Civilinė byla Nr. 2-161-186/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01868-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.14.8.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5921-392/2015.

Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą,

n u s t a t y t a :

1. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. Vilniaus apygardos teismui padavė ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 41 straipsnio 1 dalis nustato, jog civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Ieškovas atsakovu nurodė „lietuvių taip vadinamą teritoriją Lietuva“, t. y. ieškinį pareiškė neegzistuojančiam atsakovui. Teismas pažymėjo, kad tam tikra teritorija nėra subjektas, galintis atsakyti pagal pareikštą reikalavimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškinio turinys yra įžeidžiančio pobūdžio, jame iškreipiami oficialūs valstybės bei jos institucijų pavadinimai (vartojamos sąvokos „taip vadinama teritorija Lietuva“, taip vadinama institucija „Lietuvos teisingumo ministerija“, taip vadinama institucija „Lietuvos generalinė prokuratūra“). Generalinio prokuroro pavaduotojas tiesiogiai įvardijamas debilu, idiotu ir kriminaliniu nusikaltėliu, net Prezidentė taipogi įvardijama „taip vadinama“.

Ieškovas ne pirmą kartą reiškia panašaus pobūdžio ieškinius, kuriuos buvo arba atsisakyta priimti, arba nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti, išaiškinta pareiga vengti neprocesinės retorikos, savo valstybės, jos institucijų ir pareigūnų neleistino įžeidinėjimo. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad A. B. yra įgijęs aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, darė išvadą, jog jam yra žinomi tiek bendro pobūdžio dokumentų įforminimo, tiek specialūs procesiniams dokumentams keliami reikalavimai, tačiau ieškovas sąmoningai jų nevykdo, teikia nepagarbia forma surašytą procesinį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad teisės norma, reglamentuojanti procesinių dokumentų trūkumų šalinimą, neturėtų būti suteikta asmenims, sąmoningai naudojantiems ją ne pagal paskirtį, t. y. remtis ja siekiant ne tik inicijuoti bylos iškėlimą, bet ir akivaizdžiai pademonstruoti niekinamą, įžeidžiantį požiūrį į valstybę bei kitus proceso dalyvius. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

3. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas (ieškovas) A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti kitos apygardos teismui iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisėjas sprendė ieškinio priėmimo klausimą byloje, kurioje atsakovu yra nurodytas Vilniaus apygardos teismo teisėjas, tokiu būdu pažeisdamas bendrą objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo principą. Teismas taip pat pažeidė principą, kad niekas negali būti teisėju savo paties byloje.
2. Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai bijo ieškovo ieškinius išnagrinėti iš esmės, rodoma panieka „taip vadinamos teritorijos Lietuvos konstitucinei santvarkai ir įstatymams, elgiamasi piktybiškai proceso šalies atžvilgiu“. Viso to tikslas nepriimti ieškinio tam, kad sueitų ieškinio senaties terminas.
3. Teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalį, nes nenurodė, į kurią instituciją kreiptis su ieškinio reikalavimais.

4. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškinį atsisakė priimti, nenustatęs termino trūkumams pašalinti.

Dėl teismo sudėties ir nešališkumo

Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą apeliantas pirmiausiai ginčija teisėjo, priėmusio skundžiamą nutartį, šališkumo aspektu. Apeliantas nurodo, kad teisėjas nagrinėjo ieškinio priėmimo klausimą prieš to paties teismo teisėją.

Byloje dalyvaujantis asmuo manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Asmuo, reikšdamas tokį nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai – nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus.

Apeliantas pateiktame ieškinyje nekelia klausimo dėl bylą nagrinėjusio teisėjo neteisėtų veiksmų. Dėl šios priežasties apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad yra pažeidžiamas principas, jog niekas negali būti teisėju savo byloje. Tai, jog teismas nusprendė nepriimti ieškinio ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui, savaime neįrodo teismo šališkumo. Atskirajame skunde apeliantas nenurodo jokių aplinkybių bei nepateikia įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas, priėmęs apskųstą nutartį, turėjo asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi ar egzistuotų kitos aplinkybės, leidžiančios abejoti teismo nešališkumu.

Apeliantas taip pat nepagrįstai tvirtina, jog buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo precedentinės praktikos dėl objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo principo. Nušalinimo ar bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui klausimas kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai konkrečioje byloje, atsižvelgiant į tos bylos situaciją. Tai reiškia, kad tokios nutartys, kurios nurodomos atskirajame skunde, precedento galios kitiems, kad ir tos pačios proceso šalies, teisminiams ginčams neturi.

Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudaro teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte, yra nepagrįsti.

Dėl atsisakymo priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, kuriame nepagarbiai ir įžeidžiančiai įvardijami dalyvaujantys byloje asmenys.

Teismai ne kartą buvo išaiškinę apeliantui, kad tiek paduodant teismui ieškinį, tiek surašant teismui kitus procesinius dokumentus turi būti laikomasi elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir lietuvių (valstybinės) kalbos reikalavimų, vengiama įžeidžiančių formuluočių, įskaitant pavadinimus. Taip pat buvo išaiškinta, kad pagal CPK 42 straipsnį šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Apeliantui ne kartą nurodyta ir tai, kad jo procesiniuose dokumentuose įvardijant atsakovais įvairius subjektus naudojami epitetai „kriminalinė Lietuvos Respublika“ ir pan., negali būti vertinami rašymo apsirikimu ar tiesiog netikslumu. Teismai taip pat išaiškino, kad apelianto pasirinktas atsakovų įvardijimas, aiškiai iškreipiant oficialius valstybės bei jos institucijų pavadinimus, vertintinas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama šiuos subjektus pažeminti (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1309-464/2015). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstai pripažino, kad apeliantas kartu su kitu byloje nurodytu ieškovu reikšdamas ieškinį, sąmoningai siekia piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rodo nepagarbą teismui ir proceso dalyviams. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį dėl to, kad konstatavo netinkamą apelianto procesinį elgesį, prilyginamą piktnaudžiavimui teise. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos nutarties motyvais bei teismo padarytomis išvadomis dėl tokio ieškinio nepriimtinumo nagrinėti. Nustačius tokias aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad ieškinio nepriėmimu siekiama, jog sueitų ieškinio senaties terminas.

Apeliantui teisę į teisminę gynybą naudojant ne pagal įstatyme nustatytą paskirtį, nesusiklostė prielaidos CPK 137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam procesinės teisės normos pažeidimui konstatuoti.

Esant pirmiau šioje nutartyje nurodytoms aplinkybėms, dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Egidijus Žironas