Baudžiamoji byla Nr. 2K-452/2013

    Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00157-2011-4

    Procesinio sprendimo kategorijos:

    1.2.20.1.;

    2.6.5.;

2.6.7.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. C. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaičius laikinojo sulaikymo nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2011 m. vasario 6 d. laiką, nustatyta, kad T. C. yra sumokėjusi 2 MGL (260 Lt) dydžio baudą. Iš T. C. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. J. 20 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, kuria nuteistosios T. C. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. C. pripažinta kalta už tai, kad 2011 m. vasario 5 d., apie 10.15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme panaudodama fizinį smurtą prieš ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną – (duomenys neskelbtini) vyresnįjį tyrėją M. J., t. y. stumdama jį rankomis iš kiemo bei sakydama necenzūrinius žodžius, bandydama suduoti abiejų rankų kumščiais smūgius į galvos sritį bei suduodama nenustatytą skaičių smūgių rankomis į pečių sritį bei vieną smūgį į nugaros sritį, tampydama rankomis už striukės ir taip nuplėšdama striukės gaubtuvo raištelį, grasindama užpjudyti šunimi, trukdė minėtam pareigūnui M. J. ir tyrėjui D. L. atlikti kratą, sankcionuotą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu nuteistoji T. C. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to jų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pasak kasatorės, baudžiamosios bylos nagrinėjimas pagreitinto proceso tvarka nebuvo galimas, nes nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra neaiškios, be to, apkaltinamasis nuosprendis priimtas byloje nesant įrodymų, jame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje nėra konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, neaiškus žalos dydis. Byloje netirti netinkami nukentėjusio pareigūno veiksmai atliekant kratą D. Š. namuose: neteisėtas ginklo panaudojimas, turto sugadinimas, kasatorės sužalojimas ir kitos aplinkybės. Pasak kasatorės, kratai daryti nebuvo nutarimo, ji atlikta neteisėtai.

Kasatorė teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje nėra liudytojų R. C. ir R. Ž. parodymų analizės, o liudytojos D. Š. parodymai, kurie yra svarbūs, iš viso nepaminėti abiejų instancijų teismų sprendimuose. Kasatorė nesutinka, kad jos kaltę patvirtina įvykio apžiūros, daiktų ir dokumentų pateikimo bei jų apžiūros protokolai, nes šie įrodymai buvo surinkti kitoje byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Be to, minėti dokumentai (daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai) yra subjektyvūs įrodymai, nes juos pateikė pats nukentėjusysis M. J., atlikęs tyrimą toje byloje ir įteikęs kasatorei pranešimą apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Kasatorė teigia, kad, nepaisant to, teismai jos kaltę grindė tik šio vieno asmens, suinteresuoto bylos baigtimi, t. y. nukentėjusiojo M. J., parodymais. Nukentėjusiojo D. L. parodymai taip pat turi būti vertinami kritiškai, nes jis negalėjo matyti konflikto tarp jos (kasatorės) ir M. J. (kai jį stebėjo būdamas už gyvenamojo namo vartų, pro nedidelį jų plyšį). Kiti pareigūnai – liudytojai A. D., V. L. (V. L.), A. M., Ž. S. į įvykio vietą atvyko vėliau ir kas vyko nematė, dėl to ir jų parodymai nėra bylai reikšmingi. Kasatorės nuomone, šioje byloje nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių pripažinti ją kalta padarius BK 231 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o skundžiami teismų sprendimai prieštarauja teismų praktikai, kurioje laikomasi nuostatos, kad negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio remiantis tik vieno suinteresuoto bylos baigtimi asmens parodymais. 

Be to, kasatorė nurodo, kad nėra aišku, kokiu pagrindu pareigūnas D. L., konflikto metu buvęs už gyvenamojo namo vartų, yra pripažintas nukentėjusiuoju. Nukentėjusysis M. J. nebuvo apžiūrėtas teismo medicinos eksperto, todėl kyla abejonių, ar kasatorei inkriminuotais veiksmais jam buvo padaryti sužalojimai. Kasatorė abejoja ir dėl jos veiksmų atsiradusia 20 Lt žala, kurios dydį nustatė suinteresuoti bylos baigtimi policijos pareigūnai.

Kasaciniame skunde pažymima apie BK 231 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektą (ikiteisminio tyrimo pareigūnų normali veikla) ir teigiama, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai kratą atliko pažeisdami įstatymus, jie buvo neuniformuoti, lipo per tvorą, nutarimą kratai daryti paskelbė liudytojui R. C. dar iki atvykstant į kratos vietą. Vien tai sukėlė kasatorės ir liudytojos D. Š. priešišką reakciją, pyktį, tačiau atlikti kratą nebuvo trukdoma. Kasatorė teigia nesupratusi, kad įlipęs per tvorą pareigūnas jos motinai D. Š. priklausančiame name darys kratą.

Kasatorė pažymi, kad kratos metu buvo neteisėtai paimti D. Š. priklausantys pinigai 3000 Lt (juos teismas grąžino savininkei), namuose padaryta netvarka, sugadintas, sulaužytas turtas ir sužalota pati kasatorė. Šie faktai yra užfiksuoti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir teismo medicinos specialisto išvadoje, tačiau dėl jų nebuvo atliktas joks tyrimas. Be to, masinio žmonių susibūrimo vietoje policijos pareigūnai neteisėtai ir neleistinai panaudojo šaunamąjį ginklą, o prieš liudytoją D. Š. panaudojo prievartą (ji parvesta prie namo). Dėl visų minėtų neteisėtų pareigūnų veiksmų, kurie liko neištirti, kasatorės veiksmai (neleidžiant atimti iš jos mobilųjį telefoną), negali būti vertinami kaip nusikaltimas, numatytas BK 231 straipsnyje.

Apibendrindama kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, esant neaiškioms nusikalstamos veikos aplinkybėms, neištyręs pareigūnų veiksmų teisėtumo, negalėjo bylos nagrinėti pagreitinto proceso tvarka ir ji turėjo būti išteisinta nesant jos kaltę patvirtinančių įrodymų bei dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, lėmusių atitinkamą kasatorės elgesį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras pažymi, kad tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame nuteistosios skunde nurodyti analogiški argumentai, juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir pateikė atsakymus. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teismai pagrįstai pripažino, kad kasatorės veiksmai (panaudotas fizinis smurtas, grasinimai prieš pareigūnus, atliekančius teisėtus procesinius veiksmus tiriant nusikalstamą veiką) atitinka BK 231 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Be to, kasatorė pirmosios instancijos teisme patvirtino nukentėjusių ir liudytojų parodymus, t. y. kad sąmoningai pasipriešino pareigūnams. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, liudytojas R. C. prieš atliekant kratą jo ir kasatorės gyvenamojoje vietoje buvo tinkamai supažindintas su teismo nutartimi atlikti minėtą procesinį veiksmą, o kratos teisėtumas patvirtintas Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo ir Šiaulių apygardos teismo teisėjo nutartimis. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra pasisakyta ir dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su bylos išnagrinėjimu pagreitinto proceso tvarka. Be kita ko, teismas pasisakė dėl neatliktos nukentėjusiojo medicininės apžiūros (nepateiktų teismo specialisto išvadų). Aptardamas BPK 426 straipsnio 1 dalies ir 428 straipsnio 2 dalis 3 punkto nuostatas, prokuroras nurodo ir tai, kad BK 231 straipsnio dispozicija nereikalauja, jog ši nusikalstama veika sukeltų kokias nors pasekmes, užtenka, kad asmuo trukdo pareigūnams atlikti su bylos tyrimu atliekamas pareigas. Atsiliepime pažymima, kad šiuo atveju kasatorės nesutikimas su teismo nustatytomis aplinkybėmis nereiškia, kad teismų padarytos išvados dėl jos kaltės yra nepagrįstos.

Nuteistosios T. C. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pagreitinto proceso tvarka bylos nagrinėjimas nebuvo galimas, nes nusikalstamos veikos aplinkybės nėra aiškios, t. y. neaiškūs kasatorei inkriminuotos nusikalstamos veikos sukelti padariniai – nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, žalos dydis, taip pat neaiškios (ir netirtos) kitos aplinkybės, susijusios su policijos pareigūnų, atlikusių kratą, veiksmais ar jų teisėtumu. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

BPK 426 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, prokuroras veikos padarymo dieną arba ne vėliau kaip per 10 dienų nuo veikos padarymo dienos gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Pagal BPK 428 straipsnį teismas (teisėjas), išklausęs prokuroro, nukentėjusiojo, kaltinamojo, gynėjo nuomones, priima vieną iš sprendimų: surengti bylos nagrinėjimą teisme tuoj pat arba kitą dieną (jei kaltinamajam reikia laiko pasirengti gynybai), atmesti prokuroro pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (šie sprendimai yra neskundžiami). BPK 429 straipsnyje nurodyta, kad pastarasis sprendimas (atmesti prokuroro pareiškimą) priimamas šiais atvejais: 1) kai nustatoma, kad yra praleistas BPK 426 straipsnyje numatytas terminas; 2) kai byla yra teisminga apygardos teismui; 3) kai prokuroras per BPK 426 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (10 dienų) neužtikrina kaltinamojo atvykimo į teismą. Bylos nagrinėjimas teisme pagreitinto proceso tvarka vyksta laikantis BPK V dalyje nustatytų taisyklių, tik vietoj kaltinamojo akto prokuroras perskaito pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (BPK 432 straipsnio 1 dalis). Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, teismas priima nutartį grąžinti bylą prokurorui (BPK 432 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatorė nesutinka su bylos išnagrinėjimu pagreitinto proceso tvarka dėl vienos iš BPK normose nurodytų sąlygų tokiam procesui vykti, t. y. dėl to, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, jos manymu, nėra aiškios, tačiau šis teiginys iš esmės yra subjektyvus, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą surengti bylos nagrinėjimą pagreitinto proceso tvarka (BPK 428 straipsnio 2 dalies 2 punktas), laikėsi šį procesą reglamentuojančių BPK normų reikalavimų ir atmesti prokuroro pareiškimą dėl tokio proceso neturėjo pagrindo (BPK 429 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės laikomos aiškiomis paprastai tais atvejais, kai veiką padaręs asmuo nustatomas tuoj pat, įrodinėjant teisiškai reikšmingus faktus nereikia taikyti sudėtingų įrodinėjimo priemonių, o bylos duomenų surinkimui pakanka trumpo (procese numatyto) laiko tarpo, pats veikos padarymo būdas, kitos svarbios veikos požymius atskleidžiančios aplinkybės nėra itin sudėtingos. Atsižvelgiant į tai negalima teigti, kad nagrinėjamoje byloje pagreitinto proceso galimybe dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumo buvo pasinaudota neteisėtai.

Kasatorė, teigdama, kad nusikalstamos veikos aplinkybės nėra aiškios, kartu ginčija apkaltinamajame nuosprendyje nustatytų jai inkriminuotų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimą, nes esą nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir prašo bylą nutraukti (nesant jos kaltę patvirtinančių įrodymų bei dėl policijos pareigūnų (nukentėjusiųjų) neteisėtų veiksmų, lėmusių kasatorės elgesį). Kasacinį skundą nuteistoji grindžia visiškai tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir apeliaciniame skunde, t. y. kasaciniu skundu pakartoja apeliacinį skundą, nekreipdama dėmesio į tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašė apeliantė (kasatorė) ir priimtoje nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija nekartoja apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų motyvuotų išvadų, padarytų dėl visų apeliacinio skundo argumentų (kaip minėta – pakartotų ir kasaciniame skunde), t. y. dėl pagreitinto proceso teisėtumo esant aiškioms nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms, dėl visų bylos įrodymų (teisinančių ir kaltinančių), patvirtinančių ar paneigiančių bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, vertinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorės teiginys, esą jos kaltė grindžiama vieno suinteresuoto asmens – nukentėjusiojo M. J. parodymais – neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas aptarė kasaciniame skunde nurodytų liudytojų A. D., V. L., A. M., Ž. S., mačiusių besitęsiančius neteisėtus T. C. veiksmus, parodymų liečiamumą, rašytinių bylos įrodymų teisėtumą, bylos duomenis, kurių pagrindu nustatė, kad krata buvo teisėta (sankcionuota teismo nutartimis), pasisakė dėl D. Š. (palaikiusios nuteistosios versiją, tačiau nemačiusios jos ir pareigūno M. J. bendravimo) parodymų subjektyvumo, ir kita. Taigi teismas, iš naujo vertindamas bylos įrodymus, detaliai juos išanalizavo ir argumentuotai pasisakė dėl jų patikimumo bei pakankamumo T. C. kaltei pagrįsti, nurodė kodėl ir kuo remdamasis atmeta nuteistosios T. C. teiginius (argumentus) kaip nepagrįstus. Konstatuotina, kad BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimų nepadaryta.

Kasatorė teigia ir tai, kad jai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 231 straipsnio 2 dalis). Šis teiginys iš esmės  deklaratyvus. Viena vertus, jis grindžiamas pirmiau nurodytais argumentais, susijusiais su inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumu, tuo tarpu kasacinės instancijos teismas apie baudžiamojo įstatymo (kvalifikuojant veiką) tinkamą taikymą sprendžia iš byloje nustatytų ir teismų sprendimuose nurodytų faktinių aplinkybių. Be to, kasatorė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą sieja su policijos pareigūnų (nukentėjusiųjų) veiksmų teisėtumu bei kilusiais padariniais, kurie, jos manymu, nesiaiškinti ir nenustatyti. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai išnagrinėjo ir, spręsdamas baudžiamojo įstatymo taikymo T. C. veikai klausimą, pasisakė dėl įrodinėtinų aplinkybių, iš jų – ir kratą atlikusių policijos pareigūnų M. J. ir D. L. veiksmų, kuriems trukdė kasatorė, teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad BK 231 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėčiai konstatuoti pakanka nustatyti, jog kaltininkas tyčia trukdo (nagrinėjamu atveju – naudojant fizinį smurtą ir kitokią prievartą – grasinimus užpjudyti šunimi) pareigūnų veiklai, t. y. atlikti pareigas, susijusias su baudžiamosios bylos tyrimu, be to, nukentėjusiojo sužalojimo padariniai jai ir neinkriminuoti. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes T. C. veikai BK 231 straipsnio 2 dalis taikyta tinkamai, t. y. nustačius visus būtinuosius šios straipsnio dispozicijoje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.  

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios T. C. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                           Albinas Sirvydis

                                                                                                                                            Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė