Civilinė byla Nr. 2-2161/2011

2-55-3-01382-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija: 110.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Valbis“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Elektromarktas“), uždarosios akcinės bendrovės „Elmoslita“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kredito sutarčių sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo V. S. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi, tenkindamas ieškovų UAB „Valbis“ ir UAB „Elmoslita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovų ieškinio reikalavimams užtikrinti:

1. Uždraudė atsakovui nukreipti išieškojimą į: (i) prekybos sandėlį, esantį Pramonės pr. 25, Kaunas, su kiemo statiniais, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (ii) sargybos postą, esantį Pramonės pr. 25, Kaunas, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (iii) parduotuvę, esančią Parko g. 37A, Vilnius, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (iv) parduotuvę, esančią P.Lukšio g. 70, Kaunas, su kiemo statiniais, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (v) parduotuvę, esančią Draugystės pr. 16, Šiauliai, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (vi) nuomos teises į žemės sklypą, esantį Pramonės pr. 25, Kaunas, nuomininkas – UAB „Elmoslita“; (vii) nuomos teises į žemės sklypą, esantį Parko g. 37A, Vilnius, nuomininkas – UAB „Elmoslita“; (viii) nuomos teises į žemės sklypą, esantį P.Lukšio g. 70, Kaunas, nuomininkas – UAB „Elmoslita“; (ix) į visas apyvartoje esančias UAB „Elektromarktas“ (dabar UAB „Valbis“) prekių atsargas, kurių minimali balansinė vertė yra 7 385 000 Eur; (x) UAB „Elektromarktas“ (dabar UAB „Valbis“) įrengimus, kurių minimali vertė yra 4 500 000 Lt; (xi) žemės sklypą, esantį V. Kudirkos g., Marijampolė; (xii) UAB „Elektromarktas“ (dabar UAB „Valbis“) įrangą, kurios minimali vertė yra 1 000 000 Lt; (xiii) butą, esantį Žėručio g. 1-18, Vilnius, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (xiv) poilsio apartamentus nuo 33-1 iki 33-3 su bendro naudojimo patalpomis, esančius Mokyklos g. 62, Palanga;

2. Uždraudė atsakovui nukreipti išieškojimą į: (i) parduotuvę, esančią Parko g. 37A, Vilnius, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (ii) parduotuvę, esančią P. Lukšio g. 70, Kaunas, su kiemo statiniais, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (iii) parduotuvę, esančią Draugystės pr. 16, Šiauliai, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (iv) prekybos sandėlį, esantį Pramonės pr. 25, Kaunas, su kiemo statiniais, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (v) sargybos postą, esantį Pramonės pr. 25, Kaunas, nuosavybės teise priklauso UAB „Elmoslita“; (vi) nuomos teises į žemės sklypą, esantį Parko g. 37A, Vilnius, nuomininkas – UAB „Elmoslita“; (vii) nuomos teises į žemės sklypą, esantį P.Lukšio g. 70, Kaunas, nuomininkas – UAB „Elmoslita“; (viii) nuomos teises į žemės sklypą, esantį Pramonės pr. 25, Kaunas, nuomininkas – UAB „Elmoslita“;

3. Uždraudė atsakovui įgyvendinti iš 2009-06-18 Laidavimo sutarties Nr.02-003192-LA1/02-003193-LA1 sudarytos tarp atsakovo ir V. S. atsirandančias atsakovui laidavimo realizavimo teises;

4. Uždraudė atsakovui įgyvendinti iš 2009-06-18 Laidavimo sutarties Nr.02-003192-LA2/02-003193-LA2, sudarytos tarp atsakovo ir ieškovo UAB „Elmoslita“ atsirandančias atsakovui laidavimo realizavimo teises;

5. Uždraudė atsakovui įgyvendinti iš 2009-06-18 Laidavimo sutarties Nr.04-036611-LA1 atsirandančias atsakovui laidavimo realizavimo teises;

6. Uždraudė atsakovui ne ginčo tvarka automatiniu būdu nurašyti kreditų mokėjimo sumas iš AB „Swedbank“ ir kitose kredito įstaigose esančių UAB „Elektromarktas“ (dabar UAB „Valbis“) sąskaitų;

7. Uždraudė atsakovui ne ginčo tvarka automatiniu būdu nurašyti kreditų mokėjimo sumas iš AB „Swedbank“ ir kitose kredito įstaigose esančių UAB „Elmoslita“ sąskaitų.

Atsakovas pateikė teismui prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą UAB „Valbis“ ir/arba ieškovą UAB „Elmoslita“ per 10 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pateikiant banko garantiją 8 000 000 Lt sumai, arba įmokant 8 000 000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį paliko nepakeistą.

2010 m. gruodžio 14 d. atsakovas vėl pateikė teismui prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovus UAB „Valbis“ ir UAB „Elmoslita“ pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pateikiant banko garantiją 5 000 000 Lt sumai, arba įmokant 5 000 000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

2011 m. gegužės 23 d. teisme gautas atsakovo AB „Swedbank“ prašymas dėl galimų nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo, kuriuo atsakovas prašo įpareigoti ieškovus UAB „Valbis“ ir UAB „Elmoslita“ per 10 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pateikiant banko garantiją 10 425 501 Lt sumai, arba įmokant 10 425 501 Lt į teismo depozitinę sąskaitą, o to nepadarius, panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad UAB „Valbis“ įkeistų prekių atsargų kiekį neteisėtai sumažino 10 425 501 Lt suma, todėl netaikius nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą, ieškovai, ieškinio atmetimo atveju, neturės papildomų finansinių galimybių padengti atsakovo nuostolius. Be to, aplinkybę, kad galimų nuostolių atlyginimas bus apsunkintas patvirtina ieškovų nurodytos aplinkybės pateiktame ieškinyje, kur teigiama, kad jų finansinė padėtis yra bloga.

Ieškovai atsiliepimu prašė atmesti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė atsakovo AB „Swedbank“ prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Teismas atmetė atsakovo argumentą dėl prekių atsargų sumažinimo, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 28 d. bei 2010 m. gruodžio 29 d. nutartimis atmesdamas atsakovo prašymus dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, konstatavo, kad atsakovo naudai įkeistos visos ieškovo UAB „Valbis“ apyvartoje esančios prekių atsargos yra trumpalaikis turtas, skirtas realizuoti, perparduoti, o ieškovas UAB „Valbis“ neneigia ir neginčija, kad yra įsipareigojęs nesumažinti prekių atsargų vertės, o ne pačių prekių vertės. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas UAB „Valbis“ pagal 2002-05-05 kredito sutartį yra įsipareigojęs šios sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeisti prekių atsargų, kurių balansinė vertė sutarties galiojimo metu negali būti mažesnė kaip 7 385 000 EUR, o atsakovas nepagrįstai teigia, kad sustabdžius išieškojimą iš įkeistų prekių bankas gali patirti nuostolių, nes, kaip minėta, bankui yra įkeistos ne konkrečios prekės, o tam tikras prekių atsargų kiekis. Taigi įsiteisėjusia teismo nutartimi yra konstatuota, kad atsakovas dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių nuostolių patirti negali. Tai pat nepagrįstas atsakovo argumentas, kad galimų nuostolių atlyginimas bus apsunkintas ir tai patvirtina ieškovų nurodytos aplinkybės pateiktame ieškinyje, kur teigiama, kad jų finansinė padėtis bloga, kadangi atsakovas AB „Swedbank“ nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių blogą ieškovo finansinę padėtį (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad atsakovas, vėl kreipdamasi į teismą su analogišku prašymu, turėjo pateikti naujus įrodymus arba nurodyti naujas ar naujai paaiškėjusias aplinkybes, pagrindžiančias šio procesinio instituto taikymo būtinybę. Tačiau atsakovo prašyme išdėstyti argumentai bei nurodomos faktinės aplinkybės, jau buvo išnagrinėtos pirmos bei apeliacinės instancijos teismuose ir nagrinėjamu atveju negali būti pagrindu taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas AB „Swedbank“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti ieškovą UAB „Valbis“ per 10 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo pateikti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pateikiant banko garantiją 10 425 501 Lt sumai, arba įmokant šią sumą į teismo depozitinę sąskaitą, o to nepadarius – panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiai argumentais:

1. Kredito sutartimi ieškovas UAB „Valbis“ buvo įsipareigojęs visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį palaikyti ne mažesnį kaip 7 385 000 eurų vertės apeliantui įkeistų prekių atsargų kiekį, tai reiškia, kad realizavęs įkeistas prekių atsargas UAB „Valbis“ privalo įsigyti tokios pačios vertės prekių atsargų. Tačiau ieškovas kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė, nepateikdavo apeliantui įkeistų prekių sąrašų, prekes pardavinėjo ir taip mažino apeliantui įkeisto turto masę. Ieškovo UAB „Valbis“ į bylą pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2010 metus patvirtina, kad ieškovas realizavo 10 425 501 Lt vertės apeliantui įkeistų prekių atsargų ir neįsigijo tokios pačios vertės naujų prekių, kurios taptų įkeistomis apeliantui, todėl minėtos sumos dydžiu apeliantas negalės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš ieškovų turto, o dėl draudimo imtis bet kokių priemonių dėl ieškovų ir trečiojo asmens skolos išieškojimo apeliantas patiria tiesioginius ir realius nuostolius.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė dvi sąvokas – prekių atsargų vertė ir prekių vertė bei dėl to padarė netinkamas išvadas. Apelianto prašymas taikyti galimų nuostolių atlyginimo institutą yra susijęs su tuo, kad ieškovas neteisėtai parduoda apeliantui įkeistas prekių atsargas, taip mažindamas jų balansinę vertę, tai yra ieškovas ne perkainavo įkeistas prekes, sumažindamas kiekvienos prekės vertę, o jas pardavė ir už gautas lėšas neįsigijo naujų prekių atsargų.
3. Kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai (apelianto prašymai pateikti įkeistų prekių atsargų sąrašus ir ataskaitas apie parduotuves, UAB „Valbis“ atsakymai į šiuos prašymus, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, patvirtinantis, jog įkeistos prekių atsargos yra pardavinėjamos) patvirtina, kad ieškovai ginčą su apeliantu naudoja savo neteisėtiems tikslams pasiekti, tai yra neteisėtai perleisti apeliantui įkeistą turtą ir taip išvengti įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo.
4. Galimus apelianto nuostolius, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, patvirtina ne tik byloje esantis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, bet ir ieškovų teismui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neįrodė blogos ieškovų finansinės padėties, bei nepagrįstai nurodė, jog apeliantas, ieškinio atmetimo atveju, turi teisę reikalauti, kad ieškovai atlygintų nuostolius, kuriuos apeliantas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantas siekia turėti ne teisę, bet realia galimybę gauti nuostolių užtikrinimą, o blogą ieškovų finansinę padėti pripažįsta patys ieškovai prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo teismui dienos. Apeliantas pažymi, kad pradelsta ieškovų skola yra didesnė nei 28 000 000 Lt, minimali įkeistų prekių atsargų suma turi būti 25 498 928 Lt, bet šiuo metu ji yra tik 9 514 342 Lt, tai yra beveik 20 000 000 Lt mažesnė nei pradelsti įsipareigojimai.

Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovai UAB „Valbis“ ir UAB „Elmoslita“ prašė apelianto skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas atskirajame skunde dėsto argumentus, kurie sietini ne su skundžiamos nutarties galimu neteisėtumu, o su tarp UAB „Valbis“ ir apelianto sudaryta kredito sutartimi. Jis nurodo, kad UAB „Valbis“ nesilaikė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tuo iš esmės apeliantas kvestionuoja ne skundžiamą nutartį, o kredito sutarties vykdymą. Atskirojo skundo dalykas turėtų būti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas, o ne tarp šalių sudarytos sutarties vykdymo/nevykdymo teisinis vertinimas, kuris yra civilinės bylos dalykas ta apimtimi, kiek tai susiję su kredito sutarties nutraukimo teisėtumu ir jos galiojimo/negaliojimo problematika pagal ieškovų pareikštą ieškinį apeliantui.
2. Apeliantas nesieja galimo skundžiamos nutarties teisėtumo su pirmosios instancijos teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir galimais apelianto nuostoliais tuo atveju, jeigu ieškovų ieškinys nebūtų patenkintas ir dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas šių priemonių galiojimo metu patirtų tam tikrus galimus nuostolius. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nutartyje nurodė, kad apeliantas turi teisę kitu būdu apginti savo teises, jeigu jos, apelianto manymu, yra ieškovų pažeidžiamos.
3. Atskirajame skunde nurodyti teiginiai neįrodo ieškovų nesąžiningumo, jie nėra pagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ar konkrečiais įrodymais.
4. Apelianto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesudaro draudimo perleisti bylinėjimosi laikotarpiu tretiesiems asmenims įkeistas prekių atsargas, tai yra ne nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykas, o kredito sutartimi prisiimtas įsipareigojimas.
5. Apeliantas pripažįsta, jog siekia realizuoti CK 4.208 straipsnio nuostatas, tačiau tai jis jau daro atskira civiline byla, pareiškęs ieškinį UAB „Valbis“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, todėl jo argumentai dėl UAB „Valbis“ neleidimo patikrinti prekių atsargas nėra susiję su nagrinėjamoje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
6. Apeliantas teigdamas, jog bus nesąžiningai realizuotos visos jam įkeistos prekių atsargos, niekuo tokio teiginio nepagrindžia. Prekės negali nuolat būti sandėlyje, jos turi judėti iš sandėlio į prekybos centrus pardavimui, tokiu būdu vyksta nuolatinis prekių atsargų atnaujinimas naujomis prekėmis. Prekių atsargų įkeitimo esmė ir suponuoja tai, jog prekės gali judėti iš sandėlio į prekybos centrus, todėl apelianto argumentas, kad prekės negali būti realizuotos yra atmestinas. Tai prieštarautų visai prekių atsargų įkeitimo esmei ir tuo pačiu ieškovų galimybei grąžinti gautą kreditą.
7. Apeliantas blogą ieškovų finansinę padėtį įrodinėja tuo, kad patys ieškovai prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažino, jog jų finansinė padėtis yra sudėtinga. Tačiau ieškovai šiuo metu neteigia, jog jų situacija yra finansiškai sudėtinga. Jeigu vienokią finansinę situaciją ieškovai turėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo metu, ieškinio pateikimo metu, negalima teigti, kad tokia situacija bus ir išnagrinėjus civilinę bylą.
8. Apeliantas pateikė teismui analogišką prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kuris jau buvo du kartus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtas. Naujų įrodymų ar naujai paaiškėjusių aplinkybių, pagrindžiančių šio procesinio instituto taikymo būtinybę, apeliantas teismui nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo AB „Swedbank“ prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str. 1 d.). Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas siekė, jog būtų garantuojama ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą gali būti įpareigojamas esant šioms sąlygoms, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), ir atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1561/2010; 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1432/2010; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi trečią kartą. Pirmi du prašymai buvo išnagrinėti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi paliko galioti, bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi taip pat paliko nepakeistą. Taigi, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nutartimis, kurios yra įsiteisėjusios ir šiuo metu galiojančios, iš esmės jau pasisakė dėl apelianto prašymo taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šiais procesiniais sprendimais konstatuota, kad nėra pagrindo, apelianto prašymu taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

Apeliantas, pakartotinai kreipdamasis į teismą su analogišku prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, šio procesinio instituto taikymo būtinybę iš esmės grindžia jo manymu naujai paaiškėjusia aplinkybe, kad ieškovas UAB „Valbis“ neteisėtai mažina įkeistų prekių atsargų vertę, taip siekdamas išvengti įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo, ką patvirtina UAB „Valbis“ į bylą pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, iš kurių matyti, kad 2010 m. gruodžio 31 d. prekių atsargų vertė sumažėjo 10 425 501 Lt suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šalių sudarytą kredito sutartį apeliantui yra įkeistos ne konkrečios ieškovo UAB „Valbis“ prekės, o tam tikros vertės prekių atsargos, ką šioje nagrinėjamoje byloje nekartą yra pabrėžę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Toks prekių atsargų įkeitimas suponuoja tai, kad dalis prekių gali būti ir yra apyvartoje, kas leidžia ieškovui UAB „Valbis“ nenutrūkstamai vykdyti savo tiesioginę veiklą bei siekti pagrindinio juridinio asmens tikslo, tai yra pelno. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, kad UAB „Valbis“ netesėtai pardavinėja prekes, yra nepagrįstas. Apeliantas taip pat nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas, pardavinėdamas prekes, siekia būtent atsiskaitymo su apeliantu pagal kredito sutartį išvengimo (CPK 178 str.). Iš tikrųjų, ieškovo UAB „Valbis“ apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2010 m. gruodžio 31 d. balansas patvirtina, kad balanso sudarymo metu ieškovo prekių atsargų vertė buvo sumažėjusi iki 9 446 336 Lt. Tačiau ši aplinkybė nepatvirtina apelianto teiginio, kad ieškovas, pardavęs prekes, tyčia, neteisėtai bei nesąžiningai nepapildo atsargų naujomis prekėmis. Be to, šį apelianto teiginį paneigia ieškovo pateiktas 2011 m. gegužės 31 d. balansas, iš kurio matyti, kad prekių atsargų vertė padidėjo iki 14 231 130 Lt, taigi atsargos yra atnaujinamos naujomis prekėmis. Kadangi atsargomis esančios prekės yra apyvartoje, tai natūralu, kad tam tikru momentu atsargų vertė gali būti sumažėjusi.

Apeliantas prašymą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą taip pat grindžia tuo, kad ieškovas UAB „Valbis“ neleidžia apeliantui patikrinti įkeistas prekių atsargas, tretieji asmenys pardavinėja apeliantui įkeistas prekių atsargas bei bloga ieškovų finansine padėtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartį, 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje, kuri yra įsiteisėjusi ir galiojanti, dėl šių apelianto argumentų jau yra pasisakęs, todėl teisėjų kolegija plačiau jų nenagrinėja. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad apelianto nurodyti argumentai dėl prekių atsargų patikrinimo yra Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos pagal apelianto ieškinį UAB „Valbis“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus dalyku ir nėra susiję su nagrinėjamoje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ar nuostoliais, galimais dėl šių priemonių taikymo. Apeliantas neįrodė, kad dėl ieškovų blogos finansinės padėties jie negalės atlyginti galimai apelianto patiriamus nuostolius. Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą šią aplinkybę neigia, o UAB „Valbis“ pateikti 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. gegužės 31 d. balansai nepatvirtina, kad UAB „Valbis“ finansinė padėtis yra tokia, kad šis ieškovas negalėtų atlyginti galimus apelianto nuostolius. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai gali vengti galimų nuostolių atlyginimo, apeliantas teismui nepateikė (CPK 178 str.).

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                 Kazys Kailiūnas

                                                                                              Danutė Milašienė

                                                                                               Gintaras Pečiulis