Civilinė byla Nr. 2A-1035/2013

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00476-2011-9

                         Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Z. K. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-399-194/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Helija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus kooperatinės bendrovės „Jonas ir sūnūs“, ieškinį atsakovams Z. K. ir R. K. dėl turto pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, byloje dalyvaujantis tretysis asmuo E. L..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Helija“, atstovaujama bankroto administratoriaus kooperatinės bendrovės (toliau tekste – KB) „Jonas ir sūnūs“, (toliau tekste – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia nuo jo sudarymo momento 2008 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 6194, sudarytą tarp Z. K., R. K. ir UAB „Helija“; 2) taikyti restituciją - grąžinti solidariai iš atsakovų Z. K., R. K. UAB „Helija“ naudai 90 000 Lt pinigines lėšas, sumokėtas pagal 2008 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 6194; žemės sklypą nupirktą pagal 2008 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 6194, grąžinti atsakovams Z. K. ir R. K..

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. vasario 1 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „Helija“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriumi paskirta KB „Jonas ir sūnūs“. Administratoriui patikrinus bendrovės buhalterinius dokumentus paaiškėjo, kad 2008 m. birželio 30 d. UAB „Helija“ sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 6194, pagal kurią iš atsakovų Z. K. ir R. K. už 90 000 Lt nupirko 2,9100 ha žemės sklypą, esantį Sereikų k. Pasvalio rajone. Minėto žemės sklypo paskirtis - miško ūkio, miško plotas 2,8100 ha.

Bankroto administratorius nustatė, kad minėtas žemės sklypas yra nupirktas pažeidžiant bendrovės kreditorių turtinius interesus ir yra prieštaraujantis įmonės veiklos tikslams, kadangi žemės sklypas buvo nupirktas už 90 000 Lt, kai tuo tarpu vidutinė šio sklypo rinkos vertė yra 10 700 Lt. Pagal Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūros pateiktus duomenis miškas minėtame žemės sklype buvo iškirstas dar 2002 metais. Bendrovė, vykdydama medienos ruošimo veiklą, nupirko žemės sklypą, kuriame buvo plynai iškirsta mediena ir prisiėmė pareigą dirbtiniu būdu atkurti mišką, o ne juo naudotis. Ieškovo atstovo nuomone, sumokėta suma už iškirstą mišką nėra adekvati rinkos kainai ir buvo dirbtinai padidinta, vengiant atsiskaityti su kitais bendrovės kreditoriais. Be to, pagal 2008 m. finansinės atskaitomybės balansą UAB „Helija“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo jos turimą turtą, tačiau užuot atsiskaičiusi su įmonės kreditoriais, UAB „Helija“ sudarė sau nenaudingą sandorį, nupirkdama žemės sklypą, kurio negalėjo panaudoti savo veikloje.

Ieškovo atstovo nuomone, parduodami nekilnojamąjį turtą atsakovai buvo nesąžiningi, kadangi pardavė turtą už kainą, kuri viršijo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, ir kurio įmonė negalėjo panaudoti savo veikloje. Atsakovų nesąžiningumą parodo ir tai, kad šis žemės sklypas su iškirstu mišku buvo parduotas UAB „Helija“ direktore dirbančiai atsakovų giminaitei E. L., kuri yra R. K. brolio žmona. E. L. buvo ir UAB „Helija“ akcininkė (savininkė), šioje bendrovėje direktoriumi komercijai dirbo ir atsakovės brolis. Pagal įstatyme nustatytą nesąžiningumo prezumpciją tokie juridinio asmens ir fizinių asmenų sandoriai tarp artimų giminaičių rodo, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos. 

Atsakovai Z. K. ir R. K. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsakovų teigimu, ieškovas nenurodė nė vieno kreditoriaus, kurio konkrečius, apibrėžtus interesus ir teises pažeidė anksčiau minėta 2008 m. birželio 30 d. tarp ieškovo ir atsakovų sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovai pažymėjo, jog tiek šios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, tiek ir po jos sudarymo UAB „Helija“ buvo moki. Pagal ieškovo pateiktą 2008 metų balansą matyti, kad bendrovė 2008 m. gruodžio 31 d. duomenimis turėjo turto už 923 803 Lt, o jos įsipareigojimai kreditoriams sudarė tik 764 505 Lt, tokiu būdu bendrovės turtas viršijo įsipareigojimus 159 298 Lt suma. Be to, ieškovas 2008 metais dirbo pelningai, uždirbo ir turėjo 144 401 Lt pelno.

Atsakovams nebuvo žinoma, kad UAB „Helija“ turi kokių nors problemų vykdydama savo įsipareigojimus kreditoriams, priešingai, buvo patikinta, kad bendrovės padėtis yra išties gera ir jokių problemų vykdant savo įsipareigojimus kreditoriams bendrovė neturi ir juos pilnai gali įvykdyti. Atsakovai buvo įsitikinę, kad jų 2008 m. birželio 30 d. sudaroma žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu nepažeidžia nė vieno iš ieškovo kreditoriaus teisių bei interesų ir sudaromas sandoris yra teisėtas, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta notarinėje kontoroje, patvirtinta notaro, kas, pagal Notariato įstatymo nuostatas užtikrina sudaromų sandorių teisėtumą, atitikimą galiojantiems teisės norminiams aktams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu, nuo sudarymo momento, žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį, sudarytą 2008 m. birželio 30 d., tarp Z. K. ir R. K. bei UAB „Helija“. Taikė restituciją ir priteisė BUAB „Helija“ naudai iš Z. K. ir R. K. solidariai 90 000 Lt, žemės sklypą, įgytą pagal 2008 m. birželio 30 d. pirkimo- pardavimo sutartį, esantį Sereikių km., Pasvalio rajone, gražino bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise Z. K. ir R. K..

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo sandoris buvo sudarytas su artimais giminaičiais, kas leido pripažinti sandorio šalių nesąžiningumą. Be to, ginčo sandorio sudarymo metu įmonė buvo praktiškai nemoki, jos atžvilgiu buvo vykdomi priverstiniai išieškojimai. Įvertinęs šiuo duomenis teismas sprendė, jog UAB „Helija“, turėdama daug kreditorių ir jau vykdomų išieškojimų iš jos turto bei sąskaitų, nevykdė įsipareigojimų kitiems kreditoriams, suteikdama pirmenybę atsakovams - giminaičiams, apmokėjo iš įmonės lėšų skolas už fizinį asmenį, tokiu būdu padarė žalą šios įmonės kreditorių interesams, sudarė įmonei nenaudingą sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo ir negalėjo, nes tai prieštaravo šios įmonės veiklos tikslams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai Z. K. ir R. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas nepateikė įrodymų apie konkrečius kreditorius, kurie turėjo vykdytiną reikalavimo teisę ieškovui ginčo sandorio sudarymo metu, o pirmosios instancijos teismas teigdamas, jog įmonė sudarydama sandorį buvo praktiškai nemoki, neįvertino, kiek ir kam buvo skolinga įmonė sudarydama sandorį. Įmonės finansiniai dokumentai patvirtina, jog 2008 metais ieškovas gavo pelną, be to turėjo lėšų sąskaitoje. Teismui pateikti duomenys apie 2008 m. birželio 30 d. buvusius įmonės įsipareigojimus nėra tikslūs, kadangi daugelis iš jų galėjo susidaryti iki ginčo sandorio sudarymo, dalis iš jų buvo padengta.

              2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.67 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, kadangi vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis E. L. negali būti laikoma artima atsakovų giminaite.

              3. Teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškinys nagrinėjamu atveju buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, kadangi ginčo sandoris buvo sudarytas 2008 m. birželio 30 d., tuo tarpu ieškinys teismui pareikštas 2011 m. rugpjūčio 3 d., t. y. praėjus trims metams nuo ginčijamo sandorio sudarymo.

              Atsiliepimu į atsakovų Z. K. ir R. K. apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Helija“, atstovaujamas bankroto administratoriaus KB „Jonas ir sūnūs“ prašo sprendimą palikti nepakeistą.

              Ieškovo atstovo teigimu, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pagrindo jo keisti ar naikinti nėra. Teismo posėdžio metu šalys patvirtino, jog ginčo sklype buvęs miškas buvo iškirstas 2002 m. L., kurie yra giminystės ryšiais susiję su atsakovais. UAB „Helija“ įregistruota tik 2006 m., todėl jokių finansinių prievolių už miško iškirtimą negalėjo prisiimti, o ginčo sandoriu įsigydama žemės sklypą, tik prarado pinigus, kurie galėjo būti panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais ir įgijo pareigą atkurti mišką.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje nustatyta, jog 2008 m. birželio 30 d. UAB „Helija“ sudarė su Z. K. ir R. K. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kuria įmonė už 90 000 Lt įsigijo 2,91 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą (b. l. 4-9). Įmonei 2011 m. vasario 1 d. iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratoriui susipažinus su ginčijamu sandoriu paaiškėjo, jog 2008 m. birželio 30 d. sutartimi įsigytame žemės sklype buvęs miškas yra iškirstas 2002 m., o įmonė sandorio sudarymo metu jau buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, todėl nagrinėjamoje byloje siekiama įvertinti, ar 2008 m. birželio 30 d. sandoris nepažeidė UAB „Helija“ ir jos kreditorių interesų, o jei taip – ar egzistuoja kitos actio Pauliana tenkinimo sąlygos.

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Nagrinėjamu atveju įgyvendindamas įstatymo jam pavestas funkcijas (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.) bei vykdydamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą, ieškinį CK 6.66 straipsnio tvarka teismui pareiškė BUAB „Helija“ bankroto administratorius KB „Jonas ir sūnūs“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nebuvo, kadangi ieškovas neįrodė, o teismas nenustatė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Helija“ buvo nemoki ar negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, be to nenurodžius konkretaus kreditoriaus, kurio teises pažeidė ginčijamas sandoris, nebuvo pagrindo ieškinio tenkinti.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.

Nors bylos medžiaga patvirtina, jog BUAB „Helija“ nemokumas buvo nustatytas tik 2011 m. vasario 1 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-516-194/2011 (b. l. 90-91), tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Helija“ buvo praktiškai nemoki, neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais. 2008 m. UAB „Helija“ balansas įrodo, jog įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (673 507 Lt) viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės - 461 901,50 Lt (įmonė 2008 m. turėjo 923 803 Lt turto, todėl jo pusė sudaro 461 901,50 Lt) (b. l. 11-12). 2008 m. įmonė baigė turėdama 70 599 Lt nuostolį (b. l. 13). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog lyginant su 2007 m., 2008 m.UAB „Helija“ finansinė padėtis buvo sudėtingesnė – įmonės turtas mažėjo (2007 m. jis sudarė 1 075 321 Lt, o 2008 m. jau 923 803 Lt), tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai augo kone dvigubai (2007 m. jie sudarė 313 732 Lt, o 2008 m. 673 507 Lt). Ieškovo atstovo pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu, ieškovas turėjo įsiskolinimų valstybės biudžetui, priverstinai vykdomų įsiskolinimų kitiems kreditoriams, įmonės turtui buvo taikomi disponavimo apribojimai, siekiant užtikrinti galimai įmonės kreditoriams palankių teismų sprendimų įvykdymą (b.l. 99- 123). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra įrodyta, jog sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė būklė neleido jam atsiskaityti su visais kreditoriais, o sudarytas ginčijamas sandoris tik dar labiau apribojo įmonės galimybes sumažinti įsiskolinimus.

Apeliantų teigimu, ieškovo atstovo pateikti įmonės 2008 m. finansinių įsipareigojimų duomenys, kuriais priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra netikslūs, be to, vertinant UAB „Helija“ finansinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, nebuvo atsižvelgta į tai, jog įmonė turėjo pakankamai lėšų bei gavo pelną, kas garantavo visišką įmonės veiklos funkcionalumą ir gebėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai keldami abejones dėl pateiktų duomenų teisingumo, turėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti šiuos argumentus pagrindžiančius įrodymus, kadangi tokie duomenys nepateikti, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog duomenys apie įmonės lėšas pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti, kadangi apeliantų nurodomos įmonės sąskaitose esančios lėšos (248 022 Lt) buvo įtrauktos į įmonės 2008 m. balanso duomenis, be to apeliantų teiginiai apie UAB „Helija“ 2008 m. gautą pelną neatitinka tikrovės, kadangi byloje esanti 2008 m. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog įmonė 2008 m. patyrė nuostolį (b. l. 13).

Sprendžiant dėl ieškovo kreditorių teisių pažeidimo atsakovams sudarius ginčijamus sandorius, svarbu įvertinti ir tai, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą. Šiuo aspektu yra reikšminga įsigyto žemės sklypo rinkos vertė, buvusi jo įsigijimo momentu, nes aiškus įsigyto turto vertės ir kainos neatitikimas yra pagrindas daryti išvadą dėl kreditorių teisių pažeidimo. 2008 m. birželio 30 d. sandoriu atsakovai pardavė, o ieškovas UAB „Helija“ už 90 000 Lt kainą įsigijo žemės sklypą, tuo tarpu VĮ „Registrų centras“ duomenimis, minėto sklypo vidutinė rinkos vertė 2008 m. birželio 26 d. sudarė 10 700 Lt (b.l. 61). Ieškovo atstovo pateikti įrodymai patvirtina, jog 2002 m. UAB „Helija“ 2008 m. birželio 30 d. ginčijamo sandorio pagrindu įsigytame žemės sklype buvęs miškas buvo iškirstas (b. l. 14-16). UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas Turtas nuomone, įvertinus tą aplinkybę, jog ginčo sklype buvęs miškas yra plynai iškirstas, tokio sklypo vertė jo įsigijimo metu galėjo siekti 2 600 Lt (b. l. 89). Šie duomenys patvirtina, jog ginčijama sutartimi turtas buvo įgytas už pernelyg aukštą kainą.

BUAB „Helija“ buvusi vadovė teigė, jog įmonė galėjo sau leisti mokėti už įgyjamą turtą tolią kainą (b. l. 164), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagrindinis klausimas šiuo atveju yra ne tai, ar įmonė gebėjo sumokėti už įgyjamą turtą, bet ar tai buvo finansiškai naudinga ir nepažeidė kitų kreditorių interesų. Įmonės įstatuose numatyta, jog UAB „Helija“ veiklos tikslas - pelno siekimas ir įmonės akcininkų bendrovei perduoto turto bei bendrovės veiklos metu sukaupto turto efektyvaus panaudojimo užtikrinimas (b. l. 68), todėl įsigyjamas turtas turėjo būti naudojamas įmonės veiklos plėtrai ir naudos gavimui. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvusi UAB „Helija“ direktorė E. L. patvirtino, jog ginčo sandoriu įgyjamas sklypas turėjo būti skirtas įmonės verslui plėtoti (b. l. 164), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančios medžiagos nėra pagrindo manyti, jog ginčo sandoris atnešė įmonei ekonominės naudos ar sudarė galimybes verslui plėsti, priešingai – įmonei už įsigytą žemės sklypą atsiskaičius su atsakovais buvo apribota galimybė dengti įsiskolinimus kitiems kreditoriams, be to už įmonės lėšas buvo dengiami jos vadovų ir su jais šeimos ryšiais susijusių asmenų įsiskolinimai. Teismo posėdžio metu atsakovai patvirtino, jog žemės sklype esantį mišką jie leido išsikirsti atsakovės brolio šeimai, kuri už medieną neatsiskaitė, medienos, o kartu ir žemės sklypo kainą sumokėjo UAB „Helija“ (b. l. 53), vykdydama ginčijamą sandorį. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog įmonė 2008 m. patirianti finansinių sunkumų ir už įsigyjamą turtą mokėdama nepagrįstai aukštą kainą bei tuo pačiu įsigydama pareigą atkurti iškirstą mišką, veikė priešingai ne tik savo, bet ir savo kreditorių interesams.

Nustatyti duomenys patvirtina ieškovą ginčijamo sandorio sudarymo metu buvus praktiškai nemokumo būsenoje, o atsiskaitymas su apeliantais, išskiriant juos iš kitų kreditorių, neabejotinai pažeidė įmonės kreditorių teises bei teisėtus interesus, kadangi tais atvejais, kai nemokus skolininkas vienu ar kitu būdu atsiskaito su vienu kreditoriumi, pastarasis yra privilegijuojamas kitų kreditorių atžvilgiu ir pažeidžiami kreditorių visumos interesai, nes atsiskaitymui panaudotos lėšos galėjo būti skirtos visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Be to, tam, kad konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą, nebūtina konkrečiai įvardinti kreditorių, kurių teisės ginčijamu sandoriu pažeidžiamos, kadangi laikoma, jog pažeidžiamos teisės visų kreditorių, kurių reikalavimo patenkinimo terminai buvo suėję sandorio sudarymo metu ir kuriems skolininkas nesuteikė analogiškos reikalavimo tenkinimo galimybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1674/2012).

Kaip buvo minėta, actio Pauliana taikymui turi būti nustatytas visų šio ieškinio taikymui būtinų sąlygų visuma. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Ieškovo atstovui reiškiant reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančius kaip sudarytus pažeidžiant kreditoriaus interesus, tenka pareiga įrodyti, jog ieškovas ir atsakovai, su kuriais buvo sudaryta ginčijama sutartis, buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Ieškovo atstovas atleidžiamas nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo tik CK 6.67 straipsnyje numatytais atvejais. Šis straipsnis įtvirtina nesąžiningumo prezumpciją, o jo trečias punktas nustato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos jei skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis. Pirmosios instancijos remdamasis minėta nuostata (CK 6.67 str. 3 d.) pripažino sandorio šalis nesąžiningomis, nusprendęs, jog atsakovus ir UAB „Helija“ vadovę, atstovavusią įmonę ginčijamų sandorių sudarymo metu, siejo artimi giminystės ryšiai.

Pasisakydama dėl šio sandorio šalių nesąžiningumo ar sąžiningumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog ginčo sandoris sudarytas tarp atsakovų Z. K. ir R. K. ir UAB „Helija“ vadovės - direktorės E. L. (b. l. 65), R. K. brolio žmonos (b.l. 53, 75-76). Vadinasi, sandoris buvo sudarytas tarp juridinio asmens direktorės ir asmenų, susijusių svainystės ryšiais (CK 3.136 str.). CK 6.67 straipsnio taikymo atveju yra aktuali artimojo giminaičio sąvoka, įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje. Artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai - broliai ir seserys. Taigi, ginčijant skolininko sudarytą turto perleidimo sandorį actio Pauliana pagrindu ir taikant CK 6.67 straipsnį, būtina nustatyti, ar juridinio asmens valdymo organas ir atsakovai atitinka CK 3.135 straipsnyje nustatytą artimųjų giminaičių sąvoka. Sistemiškai aiškinant CK 3.136 ir CK 6.67 straipsnius darytina išvada, kad svainyste susiję asmenys neįtraukti į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų taikymo sąrašą. Todėl aplinkybė, jog atsakovai ginčijamą sandorį sudarė su įmone, kurią atstovavo atsakovės brolio žmona, negali būti vienintelis pagrindas šių asmenų nesąžiningumui konstatuoti, nes vien tokio pobūdžio santykių konstatavimas nepakankamas nesąžiningumui nustatyti. Tokie santykiai, vertintini tik kartu su kitais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorio šalių nesąžiningumo preziumavimo CK 6.67 straipsnio 3 dalies pagrindu yra nepagrįstos, tačiau tik netinkamai pasirinkta motyvacija, neįtakoja, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingos išvados dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Sprendžiant dėl sandorio šalių, susijusių svainystės ryšiais, sąžiningumo ar nesąžiningumo pažymėtina, jog šią aplinkybę visgi reikėtų vertinti kaip vieną iš sandorio šalių nesąžiningumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/20012). Svainystės ryšiais susijusių ir sandorio šalimis esančių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes, kadangi esantys ryšiai sudaro sąlygas tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas keistis neviešintina informacija apie priešingos sandorio šalies finansinę būklę, esamas problemas, sudaromo sandorio tikslus ir kitas įprastomis sandorių sudarymo sąlygomis priešingai sandorio šaliai neatskleistinomis aplinkybėmis. E. L. (atsakovės brolio žmona) buvo ne tik UAB „Helija“ akcininkė, bet ir vadovė, šioje bendrovėje direktoriumi komercijai dirbo ir atsakovės brolis (b. l. 164). Atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ne kartą patvirtino, jog jie ginčijamu sandoriu perleistame žemės sklype buvusią medieną leido išsikirsti būtent L., tačiau už medieną jie neatsiskaitė (b. l. 53). Įgyjamo sklypo ir medienos kainą ginčijama sutartimi įsipareigojo sumokėti UAB „Helija“, nors realiai siekiamos naudos iš sandorio negavo, o tik atlygino už trečiųjų asmenų (L.) gautą turtinę naudą. E. L., kaip UAB „Helija“ vadovei, buvo neabejotinai žinoma prasta įmonės finansinė padėtis, bei tai, jog įgyjamas turtas įmonei ekonominės naudos neatneš. Nors E. L. teismo posėdžio metu įrodinėjo, jog jai nebuvo žinoma, kad įsigytame žemės sklype mediena yra iškirsta, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, ji, kaip įmonės direktorė ir akcininkė ne tik turėjo, bet ir privalėjo pasidomėti įgyjamo turto vertingumu bei užtikrinti tinkamą įmonės lėšų panaudojimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog ginčo sandoryje ne tik atsakovai, bet ir ieškovas, atstovaujamas tuometinės direktorės, susijusios su atsakove svainystės ryšiais, buvo nesąžiningi, nes sudaromu sandoriu siekė padengti kitų asmenų įsiskolinimus ir už neįprastai aukštą kainą įsigijo turtą, kuris atnešė įmonei ne ekonominę naudą, bet papildomas prievoles, pažeidė kreditorių interesus.

Nagrinėjamoje byloje taip pat keliamas klausimas, ar bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus atstovaujantis bankroto administratorius praleido terminą pareikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka.

Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai.

Šiuo atveju byloje actio Pauliana ieškinio senaties terminas aiškinamas atsižvelgiant į bankroto santykių specifinį teisinį reguliavimą, nes ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu pareiškė BUAB „Helija“ bankroto administratorius. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų, apie šių sandorių sudarymą, gavimo dienos (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Šiuo atveju byloje duomenų ir įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kada įvyko įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, dokumentų perdavimas bankroto administratoriui nepateikta, tačiau ta aplinkybė, jog bankroto byla UAB „Helija“ buvo iškelta 2011 m. vasario 1 d. (b. l. 90), o ieškinys dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikštas teismui 2011 m. rugpjūčio 4 d. (b. l. 1), leidžia neabejotinai teigti, jog terminas ieškiniui CK 6.66 straipsnio tvarka pareikšti, nebuvo praleistas.

Bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, jog bylos šalys privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį nenurodyta, teismui nebuvo pateikta įrodymų apie prieš tai buvusius ikisutartinius susitarimus, viešą konkursą ir kitus iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandančius imperatyvus, bylos šalis įpareigojusius sudaryti ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį, todėl laikytina, jog ginčijamas sandoris nebuvo sandorio šalims privalomas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs aukščiau paminėtas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas dėl actio Pauliana sąlygų visumos buvimo ir tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                   Marytė Mitkuvienė

                 Alvydas Poškus

                 Egidija Tamošiūnienė