| Civilinė byla Nr. e2A-250-856/2024
|
| Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01421-2023-5
|
| Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.9.2; 3.1.7.6;
3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)
|
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 19 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Aleksandro Rusako,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vižerana“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-526-496/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vižerana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Andus LT“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vižerana“ 2023 m. spalio 30 d. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš UAB „Andus LT“ permokėtą 10 617,83 Eur sumą.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2016-01-04 tarp šalių buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu atsakovė UAB „Andus LT“ išnuomojo ieškovei UAB „Vižerana“ 49 m2 ploto negyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Ieškovė patalpomis nesinaudojo, 2019-2022 metais tarp šalių vyko teisminiai ginčai dėl nuomos sutarties. Atsakovė išrašinėjo ieškovei PVM sąskaitas faktūras už komunalines paslaugas išnuomotoms patalpoms, o ieškovė pagal tas PVM sąskaitas faktūras 2016-2018 metais iš viso apmokėjo 10 617,83 Eur. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė gavo šiuos pinigus be pagrindo.
3. Atsakovė UAB „Andus LT“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovę ir atsakovę siejo sutartiniai santykiai, sąskaitos išrašytos ir apmokėtos sutarties 1.4. punkto pagrindu. Ieškovė mokėjo atsakovei mokestį už komunalines paslaugas ir kitus mokesčius pagal išrašytas sąskaitas ir su sąskaitose nurodytomis sumomis visada sutiko bei jų dydžio niekada neginčijo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2024 m. kovo 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Andus LT“ iš UAB „Vižerana“ 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo, jog tarp šalių 2016-01-04 buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, remiantis kuria laikotarpiu nuo 2016-03-31 iki 2018-09-30 atsakovė išrašė ieškovei iš viso 11 PVM sąskaitų faktūrų už komunalines paslaugas bendrai 10 617,83 Eur sumai. Ieškovė šias PVM sąskaitas faktūras priėmė, jas pasirašė ir apmokėjo, jų neginčijo. Visą PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpį nuomos sutartis galiojo. Minėtos nuomos sutarties 1.4 punkte buvo numatyta, kad nuomininkas moka nuomotojui komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Atsakovės atstovas teisingai nurodė, kad sutartyje nėra aptartas komunalinių paslaugų detalizavimas bei nėra numatytas komunalinių paslaugų dydis ir jų skaičiavimo principas.
6. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu, remiantis ieškovės prašymu, atsakovė 2024-02-12 pateikė visą eilę atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų dėl paslaugų tiekimo pastatui (duomenys neskelbtini), kuriame patalpas nuomojosi ieškovė. Atsakovės atstovas paaiškino, kad šios pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra ne visos, jos nėra susistemintos, atsakovei buvo skirtas trumpas laikas joms pateikti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuomos sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius, atsakovė nebuvo įsipareigojusi pateikti ieškovei komunalinių paslaugų skaičiavimo detalizaciją, bei į tai, kad yra savaime suprantama, jog nekilnojamojo turto priežiūrai reikalingos išlaidos, o atsakovės pateiktos sąskaitos faktūros įrodo, kad atsakovė patyrė konkrečias išlaidas dėl pastato (duomenys neskelbtini), priežiūros, sprendė, jog remiantis sutartimi PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ir apmokėtos pagrįstai.
7. Teismas sprendė, kad ieškovė atsakovei sumokėjo 10 617,83 Eur sumą pagal nuomos sutartį, todėl negali būti vertinama, jog atsakovė iš ieškovės šiuos mokėjimus gavo nepagrįstai, todėl ieškinio dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Vižerana“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - tenkinti visa apimtimi UAB „Vižerana“ ieškinį, priteisti iš atsakovės UAB „Andus LT“ visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Atsakovės į bylą pateiktos sąskaitos faktūros skirtos ne 49 m2 ploto patalpoms, o visam pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini). Ieškovė viso 857,65 m2 ploto pastato nenuomavo. Taigi, atsakovė į bylą pateikė tik dokumentus, kurie pagrindžia faktą, kad atsakovė be teisėto pagrindo reikalavo iš ieškovės apmokėti viso 857,65 m2 ploto pastato komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Tokia atsakovės teisė nėra numatyta Nuomos sutartyje. Akivaizdu, kad ieškovė permokėjo jos nenuomotoms patalpoms taikytus komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius.
