sodinimo atstumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. N. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2001, išaiškino, kad RSN 151-92 2.4 punkto esmė – nustatyti ribojimus stambiems medžiams, kurie yra vaismedžiai. Tokios pozicijos laikytasi ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1121-538/2011.
2. Pagal RSN 151-92 1.1 punktą, šios normos reglamentuoja miestų ir gyvenviečių sodybų projektavimą, statymą ir įrengimą, todėl nagrinėjamo ginčo atveju jos netaikytinos.
3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros išvada, kuri padaryta remiantis STR 2.02.09:2005 9 priedo 5.3 punktu, nors šio STR 1 punkte apibrėžta, kad reglamentas taikomas rengiant detaliuosius planus ir projektuojant naują namą, taip pat rekonstruojamai arba kapitališkai remontuojamai namo daliai.
4. Ieškovė, pažeisdama CPK 178 straipsnį, neįrodė ieškinio pagrindo – kad ginčo eglės pasodintos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ieškovė neįrodė, kad eglės pasodintos mažiau nei prieš 20 metų, galiojant RSN ar STR reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra sprendė, kad eglės pasodintos maždaug prieš 13 metų. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo atsakovų pozicijas, kad eglės pasodintos daugiau nei prieš 20 metų, neįvertino nustatytos aplinkybės, jog kasatorė žemės sklypą įsigijo 2001 m., taigi medžių nesodino, realiai juos galėjo pasodinti buvęs savininkas dar iki įsigaliojant taikytoms teisės normoms.
5. Teismai neatsižvelgė į tai, kad Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2012 m. rugsėjo 10 d. raštas patvirtina, jog dalis eglių pasodinta daugiau nei prieš du dešimtmečius. Taip pat ieškovė nesikreipė į seniūniją dėl leidimų išpjauti medžius išdavimo.
15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, rėmėsi ne RSN 151-92 2.4 punktu, bet STR 2.02.09:2005 9 priedo 5.3 punktu. Iki 2004 m. kovo 5 d. galiojusių RSN 151-92 2.3 punkte buvo nustatyti atstumai nuo pastatų, inžinerinių tinklų, įrenginių iki medžių ir krūmų, kurių laja ne didesnė kaip 5 m; šioje normoje vartojamas bendrasis terminas „medis“, nepateikiama jokios nuorodos į jo rūšį.
2. Kasatorės nurodytoje 2001 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2001, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl RSN 151-92 2.4 punkto, bet ne dėl 2.3 punkto, kuriame reglamentuojami atstumai iki statinių, pvz., atramų (tvora pastatyta naudojant atramas). Be to, nėra aišku, kodėl teismas nustatytus atstumus taiko tik vaismedžiams, o ne kitiems medžiams. Kasatorės nurodytoje byloje spręstas tujų sodinimo klausimas, o nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl eglių, kurios išauga iki 20–60 m.
3. RSN 151-92 buvo pakeistas STR 2.02.09:2005, kuriame vaismedžiai neminimi, vartojamas terminas „medžiai“; jo aiškinimo klausimas byloje nekeliamas. Ieškovė pažymi, kad tiek iki 2004 m. kovo 5 d., tiek vėliau galiojo viešosios teisės normos, ribojančios medžių sodinimą iki sklypo ribos; šių normų reikalavimai privalomi visiems asmenims. STR 2.02.09:2005 nuostatos taikomos visiems asmenims, tvarkantiems žemės sklypą, turintį bendrą ribą su gretimu žemės sklypu.
4. Teismai nustatė ir įvertino reikšmingas bylos aplinkybes, valstybės institucijų paaiškinimus ir dokumentus, nustatė, kad ginčo medžiai pasodinti pažeidžiant viešosios teisės normas, blogina ieškovės sodo būklę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl stambių medžių sodinimo atstumo nuo kaimyninio sklypo ribos ir gatvės raudonosios linijos, galiojant RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“

16. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 buvo patvirtintos respublikinės statybos normos RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, kurios reglamentavo Lietuvos Respublikos miestų ir gyvenviečių sodybų projektavimą, statymą ir įrengimą, buvo privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su išvardyta veikla (RSN 151-92 1.1 punktas). Minėtos normos galiojo iki 2004 m. kovo 5 d.
17. RSN 151-92 2.4 punkte buvo įtvirtinta, kad vaismedžių ir vaiskrūmių sodinimo atstumai nuo kaimyninių valdų ribų ir gatvės raudonosios linijos turi būti ne arčiau kaip: obelys, kriaušės, trešnės, riešutmedžiai ir kiti stambūs medžiai – 3 m; vyšnios, slyvos – 2 m; serbentai, agrastai, avietės ir kiti krūmai – 1 metras. Kasacinis teismas, aiškindamas minėtą teisės normą, yra nurodęs, kad nors pirmajame šios normos punkto sakinyje paminėti stambūs medžiai, bet viso sakinio prasmė yra nustatyti ribojimus tiems stambiems medžiams, kurie yra vaismedžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2001). Šie teisės normomis nustatyti atstumai gali būti keičiami tik suinteresuotų asmenų susitarimu.
18. Taigi, minėto RSN 151-92 2.4 punkto norma nekalba apie kitokių, ne vaismedžių ar vaiskrūmių, sodinimo atstumus nuo kaimyninių valdų ribų ir gatvės raudonosios linijos. Tačiau situacija, kai stambaus vaismedžio sodinimui teisės aktu yra nustatytas atstumas nuo kaimyninio sklypo valdų ribos, o kitokių medžių, įskaitant miško medžius, kurie gali užaugti gerokai aukštesni ir platesni nei stambūs vaismedžiai, sodinimo nuo kaimyninio sklypo ribos atstumas nėra nustatytas, neatitinka nei logikos dėsnių, nei teisingumo ar protingumo principų, nes nebūtų pasiektas RSN 151-92 norma keliamas galutinis tikslas – tinkamai sureguliuoti ir užtikrinti kaimyninio sklypo valdos savininko interesus. Todėl siekiant užpildyti minėtą teisinio reguliavimo spragą, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įstatymo analogija, RSN 151-92 2.4 punkto norma dėl stambių vaismedžių sodinimo atstumo nuo kaimyninio sklypo ribos, kaip reguliuojanti panašaus pobūdžio teisinius santykius, taikytina ir kitokiems stambiems medžiams, užaugantiems tokio paties dydžio kaip stambūs vaismedžiai ir stambesniems. Minėtą aiškinimą patvirtina ir tai, kad vėliau ši teisinio reguliavimo spraga buvo pašalinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinus statybos techninį reglamentą STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“, kurio 9 priedo „Vienbučių gyvenamųjų namų valdų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ 5 punkto norma nustatė ne tik vaismedžių, vaiskrūmių, bet ir kitų medžių (5.3 punktas) sodinimo atstumus nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos.
19. Be to, RSN 151-92 2.4 punkto nuostatos turi būti taikomos, priešingai nei teigia kasatorė, ne tik projektuojant, statant ir įrengiant miestų bei gyvenviečių sodybas, bet ir iki RSN 151-92 įsigaliojimo įrengtoms miestų ir gyvenviečių sodyboms, tiek, kiek tai susiję su 2.4 punkte minimų naujų medžių sodinimu po RSN 151-92 įsigaliojimo (nuo 1993 m. vasario 1 d.). Kasacinio skundo argumentas, kad RSN 151-92 normos gali būti taikomos tik projektuojant, statant ir įrengiant miestų bei gyvenviečių sodybas, o vėliau jau nebetaikomos, prieštarauja RSN 151-92 1.1 punkte įtvirtintiems minėtų normų tikslams ir paskirčiai, todėl teisėjų kolegija jį atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
20. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad kasatorė medžius pasodino maždaug prieš 13 metų, t. y. maždaug 2001 metais, galiojant RSN 151-92. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais ir teismų nustatyta faktine aplinkybe apie kasatorės ginčo medžių pasodinimo laikotarpį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė RSN 151-92 2.4 punkto nuostatą, ją pagrįstai taikė nagrinėjamoje byloje ir įpareigojo kasatorę pašalinti medžius, pasodintus pažeidžiant šią nuostatą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

21. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimo klausimą kelia kasatorė, suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kurie aktualūs nagrinėjamoje byloje, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-373/2013).
22. Kasatorė, nesutikdama su bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teismų vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Taigi kasatorė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo medžių kasatorės sklype pasodinimo laikotarpiu, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Kasatorei išsamiais teisiniais argumentais nepagrindus pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ar netinkamo jų aiškinimo bei taikymo, šie argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacijos dalyko.
23. Kiti kasatorės argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

24. Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovas D. M. buvo pakeistas jo teisių perėmėja atsakove A. P., kuri 2014 m. kovo 24 d. žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo D. M. priklausiusią žemės sklypo ir jame esančių pastatų dalį. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, paliko skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, nepaisydamas įvykusio procesinio teisių perėmimo, nepatikslino bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CPK 48 straipsnio 2 dalimi, teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų A. P. ir D. M. 1393 Lt (403,44 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – lygiomis dalimis iš atsakovų A. P. ir D. M. 92 Lt (26,65 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patikslintina – ieškovės ir valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš D. M. teisių perėmėjos atsakovės A. P. Tokia išvada nelaikytina kasatorės padėties pabloginimu (CPK 353 straipsnio 3 dalis), nes ji yra tiesioginis civilinio proceso teisės normose reglamentuotas procesinio teisių perėmimo padarinys.
26. Netenkinus kasacinio skundo, atmestinas kasatorės prašymas dėl sumokėto žyminio mokesčio ir turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovės.
27. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 12,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos – priteisti ieškovei V. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 403,44 Eur (keturis šimtus tris Eur 44 ct) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 26,65 Eur (dvidešimt šešis Eur 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12,08 Eur (dvylika Eur 8 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Gražina Davidonienė

              Sigitas Gurevičius

              Andžej Maciejevski