Civilinė byla Nr. e2-1126-614/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01249-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7.; 2.6.9.2.;
2.6.10.; 3.2.6.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovui G. M. ir jo atstovei advokatei J. U., atsakovės atstovui advokato padėjėjui M. V., nesant trečiajam asmeniui, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei, trečiajam asmeniui nereiškiančiam savarankiškų reikalavimų byloje A. K., dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. M. 2022 m. spalio 3 d. ieškiniu kreipėsi į teismą atsakovei viešajai įstaigai (VšĮ) Vilniaus miesto klinikinei ligoninei, prašydamas priteisti iš atsakovės 40 100 Eur turtinę žalą bei valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) mirė jo ilgametė draugė R. P.. Likus dienai iki mirties, t. y. (duomenys neskelbtini), R. P. sudarė testamentą, kuriuo jai nuosavybės teise priklausiantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko jam (ieškovui), šį testamentą patvirtino tą dieną budėjęs minėtos gydymo įstaigos gydytojas A. K.. R. P. mirus, ieškovui kaip jos testamentiniam įpėdiniui, atsirado teisė į paveldėjimą. Nors CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti ir šie veiksmai turi būti atlikti per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, susiklostė situacija, kad ieškovas dėl atsiradusio palikimo priėmimo į notarų biurą nesikreipė, dėl teisinių žinių stokos manė, jog nuosavybės teise R. P. priklausęs turtas jam kaip testamentiniam įpėdiniui pereina savaime ir dėl to jokių papildomų veiksmų atlikti bei kur nors kreiptis nereikia. Tokį įsitikinimą sąlygojo aplinkybė, jog tiek iki R. P. mirties, tiek ir po jos, ieškovas gyveno testamente nurodytame jam paliktame bute ir juo rūpinosi, prižiūrėjo. 2018 m. ieškovas sužinojo, kad mirusiosios palikimą 2016 m. rugpjūčio 11 d. priėmė Lietuvos Respublika. Siekdamas apginti savo pažeistą teisę, ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu, tačiau išnagrinėjęs civilinę bylą Nr.2-21104-1097/2019 teismas ieškinį atmetė ir nurodė, kad paveldėjimo pagal testamentą teisė į mirusiosios R. P. palikimą jo atžvilgiu neatsirado, kadangi R. P. testamentas ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V1-104 patvirtintos Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarkos reikalavimų. Detalizuodamas padarytuosius pažeidimus, teismas sprendime konstatavo, kad pateiktame testamente nėra testatorės R. P. parašo ir nėra nurodyta priežastis, dėl kurios ji negalėjo pasirašyti testamento pati, testamento forma ir jo tvirtinimo procedūra neatitinka CK 5.29 straipsnio ir Tvarkos 4 punkto reikalavimų testamento tvirtinimo procedūrai, kurios privalomai turi būti laikomasi tais atvejais, kuomet testatorius pats pasirašyti negali (CK 5.29 straipsnyje ir Tvarkos 4 punkte įtvirtinta, kad pasirašyti testamente gali kitas asmuo, tačiau tai jis gali padaryti tik testamentą turinčio patvirtinti asmens (šiuo atveju - vyriausiojo budinčio gydytojo) ir ne mažiau dviejų liudytojų akivaizdoje, liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente). Testamente buvo tik gydytojo spaudas, parašas, bei gydytojo įrašas ,,liudiju“, liudytojai į testamento surašymo ir tvirtinimo procedūrą nebuvo kviečiami ir nedalyvavo. R. P. testamentas neatitinka VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus patvirtintos Testamentų sudarymo ir tvirtinimo ligoninėje tvarkoje nustatytų formos reikalavimų (t. y. nors ligoninėje yra patvirtinta testamento forma VNB 30-2/b, pateiktasis testamentas yra surašytas laisva forma (,,aš, R. P. palieku mano nuosavybėje esantį butą (duomenys neskelbtini) G. M., a/k (duomenys neskelbtini) be to, testatorės vardas ir pavardė (,,R. P.“) yra užrašyti ta pačia (t. y. ieškovo) rašysena. R. P. testamentas neatitinka VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus įsakymu patvirtintos Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarkos 7, 8, 10 punktų reikalavimų (t. y. nėra duomenų, kad testamento vienas egzempliorius būtų perduotas saugoti ligoninės archyve ir dar vienas perduotas saugoti notarui. Taip pat nėra duomenų, kad reikalaujami trys testamento egzemplioriai būtų registruoti VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės patvirtintų testamentų registravimo žurnale. Nėra duomenų, kad už testamento sudarymą ir tvirtinimą būtų sumokėta į ligoninės kasą, kaip reikalaujama testamentų tvirtinimo tvarkos 10 punkte. Ligoninės sudarytų testamentų registre nėra įrašų, jog būtų registruotas R. P. testamentas. Remdamasis šiais aukščiau minėtais testamento formos ir jo tvirtinimo procedūros pažeidimais bei šiuos pažeidimus laikydamas esminiais, bylą nagrinėjęs teismas sprendė, jog pateiktasis testamentas negali būti laikomas mano teisę paveldėti R. P. turtą patvirtinančiu dokumentu ir dėl to nepripažino ieškovo testamentiniu įpėdiniu. Tokiu būdu, teismui atmetus ieškovo ieškinį, ieškovas prarado teisę testatorei priklausiusio turto, paveldėjimą, kurį, kaip neturintį jokių kitų paveldėtojų, paveldėjo valstybė. Atsižvelgiant į tai, kad tokiu būdu ieškovui buvo padaryta turtinė žala, VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei, kurioje atliekant R. P. testamento tvirtinimo procedūrą, buvo padaryti šiurkštūs galiojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimai, ieškovas reiškia reikalavimą dėl turtinės žalos jam atlyginimo. CK 6.263 straipsnis nustato, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tai reiškia, kad asmeniui, pažeidusiam šias imperatyvias įstatymo nuostatas, iškyla civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Mirusiosios R. P. testamentą patvirtino tą dieną budėjęs VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytojas A. K., kuris surašytame testamento tekste atliko įrašą ,,liudiju“, pasirašė jame ir patvirtino savo spaudu. Testamento tekstas buvo surašytas, ne pačios testatorės, kaip to reikalavo įstatymas, o ieškovo ranka, be to, į šią testamento surašymo bei tvirtinimo procedūrą nebuvo pakviesti ir jame nepasirašė 2 liudytojai, kurie remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu tokio veiksmo atlikime privalėjo dalyvauti. Nei budintis gydytojas, nei kitas ligoninės personalas ieškovo neinformavo apie tai, kad tokia šio testamento tvirtinimo procedūra gali būti ydinga ar netinkama, dėl ko šis dokumentas jame nurodytų pasekmių ieškovui nesukels. Kadangi ieškovas pats teisnių žinių neturėjo ir niekada nebuvo dalyvavęs panašaus pobūdžio procedūrų atlikime, testamentą tvirtinusiu gydytoju ir jo kompetencija abejoti pagrindo neturėjo. Kadangi gydytojas A. K. yra gydymo įstaigos (atsakovės) darbuotojas, o CK 6.264 straipsnis nustato, jog samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės, už atsiradusią turtinę žalą yra atsakinga būtent atsakovė. Padaryti CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus įsakymu patvirtintos Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarkos nuostatų pažeidimai sąlygojo situaciją, kuomet R. P. priklausiusį turtą paveldėjo ne ieškovas - testamentinis įpėdinis, o valstybė, o tai lėmė turtinės žalos ieškovui atsiradimą, kadangi atsakovė neužtikrino tinkamo įstatymo ir savo vidaus teisės aktų nuostatų taikymo ir laikymosi (nesidomėdamas, ar visiems ligoninės gydytojams jos yra žinomos) ir neatlikdamas šių aktų laikymosi kontrolės, kad būtų išvengta galimų jų nesilaikymo pasekmių, nesiekdamas užtikrinti sklandaus įstaigos darbo ir taip užtikrinti trečiųjų asmenų (pacientų ir kt.) teisėtų interesų įgyvendinimą, pažeidė CK įtvirtintą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko yra teisinis pagrindas šiuos neteisėtus atsakovo veiksmus pripažinti kaltais. Aplaidus atsakovės pareigų vykdymas ir galiojančio teisinio reguliavimo pažeidimas buvo esminė sąlyga, lėmusi žalos atsiradimą. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, t. y. neteisėtais veiksmais padarius žalą tarp šalių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą, taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas. Dėl netinkamų, aplaidžių ir nerūpestingų gydytojo bei atsakovės veiksmų ieškovas patyrė turtinę žalą - prarado galimybę paveldėti testatorei priklausiusį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio kaina, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, yra 40 100 Eur. Kadangi šis butas dėl kaltų atsakovo ir jo darbuotojo veiksmų atiteko kito paveldėtojo nuosavybėn, remiantis šia aplinkybe, atsakovė privalo atlyginti ieškovui jo materialinius praradimus. Ieškovas taip pat pateikė dubliką. Nurodė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo nepagrįstai senaties termino eigos pradžią sieja su Notarės Liudijimo išdavimu, ieškovas šiame valstybės paveldėjimo procese nedalyvavo, apie ją nebuvo informuotas. Aplinkybes apie tai, kad atsakovės išduotas Testamentas buvo patvirtintas pažeidžiant pačios ligoninės patvirtintą tvarką ieškovas sužinojo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimo. Ieškovas neteigia, jog minimas sprendimas šiai bylai turi prejudicinę reikšmę, tačiau šias aplinkybes kaip argumentą pateikia nagrinėjamoje byloje, ieškovas pats nėra atsakingas už netektą galimybę paveldėti.
2. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė prašė ieškovo ieškinį atmesti, ieškiniui taikyti senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovas netinkamai interpretuoja esmines ginčo faktines aplinkybes, o kai kurių esminių aplinkybių sąmoningai nepateikia ir nepaaiškina. Ieškovas nurodo, jog mirusios R. P. palikimą 2016 m. rugpjūčio 11 d. priėmė Lietuvos Respublika, tačiau ieškovas pateikė 2016 m. spalio 14 d. Vilniaus m. 8-ojo notarų biuro notarės R. J. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą Nr. R8-3926, kuriuo R. P., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis Butas, paveldėjimo teise pereina valstybei. Ieškovas pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr.2-21104-1097/2019, iš kurio yra matoma, jog ieškovas buvo suformavęs reikalavimą: pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto 8-ajame notarų biure išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Taigi, ieškovas klaidina teismą ir apsunkina tiesos atskleidimą byloje. Ieškovas nurodo, jog apie Notarės Liudijimą neva sužinojo 2018 metais, tačiau nepateikė jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų bei neįvardija tikslios datos kada ir kaip konkrečiai jam tapo žinomas 2016 m. spalio 14 d. Liudijimas. Kada ieškovas sužinojo apie 2016 m. rugpjūčio 11 d. Notarės liudijimą, ieškovas net nepasisako. Ieškovas nurodo, jog R. P. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas nepaaiškina ką jis veikė iki 2018 m., t. y. daugiau kaip 2 metus, o teiginiai, jog jis per 3 mėnesius nesikreipė į Notarę dėl palikimo priėmimo, nes manė, jog nuosavybės teise į Butą jam pereina savaime, neatlaiko kritikos. Ieškovo teiginiai, jog jis ir po R. P. mirties neva gyveno Bute ir juo rūpinosi bei jį prižiūrėjo nėra pagrįstas įrodymais. Notarės liudijimai buvo išduoti 2016 m. rugpjūčio 11 d. / 2016 m. spalio 14 d., tačiau ieškovas į teismą kreipėsi tik 2022 m. rugsėjo 30 d., t. y. po 5 metų. Ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovė prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, įstatymo nustatytą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismų praktikoje išaiškinta, jog ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Nors subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas, pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Kaip nurodoma teismų praktikoje, turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą. Teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. CK 1.131 straipsnio 1 dalis numato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti - tai savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimu. Esminis klausimas dėl senaties taikymo - kada ieškovui tapo žinomas Notarės Liudijimas. Ieškovas nurodo, kad gyveno Bute ir juo rūpinosi, atsižvelgiant į tai, manytina, ieškovas kaip vidutiniškai apdairus, rūpestingas asmuo, dar 2016 m. pabaigoje (spalio, lapkričio mėnesiais) turėjo sužinoti apie Notarės Liudijimą dėl Buto paveldėjimo teisės perėjimo valstybei, tokiu atveju senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti pasibaigė dar 2019 m. spalio - lapkričio mėnesiais. Ieškovo ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senatį daugiau kaip 3 metais. Ieškovas nurodo, jog apie Liudijimą neva sužinojo dar 2018 m., kurią tiksliai dieną – nenurodo, tačiau net ir laikant, jog ieškovas apie Liudijimą sužinojo paskutinę 2018 metų dieną, ieškinio senatis tokiu atveju pasibaigė 2021 m. gruodžio 31 d. Akivaizdu, jog apie Liudijimą ieškovui tapo žinomas dar iki ieškinio pateikimo Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje, kurioje teismo sprendimas yra priimtas 2019 m. spalio 4 d., todėl ir tokiu atveju ieškovas sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį aiškiai praleido. Be to ieškovas neįrodė deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų viseto (CK 6.245 straipsnis). Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog egzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamoje byloje reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą (CK 6.245 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos privalėjo įrodyti ieškovas (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), tačiau ieškovas civilinės atsakomybės sąlygų viseto neįrodė, todėl ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovė nesutinka su ieškovo argumentais, kad jos neteisėti veiksmai nustatyti pateiktame Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, CK 6.246 straipsnio 1 dalis numato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovo pateiktas teismo sprendimas patvirtina, jog ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui VĮ Turto bankui, prašydamas pripažinti esant nustatytu juridinę reikšmę turinį faktą, kad ieškovas perėmė palikimą, atsiradusį po R. P. mirties (duomenys neskelbtini), pradėdamas jį faktiškai valdyti bei pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto 8-ajame notarų biure išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Ginčas minimoje byloje vyko tarp ieškovo ir atsakovo VĮ Turto bankas, ieškovas byloje nebuvo suformavęs jokio reikalavimo, kuris kaip nors būtų susijęs su atsakove ir / ar trečiuoju asmeniu. Atsakovės neteisėti veiksmai šioje byloje nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas sprendime neva konstatavo atsakovės ir / ar trečiojo asmens neteisėtos veiksmus. Civilinė byla patvirtina, jog pats ieškovas už R. P. savo ranka surašė testamentą, kuriuo visą turtą (Butą) paliko sau. Testamentą pasirašė ne R. P., bet ieškovas. Atsakovė ir ar jos gydytojai šiame dokumento rengimo procese nedalyvavo. Ieškovas nebuvo pateikęs prašymo atsakovei, jog atsakovė, o būtent jos gydytojai, pagal VMKL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V1-104 patvirtintos Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarkos nuostatas, parengtų pacientės R. P. testamentą. Testamentą savarankiškai pasirengė pats ieškovas. Trečiasis asmuo prašomas ieškovo pasirašė ieškovo paruoštame Testamente, tokiu būdu liudydamas tik pacientės R. P. sveikatos būklę, o ne jos valią. Ieškovo veiksmai, o būtent neveikimas, t. y. ieškovas ieškinį atsakovei pareiškė praėjus daugiau kaip 5 metams nuo Notarės liudijimų išdavimo, tik dar kartą patvirtina faktą, jog ieškovas suprato, jog jis, o ne kas kitas, yra tiesiogiai atsakingas už paties surašytą R. P. Testamentą. Atsakovė negali būti atsakinga už pacientų ir ar jų artimųjų savarankiškai pasirengiamus ir ar pasirašomus dokumentus (testamentus), todėl ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Ieškovas nurodo, jog prarado galimybę paveldėti Butą, todėl patirtą žalą vertina Buto rinkos kaina – 40 100 Eur, tačiau žala gali būti laikomas asmens turto netekimas ir ar negautos pajamos, o Notarės Liudijimas patvirtina faktą, jog Butas nuosavybės teise priklausė R. P., o paveldėjimo teisę į jį vėliau įgijo valstybė. Taigi, ieškovas Buto nebuvo įgijęs jokiu teisiniu pagrindu, todėl jo prarasti ir tokiu būdu patirti žalą negalėjo, todėl darytina išvada, jog ieškovas jokios žalos nepatyrė (CK 6.249 straipsnis). Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Ieškovas neįrodė, jog tarp jo tariamai patirtos žalos, t. y. galimybės paveldėti Butą ir tariamų atsakovės neteisėtų veiksmų (neva rengiant Testamentą) yra priežastinis ryšys, ieškovas pats pasirengė Testamentą, atsakovė ir jos gydytojai šiame procese nedalyvavo. Atsakovė ir ar jos gydytojai pacientams ir ar jų artimiesiems neteikia jokių teisinių konsultacijų dėl jų pačių pasiruoštų dokumentų, įskaitant ir testamentų atitikimo / neatitikimo VMKL vidaus teisės aktų reikalavimams. Pagal esamą reglamentavimą skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas net neįrodinėja atsakovės kaltės. Atsakovė niekaip nėra kalta dėl Testamento ne(atitikimo) teisės aktų reikalavimas. Kadangi ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, todėl vien šiuo pagrindu ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovas pats yra tiesiogiai atsakingas už netektą galimybę paveldėti Butą, CK 6.253 straipsnio 1 dalis, 5 dalis įtvirtinta, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės kai dėl veiksmų, dėl kurių atsirado ar padidėjo nuostoliai, kaltas pats nukentėjęs asmuo. CK 6.282 straipsnio 1 dalis numato, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Įpėdinio statusas įgyjamas dviem pagrindais: pagal testamentą arba, jei nėra testamento, pagal įstatymą (CK 5.2, 5.5 straipsniai). Ieškovas nurodė, jog buvo R. P. ilgametis pažįstamas ( neturėjo šeiminių / giminystės ryšių), o tai patvirtina faktą, jog jis negalėtų būti mirusiosios R. P. įpėdiniu pagal įstatymą, todėl jis ir palikėja valią dėl paveldėjimo turėjo išreikšti (išspręsti) savalaikiai, pas notarą, iki jai atsiduriant ligoninėje arba ligoninėje kreipiantis į atsakovę dėl testamento parengimo pagal atsakovės vidaus teisės aktus. To padaryta nebuvo. Ieškovas pripažįstą faktą, jog jis pats pasirengė Testamentą ir pasirašė už R. P., todėl ieškovas ir turi prisiimti ir visą su tuo susijusią riziką (CK 6.253 straipsnio 1 dalis, CK 6.282 straipsnio 1 dalis), o atsakovė negali būti atsakinga už kitų asmenų nerūpestingumą ir aplaidumą (CK 1.5 straipsnis). Atsakovė taip pat pateikė tripliką. Nurodė, jog ieškovo dublike nurodyti argumentai dėl senaties termino eigos pradžios nepagrįsti, juos paneigia trečiojo asmens su atliepimu pateiktas 2016 m. lapkričio 14 d. ieškovo rašytas prašymas VĮ Turto bankui, o teiginys, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo iš teismo sprendimo nepagrįstas. Šioje byloje savo teisių pažeidimu ieškovas nurodo teisės paveldėti praradimą. Kadangi Turtą paveldėjo ne ieškovas, o valstybė, svarbu nustatyti kada ieškovas apie tai sužinojo. Ieškovo raštas VĮ Turto bankui patvirtina, jog apie tai 2016 m. lapkričio 14 d. jis žinojo. Atsakovė ar jos gydytojai Testamento nerengė, o civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos. Ieškovas nepagrindė aplinkybės, kad testatorė dar iki patekimo į ligoninę buvo apsisprendusi, jog Butas paliekamas ieškovui. Nei testatorė, nei ieškovas nesikreipė į atsakovę su prašymu Testamentą parengti.
3. Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo, byloje dalyvaujantis atsakovės pusėje, A. K. prašo ieškovo ieškiniui taikyti senatį, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti trečiajam asmeniui ir jo atstovui nedalyvaujant. Nurodo, jog dalis ieškovo nurodomų faktinių aplinkybių neatitinka tikrovės, priešingai nei ieškinyje nurodo ieškovas, Testamentą surašė ne R. P., o pats ieškovas, šią aplinkybę patvirtina įsiteisėjęs 2019 m. spalio 4 d. teismo sprendimas civilinėje byloje, kurio ieškovas neskundė apeliacine tvarka – sprendime nurodoma, jog teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad testamento tekstą surašė jis pats. Priešingai nei ieškinyje nurodo ieškovas, po R. P. mirties jis Butu nesirūpino, nemokėjo Buto komunalinių mokesčių, t. y. sprendime nurodoma, jog po R. P. mirties buvo susidariusios skolos už suteiktas komunalines paslaugas Bute, kurias padengė VĮ Turto bankas po to, kai 2016 m. spalio 19 d. paveldėjo Butą. 2019 m. liepos 4 d. teikdamas atsiliepimą į ieškovo ieškinį VĮ „Turto bankas“ patvirtino, jog susidariusias skolas už suteiktas komunalines paslaugas Bute apmokėjo VĮ „Turto bankas“ po to, kai valstybei perėjo nuosavybės teisės į Butą. Nurodytas aplinkybes patvirtina civilinės bylos atsakovo VĮ Turto bankas kartu su jo atsiliepimu pateikti dokumentai – 2017 m. sausio 17 d. UAB „Vilniaus energija“ pateikta pretenzija VĮ Turto bankas, kuria nurodoma, jog skola už suvartotą šilumos energiją, tiektą Butui, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 19 d. buvo 660,46 Eur; 2017 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis c. b. Nr. 2VP-10275-936/2017, kuria vykdymo procese buvusi UAB „Vilniaus energija“ skolininkė R. P. pakeista nauja skolininke – Lietuvos Respublika, kurią atstovauja VĮ Turto bankas. Taigi, priešingai nei nurodoma ieškinyje, po R. P. mirties ir vėliau už suvartotą šilumos energiją, tiektą Butui, buvo susidariusios skolos, kurias apmokėjo valstybė po to, kai paveldėjo Butą, todėl ieškovo argumentai dėl tariamo rūpinimosi Butu po R. P. mirties yra nepagrįsti bei atmestini. Priešingai nei ieškinyje nurodo ieškovas, iš Buto NTR išrašo matyti, jog palikimą (Butą) valstybė perėmė ne 2016 m. rugpjūčio 11 d., o 2016 m. spalio 14 d. – kai valstybei buvo išduotas Palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. R8-3926 (toliau – Liudijimas), ir 2016 m. spalio 19 d. Perdavimo – priėmimo aktu Nr. TP1-518/401877 valstybė įregistravo VĮ Turto bankas patikėjimo teisę disponuoti Butu. Ieškovas apie Buto perėjimą valstybei sužinojo ne 2018 metais, o jau 2016 metais, šią aplinkybę pagrindžia pateikiama civilinės bylos medžiaga: 2019 m. liepos 4 d. VĮ Turto bankas teikė atsiliepimą į ieškovo 2019 m. birželio 18 d. patikslintą ieškinį, prie kurio VĮ Turto bankas, be kita ko, pridėjo 2016 m. lapkričio 14 d. gautą ieškovo prašymą, skirtą VĮ Turto bankui, kuriame ieškovas nurodė, jog ruošiasi pateikti ieškinį dėl Testamento patvirtinimo ir Buto perėjimo valstybei bei apie atliktus veiksmus ketina informuoti VĮ Turto bankas iki 2016 m. gruodžio 7 d., todėl prašo iki to laiko nesiimti jokių veiksmų su turtu (Butu). Taigi, ieškovas neabejotinai žinojo apie Buto perėjimą valstybei jau 2016 m. lapkričio mėn. pradžioje - nepraėjus nei mėnesiui nuo 2016 m. spalio 14 d. Liudijimo valstybei išdavimo, kadangi tuo metu ieškovas teikė prašymą VĮ Turto bankui (ieškovo prašymą VĮ Turto bankas gavo 2016 m. lapkričio 14 d.), todėl ieškovo argumentai, kuriais teigiama priešingai – atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovės 40 100,00 Eur turtinės žalos atlyginimą iš esmės motyvuoja argumentais, jog 2019 m. spalio 4 d. sprendimu teismas atmetė jo ieškinį nurodydamas, kad paveldėjimo pagal Testamentą teisė į R. P. priklausiusį Butą ieškovo atžvilgiu neatsirado, kadangi Testamentas ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio bei atsakovės vidaus teisės aktų reikalavimų, todėl ieškovui dėl neva nerūpestingų atsakovės veiksmų buvo padaryta turtinė žala, kurią ieškovas įvardija kaip valstybei perėjusio Buto rinkos kainą. Su tokiais ieškovo argumentais nesutiktina, kadangi ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo, todėl ieškinys turėtų būti atmestas vien šiuo savarankišku pagrindu. Ieškovas apie Buto perėjimą valstybei sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkritį – kadangi tuo metu pateikė prašymą VĮ Turto bankui, sužinojęs apie savo neva esantį teisių pažeidimą ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovas turėjo pareikšti ne vėliau nei 2019 m. lapkritį. Ieškinys buvo pareikštas praėjus beveik 2 metams nuo tada, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas. Ieškovas ieškiniu net nereiškia savarankiško reikalavimo atnaujinti praleistą senaties terminą ir nenurodo jokių svarbių priežasčių, kuriomis vadovaujantis šis terminas galėtų būti atnaujinamas. Ieškovas ieškinyje nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, tikėtina sąmoningai siekdamas suklaidinti. Ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas pilna apimtimi ir dėl to, kad ieškovas neįrodo, jog egzistuoja deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.245 straipsnis), trečiasis asmuo visiškai pritaria atsakovės nurodytiems argumentams bei pakartodamas juos nurodo, jog nei jis, nei atsakovė nei Testamento rengimo procese, nei minėtoje civilinėje byloje nedalyvavo. Nors trečiasis asmuo buvo šaukiamas liudytoju, tačiau nebuvo bylos šalimi ar dalyvaujančiu byloje suinteresuotu asmeniu, todėl teismo sprendimu nustatytos aplinkybės nepagrindžia ir negali pagrįsti atsakovės ir/ar trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, t. y. – negali daryti įtakos atsakovės ir/ar trečiojo asmens teisėms bei pareigoms. Ieškovui neteisėtų veiksmų neįrodžius, ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovui nebuvo padaryta žala, kadangi ieškovas niekada nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į Butą. Siekdamas įrodyti žalos buvimo faktą bei dydį, ieškovas nurodo, jog prarado galimybę paveldėti Butą, todėl jo naudai turėtų būti priteista suma atitinkanti Buto rinkos kaina, tačiau šie argumentai yra nepagrįsti. Liudijimu nuosavybės teise R. P. priklausęs Butas paveldėjimo teisės pagrindu perėjo valstybei, ieškovas niekada nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į Butą jokiu teisiniu pagrindu, todėl negalėjo ir prarasti Buto nuosavybės teisių bei tokiu būdu patirti žalą. Ieškovas neįrodė nei neteisėtų veiksmų, nei žalos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos taip pat nėra (ir negali būti). Ieškovas neįrodė nei atsakovės, nei trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, nei žalos, o nesant neteisėtų veiksmų ir nepatyrus žalos – negali būti ir priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju nėra nei atsakovės, nei trečiojo asmens kaltės, kadangi jie Testamento nerengė, o kaltės buvimo ieškovas ieškiniu net neįrodinėjo, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pritaria atsakovės atsiliepimui į ieškinį, jog ieškovas neįrodė nei vienos deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.
4. Teismo posėdžių metu ieškovas ir jo atstovė advokatė prašė tenkinti ieškinį procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Ieškovas paaiškino faktines aplinkybes.
5. Teismo posėdžių metu atsakovės atstovas advokato padėjėjas prašė atmesti ieškinius procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
6. Trečiasis asmuo ir jo atstovas advokatas į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą jiems nesant.
Ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestinas
II. Byloje nustatyti faktai ir aplinkybės
7. Byloje esančiais šalių žodiniais ir rašytiniais paaiškinimais procesiniuose dokumentuose bei pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 15 d. greitosios pagalbos automobiliu į VšĮ Vilniaus miesto klinikinę ligoninę (toliau ir – atsakovė, Ligoninė) buvo pristatyta ir hospitalizuota (duomenys neskelbtini) metų amžiaus pacientė R. P., kuri vėliau pablogėjus būklei buvo perkelta į reanimaciją ir Ligoninėje mirė (duomenys neskelbtini).
8. Greitąją medicinos pagalbą sunegalavusiai R. P. iškvietė bei į Ligoninę lydėjo kaimynė D. M., ji taip pat pasirašė priėmimo į Ligoninę dokumentuose vietoj R. P..
9. R. P. nuosavybės teise priklausė butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė masinio nustatymo būdu Nekilnojamojo turto registro (NTR) duomenimis 40 100 Eur (vertės nustatymo duomenys 2016 m. spalio 11 d.) (toliau - Butas).
10. Byloje nėra ginčo, kad iki R. P. mirties jai esant hospitalizuotai Ligoninėje ieškovas G. M. savo rakta surašė testamentą R. P. vardu, kuriame didžiosiomis raidėmis parašytas tekstas: PALIEKU MANO NUOSAVYBĖJE ESANTĮ BUTĄ (duomenys neskelbtini) G. M., A/K (duomenys neskelbtini) R. P. Šis dokumentas (testamentas) R. P. nėra pasirašytas, dokumento surašymo vieta ir laikas jame taip pat nėra nurodyti. Ant šio ieškovo surašyto testamento yra įrašas – „Liudiju“ bei ranka įrašyta data ir laikas (duomenys neskelbtini) ir spaude „Gyd. A. K.“ gydytojo parašas.
11. Atsakovės (Ligoninės) 2016 m. kovo 7 d. pažymoje Nr.IS-766(2.16), adresuotoje notarų biurui, nurodyta, kad Ligoninėje A. K. (duomenys neskelbtini) visą parą dirbo vyr. budinčiu gydytoju ir patvirtino R. P. mirtį.
12. Atsakovės direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. atsakymas ieškovo atstovei advokatei į jos prašymą raštu Nr.1S-498(2.32) nurodė, jog Ligoninės sudarytų testamentų registre nėra įrašų, jog būtų registruotas R. P. testamentas. Testamentai sudaromi vadovaujantis 2013 m. rugsėjo 12 d. direktoriaus įsakymu Nr. VI-104 patvirtinta testamento forma bei testamentų sudarymo ir tvirtinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).
13. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas G. M. nėra palikėjos R. P. giminaitis, nėra įpėdiniu pagal įstatymą. Po R. P. mirties ieškovas kaip testamentinis įpėdinis į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Teisme ieškovas paaiškino, kad gyveno R. P. bute nuo 2011 metų – tai yra ketverius metus iki jos mirties ir liko gyventi bute jai mirus. Manė, jog nieko daryti nereikia, o turint testamentą palikimas jam savaime atsiranda.
14. Kaip matyti iš NTR, Butas 2016 m. balandžio mėnesį buvo areštuotas antstolės, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 19 d. buvo susidariusi 660,46 Eur skola už butui tiektą šilumos energiją (2017 m. sausio 27 d. UAB „Vilniaus energija“ raštas). Ieškovas nurodo gavęs pranešimą iš antstolio.
15. Į bylą pateiktas ieškovo G. M. prašymas VĮ Turto bankui, kuris VĮ Turto banko buvo gautas 2016 m. lapkričio 14 d., kuriame ieškovas nurodo, jog gyvena mirusiosios R. P. Bute (duomenys neskelbtini), bei paaiškina, kad mirusioji R. P. testamentu Butą paliko jam, testamentas tvirtintas ligoninės vyr. gydytojo; ieškovas nurodo, jog artimiausiu metu kreipsis į teismą dėl testamento tvirtinimo ir palikimo perėjimo valstybei liudijimo nuginčijimo, apie tai informuos VĮ Turto banką iki 2016 m. gruodžio 7 d. ir prašo nesiimti jokių veiksmų dėl buto.
16. Ieškovas G. M. 2019 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ieškiniu atsakovui VĮ Turto bankui, prašydamas: 1) pripažinti esant nustatytu juridinę reikšmę turinį faktą, kad ieškovas perėmė palikimą, atsiradusį po R. P. mirties (duomenys neskelbtini), pradėdamas jį faktiškai valdyti; 2) pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto 8-ajame notarų biure išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą.
17. Ieškovas teismui savo ieškinyje nurodė, jog jis yra R. P. įpėdinis pagal testamentą, nes R. P. (duomenys neskelbtini) VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje sudarė testamentą, kuriuo jai nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko ieškovui. Testamentas laikytinas oficialiajam testamentui prilygintu testamentu, nes jį patvirtino gydymo įstaigos gydytojas A. K. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.28 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Ieškovas teigė, kad palikimą, atsiradusį po R. P. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė pradėdamas turtą faktiškai valdyti. Tiek iki palikėjos mirties, tiek ir po to ieškovas nurodė gyvenęs testamente minimame bute, juo naudojęsis ir rūpinęsis kaip savu. Ieškovas nurodė, kad dėl teisinių žinių stokos dėl palikimo priėmimo į notarą nesikreipė, nes galvojo, kad jam, kaip įpėdiniui pagal testamentą, palikimas pereina savaime ir dėl to jokių papildomų veiksmų atlikti nereikia.
18. Atsakovas VĮ Turto bankas su ieškovo reikalavimais minimoje byloje nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o reikalavimą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu atmesti kaip nepagrįstą ir pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog ieškovo pateiktas testamentas neatitinka CK 5.28 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o iš byloje esančių kitų dokumentų nėra galimybės įsitikinti, kad jį tinkamai pasirašė palikėja. Ieškovas negali būti priskirtas prie R. P. įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalis), todėl jo atžvilgiu negali būti taikomos ir įstatymo nuostatos, numatančios galimybę priimti palikimą pradedant jį faktiškai valdyti. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog jis visą laiką mokėjo komunalinių patarnavimų mokesčius už butą. Antstolė V. M. 2016 m. balandžio 6 d. patvarkymu Nr. B-18319 informavo VĮ Turto banką apie nepriimtą R. P. palikimą ir nepadengtas skolas už suteiktas komunalines paslaugas bute. UAB ,,Vilniaus energija“ 2017 m. sausio 27 d. raštu Nr. 012-02-1154 informavo, kad minėtame objekte po palikėjos mirties nebuvo mokami mokesčiai už patiektą šilumos energiją. Dėl to Lietuvos Respublika, 2016 m. spalio 19 d. paveldėjusi minėtą butą, pradėjo vykdyti visus mokestinius įsipareigojimus komunalinius patarnavimus ir paslaugas teikiančioms įmonėms. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas apie tai, kad palikėjos palikimą priėmė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, žinojo jau 2016 m. lapkričio 14 d., todėl praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl 2016 m. spalio 14 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo panaikinimo ir ginčyti valstybės paveldėjimo teisę. Ieškovo ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas laikantis paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai nurodė, kad ieškovas ne kartą buvo ragintas tvarkyti paveldėjimo dokumentus, jam išaiškintos palikimo priėmimo procedūros, tačiau ieškovas buvo nerūpestingas ir tuo nesirūpino, ieškovas nemokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas, dėl ko susidarė virš 1 000 Eur skolos.
19. Taigi, šioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. išnagrinėtoje byloje kilo ginčas dėl to, kas yra R. P., mirusios (duomenys neskelbtini), įpėdinis ir jos turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini) – paveldėtojas. Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiame 2019 m. spalio 4 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-21104-1097/2019 nustatė, jog 2016 m. spalio 14 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. R8-3926 patvirtina, kad mirusiosios turtas (taip pat ir butas, esantis (duomenys neskelbtini)) paveldėjimo teise perėjo valstybei pagal CK 5.62 straipsnio nuostatas, nesant įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą. Testamentų registro išrašas patvirtina, kad palikimą 2016 m. rugpjūčio 11 d. priėmė VĮ Turto bankas. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į mirusiajai priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), įrašas galioja nuo 2016 m. lapkričio 22 d. 2019 m. gegužės 20 d. ieškovas G. M. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis perėmė R. P. palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti po palikėjos mirties (duomenys neskelbtini), ir, atsižvelgiant į tai, pripažinti negaliojančiu palikimo perėjimo valstybei liudijimą.
20. Teismas nurodė, jog palikimas (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus) priimamas laisva valia, vienu iš įstatyme įtvirtintų būdų. Palikimą galima priimti atliekant vieną iš įstatyme nustatytų teisinių veiksmų: 1) pradėjus jį faktiškai valdyti; 2) paduodant palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). ieškovas prašo pripažinti faktą, kad jis palikimą priėmė pradėdamas turtą faktiškai valdyti, tačiau teismas pabrėžė, jog prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo paduodamas tada, kai būtent įpėdiniui reikia įforminti nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Palikimas gali būti priimamas bet kuriuo iš pirmiau nurodytų būdų, tačiau svarbiausia, kad jis gali būti priimamas tik asmens, galinčio būti įpėdiniu. Taigi, sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu nustatymo, pirmiausia būtina nustatyti, ar ieškovas gali būti pripažįstamas mirusiosios R. P. įpėdiniu. Teismas konstatavo, jog įpėdinio statusas įgyjamas dviem pagrindais: pagal testamentą arba, jei nėra testamento ar jis negalioja, pagal įstatymą (CK 5.2, 5.5 straipsniai). Ieškovas savo teisės paveldėti pagal įstatymą neįrodinėjo, ieškovas neįgijo įpėdinio pagal įstatymą statuso. Savo teisę paveldėti ieškovas grindė R. P. (duomenys neskelbtini) testamentu. Sprendžiant nagrinėjamą ginčą, pirmiausia turi būti ištirta, ar yra pagrindas ieškovą pripažinti įpėdiniu pagal pateiktą testamentą. Tais atvejais, kai nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis).
21. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, grįsdamas savo teisę paveldėti, pateikė teismui (duomenys neskelbtini) R. P. testamentą. Ieškovo teigimu, šis testamentas buvo patvirtintas testatorei gydantis ligoninėje gydytojo A. K. ir turi būti pripažįstamas oficialiajam testamentui prilyginamu testamentu pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalį. Teismas nurodė, jog oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje (CK 5.28 straipsnio 1 dalis). CK 5.28 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kokie testamentai prilyginami oficialiesiems. Pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalies 1 punktą, oficialiesiems testamentams prilyginami asmenų, kurie gydosi ligoninėse, testamentai, patvirtinti tų ligoninių vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų. Konkrečią tvarką, kaip ligoninėje, kurioje, ieškovo teigimu, pasirašytas ir patvirtintas testamentas, turi būti tvirtinami pacientų testamentai, nustatė VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu dėl testamentų sudarymo ir tvirtinimo tvarkos patvirtinimo Nr. V1-104 patvirtinta Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarka (toliau – Tvarka).
22. Pagal šios Tvarkos 2 punktą, ligoninės nedarbo metu, išeiginių, švenčių dienomis ligoninėje sudaromus testamentus tvirtina vyriausiasis budintis gydytojas. Testamentai sudaromi raštu, nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas, testamentą pasirašo pats testatorius, išskyrus atvejus, kai testatorius dėl fizinių trūkumų ar ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento. Tokiais atvejais testatoriaus prašymu testamentą gali už jį pasirašyti teisę patvirtinti testamentą asmens ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento; liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente (tvarkos 4 punktas). Teismas pažymėjo, jog Šios Tvarkos nuostatos atkartoja CK 5.29 straipsnio nuostatas.
23. Tvarkos 7 punkte taip pat įtvirtinta, kad testamentas yra sudaromas ir patvirtinamas 3 egzemplioriais, iš kurių vienas paliekamas VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (saugomas ligoninės archyve), vienas išduodamas testatoriui, vienas – perduodamas saugoti Vilniaus miesto 29-ajam notarų biurui. Patvirtintų testamentų visi 3 egzemplioriai yra pristatomi į Juridinę tarnybą, kur registruojami VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės patvirtintų testamentų registravimo žurnale (Tvarkos 8 punktas). Už testamento sudarymą ir tvirtinimą yra sumokama į ligoninės kasą pagal tuo metu galiojančius ligoninės įkainius (Tvarkos 10 punktas). Taip pat nurodytu įsakymu patvirtinta ir testamento forma VNB 30-2/b.
24. Įvertinęs pateiktą (duomenys neskelbtini) R. P. testamentą, teismas konstatavo, jog šis dokumentas ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V1-104 patvirtintos Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarkos reikalavimų.
25. Tokią išvadą teismas padarė todėl, kad 1) Pateiktame testamente nėra testatorės parašo ir nėra nurodyta priežastis, dėl kurios testatorė negalėjo pasirašyti testamento pati. Teismas pažymėjo, jog testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, todėl ypatinga svarba turi būti skiriama fakto, kad testatorius pats negali pasirašyti testamento, nustatymui. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir reikšmę, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011). Nagrinėjamu atveju, tvirtinant ginčo testamentą, nebuvo nustatyta, ar testatorė gali pati pasirašyti, taip buvo pažeisti CK 5.29 straipsnio ir tvarkos 4 punkto reikalavimai. Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad testamento tekstą surašė jis pats, o testatorė tuo metu buvo gydoma ligoninės intensyvios terapijos skyriuje. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas testamentą patvirtinęs gydytojas A. K. testatorės ir jos sveikatos būklės testamento tvirtinimo metu neprisiminė, testamento tvirtinimo procedūros taip pat negalėjo apibūdinti – nežinojo, kas surašė testamento tekstą; teigė, jog gali ,,tik spėti“ kaip buvo – kad jį pakvietė tvirtinti, padavė surašytą tekstą, o jis patvirtino, matyt neabejojo testatorės sąmoningumu ir valia. Tačiau gydytojas akivaizdžiai neatkreipė dėmesio ir nesigilino į tai, ar testamente yra testatorės parašas, ir nedetalizavo priežasčių, kodėl ji pasirašyti negalėjo. Vienintelis ieškovo ir testamentą patvirtinusio gydytojo tarsi preziuomuojamas tokio negalėjimo pasirašyti argumentas – kad testatorė buvo intensyvios terapijos skyriuje.
26. Tokią išvadą teismas padarė ir todėl, kad testamento forma ir jo tvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.29 straipsnio ir tvarkos 4 punkto reikalavimų testamento tvirtinimo procedūrai tais atvejais, kai testatorius pats pasirašyti negali. Tuo atveju, kai testamentą pasirašo kitas asmuo, yra griežtai CK 5.29 straipsnyje ir tvarkos 4 punkte įtvirtint reikalavimai, kad testamentą turi pasirašyti kitas asmuo ir tai padaryti jis turi teisę patvirtinti testamentą turinčio asmens (šiuo atveju vyriausiojo budinčio gydytojo) ir ne mažiau dviejų liudytojų akivaizdoje; liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente. Nagrinėjamu atveju testamente yra tik gydytojo spaudas ir parašas, bei gydytojo įrašytas žodis ,,liudiju“. Nėra ginčo dėl to, kad liudytojai nebuvo kviečiami ir nedalyvavo. Už testatorę testamento niekas nepasirašė. Be to, testamentas neatitinka ligoninės direktoriaus patvirtintos Testamentų sudarymo ir tvirtinimo ligoninėje tvarkoje nustatytų formos reikalavimų, t. y. ligoninėje patvirtinta testamento forma VNB 30-2/b, o pateiktas testamentas yra laisva forma surašytas tekstas (,,aš, R. P. palieku mano nuosavybėje esantį butą (duomenys neskelbtini) G. M., a/k (duomenys neskelbtini) ta pačia rašysena užrašytas vardas ir pavardė (,,R. P.“). Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad šį tekstą surašė jis pats. Pateiktas testamentas neatitinka ligoninės direktoriaus įsakymu patvirtintos Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarkos 7, 8, 10 punktų reikalavimų, t. y. nėra duomenų, kad testamento vienas egzempliorius būtų perduotas saugoti ligoninės archyve ir dar vienas perduotas saugoti notarui. Taip pat nėra duomenų, kad testamento 3 reikalaujami egzemplioriai būtų pristatyti ir registruoti VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės patvirtintų testamentų registravimo žurnale. Nėra duomenų, kad už testamento sudarymą ir tvirtinimą būtų sumokėta į ligoninės kasą, kaip reikalaujama testamentų tvirtinimo tvarkos 10 punkte. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 2019 m. liepos 26 d. rašte Nr. IS-1222 (2.31) ligoninės direktorius informavo, kad ligoninės sudarytų testamentų registre nėra įrašų, jog būtų registruotas R. P. testamentas, ligoninė neturi duomenų apie tokį oficialiai sudarytą ir patvirtintą testamentą.
27. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nustatyti konkretūs ir gan griežti testamentų tvirtinimo tvarkos (ypač, jei testamentą pasirašo kitas asmuo) reikalavimai nėra savitiksliai. Esminė jų paskirtis – maksimaliai užtikrinti, kad bus galima nustatyti tikrąją testatoriaus valią dėl jo turto patvarkymo po jo mirties. Testatoriaus valia – itin reikšminga, todėl būtina įsitikinti, ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Dėl to būtina tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2000; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011). Testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimas yra pakankamas pagrindas testamentą pripažinti negaliojančiu, nes jis neatspindi tikrosios testatoriaus valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-294/1997; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2000; 2002 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2002; 2002 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-814/2002; kt.). Kita vertus, tai, ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimus, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lokaliuose ligoninių teisės aktuose nustatyta testamentų tvirtinimo tvarka yra privaloma, todėl bet koks nukrypimas nuo nurodytos tvarkos turi būti įvertinamas, siekiant nustatyti, ar tai neturėjo neigiamos įtakos testatoriaus laisvos valios susiformavimui ar jos pareiškimo tikrumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-686/2016).
28. Nagrinėjamu atveju ieškovas, pripažindamas pateikto testamento neatitiktį teisės norminiuose aktuose keliamiems formos ir tvirtinimo procedūros reikalavimams, teigė, kad šie trūkumai nėra esminiai ir nepaneigia testatorės valios palikti nuosavybės teise turėtą butą ieškovui. Grįsdamas šiuos teiginius ieškovas iš esmės rėmėsi vien liudytoju apklausto testamentą tvirtinusio gydytojo teiginiu, kad, jei jis pasirašė ir uždėjo savo spaudą, reiškia buvo įsitikinęs pacientės sąmoningumu ir valia. Tačiau teismas su tokiais ieškovo teiginiais nesutiko ir vertino, kad nagrinėjamu atveju, pateiktam testamentui neatitinkant daugelio formos ir tvirtinimo tvarkos reikalavimų, kita bylos medžiaga neduoda pagrindo pripažinti, kad testamentas išreiškia testatorės valią, nes byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti tokią testatorės valią (CPK 185 straipsnis). Testamentą patvirtinęs gydytojas teismo posėdžio metu pripažino, kad testamente jis užrašė žodį ,,liudiju“, uždėjo savo gydytojo spaudą ir pasirašė. Gydytojas teigė, kad šio įvykio aplinkybių, testatorės ar ieškovo neprisimena. Gydytojas taip pat paaiškino, kad lyg ir ,,kaip per miglą“ pamena patį faktą, jog sekmadienio popietę buvo iškviestas tvirtinti testamento kaip vyriausiasis budintis gydytojas, jog pacientė gulėjo intensyvios terapijos skyriuje. Paties tvirtinimo proceso gydytojas prisiminti bei pakomentuoti negalėjo, tik teigė, kad, jei jau jo parašas yra, tai pacientė jam pasirodė adekvati ir jos valia jis neabejojo. Tačiau teismas vertina, jog, atsižvelgiant į tai, kad testamente nėra testatorės parašo, o tvirtinant testamentą nesilaikyta reikalavimų dėl liudytojų dalyvavimo, vien abstraktūs, bendro pobūdžio, neužtikrinti ir prielaida apie galimą savo elgesį grįsti gydytojo teiginiai nėra pakankamas pagrindas testatorės valiai apibrėžti. Tuo labiau, kad testamentas, kad ir neatitinkantis patvirtintos formos reikalavimų, nebuvo registruotas ir perduotas saugoti ligoninėje nustatyta tvarka; nėra aišku dėl testamento egzempliorių skaičiaus ir jų buvimo vietos. Aplinkybė, kad testamentas buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini), o testatorė mirė (duomenys neskelbtini), taip pat sustiprina abejones dėl testatorės tikrosios valios išraiškos pateiktame testamente.
29. Apibendrinęs nurodytas aplinkybės, teismas 2019 m. spalio 4 d. sprendime konstatavo, kad, atsižvelgiant į esminius testamento formos ir tvirtinimo procedūros trūkumus, nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad testamento turinys atitiko tikrąją testatorės valią, t. y. CK 5.18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nustatančius, jog testamentą testatorius sudaro laisva valia, be prievartos, suklydimo. Byloje nepakanka duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad testatorė (R. P.) išreiškė valią palikti turėtą butą ieškovui. Testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimai, pirmiau nurodytos testamento sudarymo aplinkybės, tarp jų ir ta, jog testamentas sudarytas tada, kai testatorės sveikatos būklė buvo labai prasta (diena iki jos mirties), sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovas neįrodė, kad ginčo testamentas atitiko tikrąją testatorės valią (CPK 178 straipsnis). Testamentui neatitinkant esminių tokio pobūdžio dokumentams keliamų reikalavimų ir nesant kitų duomenų dėl testatorės valios, teismas pripažino, jog pateiktas testamentas negali būti laikomas ieškovo teisę paveldėti R. P. turtą patvirtinančiu dokumentu, dėl to nėra teisinio pagrindo ieškovą pripažinti R. P. įpėdiniu. Ieškovas, prašydamas pripažinti, kad jis priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, pirmiausia turi įrodyti savo teisę paveldėti apskritai, t. y. pagrįsti įpėdinio statusą. Nagrinėjamu atveju nepripažinus ieškovo mirusiosios R. P. įpėdiniu pagal testamentą ir nesant pagrindo jį laikyti įpėdiniu pagal įstatymą, teismas sprendė, jog ieškovas neturi teisės paveldėti jos turtą. Nepripažinus ieškovo įpėdiniu, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu nustatymo praranda teisinį aktualumą ir nesukeltų teisinių pasekmių. Dėl to teismas klausimu dėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo plačiau nepasisakė ir ieškovo G. M. ieškinį atmetė.
30. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-21104-1097/2019, skundžiamas nebuvo, LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 5 d.
III. Šalių išdėstytų argumentų ir byloje nustatytų faktų teisinis vertinimas, teismo išvados
31. Teismas konstatuoja, jog tarp bylos šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog vidutinė ieškovo įrodinėjama Buto, esančio (duomenys neskelbtini), iki mirties priklausiusio palikėjai R. P., rinkos vertė NTR duomenimis buvo 40 100 Eur, o taip pat to, jog 2016 m. spalio 14 d. Palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. R8-3926 parvirtina, jog 2016 m. spalio 14 d. Palikimas perėjo valstybei, kurios patikėtinis yra valstybės įmonė Turto bankas, NTR įregistravimo pagrindas – 2016 m. spalio 19 d. Perdavimo - priėmimo aktas Nr. TP1-518/401877 (NTR Įrašas galioja nuo 2016 m. lapkričio 22 d.).
32. Ieškovas tvirtina, jog jis patyrė žalą dėl atsakovės – Ligoninės (jos darbuotojų) kaltų bei neteisėtų veiksmų – t. y. aplaidžiai ir nerūpestingai vykdant pareigas testamento tvirtinimo metu.
33. Atsakovė nuo ieškovo ieškinio reikalavimo atlyginti žalą ginasi tvirtindama, jog ieškovas žalos buvimo bei civilinės atsakomybės sąlygų buvo faktų neįrodė, taip pat nurodydama, jog ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį atsakovė ir trečiasis asmuo prašo taikyti.
34. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus faktus, teismas daro išvadą, jog byloje nėra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
35. Ieškovas nurodo atsakovės veiksmus, kuriuos laiko neteisėtais, bei kuo pasireiškia atsakovės kaltė, o būtent – atsakovė neįvykdė savo pareigos supažindinti savo darbuotojus su Testamentų tvirtinimo Tvarka bei užtikrinti, kad šios Tvarkos Ligoninėje būtų laikomasi. Pažymi, jog atsakomybė atsakovei kyla iš pareigos elgtis taip, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos bei prieštaraujančių teisės normoms veiksmų atlikimu ir teigia, kad būtent tokie atsakovės veiksmai lėmė ieškovo žalą – jo galimybę paveldėti Butą.
36. Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, jog atsakovė turėjo pareigą supažindinti darbuotojus su Tvarka bei užtikrinti, jog Ligoninėje jos būtų laikomasi, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė.
37. Viena vertus pažymėtina, jog šalys nekelia ginčo, kad prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-21104-1097/2019, neturi. Kita vertus – minimoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent to, kad ieškovo į bylą pateiktas Ligoninėje sudarytas palikėjos testamentas neatitinka reikalavimų, įstatymo keliamų oficialiam testamentui, vertinti kitaip nėra pagrindo, kadangi testamentas testatorės nėra pasirašytas, jame nėra nurodyta surašymo vieta ir laikas (tik vyr. gydytojo pareigas ėjusio A. K. liudijimo - parašo laikas, nežinoma ar apskritai buvo surašytas antras testamento egzempliorius, byloje nėra duomenų, jog vienas testamento egzempliorius būtų buvęs registruotas Ligoninės nustatyta tvarka ir perduotas notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka, kaip to reikalauja CK 5.28 straipsnis, bei pačios Ligoninės nustatyta Tvarka (CK 5.28 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 6 dalies 1 punktas, 7 dalis, 5.29 straipsnis.
38. Tačiau vien šios aplinkybės, kad testamento forma ir jo tvirtinimo procedūra neatitiko CK reikalavimų, savaime dar nenulemia atsakovės atsakomybės. Teismo vertinimu, kad byloje būtų konstatuotas kaltas ir neteisėtas atsakovės neteisėta veika (neveikimas), byloje būtina nustatyti aplinkybę, jog testatorė (pacientė R. P.) ar jos valia ir pavedimu ieškovas - kreipėsi į Ligoninės (atsakovės) administraciją būtent dėl testatorės R. P. valios įforminti vienašalį sandorį – sudaryti testamentą, tai yra ar testatorė R. P. užsakė tokią paslaugą iš atsakovės ir ar egzistavo tokia R. P. valia, kadangi būtent testatorės valia nagrinėjamu atveju yra reikšminga. Teismo vertinimu, pagrįstu byloje nustatytų faktinių aplinkybių analize, byloje nėra pagrindo laikyti šią aplinkybę įrodyta.
39. Tokią išvadą teismas padarė todėl, kad ieškovas minimą aplinkybę iš esmės įrodinėja vien pateiktu testamentu, kurį pats savo naudai surašė. Minėta, jog R. P. testamento nepasirašė, o to priežastys byloje nėra atskleistos. Ieškovas nurodo, jog R. P. buvo pernelyg nusilpusi, tačiau byloje nėra duomenų apie jos būklę (duomenys neskelbtini), kada gydytojas testamente įrašė „liudiju“ ir pasirašė.
40. Minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje teismo posėdyje liudytoju apklaustas testamente pasirašęs trečiasis asmuo - gydytojas A. K. pačios testatorės R. P. ir / ar jos sveikatos būklės testamento tvirtinimo metu neprisiminė, testamento tvirtinimo procedūros taip pat negalėjo apibūdinti. Gydytojas taip pat nežinojo to - kas testamentą surašė - teigė, jog gali tik spėti kaip buvo (teismo posėdžio garso įrašas). Gydytojas teigė, jog pasirašė matyt įsitikinęs, jog pacientė suprantą kas testamente parašyta ir tam pritaria, kitaip nebūtų pasirašęs, tačiau vien šie netiesioginiai įrodymai, teismo neįtikina ieškovo nurodomai aplinkybei – testatorės valiai patvirtinti testamentą paliekant Butą ieškovui - objektyviai buvus.
41. Teismas atkreipia dėmesį. Jog ieškovo aplinkybių nurodymas abiejose civilinėse byloje yra kiek prieštaringas – pirmiausia ieškovas neatskleidė aplinkybės, jog testamentą surašė jis pats, vėliau – tai pripažinęs nurodo, jog R. P. dar būdama bendroje palatoje jam nurodė „be stogo ieškovo nepaliksianti“, todėl jis pats surašė tokį testamentą. Ieškovas nurodo, jog vyr. gydytojo pareigas ėjęs gydytojas liudijęs testamente atvyko ne į bendrąją palatą, o jau į reanimacijos palatą intensyvios terapijos skyriuje, kurioje ieškovo nebuvo. Tačiau, nors ir nebūdamas reanimacijos palatoje, ieškovas tvirtina girdėjęs, kaip gydytojas du kartus perskaitė R. P. testamentą, o ši patvirtino savo valią. Teismas vis tik abejoja šios versijos tikrumu.
42. Kaip jau buvo nustatyta, testatorė testamento nepasirašė, jokie liudytojai jos valiai objektyviai susiformavus ir buvus išreikštai, nenurodyti ir nedalyvavo. Gydytojas A. K. (duomenys neskelbtini) metais buvusio įvykio neprisiminė. Liudytoju apklaustas gydytojas D. B. taip pat nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, įvykio neprisiminė, liudytojas nurodė, jog yra anestiozologas reanimatologas, Ligoninėje dirbo 25-rius metus (iki (duomenys neskelbtini) metų), nurodė, jog gydytojai iš esmės neapsiima tvirtinti pacientų testamentų, nes tam reikia būti įsitikinus testatoriaus valia, vertinti liginio psichiką – tam reikia kviesti psichiatrą; liudytojas prisiminė gal du atvejus per visą jo darbo praktiką, kai tai vyko, ligoninė visada ragina šaukti notarą, pati tvirtinti testamentus vengia, nes nenori būti įtraukta į teisminius ginčus. Ieškovo prašymu liudytoju apklaustas G. N., kuris buvo namo, kuriame R. P. ir ieškovas nuo 2011 m. gyveno, įgaliotinis nurodė, jog nieko nežino apie R. P. valią – kam ji norėjo palikti savo turtą po mirties. Liudytoja D. M. paliudijo, jog lankydavo R. P., ji iškvietė greitąją, nes R. buvo labai pageltusi, palydėjo ją į ligoninę, kodėl jos vardu pasirašė priėmimo dokumentuose nurodė neprisimenant, gal ir savo iniciatyva. Liudytoja nurodė, jog R. P. anksčiau nekalbėjo apie palikimą, vieną kartą iš jos girdėjo, kad turtą G. (ieškovo) užrašyti ketina, vadino jį „savo žmogumi“.
43. Teismas atkreipia dėmesį, jog civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju; kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas). Nagrinėjamu atveju aptarti faktai ir byloje nustatytos aplinkybės nesuformavo teismo įsitikinimo ir nepakanka objektyvių duomenų išadai, jog R. P. valia dėl testamento patvirtinimo atsakovei Ligoninei jos objektyviai buvo, todėl šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtos veikos (CPK 187 straipsnis).
44. Net jei būtų nesutinkama su tokiu teismo įrodymų vertinimu ir nagrinėjamu atveju būtų padaryta išvada, jog atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi vykdydama administracines funkcijas, teismo vertinimu tai nenulėmė žalos ieškovui atsiradimo, kadangi priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs. Byloje nėra įrodyta, kad jei šios aplinkybės nebūtų įvykę, ieškovui žala nebūtų atsiradusi, nes ieškovas realizuodamas savo teises nesielgė kaip atsakingas civilinių materialinių teisinių santykių dalyvis – laiku nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarą, o jo ieškinys siekiant nuginčyti valstybės paveldėjimą buvo atmestas kaip neįrodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
45. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą, kadangi, teismo vertinimu, byloje nėra įrodyta, jog atsakovė pažeidė teisės normas, veikė pakankamai neapdairiai ar nerūpestingai, kaip turėtų elgtis bet kuris tam tikros srities profesionalas ar geras administratorius tokiomis aplinkybėmis, byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės kaltų neteisėtų veiksmus. Minėta, jog dėl to nėra objektyvaus priežastinio ryšio dėl žalos ieškovui atsiradimo. Kadangi CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Šiuo atveju, bylos įrodymo viseto įvertinimu, konstatuotinas pernelyg nutolęs faktinis priežastinis ryšys, o teisinis priežastinis ryšys nagrinėjamu atveju neegzistuoja, todėl nustatytų aplinkybių kontekste jis nėra pakankamas civilinei atsakomybei taikyti. Žala laikytinas ieškovų turto netekimas (CK 6.249 straipsnis). Žalos dydis byloje taip pat neįrodytas – kadangi neįrodyta susiformavusi testatorės valia, tačiau nesant pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio, ieškinys šioje byloje negali
46. Net jei būtų laikomasi kitokios pozicijos dėl civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo ar pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės atsakovę, žalos sumos priteisimui taikytinas trejų metų senaties terminas ir vien tuo pagrindu reikalavimas atmestinas. Tarp šalių nėra ginčo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovas laikėsi pozicijos, jog senaties termino jis nepraleido, nurodė, kad senaties termino pradžia yra 2019 m. lapkričio 5 d., tai yra data, kada įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimas. Teismo vertinimu ieškovo teisių pažeidimas, jei toks buvo, atsirado (duomenys neskelbtini) – tai yra palikimo atsiradimo – testatorės mirties metu, kadangi ieškovas nurodo netekęs teisės paveldėti. 2016 m. spalio - lapkričio mėnesiais apie tai – kad paveldi valstybė ieškovui buvo žinoma. Tai, kad ieškovas ketverius metus nerealizavo savo tariamos teisės paveldėti pagal testamentą, kuri pagal įstatymą turi būti realizuojama per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, reiškia, jog ieškovas objektyviai teisminį procesą taip pat galėjo pradėti anksčiau – ir tai priklausė vien nuo jo valios ir teisių gynimo būdo pasirinkimo. Ieškovas teismo vertinimu nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą tokį ilgą laiką praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių savo iniciatyva nenustatė ir teismas. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas spendžia, jog yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
48. Ieškovo atstovė nurodė, kad turėjo 5,70 už Gyventoju registro pažyma, ieškovui byloje buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nurodyta, kad ieškovas 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Pateiktos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, jog ieškovui suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 675 Eur.
49. Atsakovė byloje patyrė 1 815,00 Eur advokato bei advokato padėjėjo atstovavimo išlaidų, tai patvirtina su atsakovės 2023 m. vasario 13 d. prašymu (DOK-6090) pateikti priedai.
50. Trečiasis asmuo duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
51. Ieškovo ieškinį atmetus, iš atsakovės valstybei už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Iš ieškovo atsakovei priteistinos pagrįstos 1 815,00 Eur atstovavimo išlaidos, kadangi pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
52. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagal įstatymą, valstybei turėtos teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo nepriteisiamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo G. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei (j.a.k. 302692454) 1 815,00 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą.
Teisėja Eglė Surgailienė