Administracinė byla Nr. I-4007-629/2015

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02745-2014-8)

Procesinio sprendimo kategorija 38; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Donato Vansevičiaus, pareiškėjų UAB „Stekutis“, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Starkis“ atstovui Alfonsui Bargailai ir UAB „Spika“ atstovui Gintarui Gyliui, atsakovės Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Tadui Bankauskui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Simonai Kiūdytei, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos žuvys“ atstovui Arvydui Žiogui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų E. Narbuto individualios įmonės, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“, AB „Senoji Baltija“ skundą atsakovei Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, UAB „Banginis“, V. Malinausko gamybinei komercinei firmai „Stilma“, UAB „Baltijos žuvys“, UAB „Monistico“, UAB „Ramsun“, UAB „Strimelė“, UAB „Rikneda“, AB „Laivitė“ dėl sprendimo dalies panaikinimo,

n u s t a t ė:

E. Narbuto individuali įmonė, UAB „Prekybos namai“ Aistra“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“ ir AB „Senoji Baltija“ (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (t. I, b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 12 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-17(6.1) (toliau – ir 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimas) dalį, kuria naudotojams paskirtos šprotų ir strimelių kvotos, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodė, kad 2013 m. lapkričio 19 d. įsigaliojo Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1180/2013, kuriuo Lietuvai 2014 metams buvo paskirtos žvejybos Baltijos jūroje kvotos: 4109 tonos menkių (3710 tonos rytinių ir 399 tonos vakarinių menkių), 3291 tonos strimelių, 12010 tonos šprotų, 1651 vienetai lašišų. 2014 m. gegužės 7 d. įvyko Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos posėdis, kurio metu buvo svarstomas 50 proc. likusių nepaskirtų 2014 metų žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimas žuvų išteklių naudotojams bei priimtas skundžiamas 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimas, kuriuo žvejybos kvotos paskirstytos ir pareiškėjams. Pareiškėjų nuomone, toks kvotų paskirstymas pažeidžia jų teises, prieštarauja teisės aktų reikalavimams, be to, paskyrus kvotas pareiškėjai neteko didelės dalies žvejybos kvotų ir todėl patyrė nuostolių.

Pasak pareiškėjų, kvotos naudotojams turi būti paskirstomos remiantis teisės aktais ir nepažeisti naudotojų teisių, tačiau Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintose Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtino perleidžiamą žvejybos teisę, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymui (toliau – ir Žuvininkystės įstatymas). Pažymėjo, kad pagal Taisykles kvotos naudotojams skiriamos 3 metų laikotarpiui pagal 2007–2012 metų laikotarpio vidurkį, o vieno naudotojo turima perleidžiamosios žvejybos teisės dalis negali būti didesnė nei 80 procentų visų tai žuvų rūšiai nustatytų perleidžiamųjų teisių dydžio. Nurodė, kad 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimu E. Narbuto individualiai įmonei suteikta 0 tonų strimelių ir 0 tonų šprotų, UAB „Prekybos namai „Aistra“ – 23 tonos strimelių ir 56 tonos šprotų, UAB „Spika“ – 5 tonos strimelių ir 155 tonos šprotų, UAB „Starkis“ – 1 tona strimelių ir 0 tonų šprotų, UAB „Stekutis“ –  9 tonos strimelių ir 42 tonos šprotų, AB „Senoji Baltija“ – 0 tonų strimelių ir 148 tonos šprotų, tuo tarpu kitam naudotojui – UAB „Banginis“ suteiktos 579 tonos strimelių ir net 2409 tonos šprotų. Pareiškėjų įsitikinimu, UAB „Banginis“ nepagrįstai suteikiamos išimtinės teisės į didžiausią šprotų ir strimelių kiekį ir toks kvotų paskirstymo būdas prieštarauja Žuvininkystės įstatymo 6 str. 3 d. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 2 str. nustatyta, jog ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, tačiau Taisyklėmis ir 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimu UAB „Banginis“ suteikiamos išimtinės teisės į strimelių ir šprotų kvotą ir minėta bendrovė tokiu būdu apskritai nesusiduria su konkurencija atitinkamoje rinkoje, o iš kitų ūkio subjektų atimama galimybė konkuruoti ir jie yra priversti pasitraukti iš atitinkamos rinkos.

Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) pateikė išvadas dėl Baltijos jūroje kvotų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų antikorupcinio vertinimo, kuriose siūlė tobulinti Taisyklių, įsakymo dėl Komisijos ir Komisijos darbo reglamento nuostatas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. kovo 27 d. norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, pripažino, kad Taisyklių 19 p. (2013 m. kovo 15 d. redakcija), tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 metais sugautų šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 metais atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. Pareiškėjai taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atliko tyrimą dėl Taisyklių atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. bei tyrimą atlikęs tyrimą pareigūnas pasiūlė Konkurencijos tarybai pripažinti, kad Taisyklių 9, 18, 19 bei 22 p. pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams.

Pareiškėjai taip pat pabrėžė, kad skundžiamu sprendimu E. Narbuto individualiai įmonei ir UAB „Starkis“ buvo užkirsta galimybė gauti šprotų ir strimelių žvejybos kvotas visiems laikams, nes 2014 metams E. Narbuto individualiai įmonei suteikta 0 tonų strimelių ir 0 tonų šprotų, UAB „Starkis“ suteikta 1 tona strimelių ir 0 tonų šprotų. Kadangi LVAT minėtu 2014 m. kovo 27 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-492-4/2014 panaikino Taisyklių 19 p. galiojimą, todėl Komisija negalėjo paskirstyti žvejybos galimybes Baltijos jūroje, vadovaudamasi negaliojančiu Taisyklių 19 p.

Atsakovė Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 181–188).

Paaiškino, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką nustato, kad kiekviena valstybė narė sprendžia dėl jai pagal Bendrijos teisę priskirtų žvejybos galimybių paskirstymo būdo su jos vėliava plaukiojantiems laivams. Europos Bendrija delegavo valstybėms narėms teisę nuspręsti, kaip paskirstyti savo kvotas tarp savo žvejų. Baltijos jūros žvejybos kvotų paskirstymo būdai nustatyti Taisyklėse, kurių 17 p. nustatyta, kad žuvų išteklių naudotojams, teisėtais pagrindais valdantiems į žvejojančių jūrų vandenyse laivų duomenų sistemą įtrauktus ir antrajai žvejybos laivyno daliai priskirtus Lietuvos Respublikos žvejybos laivus, trejiems metams suteikiamos perleidžiamosios žvejybos teisės Taisyklių 16 p. nurodytoms Lietuvos Respublikai skiriamos menkių, strimelių ir šprotų žvejybos kvotos dalims. Pareiškėjams ir kitiems ūkio subjektams, perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai 2013–2015 m. laikotarpiui buvo nustatyti Tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžių patvirtinimo“ (toliau – ir 2013 m. kovo 25 d. Įsakymas), kuris 2015 m. gegužės 12 d. Sprendimo priėmimo dieną nebuvo nuginčytas.

Atsakovė taip pat nurodė, kad LVAT administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, jog Taisyklių 19 p. (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žvejybos kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo VAĮ 3 str. 1 p., todėl Tarnyba kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ir Ministerija), kad ši išaiškintų, kuo vadovaujantis ir kaip Komisija toliau turi skirstyti žvejybos kvotas. Ministerija 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 2D-2090(24.19) Tarnybą informavo, kad likusios 2014 metų žvejybos kvotos Baltijos jūroje ūkio subjektams turi būti paskirstytos pagal apskaičiuotas perleidžiamąsias žvejybos teises, todėl Komisija pasiskirstė žvejybos kvotas ūkio subjektams, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 3D-253 1.1 p. nustatytu įpareigojimu ūkio subjektams skirti 50 procentų likusių nepaskirstytų Lietuvai 2014 m. skirtų žvejybos galimybių Baltijos jūroje, ir 2013 m. kovo 25 d. Įsakymu. Atsakovės teigimu, maži kvotų kiekiai pareiškėjams susidarė todėl, kad šios įmonės 2007–2012 m. arba visai nežvejojo šprotų, strimelių, arba jų sugavimai buvo labai maži.

