Administracinė byla Nr. AS-127-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-624-3-00520-2010-6

  Procesinio sprendimo kategorija: 73, 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl Telšių apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

 n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 2–4, 68–69), prašydamas panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. Vl-61-11442, ir įpareigoti atsakovą atkurti jam nuosavybės teises į 3,40 ha žemės atlyginant natūra.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu (I t., b. l. 79–81) pareiškėjo A. V. skundą ir patikslintą skundą tenkino: panaikino Telšių apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. Vl-61-11442 bei įpareigojo atsakovą atkurti nuosavybės teises į A. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,40 ha žemės atlyginant natūra. Šis Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

II.

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. gruodžio 2 d. gautas antstolio Svajūno Degimo prašymas (I t., b. l. 168–169) išaiškinti vykdomojo rašto administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 vykdymo tvarką, t. y. kokius veiksmus antstolis turėtų atlikti, kad sprendimas būtų įvykdytas, taip pat išaiškinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą, t. y. ar „atkurti atlyginant natūra“ reiškia, kad turi būti atkurtos teisės į turėtą nekilnojamojo turto dalį atlyginant natūra toje pačioje vietoje, ar galimas nuosavybės teisių atkūrimas kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą.

Antstolis Svajūnas Degimas prašyme nurodė, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2013 m. kovo 26 d. išduotas vykdomasis raštas administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 (išieškotojas – A. V., skolininkas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius). Sprendimu skolininkas įpareigotas atkurti nuosavybės teises į A. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,40 ha žemės atlyginant natūra. Sprendimo įvykdymo terminas nenustatytas. 2013 m. spalio 16 d. pagal ieškovo prašymą užvesta vykdomoji byla Nr. 156-1317/2013 ir 2013 m. spalio 17 d. išsiųstas raginimas įvykdyti sprendimą. Sprendimas neįvykdytas, tačiau gautas skolininko atsakymas, kad teismo sprendimas dalinai įvykdytas dar 2011 metais. Taip pat rašte nurodoma, kad natūra visiškai atkurti nuosavybės teisių nėra galimybių. Apie tai, kad teismo sprendimas negali būti įvykdytas teismo nurodytu būdu, užsimenama ir kituose skolininko dokumentuose. Skolininkas teigia, kad ieškovas neteisingai supranta ir aiškina teismo sprendimą, todėl ieškovas kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl žodžių junginių reikšmių išaiškinimo. 2015 m. spalio 7 d. antstolis kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl skolininko nubaudimo už antstolio reikalavimo nevykdymą, tačiau 2015 m. spalio 13 d. teismas atsisakė pareiškimą tenkinti. Motyvuojama tuo, kad antstolis skolininkui išsiuntė tik raginimą, kitų prievartinių veiksmų neatliko, o skolininkas į raginimą atsakė. Ši nutartis nebuvo skundžiama, nes neaišku, kokius vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti ir gali realizuoti tokių sprendimų vykdymo kategorijoje. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas. Vykdomoji byla priskiriama kategorijai bylų, kurių vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnis. Vykdomajame rašte nėra nurodytas nei sprendimo įvykdymo terminas, nei sprendimo neįvykdymo pasekmės, todėl neaišku, kaip sprendimą vykdyti toliau, kai skolininkas pripažįsta, jog sprendimo teismo nurodytu būdu įvykdyti negali.

Antstolis Svajūnas Degimas teismo posėdyje paaiškino, kad jam neaišku, kokius prievartinius veiksmus  šioje byloje galėtų daryti antstolis, kad jam visiškai neaišku, kaip reikėtų įvykdyti tokį teismo sprendimą. Galėtų remtis CPK 771 straipsniu ir surašyti aktą, kad teismo sprendimas yra neįvykdytas, tačiau kam reikalingi teismo sprendimai, jei jie nėra vykdomi. Teismo sprendime nebuvo nustatytų terminų, nebuvo nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės.

