Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-01-17][nuasmeninta nutartis byloje][A-2883-261-2018].docx
Bylos nr.: A-2883-261/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Migracijos departamentas 188610666 atsakovas
Kategorijos:
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis

Administracinė byla Nr. A-2883-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02855-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. sausio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

  1. Pareiškėja T. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1233(01320; 01321; 01322) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams T. B., V. B. ir D. B., panaikinimo“; 2) įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjos ir jos vaikų teises gyventi Lietuvos Respublikoje.
  2. Pareiškėja paaiškino, kad 2015 m. spalio 29 d. ji su vaikais kreipėsi į Migracijos departamentą ir prašė remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu pakeisti leidimą laikinai gyventi.
  3. T. B. pažymėjo, kad Įstatyme ir teismų praktikoje nėra išskiriami konkretūs kriterijai, kuriais remiantis turėtų būti nustatomas tikslo užsiimti teisėta veikla egzistavimas. Vertinimo dalyką pirmiausia sudaro atitiktis formaliems kriterijams, t. y. pateiktų dokumentų ir informacijos tikrinimas, o tada vertinamas pateiktos informacijos turinys – nurodytų ketinimų realumas ir autentiškumas.
  4. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) atliko patikrinimą adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, kuriuo buvo registruota uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kelias į Europą“ (toliau – ir Bendrovė), ir pažymėjo, kad minėtame pastate Bendrovės iškabos ar kitokios reklamos nerado, aplinkinių kabinetų darbuotojai paaiškino, kad Bendrovės minėtame pastate nėra, o patikrinusi duomenis Nekilnojamojo turto registre, nustatė, kad minėta bendrovė nekilnojamojo turto neturi. T. B. nuomone, aplinkybė, kad Bendrovė neturi iškabos, negali būti vertinama kaip faktas, paneigiantis jos veikimą, be to, privalomas iškabų kabinimas nėra įstatymų reglamentuotas, tai individualus Bendrovės sprendimas. Teigė, kad pareiškėja galėtų prisiimti atsakomybę už tai, jog migracijos institucijų neinformavo apie planuojamas pakeisti patalpas. Pažymėjo, kad darbuotojų darbui darbo vietos ofise nėra būtinos. Kadangi T. B. įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, tai suteikė jai galimybę administracinius darbus atlikti namuose. Nuo 2017 m. birželio 10 d. buvo rezervuotas ofisas adresu: Bernardinų g. 8, Vilnius, į kurį buvo planuojama persikelti nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. ir pertvarkyti jį Bendrovės darbui. Pareiškėja akcentavo, kad jeigu apie kiekvieną žingsnį privalėtų informuoti migracijos institucijoms, jai neliktų laiko Bendrovės veiklai vykdyti. Atkreipė dėmesį, kad migracijos institucijų pareigūnai į ją, kaip Bendrovės vadovę, nesikreipė, o informacijos apie ofisą ieškojo kaimynų, dirbančių Laisvės pr. 60, Vilniuje, pasisakymuose. Pareiškėjai nekilo abejonių, kad pareigūnų tikslas buvo iš anksto ieškoti požymių, įrodančių UAB „Kelias į Europą“ neveikimą, vietoje to, kad jie pasidomėtų Bendrovės veikla ir vykstančiais pokyčiais.
  5. Pareiškėja nurodė, kad UAB „Kelias į Europą“ laiku teikia pajamų mokesčio deklaracijas ir informaciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
  6. T. B. pažymėjo, kad ginčijamame atsakovo sprendime nurodyta, jog migracijos pareigūnai nuvyko į dviejų darbuotojų gyvenamąsias vietas ir vieno iš jų nerado namuose, kadangi jis buvo išvykęs į užsienį. Kitas Bendrovės darbuotojas buvo apklaustas. Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendime Nr. (15/5-7)11U-1233(01320; 01321; 01322) nurodyta, kad į užduodamus klausimus asmuo atsakinėjo nenoriai ir nuolat painiojosi paaiškinimuose; nurodė, kad Bendrovė veiklą vykdo turizmo srityje, tačiau paaiškinti, kokia tiksliai veikla vykdoma, negalėjo, kitų UAB „Kelias į Europą“ darbuotojų nepažįsta, akcininkų funkcijų įmonės valdyme nežino, biure adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, nebūna, kadangi pagal darbo pobūdį užduotis gauna telefonu. Uždavus klausimą apie Bendrovės buveinės vietą, klientus ir darbo apimtį, jis nurodė, kad daugiau nieko pasakyti negali. Pareiškėjai sunku patikėti, kad Bendrovės darbuotojas negalėjo nieko pasakyti apie darbą joje. Akcentavo, kad visi Bendrovėje dirbantys asmenys dalyvauja jos veikloje ir tiesiogiai atlieka funkcijas.
  7. T. B. atkreipė dėmesį, kad pareigūnų apklaustas darbuotojas M. R. (M. R.) teigė, jog į patikrinimą buvo atvykę trys asmenys, tačiau pareigūno pažymėjimą parodė tik vienas iš jų, kas buvo kiti du asmenys, jam nėra žinoma, o klausimai buvo užduodami tendencingai. Darbuotojas nurodė, kad pokalbis buvo trumpas, tęsėsi vos kelias minutes, darbuotojas jautė spaudimą atsakyti taip, kad būtų palanku pareigūnams. Jiems užkliuvo tai, kad darbuotojas nuolat nebūna darbo vietoje, tačiau galiojantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 34 straipsnio 4 punktas nustato, jog darbuotojų darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Kaip rodo praktika ir pareigūnų veiksmai, susidaro situacija, kad užsieniečiams yra taikomi kiti darbo teisės standartai.
  8. Pareiškėja pažymėjo, kad jau septintus metus gyvena Lietuvoje, nepažeisdama įstatymų. Ji nuosavybės teise yra įsigijusi du nekilnojamojo turto objektus, jos vaikai lanko mokyklą Vilniuje, aktyviai dalyvauja vystomame versle, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį.
  9. Atsiliepime į atsakovo atsiliepimą pareiškėja nurodė, kad jai nesuprantama, kodėl neradę Bendrovės, pareigūnai negalėjo paskambinti jos vadovei. Pažymėjo, kad remiantis neįvardintų apklaustų aplinkinių kabinetų darbuotojų paaiškinimais, negalima daryti išvados, jog UAB „Kelias į Europą“ veiklos nevykdo. Atsakovui buvo žinoma, kur yra Bendrovės patalpos, jis turėjo visus UAB „Kelias į Europą“ vadovės pateiktus dokumentus ir žinojo, kad yra ieškoma patalpų Bendrovės veiklai. Akcentavo, kad UAB „Kelias į Europą“ veikė nurodytu adresu, tačiau šiuo adresu nuolat nei vadovės, nei darbuotojų nebūdavo, jie ten susitikdavo tik tada, kai reikėdavo. Teigė, kad atsakovo pareigūnai atmestinai atliko savo pareigas ir net nebandė išsiaiškinti tikrosios situacijos. Atkreipė dėmesį, kad T. B. yra seniai su savo vaikais socializavusis Lietuvos Respublikoje.
  10. Teismo posėdyje pareiškėja T. B. ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
  11. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  12. Atsakovas paaiškino, kad T. B., remdamasi tuo, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2015 m. spalio 20 d. Migracijos valdybos Šalčininkų grupei pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Tą pačią dieną T. B. pateikė prašymus pakeisti jos nepilnamečiams vaikams leidimus laikinai gyventi ir dokumentus dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
  13. Atsižvelgęs į tai, kad buvo pateikti duomenys, jog pareiškėja yra UAB „Kelias į Europą“ akcininkė ir direktorė, Bendrovėje yra įsteigtos trys darbo vietos, kuriuose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, taip pat, kad Bendrovė pagal tuo metu turėtus duomenis atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi dvejiems metams. Tą pačią dieną Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimus pakeisti leidimus laikinai gyventi dvejiems metams ir T. B. vaikams. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 3 dalimi, 2017 m. rugpjūčio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams panaikino leidimus laikinai gyventi. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, kad UAB „Kelias į Europą“ veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, nėra aišku, kur yra Bendrovės veiklos vykdymo vieta, o jos darbuotojai realiai Bendrovėje nedirba viso darbo laiko, jie yra įdarbinti tik formaliai, siekiant atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o pareiškėja, teikdama prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir jos tikslai dėl leidimo laikinai gyventi gavimo buvo kiti, negu oficialiai deklaruoti.
  14. Migracijos departamentas pažymėjo, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo atliktas išsamus tyrimas – buvo atliktas patikrinimas UAB „Kelias į Europą“ bei apklausti gretimų patalpų darbuotojai, dėtos pastangos apklausti Bendrovės darbuotojus. Visi patikrinimų ir apklausų metu surinkti duomenys leido daryti išvadą, kad T. B. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis: pareiškėjos prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi bei kartu su šiuo prašymu pateiktoje 2015 m. gegužės 4 d. negyvenamųjų Patalpų nuomos sutartyje nurodytu adresu Bendrovė nebuvo rasta, taip pat nebuvo jokių Bendrovės iškabų ar reklamos, skelbiančios apie jos veiklą, o kitas adresas, kuriuo ketinama vykdyti veiklą, ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nurodytas. T. B. taip pat nenurodė, kur iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos buvo įkurtos UAB „Kelias į Europą“ darbuotojų faktinės darbo vietos. Be to, Bendrovės darbuotojų darbo sutartyse nėra sutarta dėl darbuotojų darbo nuotoliniu būdu, todėl buvo preziumuojama, kad jie darbo funkcijas turi vykdyti buveinės adresu. Apklausos metu UAB „Kelias į Europą“ darbuotojas M. R. negalėjo atsakyti į klausimus apie Bendrovės buveinės vietą, teigė manantis, kad UAB „Kelias į Europą“ biuras yra adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, taip pat nurodė, kad šiuo adresu dirbti neatvyksta ir tiksliai Bendrovės veiklos pobūdžio negalėjo paaiškinti. Jis taip pat pateikė neteisingą informaciją apie gaunamą darbo užmokestį, atsakydamas į klausimus painiojosi, atsakinėjo abstrakčiai. Su kitais darbuotojais susisiekti nepavyko.
  15. Atsakovas akcentavo, kad Bendrovės darbuotojui, iš tikrųjų dirbančiam joje, neturėtų kilti keblumų atsakant į pagrindinius su atliekamu darbu susijusius klausimus. Pateiktų atsakymų teisingumą M. R. patvirtino savo parašu.
  16. Migracijos departamentas nurodė, kad kiekvieno užsieniečio byla nagrinėjama individualiai, įrodymų rinkimo būdus pasirenka patikrinimą vykdančios institucijos, todėl kiekvienu konkrečiu atveju pasirenkamos tos priemonės, kurios institucijų vertinimu gali padėti išsamiausiai ir objektyviausiai atskleisti svarbias aplinkybes. Pareiškėja nenurodė, kokias konkrečias darbo funkcijas vykdo Bendrovėje įdarbinti darbuotojai, teismui nepateikė konkrečių duomenų bei įrodymų, kuriais paneigtų ginčijamame sprendime padarytas išvadas. Migracijos departamento nuomone, surinkti duomenys leido daryti išvadas, kad pareiškėja teikė tikrovė neatitinkančius duomenis, o Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti formaliai, siekiant atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus.
  17. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog T. B. buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, jos nepilnamečiams vaikams taip pat buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi. Migracijos departamentui įvertinus surinktų duomenų visumą, kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo, sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos vykdymo, todėl buvo konstatuota, kad T. B. teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog jos tikrieji ketinimai yra kiti nei oficialiai deklaruoti, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
  18. Migracijos departamentas akcentavo, kad T. B. atžvilgiu buvo vadovautasi ne ta Įstatymo redakcija, kurią ji cituoja, o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d.
  19. Atsakovo nuomone, ginčijamas 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1233(01320; 01321; 01322) atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.
  20. Teismo posėdyje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad adresas: Laisvės pr. 60, Vilnius, yra gerai žinomas Migracijos departamentui, kadangi šiuo adresu steigiamos įmonės, kurių pagrindu trečiųjų šalių piliečiai bando legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

 

II.

 

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos T. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pažymėjo, kad vertinant byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja grafoje „Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens pavadinimas, adresas, telefonas, kai ketinu dirbti ir užsiimti teisėta veikla“ be kita ko nurodė: „UAB „Kelias į Europą“, Laisvės pr. 60, Vilniaus m.“. Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro 2014 m. spalio 1 d. išplėstinis išrašas patvirtina, kad UAB „Kelias į Europą“ buveinės adresas yra Laisvės pr. 60, Vilnius, tarp UAB „Kelias į Europą“ ir darbuotojų V. S. bei N. U. (N. U.) sudarytose darbo sutartyse nėra sutarta dėl darbo nuotoliniu būdu, taigi, darbuotojų darbo vietos turėjo būti įsteigtos T. B. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Juridinių asmenų registre deklaruotu UAB „Kelias į Europą“ buveinės adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, to neneigia ir pati pareiškėja, kad deklaruotu adresu Bendrovė veiklos nevykdo: Migracijos departamento pareigūnai nustatė, kad ant pastato, esančio adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, nėra įmonės iškabų arba kitokios reklamos, skelbiančios apie UAB „Kelias į Europą“ veiklą. Nuvykus nurodytu adresu ir į užlipus į 12 aukštą, aplinkinių kabinetų darbuotojai paaiškino, kad Bendrovės minėtame pastate nėra; apklaustas darbuotojas M. R. nurodė, kad jo darbo grafikas yra slenkantis, biure, kuris yra adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, 12 aukšte, nebūna, kadangi pagal darbo pobūdį vykdo užduotis, kurias gauna telefonu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde teismui ir atsiliepime į Migracijos departamento atsiliepimą neneigė, jog adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, UAB „Kelias į Europą“ veiklos nevykdo, nurodė, kad darbuotojai neprivalo dirbti ofise, fiziškai nei vadovės, nei darbuotojų registruotu Bendrovės adresu nebūdavo, jie ten būdavo pagal poreikį. T. B., įsigijusi nekilnojamąjį turtą, įgijo galimybę administracinius darbus atlikti namuose ir planavo persikelti į kitas patalpas, esančias adresu: Bernardinų g. 8, Vilnius. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „Kelias į Europą“ deklaruotos veiklos adresu: Laisvė pr. 60, Vilnius, veiklos nevykdo.
  3. Migracijos departamentas, atlikdamas UAB „Kelias į Europą“ patikrinimą, nuvyko į įmonės darbuotojo V. S. gyvenamąją vietą, tačiau duris atidarė jo motina, kuri paaiškino, kad V. S. šiuo metu yra užsienyje, kur tiksliai ir kada planuoja grįžti į Lietuvą, ji pasakyti negalėjo. Nuvykus į darbuotojo M. R. gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), jis į klausimus apie darbą UAB „Kelias į Europą“ atsakinėjo painiodamas paaiškinimus. M. R. nurodė, kad Bendrovėje vadybininku dirba apie metus. UAB „Kelias į Europą“ veiklą vykdo turizmo srityje, tačiau paaiškinti, kokia tiksliai veikla vykdoma, jis negalėjo. M. R. nurodė, kad jo darbas yra automobilių remontas, jam mokamas 1 000 Eur atlyginimas „į rankas“, kitų Bendrovės darbuotojų jis nepažįsta, direktoriaus taip pat nepažįsta, matė jį du kartus; kokios yra akcininkų funkcijos Bendrovės valdyme, nežinojo, pažymėjo, kad jo darbo grafikas yra slenkantis, biure, esančiam adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, 12 aukšte nebūna, kadangi vykdo užduotis, kurias gauna telefonu. Uždavus klausimus apie UAB „Kelias į Europą“ buveinės vietą, klientus ir darbo apimtį, M. R. pasakė, kad nieko neaiškins ir daugiau nieko negali pasakyti. Vykdant patikrinimą, buvo nuvykta į darbuotojo G. R. gyvenamąją vietą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau kaimynai paaiškino, kad G. R. šiuo adresu negyvena.
  4. Teismas pažymėjo, kad iš M. R. paaiškinimų, kuriuos jis patvirtino savo parašu, matyti, kad jie yra abstraktūs. Darbuotojas nepaaiškino pagrindinių su Bendrovės veikla susijusių aplinkybių, nenurodė, kokias užduotis jis gauna telefonu, nedetalizavo atliekamų funkcijų. M. R. nurodė, kad dirba vadybininku, o jo darbo pobūdis – automobilių tvarkymas, tačiau nepaaiškino konkrečių aplinkybių, susijusių su automobilių tvarkymu, nenurodė kieno automobilius tvarko, kur šie darbai atliekami ar kitų aplinkybių. Be to, jis teigė, kad atlyginimas yra apie 1 000 Eur per mėnesį, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis jo atlyginimas yra 350–380 Eur per mėnesį. Pareiškėjos teigimu, apklausiamas M. R. jautė policijos pareigūnų spaudimą atsakyti taip, kaip palanku pareigūnui, tačiau šie teiginiai buvo vertinami kritiškai, kadangi realiai dirbančiam darbuotojui neturėtų kilti sunkumų paaiškinti pagrindines su darbu susijusias aplinkybes. Iš teismo posėdyje pateiktų N. U. ir V. S. paaiškinimų taip pat matyti, kad jie yra abstraktūs: V. S. paaiškinime tik nurodė, kad dirba vadybininku, tačiau atliekamų funkcijų nekonkretizavo, o N. U. nurodė, kad organizuoja, ieško ir padeda išsinuomoti automobilius klientams, atlieka rinkos tyrimus ir analizes automobilių nuomos srityje, peržiūri bei koreguoja Bendrovės direktorės sudarytus maršrutus klientams, o būtent tarpininkauja išverčiant iš rusų į lietuvių kalbą. Atliekant funkcijas, dažnai tenka susitikti su klientais oro uoste, juos nuvežti į susitikimą su įmonės direktore, kitur pagal užduotis. N. U. paaiškinimai patvirtina, kad jo deklaruojamų atliekamų funkcijų spektras yra platus, tačiau dėl jų realumo teismui kyla abejonių, kadangi šios funkcijos taip pat nėra detalizuotos, nepaaiškinta, kodėl klientai vežami susitikti su direktore, kur šie susitikimai vyksta, kam jis tarpininkauja, išverčiant iš rusų į lietuvių kalbą. Iš darbuotojų paaiškinimų matyti, kad jie deklaruoja užsiimantys turizmo paslaugų teikimu, tačiau byloje esančios sutartys patvirtina, kad Bendrovė teikia konsultavimo paslaugas, byloje nėra pateikta automobilių nuomos sutarčių ir turizmo paslaugų teikimo sutarčių. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nėra aiški UAB „Kelias į Europą“ vykdoma veikla, pareiškėja skunde teismui ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą Bendrovės vykdomos veiklos taip pat nekonkretizavo.
  5. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, į tai, kad deklaruojamos UAB „Kelias į Europą“ veikos adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius, Bendrovė veiklos nevykdo, jos vykdoma veikla neaiški, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o jos tikrieji tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti – tikslas ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Europos Sąjungoje.
  6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad patikrinimų atlikimo tikslas yra surinkti išsamius ir objektyvius duomenis, todėl patikrinimus atliekančioms institucijoms įstatymai suteikia diskreciją pasirinkti patikrinimo atlikimo taktiką. Taigi, migracijos pareigūnai, vykdydami UAB „Kelias į Europą“ veikos patikrinimą, neprivalėjo apklausti pareiškėjos.
  7. Teismas pažymėjo, kad panaikinęs T. B. leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, teisėtai ir pagrįstai panaikino leidimus laikinai gyventi ir jos nepilnamečiams vaikams.
  8. Apibendrinęs tai, ką išdėstė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 3 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai T. B. bei jos nepilnamečiams vaikams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas išsamiai įvertino sprendimo dėl leidimo laikino gyventi panaikinimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, ir nustatęs, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pagrįstai panaikino leidimus laikinai gyventi. Atsakovo 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1233(01320; 01321; 01322) yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde išdėstytais argumentais. Netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, nebuvo patenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti leidimus laikinai gyventi.

 

III.

 

  1. Pareiškėja T. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
  2. Apeliantė paaiškina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog deklaruotu adresu UAB „Kelias į Europą“ veiklos nevykdo, ji nurodė, kad UAB „Kelias į Europą“ veikė nurodytu adresu, tačiau nuolat ten fiziškai nei vadovės, nei darbuotojų nebūdavo, jie ten būdavo pagal poreikį, o skunde buvo paaiškinta, kad visi UAB „Kelias į Europą“ dirbantys asmenys dalyvauja Bendrovės veikloje ir tiesiogiai atlieka savo funkcijas. Pareiškėja pakartotinai pažymi, kad UAB „Kelias į Europą“ veikė nurodytu adresu, tačiau nuolat ten fiziškai nei vadovės, nei darbuotojų nebūdavo. Teismas net neužsiminė, kad nuo 2017 m. spalio 2 d. buvo deklaruotas naujas Bendrovės adresas, ji persikėlė į labiau tinkamas veiklai vykdyti patalpas, esančias Vilniaus g. 31, Vilniuje. Pirmosios instancijos teismas tik paminėjo, kad UAB „Kelias į Europą“ planavo persikelti į kitas patalpas, esančias adresu: Bernardinų g. 8, Vilnius, tačiau konstatavo, kad Bendrovė deklaruotos veiklos adresu: Laisvė pr. 60, Vilnius, veiklos nevykdo.
  3. T. B. pažymi, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB „Kelias į Europą“ ir darbuotojų V. S. bei N. U. sudarytose darbo sutartyse nebuvo susitarta dėl darbo nuotoliniu būdu, taigi, darbuotojų darbo vietos turėjo būti įsteigtos pareiškėjos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Juridinių asmenų registre deklaruotu Bendrovės buveinės adresu: Laisvės pr. 60, Vilnius. Pareiškėja neneigia, kad faktinės darbuotojų darbo vietos yra Juridinių asmenų registre deklaruotu UAB „Kelias į Europą“ buveinės adresu: Laisvės pr. 60, Vilniuje, tačiau pažymi, kad darbuotojų sutartyse nėra privaloma nurodyti, kur, kaip ar kada jie atliks pavestas funkcijas. Atkreipia dėmesį, kad visose su Bendrovės darbuotojais sudarytose darbo sutartyse buvo susitarta dėl būtinųjų sutarties sąlygų, t. y. dėl darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų, kaip reikalavo tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, o susitarti dėl darbuotojų darbo funkcijų atlikimo nuotoliniu būdu nebuvo privaloma. Taigi, T. B. tinkamai įdarbino Bendrovės darbuotojus ir įformino jų darbo sutartis.
  4. Pareiškėja kategoriškai nesutinka, kad UAB „Kelias į Europą“ darbuotojų M. R., N. U. ir V. S. paaiškinimai yra abstraktūs. Akcentuoja, kad teismui buvo pateikti pakankamai išsamūs darbuotojų paaiškinimai ir nurodyta, kad esant neaiškumams ar norint gauti papildomos informacijos iš darbuotojų, gali būti iškviestas bet kuris ir jų, kuris atsakys į visus kilusius klausimus, tačiau teismas Bendrovės darbuotojų į teismo posėdį liudytojais nekvietė ir jų neapklausė. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos atsiliepime į atsakovo atsiliepimą buvo nurodyta, jog Migracijos departamento pareigūnai atmestinai atliko savo pareigas ir net nebandė išsiaiškinti tikrosios situacijos. Migracijos valdybos pareigūnai, atlikę patikrinimą, pažeidė įstatymus ir nesivadovavo pareiginėmis instrukcijomis bei nuostatomis. Jie yra viešosios tvarkos, o ne kriminalinės žvalgybos pareigūnai, todėl tarnybines pareigas turėjo atlikti vilkėdami tarnybines uniformas, prisistatyti žmonėms, kaip reikalaujama instrukcijoje, viską fiksuoti, tarnybiniame pranešime nurodant asmenis, su kuriais bendravo (vardus, pavardes), kuriuos apklausė ar kurių kažko klausė; jeigu tarnybiniame pranešime nurodė, kad kažkas buvo tikrinama ar ieškoma, turi tai būti atitinkamai užfiksuota ir pridėti duomenys iš centrinio banko, kad buvo ieškota G. R. duomenų, tačiau nerasta ir pan. Tokį patikrinimą T. B. vertina kaip siekį sąmoningai surašyti tokį tarnybinį pranešimą, kuris būtų palankus Migracijos departamentui ir sudarytų pagrindą priimti sprendimą pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
