Baudžiamoji byla Nr. 2K–507/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.19.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, provokavo, reikalavo duoti kyšį ir savo naudai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus: dirbdamas Vilniaus miesto VPK transporto policijos komisariato Oro uosto poskyrio patruliu, 2007 m. liepos 13 d., apie 4.53 val., užfiksavęs, kad J. D., vairuodama automobilį „Suzuki Swift“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Vilniuje, F. Vaitkaus gatvėje, priešais Vilniaus oro uosto pastatą, įvažiavo ne tam skirtoje vietoje, o per pėsčiųjų perėją, nurodė jai, kad ji padarė ATPK 1242 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pavojingai vairavo ir už tai gresia teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šešiems mėnesiams ir 800 Lt bauda, grasino ją ir kartu važiavusią M. B. sulaikyti bei žodžiais „tau geriausias variantas būtų sumokėti man į rankas pinigus ir mes draugiškai išsiskiriame“, „tu man sumoki į rankas, mes tau nieko nerašom ir išsiskirstom“, „čia bus ne bauda, ar tu supranti?“, „ar tau 100 litų bus gerai?“ reikalavo ir provokavo duoti kyšį. Tą pačią dieną, apie 5.18 val., sėdėdamas tarnybiniame automobilyje „Škoda Fabia“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovinčiame įvažiavime į daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Vilniuje, A. Gustaičio g. 1, per pravertas automobilio dureles savo naudai iš J. D. priėmė mažesnės nei 1 MGL vertės – 50 Lt ir 10 eurų (34,53 Lt), iš viso 84,53 Lt – kyšį už tai, kad nesurašytų administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1242 straipsnio 1 dalyje, protokolo.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį už provokavimą, reikalavimą duoti kyšį ir kyšio priėmimą, neįvertino visų bylos aplinkybių, todėl padarė klaidingas ir nepagrįstas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, išvadas. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, jo apeliacinio skundo argumentų dėl mažesnio negu 1 MGL vertės kyšio iš J. D. priėmimo fakto iš esmės nenagrinėjo.
Jis buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. liepos mėn. 13 d., apie 4.53 val., būdamas valstybės tarnautojas, automobilių stovėjimo aikštelėje provokavo, reikalavo duoti kyšį ir tą pačią dieną, apie 5.18 val., įvažiavime į daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus savo naudai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė BK 225 straipsnio 4 dalies dispozicijos aiškinimą, apjungė savarankiškus objektyviuosius kyšininkavimo požymius – kyšio reikalavimą ir kyšio provokavimą, nekonkretizavo, kurie jo veiksmai laikytini reikalavimu duoti kyšį, o kurie – kyšio provokavimu. Be to, liko neįvertinta tai, kad nukentėjusioji J. D. pati nurodė, jog iš jos buvo pareikalautas būtent 50 Lt ir 10 eurų dydžio kyšis, t. y. teismas, nevisapusiškai ištyręs bylą, supainiojo šiuos požymius su kitu objektyviuoju kyšininkavimo požymiu – susitarimu priimti kyšį, kuris jam nebuvo inkriminuotas. Ikiteisminio tyrimo metu reikalavimas duoti 100 Lt kyšį ir kyšio provokavimas už neteistą neveikimą vykdant įgaliojimus jam nebuvo inkriminuoti kaip atskiros, savarankiškos, baigtos nusikalstamos veikos. Nusikalstamos veikos baigtumas buvo siejamas su padariniais – kyšio paėmimu, todėl dėl kyšio reikalavimo ir provokavimo duoti kyšį esąs nuteistas nepagrįstai (BPK 255 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo argumentus, nurodė, kad jeigu priimamas mažesnės negu 1 MGL vertės kyšis, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, veika kvalifikuojama pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, bei pažymėjo, kad padarytas bet kuris vienas iš išvardytų alternatyvių veiksmų ar visi kartu sudaro BK 225 straipsnio 4 dalies kyšininkavimo objektyvųjį požymį, todėl kaip atskiros, savarankiškos ir baigtos nusikalstamos veikos nėra inkriminuojamos. Kasatorius mano, kad tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai yra pernelyg siauri ir vienpusiški. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje liko nepaneigtas jo aiškinimas, kad baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas netinkamai, nes BPK 219 straipsnis įsakmiai įpareigoja kaltinamajame akte inkriminuojamą nusikalstamą veiką aprašyti taip, kad joje būtų aprašyti ir nurodyti: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Teismai visapusiškai neatskleidė visų veikos objektyviųjų požymių ir jo kaltės turinio. Apeliacinės instancijos teismas esminių bylos aplinkybių neištyrė, prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų nepašalino, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas į kai kuriuos apeliacinio skundo argumentus neatsakė, taip pažeisdamas ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas ją turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo ribas, bet ir nustato apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti visus apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus bei pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad jam pareikštas kaltinimas, jog jis 2007 m. liepos 13 d., apie 5.18 val., pro pravertas automobilio dureles savo naudai priėmė iš J. D. 84,53 Lt kyšį, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Nesant įrodymų, kurie patvirtintų kyšio paėmimo faktą, teismas, kasatoriaus nuomone, privalėjo itin kruopščiai patikrinti liudytojo G. T. parodymus, juo labiau, kad nukentėjusiosios J. D. parodymų teisingumo nepatvirtino teismo posėdžio metu peržiūrėti vaizdo įrašai, o G. T. parodymai sutapo su jo, o ne su J. D. parodymais. Tais atvejais, kai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nustatomi prieštaravimai tarp įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, apeliacinės instancijos teismas ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą bei ištirti įrodymus, kurie yra prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs byloje įrodymų tyrimo, pažeidė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuostatas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė teigia, kad R. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nuteistojo R. M. nusikalstamoje veikoje nustatė tris kyšininkavimo objektyviuosius požymius – kyšio provokavimą, reikalavimą ir jo priėmimą. Ši teismo išvada yra teisinga, nes iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad R. M., būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus m. VPK transporto policijos komisariato Oro uosto poskyrio patrulis, nuo pat J. D. automobilio sustabdymo iki pinigų paėmimo momento, žodžiais provokuodamas darė nukentėjusiajai J. D. akivaizdų spaudimą duoti neteisėtą atlygį už padarytą pažeidimą, kurio ji neginčijo. Nurodęs, kad pažeidėjai gresia 800 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šešiems mėnesiams, R. M. toliau vykusio pokalbio metu nedviprasmiškai davė suprasti, kad už nenubaudimą administracine tvarka J. D. duotų jam kyšį. Be to, nuteistasis grasino sulaikyti ne tik nukentėjusiąją, bet ir kartu su ja važiavusią liudytoją M. B., taip sutrukdant šiai išskristi į užsienį. Būtent šių aplinkybių paveikta ir sukrėsta nukentėjusioji sutiko duoti R. M. kyšį. Nuteistojo elgesys sustabdžius pažeidėją, jo pasakytos minėtos frazės bei tolesni veiksmai nurodant nukentėjusiajai, kur yra bankomatas, iš kurio ji gali pasiimti pinigų kyšiui duoti, jos laukimas sugrįžtant su pinigais, nurodymas, kokiu būdu ji turi įteikti pinigus, rodo, kad jis tuo pačiu metu ne tik provokavo J. D. duoti kyšį, bet ir prievartavo jį duoti. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai kyšio provokavimo ir reikalavimo požymius supainiojo su susitarimu priimti kyšį, yra nepagrįsti, nes iniciatyva dėl kyšio davimo kilo ne iš nukentėjusiosios ir nuteistojo tarpusavio susitarimo, bet tik iš nuteistojo pusės.
Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Teismas argumentuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, motyvuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojų parodymų nuoseklumo bei jų patikimumo. Tai, kad nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, negali būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies prasmę įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme gali būti atliekamas tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas visus reikšmingus bylai įrodymus ištyrė tinkamai, todėl dar kartą juos tirti apeliacinės instancijos teisme nebuvo jokio pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, įrodymų tyrimo neatliko ir prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų nepašalino, jo argumentų apie tai, kad kyšio priėmimo fakto nepatvirtina byloje esantys įrodymai, iš esmės neišnagrinėjo, atmestini.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, jeigu nustato, kad pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamoje byloje konstatuoti, kad įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, nėra jokio pagrindo. Tai, kad R. M. buvo duotas kyšis – 50 Lt ir 10 eurų – ir jis šį priėmė, nuosprendyje pagrįsta J. D., liudytojos M. B. parodymais, vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuoti duomenys atitinka J. D. nurodytai jos ir R. M. veiksmų seką, bei kitais nuosprendyje išdėstytais ir išanalizuotais įrodymais, paneigiančiais R. M. keltą gynybos versiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Priimto nuosprendžio pagrįstumą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, šis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į visus esminius apelianto argumentus priimtoje nutartyje atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nurodyti (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Dėl Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalies taikymo
Kyšininkavimo, numatyto BK 225 straipsnyje, požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Įstatymo dispozicijoje nurodyti nusikalstamos veikos požymiai yra vienodos reikšmės, kiekvienas atskirai su kitais nusikalstamos veikos požymiais sudaro visą nusikalstamą veiką, todėl, jeigu kaltininkas padarė veiką, atitinkančią kelis įstatyme numatytus alternatyvius požymius, laikoma, kad padarytos ne kelios, o viena nusikalstama veika, kvalifikuojama pagal BK 225 straipsnio atitinkamą dalį.
Pagal susiformavusią teismų praktiką reikalavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio atvirai reikalaujama ar netgi grasinama, jeigu nebus duodamas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas įgaliojimus, arba kyšio reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus. Provokavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio atvirai nereikalauja, tačiau savo elgesiu sudaro tokią situaciją, kad asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus, priverstas duoti kyšį. Provokavimu duoti kyšį pripažįstami ir tokie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai ar kalbos, kurie asmeniui aiškiai leidžia suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (arba neveikiama) priešingai jo interesams. Kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio. Byloje nustatyta, kad R. M., būdamas valstybės tarnautojas, provokavo, reikalavo duoti ir priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiamas teiginys, kad dėl kyšio provokavimo ir reikalavimo jis nuteistas nepagrįstai, atmestini. Iš byloje nustatytų aplinkybių, teismų ištirtų bei nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų matyti, kad J. D. buvo provokuojama duoti kyšį: jai, į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią priešais oro uosto pastatą, įvažiavusiai nesilaikant kelio ženklų reikalavimų, R. M. nurodė, kad ji vairavo pavojingai ir už tai gresia teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas šešiems mėnesiams bei 800 Lt dydžio bauda, grasino, kad jos bendrakeleivė, skubanti į lėktuvą, gali neišskristi, nes abi gali būti sulaikytos, klausinėjo ar jai reikalingas darbe vairuotojo pažymėjimas, aiškino, kad nuo jo priklausys, ar ji neteks teisės vairuoti automobilį, kad ji turi žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje, klausinėjo, „ką darom?“ R. M. nepavykus J. D. išprovokuoti, kad ji pati pasiūlytų ir duotų kyšį, jai pačiai paprašius rašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą, kyšio pareikalauta atvirai. R. M. J. D. pasakyti žodžiai „tau geriausias variantas būtų sumokėti man į rankas pinigus ir mes draugiškai išsiskiriame“, „tu man sumoki į rankas, mes tai nieko nerašom ir išsiskiriam“, „čia bus ne bauda, ar tu supranti“, „ar tau 100 litų bus gerai?“ negali būti suprantami ir aiškinami kitaip nei kyšio reikalavimas.
Esant tokioms aplinkybėms, šioje byloje nesutikti su teismų (tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo) padarytomis išvadomis, kad R. M. veikoje yra ir provokavimo, ir reikalavimo duoti kyšį požymiai, nėra pagrindo. Nenustačius, kad R. M. provokavo ir reikalavo didesnės negu 1 MGL vertės kyšio, o priimtas kyšis yra mažesnės negu 1 MGL vertės, todėl padaryta nusikalstama veika pagrįstai pripažinta baudžiamuoju nusižengimu ir kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Albinas Sirvydis
Aldona Rakauskienė