Tarnybos nuomone, Komisija 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimu paskirstydama kvotas žuvų išteklių naudotojams savo kompetencijos ribų neperžengė ir įgyvendino įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų normomis, jį priimant nebuvo pažeisti nei pareiškėjų, nei kitų ūkio subjektų interesai. Pažymėjo, kad žvejybos kvota Lietuvai skiriama metams ir kiekvienais metais ji paskirstoma iš naujo, todėl, nepriklausomai nuo to, ar ūkio subjektai žvejybos kvotas panaudojo, ar ne, žvejybos kvotos atgaline data negali būti atstatomos, o bet koks žvejybos kvotų perskirstymas iš esmės pažeistų teisėtai žvejojančių įmonių interesus ir destabilizuotų verslinės žvejybos būklę Lietuvoje, dėl to bet kokia restitucija būtų praktiškai neįmanoma ir žalinga tiek ūkio subjektams, tiek viešojo intereso požiūriu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai painioja perleidžiamųjų žvejybos teisių (Taisyklių 17 p.) ir žvejybos kvotų suteikimo (Taisyklių 26 p.) sąvokas ir šias visiškai skirtingas teises nustatančius administracinius aktus. Perleidžiamos žvejybos teisės yra suteikiamos 3 metų laikotarpiui Taisyklių 17 p. pagrindu. Konkretus perleidžiamosios teisės dydis, išreikštas procentais, buvo apskaičiuojamas Taisyklių 19 p. (neteko galios nuo 2014 m. gegužės 3 d.) pagrindu. Tačiau nei pats perleidžiamosios žvejybos teisės suteikimas, nei konkretaus perleidžiamosios teisės dydžio nustatymas dar nereiškia, kad žuvų išteklių naudotojai įgyja faktinę teisę pradėti šprotų ir strimelių žvejybą Baltijos jūroje, nes tokia teisė atsiranda tik tuomet, kai Taisyklių 26 p. nustatyta tvarka, 1 metų laikotarpiui, yra paskirstomos konkrečios žvejybos kvotos. Būtent vadovaujantis 2013 m. kovo 25 d. Įsakymu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gegužės 2 d. Įsakymo Nr. 3D-253 „Dėl žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. Įsakymo Nr. 3D-197 „Dėl žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 p. ir Taisyklių 6, 26 p. pagrindu ir buvo priimtas ginčijamas aktas, kuriuo atsižvelgiant į nustatytas perleidžiamas žvejybos teises, buvo apskaičiuotos ir paskirstytos pareiškėjams ir suinteresuotiems asmenims tenkančios žvejybos kvotos. Atkreipė dėmesį, jog LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 nurodyta, jog byloje buvo keliamas klausimas Taisyklių 17 ir 19 p. tiek, kiek juose nustatytas žvejybos kvotų skyrimas, atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis, nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio atitikties Žuvininkystės įstatymo 1 str. 2 d. ir VAĮ 3 str. 1 p. nustatytam įstatymo viršenybės principui, tačiau bylos dalis dėl Taisyklių 17 p. buvo nutraukta, pripažinus, jog Taisyklių 17 p. nėra nustatytas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, o minėtame punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nepatenka į šios norminės administracinės bylos ribas. Taigi, pasak atsakovės, Taisyklių 17 p. atitikties aukštesnės galios teisės aktams LVAT nevertino. Buvo vertinama tik Taisyklių 19 p. atitiktis aukštesnės galios teisės aktams ir pripažinta, kad Taisyklių 19 p. įtvirtintas kriterijus, nustatantis esmines ūkines veiklos sąlygas ir ribojimo kriterijus, nėra numatytas įstatyme, todėl pažeidžia VAĮ 3 str. 1 p. įtvirtintą principą, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, tačiau Taisyklių 19 p. įtvirtintas perleidžiamų žvejybos teisių kriterijus nustatantis „istoriškumo principą“ nebuvo pripažintas neteisėtu iš esmės. LVAT tiesiog konstatavo, kad toks kriterijus galėtų būti nustatomas tik įstatymu, o ne ministro įsakymu. Atsakovė taip pat pabrėžė, jog 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimo priėmimui Taisyklių 19 p. taikytas nebuvo, todėl jo pripažinimas prieštaraujančiu VAĮ neturi jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Paaiškino, kad Taisyklių 19 p. buvo pritaikytas tik tuomet, kai 2013 m. kovo 25 d. Komisija apskaičiavo ūkio subjektams suteikiamų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžius ir buvo priimtas 2013 m. kovo 25 d. Įsakymas, taigi tokiu būdu dar 2013 m. buvo nustatyti perleidžiamų žvejybos teisių dydžiai visam 2013–2015 m. laikotarpiui, o ta aplinkybė, kad nustatant žvejybos kvotas buvo atsižvelgta į naudotojams suteiktas perleidžiamas žvejybos teises, nedaro ginčijamo akto neteisėtu.

Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjų skunde nurodomi patirti nuostoliai nepagrįsti jokiais įrodymais, o ginčijamo sprendimo panaikinimas savaime negarantuoja, kad pareiškėjams bus priskirta didesnė žvejybos kvota ir kad jie turės teisę pradėti šprotų ir strimelių žvejybą. Be to, panaikinus ginčijamą sprendimą 2015 m., 2014 m. paskirstytos žvejybos kvotos nebegalės būti nei perskirstytos, nei panaudotos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimą grindė analogiškais argumentais kaip atsakovė (t. II, b. l. 53–60).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 176–180).

Pažymėjo, kad pareiškėjai painioja perleidžiamąja žvejybos teisę su žvejybos kvotomis ir skunde iš esmės ginčija ne žvejybos kvotų 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimu nustatymą, o ūkio subjektams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises, kurios ūkio subjektams suteiktos 2013 m. kovo 25 d. Įsakymu. Pabrėžė, kad perleidžiamosios žvejybos teisės nustatymas tiesiogiai nesuteikia ūkio subjektui teisės į konkrečias žvejybos kvotas bei teisės gaudyti žuvies išteklius, o tik suteikia teisę perleidžiamosios žvejybos teisės galiojimo metu kiekvienais metais pretenduoti į tam tikrą Lietuvos Respublikai skirstos žvejybos galimybių dalį arba šią teisę perleisti kitiems asmenims. Pareiškėjams ir kitiems suinteresuotiems asmenims perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai (procentais) 2013–2015 m. laikotarpiui buvo nustatyti 2013 m. kovo 25 d. Įsakymu, kuris yra galiojantis teisės aktas, dėl kurio pareiškėjų reikšti skundai atmesti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5264-561/2013. Nurodė, kad žvejybos kvotos ūkio subjektams yra nustatomos kiekvieniems kalendoriniams metams pagal jų turimą perleidžiamųjų žvejybos teisių dalį (aktualų jos dydį konkretaus žvejybos kvotų skirstymo metu) bei Lietuvos Respublikai tiems metams skirtas žvejybos galimybes. Žvejybos kvotos nustatymas ūkio subjektui suteikia teisę vykdyti faktinę žvejybą nuo kvotos suteikimo momento. Komisija žvejybos kvotas paskirstė remdamasi Taisyklių nuostatomis, kurios 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimo priėmimo ir šio atsiliepimo pateikimo metu yra galiojančios ir neginčytinos jokioje  administracinėje byloje, taigi perleidžiamoji žvejybos teisė ir žvejybos kvotos yra skirtingos teisės. 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimu ūkio subjektams paskirstytos žvejybos kvotos, o ne perleidžiamosios žvejybos teisės, todėl pareiškėjų skunde reiškiami argumentai, susiję su perleidžiamųjų žvejybos teisių nustatymo tariamu neteisėtumu, yra nepagrįsti ir atmestini.

UAB „Banginis“ atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nenurodo, kokie Komisijos veiksmai yra neteisėti, neteigia, kad 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, neginčija kvotų skirstymo procedūros ir / ar Komisijos kompetencijos. Pareiškėjai neginčija 2014 m. gegužės 12 d. Sprendime nurodytų Taisyklių nuostatų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, todėl pareiškėjų reiškiamas skundas yra nepagrįstas. Be to, UAB „Banginis“ nuomone, pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad žvejybos kvotų paskirstymas ginčijamu sprendimu prieštarauja pareiškėjų teisėms, minėtu skirstymu jie prarado žvejybos teises, kadangi 2014 m. gegužės 12 Sprendimu ūkio subjektams žvejybos kvotos paskirstytos remiantis Taisyklių nuostatomis, kurios yra galiojančios, tačiau pastaruoju jokios perleidžiamosios žvejybos teisės nebuvo paskirstytos.

Teismo posėdyje pareiškėjų UAB „Stekutis“, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Starkis“ atstovas ir UAB „Spika“ atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės Tarnybos atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiojo suinteresuoto asmens Ministerijos atstovė ir UAB „Baltijos žuvys“ atstovas prašė skundą atmesti, remdamiesi atsiliepimuose išdėstytais argumentais.

Pareiškėjų E. Narbuto individualios įmonės, AB „Senoji Baltija“ trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Banginis“, V. Malinausko gamybinės komercinės firmos „Stilma“, UAB „Monistico“, UAB „Ramsun“, UAB „Strimelė“, UAB „Rikneda“, AB „Laivitė“ atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 49, 52, 71).

Skundas tenkintinas visiškai.

Ginčas iš esmės kilęs dėl Komisijos 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimo Nr. ŽKB-17(6.1) dalies, kuria paskirstytos šprotų ir strimelių kvotos 2014 metams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Žuvininkystės įstatymo 2 str. 51 d. žvejybos kvota – ūkio subjektui skiriamas žvejybos limitas ar jo dalis vidaus vandenų telkinyje arba individualios žvejybos galimybės jūrų vandenyse, išreikštos didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu. Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo ūkio subjektams tvarką nustato Taisyklės. Nagrinėjamu atveju aktuali Taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d.

Taisyklių 6 p. nustatyta, kad žvejybos Baltijos jūroje kvotas skiria ir kitus su žvejybos kvotomis susijusius klausimus sprendžia Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisija. Pagal Taisyklių 26 p. Komisija pirmajame einamųjų metų komisijos posėdyje, atsižvelgdama į ūkio subjektams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises ir į perleidžiamųjų žvejybos teisių ar jų dalies perdavimą kitiems ūkio subjektams, apskaičiuoja kiekvienam ūkio subjektui tenkančią žvejybos kvotą, sumažina žvejybos kvotas šių taisyklių 14 ir 25 p. nustatytais atvejais ir apie galutinį žvejybos kvotos dydį informuoja ūkio subjektus komisijos darbo reglamente nustatyta tvarka. Apskaičiuotas žvejybos kvotos dydis apvalinamas iki sveiko skaičiaus tonomis. Taigi perleidžiamosios žvejybos teisės dydis tiesiogiai lemia skiriamų žvejybos kvotų dydį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Komisija 2014 m. gegužės 7 d. posėdžio metu paskyrė 50 proc. likusių nepaskirtų, Lietuvai skirtų 2014 metams, žvejybos galimybių dalį (tonomis). Šios kvotos žvejybos įmonėms, tarp jų ir pareiškėjams, įformintos skundžiamu 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimu (t. I, b. l. 15–17). Pareiškėjai 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimo nepagrįstumą argumentuoja tuo, kad perleidžiamosios žvejybos teisės, kurių pagrindu paskirstytos žvejybos kvotos, žvejybos įmonėms buvo paskirstytos neteisėtai. Perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai 2013–2015 metams pareiškėjams ir kitiems žuvų išteklių naudotojams patvirtinti Tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. Įsakymu (su vėlesniais pakeitimais) (t. I, b. l. 192–199). Pažymėtina, kad 2013 m. kovo 25 d. Įsakymas priimtas vadovaujantis Taisyklių 19 p., kuris tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, LVAT  2014 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažintas prieštaraujančiu VAĮ 3 str. 1 p.

Atsakovė ir Ministerija atsiliepimuose teigia, kad Taisyklių 19 p. pripažinimas prieštaraujančiu VAĮ neturi jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 str. 1 d. norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, be to, 2013 m. kovo 25 d. Įsakymas nebuvo panaikintas, todėl yra galiojantis, o 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimo priėmimui Taisyklių 19 p. taikytas nebuvo. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pažymėjo, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai, norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai.

Nagrinėjamu atveju, 50 procentų likusios nepaskirstytos Lietuvai 2014 m. skirtų žvejybos galimybių Baltijos jūroje dalies skirstymo procedūra iki LVAT sprendimo norminėje administracinėje byloje oficialaus paskelbimo nebuvo užbaigta, kadangi šių kvotų skirstymas buvo patvirtintas tik nuo 2014 m. gegužės 3 d., todėl ginčo teisiniai santykiai tarp pareiškėjų ir Tarnybos nebuvo pasibaigę. Taigi, LVAT pripažinus Taisyklių 19 p. prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, bei konstatavus, kad ši teisės norma yra neatsiejamai susijusi su Taisyklių 26 p., kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu šprotų ir strimelių kvotų paskirstymas naudotojams 2014 metams, todėl yra pagrindas panaikinti Komisijos 2014 m. gegužės 12 d. Sprendimo dalį, kuria 2014 metams paskirstytos šprotų ir strimelių kvotos naudotojams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Nors pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl šiuo metu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas ir pareiškėjams išaiškintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Tenkinti pareiškėjų E. Narbuto individualios įmonės, UAB „Stekutis“, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Starkis“, UAB „Spika“, AB „Senoji Baltija skundą visiškai.

Panaikinti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos 2014 m. gegužės 12 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-17(6.1) dalį, kuria naudotojams paskirtos šprotų ir strimelių kvotos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                Milda Vainienė

Violeta Petkevičienė

Donatas Vansevičius