Civilinė byla Nr. 3K-3-330/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.3; 21.4.2.6; 63.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo H. G. (H. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui H. G. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – P. K. Th.-S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pateikdamas 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelį, kuriame atsakovas nurodė, kad pasiskolino iš ieškovo 8000 Lt ir privalo grąžinti juos iki 2004 m. sausio 1 d., ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 8000 Lt skolos, kurios, ieškovo teigimu, šis negrąžino, taip pat 1760 Lt delspinigių ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
Atsakovas neginčija aplinkybių, kad pats parašė ir pasirašė ieškinio pagrindu nurodytą paskolos raštelį, tačiau, priešieškinyje tvirtindamas, jog: 1) pinigų pagal raštelį iš ieškovo negavo; pinigus jis skolinosi iš trečiojo asmens (ieškovo motinos), tačiau juos ir palūkanas dalimis grąžino; 2) pasirašydamas raštelį buvo neblaivus ir suklydo, nes manė, kad taip padeda savo kaimynei (ieškovo motinai) jos skyrybų byloje ir kad skolos grąžinimo iš jo niekas nereikalaus, prašo pripažinti jo ir ieškovo 2003 m. sausio 14 d. paskolos sutartį nesudaryta, teisiniu reikalavimo pagrindu nurodydamas CK 6.870, 6.875 straipsnius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 8000 Lt skolos, 1760 Lt delspinigių ir 5 proc. proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad byloje nėra šalių ginčo dėl to, jog pagal ginčijamą paskolos raštelį ieškovas atsakovui jokių pinigų neperdavė, be to, abi šalys patvirtino, kad paskolos santykiai susiklostė tarp atsakovo ir ieškovo motinos – trečiojo asmens P. K. Th.-S. Ji atsiliepime į ieškinį nurodė, kad paskolino atsakovui 1000 JAV dolerių, šis sutiko kas mėnesį mokėti po 200 Lt procentų. Prie atsiliepimo pridėtą 2003 m. sausio 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kurios atsakovas neginčija, teismas pripažino patvirtinančia, kad prieš išvažiuodama gyventi į Kanadą, reikalavimą į ginčo paskolos grąžinimą trečiasis asmuo P. K. Th.-S. perleido ieškovui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad CK 6.101 straipsnyje nevaržoma kreditoriaus teisės perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui skolininko sutikimu, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog tą pačią dieną buvo pasirašytas ir ginčijamas paskolos raštelis, ir reikalavimo perleidimo sutartis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas sutiko su pradinio kreditoriaus pakeitimu. Dėl to atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pagal ginčijamą raštelį jis negavo iš ieškovo pinigų, nepaneigia paskolos gavimo fakto, kaip tokio, nes paskola buvo gauta iš pradinio kreditoriaus – trečiojo asmens P. K. Th.-S., kuri reikalavimą į 8000 Lt paskolą perleido ieškovui. Teismo nuomone, pasirašydamas paskolos raštelį, atsakovas sutiko su kreditorių pasikeitimu ir patvirtino savo įsipareigojimą naujam kreditoriui.
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, tvirtindamas, jog ginčijamo paskolos raštelio pasirašymo metu jis buvo neblaivus, nenurodė jokių tokios būsenos padarinių, teismas, įvertindamas tai, kad paskolos raštelį atsakovas surašė ir pasirašė pats, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad, pasirašydamas paskolos raštelį, atsakovas buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis).
Dėl atsakovo argumentų, kad, pasirašydamas ginčijamą paskolos raštelį, jis suklydo, nes manė, jog pagal jį jam nekils jokių pareigų, tačiau raštelis bus naudingas trečiajam asmeniui P. K. Th.-S. jos skyrybų byloje, teismas nurodė, jog šiuos atsakovo argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurių duomenimis, P. K. O. santuoka su V. O. buvo nutraukta 1999 m. rugpjūčio 26 d., t. y. beveik trejais metais anksčiau nei buvo pasirašytas ginčijamas paskolos raštelis, o santuoka su J. Th. Th. – tik 2005 m. kovo 22 d. Kanados teismo sprendimu. Be to, atsakovas nepaaiškino, kaip, jo manymu, galėjo būti pasinaudota ginčijamu paskolos rašteliu ir kurioje iš dviejų skyrybų bylų. Pažymėdamas, kad normaliai atidus ir protingas asmuo panašioje situacijoje turėjo suvokti, jog bet kokio paskolos raštelio surašymas (nesvarbu, kokioje byloje jis gali būti panaudotas) gali lemti jį pasirašiusiam asmeniui atitinkamų padarinių, ginčijamo paskolos raštelio tekstas yra aiškus ir suprantamas, teismas sprendė, kad byloje nenustatyta jokių esminio suklydimo aplinkybių, kartu nurodydamas, jog jeigu atsakovas ir manė, kad reikalavimų pagal pasirašytą paskolos raštelį jam nebus pareikšta, jam tenka tokio suklydimo rizika (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).
Išdėstytų argumentų pagrindu teismas konstatavo, kad neegzistuoja jokio įstatyme įtvirtinto pagrindo pripažinti ginčijamą paskolos raštelį negaliojančiu.
Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad grąžino paskolą pagal 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelį ieškovui arba pradiniam kreditoriui, teismas, remdamasis CK 6.38 straipsniu, 6.873 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad iš atsakovo priteistina paskolos raštelyje nurodyta 8000 Lt suma, taip pat tenkintini įstatymo nuostatomis (CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi) grindžiami ieškovo reikalavimai dėl 1760 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas dar iki 2003 metų turėjo paskolinių santykių su ieškovo motina P. K. Th.-S., kartu pažymėdama, jog atsakovas pripažįsta tiek šią aplinkybę, tiek faktą, kad 2003 m. sausio 14 d. jis pasirašė byloje esantį paskolos raštelį. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatyta, kad atsakovas tiesiogiai iš ieškovo faktiškai pinigų negavo. Ieškovas šios aplinkybės neneigia. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad paskolos raštelis buvo pasirašytas ieškovo motinai išvykstant gyventi į Kanadą, atsakovas pripažįsta turėjęs su ja paskolinių santykių, tačiau nepateikė teismui įrodymų apie visišką atsiskaitymą. Aplinkybę, kad, pasirašydamas ginčijamą paskolos raštelį, atsakovas buvo skolingas ieškovo motinai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir tas faktas, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas pripažino, kad, prasidėjus teismo procesui, sutiko grąžinti ieškovui 4000 Lt. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tikėti atsakovo tvirtinimu dėl jo visiško atsiskaitymo su trečiuoju asmeniu. Aplinkybę, kad ginčijamas paskolos raštelis faktiškai patvirtina buvusią 8000 Lt skolą ieškovo motinai bei atsakovo įsipareigojimą grąžinti ją ieškovui, patvirtina ir ieškovo teiginys, jog, 2003 m. sausio 14 d. pasirašius paskolos raštelį, ieškovo motina grąžino atsakovui pirminį paskolos raštelį, tačiau šis jo neišsaugojo. Teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas pripažino, jog, pasirašant ginčijamą paskolos raštelį, dalyvavo ir trečiasis asmuo, konstatavo, kad ieškovo motinos grąžinto paskolos raštelio neišsaugojimas faktiškai patvirtina atsakovo jai turėtos skolos pripažinimą naujam kreditoriui. 2003 m. sausio 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį įvertinusi kaip patvirtinančią, kad būtent šią dieną atsakovas buvo skolingas ieškovo motinai 8000 Lt, teisėjų kolegija, kartu atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog 2003 m. sausio 14 d. buvo pasirašyta nauja paskolos sutartis su ieškovu, atsakovui pripažįstant skolą trečiajam asmeniui P. K. Th.-S., kuri perleido savo reikalavimo teisę ieškovui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.101–6.104 straipsnius kreditoriui nedraudžiama perleisti reikalavimo teisės kitam asmeniui, ir šis perleidimas nepriklauso nuo skolininko valios. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, pasirašydamas naują paskolos raštelį, faktiškai sutiko su pradinio kreditoriaus pakeitimu, nes reikalavimo perleidimo sutartis šioje byloje neginčijama. Pripažinusi pirmosios instancijos teismą padariusiu pagrįstą išvadą dėl pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį, vadovaujantis CK 6.870, 6.875 straipsniais ar kitomis sandorių negaliojimo normomis, nebuvimo, teisėjų kolegija, kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus įvertinusi kaip nereikšmingus teisingam bylos išsprendimui, konstatavo, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkinti ieškovo reikalavimai, yra teisėtas ir pagrįstas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė reikalavimo teisės perleidimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.102 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią imperatyvųjį draudimą perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas) bei nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių patikimų rašytinių duomenų, patvirtinančių galiojančius kasatoriaus įsipareigojimus trečiajam asmeniui (pradiniam kreditoriui), todėl nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad ginčijamo paskolos raštelio pasirašymo metu atsakovas buvo skolingas trečiajam asmeniui raštelyje įvardytą pinigų sumą. Vadovaujantis pirmiau nurodytomis CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir kasacinio teismo praktika, trečiasis asmuo negalėjo perleisti ieškovui tokio reikalavimo, kurio jis neturėjo ir kuris negaliojo.
2. Teismai, priimdami sprendimą ir nutartį, nieko nesprendė dėl priešieškinyje faktiniu pagrindu nurodytų argumentų, kad atsakovas jokių pinigų pagal 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelį iš ieškovo negavo, šis tai pripažįsta, o su trečiuoju asmeniu atsakovas jau buvo atsiskaitęs. Kasatoriaus teigimu, paskolos raštelyje esant nurodytam, kad atsakovas pasiskolino 8000 Lt iš ieškovo ir šiam tvirtinus, jog pinigus paskolino, tačiau vėliau pripažinus, kad pinigų iš atsakovo jis negavo, teismai turėjo taikyti CK 6.875 straipsnio 3 dalį ir pripažinti paskolos sutartį nesudaryta. Teismai nesiaiškino ir nevertino šių CK 6.875 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus procesinius sprendimus.
3. Ieškovo 2008 m. birželio 25 d. pateikto ieškinio faktiniu pagrindu buvo nurodyta aplinkybė, kad būtent jis (ieškovas) paskolino atsakovui 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelyje nurodytą pinigų sumą. Kadangi ieškovas taip suformulavo savo ieškinio faktinį pagrindą, nepakeitė jo (pvz., paduodamas patikslintą ieškinį) ir pateikęs į bylą 2003 m. sausio 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį, tai teismai neturėjo teisės pakeisti ieškinio pagrindą savo iniciatyva ir turėjo grįsti savo procesinius sprendimus tik 2008 m. birželio 25 d. pateiktame ieškinyje išvardytomis faktinėmis aplinkybėmis. Išnagrinėję bylą pagal faktines aplinkybes (kad anksčiau tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo susiklostę paskoliniai santykiai; jų pagrindu tariamai egzistuojanti prievolė buvo perleista ieškovui), kurios nebuvo nurodytos ieškinyje, teismai pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 141 straipsnio 1 dalies nuostatas.
4. Teismai, spręsdami, kad, esant nenuginčytai 2003 m. sausio 14 d. reikalavimo perleidimo sutarčiai, negalima pripažinti, jog reikalavimo teisė negaliojo ir buvo perleista neteisėtai, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CK 1.78 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią niekinio sandorio negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo iniciatyva (ex officio), nors tokio reikalavimo ir nepareikšta. Kasatoriaus teigimu, negaliojant reikalavimo teisei, teismai privalėjo ne nurodyti, kad atsakovas neginčija sutarties, o, išsiaiškinę, ar reikalavimo perleidimo sandoriu yra perleista galiojanti reikalavimo teisė ir ar sandoris yra teisėtas, ex officio taikyti teisinius padarinius.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad:
1. Pagal CK 6.65 straipsnį atsiskaitymo su kreditoriumi faktą privalo įrodyti skolininkas. Kasatoriaus argumentas, kad jis yra visiškai atsiskaitęs su trečiuoju asmeniu, nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai). Kasatoriaus ir trečiojo asmens paskolos santykių (būtent šių ir reikalavimo sutarties pagrindu kilo kasatoriaus prievolė grąžinti skolą ieškovui) egzistavimą pripažino abi bylos šalys ir trečiasis asmuo, todėl teismų pagrįstai spręsta, kad nėra pagrindo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį.
2. Tikroji kasatoriaus valia buvo pasiskolinti pinigų, o tikroji paskolos davėjos valia – paskolinti kasatoriui pinigus ir teisę priimti prievolės įvykdymą perduoti trečiajam asmeniui – ieškovui. Byloje esanti reikalavimo perleidimo sutartis neginčijamai patvirtina trečiojo asmens valią, kad skola būtų grąžinta ieškovui, kurį naujuoju kreditoriumi pripažino ir pats kasatorius, teismo proceso pradžioje pasiūlęs būtent jam grąžinti pusę skolos sumos.
4. Galiojančią trečiojo asmens reikalavimo teisę patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, taip pat paties kasatoriaus jo ir trečiojo asmens paskolos santykių egzistavimo pripažinimas. Faktą, kad iš kasatoriaus galimas išieškojimas, patvirtina ir jo paties surašytas paskolos raštelis. Dėl to nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.102 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo bei kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos nesilaikymo.
5. Tiesioginis faktinis ieškininio reikalavimų pagrindas buvo ir yra kasatoriaus surašytas 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelis. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo pateikta tik kaip papildomas įrodymas kasatoriaus prievolės, kurią šis atkakliai neigė, egzistavimui pagrįsti. Taigi kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 141 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
6. Bylos nagrinėjimo dalykas susijęs su skolos pagal paskolos raštelį, o ne pagal reikalavimo perleidimo sutartį iš kasatoriaus priteisimu, todėl kasacinio skundo argumentai dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ir susijusios teismų praktikos laikymosi neturi reikšmės šio ginčo išsprendimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius, tvirtindamas, kad pinigų iš ieškovo pagal šio į bylą pateiktą ir ieškinio pagrindu nurodytą 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelį negavo (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), su trečiuoju asmeniu buvo atsiskaitęs, jokių duomenų, patvirtinančių galiojančią reikalavimo teisę, galėjusią būti perleista reikalavimo perleidimo sutartimi, ieškovas ir trečiasis asmuo byloje nepateikė, teigia, kad, ieškovui pripažinus, jog paskolos raštelyje nurodytos pinigų sumos jis atsakovui neperdavė, priešieškinio reikalavimas pripažinti 2003 m. sausio 14 d. paskolos sutartį nesudaryta pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį nepagrįstai teismų buvo atmestas, o ieškovo reikalavimai priteisti 8000 Lt skolos, delspinigius ir procesines palūkanas – patenkinti.
Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad tiesioginis faktinis ieškinio reikalavimų pagrindas yra kasatoriaus 2003 m. sausio 14 d. surašytas bei pasirašytas paskolos raštelis, tačiau, ieškovui pripažįstant, jog šiame raštelyje nurodytos pinigų sumos jis kasatoriui neperdavė, nes paskolą jis faktiškai gavo iš pradinio kreditoriaus – trečiojo asmens P. K. Th.-S., kuri teisę reikalauti paskolos grąžinimo perleido ieškovui, o dėl 2003 m. sausio 14 d. atsakovo surašyto ir pasirašyto paskolos raštelio tvirtinant, kad juo tik buvo įformintas nurodytas reikalavimo perleidimas bei patvirtintas atsakovo įsipareigojimas naujam kreditoriui, ieškovo byloje pareikšti reikalavimai yra iš esmės grindžiami reikalavimo perleidimo faktu.
Taigi kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje visų pirma yra kasatoriaus keliami teisės klausimai, susiję su reikalavimo perleidimu.
Dėl kasacinio skundo argumentų CK 6.102 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimu
Nagrinėjamoje byloje naujasis kreditorius – ieškovas A. S. – siekė įgyvendinti reikalavimo teisę, grindžiamą į bylą pateikta reikalavimo perleidimo sutartimi, pagal kurią pradinis kreditorius – trečiasis asmuo P. K. Th.-S. – perdavė ieškovui teisę reikalauti iš skolininko – atsakovo H. G. – 8000 Lt skolos, atsiradusios iš paskolos sutartinių santykių, egzistavusių tarp pradinio kreditoriaus (trečiojo asmens) ir skolininko (atsakovo), taip pat šio 2003 m. sausio 14 d. surašytu ir pasirašytu paskolos rašteliu, kuriame nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 8000 Lt ir privalo grąžinti juos iki 2004 m. sausio 1 d.
Taigi reikalavimo dalykas šioje byloje yra teisė reikalauti konkrečios pinigų sumos, kurią, kaip nurodo ieškovas, atsakovas gavo kaip paskolą iš trečiojo asmens.
Teismai, konstatavę, kad, pasirašydamas ginčijamą paskolos raštelį, atsakovas buvo skolingas trečiajam asmeniui, įvertinę šį raštelį kaip faktiškai patvirtinantį atsakovo pripažinimą, jog 2003 m. sausio 14 d. iš tikrųjų egzistavo jo 8000 Lt skola pradiniam kreditoriui – trečiajam asmeniui P. K. Th.-S., kuri perleido reikalavimo teisę į šią skolą naujam kreditoriui – ieškovui, patenkino šio reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis (CK 6.101 straipsnio 1, 5 dalys). Tam tikrais atvejais reikalavimo teisė negali būti perleista. Kasatoriaus įvardytoje kaip netinkamai teismų aiškintoje ir taikytoje CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytas draudimas reiškia, jog kreditorius gali perleisti tik turimą ir galiojantį reikalavimą, nes tik toks gali būti įgyvendintas, t. y. patenkintas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008).
Taigi kasatorius teisingai pažymi, kad pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, remiantis pirmiau išdėstytu CK 6.102 straipsnio 1 dalies aiškinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytina, ar pradinis kreditorius (trečiasis asmuo P. K. Th.-S.) turėjo teisę, kurios, kaip nurodo ieškovas bei trečiasis asmuo, perleidimas įvyko ir buvo surašytas bei pasirašytas ginčo paskolos raštelis, ir ar ši trečiojo asmens teisė buvo galiojanti reikalavimo perleidimo momentu.
Nagrinėjamu atveju reikalavimo teisė, ieškovo įvardijama kaip jo ir trečiojo asmens sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties bei atsakovo 2003 m. sausio 14 d. surašyto ir pasirašyto paskolos raštelio dalykas, kildinama iš atsakovo ir trečiojo asmens paskolos prievolinių santykių. Taigi sprendžiant dėl ieškovo (naujojo kreditoriaus) reikalavimų, grindžiamų jo ir trečiojo asmens (pradinio kreditoriaus) reikalavimo perleidimo sutartimi bei atsakovo surašytu ir pasirašytu paskolos rašteliu, teisėtumo ir pagrįstumo, nustatytina, ar skolininkas (atsakovas) buvo skolingas, o jeigu buvo – tai kokio dydžio sumą pradiniam kreditoriui (trečiajam asmeniui P. K. Th.-S.) būtent reikalavimo perleidimo ir kartu kaip šį įforminusiu įvardyto ginčo paskolos raštelio surašymo bei pasirašymo metu, nes trečiasis asmuo galėjo perleisti reikalavimo teisę, jeigu jis tokią turėjo, be to, ne didesnės apimties, negu buvo reikalavimo perleidimo momentu.
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovas skolinosi pinigų (1000 JAV dolerių su 200 proc. kas mėnesį mokamomis palūkanomis) iš trečiojo asmens P. K. Th.-S. Dėl šios paskolos buvo surašytas skolos raštelis, kuris vėliau, atsakovui 2003 m. sausio 14 d. surašius ir pasirašius naują raštelį, buvo grąžintas atsakovui, tačiau šis jo neišsaugojo. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad, pasirašydamas ginčijamą paskolos raštelį, atsakovas nebuvo atsiskaitęs su trečiuoju asmeniu. Byloje taip pat konstatuota, kad pradinis kreditorius (trečiasis asmuo P. K. Th.-S.) 2003 metais ketino išvykti gyventi į užsienio valstybę, todėl nusprendė perleisti teisę reikalauti paskolos, kuri, kaip nurodoma trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį, tuo metu buvo 9000 Lt, grąžinimo naujam kreditoriui (ieškovui), nes skolininkas (atsakovas) tuo metu neturėjo galimybės su ja atsiskaityti. Bylos duomenimis, atsakovo (kasatoriaus) tvirtinimas, kad ginčo paskolos raštelio pasirašymo metu jis buvo grąžinęs trečiajam asmeniui P. K. Th.-S. visus iš jos pasiskolintus pinigus ir sumokėjęs palūkanas, grindžiamas tik jo paaiškinimu, jog trečiasis asmuo P. K. Th.-S. pripažino grąžinusi atsakovui dėl 1000 JAV dolerių paskolos surašytą raštelį. Iš bylos duomenų matyti, kad šio raštelio grąžinimą trečiasis asmuo siejo su faktu, jog dėl nurodytos paskolos atsakovas 2003 m. sausio 14 d. surašė naują, teisės reikalauti šios skolos grąžinimo perleidimą naujam kreditoriui (ieškovui) įforminantį, paskolos raštelį. Atsakovas pripažino, kad, surašant ginčijamą paskolos raštelį, dalyvavo ir trečiasis asmuo. Dėl to, nesant byloje jokių kitų nurodytą atsakovo tvirtinimą pagrindžiančių duomenų, ir, be kita ko, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovui patvirtinus, kad, prasidėjus teismo procesui, jis siūlė grąžinti ieškovui 4000 Lt, teismai pagrįstai pripažino atsakovą neįrodžiusiu visiško atsiskaitymo su trečiuoju asmeniu fakto (CPK 178 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmiau išvardytos bylos aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teismų nustatytos išsamiai ištyrus ir įvertinus byloje esančius duomenis (CPK 185 straipsnis), buvo pakankamas faktinis pagrindas konstatuoti, jog 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelio pasirašymo metu atsakovas buvo skolingas pradiniam kreditoriui (trečiajam asmeniui P. K. Th.-S.), ir ginčijamą paskolos raštelį pripažinti reikalavimo perleidimą įforminusiu ir kartu skolininko (atsakovo) įsipareigojimą naujam kreditoriui (ieškovui) patvirtinančiu dokumentu, kuriame, nurodydamas, kad pasiskolino iš ieškovo 8000 Lt ir privalo grąžinti juos iki 2004 m. sausio 1 d., atsakovas nustatė jo skolos, atsiradusios iš tuo metu egzistavusių jo bei trečiojo asmens paskolos prievolinių santykių, dydį, kartu ir naujojo skolininko – ieškovo – reikalavimo teisės apimtį – 8000 Lt.
Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių kontekste (CPK 353 straipsnio 1 dalis) yra pagrindas spręsti, jog pradinis kreditorius (trečiasis asmuo P. K. Th.-S.) perleido naujajam kreditoriui (ieškovui) turimą ir galiojančią nurodyto dydžio reikalavimo teisę į skolininką (atsakovą), kuris tai patvirtino, pasirašydamas ginčijamą paskolos raštelį, ir toks perleidimas atitiko CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl reikalavimo perleidimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo bei kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos nesilaikymo, atmestini kaip neteikiantys pagrindo išvadai dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų šioje byloje buvimo.
Dėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos nesilaikymo
Pripažinus, kad ieškovas savo reikalavimus atsakovui grindžia 2003 m. sausio 14 d. įvykusio reikalavimo perleidimo pagrindu gauta reikalavimo teise, kuri ją perleidusio trečiojo asmens buvo turima ir galiojanti, nagrinėjamoje byloje nebuvo jokio pagrindo taikyti CK 1.78 straipsnio 5 dalį ir, vadovaujantis ja, ex officio pripažinti į bylą pateiktą sutartį dėl reikalavimo teisės į 8000 Lt skolą perleidimo niekine ir negaliojančia.
Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos CK 1.78 straipsnio 5 dalies normų aiškinimo ir taikymo praktikos nesilaikymą.
Dėl kasacinio skundo argumentų CK 6.875 straipsnio 3 dalies taikymo klausimu
Kasatorius (atsakovas), nurodydamas, kad priešieškinio reikalavimus, pareikštus CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, jis grindė faktinėmis aplinkybėmis, jog ieškovas jokių pinigų pagal 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelį iš tikrųjų jam neperdavė, o su trečiuoju asmeniu šio raštelio pasirašymo metu jis jau buvo atsiskaitęs, teigia, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimą bei nutartį, šių priešieškinyje teisiniu pagrindu įvardytai CK 6.875 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingų aplinkybių nesiaiškino ir nevertino, todėl priėmė neteisėtus bei nepagrįstus procesinius sprendimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę bylos šalių bei trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytus, taip pat teismo posėdžių metu duotus paaiškinimus, konstatavo, kad šioje byloje nėra šalių ginčo dėl to, jog pagal ginčijamą paskolos raštelį ieškovas atsakovui jokių pinigų neperdavė. Ieškovui pripažinus, kad skolinosi pinigų iš trečiojo asmens P. K. Th.-S., tačiau nepateikus į bylą visišką atsiskaitymą su ja pagrindžiančių įrodymų, teismai sprendė, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovo tvirtinimu dėl jo ir trečiojo asmens paskolos prievolinių santykių ginčijamo paskolos raštelio pasirašymo metu nebuvimo.
Taigi, priimant teismų sprendimą bei nutartį, buvo vertintos ir spręsta dėl kasatoriaus CK 6.875 straipsnio 3 dalies normų taikymui reikšmingomis įvardytų faktinių aplinkybių. Atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai nesprendė dėl šio priešieškinio teisinio pagrindo, neteisingai interpretuoja teismų priimtų procesinių sprendimų turinį, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas teismų sprendimo ir nutarties neteisėtumas dėl netinkamo CK 6.875 straipsnio 3 dalies taikymo, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo
Kasatorius teigia, kad ieškovas, nurodydamas aplinkybes, jog anksčiau tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo susiklostę paskoliniai santykiai, ir šių pagrindu egzistuojanti prievolė buvo perleista ieškovui, bei pateikdamas reikalavimo perleidimo sutartį šiems teiginiams pagrįsti, pakeitė 2008 m. birželio 25 d. paduoto pradinio ieškinio faktinį pagrindą, grindžiamą tik faktu, kad ieškovas paskolino atsakovui reikalaujamą priteisti iš jo sumą. Ieškovas nepateikė teismui dėl šio pakeitimo CPK 141 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio rašytinio pareiškimo (pvz., patikslinto ieškinio), todėl byla galėjo būti nagrinėjama tik pagal ieškovo 2008 m. birželio 25 d. pateiktame ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Kadangi teismai išnagrinėjo bylą pagal šiame (ar patikslintame ieškinyje) nenurodytas faktines aplinkybes, tai, priimdami sprendimą ir nutartį, pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 141 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Dėl šių kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis dispozityvumo principu, civiliniame procese suformuluoti ieškinio faktinį pagrindą, t. y. nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai atsakovui, yra ieškovo pareiga (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą. Pagal CPK 142 straipsnio 1 dalį ieškinio dalyko ar pagrindo keitimą ieškovas (tai teisingai nurodoma kasaciniame skunde) privalo įforminti rašytiniu, bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis), atitinkančiu pareiškimu.
Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas, aiškindamas ieškinio pagrindo pakeitimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ne kartą yra pažymėjęs, jog ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas arba naujų įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju pradinis ieškinio pagrindas iš esmės nesikeičia, o tik padidėja jo pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. A. B., I. B., bylos Nr. 3K-3-933/2003; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-34/2008; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje L. Č., J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2008).
Be to, atsižvelgiant į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo paskirtis – ne šalių reikalavimų aiškinimasis ir įrodymų rinkimas, o jau suformuluoto ieškinio dalyko ir pagrindo bei jau surinktų įrodymų tyrimas ir vertinimas, siekiant išspręsti šalių ginčą, svarbu, kad jau bylos parengiamojoje stadijoje teismui būtų žinoma ginčo esmė ir pagrindiniai bylos įrodymai. Dėl to CPK 226 straipsnyje šalims ir tretiesiems asmenims įtvirtintos teisės bei pareigos pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, tarp jų pareiga pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Taigi procesinė galimybė pildyti ir tikslinti ieškinio (priešieškinio) reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto ir ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, atsakovui nusprendus gintis nuo jam pareikšto ieškinio ir ėmusis dėl to įstatyme (CPK 143 straipsnis) nustatytos procesinės gynybos priemonės – pareiškus ieškovui priešieškinį, šiam įstatyme (CPK 110 straipsnis) yra įtvirtinta procesinė galimybė ir priemonė išdėstyti savo nuomonę dėl atsakovo jam pareikštų reikalavimų – pateikti teismui atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, nurodant jame argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą (materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai) arba apskritai nuginčyti atsakovo teisę pareikšti priešieškinį (procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai). Minėti (ir nagrinėjamu atveju aktualūs) materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai ieškovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai ar įrodymai, kuriais siekiama paneigti priešieškinyje pareikštų reikalavimų pagrįstumą: nuginčyti teisinį ir (arba) faktinį priešieškinio pagrindą. Pažymėtina, kad išdėstymas faktinį priešieškinio pagrindą ginčijančių atsikirtimų gali sutapti ir su aplinkybių, papildančių faktinį ieškinio pagrindą, ir (ar) naujų įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, nurodymu ir (ar) pateikimu.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas 2008 m. birželio 25 d. padavė teismui ieškinį, kuriame reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo grindė faktu, kad paskolino jam 8000 Lt, kurių šis negrąžino, šiems teiginiams patvirtinti pateikdamas 2003 m. sausio 14 d. atsakovo surašytą ir pasirašytą paskolos raštelį. Atsakovas, gindamasis nuo jam pareikšto ieškinio, 2008 m. rugpjūčio 20 d. pateikė teismui priešieškinį, reikalaudamas pripažinti 2003 m. sausio 14 d. paskolos sutartį nesudaryta, faktiniu šio reikalavimo pagrindu nurodydamas aplinkybes, kad iš ieškovo jokių pinigų pagal 2003 m. sausio 14 d. paskolos raštelį jis negavo, skolinosi pinigų iš trečiojo asmens P. K. Th.-S., tačiau su ja paskolos raštelio pasirašymo metu jau buvo atsiskaitęs. Ieškovas, pasinaudodamas įstatyme nustatyta procesine galimybe išdėstyti savo poziciją dėl atsakovo jam pareikštų reikalavimų, 2008 m. rugsėjo 18 d., pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, nurodydamas papildomas faktines aplinkybes, kad anksčiau tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo susiklostę paskoliniai santykiai, šių pagrindu egzistuojanti prievolė ir buvo perleista ieškovui, bei pateikdamas reikalavimo perleidimo sutartį šiems teiginiam pagrįsti ir kartu anksčiau nurodytoms faktinį ieškinio pagrindą sudarančioms aplinkybėms dėl atsakovo buvimo skolingu ieškovui patikslinti.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir aptarta teismų praktika dėl ieškinio pagrindo keitimo, sprendžia, kad ieškovo procesiniai veiksmai, pateikiant teismui nurodyto turinio atsiliepimą į atsakovo pareikštą priešieškinį, kvalifikuotini ne ieškinio faktinio pagrindo pakeitimu CPK 141 straipsnio prasme, o pradinio ieškinio papildymu ir patikslinimu, sudariusiu prielaidas teismui bylos parengiamojoje stadijoje žinoti ginčo esmę ir pagrindinius bylos įrodymus. Tai konstatavus, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai laikė ieškovo 2008 m. rugsėjo 18 d. pateiktame atsiliepime į atsakovo priešieškinį nurodytas aplinkybes dėl atsakovo ir trečiojo asmens paskolos prievolinių santykių ginčijamo paskolos raštelio pasirašymo metu buvimo bei jų pagrindu egzistuojančios reikalavimo teisės perleidimo ieškovui, taip pat prie šio pridėtą įrodymą (reikalavimo perleidimo sutartį) 2008 m. birželio 25 d. pateikto pradinio ieškinio faktiniu pagrindu ir pagrįstai, priimdami sprendimą bei nutartį, būtent šias aplinkybes nustatinėjo ir vertino. Tokie teismų veiksmai byloje negali būti vertinami kaip kasatoriaus įvardytų CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 141 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas teismų sprendimo ir nutarties neteisėtumas dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimo, nepripažintini pagrindu konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kasacijos pagrindas.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo konstatuoti esminių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, galėjusių turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, priimant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ginčijamais klausimais nesilaikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl atsakovo kasacinis skundas atmetamas, o apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, paliekama galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 1600 Lt išlaidų už advokato pagalbą rengiant procesinį dokumentą – atsiliepimą į kasacinį skundą. Byloje pateiktas šias išlaidas patvirtinantis dokumentas – 2010 m. gegužės 27 d. pinigų priėmimo kvitas (serija LAT Nr. 569477). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, kasacinio teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl nurodytos išlaidos, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.14 punkte nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už atsiliepimą į kasacinį skundą dydžio, priteistinos iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnis).
Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą taip pat priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi yra taikyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo veiksmų iš atsakovo H. G. (a. k. (duomenys neskelbtini), atliekamų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. 2-542-129/2009 pagrindu, vykdymo antstolės Virginijos Meškauskienės vykdomojoje byloje Nr. 0015/10/01014-1 sustabdymas. Bylą kasacine tvarka išnagrinėjus, taikyta laikinoji apsaugos priemonė naikintina, nutartis nusiųstina VĮ Registrų centrui (CPK 150 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 3 dalis, 152 straipsnio 3 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo H. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Priteisti iš atsakovo H. G. į valstybės biudžetą 41,30 Lt (keturiasdešimt vieną litą 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo veiksmų iš atsakovo H. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)), atliekamų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. 2-542-129/2009 pagrindu, vykdymo antstolės Virginijos Meškauskienės vykdomojoje byloje Nr. 0015/10/01014-1 sustabdymą.
Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys