Civilinė byla Nr. 3K-3-103/2015

                                           Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27806-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 30.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės į buvusią jungtinę nuosavybę pripažinimo įgyjamąja senatimi; suinteresuotas asmuo V. S. .  

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamosios senaties sąlygas (CK 4.68–4.71straipsniai), aiškinimo ir taikymo.

1997 m. vasario 21 d. Vilnius m. 1-ojo apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta 1986 m. lapkričio 22 d. įregistruota pareiškėjos N. S. ir suinteresuoto asmens V. S. santuoka. Ištuoka įregistruota 1997 m. spalio 29 d. Santuokos metu 1993 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įgytos 72/100 dalys buto (duomenys neskelbtini). Nurodytas turtas nuo 1993 m. spalio 28 d. įregistruotas pareiškėjos vardu, tačiau nutraukiant santuoką šalys klausimo dėl turto padalijimo nesprendė. Kitą buto dalį, t. y. 28/100, įgijo pareiškėjos teta S. G. , kuri vėliau 2010 m. liepos 14 d. dovanojimo sutartimi ją padovanojo pareiškėjai. Pareiškėjos teigimu, ji nuo 1993 m. lapkričio viena mokėjo mokesčius, rūpinosi turto išsaugojimu, kelis kartus atliko einamąjį turto remontą, remontavo namo bendrąsias konstrukcijas – stogą, kanalizacijos vamzdyną, įrengė dujinį šildymą ir kt. V. S. nuo 1993 m. lapkričio bute negyveno, juo nesinaudojo, lėšų butui išlaikyti ar pagerinti neskyrė, savo teisių dalijant butą neįgyvendino, tokiu būdu atsisakė teisės į nuosavybę.

Pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į V. S. dalį, kuri yra bendroji jungtinė nuosavybė (72/100 dalyje buto (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas sprendė, kad pareiškėjos valdymas atitiko visas teisės įgijimo faktui pagal įgyjamąją senatį keliamas sąlygas. Teismas nustatė, kad pareiškėja visą turtą pradėjo valdyti nuo jo įsigijimo momento ir nepertraukiamai jį valdė iki šiol. 72/100 dalys buto nuo 1993 m. spalio 28 d. buvo įregistruotos jos vardu. Apklausti liudytojai patvirtino pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. mokesčius už teikiamas paslaugas mokėjo pareiškėja. Teismas nurodė, kad pareiškėja visą valdymo laikotarpį teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai visą turtą valdė kaip savą, t. y. elgėsi kaip viso turto savininkė. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad V. S. būtų dalyvavęs valdant turtą ar prisidėjęs prie turto valdymo, būtų naudojęsis ar siekęs naudotis turtu ar jo dalimi. Tai, kad jis 1993 m. keletą savaičių gyveno bute, neįrodo jo siekių naudotis turtu. Nei nutraukiant santuoką, nei iki šiol reikalavimų dalyti turtą V. S. nepareiškė ir nesiekė jo įteisinti savo vardu. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjant bylą V. S. nepateikė atsiliepimo, neatvyko į bylos nagrinėjimą, taigi tai leido teismui daryti išvadą, kad jis atsisakė nuo savo nuosavybės dalies. Teismas pagal Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnį, reglamentavusį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, ir kuriame buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisės padalijimo pareikšti, sprendė, kad V. S. nuosavybės teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę pasibaigė, o pareiškėjos turto dalies valdymo teisė pasikeitė į jos nuosavybės teisę.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. S. apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 3 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, rėmėsi suformuota taisykle, kad santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis), ir pažymėjo, jog vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dėl ištuokos ji netampa bendrąja daline nuosavybe, nepasidaro asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu ji registruota. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalijimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 4 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tačiau kolegija taip pat nurodė, kad buvęs sutuoktinis, kuris neturi jo vardu registruotos bendrosios jungtinės nuosavybės, realiai ja ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas ja naudotis, valdyti ar disponuoti, sudaro sąlygas kitam buvusiam sutuoktiniui faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą. Taigi buvusio sutuoktinio veiksmai, rodantys jo atsisakymą nuo savo nuosavybės dalies – nevaldymas jos savo vardu ir nesiekimas jos įsiforminti, nesinaudojimas ja, negavimas iš jos pajamų, nenoras ją valdyti kaip savo ir ja disponuoti, bei sąžiningas kito sutuoktinio valdymas savo ir kito sutuoktinio dalies ilgą laiką, visu turtu naudojantis kaip savininkui – atvirai, nepertraukiamai, vienam darant būtinas jam išlaikyti išlaidas, gali tapti pagrindu pripažinti vieno sutuoktinio nuosavybės teisę visai buvusiai bendrajai jungtinei nuosavybei įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. F. Ramanauskienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288/2001). Kolegija, vadovaudamasi CK 4.68 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, todėl pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į tą daiktą. Vien žinojimas, kad valdomas daiktas nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui, nereiškia daikto valdytojo nesąžiningumo. Juolab kad byloje nenustatyta nesąžiningų pareiškėjos veiksmų, pvz., trukdymo buvusiam sutuoktiniui įgyvendinti savo teises. Jis taip pat niekada nereiškė ieškinių teisme ar kitokių pretenzijų dėl daikto valdymo; priešingai, per visą valdymo laikotarpį kaip daikto bendraturtis turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, tačiau ja nė karto nepasinaudojo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti kaip nepagrįstą.

Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl netinkamo visų būtinųjų sąlygų, reikalingų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi sena teismų praktika, nors vėlesnėje teismų praktikoje yra pateikiamas kitos, labiau išplėtotos, nei teismo nurodytoje nutartyje įgyjamosios senaties sąlygos: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo kaip savo visą valdymo laiką; nekilnojamojo daikto valdymas turi tęstis ne mažiau kaip dešimt metų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. T. ir kt. v. K. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2013; 2012 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. C. ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2012; 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. Šiaulių rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2011). Kasatoriaus teigimu, iš pareiškėjos pateikto prašymo ir jame suformuluoto reikalavimo matyti, kad ji žinojo ir žino, kas buvo daikto bendraturtis ir iš ko ji siekė įgyti nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėja visą valdymo laikotarpį žinojo, jog kasatorius yra buto bendraturtis, todėl ji negalėjo būti laikoma sąžiningai įgijusi  ½ dalį 72/100 buto dalies. Be to, pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šia CK norma, vertino tik tą aplinkybę, kad kasatorius nereiškė pretenzijų dėl jam priklausančios buto dalies bei netrukdė pareiškėjai jame gyventi ir juo naudotis, tačiau tokie veiksmai negali reikšti teisės į kasatoriui priklausančią buto dalį atsisakymo, nes kasatorius netrukdė pareiškėjai naudotis butu dėl jame likusios gyventi nepilnametės dukters. Apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka įgyjamosios senaties instituto tikslų ir turinio.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad ginčo atveju visi reikalavimai dėl įgyjamosios senaties sąlygų buvo įvykdyti tinkamai bei įrodyti, faktinis ginčo buto dalies valdymas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, tęsėsi ilgą laiką, išliko sąžiningas, teisėtas, nepertrauktas bei atviras. Taigi pareiškėja įgyvendino visas sąlygas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindų: nutraukus santuoką ji nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į ginčo buto dalį; ginčo buto dalis nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruota viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu; pareiškėja sąžiningai įgijo ginčo buto dalį, sąžiningai valdė šį turtą visą valdymo laiką; ginčo buto dalis buvo valdoma teisėtai, atvirai, nepertraukiamai; pareiškėja ginčo buto dalį visą valdymo laiką valdė kaip savo ilgiau kaip dešimt metų. Nors kasatorius teigia, kad nagrinėjant šį ginčą buvo neįrodyta, jog pareiškėja sąžiningai įgijo ginčo buto dalį ir sąžiningai jį valdė visą valdymo laiką, tačiau nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis. Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Kasatorius neįrodė pareiškėjos nesąžiningumo, kad daiktas buvo valdomas neteisėtai. To nepatvirtino ir bylos medžiaga, o bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino ir ištyrė įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, padarė pagrįstas išvadas, nenukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų. Kasatorius visuomet pripažino ir neneigė, kad nemokėjo jokių pinigų už ginčo buto dalies įsigijimą, niekaip nepagerino ginčo buto dalies, niekada nuolatos nepertraukiamai negyveno ginčo bute, nemokėjo jokių mokesčių už komunalines ir kitas paslaugas, per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė su ieškiniu į teismą su reikalavimu pripažinti ginčo buto dalį jo asmenine nuosavybe. Taigi jis savęs niekada nelaikė ginčo buto dalies savininku, nesiekė įgyvendinti nuosavybės teisių į ginčo daiktą. Be to, pagal santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 4 dalį reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius akivaizdžiai praleido minėtą trejų metų senaties terminą be svarbių priežasčių, todėl neteko teisės vėliau reikalauti santuokoje įgytą turtą pripažinti jo asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamosios senaties normų aiškinimo ir taikymo

Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą.  Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Antada“ pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-32/2008). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma:

1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.

2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis).

5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą, nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre.

6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šiai galimybei susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo.

7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).

8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad, pareiškėjai ir kasatoriui esant santuokoje, 1993 m. spalio 28 d. pareiškėja savo vardu nupirko (privatizavo) iš savivaldybės dalį buto (kitą dalį privatizavo jos teta). Nutraukiant santuoką 1997 m. santuokinio turto (minėto buto dalies) padalijimo klausimas nebuvo spręstas ir nėra spręstas iki šiol, todėl pareiškėja prašė nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į kasatoriui nuosavybės teise priklausančią buto dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos ir kasatoriaus santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos (toliau – SŠK 36 ir kiti straipsniai), priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. CPK normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje. Minėta, kad bylos dalyvių santuokinis turtas nėra padalytas iki šiol, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl vieno iš šios sutuoktinių teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam) sutuoktiniui bendrosios (dalinės) nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį, šiam ilgą laiką nesinaudojant ir nesiekiant naudotis jam priklausančiu turtu, todėl nagrinėjamo ginčo atveju aktualu išaiškinti, ar sutuoktinis, žinodamas, kad dalis jo valdomo turto nuosavybės teise priklauso kitam (buvusiam) sutuoktiniui, turi teisę šį turtą įgyti savo nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu. Dėl šio teisės klausimo teisėjų kolegija pasisako.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas teisės normas ir pateiktą jų aiškinimą bei teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad sutuoktinis, žinodamas, jog jo valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. Pažymėtina, kad, tenkinant byloje nagrinėtą pareiškimą, teismų nurodytas motyvas dėl trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokinį turtą (SŠK 23 straipsnis) pareikšti savaime nepaneigia ir nepanaikina sutuoktinių nuosavybės teisių į bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančių normų pagrindu įgytą turtą (jo dalį), nes šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų kaip nors išreiškęs savo valią ir atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradęs ir pareiškėjai tai buvo žinoma, todėl ji, manydama, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jos teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, tenkindami pareiškimą, netinkamai aiškino ir taikė įgyjamąją senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl priimti teismų procesiniai sprendimai neteisėti ir naikintini, o pareiškimas dėl nuosavybės teisės į buvusią jungtinę nuosavybę įgyjamąja senatimi pripažinimo atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 2,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ši valstybei atlygintina išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (3 Eur), patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, todėl ji nepriteistina (CPK 92 straipsnis).

Pateikdamas apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo sumokėjo 144 Lt (41,70 Eur) žyminio mokesčio, pateikdamas kasacinį – 144 Lt (41,70 Eur) žyminio mokesčio. Kadangi išnagrinėjus bylą kasacine tvarka teismų procesiniai sprendimai naikinami ir priimamas naujas sprendimas, t. y. kasacinis skundas tenkinamas, tai suinteresuoto asmens sumokėtas už apeliacinį ir kasacinį skundus žyminis mokestis priteistinas jam iš pareiškėjos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartį. Priimti naują sprendimą. Pareiškėjos N. S. pareiškimą atmesti.

Priteisti suinteresuotam asmeniui V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos N. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 83,40 Eur (aštuoniasdešimt tris Eur 40 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas