Baudžiamoji byla Nr. 2K-191/2013

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00112-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.1; 1.2.19.4; 2.1.7.4; 2.1.3.6. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 9  d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M., nuteistojo Ž. Ž., jo gynėjo advokato E. A. Ž. ir nuteistojo A. V. gynėjo advokato G. Z. kasacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams septyniems mėnesiams, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams ir 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda; pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laiku be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

A. V. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį  30  MGL (3900 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės  subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda; pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laiku be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

S. M. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį 20  MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis, kuria Ž. Ž. ir A. V. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 1 dalį ir priimtas nuosprendis, kuriuo jie dėl šių kaltinimų išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat panaikinta Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalis dėl Ž. Ž. ir A. V. paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu ir nurodyta sumokėti baudas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

            Ž. Ž. ir A. V. nuteisti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos.

Ž. Ž. būdamas valstybės tarnautoju – Jonavos rajono savivaldybės tarybos nariu bei Sveikatos, ekologijos ir socialinių reikalų komiteto pirmininku (valstybės politiku), pasinaudodamas tarnybine informacija apie tai, kad „Sąjūdžio aikštės“ rekonstrukcijos darbų rangovas yra UAB „Statva“, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu atsakingu už šios aikštes rekonstrukcijos darbų vykdymą bei priežiūrą  paskirtas Jonavos rajono savivaldybės administracijos Remonto, ūkio ir statybos skyriaus vyriausiasis specialistas A. V., turintis administracinius įgaliojimus vykdomiems rekonstrukcijos darbams, žinodamas, kad UAB „Statva“ darbų vykdytojo S. M. žinioje statybvietėje yra UAB „Statva“ turtas – laikomos statybines medžiagos aikštės rekonstrukcijai, tinkamos ir reikalingos jo privačios namų valdos statybai (trinkelių klojimo pagrindui paruošti), naudodamasis savo užimamų pareigų svarba bei asmeniniais ryšiais su A. V. ir S. M., nuo 2009 m. balandžio 7 d. 13.37 val. iki 2009 m. balandžio 27 d. 14.25 val. keturis kartus kreipėsi į valstybės tarnautoją A. V. ir, pasinaudodamas  suteiktais tarnybiniais įgaliojimais, nurodė jam susitarti su S. M., kad šis iš „Sąjūdžio aikštės“ į jo namų valdą (duomenys neskelbtini), organizuotų nemokamą statybinių medžiagų pristatymą – ne mažiau, kaip 3840 kg žvyro skaldelės ir ne mažiau, kaip 5850 kg granito skaldos, taip pat nuo 2009 m. balandžio 16 d. 8.57 val. ir 2009 m. balandžio 27 d. 14.25 val., tarpininkaujant A. V. (kuris davė S. M. nurodymus išvežti jo žinioje buvusias kitas statybines medžiagas), Ž. Ž. kelis kartus skambino S. M. ir davė jam nurodymus pakrauti ir neatlygintinai pristatyti į jo gyvenamojo namo kiemą minėtą kiekį UAB „Statva“ priklausančios granito skaldos, kurios vertė 655,84 Lt. Šiais veiksmais Ž. Ž. tyčia šiurkščiai pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybės deklaruojamus teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, iškraipė valstybės institucijos – Jonavos rajono savivaldybės tarybos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino Jonavos rajono savivaldybės, kaip valstybės institucijos autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Jonavos rajono savivaldybė ir Lietuvos valstybė bei  turtinės 655,84 Lt žalos patyrė UAB „Statva“. A. V., būdamas valstybės tarnautoju, turinčiu administracinius įgaliojimus, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 2 dalies  3, 6, 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktų reikalavimus, siekdamas turtinės naudos kitiems asmenims, dėl Ž. Ž. užimamų pareigų svarbos bei asmeninių pažinčių sutikęs įvykdyti neteisėtą Ž. Ž. prašymą, viršydamas įgaliojimus 2009 m. balandžio pradžioje UAB „Statva“ darbų vykdytojui S. M. davė nurodymą neteisėtai pasinaudoti ir jam suteiktais įgaliojimais dėl Jonavos rajono savivaldybės bei UAB „Statva“ turto, nefiksuojant dokumentais pakrauti jo žinioje esančios nenaudotinos ne mažiau kaip 3840 kg žvyro skaldelės ir UAB „Statva“ transportu nuvežti bei neatlygintinai iškrauti Ž. Ž. gyvenamojo namo kieme, taip pat nuo 2009 m. balandžio 16 d. 8.57 val. iki 2009 m. balandžio 27 d. 14. 25 val. kelis kartus skambindamas telefonu davė nurodymus S. M. pakrauti ne mažiau kaip 5850 kg granito skaldos ir jas pristatyti į Ž. Ž. gyvenamojo namo kiemą (iškilus šių medžiagų iššvaistymo klausimams, nurodė bendrauti su pačiu Ž. Ž. ). Šiais veiksmais A. V. šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose įtvirtintus principus, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3-5 punktuose nustatytas pareigūno pareigas, valstybės deklaruojamus teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, iškraipė valstybės institucijos – Jonavos rajono savivaldybės funkcijas ir veiklos principus bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė Jonavos rajono savivaldybė ir Lietuvos valstybė.

S. M. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad išvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą. S. M., dirbdamas UAB „Statva“ darbų vadovu, pagal darbo sutartį privalėdamas organizuoti ir savarankiškai priimti reikalingus, techninio pobūdžio sprendimus atliekant „Sąjūdžio“ aikštės Jonavos mieste rekonstrukcijos darbus, taip pat UAB „Statva“ generalinio direktoriaus įsakymu paskirtas materialiai atsakingu asmeniu už statybines  medžiagas, naudojamas rekonstrukcijos darbams atlikti, 2009 m. balandžio pradžioje, gavęs A. V. nurodymą neteisėtai pasinaudoti jam suteiktais įgaliojimais dėl Jonavos rajono savivaldybės bei UAB „Statva“ turto, dėl A. V. suteiktų įgaliojimų kontroliuoti jo darbą, sutiko atlikti šiuos neteisėtus veiksmus ir nuo 2009 m. balandžio 7 d. 13.39 val. iki 2009 m. balandžio 9 d. 16.00 val. davė nurodymus UAB „Statva“ darbuotojams pakrauti ir sunkvežimiu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvežti jo žinioje buvusį turtą – savivaldybei priklausančios nenaudotinos ne mažiau kaip 3840 kg žvyro skaldelės (99,84 Lt vertės), ir neatlygintinai iškrauti Ž. Ž. namų valdoje, nuo 2009 m. balandžio 17 d., apie 9.59 val., ir 2009 m. balandžio 27 d., apie 16.00 val., davė nurodymą UAB „Statva“ darbuotojams Jonavoje, Sąjūdžio aikštėje pakrauti, sunkvežimiais „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nefiksuojant dokumentais, neatlygintinai išvežti jo žinioje buvusį UAB „Statva“ priklausantį turtą – ne mažiau kaip 5850 kg granito skaldos, kurios bendra vertė ne mažesnė kaip 655,84 Lt, ir neatlygintinai iškrauti Ž. Ž. namų valdoje. Šiais veiksmais S. M. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą turtą ir padarė UAB „Statva“ 655,84 Lt turtinę žalą.

Kasaciniais skundais nuteistasis Ž. Ž. ir jo gynėjas advokatas E. A. Ž. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Be to, nuteistasis Ž. Ž. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį.

Kasatoriai skunduose nurodo, kad buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 8 dalies, 50 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžiant ikiteisminio tyrimo metu Ž. Ž. ginti jo pasirinktam gynėjui. Tokią BPK įtvirtintą įtariamo ar kaltinamo asmens teisę garantuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies d punkto atitinkamos nuostatos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu Ž. Ž. savo gynėju pasirinko advokatą E. A. Ž., kuris pateikė tai patvirtinantį advokato orderį. Ikiteisminį tyrimą organizuojantis Kauno apygardos prokuratūros prokuroras R. G. 2010 m. kovo 16 d. nutarimu, vadovaudamasis BPK 49 straipsniu, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsniu, nušalino gynėją advokatą E. A. Ž. tuo pagrindu, kad jis, kaip įtariamojo gynėjas, atstovauja savo sūnui Ž. Ž. Taip prokuroras pažeidė BPK 49 straipsnio nuostatas, suteikiančias teisę nušalinti gynėją tik tais atvejais, kai šis naudoja neteisėtas gynybos priemones, nors to nebuvo, taip pat nebuvo ir BPK 61 straipsnio 1 dalyje nurodytų advokato ar jo padėjėjo nušalinimo pagrindų. Be to, prokuroras dėl advokato nušalinimo turėjo rašytiniu motyvuotu pareiškimu kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, o to nepadaręs nesilaikė procesinės tvarkos, viršijo prokuroro įgalinimus bei kompetenciją. Prokuroras taip pat pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir BPK 45 straipsnyje nustatytą pareigą išaiškinti įtariamo asmens procesines teises bei užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Taip prokuroras pademonstravo šališkumą. Dėl nurodytų aplinkybių buvo neteisėtai suvaržyta įstatymų garantuojama įtariamojo Ž. Ž. teisė gintis per savo pasirinktą advokatą, o E. A. Ž. negalėjo dalyvauti procese ir veiksmingai užtikrinti įtariamajam įstatymų garantuojamos gynybos (BPK 48 straipsnis), todėl ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įrodymams keliamų reikalavimų (nes gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, neteisėtai, o todėl ir jų patikrinimas negalimas). Be to, byla teisiamajame posėdyje nagrinėta esant neteisėtai situacijai – kitam esminiam BPK pažeidimui, trukdančiam nagrinėti bylą (BPK 234 straipsnio 2 dalis), nes kaltinamasis aktas aiškiai neatitiko BPK 219 straipsnio 6 punkto reikalavimų dėl jame nenurodyto fakto, kad ikiteisminio tyrimo metu Ž. Ž. iš tiesų negynė advokatas, kai gynėjo dalyvavimas buvo būtinas (nes kiti įtariamieji viso tyrimo metu gynėjus turėjo). Pasak kasatorių, taip prokuroras slėpė esmę, jog po E. A. Ž. nušalinimo joks kitas gynėjas negalėjo įtariamajam atstovauti (apie kitų gynėjų paslaugų atsisakymą įtariamojo apklausos protokole pažymėjo ir advokatas A. Š. ). Dėl visų šių priežasčių, pasak kasatorių, baudžiamoji byla (ikiteisminio tyrimo medžiaga) negalėjo būti perduota teismui ir jame nagrinėjama.

Kasatorių manymu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas R. Š. taip pat buvo šališkas – akivaizdžiai priklausomas nuo prokuroro R. G. (nepagrįstai ir atkakliai siekusio nušalinti nuteistojo pasirinktą gynėją, veikusio priešingai nei BPK 45 straipsnyje nurodytos jo pareigos) pozicijos, nes atmetė kaltinamojo Ž. Ž. ir jo gynėjo advokato E. A. Ž. pareikštą nušalinimą šiam prokurorui. Iš to, kad teisėjas R. Š. nesudrausmino prokuroro R. G., atsisakiusio pasakyti savo nuomonę (svarbią proceso dalyviams) dėl jam pareikšto nušalinimo ir palikusio tai spręsti teismui, kasatoriai sprendžia, jog  buvo iš anksto aišku, kokia nutartis bus priimta. Kasatoriai pažymi, kad apeliaciniame skunde, vadovaudamiesi BPK 318 straipsnio 4 dalimi, nurodė prieštaravimus dėl nutarties, kuria atmestas jų prašymas nušalinti R. G., ir prašė šią nutartį pripažinti nepagrįsta ir neteisėta.

Kasatoriai pažymi, kad už BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (BK 184 straipsnio 5 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pradinis kaltinimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį prokuroro prašymu, o ne pagal nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimą (ar skundą), teisme buvo pakeistas į kaltinimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Pats UAB „Statva“ generalinis direktorius J. R. teisme paaiškino civilinį ieškinį pasirašęs būdamas suklaidintas ikiteisminio tyrimo pareigūnės (tyrėjos), kuri šį ieškinį surašė nurodžiusi klaidingus iš statybvietės išvežtų statybinių medžiagų (žvyro) kiekio ir vertės apskaičiavimus, o UAB „Statva“ nepatyrė žalos, netgi turėjo naudos, nes sutaupė atliekų išvežimo kaštų sąskaita. Esant tokioms aplinkybėms byla turėjo būti nutraukta (baudžiamoji atsakomybė negalėjo būti taikyta), todėl nuosprendžiai neteisėti.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas šių padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, neanalizavo ir tinkamai nevertino, todėl pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Į argumentus dėl prokuroro R. G. neteisėtų veiksmų bei šališkumo teismas pateikė abstrakčius paaiškinimus apie prokuroro pareigas, gynėjo pagalbą teisingumo tikslais ir pan. Gynėjo kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl gynėjo nušalinimo pasekmių (aiškinant Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatas) motyvuojamos ir teiginiu, jog šiuo konkrečiu klausimu trūkstant teismų praktikos negalima konstatuoti, kad būtų esmingai pažeistos įtariamojo ar kaltinamojo bei gynėjo teisės. Taip teismas ne tik pripažino, kad Ž. Ž. ir jo gynėjo E. A. Ž. skundas nėra tinkamai išnagrinėtas, bet ir problemą dėl Advokatūros įstatymo 25 straipsnio išaiškinimo nebuvimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje. Kasatorių manymu, nepagrįstai atmesti apeliacinio skundo argumentai ir dėl teisėjo R. Š. šališkumo. Kasaciniuose skunduose kritikuojamos ir kitos apeliacinės instancijos teismo išvados: dėl BPK 49 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio nuostatų aiškinimo, kurios esą neturi ryšio su bylos aplinkybėmis (nes tokių nėra); dėl aplinkybių, susijusių su BPK 219 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kurios buvo ignoruotos (nes joks advokatas po E. A. Ž. nušalinimo realiai nedalyvavo, tuo tarpu gynėjo dalyvavimas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą buvo būtinas, o Ž. Ž. kiekvieną kartą išreiškus nesutikimą būti ginamam kito advokato ir pareiškus norą turėti savo pasirinktą gynėją, advokatas A. Š. pripažindavo, kad jis neturi teisės Ž. Ž. ginti prieš jo valią, ir išeidavo); dėl proceso negalimumo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsakyta (nagrinėjant A. V. gynėjo apeliacinį skundą), kad ši veika nenurodyta BPK 407 straipsnio 1 dalyje ir todėl tai nėra privataus kaltinimo byla (tačiau apeliacinis skundas argumentuojamas BK 184 straipsnio 5 dalies taikymu).

Be to, nuteistasis Ž. Ž. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, apėmimo būdu subendrindamas jam paskirtas bausmes, netinkamai taikė BK 63 straipsnio 2 dalį, nes iš tiesų bausmės buvo sudėtos; apeliacinės instancijos teismas dėl šios apeliacinio skundo dalies nepasisakė, nors skirtas baudas panaikino (tačiau kitu pagrindu). Pasisakydamas dėl civilinio ieškinio apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje akivaizdžiai pripainiojo, nes vieną kartą krautuvo GEHL SL  krovimo kaušo talpą (tūrį) nurodo teisingai, t. y. kad tūris yra 0,3 kub. m, kitą kartą jau nurodo kaušo tūrį didesnį – 0,43 kub. m.

 Kasaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas G. Z. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad A. V. nepagrįstai nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Kasatorius nurodo, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nuteistojo tyčią, teismų išvados dėl jo veiksmų tėra prielaidos, nuosprendžiai grindžiami tik A. V. kaltinančiais įrodymais ir neatsižvelgta į jį teisinančius duomenis, abejonės neaiškintos kaltinamojo naudai; o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma. Kasaciniame skunde aptariamos BPK 1 straipsnio 1 dalyje, 44 straipsnio 6 dalyje, BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintos nuostatos, kurias teismai esą taip pat pažeidė.

Kasatoriaus manymu, nuteistojo A. V., kuris kaltu neprisipažino, parodymus (duotus pirmosios instancijos teisme) teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė (įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės), tuo tarpu jo nurodytų aplinkybių nepaneigia liudytojų V. Š. bei V. P., V. C., R. G., G. Š., nuteistųjų Ž. Ž., S. M. parodymai (jie cituojami kasaciniame skunde), byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių, operatyvinėmis priemonėmis gautų vaizdo įrašų duomenys. Šie bylos įrodymai patvirtina, kad A. V. įgaliojimų neviršijo, nurodymų S. M. nedavė ir nekurstė šio perleisti turtą, o prašė tik padėti geram žmogui ir telefonu su juo kalbėjo tik dėl medžiagų transportavimo. Svarbu ir tai, kad S. M. nebuvo pavaldus A. V., todėl, jei nebūtų (kaip prašytas) padėjęs, tai nieko nebūtų atsitikę. Taigi S. M. (pagal jo paties parodymus) savarankiškai priėmė sprendimą nereikalauti apmokėjimo už medžiagas ir neįformino dokumentų (nes viskas vyko greitai). Vertindamas minėtų asmenų nurodytas aplinkybes kasatorius mano, kad A. V. veiksmai (dėl prašymo padėti, kai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo kalbama daryti ką nors neatlygintinai) galėtų būti vertinami tik kaip valstybės tarnautojo etikos pažeidimas, dėl kurio taikytina tik drausminė atsakomybė. Tuo tarpu teismų išvados apie tai, kad A. V. sukurstė ir palenkė S. M. padaryti nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas dėl išdėstytų argumentų (susijusių su parodymų vertinimu) nepasisakė.

Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai rėmėsi nuteistojo A. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (T. 6, b. l. 58-59), nes jis pats teisiamajame posėdyje nurodė, kad šiuos parodymus davė nedalyvaujant gynėjui, STT tyrėjos R. M. įtikintas (jam nepaaiškinta, kad advokatas reikalingas, buvo pažadėta, kad nieko nebus) ir neįsigilinęs į parodymų, užrašytų tyrėjos, turinį, pasirašė protokolą. Be to, iš A. V., apklausto kaip įtariamojo, parodymų, negalima spręsti, jog jis suvokė veiksmų pavojingumą, peržengė įgalinimų ribas ir žinojo ar numatė, kad už statybines medžiagas nebus atsiskaityta ir kad dėl to gali atsirasti kokia nors žala; vadinasi, nesant tyčios nėra ir BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Tai, kad A. V. su Ž. Ž. telefonu kalbėjo tik dėl statybinių medžiagų transportavimo ir dokumentų nematė, rodo ir byloje esantys telefoninių pokalbių metu užfiksuoti duomenys. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde buvo išdėstytas šių pokalbių turinys, tačiau nei jų, nei V. Š. su V. P. pokalbių (juose kalbėta apie medžiagų įsigijimą) apeliacinės instancijos teismas tinkamai nevertino, nepasisakė dėl jų esmės (pasak kasatoriaus, ne A. V., o V. Š. veikė įgyjant medžiagas).  

Kasatorius teigia, kad 2011 m. gruodžio 1 d. teisiamojo posėdžio metu apklausto UAB „Statva“ generalinio direktoriaus J. R. parodymai patvirtina ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos R. M. neobjektyvumą; pagal J. R., jo vadovaujama bendrovė išlaidų neturėjo, jai net naudinga, kad buvo išvežtas senas žvyras. Be to, UAB „Statva“ (atstovas) neprašė pradėti ikiteisminio tyrimo, informaciją apie galimus trūkumus gavo iš tyrėjos, kuri ir parengė ieškinį, reikalavo apskaičiuoti, kiek kainuoja žvyro iškasimas, pakrovimas ir išvežimas į sąvartyną. Šių aplinkybių teismai nevertino, nors iš jų turėjo padaryti išvadą, kad  UAB „Statva“ (kuri skundo nepateikė) turtas neišvaistytas, nei ši bendrovė, nei Jonavos savivaldybė ar valstybė žalos nepatyrė. Taigi A. V. nesiekė turtinės naudos sau ar kitiems asmenims, nesuvokė ir nesuprato, kad gali kokia nors žala atsirasti.

Kasatorius pažymi, kad A. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, tačiau prokuroro prašymu, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, teisiamajame posėdyje kaltinimas buvo pakeistas dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių ir A. V. veika kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nurodo, kad atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nagrinėjamoje byloje nebuvo galima, byla turėjo būti nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes pagal BPK 167 straipsnį dėl tokios veikos ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas, o šioje byloje nėra nei skundo, nei pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra dokumento, patvirtinančio, jog UAB „Statva“ ar jos atstovas prašė pradėti ikiteisminį tyrimą, be to, atsižvelgtina į minėtus J. R. paaiškinimus dėl civilinio ieškinio; visa tai rodo, kad nėra nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo valios išreiškimo pradėti baudžiamąjį persekiojimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-284/2008). Taigi buvo iš esmės pažeistos BPK nuostatos (byla išnagrinėta nesant nukentėjusiojo skundui). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakydamas šiais klausimais netinkamai aiškino minėtas įstatymo nuostatas (susijusias su patraukimu baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 1 dalį), nurodydamas, kad BPK 407 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnyje, todėl tai nėra privataus kaltinimo byla. Iš tikrųjų BK 184 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir bylą jam nutraukti.

Nuteistasis S. M. nurodo, kad abiejų instancijų teismai neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai taikė BK 184 straipsnio nuostatas, taip neužtikrino ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamo asmens teisės į teisingą ir nešališką teismą. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo – dėl įrodytumo ir veikos kvalifikavimo, taip padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Argumentuodamas šiuos teiginius kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą ir bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.  Kasatoriaus manymu, teismai, nors ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“, tačiau šio nutarimo nuostatų nesilaikė. BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu gali būti įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą (Nutarimo 10 p.). Teismai nuosprendžiuose konstatavo, kad jis (S. M.) dirbo UAB „Statva“ darbų vadovu ir pagal pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį buvo materialiai atsakingas už UAB „Statva“ turtą atliekant „Sąjūdžio aikštės“ Jonavoje rekonstrukcijos darbus, bet šios aplinkybės, reikšmingos veikos kvalifikavimui, nevertino ir į ją neatsižvelgė. Kasatorius teigia, kad jis, būdamas materialiai atsakingu už įmonės turtą, neatitinka jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 184 straipsnyje, nurodytų subjekto požymių, o turtas nėra nusikaltimo dalykas, vadinasi, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y.  jo veika pagal BK 184 straipsnio 1 dalį kvalifikuota netinkamai.

Kasatorius teigia, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį pradėtas pažeidžiant BPK 167, 409 straipsnių nuostatas, nes dėl nurodytos veikos ikiteisminis tyrimas gali vykti tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Tuo tarpu byloje nėra nė vieno dokumento, patvirtinančio, jog UAB „Statva“ ar jos atstovas būtų prašęs pradėti ikiteisminį tyrimą, nebuvo gautas ir prokuroro reikalavimas. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas raštas, kad UAB „Statva“ civilinio ieškinio nereikš ir kasatoriui pretenzijų neturi. Civilinio ieškovo UAB „Statva“ generalinis direktorius J. R. 2011 m. gruodžio 1 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pretenzijų dėl kasatoriaus veiksmų neturi, įmonei nepadaryta jokia žala, o ieškinį surašė ir jam pasirašyti nurodė tyrėja. Nukentėjusiųjų apklausos protokolai, jų pripažinimas nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais bei jų prašymai priteisti atitinkamas sumas teismų praktikoje nėra laikomi skundais ir jų valios išreiškimais pradėti baudžiamąjį persekiojimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-284/2008). Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, byla turėjo būti nutraukta (baudžiamasis procesas negalimas), tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Nors apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroro prašymu (BPK 256 straipsnis) kaltinimas pakeistas į BK 184 straipsnio 1 dalį dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pradedant procesą dėl turto išvaistymo nebuvo pažeisti BK ir BPK reikalavimai, ir tai motyvavo neteisingu BPK 407 straipsnio nuostatų aiškinimu, nes šiame straipsnyje (privataus kaltinimo bylos) nėra nurodytos BK 184 straipsnyje numatytos veikos. Be to, nebuvo ir BPK 167, 409 straipsniuose nurodytų sąlygų, kurioms esant galimas perėjimas iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, nesilaikydami nurodytų BPK ir BK normų, priėmė neteisėtus nuosprendžius.

Atsiliepime į nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis prašo nuteistojo S. M. kasacinio skundo dalį dėl bylos nutraukimo atmesti, nuteistojo Ž. Ž. ir jo gynėjo advokato E. A. Ž. ir nuteistojo A. V. gynėjo advokato G. Z. kasacinius skundus tenkinti ir panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio 1 dalies, 407 straipsnio, 409 straipsnio 1 dalies, BK 184 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos baudžiamasis procesas vyksta nukentėjusiojo valia, nukentėjusiajam priklauso ir iniciatyva pradėti ikiteisminį tyrimą. Byloje 2010 m. birželio 1 d. nutarimu civiliniu ieškovu pripažintas UAB „Statva“ generalinis direktorius J. R., tačiau nėra nė vieno dokumento, patvirtinančio, jog UAB „Statva“ ar jos atstovas būtų prašęs pradėti ikiteisminį tyrimą, nebuvo gauta jokių nukentėjusiųjų skundų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nukentėjusiųjų apklausos protokolai, jų pripažinimas nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais bei jų prašymai priteisti atitinkamas sumas nėra laikomi skundais ir jų valios išraiška pradėti baudžiamąjį persekiojimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-284/2008). Tokiu atveju, kai nėra pateiktas nukentėjusiojo skundas, minėtos nusikalstamos veikos atvejais prokuroras turi teisę pateikti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. BPK 167 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu, jei nusikalstamos veikos, numatytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje, turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų interesų. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Nuteistieji Ž. Ž. ir A. V. pirmosios instancijos teisme iki kaltinimo pakeitimo buvo kaltinami pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, o nuteistasis S. M. – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Tokie kaltinimai nepriskiriami privataus - viešojo kaltinimo ar privataus kaltinimo bylų rūšiai. Pirmosios instancijos teisme prokuroras BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prašydamas pakeisti S. M., Ž. Ž. ir A. V. kaltinimą, nurodant esmines skirtingas faktines aplinkybes ir perkvalifikuojant nusikalstamas veikas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, privalėjo išspręsti klausimą, ar nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 184 straipsnio 1 dalyje, pagal nustatytas faktines aplinkybes yra visuomeninės reikšmės požymių. Nesant tokio požymio, prokuroras privalėjo nuspręsti, ar nusikalstama veika yra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų interesų. Atsiliepime teigiama, kad minėtame prokuroro prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nėra išreikšta valstybinio kaltintojo valia tęsti baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos, turinčios visuomeninės reikšmės požymių, ar dėl to, kad nusikalstama veika yra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų interesų, o byloje nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimo pradėti baudžiamąjį procesą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nėra. Taigi, paaiškėjus BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, neteisingai taikytos BPK normos ir baudžiamoji byla pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nenutraukta. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir bylą išnagrinėjo nesant nukentėjusiojo skundui, o apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas aukščiau nurodytomis BK ir BPK nuostatomis, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Dėl to, prokuroro manymu, teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir naikintini (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Prokuroras nurodo, kad dėl kitų kasacinių skundų argumentų atsiliepime nepasisako, nes jie nėra esminiai, palyginti su nurodytais BPK pažeidimais.

Nuteistojo Ž. Ž., jo gynėjo advokato E. A. Ž., nuteistojo A. V. gynėjo advokato G. Z. ir nuteistojo S. M. kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumu ir bylos nutraukimu pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą

Kasatorių teiginiai apie tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pažeidžiant BPK nuostatas, byla dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos turėjo būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (nes nėra nukentėjusiojo ar jo atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo), atmestini.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, prokurorui gavus ikiteisminio tyrimo įstaigos pranešimą apie šią nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtarti Ž. Ž. ir A. V. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir surinkus daugiau duomenų, vyko tyrimas dėl su tuo pačiu įvykiu susijusios BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padaryme įtarti dalyvavę Ž. Ž. ir A. V., o vėliau organizuotas ikiteisminis tyrimas ir dėl S. M. padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taigi ikiteisminis tyrimas pradėtas (ir vyko) teisėtai, pagal BPK 166 straipsnio nuostatas. Baigus ikiteisminį tyrimą  byla perduota nagrinėti teismui kaltinant Ž. Ž. ir A. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimu tarnyba siekiant turtinės naudos) ir 178 straipsnio 2 dalį (turto pagrobimu bendrininkų grupe, įsibraunant į saugomą teritoriją), S. M. – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (atviru turto pagrobimu, veikiant bendrininkų grupe su Ž. Ž. ir A. V.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2011 m. gruodžio 7 d. teisiamajame posėdyje prokuroras, BPK 256 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta tvarka, pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, pagal kurį Ž. Ž. ir A. V. veikos dėl svetimo turto pagrobimo (BK 178 straipsnio 2 dalis) perkvalifikuotos į BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, S. M. – į BK 184 straipsnio 1 dalį; nurodytos veikų faktinės aplinkybės skirtingos tuo, kad ankstesniame kaltinime aprašyti veiksmai, susiję su UAB „Statva“ priklausančių medžiagų neatlygintinu perleidimu ir pristatymu į Ž. Ž. namų valdą, traktuojami ne kaip turto pagrobimas, o kaip iššvaistymas, kurį S. M. sukurstė (palenkė) padaryti, tarnybine padėtimi piktnaudžiaudami siekiant turtinės naudos, Ž. Ž. ir A. V., o pastarasis atitinkamai nusikalstamai veikė sukurstytas (palenktas) Ž. Ž. Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas Ž. Ž. ir A. V. pripažino kaltais pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, S. M. – pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį pakeitė konstatavęs, kad Ž. Ž. ir A. V. veikos sukurstant iššvaistyti svetimą turtą (BK 24 straipsnio 5 dalis) ir taip dalyvaujant šios veikos (BK 184 straipsnio 1 dalis) padaryme, reiškia jų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos, t. y. sudaro BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėtį, todėl Ž. Ž. ir A. V. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 1 dalį išteisino. Taigi Ž. Ž. ir A. V. nuteisti pagal 228 straipsnio 2 dalį, S. M. – pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, nėra privataus kaltinimo byla. BPK 407 straipsnyje išvardytos nusikalstamos veikos, dėl kurių procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimas; šiame straipsnyje turto išvaistymas (BK 184 straipsnis) nenurodytas, taigi dėl šios veikos procesas vyksta ne pagal BPK XXX skyriuje (407–417 straipsniuose) numatytas privataus kaltinimo bylų proceso nuostatas. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama apie minėtų BPK normų taikymo pažeidimus.

BPK 167 straipsnyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (ir kitų šiame straipsnyje nurodytų) pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl kitų nusikalstamų veikų, BPK 166 straipsnyje nustatyta tvarka, tuo tarpu kaltinimas į BK 184 straipsnio 1 dalį pakeistas prokuroro prašymu teisminio nagrinėjimo metu. Už BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagal BK 184 straipsnio 5 dalį, asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. BPK nenumato, kokia forma prokuroro reikalavimas turi būti išreikštas, antra vertus, prokuroro prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Pažymėtina, kad ir BPK 167 straipsnio 2 dalyje prokuroro reikalavimo forma nėra apibrėžta, t. y. BPK nenumato, kokiu procesiniu dokumentu prokuroras gali (privalo) išreikšti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą; nagrinėjamu atveju – minėtame 2011 m. gruodžio 7 d. teismui pateiktame prokuroro prašyme dėl kaltinimo pakeitimo buvo išreikšta prokuroro valia tęsti baudžiamąjį procesą. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis procesas vyko ne tik dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, bet ir dėl kitų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, už kurių padarymą ir nuteisti Ž. Ž. bei A. V. Nustatyta, kad jų veikos ir S. M. inkriminuotas svetimo turto iššvaistymas tiesiogiai susijusios viena su kita, jos padarytos siekiant to paties rezultato; tai, kad Ž. Ž. neteisėtai gavo turtinę naudą, lėmė tiek jo ir A. V. veikimas piktnaudžiaujant tarnyba, tiek S. M. veikimas iššvaistant svetimą turtą, kurį jis padarė paveiktas A. V. Be to, nepaisant kasaciniuose skunduose minimų UAB „Statva“ generalinio direktoriaus J. R. paaiškinimų, objektyviais bylos duomenimis nustatyta reali turtinė žala, kuri buvo padaryta bendrovei „Statva“ (abiejų instancijų teismų sprendimuose šiuo klausimu išdėstytos argumentuotos išvados).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad baudžiamasis procesas vyko iš esmės nepažeidžiant BPK nuostatų ir nutraukti bylą pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas sąlygas nėra pagrindo.   

Dėl Ž. Ž. ir E. A. Ž. kasacinių skundų argumentų, susijusių su gynėjo nušalinimu

Nuteistasis Ž. Ž. ir jo gynėjas E. A. Ž. kasaciniuose skunduose nurodo, kad dėl BPK normose įtvirtintų įtariamo (ar kaltinamo) asmens teisių būti ginamam jo pasirinkto gynėjo (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnio 2 dalis), o kartu – ir rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu byloje surinkti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų. Be to, pasak kasatorių, gynėjo nušalinimo klausimo išsprendimas liudija ir prokuroro R. G., dalyvavusio šios bylos procese, bei teisėjo R. Š., nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. G. 2010 m. kovo 16 d. nutarimu nuo dalyvavimo procese buvo nušalintas įtariamojo Ž. Ž. pasirinktas gynėjas advokatas E. A. Ž. , be to, nutarta kviesti ir paskirti įtariamajam kitą gynėją. Priimdamas sprendimą dėl gynėjo nušalinimo prokuroras nurodė, kad gynėjas yra įtariamojo tėvas, todėl pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnį neturi teisės būti jo atstovu, ir vertino tai kaip neteisėtą gynybos priemonę, kuri nurodyta BPK 49 straipsnio 1 dalyje. BPK 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka Ž. Ž. apskundus šį nutarimą, 2010 m. gegužės 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi skundas (pareiškimas) buvo atmestas. Be to, bylą nagrinėjant teisme, Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjo R. Š. 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi (priimta vadovaujantis BPK 59 straipsniu, 61 straipsnio 2 dalimi, 270 straipsniu) buvo patenkintas prokuroro R. G. prašymas dėl Ž. Ž. gynėjo E. A. Ž. nušalinimo, kartu nutarta skirti kaltinamajam Ž. Ž. kitą gynėją. Kauno apygardos teismui išnagrinėjus Ž. Ž. ir E. A. Ž. skundą dėl minėtos nutarties, ji buvo panaikinta, o prokuroro prašymas dėl gynėjo nušalinimo atmestas. Taigi laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2011 m. sausio 13 d. kasatoriui Ž. Ž. neatstovavo jo pasirinktas gynėjas E. A. Ž., tačiau galimybė turėti kitą gynėją buvo užtikrinta, o nuo 2011 m. vasario 2 d. bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme, po to – ir apeliacinio proceso metu Ž. Ž. gynė jo pasirinktas gynėjas E. A. Ž. Pažymėtina tai, kad, kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, nedalyvaujant kasatoriaus pasirinktam gynėjui ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta įrodymų, lėmusių jo baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimą, o teisme visi įrodymai ištirti kasatorių ginant jo pasirinktam gynėjui E. A. Ž. Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad dėl gynėjo nušalinimo esminių BPK normų, reglamentuojančių įtariamojo (kaltinamojo) asmens teisę į gynybą, pažeidimų nebuvo padaryta, byloje surinkti įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, nes gauti teisėtai, įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad, anot kasatorių, prokuroras, nušalindamas gynėją, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą (šiame straipsnyje kalbama apie bylų nagrinėjimą teisme) ar nesilaikė BPK 45 straipsnyje nustatytos pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti (kasatorius, jo gynėjas teikė skundus dėl jų procesinių teisių, jie buvo nagrinėjami). Be to, vertinant susidariusią teisinę situaciją dėl gynėjo nušalinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis klausimas buvo sprendžiamas BPK nustatyta tvarka ir, kaip pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalies turinio (kad advokatas neturi teisės būti atstovu ar gynėju byloje, iškeltoje jo tėvams, sutuoktiniui, vaikams, broliams ir seserims) probleminis aiškinimas turėjo reikšmės tam, kad prokuroras, teisėjas priėmė sprendimus nušalinti tokį gynėją (įtariamojo (kaltinamojo) tėvą). Taigi, paminėtų procesinių sprendimų priėmimas savaime nereiškia prokuroro ar teisėjo šališkumo, apie kurį nurodoma nuteistojo Ž. Ž. ir jo gynėjo E. A. Ž. kasaciniuose skunduose, o kasatorių teiginiai apie bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo R. Š. šališkumą dėl esą jo priklausomumo (palankumo) nuo prokuroro R. G. pozicijos tėra subjektyvios interpretacijos, dėl kurių nepagrįstumo argumentuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Kasatoriai teigia ir tai, kad kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio 6 punkto reikalavimų, o dėl to buvo padarytas BPK 234 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Tai kasatoriai sieja su prieš tai minėtomis Ž. Ž. gynybos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybėmis ir grindžia tuo, kad esą prokuroras slėpė esmę, t. y. kad po E. A. Ž. nušalinimo joks kitas gynėjas negalėjo Ž. Ž. atstovauti, pats paskirtasis advokatas A. Š. pažymėjo, kad ginamasis atsisako jo paslaugų. Tuo remdamiesi kasatoriai mano, kad byla negalėjo būti nagrinėjama teisiamajame posėdyje.

BPK 219 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją. Tai ir buvo nurodyta kaltinamajame akte, kuriame parašyta, kad įtariamąjį Ž. Ž. gynė advokatas A. Ž.; kad 2010 m. kovo 16 d. Kauno apygardos prokuratūros ONKTS prokuroras R. G. nutarimu nušalino įtariamojo Ž. Ž. advokatą A. E. Ž.; kad 2010 m. balandžio 30 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos ITS vyr. specialistės R. M. nutarimu įtariamajam Ž. Ž. paskirtas advokatas A. Š. Kitos konkrečios aplinkybės – kada, kokius proceso veiksmus atliekant ir pan. dalyvavo atitinkamas gynėjas, užfiksuotos teismui perduotoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Taigi, kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nėra pagrindo pripažinti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 6 punkto reikalavimų, dėl to ir kitų BPK normų (BPK 234 straipsnio 2 dalies) pažeidimų, trukdančių bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nepadaryta.  

Dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo

Nuteistojo A. V. gynėjas ir nuteistasis S. M. kasaciniuose skunduose nurodo, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pasak A. V. gynėjo, bylos įrodymai nepatvirtina nuteistojo tyčios piktnaudžiauti tarnyba siekiant turtinės naudos bei žalos atsiradimo fakto (BK 228 straipsnio 2 dalis), nepagrįstai buvo remiamasi ikiteisminio tyrimo metu duotais A. V. parodymais, o jo paaiškinimai, duoti teisme, nemotyvuotai atmesti, dėl to nuosprendžiai paremti prielaidomis, pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, nuostatos (jose apibrėžta BPK paskirtis, pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, pagal kurias atsako tik kaltas asmuo, kurio kaltė ir padaryta nusikalstama veika įrodyta BPK nustatyta tvarka). S. M. manymu, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas ir netinkamas BK 184 straipsnio taikymas lėmė tai, kad nebuvo užtikrintas BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų (asmens teisės į nešališką teismą ir nepriklausomą teismą) įgyvendinimas.

Pirmiausia pažymėtina, kad bendrųjų, pagrindinių BPK ir BK nuostatų, apie kurias nurodoma kasaciniuose skunduose, įgyvendinimas pasiekiamas tinkamai taikant konkrečias baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės normas. Įrodymų vertinimą, kurį kritikuoja kasatoriai, reglamentuoja BPK 20 straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinių skundų teiginiai dėl šių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų – nepagrįsti ir, priešingai negu teigia kasatoriai, faktinės aplinkybės, sudarančios nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų, ištirtų teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris iš naujo įvertino visus turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai įrodymus, išsamiai aptarė bylos aplinkybes (tiek teisinančias, tiek kaltinančias) ir motyvuotai, remdamasis įrodymų visuma, paneigė nuteistųjų versijas. Teisėjų kolegija, nekartodama teismo padarytų išvadų dėl nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumo, pažymi, kad teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas nėra, o vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime nereiškia esminių BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama ir apie tai, kad nuteistųjų veikoms netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. A. V. gynėjo manymu, šio nuteistojo veika galėtų būti vertinama tik kaip valstybės tarnautojo etikos pažeidimas, kad jis nesuprato, jog gali atsirasti žala (o ji ir neatsirado). Pasak S. M., jo veika pagal BK 184 straipsnį kvalifikuota netinkamai, nes jis – netinkamas subjektas (nes buvo materialiai atsakingas už UAB „Statva“ turtą).   

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi BK 228 straipsnio prasme – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktų teisių, pareigų, įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Jeigu BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika  padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių, ji kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Teismų praktikoje turtinės naudos siekimas suprantamas kaip bet kokios turtinio pobūdžio naudos siekimas (pvz.: neatlygintinai naudotis įmonės turtu, teikiamomis paslaugomis, įsigyti turtą sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar kitokiais ryšiais. Byloje nustatyta ir teismų sprendimuose nurodyta, kad Ž. Ž. siekdamas asmeninės turtinės naudos, būdamas Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, Sveikatos, ekologijos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas, be to, jis buvo ir komisijos viešajam pirkimui organizuoti („Sąjūdžio“ aikštės detaliojo plano rengimo“) narys, t. y. eidamas aukštas pareigas savivaldybėje, piktnaudžiaudamas einamų pareigų svarba, valdžios atstovo statusu, asmeniniais ryšiais su A. V. ir pažintimi su UAB „Statva“ darbų vykdytoju S. M., kreipėsi į A. V. prašydamas jo susitarti su S. M. neatlygintinai atvežti į jo (Ž. Ž.) namų valdą žvyro ir granito skaldos. A. V., dirbdamas Jonavos rajono savivaldybės administracijos Remonto, ūkio ir statybos skyriaus vyriausiuoju specialistu, turėdamas administracinius įgaliojimus – 2008 m. rugpjūčio 18 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirtas atsakingu už Jonavos miesto „Sąjūdžio“ aikštės rekonstrukcijos darbų vykdymą bei priežiūrą, pasinaudodamas šiomis pareigomis bei įgaliojimais, neteisėtai nurodė S. M., nefiksuojant dokumentais, pakrauti granito skaldos ir UAB „Statva“ transportu nuvežti bei neatlygintinai iškrauti Ž. Ž. gyvenamojo namo kieme; teismų nuosprendžiuose nurodyti konkretūs aktyvūs A. V. (taip pat ir Ž. Ž.) veiksmai, kuriais jis siekė ir pasiekė turtinės naudos su juo tarnybinio pobūdžio  ryšiais susijusiam Ž. Ž. Taip pat nustatyta, kad A. V. veikė tyčia, suprasdamas ir norėdamas elgtis priešingai tarnybos interesams siekdamas turtinės naudos. Taigi, nuteistasis piktnaudžiavo einamomis pareigomis siekdamas neteisėtų tikslų, todėl A. V. gynėjo nurodyta aplinkybė, kad tarp A. V. ir S. M. nebuvo tiesioginio pavaldumo santykių – nešalina baudžiamosios atsakomybės ir veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas ir teisingas išvadas apie tai, kad A. V. veika (esant ja sukeltiems BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytiems padariniams) užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, apibūdinančias piktnaudžiavimą siekiant turtinės naudos, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai – nuteistųjų Ž. Ž. ir A. V. veikos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos teisingai.

Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių (pvz. materialinės atsakomybės) pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (arba jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Byloje nustatyta, kad S. M., dirbdamas UAB „Statva“ darbų vadovu, šios bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu paskirtas materialiai atsakingu asmeniu už statybines medžiagas, naudojamas rekonstrukcijos darbams atlikti, pagal darbo sutartį privalėdamas organizuoti ir savarankiškai priimti reikalingus (techninio pobūdžio) sprendimus atliekant „Sąjūdžio“ aikštės Jonavos mieste rekonstrukcijos darbus, A. V. prašymu kelis kartus nurodė UAB „Statva“ darbuotojams įmonės transportu pakrauti, nuvežti ir iškrauti Ž. Ž. namų valdoje nenaudotinos savivaldybei priklausančios žvyro skaldelės ir UAB „Statva“ priklausančios granito skaldos, neišrašydamas dokumentų apmokėti į UAB „Statva“ sąskaitą. Taigi S. M. neteisėtai neatlygintinai iššvaistė UAB „Statva“ priklausantį turtą, kurio vertė 655,84 Lt. Pažymėtina, kad kasatoriaus S. M. nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ aiškinant, kas gali būti BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, yra neteisinga, nes paimta iš konteksto, kur kalbama apie įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų atsakomybę, o ne kitų – materialiai atsakingų – asmenų atsakomybę. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepadarė klaidos konstatuodamas, kad S. M. išvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą, taip padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.     

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų (dėl nuosprendžių turinio bei apeliacinio bylos nagrinėjimo)

Nuteistojo Ž. Ž. ir jo gynėjo kasacinių skundų teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes tinkamai nevertino ir nepasisakė dėl jų apeliaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, kurie, jų manymu, buvo padaryti byloje, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo nuosprendžio turiniui. Priešingai negu nurodo kasatoriai, naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų (jie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde), kasatoriai tiesiog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis (dėl Ž. Ž. gynėjo nušalinimo, baudžiamosios bylos proceso teisėtumo ir pan.), o dėl tokių argumentų nepagrįstumo teisėjų kolegija šioje nutartyje yra pasisakiusi.

 A. V. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus. Šių normų, reglamentuojančių nuosprendžio pagrindimą bei turinį, pažeidimus kasatorius iš esmės tik deklaruoja, nes grindžia ne konkrečiais minimų nuostatų pažeidimais, o sieja su bylos įrodymų vertinimu nustatant nuteistajam inkriminuotos veikos aplinkybes. Dėl to šioje nutartyje yra pasisakyta pirmiau atsakant į atitinkamus kasatoriaus argumentus.

S. M. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo (dėl įrodytumo, veikos kvalifikavimo). Šiuo atveju kasatorius nenurodo konkrečių teisinių argumentų, pagrindžiančių minėtą teiginį, tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad, panašiai kaip ir kitiems kasatoriams, S. M. tiesiog nepriimtinos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados. Dėl konkrečiau kasaciniame skunde suformuluotų teisės pažeidimų bei atitinkamų argumentų teisėjų kolegija jau pasisakė.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, išsamiai patikrino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir priimtame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų, paaiškindamas, kodėl jie atmetami ir kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, dėl Ž. Ž. ir A. V. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o S. M. – pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, pripažįstama teisinga, todėl kasaciniuose skunduose nurodytų pažeidimų nepadarė.   

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamų teismų nuosprendžių panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, tenkinti kasacinius skundus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. Ž., jo gynėjo advokato E. A. Ž., nuteistojo A. V. gynėjo advokato G. Z. ir nuteistojo S. M. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                Olegas Fedosiukas  

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė