Civilinė byla Nr. e2-127-943/2020

        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01405-2019-7   Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1.

                (S)        

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eturas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutarties, kuria buvo netenkintas ieškovės UAB „Eturas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eturas“ ieškinį atsakovams T. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Waavo“ dėl žalos priteisimo ir įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Eturas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo: 1) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų T. S. ir UAB „Waavo“ 745 219,15 Eur nuostolių atlyginimą; 2) uždrausti atsakovams tiesiogiai ir/ar per trečiuosius asmenis atgaminti bet kokia forma ar būdu, adaptuoti ar kitaip perdirbti, platinti ieškovei priklausančios lėktuvo bilietų programos programinio kodo originalą ar jo kopijas parduodant, įskaitant viešą siūlymą juos pirkti ar tikslinę programos programinio kodo ar jo kopijų reklamą, skatinančią vartotojus juos įsigyti, taip pat nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti programos programinio kodo originalą ar jo kopijas nuosavybėn arba valdyti, importuoti ar eksportuoti;     3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti solidariai iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį pagrindžiantys dokumentai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

2.       Siekiant užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą, ieškovė prašė teismo taikyti atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – taikyti nekilnojamųjų ir/ar kilnojamųjų daiktų, o jų nesant ar esant nepakankamai, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus ar trečiuosius asmenis 745 219,15 Eur sumai, areštą. Ieškovė pateikė įrodymus apie atsakovų nesąžiningą konkurencinę veiklą, pažeidžiant ne tik Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, bet ir galimai atliekant nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Atsakovai savo atliktais veiksmais iš esmės sužlugdė UAB „Eturas“ veiklą, perėmė visą UAB „Eturas“ vykdytą veiklą (pagrindinį ūkinės komercinės veiklos vykdymo įrankį – programinį kodą, klientus, sutartis, kainodarą ir kt.) visiškai eliminuojant tiesioginę konkurentę UAB „Eturas“ iš rinkos. Iš prie ieškinio pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas T. S. siekia mažinti bet kokias sąsajas su buvusia darboviete UAB „Eturas“ ir klaidina klientus (t. y. kelionių agentūras) apie savo praeitį. Visas  atsakovės UAB „Waavo“ materialusis turtas tėra vienas (tikėtina T. S. naudojamas) automobilis, o daugiau jokio kito materialaus turto nėra. Nors ieškovė neturi duomenų apie atsakovo T. S. turimą turtą, tačiau įvertinus ieškovės reikalavimo sumą (745 219,15 Eur) nėra pagrindo laikyti, jog tokią sumą galėtų turėti fizinis asmuo, suma laikytina didele fizinio asmens atžvilgiu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 4 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4.       Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, jo faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.

5.       Teismas pažymėjo, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė.

6.       Taip pat teismas padarė išvadą, kad ieškinyje ieškovės nurodyti argumentai dėl galimų atsakovų nesąžiningų veiksmų vertintini tik kaip ieškovės deklaratyvūs teiginiai, kurie nesudaro pagrindo spręsti apie tai, jog egzistuoja grėsmė dėl būsimo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba jo neįvykdymo buvimo šiuo metu. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė teismui ir jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių realius atsakovų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir (ar) atlikti kitokius panašius veiksmus, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad atsakovai siekia apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atskirajame skunde apeliantė UAB „Eturas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kurie pagrindžia atsakovų nesąžiningumą, itin apgalvotą veikimą perimant ieškovės didelės vertės turtą, tačiau teismas į šiuos įrodymus neatsižvelgė. Atsakovas T. S., dirbdamas ieškovei, nukopijavo didelės vertės ieškovei priklausančią programą bei pradėjo naudoti kaip UAB „Waavo“ nuosavybę, dėl ko atsakovai per 7 metus gavo daugiau nei 1 mln. Eur bendrojo pelno. Atsakovė UAB „Waavo“ nepatyrė jokių sąnaudų programos kūrimui bei tobulinimui. Atsakovas T. S. viešai deklaruoja, kad niekada nedirbo UAB „Eturas“, o UAB „Waavo“ dirba nuo 2010 metų, nors ši įmonė dar net nebuvo įsteigta. Ieškovė teismui taip pat pateikė įrodymus, jog atsakovų naudojamas programinis kodas ekrane atvaizduoja identišką vaizdą.

7.2.                      Skundžiamoje nutartyje atsisakoma remtis ieškovės pateiktais įrodymais apie atsakovų nesąžiningumą, neva tai bylos įrodinėjimo dalykas. Bylos nagrinėjimo dalyku nėra atsakovų (ne)sąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Teismas pažeidė ieškovės teisę į teisminę gynybą bei laikinųjų apsaugos priemonių tikslus ir paskirtį. Teismas reikalauja to, kas yra neįmanoma. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas, t. y. pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais.

7.3.                      Teismo nutartyje nurodyta, kad prezumpcija, jog teismas tiria konkrečias faktines bylos aplinkybes, turi atsižvelgti į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė, tačiau teismo nutartyje tokios aplinkybės nėra tiriamos. Ieškovės prašoma priteisti suma sudaro net 7 metus atsakovės UAB „Wavvo“ gautą pelną, todėl nėra pagrindo preziumuoti, kad atsakovė galės surasti 745 219,15 Eur sumą ir įvykdyti teismo sprendimą. Be to, antrasis ieškinio reikalavimas yra nutraukti UAB „Wavvo“ vykdomus neteisėtus veiksmus komerciniais tikslais naudojant UAB „Eturas“ priklausančią programą, o tokio reikalavimo tenkinimas faktiškai reikštų, jog atsakovė UAB „Wavvo“ nutrauktų veiklą ir pajamų gavimą, nes jos vienintelė vykdoma veikla yra neteisėta. Ieškovė neturi duomenų apie atsakovo T. S. turtą, tačiau vertinant reikalavimo sumą, ji laikytina didele atsakovui, kaip fiziniam asmeniui. Kuo didesnė reikalavimo suma, tuo labiau išauga reikalavimo neįvykdymo rizika.

8.       Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovai UAB „Wavvo“ ir T. S. teismo prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

8.1.                      Ieškovės ieškinys yra preliminariai nepagrįstas. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų tai, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovė nepateikė teismui savo programinio kodo ir visos lėktuvo bilietų pardavimo sistemos, kurią būtų galima sulyginti su atsakovės UAB „Wavvo“ turima programa, ieškovė nepateikė konfidencialios informacijos sąrašo, informacijos, kurie klientai buvo pervilioti, informacijos apie kainodarą, savo sutarties šablono bei darbo sutarties su atsakovu T. S.. Atsakovų vertinimu, ieškovė su pateiktu ieškiniu pati siekia gauti atsakovės UAB „Wavvo“ programinės įrangos kodą bei pakenkti bendrovės veiklai.

8.2.                      Ieškovė neįrodė teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo grėsmės. Pati ieškovė skunde nurodo, kad nesąžiningų atsakovų veiksmų siekiant išvengti ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymo neįrodinėja ir neketina to daryti. Ieškovės nurodomos aplinkybės yra susijusios su ginčo dalyku ir bus nustatytos išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės. Vien deklaratyvūs ieškovės teiginiai negali būti pagrindu varžyti atsakovų interesus.

8.3.                      Didelė ieškinio suma savaime nei pasunkina, nei palengvina būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad atsakovai ketina slėpti turtą ar jį sumažinti. Asmens nepajėgumas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą yra dvi skirtingos situacijos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

I. A. teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

10.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).

11.       Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja. Atskiruoju skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė teigia, kad kartu su ieškiniu pateikė daugybę įrodymų, kurie pagrindžia atsakovų nesąžiningumą, itin apgalvotą veikimą perimant ieškovės didelės vertės turtą, tačiau teismas į šiuos įrodymus neatsižvelgė ir atsisakė juos vertinti. Taip pat, apeliantės vertinimu, didelė ieškinio suma, kelia didelę riziką, kad reikalavimas bus neįvykdytas.

12.       Pirmiausia pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (liet. pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.).

13.       Nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika neleidžia sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog didelė ieškinio suma pati savaime lemia poreikį atsakovų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes vien šio kriterijaus nustatymas nesudaro teisinio pagrindo tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ryšys tarp atsakovų UAB „Wavvo“ ir T. S. finansinės padėties ir grėsmės galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui. Apeliantės argumentai, kad ieškovės prašoma priteisti suma sudaro net 7 metus atsakovės UAB „Wavvo“ gautą pelną ir atsakovei nuosavybės teise priklauso tik automobilis, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovai neįvykdys galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo, nes kaip ir minėta, laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui.

14.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Nagrinėjamu atveju vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad iš esmės ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones aplinkybių apie atsakovų veiksmų nesąžiningumą ir siekį pabloginti savo turtinę padėtį (perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.) ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą neįrodinėja, o remiasi aplinkybėmis, kurios yra bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovų nesąžiningumą ieškovė grindžia tuo, jog T. S., dirbdamas ieškovei, galimai nukopijavo didelės vertės ieškovei priklausančią programą bei pradėjo ją naudoti kaip UAB „Wavvo“ nuosavybę, dėl ko atsakovai per 7 metus gavo daugiau nei 1 mln. Eur bendrojo pelno. Akivaizdu, kad nurodyti faktai, kuriais apeliantė įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Tokios aplinkybės bus tiriamos ir vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o šioje proceso stadijoje aptarti skundo teiginiai negali būti pripažinti ginčo šalies (atsakovų) nesąžiningumą įrodančiais faktais, lemiančiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Dar daugiau, nėra aišku, kaip ieškovės nurodomos aplinkybės apie galimai atsakovo T. S. atliktus nesąžiningus veiksmus, yra susijusios su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Wavvo“ atžvilgiu. Taigi, pirmosios instancijos teismo įvertinti ir atskirajame skunde ieškovės išsakyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovai elgiasi nesąžiningai, siekdami išvengti galbūt jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo (slėpti ar perleisti jiems priklausantį turtą ar atlikti kitus nesąžiningus veiksmus). Todėl pripažintina, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nėra nustatyta (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

15.       Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų suvaržytas atsakovų turtas, tinkamai įvertino sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimą, užtikrino šalių interesų pusiausvyrą ir dėl nurodytų priežasčių nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                              Egidija Tamošiūnienė