  5. T. B. kategoriškai nesutinka, kad nėra aiški UAB „Kelias į Europą“ vykdoma veikla, o pareiškėja skunde teismui ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą taip pat nekonkretizavo Bendrovės vykdomos veiklos. Pažymi, kad atsakovui pateikė visus dokumentus, tarp kurių yra konsultavimo paslaugų ir rinkodaros paslaugų teikimo sutartys, kurios rodo UAB „Kelias į Europą“ poziciją, tikruosius tikslus, norą įsitvirtinti rinkoje, veikti sąžiningai ir pagal visus Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus. Ne tik siekiant pagerinti darbo sąlygas bei klientams ir darbuotojams suteikti patogumo susisiekimo atžvilgiu bei suteikti Bendrovei prestiziškumo, buvo deklaruotas naujas UAB „Kelias į Europą“ adresas Vilniaus g. 31, Vilniuje, ir įsikurta naujose patalpose, kurių seniai buvo ieškoma. T. B. teismo posėdyje nurodė, kas, kaip ir ką veikia Bendrovėje, paaiškino, kokie jos tikrieji tikslai Lietuvos Respublikoje, tačiau teismas to nepažymėjo ir nurodė, kad pareiškėjos tikrieji tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, nors to nebuvo.
  6. Pareiškėja pažymi, kad ji ir nepilnamečiai vaikai V. bei D. B. jau seniai yra socializavęsi Lietuvos Respublikoje, T. B. Lietuvos Respublikoje yra įsigijusi nemažai nekilnojamojo turto, vaikai lanko mokyklinio ugdymo bei užklasinės veiklos įstaigas Lietuvoje ir viskas yra vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Pareiškėjos nuomone, buvo atliktas paviršutiniškas, neobjektyvus ir šališkas Migracijos valdybos pareigūnų patikrinimas, kurio duomenimis remiantis buvo priimti ginčijamas Migracijos departamento ir skundžiamas teismo sprendimai, pažeidžiant ne tik T. B., bet ir jos nepilnamečių vaikų teisės.
  7. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  8. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Migracijos departamento nuomone, teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis bei padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais šios išvados grindžiamos.
  9. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas nenurodė aplinkybių, kad UAB „Kelias į Europą“ 2017 m. spalio 2 d. deklaravo naują adresą, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi ši aplinkybė atsirado jau po atsakovo 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo priėmimo ir lieka neaišku, kur anksčiau buvo ir ar iš viso buvo įkurtos Bendrovėje įdarbintų asmenų darbo vietos. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad Migracijos valdybos pareigūnai, atlikę patalpų, esančių Laisvės pr. 60, Vilniuje, 12 aukšte, patikrinimą, UAB „Kelias į Europą“ biuro nerado, o teiginiai, kad Bendrovės veikė nurodytu adresu, tačiau nuolat ten jos vadovės ir darbuotojų nebūdavo, turi būti vertinami kaip pareiškėjos gynybinė pozicija. Pažymi, kad darbuotojų darbo sutartyse nebuvo nurodyta, jog jie dirba nuotoliniu būdu.
  10. Migracijos departamento nuomone, atsižvelgiant į tai, kad T. B. nei skunde, nei teismo posėdyje nesuformulavo ir nepateikė prašymų kaip liudytojus apklausti Bendrovės darbuotojus, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, neapklausęs UAB „Kelias į Europą“ darbuotojų, būtų pažeidęs ar netinkamai pritaikęs procesines teisės normas.
  11. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nenurodė, kokių teisės normų konkrečias nuostatas galbūt pažeidė pareigūnai bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Nors T. B. skundžia Migracijos valdybos pareigūnų veiksmus, tačiau ši institucija nėra pavaldi Migracijos departamentui, o pareiškėja prašymo į bylą įtraukti Migracijos valdybą nepateikė.
  12. Migracijos departamentas akcentuoja, kad leidimai T. B. vaikams buvo išduoti ne dėl to, kad jie mokosi Lietuvos Respublikoje, o dėl šeimos susijungimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

  1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
  2. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su faktinių aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad dėl neteisingo faktinių aplinkybių įvertinimo pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, patvirtinančias atsakovo sprendimo teisėtumą.
  3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo konstatuojama, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį (ABTĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y., faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., administracinę bylą Nr. eA-1365-261/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos yra analogiškos aktualios, nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios, ABTĮ redakcijos 56 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalių nuostatoms.
  4. Teisėjų kolegija, taikydama aptartas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsnyje nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o jos tikrieji tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti – tikslas ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.
  5. Apeliantė pateikė savo požiūrį į faktinių aplinkybių vertinimą, kurį, nenustačius pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui nėra privaloma. Naujų įrodymų apeliantė nepateikė ir nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tirti iš naujo pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų.
  6. Dėl atsakovo sprendimo panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjos nepilnamečiams vaikams pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuojama, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio įstatymo nustatytu pagrindu (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A-5129-525/2017).
  7. Teismų praktika šiuo klausimu yra nuosekli ir jos keisti nėra pagrindo, todėl šio ginčo atveju pripažinus, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai yra panaikintas teisėtai, pagrįstai buvo panaikinti ir leidimai pareiškėjos šeimos nariams V. bei D. B., nesant duomenų apie V. bei D. B. teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais.
  8. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį teismų praktiką panašiose bylose, todėl jo naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjos T. B. apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

 

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                        Stasys Gagys

 

 

                                                                                                                    Irmantas Jarukaitis

 

                     

                                                                                                                     Ramutė Ruškytė


Paminėta tekste:
  • A-5129-525/2017