Civilinė byla Nr. e2-1849-330/2017

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00346-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 26 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės likviduojamos K. V. tikrosios ūkinės bendrijos „Amanga“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-905-856/2017 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareiškimą atsakovei likviduojamai K. V. tikrajai ūkinei bendrijai „Amanga“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas VSDFV Šiaulių skyrius prašė iškelti bankroto bylą atsakovei K. V. TŪB „Amanga“. Nurodė, kad atsakovė privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, tačiau šios prievolės nevykdo. Atsakovės skola 2017 m. liepos 12 d. sudarė 3 553,17 Eur. Siekdamas išieškoti iš atsakovės nesumokėtas įmokas, ieškovas atsakovės atžvilgiu taikė priverstinio poveikio priemones, kurios nebuvo sėkmingos. Atsakovė, net įspėta dėl ketinimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nesiėmė priemonių įsiskolinimui likviduoti.
2. K. V. TŪB „Amanga“ likvidatorius R. Č. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pateiktą netinkamo ieškovo. Nurodė, kad atsakovė yra likviduojamas juridinis asmuo, jokios veiklos nevykdo. Paaiškino, kad nuo 2010 metų visi išieškojimai yra nukreipti į du fizinius asmenis – R. Č. ir K. V., iš kurių pajamų antstoliai kas mėnesį vykdo išieškojimus įmonės kreditorių naudai. Be to, ieškovas neturi subjektinės teisės inicijuoti bankroto procesą, todėl teismas neturėjo pagrindo priimti ieškinio.
3. Likvidatorius nurodė, kad šiuo metu kreditoriams mokėtina suma yra mažesnė nei 8 000 Eur, todėl bankroto bylos iškėlimas atsakovei yra beprasmis. Įmonė jokios veiklos nevykdo jau 7 metus, tačiau už jos prievoles subsidiariai atsakingi asmenys šias prievoles vykdo sąžiningai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad įmonė neatsiskaitys su kreditoriais. Nė vienas antstolis negrąžino išieškotojams vykdomojo rašto dėl negalimumo jį įvykdyti.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atsakovei K. V. TŪB „Amanga“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė B. M..
5. Teismas konstatavo, kad atsakovė nemoka privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, o ieškovo taikytos priemonės skolai išieškoti nebuvo sėkmingos. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių jos argumentus, jog tikrosios ūkinės bendrijos nariai kasmėnesinėmis įmokomis mažina įsiskolinimą ieškovui. Byloje nustatyta, kad mokėjimai nuo 2014 metų neatliekami.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė skolinga valstybės biudžetui 2 738,08 Eur, o šis įsiskolinimas susidarė nuo 2008 metų. Pažymėjo, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog šis įsiskolinimas nuo 2008 metų būtų sumažintas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, apdraustųjų asmenų nėra. Tuo pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, kas sudaro pagrindą iškelti jai bankroto bylą.
7. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija dėl ieškovo subjektinės teisės inicijuoti atsakovės  bankroto procesą nebuvimo. Pažymėjo, jog pagal įstatymą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę, o įstatymų nustatytais atvejais privalo: kreditorius (kreditoriai); įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; likvidatorius. Teismas akcentavo aplinkybę, jog šiuo atveju įmonės likvidatorius, nustatęs, kad atsakovė negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, pats privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovė likviduojama K. V. TŪB „Amanga“ atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškovo VSDFV Šiaulių skyriaus pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą ir (ar) pateiktą netinkamo ieškovo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nevisapusiškai išnagrinėjo atsakovės atsiliepime į ieškovo pareiškimą nurodytas aplinkybes, nevertino ieškovo veiksmų teisėtumo. Ieškovas į bylą nepateikė visų įrodymų, pagrindžiančių įsiskolinimo mokėjimą. Į bylą turėjo būti įtraukti atsakovės tikrieji nariai.
2. Ieškovas neinformavo teismo, kad atsakovė nuo 2010 metų turi likviduojamo juridinio asmens statusą ir nevykdo veiklos. Šiuo metu vykdomas įsiskolinimų kreditoriams išieškojimas iš bendrijos tikrųjų narių.
3. Teismas netinkamai vertino atsakovės argumentus dėl ieškovo teisės inicijuoti bankroto procesą. Nagrinėjamu atveju bankroto bylos iškėlimo iniciatyvos teisę turėjo tik juridinio asmens likvidatorius. Ieškinys pareikštas tik dėl VSDFV Šiaulių skyriaus nekompetencijos.
4. Atsakovė šiuo metu neturi galimybės pateikti duomenų dėl jos atžvilgių vykdomų išieškojimų. Tam būtina pateikti užklausas, į kurias antstoliai atsakytų tik per įstatyme numatytą terminą. Nė vienas antstolis nėra grąžinęs vykdomųjų dokumentų dėl išieškojimo negalimumo.
5. Atsakovės balansas nėra parengtas, todėl atsakovė negalėjo jo pateikti. Paskutinis balansas parengtas už 2010 metus ir yra viešai pasiekiamas.
9. Ieškovas VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime į atsakovės likviduojamos K. V. TŪB „Amanga“ atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Įstatyme įtvirtinta ne tik likvidatoriaus, bet ir kreditoriaus teisė inicijuoti bankroto bylą. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovė turi likviduojamo juridinio asmens statusą.
2. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad antstolis pagal 2008 m. vasario 4 d. ir 2009 m. vasario 21 d. sprendimus iš atsakovės įsiskolinimo neišieškojo.
3. Atsakovė neįvykdė teisėtos teismo nutarties, kuria ji buvo įpareigota pateikti dokumentus. Atsakovės argumentas, esą ieškovas nenurodė tikslaus įsiskolinimo dydžio, nepagrįstas. Teismui buvo nurodyta, kad įsiskolinimas ieškinio pareiškimo pateikimo dieną sudarė 3 553,17 Eur. Nuo 2015 metų atsakovė nemažina įsiskolinimo.
10. Ieškovas VSDFV Šiaulių skyrius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą.

      IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei K. V. TŪB „Amanga“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

12. Ieškovas VSDFV Šiaulių skyrius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė ir naują įrodymą – antstolio T. U. 2017 m. spalio 14 d. raštą dėl informacijos pateikimo. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, ieškovo naujai pateiktą dokumentą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje pateiktas naujas įrodymas kartu su procesiniu dokumentu (su kuriuo jis ir pateiktas) buvo išsiųstas atsakovei, jokių prieštaravimų dėl įrodymo priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.

Dėl ieškovo teisės inicijuoti bankroto procesą

13. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę, o šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais privalo: kreditorius (kreditoriai), įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys) pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, likvidatorius.
14. ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Remdamasi šia ĮBĮ nuostata apeliantė tvirtina, kad pareiškimą dėl juridinio asmens, turinčio likviduojamo asmens statusą, bankroto gali pareikšti tik šio juridinio asmens likvidatorius, o kreditoriai tokios teisės esą neturi.
15. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija. Sisteminė nutarties 13 ir 14 punktuose nurodytų įstatymo nuostatų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog šios nuostatos viena kitai neprieštarauja, bet priešingai – papildo viena kitą. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje išvardintas ratas subjektų, turinčių teisę pareikšti reikalavimą dėl bankroto bylos  iškėlimo. Šioje normoje taip pat yra pateikta abstrakti nuoroda į kitas ĮBĮ ir kitų įstatymų nuostatas, pagal kurias ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys turi ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti juridinio asmens bankrotą. Viena tokių normų, į kurią nukreipia ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostata, yra apibrėžta ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje. Taigi, sistemiškai aiškinant  ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje ir ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog likviduojamo juridinio asmens atveju pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui gali pateikti visi ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai (be kita ko, ir kreditorius), o esant ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sąlygai, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti juridinio asmens likvidatorius. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo manyti, jog esant ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sąlygai, kuomet likviduojamas juridinis asmuo patenka į tokią būseną, kai tampa aišku, kad jis negalės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, įmonės kreditoriai, vadovai ar savininkai esą netenka bankroto iniciatyvos teisės. Priešingas vertinimas, kuriuo grindžiama apeliantės pozicija, pažeistų kreditorių interesus ir neatitiktų esminių bankroto proceso tikslų bei principų.

Dėl nemokumo, kaip pagrindo bankroto bylai iškelti, egzistavimo

16. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant įmonę kaip veikiantį rinkos dalyvį.
17. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis).
18. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, tačiau įstatymas nenustato jokio termino, kiek turėtų būti pradelstas įsiskolinimų vykdymas, todėl svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą.
19. Įmonės mokumo klausimas turi būti vertinamas pagal naujausius įmonės buhalterinės apskaitos duomenis. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi įpareigojo atsakovę pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus įrodymus, pagrindžiančius jos finansinę turtinę padėtį. Atsakovės likvidatoriaus prašymu terminas reikalaujamiems duomenims pateikti buvo pratęstas, tačiau net ir per papildomai suteiktą terminą tokie duomenys (įrodymai) nebuvo pateikti. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė taip pat nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, įrodymų apie įmonės vykdomą veiklą, turimus įsipareigojimus, turtą ir pan. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nustatyto atsakovės neįvykdytų prievolių dydžio, jos turto nebuvimo, priverstinai vykdomo įsiskolinimų išieškojimo neefektyvumo, veiklos nevykdymo.
20. Apeliantė, net ir nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, apeliaciniam teismui jokių jos argumentus patvirtinančių ir teismo išvadas paneigiančių duomenų nepateikė. Apeliantės pozicija, kuria nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, grindžiama tik deklaratyviais teiginiais ir subjektyviais samprotavimais. Atskirajame skunde paminėtas priežastis, esą trukdančias pateikti teismui atsakovės mokumo įvertinimui būtinus įrodymus, apeliacinis teismas pripažįsta nepateisintinomis.
21. Darytina išvada, kad atsakovė, sąmoningai neatskleisdama tikrosios finansinės bei turtinės padėties, nesielgia sąžiningai. Nesant kitų duomenų apie atsakovės finansinę padėtį, turimą turtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi iš registrų surinkta informacija, kuri patvirtina, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, o skolos jiems nemažėja eilę metų. Kita vertus, apeliantė iš esmės ir neneigia teismo nustatytos įmonės nemokumo būsenos. Priešingai – ji tvirtina, kad priverstinio išieškojimo ir bankroto proceso veiksmai jos atžvilgiu būtų beprasmiai dėl turto nebuvimo.
22. Nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, jas nagrinėjant taipogi taikomas civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Tokia teisminės praktikos nuostata aktuali ir analizuojamu atveju, kadangi mokumą turi pagrįsti juridinis asmuo, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą. Akivaizdu, kad apeliantė neketina objektyviais ĮBĮ nurodytais duomenimis įrodinėti atsakovės mokumo ar finansinių sunkumų laikinumo aplinkybių. Tokiame kontekste apeliacinis teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo. Papildomai pažymėtina, kad likviduojamo juridinio asmens teisinis statusas ĮBĮ normų taikymo prasme tokiam asmeniui nesuteikia pranašumo, todėl analizuojamu atveju nėra pagrindo kitokiu būdu vertinti bankroto bylos iškėlimo atsakovei sąlygų egzistavimo.

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo

23. Apeliantė skunde tvirtina, kad apskųstąja nutartimi nuspręsta dėl į bylą neįtrauktų asmenų – bendrijos tikrųjų narių – teisių ir pareigų, kas sudaro pagrindą konstatuoti absoliutų nutarties negaliojimą. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu.
24. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2013 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013; kt.).
25. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas tik juridinio asmens nemokumo ir (ar) negalėjimo vykdyti prievoles kreditoriams klausimas. Pagal bendrą taisyklę neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų atžvilgiu vertinama tik juridinio asmens turtinė padėtis (jo dalyvių, savininkų turtinė padėtis nevertinama). Apskųstoje nutartyje nebuvo pasisakyta dėl tikrosios ūkinės bendrijos narių teisių, pareigų ar atsakomybės. Tai sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas iškelti ūkinei bendrijai (atsakovei) bankroto bylą, tiesiogiai nesukėlė jos nariams jokių materialiųjų teisių ir pareigų. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų teismo procesinio sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų egzistavimo. Šioje bankroto proceso stadijoje juridinio asmens savininkų, dalyvių, dalininkų dalyvavimas procese nėra privalomas. Atsakovės bankroto procesas šiuo metu tik prasidėjo. Teise dalyvauti šiame procese bankrutuojančio juridinio asmens savininkas, dalyvis, dalininkas gali pasinaudoti tinkamai pagrindęs savo suinteresuotumą bankroto procesu (bankroto bylos eiga ir baigtimi).
26. Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.
27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo nutarties iškelti atsakovei K. V. TŪB „Amanga“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad atsakovė ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu, todėl ši nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                          Gintaras Pečiulis