Teisėja Tatjana Butkienė              Baudž. byla Nr. 1A-663-397-2013

Pranešėjas Gytis Večerskas              Proceso Nr. 1-69-3-00014-2013-0

              Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

              2.4.6.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Olego Šibkovo, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant nuteistajai L. D., gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai I. N., atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažinta kalt pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 154 str. 1 d. ir jai paskirta bausmė – 10 MGL, t.y. 1 300 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio, baudą.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. D. nukentėjusiosios I. N. naudai priteista 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios I. N. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti 2 800 Lt pripažintos bylinėjimosi išlaidomis ir priteistos iš L. D. privačios kaltintojos I. N. naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

              n u s t a t ė :

L. D. nuteista pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2012 m. spalio 12 d. pareiškimu Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarei R. P. pranešė, kad I. N. klastoja dokumentus ir dėl klastojimo pastarosios laukia teismai, tokiu būdu ji apie I. N. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri nukentėjusiąją pažemino ir pakirto pasitikėjimą ja.

Be to, ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2012 m. gruodžio 22 d., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto brokeriui A. T. atvedus į namų valdą potencialius pirkėjus, kurių asmens tapatybės nenustatytos, norinčius pirkti likusią dalį šios namų valdos, priklausančios I. N., paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad I. N. yra suklastojusi žemės ir pastato dalių dokumentus, ragindama pirkėjus nepirkti parduodamo turto ir aiškindama, kad I. N. laukia teismai, tokiu būdu ji paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie I. N., kuri nukentėjusiąją pažemino ir pakirto pasitikėjimą ja.

Nuteistoji L. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų. Teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 154 str. dispoziciją, nenustatinėjo nusikalstamos veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių, nuosprendį grindė deklaratyviais ir formaliais argumentais, nesigilindamas į ginčo esmę. Tuo pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p., BPK 20 str. 5 d., kas sukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą ir priimti pagrįstą nuosprendį. L. D. teigia, jog ji pripažinta kalta apšmeižusi I. N., nes notarų biurui atsakant į pasiūlymą pirmumo teise įgyti dalį nekilnojamojo turto, nurodė, jog nukentėjusioji klastoja dokumentus. Pažymi, jog šiame rašte nuteistoji tik išdėstė savo nuomonę. Nurodo, jog nuteistoji su I. N. daug metų bylinėjasi teismuose dėl gyvenamojo namo naudojimo tvarkos, žemės sklypo pirkimo ir pan. Nuteistajai ir I. N. priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių dalys yra aiškios, todėl gavusi pasiūlymą vėl nusistatyti naudojimosi tvarką pagal UAB (duomenys neskelbtini) parengtą žemė sklypo naudojimosi planą, nuteistoji teigia paskambinusi notarei ir pasakiusi, kad su pasiūlymu nesutinka, tačiau notarė paaiškinusi, kad savo nuomonę išdėstytų raštu. Todėl įvertinusi bylinėjimąsi su I. N. ir bijodama apgaulės, šį raštą vertino kaip siekį  inicijuoti analogišką ginčą, todėl nurodė savo poziciją, situacijos vertinimą. Nuteistoji teigia, jog ji buvo įsitikinusi, kad šiuo raštu siekiama ją apgauti, o I. N., jei nuteistoji neatsilieps, parduos jai priklausančią namo dalį ir žemės sklypą pagal naujai parengtus planus. Be to, pateiktas žemės sklypas neatitiko VĮ Registrų centre įregistruoto plano ir faktinio naudojimo. Dėl šių aplinkybių nuteistosios veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip siekis apšmeižti. Apeliantė pažymi, kad netinkamai įvertinta iš konteksto išimta frazė, jog I. N. klastoja dokumentus. Toks nuteistosios suklydimas negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika, nes nuteistoji teigia maniusi, jog vėl prasidės problemos ir bylinėjimasis teismuose. Dokumentų klastojimą įtarė dėl to, jog I. N. pateiktame plane nuteistajai ir V. D. nebuvo paliktas pravažiavimas į savo valdas. Nuteistoji teigia pagrįstai tikėjusi, jog I. N. siekia ją apgauti. Todėl nepagrįstas teismo argumentas, jog nuteistoji skiria projektą nuo tikro žemės sklypo, nes iš jos atsakymo matyti priešingos aplinkybės. Be to, civilinėse bylose tiek nuteistoji, tiek ir nukentėjusioji atstovaujamos profesionalių teisininkų, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog nuteistoji skiria visus teismui teikiamus dokumentus.

Šioje situacijoje apeliantė teigia neketinusi paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos, o tik atsakiusi į jos pasiūlymą, kuris, nuteistosios nuomone, buvo akivaizdžiai neteisingas ir suklastotas. Be to, šios informacijos apeliantė teigia neskleidusi, tik nurodžiusi notarei atsakyme notarės pageidavimu. Todėl darytina išvada, jog išsakyti žodžiai notarei buvo tik apeliantės nuomonė apie I. N. pateiktą pasiūlymą, susijusi su konkrečia situacija. Nenustatyta, jog apeliantė siekė paskleisti tokią informaciją. Apeliantė gavusi per notarę siųstą pareiškimą ir planą juos įvertino dokumentų klastojimu, nes bylinėjimasis su I. N. buvo pasibaigęs, todėl tikėjo, kad ji vėl siekia iniciuoti ginčus. Tokioje situacijoje apeliantė teigia turėjusi realų pagrindą šiuos duomenis vertinti  subjektyviai ir apie pareiškimą susidaryti savo nuomonę. Teigia, jog manymas, kad dokumentai suklastoti, yra tikrais faktais parmeta nuteistosios nuomonė ir baudžiamoji atsakomybė už tai nenumatyta. Be to, toks atsakymas notarei negali būti vertinamas kaip šmeižiančios informacijos paskleidimas, nes tai buvo atlikta siekiant apginti savo tesies, kompetentingai ir civilizuotai išsiaiškinti tiesą.

Apeliantė taip pat teigia, jog teismas neteisingai vertindamas surinktus duomenis nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos analogiškose bylose (byla Nr. 2A-3/2012, 2A-4/2011). Toks vertinamas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai saviraiškos laisvei bei neatitinka EŽTT praktikos dėl saviraiškos laisvė ribojimų (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją, Lingens prieš Austriją, Oberschlick prieš Austriją). Įvertinus šią praktiką, darytina išvada, baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nebuvo adekvati priemonė ginant asmens garbę ir orumą.

Apelinatės nuomone, teismas netinkamai vertino liudytojų K. V., A. T. bei J. S. V. parodymus. A. T. negalėjo tiksliai atsiminti, ką sakiusi nuteistoji, be to, jis pardavinėja I. N. turtą, už ką jam bus sumokėta, todėl jis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojai V. nepatvirtino nieko reikšmingo, išskyrus tai, jog jiems buvo pagarsintas nuteistosios rašytas pareiškimas, tačiau tai nesukliudė sudaryti sandorio.

Apeliantė pažymi, jog Lietuvos Konstitucinio teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausia priemonę -kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitu rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).

Apeliantė nurodo, jog ji I. N. nešmeižė, o tik siekė, kad nebūtų iš naujo nustatinėjama naudojimosi turtu tvarka, nes tikėjo, jog I. N. elgiasi nesąžiningai. Tai pat nuteistoji teigia, jog teismas, konstatavęs, kad apeliantė siekė apšmeižti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p.

Skunde taip pat teigiama, jog jokia žala nebuvo padaryta. Nuteistoji išreiškė savo nuomonę, o apeliantės raštiškas atsakymas nebuvo kliūtis sudaryti sandorį, todėl teismas netinkamai aiškino ir taikė LR civilinio kodekso 6.250 nuostatas. Skunde taip pat nurodoma, jog nuteistoji yra pensininkė, jos senatvės pensija - 617 Lt per mėnesį, atlyginimas - 1006 litai, todėl paskirtoji 1 300 Lt dydžio bauda bauda bei priteistas 3 000 litų žalos atlyginimas, o taip pat ir 2 800 litų advokato išlaidų priteisimas, kas sudaro iš viso 7 100 litų, už vos 3 valandas trukus teisminį procesą yra aiškiai neproporcinga ir neadekvati bausmė, pažeidžianti teisingumo bei protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: apeliantės ir jos gynėjos, prašiusių skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistosios skundas turi būti atmestas.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis, todėl neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo įrodymus dėl kiekvieno kaltinimo epizodo ir nurodė išsamius, surinktų duomenų visumos vertinimu pagrįstus argumentus, kodėl šie veiksmai sudaro nusikalstamos veikos, kuria I. N. kaltino L. D., šmeižimo, sudėtį. Išvados padarytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklų, todėl aukštesnysis teismas neturi pagrindo su šiomis išvadomis nesutikti.

                Apylinkės teismas teisingai nurodė, jog LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t. y. tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to nori.

              Apeliantė teigia, jog nėra nei objektyvių požymių- šmeižiančios, žeminančios informacijos skleidimo, nei subjektyvių – tyčios paskleisti apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją ir ją taip apšmeižti. Šie skundo argumentai nepagrįsti ir vertintini kaip apeliantės siekis sušvelninti savo situaciją, nes visuma byloje ištirtų įrodymų patvirtina priešingą aplinkybę, t.y. tai, jog ši veika atitinka BK 154 str. 1 d. numatytos veikos objektyviuosius požymius, kad buvo paskleista I. N. žeminanti, tikrovės neatitinkanti informacija ir nuteistoji tai neabejotinai suprato bei to norėjo.

              Pažymėtina, jog L. D. neneigia aplinkybės, jog ji iš tiesų rašte notarei nurodė, kad I. N. klastoja dokumentus ir dėl klastojimo pastarosios laukia teismai, tačiau teigia, jog tai nepagrįstai įvertinta kaip šmeižianti informacija, nes tai, apeliantės teigimu, yra objektyviais duomenimis pagrįsta jos nuomonė, be to, ji neturėjo tikslo apšmeižti nukentėjusiąją tik atsakė į notarės atsiųstą pranešimą, todėl negali kilti baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą. Aukštesnysis teismas šiuos argumentus vertina kaip nepagrįstus ir atmeta.

              Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Taigi, BK 154 str. 1 d. įtvirtino nusikaltimo objektyvusis požymis pasireiškia tuo, jog turi būti paskleidžiama konkreti informacija, kurios faktus galima būtų patikrinti. Be to, tie faktai, žinia turi būti žeminanti, pakertanti pasitikėjimą asmeniu, kenkianti jo reputacijai. Melaginga informacija apie tai, kad asmuo daro, yra padaręs nusikalstamas veikas, teismų praktikoje laikoma asmenį žeminančia informacija, galinčia pakirsti pasitikėjimą šiuo asmeniu, jį žeminanti. 

              Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, o nauja informacija- konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki šiol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys ir jie pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Be to, netgi vertinamieji samprotavimai, pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, o tokio pagrindo neturintys gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Šiuo atveju teiginys, jog I. N. klastoja dokumentus ir jos laukia teismai yra informacija, t.y. faktas, žinia, kad žmogus yra padaręs nusikaltimą, kuri gali būti patikrinama objektyviais faktiniais duomenimis ir tai neabejotinai yra žeminanti, pakertanti pasitikėjimą tuo žmogumi informacija, todėl tai negali būti vertinama kaip nuomonė ir tą L. D. neabejotinai suvokė. Skundo argumentas, jog tai tik subjektyvi L. D. nuomonė, atmetamas kaip nepagrįstas, nes pats informacijos pobūdis rodo, jog pateikiamas ne požiūris į atsiųstą pranešimą dėl siūlymo nusistatyti naują naudojimosi bendru turtu tvarką, ne šio pasiūlymo, pranešimo vertinimas, tačiau konkrečios žinios pranešimas, nes L. D. nurodyta informacija yra konkreti ir yra kategoriška, konstatuojamo, teigiančio, o ne vertinamojo pobūdžio –„klastoja dokumentus“, „dėl klastojimo laukia teismai“. Be to, jau pats atsiųsto pranešimo turinys, informacijos pateikimo pobūdis yra aiškus ir jį tinkamai suprasti joks specialus teisinis išprusimas nereikalingas. Jame tik siūloma nusistatyti naują naudojimosi tvarką, o ne juo nustatoma nauja tvarka, be to, siūloma pirmumo teise įgyti kito bendraturčio parduodamą turto dalį. Todėl skundo argumentai, jog L. D. manė, kad ją norima apgauti, todėl pagrįstai manė klastojant dokumentus, vertintini išimtinai kaip jos siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, skunde apeliantė pati teigia, jog šį raštą suvokė kaip siekį pradėti naują ginčą, t.y. ne kaip jau nustatytą neteisėtos, nusikalstamos veikos faktą, todėl atsakyme (rašte) teigti, jog nukentėjusioji klastoja dokumentus, nuteistajai nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog L. D. neabejotinai suprato, kuo skiriasi projektas nuo patvirtinto dokumento ne tik dėl to, jog ji eilę metų bylinėjasi dėl šių klausimų teismuose, jos pačios iniciatyva yra taip pat teikti projektai, tačiau ir dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių. Todėl skundo argumentas, jog teismuose ji buvo atstovaujama profesionalių teisininkų, šiuo atveju laikomas nepagrįstu, nes jis nepaneigia aplinkybės, jog atsiųstas notarės raštas buvo gerai suprantamas eiliniam, jokių specialių žinių ar išsilavinimo neturinčiam  asmeniui ir nebuvo jokio pagrindo tai vertinti kaip suklastotą dokumentą, o tuo labiau skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, jog nukentėjusioji klastoja dokumentus ir dėl to jos laukia teismai. Aptartų aplinkybių visuma apylinkės teismui leido pagrįstai konstatuoti, jog L. D. teigdama, kad I. N. klastoja dokumentus, pateikė notarei ne prielaidas, ne nuomonę, o kategorišką ir labai konkrečia informaciją neatitinkančią tikrovės bei suprato, jog tokia informacija yra žeminanti, pakertanti pasitikėjimą tuo asmeniu. Tai, jog L. D. teigia atrašiusi į notarės pareiškimą, nes pastaroji nurodžiusi išdėstyti savo nuomonę raštu, nepaneigia anksčiau nurodytų argumentų, jog L. D. išdėstė ne nuomonę, tačiau konkrečius, tikrovės neatitinkančius bei žeminančius faktus, bei nepaneigia objektyvios aplinkybės - tokių žinių paskleidimo fakto, nes ta informacija, netikra informacija, žeminanti informacija buvo pranešta pašaliniam asmeniui – notarui ir L. D. tai neabejotinai suvokė, kadangi pati nurodė konkretų adresatą. Notarė vykdydama savo funkcija šį raštą perskaitė liudytojams K. V. bei J. S. V., kurie šią aplinkybę patvirtino teisme. Be to, BK 154 str. 1 d. numatyta veika formali ir atsakomybė kyla nepriklausomai nuo, ar šia veika buvo padaryta kokia nors žala, todėl skundo argumentai, jog žala nebuvo padaryta, sandoris vis tiek įvyko, atmetami kaip nepagrįsti. Kadangi nukentėjusioji I. N. nėra viešas asmuo, kurio atžvilgiu toleruotinas platesnės kritikos ribos, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė yra adekvati priemonė ginant asmens garbę ir orumą.

L. D. taip pat nuteista už ta, jog ji 2012-12-22 nekilnojamojo turto brokeriui A. T. atvedus į namų valdą potencialus pirkėjus, kurių asmenybės nenustatytos, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad I. N. yra suklastojusi žemės ir pastato dalių dokumentus ir aiškindama, jog I. N. laukia teismai. Šis kaltinimas įrodytas ir pagrįstas nukentėjusiosios parodymais, kurie iš esmės sutapo su liudytojo A. T. parodymais. Netikėti šiais duomenis teismas neturėjo pagrindo, nes nukentėjusiosios parodymai dėl įvykio vietos, laiko, L. D. veiksmų buvo nuoseklūs ir neprieštaravo liudytojo A. T. parodymams. Nors nukentėjusiosios ir nuteistosios santykiai yra konfliktiški ir įtempti, tačiau šiuo atveju abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes nukentėjusioji savo turtą ketino parduoti, jų kaimynystė būtų nutrūkusi, ginčai dėl bendro turto naudojimo tvarkos jau buvo baigti, todėl tikslo apkalbėti L. D. neturėjo. Nors skunde abejojama liudytojo A. T. objektyvumu, teigiant, jog už turto pardavimą L. D. jam buvo įsipareigojusi mokėti pinigus, tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į liudytojo ir nukentėjusiosios parodymų sutapimą, nėra pagrindas abejoti liudytojo nuoširdumu. Įvertintina ir tai, jog liudytojas jokiais santykiai su L. D. nesiejamas, su nukentėjusiąja siejamas tik dalykiniais ryšiais, liudytojas parodymus davė  būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, L. D. kaltinančių parodymų davimas ir tuo kurstydamas dar didesnės nesantaikos dėl bendro turto, kurį jis įsipareigojęs padėti parduoti, liudytojui nėra naudingas, todėl tai suteikia pagrindą manyti, jog liudytojas buvo nuoširdus ir sakė tiesą. Be to, pagrindą tikėti šio liudytojo parodymais suteikia ir jų nuoseklumas dėl įvykio vietos, laiko ir kitų aplinkybių. Nors nuteistoji teigia, jog ji šios veikos negalėjo padaryti, nes ji tuo metu dirbo, tačiau tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojo A. T. parodymais nustatyta, jog veika padaryta po  nuteistosios nurodytų darbo valandų, kas tik dar kartą suteikia pagrindą nukentėjusiosios bei liudytojo parodymus laikyti patikimais, o nuteistosios  parodymus vertinti kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. A. T. parodė, jog buvo atvežęs pirkėjus -vyrą ir moterį parodyti parduodamo turto, tuo metu į vidinį kiemą išėjo kaimynė, kurią jis salėje atpažino kaip L. D., ir pradėjo gąsdinti pirkėjus, sakė, kad klastojami dokumentai, kad su sklypu nėra gerai, kad  nėra įvažiavimo į tą kiemą. Nors liudytojas negalėjo tiksliai pasakyti žodžių, kuriuos pasakė nuteistoji, apie klastojimą buvo pasakyta bendrai, tačiau jie visi suprato, jog būtent I. N. klastoja dokumentus. Kiek pasiginčijusi kaimynė nuėjo. Tai visiškai atitinka nukentėjusiosios parodymus, jog jai bei A. T. kalbantis su pirkėjais, prie jų priėjo L. D., kuri įsiterpė į pokalbį, teigdama, jog neapsimoka pirkti, nes nėra pravažiavimo, suklastoti dokumentai, laukia teismai ir pasakė „ tave žino visa gatvė, kaip tu klastoji“. Kaip jau minėta anksčiau, teiginiai, jog klastojami, suklastoti dokumentai, t. y. padarytas nusikaltimas, neabejotinai yra šmeižiančio pobūdžio informacija, tai nėra nuomonė, ir L. D., būdama vidutinio amžius, turėdama nemažai gyvenimiško patirties, neabejotinai suvokė, jog toks elgesys – tikrovės neatitinkančios, šmeižiančios informacijos  paskleidimas kitiems asmenims yra neteisėtas ir taip elgtis norėjo, nes pati priėjo prie kieme besikalbančių, tiesiogiai nuteistosios interesų neliečiančių asmenų, įsiterpė į pokalbį ir paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žinią, kuri nukentėjusiąją pažemino ir pakirto pasitikėjimą ja, nes klientai, kaip parodė A. T., išsigando ir turto nepirko. Šie duomenys patvirtina, jog L. D. veikė tyčia. L. D. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji šmeižimo nusikalstamos veikos  sudėties požymiai, todėl jos veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal LR BK 154 str. 1 d.