Pareiškėjas A. V. atsiliepime į antstolio Svajūno Degimo prašymą (I t., b. l. 207–209) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko antstolio prašymą ir nurodytus argumentus. Dėl pasiūlymo iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčio miško ploto kaina nurodė, kad jam buvo teiktas toks pasiūlymas, tačiau jis pasiūlymo atsisakė. Taip pat nurodė, kad pageidauja žemės grąžinimo turėtoje vietoje.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Mažeikių skyriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie antstolio prašymo nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (I t., b. l. 175).

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. gruodžio 11 d. gautas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus atsiliepimas į prašymą (I t., b. l. 178–183).

Atsakovas nurodė, kad A. V. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą kartu su 2010 m. liepos 15 d. prašymu atkurti nuosavybės teises pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyriui 2010 m. liepos 19 d. Teismo sprendimas įvykdytas iš dalies Nacionalinei žemės tarnybai 2011 m. lapkričio 25 d. priėmus sprendimą Nr. 35S-147 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. V., (duomenys neskelbtini)“, kuriuo A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6685 ha dalį 1,9411 ha kitos paskirties žemės sklypo Mažeikių mieste (duomenys neskelbtini) kartu su kitais bendraturčiais. 2013 m. balandžio 26 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. Tl-134 „Dėl detaliojo plano kitos paskirties žemės sklypui suformuoti (nuosavybės atstatymui natūra) adresu: Mažeikių r. sav., Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) g., patvirtinimo“ buvo patvirtintas detalusis planas, kuriuo suformuotas 0,6551 ha ploto žemės sklypas grąžinimui natūra pretendentams. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 106 punkte nustatyta, kad Mažeikių skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos nekilnojamojo daikto – žemės sklypo kadastro duomenų bylą, savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą, suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis), nustato žemės sklypo plane suprojektuotus servitutus. Po to raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais. Atvykusiems pretendentams paaiškina apie galimybę per ne ilgesnį kaip 2 mėnesių terminą pateikti susitarimą dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, jeigu yra du ir daugiau pretendentų atkurti nuosavybės teises į suprojektuotą grąžinamą natūra žemės sklypą. Jeigu pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, skyriaus vedėjas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimamas dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės. Sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimamas jam nedalyvaujant. Taip pat atsakovas nurodė, kad apie posėdžio datą ir vietą pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. gruodžio 8 d. Mažeikių skyriaus raštu Nr. 35SD-(14.35.104.)-4112. Pareiškėjas į 2014 m. gruodžio 18 d. organizuotą posėdį neatvyko, todėl sprendimas buvo priimtas jam nedalyvaujant. 2014 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 35S-(14.35.3.)-88 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. V., (duomenys neskelbtini)“, kuriuo A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,3177 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį (bendras sklypo plotas 0,6651 ha) kartu su kitu bendraturčiu. Likusi natūra žemė, į kurią A. V. pageidauja atkurti nuosavybės teises, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsniu yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Atsakovas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 35SD-(14.35.7)-2195 kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją dėl informacijos pateikimo apie laisvą žemę (buvusio savininko V. S.), kurią galima grąžinti natūra pretendentams, ir 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo gautas atsakymas Nr. R8-2.32-3746 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra“ , kuriame buvo nurodyta, kad žemė negali būti grąžinta, kadangi Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. Tl-178 dalis šios teritorijos pripažinta svarbia vietos bendruomenei (rekreacijos, poilsio tikslams) ir negali būti privatizuojama, dalis teritorijos priskirta valstybiniams miškams, dalyje teritorijos įrengtos inžinerinės sistemos ir likusioje teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra.

Atsakovas paaiškino, kad A. V. pageidauja, kad jam būtų atlyginta už likusį plotą suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą Mažeikių mieste. Piliečiui už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise valdomų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 35VĮ-(14.35.2.)-1003 „Dėl Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 521 patikslinimo“ A. V. įtrauktas į piliečių, pageidaujančių lygiaverčių žemės sklypų individualiai statybai už miesto teritorijoje turėtą žemę, eilę, kaip pretendentas gauti lygiavertį žemės sklypą. Vadovaujantis pirmiau minėtomis teisės aktų nuostatomis, pilietis A. V. 2015 m. rugsėjo 25 d. pasirinko naują lygiavertį 0,30 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., Mažeikių r. sav. Šiuo metu Mažeikių rajono savivaldybės administracija yra pateikusi minėto žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą ir Mažeikių skyriuje yra rengiamas nuosavybės teisių atkūrimo į šį sklypą sprendimo projektas. Planuojama sprendimo priėmimo data – 2015 m. gruodžio 29 d. Pažymi, kad pareiškėjui negali būti suteiktas neatlygintinai naujas sklypas individualiai statybai, kadangi už 0,20 ha žemės sklypą pareiškėjas pageidavo gauti ne žemės sklypą, o kompensaciją pinigais. 2000 m. spalio 6 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 61-8714, kuriuo jam už 0,20 ha žemės ir buvo skirta piniginė kompensacija. 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymas. Pakeitimo įstatyme numatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais. Taip pat minėtame įstatyme nurodyta, kad tuo atveju, kai nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Apie šiuos pakeitimus pilietis buvo informuotas 2012 m. sausio 26 d. raštu Nr. 35SD-(14.35.45.)-186 ir 2013 m. sausio 29 d. raštu Nr. 35SD-(14.35.104.)-212. Natūra pilnai atkurti nuosavybės teisių į 2,2663 ha žemės plotą nėra galimybių, nes kitas natūroje esantis žemės plotas yra priskirtas visuomenės poreikiams, yra valstybės išperkama žemė. Teismo sprendime nurodytuoju būdu pilnai atkurti nuosavybės teisių nėra galimybių. Už likusį plotą piliečiui atkurti nuosavybės teises bus galima atlyginant tik pinigais.

III.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi (I t., b. l. 232–237) antstolio Svajūno Degimo prašymą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir vykdomojo dokumento vykdymo tvarkos išaiškinimo administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 tenkino: 1) išaiškino antstoliui Svajūnui Degimui, kad jis gali atlikti procesinius veiksmus, numatytus Civilinio proceso kodekso 634 ir 771 straipsniuose vykdant Šiaulių apygardos administracinis teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą; 2) išaiškino antstoliui Svajūnui Degimui, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodymas nuosavybės teises atkurti atlyginant natūra reiškia, jog gali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą toje pačioje vietoje arba kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju dėl teismo sprendimo vykdymo išaiškinimo į teismą kreipėsi antstolis (I t., b. l. 168–169). Vykdymo proceso CPK numatytais atvejais antstolis ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu. CPK 589 straipsnyje numatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad išaiškintų teismo sprendimo vykdymo tvarką.

Nagrinėjamu atveju 2010 m. gruodžio 10 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjo A. V. skundas ir patikslintas skundas buvo patenkinti, panaikintas Telšių apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. Vl-61-11442 įpareigojant atsakovą  nuosavybės teises į A. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,40 ha žemės atlyginant natūra.

Antstolis Svajūnas Degimas prašo išaiškinti vykdomojo dokumento administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 vykdymo tvarką, t. y. kokius veiksmus antstolis turėtų atlikti, jog sprendimas būtų įvykdytas, ir išaiškinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą, t. y. ar „atkurti atlyginant natūra“ reiškia, jog turi būti atkurtos teisės į turėtą nekilnojamojo turto dalį atlyginant natūra toje pačioje vietoje, ar galimas nuosavybės teisių atkūrimas kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą.

CPK 634 straipsnyje nurodyta, kad antstolis vykdo šio kodekso 587 straipsnyje nurodytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoja faktines aplinkybes, teismo pavedimu įteikia teismo šaukimus ir kitus procesinius dokumentus, sudaro paveldimo turto apyrašus. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Šio kodekso nustatyta tvarka antstoliui taip pat gali būti pavedami atlikti kiti veiksmai. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju antstolis galėtų kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrių su prašymu suteikti informaciją apie tai, kokie veiksmai buvo atlikti atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises į 3,40 ha žemę, paaiškinti priežastis, kodėl A. V. neatkurtos nuosavybės teisės atlyginant natūra į visą 3,40 ha žemę, kada bus parengtas nuosavybės atkūrimo į atitinkamą sklypą sprendimo projektas, taip pat antstolis galėtų kreiptis į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją su prašymu suteikti informaciją apie tai, kada bus patvirtintas žemės sklypo planas (kadangi atsakovas atsiliepime nurodo, kad A. V. 2015 m. rugsėjo 25 d. pasirinko naują lygiavertį 0,30 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., Mažeikių r. sav.) ar pateikti kitus panašaus pobūdžio prašymus dėl informacijos suteikimo atitinkamoms įstaigoms.

Be to, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. įsiteisėjusioje nutartyje civilinėje byloje Nr. P2-183-169/2015 nurodyta, kad raginimas yra tik pirminis vykdomasis veiksmas, tai – dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 straipsnio 1 dalis). Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo ypatumai numatyti CPK 771 straipsnyje, tačiau byloje nėra duomenų, jog byloje būtų priimti kitokio pobūdžio procesiniai dokumentai, išskyrus vieną 2013 m. spalio 17 d. raginimą, kurio negalima laikyti priverstinio vykdymo veiksmu.

Atkreiptas dėmesys, kad CPK 771 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu sprendime nenurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, surašytasis aktas perduodamas priėmusiam sprendimą teismui, o šis išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal CPK 284 straipsnyje numatytas taisykles. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Taigi, antstolis gali atlikti procesinius veiksmus, numatytus CPK 634 ir 771 straipsniuose, jog 2010 m. gruodžio 10 d. Šiaulių apygardos administracinis teismo sprendimas būtų įvykdytas.

Antstolis taip pat prašo išaiškinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą, t. y. ar „atkurti atlyginant natūra“ reiškia, jog turi būti atkurtos teisės į turėtą nekilnojamojo turto dalį atlyginant natūra toje pačioje vietoje, ar galimas nuosavybės teisių atkūrimas kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. To paties įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atkurti atlyginant natūra reiškia nuosavybės teisių atkūrimą buvusioje (turėtoje) žemės vietoje. Nuosavybės teisių atkūrimas kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą reiškia tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimą nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), t. y. lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje. Taigi, matyti, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta frazė „atkurti atlyginant natūra“ reiškia, jog gali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą toje pačioje vietoje, o jei nuosavybės teisių atkūrimas toje pačioje vietoje negalimas, tai galimas nuosavybės teisių atkūrimas kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog likusi natūra žemė, į kurią A. V. pageidauja atkurti nuosavybės teises, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Atsakovas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 35SD-(14.35.7.)-2195 kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją dėl informacijos pateikimo apie laisvą žemę (buvusio savininko V. S.), kurią galima grąžinti natūra pretendentams, ir 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo gautas atsakymas Nr. R8-2.32-3746 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra“, kuriame buvo nurodyta, kad žemė negali būti grąžinta, kadangi Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. Tl-178 dalis šios teritorijos pripažinta svarbia vietos bendruomenei (rekreacijos, poilsio tikslams) ir negali būti privatizuojama, dalis teritorijos priskirta valstybiniams miškams, dalyje teritorijos įrengtos inžinerinės sistemos ir likusioje teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Taip pat atsakovo atsiliepime nurodyta, kad A. V. pageidauja, kad jam būtų atlyginta už likusį plotą suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą Mažeikių mieste (Vykdomoji byla Nr. 156-1317/2013, b. l. 22, 24). Be to, Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 35SD-(14.35.104.)-3704 (I t., b. l. 127–128) pasiūlė pareiškėjui iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, tačiau, kaip nurodė pareiškėjas teismo posėdžio metu, jis pasiūlymo atsisakė.

IV.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnybos Mažeikių skyrius atskiruoju skundu (II t., b. l. 8–11) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, nurodant, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodymas nuosavybės teises atkurti atlyginant natūra reiškia, jog gali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą toje pačioje vietoje arba kitu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme reglamentuotu leidžiamu būdu.

Taigi atsakovas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kurioje teismas išaiškino antstoliui Svajūnui Degimui, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodymas „nuosavybės teises atkurti atlyginant natūra“ reiškia, jog gali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą toje pačioje vietoje arba kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą. Atsakovo manymu, toks išaiškinimas gali būti interpretuojamas įvairiai ir tai gali tapti ginčo dalyku tarp pareiškėjo ir atsakovo, o antstolis gali reikalauti įvykdyti neteisėtus veiksmus.

Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 9 d. atsiliepime į prašymą Nr. 35PD-118-(14.35.9.) nuosekliai išdėstė nuosavybės teisių atkūrimo eigą. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad vykdant teismo sprendimą 2011 m. lapkričio 25 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 35S-147 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. V., (duomenys neskelbtini)”, kuriuo A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,6685 ha dalį iš bendro 1,9411 ha kitos paskirties žemės sklypo, Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), kartu su kitais bendraturčiais. 2014 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 35S-(14.35.3.)-88 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. V., (duomenys neskelbtini)”, kuriuo A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,3177 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., dalį (bendras sklypo plotas 0,6651 ha) kartu su kitu bendraturčiu. Likusi natūra žemė 2,4138 ha, į kurią A. V. pageidauja atkurti nuosavybės teises, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu yra priskirta valstybės išperkamai žemei.

Nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui natūra, kiek buvo galima, yra įvykdytas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui negali būti suteiktas neatlygintinai naujas sklypas individualiai statybai, kadangi už 0,20 ha žemės sklypą pareiškėjas pageidavo gauti ne žemės sklypą, o kompensaciją pinigais. 2000 m. spalio 6 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 61-8714, kuriuo jam už 0,20 ha žemės ir buvo skirta piniginė kompensacija. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, pakeitė Įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatyme įtvirtintas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdas – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pilietis 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 35SD-(14.35.104)-3704 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu” buvo informuotas apie galimybę keisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Prašymo iki Įstatyme nurodyto termino (iki 2015 m. kovo 1 d.) pareiškėjas nepateikė.Pareiškėjas pageidavo, kad jam būtų atlyginta už likusį plotą suteikiant nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą Mažeikių mieste. 2015 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas pasirinko naują lygiavertį žemės sklypą 0,30 ha ploto (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., Mažeikių r. sav. Kaip buvo nurodyta atsiliepime į prašymą, numatoma sprendimo data buvo – 2015 m. gruodžio 29 d. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. V. buvo priimtas 2015 m. gruodžio 31 d. ir jam suteiktas Nr. 35S-78-(14.35.3.), ir juo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1725 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiavertį 0,3000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. Atsakovas akcentuoja, kad  atkurti nuosavybės teisies natūra į visą žemę nėra galimybių. Pagal turto lygiavertiškumą kitoje vietoje – suteiktas 0,30 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose. Už mieste turėtą žemę piliečiui gali būti perduodamas tik vienas lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas, o pagal teismo išaiškinimą galima manyti, kad nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos į visą plotą kitoje vietoje pagal lygiavertiškumą. Tačiau įstatyme nenumatyta, kad piliečiui būtų galima perduoti kelis lygiaverčius žemės sklypus individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovo teigimu, už likusį 2,2413 ha plotą piliečiui atkurti nuosavybės teises galima atlyginti tik pinigais.

Pareiškėjas A. V. su atsakovo pateiktu atskiruoju skundu nesutinka, mano, kad atsakovas vilkina Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymą.

Antstolis Svajūnas Degimas pateikė atsiliepimą į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Antstolio manymu, atskirojo skundo argumentai nepagrįsti. Nuo vykdomo rašto išdavimo nuosavybių atkūrimo teisinis reglamentavimas iš esmės nesikeitė, todėl nesuprantamas atsakovo noras pakeisti teisėtą teismo sprendimą, t. y. sprendimo vykdymą. Atsakovas pageidauja išmokėti pareiškėjui piniginę kompensaciją, tačiau akivaizdu, kad tam neturi teisinio pagrindo – tokio teismo sprendimo nėra. Teismo sprendimas, pagal kurį išduotas vykdomasis raštas, nebuvo apskųstas ir nebuvo pakeistas. Tai reiškia, kad atsakovas kvestionuoja teismo sprendimą ir laiko jį neteisėtu. Atsakovas pats cituoja įstatymus, kuriuose nurodyta, kad įmanoma atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, tačiau savo iniciatyva pasirenka vieną iš alternatyvių būdų – sumokėti kompensaciją, su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirasis skundas paduotas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties dalies, kuria teismas tenkino antstolio Svajūno Degimo prašymą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir vykdomojo dokumento vykdymo tvarkos išaiškinimo administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 ir, be kita ko, išaiškino antstoliui Svajūnui Degimui, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodymas atkurti nuosavybė teises atlyginant natūra reiškia, jog gali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą toje pačioje vietoje arba kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, jog administracinio teismo teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą reglamentuoja ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio; sprendimui išaiškinti skiriamas teismo posėdis ir apie tai pranešama bylos šalims; tačiau šių neatvykimas į posėdį nekliudo išnagrinėti sprendimo išaiškinimo klausimą; teismo nutartį dėl sprendimo išaiškinimo galima apskųsti atskiruoju skundu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nors ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad inicijuoti teismo sprendimo išaiškinimą gali tik bylos šalys, tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokią teisę turi ir antstolis, kuris ją įgyvendina CPK 589 straipsnyje nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2158/2011, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1074/2009, 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-762/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr., pvz., 2016 m. sausio 27 d. nutartį administarcinėje byloje Nr. AS-104-662/2016). Todėl sprendžiant šalių (šalies) (o šiuo atveju – antstolio) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu – motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu – rezoliucinės jo dalies) aiškumo prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administarcinėje byloje Nr. AS-104-662/2016).

Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, be kita ko, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (LVAT 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556- 200/2009).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, antstolis kreipėsi į teismą su prašymu (I t., b. l. 168–169), kuriame prašė: pirma, išaiškinti vykdomojo rašto administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 vykdymo tvarką, t. y. kokius veiksmus antstolis turėtų atlikti, jog sprendimas būtų įvykdytas; ir, antra, išaiškinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą, t. y. ar „atkurti atlyginant natūra“ reiškia, jog turi būti atkurtos teisės į turėtą nekilnojamojo turto dalį atlyginant natūra toje pačioje vietoje, ar galimas nuosavybės teisių atkūrimas kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą.

Iš antstolio prašymo  dėl teismo sprendimo išaiškinimo matyti, kad  antstoliui teismo sprendimo vykdymo procese kilo abejonių dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies, t.y. teiginio atkurti nuosavybė teises „atlyginant natūra“.

Atskiruoju skundu atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius skundžia būtent tą  Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kurioje teismas antstoliui Svajūnui Degimui išaiškino, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodymas nuosavybės teises atkurti atlyginant natūra reiškia, jog gali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą toje pačioje vietoje arba kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo (I t., b. l. 79–81) rezoliucinėje dalyje nusprendė „ Pareiškėjo A. V. skundą ir patikslintą skundą tenkinti. Panaikinti 2003-11-17 Telšių apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. Vl-61-11442 ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į A. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,40 ha žemės atlyginant natūra“.

Įvertinusi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo  ir 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties turinį,  teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodant kaip turi būti atkurtos pareiškėjo nuosavybės teisė yra panaudotas žodžių derinys „atlyginant natūra“, o ne „grąžinant natūra“.

Iš pareiškėjo patikslinto skundo (t., b.l.68-69) matyti, kad pareikėjas prašė teismo panaikinti Telšių apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. Vl-61-11442, kuriuo jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,40 ha žemės  atlyginant už ją Valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis). Patikslinto skundo rezoliucinėje dalyje pareiškėjas prašė  atkurti nuosavybės teises atlyginant natūra. Patikslinto skundo motyvuose pareiškėjas nurodė, kad jis gavo VĮ Valstybės turto fondas pranešimą, jog prašymai atlygint akcijomis, gauti po 2007 m. kovo 31 d., nebus tenkinami, atsižvelgiant į tai, nuosavybė teisės į 3,40 ha jam turėtų būti atkurtos kitais būdais. Taigi iš pareiškėjo patikslinto skundo matyti, kad jis kreipėsi į teismą, kad teismas įpareigotų atsakovą atkurti nuosavybes teises ne 2003 m. spalio 17 d. sprendime Nr. Vl-61-11442 nurodytu būdu, o kitu būdu – nekilnojamuoju turtu. Iš teismo 2010 m. lapkričio 30 d. posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjas palaikė savo patikslintą skundą, teismo posėdyje paaiškindamas, kad  jis norėtų gauti dalį žemės istorinėje vietoje, kur yra augęs ir dirbęs, o likusi dalis iš 3,4 ha gali būti arba mišku arba žeme kitoje vietoje (I t., b.l.77-78). Iš pareiškėjo pozicijos byloje yra aišku, kad jis prašė teismo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises  būtent nekilnojamuoju turtu (žeme, mišku). Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nagrinėtas aspektas kaip nustatomas turėtos žemės lygiavertiškumas.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo  rezoliucinėje dalyje pavartotas žodžių derinys  „atlyginant natūra“ Atkūrimo įstatyme vartojamų  sąvokų prasme netikslus,  tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi pagal antstolio prašymą šį pirmosios instancijos teismo nutarties sakinį, atsižvelgdamas į  2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo  turinį, iš esmės išaiškino teisingai.

Atkūrimo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose reglamentuojant nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo vietovėje esančią žemę vartojama  formuluotė  „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje “ (Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), taip pat reglamentuojant nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę vartojama formuluotė  „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje“ (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas) yra skirtos apibrėžti žemės grąžinimą  savininko iki nacionalizacijos turėtoje vietoje, t.y. natūra. Žodis „natūra“ šiuo metu galiojančio Atkūrimo  įstatymo prasme  negali būti vartojamas kitais nė nurodyti atvejais, t.y.  negali būti vartojamas nuosavybės  teisių į išlikusį  nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo atvejais, kai  atkuriant nuosavybės teises asmeniui  perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas kitoje vietoje, t.y. kai perduodamas  lygiavertis turėtajam žemės sklypas.

Atkūrimo įstatyme atlyginimo už valstybės išperkamą žemę   būdams apibrėžti yra vartojamos  sąvokos „perduodant  lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą“, „perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai“ (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis), t.y. vartojama  turto lygiavertiškumo sąvoka.

Atsižvelgiant į tai, kad  Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje žodis „natūra“ pavartotas kartu su žodžiu „atlyginti“,  laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi šį pirmosios instancijos teismo  rezoliucinės dalies teiginį pagal minėto teismo sprendimo turinio prasmę  išaiškino teisingai.

Atsakovo atskirajame skunde išdėstytas prašymas, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis turi būti pakeista, nurodant, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodymas nuosavybės teises atkurti atlyginant natūra reiškia, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos toje pačioje vietoje arba kitu Atkūrimo įstatyme leidžiamu būdu. Teisėjų kolegija šį atsakovo prašymą atmeta kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą  tikrina tai, ar  Šiaulių apygardos administracinis teismas, spręsdamas antstolio prašymą išaiškinti kaip turi būti suprantamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas „atlyginimas natūra“, t.y. ar nuosavybės teisės gali būti atkurtos toje pačioje vietoje arba kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą, 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą  ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies prasme. Primintina, kad pagal šią įstatymo normą  teismas, aiškindamas savo priimtą sprendimą, negali keisti ar pildyti jau priimto sprendimo motyvacijos.  Iš atskirojo skundo  turinio matyti, kad atsakovas iš esmės siekia to, kad  Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinė dalis būtų aiškinama kaip leidžianti pareiškėjo A. V. nuosavybės teisę į 3,40 ha žemės  ta apimtimi, kuria nuosavybės teisės neatkurtos,  už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Taigi atsakovas savo atskiruoju skundu  iš esmės siekia, kad  teismas pakeistų, papildytų ir išplėstų įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvus, nors to daryti pagal  ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį negalima. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pagal jam priskirtas Atkūrimo įstatymo vykdymo funkcijas negali nežinoti, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 9 dalį atlyginimas pinigais yra vienas iš atlyginimo būdų piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, o  Šiaulių apygardos administracinio teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu nusprendė, kad pareiškėjui turi būti atlyginta  nekilnojamuoju turtu. Įsiteisėjusi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinė dalis šiuo atveju turi būti suprantama pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą.

             Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti  atsakovo atskirąjį skundą ir keisti ar naikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                   

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dainius Raižys