Civilinė byla Nr. 3K-3-95-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08225-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.2.8; 2.6.10.2.4.1; 3.2.8.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei L. Č. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl reikalavimo, susijusio su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga nutraukiant santuoką, nagrinėjimo, inter alia (be kita ko), galimybės nagrinėti tokį reikalavimą atskiroje ne santuokos nutraukimo byloje.
2. Ieškovas A. Č. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės L. Č. 7617,44 Eur nuostolių atlyginimo.
3. Ieškovas nurodė, kad jo santuoka su atsakove nutraukta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-567-811/2009. Gyvenant santuokoje su atsakove, jiems priklausančioje sodyboje (duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 16 d. įvyko gaisras, jo metu sudegė gyvenamasis namas ir jame esantis turtas. AB ,,Lietuvos draudimas“ pripažino įvykį draudžiamuoju ir išmokėjo draudimo išmoką – iš viso 15 234,88 Eur. AB ,,Lietuvos draudimas“ 2008 m. sausio 22 d. visą draudimo išmoką pervedė į atsakovės sąskaitą. Ieškovas atsakovės prašė atlyginti nuostolius, priteisti iš atsakovės jo naudai 1/2 dalį gautos draudimo išmokos, t. y. 7617,44 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovės 7617,44 Eur nuostolių atlyginimo.
5. Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-567-811/2009. Šalims gyvenant santuokoje, joms nuosavybės teise priklausančioje sodyboje (duomenys neskelbtini) 2007 m. gruodžio 16 d. įvyko gaisras, jo metu sudegė gyvenamasis namas ir jame esantis turtas. AB ,,Lietuvos draudimas“ pripažino įvykį draudžiamuoju ir priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką – iš viso 15 234,88 Eur: už gyvenamąjį namą 48 436 Lt (14 028 Eur) ir 4167 Lt (1206,85 Eur) už namų turtą. Atsakovė ieškovo vardu 2008 m. sausio 18 d. AB ,,Lietuvos draudimas“ raštu pateikė sutikimą, prašė pervesti draudimo išmoką į jos sąskaitą AB SEB banke. 2008 m. sausio 22 d. AB ,,Lietuvos draudimas“ visą draudimo išmoką pervedė į atsakovės sąskaitą banke.
6. Ieškovo teigimu, atsakovė pateikė suklastotą sutikimą gauti draudimo išmoką ir taip pasisavino ieškovui priklausančią draudimo išmoką. Ieškovui pateikus pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalį. Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. kovo 4 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
7. Iš bylos medžiagos negalima padaryti išvados, kad ieškovas, 2007 m. gruodžio 16 d. įvykus gaisrui sodyboje, žinojo apie tai, jog dėl gaisro AB ,,Lietuvos draudimas“, įvykį pripažinęs draudžiamuoju, priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Duomenų, kad draudimo bendrovė ieškovui būtų pranešusi apie tai, jog priimtas sprendimas ieškovui išmokėti konkretaus dydžio draudimo išmoką, byloje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga rodo, kad būtent atsakovė, o ne ieškovas dalyvavo žalos nustatymo procese, nes dalyje dokumentų (turto sunaikinimo, sugadinimo aktuose) yra atsakovės parašai, taip pat matyti, jog ieškovas dokumentų nepasirašinėjo. Nepaneigta, kad ieškovas A. Č. apie jam priklausančios draudimo išmokos dėl gaisro išmokėjimą sužinojo ne anksčiau nei 2014 m. sausio 6 d., kai jam kitoje civilinėje byloje teisines paslaugas teikiantis advokato padėjėjas J. P. iš draudimo bendrovės gavo atsakymą, o pagal ieškovo ikiteisminiame tyrime duotą paaiškinimą – 2014 m. sausio 16 d., kai jam J. P. parodė draudimo bendrovės atsakymą.
8. Nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį reikalavimui atlyginti turtinę žalą, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis, nes ieškovui apie pažeistą jo teisę tapo žinoma tik 2014 m. sausio 16 d., o ieškinį šioje byloje ieškovas pareiškė 2016 m. spalio 31 d., nesuėjus trejų metų senaties terminui.
9. Atsakovė nesutikimą su ieškiniu grindė 2008 m. sausio 18 d. sutikimu, kurį jai pateikė ieškovas, sutikdamas, kad draudimo išmoka už gaisrą būtų pervesta į jos sąskaitą banke. Teisme atsakovė suabejojo, kad minėtą sutikimą parašė ieškovas. Ji taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kada minėtą dokumentą jai (atsakovei) pateikė ieškovas, atsakovė netgi negalėjo paaiškinti, kada sutikimą ji pateikė draudimo bendrovei, t. y. kiek tuo metu praėjo laiko nuo to, kai minėtas dokumentas buvo surašytas. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog atsakovės paaiškinimai apie bylos aplinkybes buvo objektyvūs. Byloje nebuvo pateiktas sutikimo originalas, tikėtina, jog pastarasis buvo sunaikintas 2013 metais, kaip nurodė draudimo bendrovė 2016 m. gruodžio 23 d. rašte, todėl šioje civilinėje byloje negalėjo būti atlikta rašysenos ekspertizė, esant ieškovo prašymui. Ieškovas teigė, kad sutikimo jis nerašė ir nepasirašė (ne jo raštas).
10. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nutraukiant santuoką, draudimo išmoką atsakovė su ieškovu pasidalijo, nes iš teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimo dėl santuokos nutraukimo nematyti, jog šalys būtų aptarusios draudimo išmokos už gaisrą pasidalijimo klausimą. Atsakovė neįrodė, kad draudimo išmoka buvo panaudota būstui pagerinti, o už pagerinimą ieškovui ji yra išmokėjusi kompensaciją.
11. Kadangi įrodytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai), ieškovui iš atsakovės priteistas žalos atlyginimas.
12. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartimi, išnagrinėjus atsakovės L. Č. apeliacinį skundą, nutarta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
13. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais įrodymais, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės pateiktas nuotraukas pagrįstai atsisakė priimti, nes jos neinformatyvios, nenurodoma fotografavimo data, neaišku, kokios patalpos yra nufotografuotos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės su apeliaciniu skundu pateikiami ir prašomi priimti įrodymai nepriimti į bylą ir buvo grąžinti juos padavusiam asmeniui (CPK 314 straipsnis).
14. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Visa draudimo išmoka 2008 m. sausio 22 d. buvo pervesta į atsakovės L. Č. banko sąskaitą, ieškovui tai tapo žinoma ne anksčiau kaip 2014 m. sausio 6 d.
15. Iš AB „Lietuvos draudimas“ 2007 m. gruodžio 21 d. surašyto turto sunaikinimo, sugadinimo akto matyti, kad iš rąstų statytas ir medinėmis dailylentėmis apkaltas gyvenamasis namas sudegė visiškai. Likę nuo karščio sutrūkę pamatai nuvertinami 90 proc. Likusi krosnis ir kaminas, aptrupėję nuo karščio, nuvertinami 95 proc. Įvertinus tai, kad šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartis sudaryta 2008 m. rugsėjo 24 d., santuoka nutraukta teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimu, sudegęs gyvenamasis namas (baigtumas 54 proc.) parduotas 2009 m. kovo 5 d. už 5000 Lt (civ. byla Nr. 2-67-857/2014, b. l. 23, 28, 68–71), duomenų apie sudegusio gyvenamojo namo kapitalinį remontą, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nepateikta, atsakovės argumentai, kad draudimo išmoką ji panaudojo minėtam namui remontuoti, atmesti kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
16. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad draudimo išmoka buvo panaudota būstui pagerinti, o už pagerinimą ieškovui ji yra išmokėjus kompensaciją. Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad 32 000 Lt (9267,84 Eur) kompensaciją atsakovė sumokėjo ieškovui už jos asmeninio turto pagerinimą. Aplinkybę, kad atsakovės turtas buvo pagerintas šalims būnant santuokoje, t. y. 1987–1988 metais, patvirtina bylos duomenys. Nėra įrodymų, kad atsakovė būtų sumokėjusi ieškovui gautos draudimo išmokos dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu atsakovė L. Č. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, atsakovė įrodinėjo, kad gautą draudimo išmoką panaudojo jai priklausančios namo dalies, kurioje ji gyveno su ieškovu, remontui bei teikė tai pagrindžiančius įrodymus – nuotraukas, tačiau šių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nepriėmė. Atsakovė savo apeliaciniame skunde prašė ištirti ir įvertinti aplinkybę, kad gautos draudimo išmokos lėšos buvo panaudotos jos būstui (duomenys neskelbtini) pagerinti su ieškovo žinia ir už tai ji yra išmokėjusi ieškovui kompensaciją. Taip buvo pažeistas CPK 177, 178 straipsnių normų taikymas: išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus tas bylos aplinkybes, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kuriais patvirtinamos ar paneigiamos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, atsisakydami priimti atsakovės teiktas nuotraukas, kuriose buvo užfiksuotas jos namo dalyje atliktas remontas, faktiškai užkirto kelią atsakovei įrodyti, kad draudimo lėšos buvo panaudotos jos ir ieškovo gyvenamosioms patalpoms remontuoti.
2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tenkinę ieškinį, rėmėsi ieškovo paaiškinimu, kad jis nieko nežinojo apie draudimo išmokos išmokėjimą, o byloje esančio jo surašyto sutikimo kopijos, kuria ieškovas prašo pinigus pervesti į atsakovės sąskaitą, jis nėra surašęs. Nors pirmosios instancijos teisme iškilo klausimas dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, tačiau šiam dokumento originalui esant sunaikintam, šio dokumento autentiškumo nebuvo galimybės patikrinti, o tai reiškia, kad ieškovo teiginiai, kad jis tokio sutikimo nerašė, taip ir liko nepatvirtinti jokiais įrodymais, todėl pagal CPK 185 straipsnio normas teismai privalėjo vertinti šį įrodymą kitų įrodymų kontekste, o nesant jo tikrumą paneigiančių įrodymų, jį vertinti kaip tikrą. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio normas, ignoravo šį įrodymą, nepagrįstai suteikdami ieškovo parodymams prima facie (pirmumo) galią prieš rašytinį įrodymą. Dėl šios priežasties teismai ne tik neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, bet ir neteisingai nustatė terminą, nuo kada turi būti pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
3. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismai neteisingai vertino įrodymus ir nustatė neteisingą ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią. Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad po kilusio gaisro sodyboje jis bendravo su draudimo agente ir teiravosi apie draudimo įmokų mokėjimą, todėl mažai tikėtina, kad, būdamas protingas ir atsakingas asmuo, ieškovas nebūtų pasidomėjęs apie jam priklausančios draudimo išmokos išmokėjimą. Akivaizdu, kad teismai, ieškinio senaties termino datą šioje byloje skaičiuodami ne nuo minėto momento, neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, dėl to buvo priimti neteisingi sprendimai.
4. Nors atsakovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose įrodinėjo, kad ieškovas apskritai neturėjo teisės reikšti panašaus ieškinio, tačiau teismai atsakovės nurodytus argumentus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ignoravo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2006 pažymėta, kad pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalį teismas, sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymą bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos pasekmių sutarties sąlygų, išskyrus išimtį iš šios taisyklės: iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo.
5. Santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, kurią Panevėžio miesto apylinkės teismas patvirtino 2009 m. sausio 6 d. sprendimu, šalys nematė reikalo aptarti draudimo išmokos padalijimo. Šis teismo sprendimas turi res judicata galią, todėl ieškovas negalėjo kelti klausimo dėl santuokoje įgytų lėšų padalijimo, nes turto padalijo klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovui atsakovė išmokėjo 32 000 Lt (9267,84 Eur) kompensaciją už jai santuokoje atitekusią didesnę turto dalį. Draudimo išmoka yra santuokoje įgytos lėšos, t. y. bendras sutuoktinių turtas, ir, vadovaujantis teismų sprendimais dėl santuokos nutraukimo ir piniginės kompensacijos išmokėjimo, matyti, kad šalys iki šios civilinės bylos iškėlimo jau buvo pasidalijusios santuokinį turtą ir išmokėjusios visas reikalingas kompensacijas, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, dar kartą dalydami santuokoje įgytą turtą, pažeidė pirmiau teismų priimtų sprendimų res judicata galios principą, dėl to skundžiami teismų sprendimas ir nutartis turi būti panaikinti.
18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. Č. prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Teismai, nepriimdami atsakovės teiktų nuotraukų, nes jų kokybė buvo netinkama, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016. Iš teiktų nuotraukų nebuvo galimybės nustatyti, ar jose užfiksuotos būtent atsakovei priklausančios gyvenamojo namo dalies patalpos. Nuotraukose nėra nurodyta fotografavimo data, jos pernelyg tamsios. Ieškovas neatpažino nuotraukose baldų, patalpų, aplinkos. Iš nuotraukų neįmanoma nustatyti, ar buvo atliktas koks nors remontas. Tai, kad nuotraukos nebuvo priimtos, nesuvaržė atsakovės teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą. Atsakovė turėjo teisę teikti kitus įrodymus. Be to, patalpų remonto faktas neįrodo, iš kokių lėšų šaltinio jis atliktas. Atsakovė neįrodė, kad remontui buvo panaudotos draudimo išmokos lėšos.
2. Atsakovė neįrodė, kad ieškovas žinojo apie jai išmokėtą draudimo išmoką už sudegusį turtą, todėl draudimo išmoka nebuvo įvardyta santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje. Ieškovas neprašė dar kartą padalyti santuokoje įgyto turto. Savo reikalavimą ieškovas kildino iš žalos atlyginimo instituto, nes, nuslėpusi nuo ieškovo draudimo išmokos gavimo faktą, atsakovė padarė ieškovui žalos. Todėl teismai pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šiuo klausimu.
3. Teismai tinkamai nustatė, o atsakovė nenuginčijo, kad ieškovas apie jam priklausančios draudimo išmokos išmokėjimą dėl gaisro sužinojo ne anksčiau nei 2014 m. sausio 6 d., kai buvo gautas atsakymas iš draudimo bendrovės ir kai 2014 m. sausio 16 d. ieškovas buvo apklaustas ikiteisminiame tyrime. Nuo šio momento ir buvo pažeistos ieškovo teisės. Ieškinį ieškovas pateikė 2016 m. spalio 31 d., t. y. nesuėjus trejų metų senaties terminui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikalavimų, susijusių su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga nutraukiant santuoką, išsprendimo

19. Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovės 7617,44 Eur kildina iš jo teisės į AB ,,Lietuvos draudimas“ 2008 m. sausio 22 d. išmokėtos, pervedant į atsakovės sąskaitą, draudimo išmokos 1/2 dalį už jam su atsakove iki santuokos nutraukimo bendrąja jungtine nuosavybe priklausiusį, 2007 m. gruodžio 16 d. įvykusio gaisro metu sudegusį gyvenamąjį namą ir jame esantį turtą, t. y. ieškovas reikalauja dalies turto, kuris, jo teigimu, nebuvo padalytas santuokos nutraukimo su atsakove byloje, kurioje teismo sprendimas priimtas 2009 m. sausio 6 d.
20. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą nutraukiant santuoką turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas laikosi praktikos, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjo nustatytas reguliavimas, pagal kurį nutraukiant santuoką turi būti išspręstas ir bendro turto padalijimo klausimas, nėra savitikslis. Atsižvelgiant į tai, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise gali priklausyti įvairus turtas, inter alia, pinigai, turtiniai reikalavimai, į tai, kad sprendžiant bendro turto padalijimo klausimą turi būti išspręsta ir dėl su bendrąja nuosavybe susijusių turtinių įsipareigojimų vykdymo, visų bendro turto padalijimo klausimų sprendimas vienoje byloje, t. y. santuokos nutraukimo byloje, sudaro prielaidas, įvertinus ir visus sutuoktinių reikalavimus, susijusius su bendro turto padalijimu, priimti teisingą sprendimą.
22. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje. Tokia pozicija grindžiama nuostata, kad tik visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių, nes šių klausimų sprendimas dažnai tarpusavyje glaudžiai susijęs, pavyzdžiui, išlaikymo vaikui priteisimas turtu (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktas) gali turėti įtakos sprendžiant dėl turto padalijimo tarp buvusių sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017, 15 punktas).
23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad, nutraukiant santuoką, vienoje byloje turi būti išsprendžiami visi su sutuoktinių turtu ir jo režimu susiję klausimai (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Taip yra siekiama apsaugoti siekiančių nutraukti santuoką sutuoktinių, jų vaikų bei kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011).
24. Atsakovės teigimu, iš AB ,,Lietuvos draudimas“ 2008 m. sausio 22 d. gauta draudimo išmoka buvo panaudota jai priklausančios namo dalies, kurioje ji gyveno su ieškovu, remontui, už tai ji yra išmokėjusi ieškovui kompensaciją.
25. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančios informacijos matyti, kad L. Č. ir A. Č. (ieškovo ir atsakovės šioje byloje) bendro turto padalijimo klausimas buvo išspręstas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-567-811/2009, kurioje teismas patvirtino pareiškėjų L. Č. ir A. Č. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir priteisė kiekvienam iš pareiškėjų asmeninės nuosavybės teise santuokoje įgytą turtą, nurodydamas, koks turtas kuriam pareiškėjui priteisiamas. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

Dėl reikalavimo, susijusio su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaiga nutraukiant santuoką, nagrinėjimo atskiroje ne santuokos nutraukimo byloje

26. Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė laiko atžvilgiu egzistuoja, kol ji nėra padalyta arba nepasibaigia kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.100 straipsnis). Santuokos nutraukimas yra vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų (CK 3.100 straipsnio 4 punktas), todėl, nutraukiant santuoką, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtys galėtų būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011; 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2018).
27. Teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, kad daugiau bendro turto sutuoktiniai nebeturi, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2010). Tiek šalys, tiek teismas turi siekti, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai būtų išspręsti santuokos nutraukimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2007; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011).
28. Pažymėtina, kad paaiškėjus, jog santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas bendras turtas, taip manantis buvęs sutuoktinis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu inicijuodamas bylos dėl santuokos nutraukimo proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, nes proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė išskirtinis atvejis, kuriam esant galėtų būti taikoma taisyklės, jog bendro turto padalijimo klausimas turi būti išspręstas santuokos nutraukimo byloje, išimtis.
30. Kaip minėta 19 punkte, šioje byloje ieškovas reikalauja dalies turto, kuris, jo teigimu, nebuvo padalytas santuokos nutraukimo su atsakove byloje, t. y. ieškovas kelia bendro su atsakove turto dalies padalijimo klausimą. Minėta (nutarties 23 punkte) ir tai, kad ieškovo ir atsakovės bendro turto padalijimo klausimas buvo išspręstas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-567-811/2009, šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
31. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o pagal CPK 293 straipsnį teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
32. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti A. Č. ieškinį dėl 7617,44 Eur nuostolių priteisimo iš atsakovės L. Č., o jeigu aplinkybė, kad A. Č. ir L. Č. bendro turto padalijimo klausimas yra išspręstas santuokos nutraukimo byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismas privalėjo nutraukti bylą.
33. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šios nutarties 28 punkte minėtas aplinkybes, privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
34. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5 dalis).
35. Teisėjų kolegija sutinka su kasaciniame skunde esančiu atsakovės argumentu, kad teismai šioje byloje neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Pažymėtina, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o nustatant teisės į ieškinį atsiradimo dieną, svarbu nustatyti ne tik kada asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir kada turėjo apie tai sužinoti.
36. Kasaciniam teismui nustačius pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti, šios nutarties 35 punkte aptartas kasacinio skundo argumentas, taip pat kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 94 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiais atvejais teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2014; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015).
39. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), todėl bylos nutraukimas pagal CPK 293 straipsnį (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) prilygsta bylos išsprendimui atsakovės naudai, nes jai neteks atsakyti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus. Byloje susidariusias bylinėjimosi išlaidas nulėmė ieškovo pareikšti reikalavimai atsakovei ir tai buvo tiesioginė bylos šalių ir valstybės turėtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad bylinėjimosi išlaidos būtų susidariusios dėl atsakovės procesinių veiksmų, elgesio, tai neturėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui ir jų dydžiui. Ieškovas neturėjo teisinio pagrindo reikšti tokius reikalavimus, kokius jis pareiškė byloje. Nutraukiant bylą priimama teismo nutartis yra iš esmės palanki atsakovei ir nepalanki ieškovui. Atsakovė prašė priteisti jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovo. Taigi visų instancijų teismuose nagrinėjant bylą susidariusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo, o jo paties turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnio 1 dalis).
40. Atsakovė sumokėjo: 500 Eur advokatui už atstovavimą ir atsiliepimo į ieškinį parengimą pirmosios instancijos teisme, 229 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 300 Eur advokatui už atstovavimą ir apeliacinio skundo parengimą apeliacinės instancijos teisme, taip pat 229 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą kasaciniame teisme. Atsakovės turėtos advokato atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Dėl to atsakovei L. Č. iš ieškovo A. Č. priteistina iš viso 1258 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
41. Kasacinis teismas turėjo 12,47 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Priteisti iš ieškovo A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1258 (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt aštuonis) Eur atsakovei L. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir 12,47 Eur (dvylika Eur 47 ct) valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė

                                                                      Antanas Simniškis

                                                                      Algirdas Taminskas