Bausmė nuteistajai skirta teisingai.

Skiriant bausmę L. D. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (nesunkus tyčinis nusikaltimas), nuteistosios asmenybę ir pavojingumą (pensininkė, dirba, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Teismas tinkamai įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti L. D. skirtina 10 MGL dydžio bauda.

Apeliantė skunde tai pat teigia, jog teismas nepagrįstai priteisė per didelę piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, nes žala nebuvo padaryta, nuteistoji tik išreiškė nuomonę, sandoriui su K. V. nuteistosios veiksmai nesutrukdė. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

Kaip jau minėta anksčiau, jau vien šmeižiančios, tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas yra nusikaltimas ir jau skleidžiant informaciją daroma žala objektui -  asmens garbei ir orumui, todėl tai, kad sandoris vis tiek buvo sudarytas, nepaneigia, kad žala buvo padaryta nukentėjusiosios garbei ir orumui.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.). Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). LR CK 6.250 straipsnio 2 dalis  įtvirtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, LR BPK 109 straipsnio, LR CK 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė, jas pritaikė tinkamai.

Teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį. Jau vien ta aplinkybė, jog svetimų žmonių akivaizdoje, svetimiems asmenims, kurie dar be to turi ketinimų ir dėl civilinių sandorių sudarymo šmeižiančios informacijos skleidimas, o taip pat tokios informacijos skleidimas teisingumo funkcijas įgyvendinančiai notarei, nukentėjusiajai neabejotinai sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nes ji buvo pažeminta šių asmenų akivaizdoje, buvo pakirstas pasitikėjimas ja ir sugadinta reputacija, nes nemaža dalis notarų atsisakė bendradarbiauti dėl tolesnių sandorių, potencialūs pirkėjai išsigando, dalies turto nepirko. Taigi, šiuo nusikaltimu neabejotinai nukentėjusioji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir už tai jai turi būti atlyginta. Spręsdamas apie piniginės kompensacijos  dydį apylinkės teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistosios turtinę padėtį, kitas aplinkybes ir aukštesniojo teismo nuomone, pagrįstai, nepažeisdamas sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų, nustatė teisingą neturtinės žalos kompensaciją – 3 000 Lt.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog teismas nukentėjusiajai priteisė nepagrįstai didelę sumą teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nukentėjusiajai priteista suma kompensuoti išlaidas teisinei pagalbai apmokėti, nėra aiškiai per didelė, neteisinga ar neadekvati. Nukentėjusiosios nurodytos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti pagrįstos objektyviais duomenimis.  Byloje buvo pareikšti kaltinimai dėl kelių epizodų, buvo surengtas ne vienas posėdis, todėl įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiosios atstovo sugaištą laiką bei įdėtą darbą, darytina išvada, jog priteista suma išlaidoms teisinei pagalbai apmokėti nėra aiškiai per didelė ir nepažeidžia teisingumo bei protingumo kriterijų.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, baudžiamasis, baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normos pritaikytos tinkamai, įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, todėl nuosprendį keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Dėl šių aplinkybių todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

nuteistosios L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendį palikti galioti.

Kolegijos pirmininkas                             Gytis Večerskas

Teisėjai                             Olegas Šibkovas

                            Viktoras Preikšas