8.2. Teismo sprendime padaryta išvada „<...> ieškovė atsakovei sumokėjo 10 617,83 Eur sumą pagal nuomos sutartį, todėl negali būti vertinama, kad atsakovė iš ieškovės šiuos mokėjimus gavo nepagrįstai <...>“ yra neteisinga, nes ieškovė sumokėjo 10 617,83 Eur sumą ne už nuomos sutartimi nuomotas patalpas.
8.3. Atsakovė tuo pačiu laikotarpiu kaip ir nuomos sutarties terminas kitas 857,65 m2 ploto pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), patalpas nuomavo UAB „Tytuvėnų durpės“. Atsakovė ir iš šios bendrovės reikalavo apmokėti nuomotoms patalpoms taikytinus komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Tų pačių komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių atsakovė reikalavo ir iš ieškovės.
8.4. Byloje kilęs ginčas dėl padidintų komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių, jų permokėjimo. Kasacinis teismas išaiškino, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30/2018, 24 punktas).
8.5. Teismas neteisingai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad remiantis sutartimi PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ir apmokėtos pagrįstai. Tokia teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai, kad būtent atsakovė privalėjo byloje įrodyti, jog ji teisėtai reikalavo iš ieškovės mokėti ne 49 m2 ploto patalpoms taikomus komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius, o viso 857,65 m2 ploto pastatui skaičiuotinus komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Atsakovė nepateikė į bylą jokio susitarimo ar kito dokumento, kad ieškovė pagal nuomos sutartį privalėjo mokėti viso 857,65 m2 ploto pastatui skaičiuojamus komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius.
8.6. Kasacinio teismo praktika aiškiai nurodė atsakovei pareigą pateikti ne tik ieškovei, bet ir į bylą komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių skaičiavimo detalizaciją už 49 m2 patalpas. Net ir prašant teismui, atsakovė tokios detalizacijos į bylą nepateikė. Atsakovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos byloje. Nepaisant to, teismas paneigė kasacinio teismo praktiką bei be jokio teisinio pagrindo pateisino atsakovės įrodinėjimo pareigos nesilaikymą. Teismo sprendimo išvados padarytos pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, taip pat netinkamai pritaikius įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodinėjimo pareigos neįvykdymo pasekmes.
8.7. Ieškovė į bylą pateikė antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kuriuose fiksuota, kad 49 m2 patalpose nėra šildymo įrangos. Nėra įmanoma patalpų šildyti be šilumą nešančių, skleidžiančių objektų. Vadinasi, ieškovės nuomotos 49 m2 ploto patalpos nebuvo šildomos. Taip pat šiuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose yra aiškiai nurodyta, kad ieškovė patalpomis nesinaudojo arba naudojo labai minimaliai visą nuomos sutarties galiojimo laiką. Tai reiškia, kad ieškovė vandens patalpose nenaudojo, nuotekų bei atliekų nesusidarė, o elektros energija galėjo būti naudojama minimaliai apšvietimui palaikyti.
8.8. Ieškovė taip pat į bylą pateikė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto išrašą apie 857,65 m2 ploto pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovės nuomotos patalpos. Šiame išraše aiškiai konstatuota, kad pastate, vadinasi ir patalpose, dujos nėra įvestos. Tai rodo, kad ieškovė negalėjo naudoti ir dujų. Šie į bylą pateikti įrodymai rodo, kad ieškovei patalpose komunalinių paslaugų praktiškai nereikėjo. Šie įrodymai liudija, kad atsakovė dėl ieškovės veiklos 49 m2 ploto patalpose komunalinių bei kitų paslaugų mokesčių beveik nepatyrė.
8.9. Teismas nevertino ieškovės į bylą pateiktų padidintos įrodomosios galios įrodymų. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovė šių ieškovės pateiktų padidintos galios įrodymų ir jose nurodytų aplinkybių, jog atsakovė dėl ieškovės veiklos 49 m2 ploto patalpose komunalinių bei kitų paslaugų mokesčių beveik nepatyrė, niekaip nepaneigė. Atsakovė įrodymais nepagrindė jos sąskaitose faktūrose nurodomų net 10617,83 Eur komunalinių, kitų paslaugų mokesčių sumos už 49 m2 ploto patalpas. Atsakovei tokios sumos nepagrindus byloje įrodymais, laikytina, kad atsakovė be pagrįsto, teisėto pagrindo reikalavo iš ieškovės 10 617,83 Eur sumą už 49 m2 ploto patalpose realiai nepatirtus komunalinių, kitų paslaugų mokesčius.
8.10. Teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK 185, 197 straipsnių nuostatas ir dėl to priėjo prie neteisingos išvados, kad „<...> savaime suprantama, jog nekilnojamojo turto priežiūrai reikalingos išlaidos, o atsakovės pateiktos sąskaitos faktūros įrodo, kad atsakovė patyrė konkrečias išlaidas dėl pastato (duomenys neskelbtini), priežiūros.“.
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Andus LT“ prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Ieškovė šiuo teisiniu pagrindu apskritai negalėjo reikšti ieškinio, nes šalis siejo sutartiniai santykiai, ir teismas visiškai teisėtai bei pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė. Be to, ieškovė neįrodė ir kitų būtinų sąlygų, kad būtų konstatuota, jog egzistuoja nepagrįstas praturtėjimas.
9.2. Akivaizdu, kad konkrečiai ieškovės nuomojamoms patalpoms atskirai nei vienas paslaugų ar prekių tiekėjas atsakovei arba ieškovei sąskaitų neišrašydavo. Juo labiau, kad ieškovė tokio reikalavimo niekada nekėlė. Nei sutartyje, nei vėliau, atsakovei išrašius PVM sąskaitas faktūras ieškovei, ieškovė nekėlė atsakovei reikalavimo, jog ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros būtų atsakovės detalizuotos. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, jog būtų tokio pobūdžio reikalavimus reiškusi atsakovei.
9.3. Atsakovės pateiktos sąskaitos faktūros yra ne visos, jos nėra susistemintos, nes atsakovei buvo skirtas trumpas laikas joms pateikti.
9.4. Apeliantės nurodoma apeliaciniame skunde aplinkybė, kad atsakovė kitas tame pačiame pastate buvusias patalpas nuomojo kitiems asmenims, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros už konkrečiai jos nuomojamas patalpas – 49 m2. Apeliantė apeliaciniame skunde tokiems savo teiginiams pagrįsti nenurodė jokių byloje esančių įrodymų.
9.5. Dujų atsakovė patalpų šildymui niekada nenaudojo. Pastate yra kieto kuro katilas, kuris yra naudojamas pastato bei patalpų šildymui.
9.6. Apeliantės teiginiai, kad teismo išvados prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai, apskritai deklaratyvūs, nes apeliaciniame skunde nenurodyta, konkrečiai kokios teismo išvados prieštarauja konkrečiai kokiai kasacinio teismo praktikai.
9.7. Ieškovė neginčijo komunalinių paslaugų ir kitų mokesčių civilinėje byloje Nr. e2-13-322/2022 ir priešieškinio dėl jų nuginčijimo nepareiškė, nors atsakovė PVM sąskaitas faktūras šioje byloje teikė kaip vieną iš įrodymų. Teismas šiomis PVM sąskaitomis faktūromis kaip įrodymais pagrindė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-13-322/2022. Ieškovė minėtoje byloje priimtą teismo sprendimą įvykdė ir priteistą nuomos mokestį, delspinigius bei palūkanas sumokėjo. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą civilinėje byloje Nr. e2A-225-267/2022. Minėti spendimai turi prejudicinę reikšmę, nes jie akivaizdžiai patvirtina, jog ginčo tarp tų pačių šalių kitoje byloje pagal tą pačią sutartį dėl nuomos mokesčio priteisimo metu nurodytos sąskaitos faktūros buvo vertinamos kaip įrodymai ir teismai šiais įrodymais grindė savo sprendimą/nutartį, o ieškovė jų neginčijo.
9.8. Ieškovės teiginiai, jog išsinuomotomis patalpomis ieškovė neva nesinaudojo, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes sutartis ginčo laikotarpiu nebuvo nutraukta ir buvo galiojanti, ieškovė niekada neinformavo, kad kažkuriuo metu patalpomis nesinaudoja ir/ar nesinaudos (tokių įrodymų ieškovė nepateikė). Todėl atsakovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras už komunalines ir kitas paslaugas įprasta tvarka. Ieškovė šias PVM sąskaitas faktūras priėmė, niekada šių PVM sąskaitų faktūrų neginčijo ir jas apmokėjo.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
11. Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.242 straipsnis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius. Ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinti turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.
12. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos, tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019 18 punktą; 2019 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019 18 punktą; 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021 34 punktą, kt.).
13. Apeliantė nurodo, kad atsakovės į bylą pateiktos sąskaitos faktūros skirtos ne 49 m2 ploto patalpoms, o visam pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini). Ieškovė viso 857,65 m2 ploto pastato nenuomavo. Taigi, apeliantės vertinimu, atsakovė į bylą pateikė tik dokumentus, kurie pagrindžią faktą, jog atsakovė be teisėto pagrindo reikalavo iš ieškovės apmokėti viso 857,65 m2 ploto pastato komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius, o tokia atsakovės teisė nėra numatyta nuomos sutartyje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties. Šiuo atveju kaip teisinis turto gavimo pagrindas vertintinas ne pats prievolės įvykdymo sandoris (lėšų pervedimas, turto perdavimas ar pan.), bet tas teisinis pagrindas, kuris lėmė atitinkamą prievolės įvykdymo apimtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019 21 punktą).
15. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių sudarytos nuomos sutarties 1.4 punkte buvo numatyta, kad nuomininkas moka nuomotojui komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius, sutartyje nėra aptartas komunalinių paslaugų detalizavimas bei nėra numatytas komunalinių paslaugų dydis ir jų skaičiavimo principas. Sutiktina ir su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad konkrečiai ieškovės nuomojamoms patalpoms atskirai nei vienas paslaugų ar prekių tiekėjas sąskaitų neišrašydavo. Be to, nei sutartyje, nei vėliau, atsakovei išrašius PVM sąskaitas faktūras ieškovei, ieškovė nekėlė atsakovei reikalavimo, jog ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros būtų atsakovės detalizuotos. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras būtų grąžinusi atsakovei neapmokėtas. Sulyginus su į bylą pateiktomis iš paslaugų tiekėjų gautomis atsakovės sąskaitomis ieškovei išrašytas sąskaitas, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė reikalavo iš ieškovės apmokėti viso 857,65 m2 ploto pastato komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2016-06-30 ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą 937,39 Eur sumai už 2-ą ketvirtį, t. y. už tris mėnesius, tuo tarpu vien atsakovei 2016 metų balandžio mėnesį išrašytos sąskaitos už elektros persiuntimą ir suvartotą elektros energiją (už vieno mėnesio laikotarpį) visam pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), sudarė 1478,81 Eur sumą, kas tik patvirtina, kad ieškovei nebuvo skaičiuojami komunaliniai ir kitų paslaugų mokesčiai už visą pastato plotą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog jos atlikti mokėjimai už komunalines ir kitas paslaugas viršijo šalių sutartinius įsipareigojimus.
16. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog nuomos sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius, atsakovė nebuvo įsipareigojusi pateikti ieškovei komunalinių paslaugų skaičiavimo detalizaciją bei į tai, kad yra savaime suprantama, jog nekilnojamojo turto priežiūrai reikalingos išlaidos, o atsakovės pateiktos sąskaitos faktūros įrodo, kad atsakovė patyrė konkrečias išlaidas dėl pastato (duomenys neskelbtini), priežiūros, remiantis sutartimi, PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ir apmokėtos pagrįstai.
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyta aplinkybė, jog atsakovė tuo pačiu laikotarpiu kaip ir nuomos sutarties terminas kitas 857,65 m2 ploto pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), patalpas nuomavo UAB „Tytuvėnų durpės“ ir atsakovė iš šios bendrovės ir ieškovės reikalavo apmokėti tuos pačius nuomotoms patalpos taikytinus komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius, yra paremta tik pačios apeliantės subjektyviu vertinimu, todėl atmetama kaip neįrodyta.
18. Nors apeliantė teigia, kad pagal kasacinio teismo praktiką atsakovė turėjo pareigą pateikti ne tik ieškovei, bet ir į bylą komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių skaičiavimo detalizaciją už 49 m2 patalpas, tačiau apeliantė nenurodo konkrečių kasacinio teismo nutarčių, kuriose būtų išaiškinta pareiga pateikti tokią detalizaciją. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 pateiktą išaiškinimą, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad minėtoje kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, ir proceso teisės normų, nustatančių šalių informavimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tvarką, aiškinimo bei taikymo. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 išaiškinimais, kadangi nurodytos bylos ir šios bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios.
19. Apeliantė nurodo, kad ji į bylą pateikė antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kuriuose fiksuota, jog 49 m2 patalpose nėra šildymo įrangos. Vadinasi, ieškovės nuomotos 49 m2 ploto patalpos nebuvo šildomos. Taip pat šiuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose yra aiškiai nurodyta, kad ieškovė patalpomis nesinaudojo arba naudojo labai minimaliai visą nuomos sutarties galiojimo laiką. Tai reiškia, kad ieškovė vandens patalpose nenaudojo, nuotekų bei atliekų nesusidarė, o elektros energija galėjo būti naudojama minimaliai apšvietimui palaikyti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių į bylą pateiktų padidintos įrodomosios galios įrodymų (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
20. Atmesdama aukščiau nurodytus apeliantės argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė šioje byloje savo reikalavimą grindė dėl 2016-2018 metais pagal PVM sąskaitas faktūras sumokėtų atsakovei komunalinių ir kitų mokesčių grąžinimo, todėl jos į bylą pateikti 2022-05-13 antstolio S. U. 2022-05-13 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2022-08-12 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), nėra aktualūs ginčo laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šiuos įrodymus vertinti.
21. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nevertino ieškovės į bylą pateikto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto išrašo apie 857,65 m2 ploto pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovės nuomotos patalpos. Apeliantės vertinimu, iš šio išrašo matyti, kad pastate, vadinasi ir patalpose, dujos nėra įvestos, o tai patvirtina, kad ieškovė negalėjo naudoti dujų. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu, pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės ieškovei išrašytose PVM sąskaitose už komunalinius mokesčius buvo įtraukti mokesčiai už dujas. Šią išvadą patvirtina tai, jog į bylą atsakovė pateikė jai 2016-2018 metais išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl paslaugų tiekimo pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame patalpas nuomojosi ieškovė, tarp kurių nėra jokių tiekėjų sąskaitų už dujas, yra tik pateiktos sąskaitos už anglis, elektrą ir kitas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentu, jog dujų atsakovė patalpų šildymui niekada nenaudojo, nes pastate yra kieto kuro katilas, kuris ir yra naudojamas pastato bei patalpų šildymui.
22. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad 2016-2018 metais ji patalpomis nesinaudojo arba naudojosi labai minimaliai, todėl neturėjo pagrindo už šį laikotarpį mokėti komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visą PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpį nuomos sutartis galiojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią išvadą patvirtina ir įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, kuriais konstatuotos aplinkybės nagrinėjamos bylos atveju turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2-13-322/2022 įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimu išnagrinėtas ginčas tarp ieškovės UAB „Andus LT“ ir atsakovės UAB „Vižerana“ dėl 49 m2 negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos mokesčio skolos už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2020-01-04 bei delspinigių ir palūkanų už pavėluotą mokėjimą priteisimo. Teismas nurodė, kad šalys 2016-01-04 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) punktu susitarė, jog patalpos atsakovei išnuomojamos iki 2017-12-31. Pagal 6.3 punktą, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, kad nei viena iš Sutarties šalių nesikreipė viena į kitą dėl Sutarties nutraukimo, kaip numato Sutarties nuostatos, nenustatyta jokių pasikeitimų ir po Sutarties termino pasibaigimo 2017-12-31, teismas sprendė, jog pagal 6.3 punktą sutartis tapo neterminuota ir vykdytina, todėl atsakovei tenka pareiga mokėti nuomos mokestį. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-225-267/2022, Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas minėta nutartimi konstatavo, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovė UAB „Vižerana“ ieškovei UAB „Andus LT“ 2016–2018 metais atliko mokėjimus, tai yra šalys vykdė sutartį, faktiškai atsakovei išsinuomotos patalpos buvo perduotos, atsakovė patalpomis naudojosi ir mokėjo nuomos mokestį. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, kad už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki 2016-12-31 atsakovė nuomos mokestį yra sumokėjusi, skolos nėra. Taigi, ieškovė patalpas perdavė ir atsakovė mokėjo už šių patalpų nuomą iki 2016-12-31. Byloje nėra pateikta duomenų, kad apeliantė nuo 2017-01-01 būtų mokėjusi patalpų nuomos mokestį ieškovei. Byloje nėra jokio šalių rašytinio susitarimo, kad nuo 2017-01-01 apeliantei nereikės mokėti nuomos mokesčio ar mokesčių už komunalines paslaugas pagal Sutartį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nepaneigta ieškovės pozicija, jog 2016 m. pabaigoje ar 2017 m. pradžioje šalių buvo susitarta, kad atsakovė mokės tik už komunalines paslaugas pagal Sutartį, o vėliau bus sumokėtas ir nuomos mokestis už visą patalpų nuomos laiką. Aplinkybė, jog ieškovė beveik tris metus nereikalavo nuomos mokesčio, buvo nulemta tarp šalių susiklosčiusių santykių, t. y. atsakovės blogos finansinės padėties ir aplinkybių, kad ieškovė, o po to ieškovės vadovo sutuoktinė, buvo apeliantės akcininkė, bei per didelio ieškovės geranoriškumo.
23. Taigi, aukščiau nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog visą PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpį nuomos sutartis galiojo ir ieškovė turėjo pareigą mokėti atsakovei mokesčius už komunalines ir kitas paslaugas.
24. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011).
25. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017).
26. Pažymėtina, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visetu. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio ir atsakovės atsikirtimo į ieškinį argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė, jog jos atlikti mokėjimai už komunalines ir kitas paslaugas viršijo šalių sutartinius įsipareigojimus, ta aplinkybė, kad atsakovė į bylą nepateikė komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių skaičiavimo detalizacijos už 49 m2 patalpas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas.
Dėl procesinės bylos baigties
28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei priteisiamos 1 250 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Andus LT“, juridinio asmens kodas 303169026, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vižerana“, juridinio asmens kodas 162568676, 1 250 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Alma Jurgelienė
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Aleksandras Rusakas