Civilinė byla Nr. e3K-3-116-684/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22653-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.1.4.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manpower Lit“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manpower Lit“ ieškinį atsakovams E. S., M. L., M. P., V. V. ir R. V. dėl darbo ginčo, trečiasis asmuo – Europos lyčių lygybės institutas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams ir nuolatiniams laikinojo darbo naudotojo darbuotojams mokėjimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Manpower Lit“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. DGKS-3440 ir atsakovų ieškinius atmesti.
Ieškovė nurodė, jog Darbo ginčų komisija 2018 m. birželio 20 d. sprendimu darbo bylose Nr. APS-36-8639, Nr. APS-36-8641, Nr. APS-36-8642, Nr. APS-36-8643, Nr. APS-36-8644, Nr. APS-36-8646, Nr. APS-36-8648 darbuotojų prašymą tenkino iš dalies: pripažino, kad UAB „Manpower Lit“ juos diskriminavo, mokėdama mažesnį darbo užmokestį, mokėtiną tuo atveju, jeigu jie būtų įdarbinti tiesiogiai Europos lyčių lygybės institute (toliau – Institutas, EIGE), bei nusprendė išieškoti darbo užmokesčio nepriemokas už 2018 m. šešių mėnesių laikotarpį: V. V. – 4459,38 Eur, M. L. – 3979,38 Eur, E. S. – 3979,38 Eur, M. P. – 4459,38 Eur, R. V. – 4459,38 Eur (sumos, neatskaičius mokesčių). Darbo ginčų komisija laikė, kad pagal laikinojo darbo sutartis įdarbinti darbuotojai faktiškai atliko nuolat dirbančių darbuotojų darbo funkcijas. Darbo ginčų komisija pripažino, kad ieškovų darbo apmokėjimo sąlygos turi atitikti EIGE taikomas sutartininkams („Contract Agent“) II grupės 4 kategorijos darbo apmokėjimo sąlygas, atitinkančias visas užduočių atlikimo (asistento) sąlygas ir įgyto išsimokslinimo cenzus, t. y. taikė 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – Direktyva 2008/104/EB), Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 75 straipsnio 2 dalį. Darbo ginčų komisija atsižvelgė į DK 75 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatytas imperatyvas laikinojo įdarbinimo įmonei užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje.
Ieškovės teigimu, atsakovai terminuotų laikinojo darbo sutarčių pagrindu buvo priimti dirbti ieškovės įmonėje kaip laikinieji darbuotojai, kurie savo darbo funkcijas faktiškai vykdė pas laikinojo darbo naudotoją – trečiąjį asmenį EIGE. Tokio įdarbinimo pagrindas – 2012 m. EIGE skelbtas ir ieškovės laimėtas viešasis konkursas, kurio sąlygų 16 punkte buvo nurodyta, koks darbo užmokestis turėtų būti mokamas laikiniesiems darbuotojams. Atsakovų su ieškove sudarytų darbo sutarčių terminas buvo susietas su laikinojo darbo naudotojo užsakymo pasibaigimu. Šalims buvo aišku, kad, pasibaigus EIGE ir ieškovės sutartiniams santykiams, pasibaigs ir atitinkamų darbuotojų darbo sutartys. Su tuo susijusias aplinkybes patvirtina E. S., M. L. ir M. P. Darbo ginčų komisijai išdėstyta pozicija, nurodant, jog jų darbo sutartys, sudarytos su ieškove 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. gruodžio 3 d. bei 2015 m. rugpjūčio 11 d., buvo nutrauktos 2016 m. gegužės 31 d., kai baigėsi ieškovės ir EIGE laikinojo įdarbinimo sutartis (projektas). Vėliau atsakovės E. S., M. L. bei M. P. dirbo kitoje laikinojo įdarbinimo įmonėje (UAB ,,Demolit“), tačiau pas tą patį laikinojo darbo naudotoją. Atsižvelgdama į tai, kad, 2016 m. gegužės 31 d. nutraukus darbo sutartis, atsakovės jokių pretenzijų ieškovei nereiškė, ieškovė nusprendė, kad aptariamas modelis visoms ginčo šalims buvo tinkamas.
Atsakovų darbo santykių metu keičiantis ekonominei padėčiai šalyje ieškovė ne kartą mėgino, atsižvelgdama į laikinųjų darbuotojų interesus, prašyti laikinojo darbo naudotojo (EIGE) padidinti laikiniesiems darbuotojams mokėtiną darbo užmokesčio tarifą. Galutinį sprendimą dėl laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio tarifo didinimo priimdavo EIGE, t. y. trečiajam asmeniui nesutikus to daryti, ieškovė neturėjo realių galimybių mokėti darbuotojams didesnį darbo užmokestį. 2018 m. vasario mėnesį ieškovė, reaguodama į atsakovų iškeltą klausimą dėl vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams ir nuolatiniams laikinojo darbo naudotojo darbuotojams mokėjimo (DK 75 straipsnis), išsiuntė EIGE raštą dėl informacijos pateikimo. Į ieškovės raštą laikinojo darbo naudotojas atsakė 2018 m. kovo 7 d., nurodydamas, kad EIGE neturi įdarbinusi (neįdarbina) tokios kategorijos darbuotojų, su kuriais objektyviai būtų galima palyginti laikinuosius darbuotojus.
Ieškovė pažymėjo, jog tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnis, tiek nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 75 straipsnis yra skirti Direktyvos 2008/104/EB nuostatoms įgyvendinti. DK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų mokamas ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų dirbti gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Atsakovai ginčo nagrinėjimo Darbo ginčų komisijos nagrinėjimo metu pripažino, jog tokių pačių nuolatinių darbuotojų užimamų darbo vietų, kurias užima ir laikinieji darbuotojai, pas laikinojo darbo naudotoją (EIGE) nėra. Tai reiškia, kad nėra objektyvios galimybės nustatyti, koks laikiniesiems darbuotojams būtų mokamas darbo užmokestis, jeigu jie būtų tiesiogiai įdarbinti EIGE. Tačiau Darbo ginčų komisija nepagrįstai atsakovų einamas pareigas (darbo vietas) prilygino EIGE „Contract Agent“ (sutartininkų) II grupės 4 kategorijai ir pagal tai nusprendė išieškoti atsakovams iš ieškovės darbo užmokesčio nepriemokas, taip pat įpareigojo ieškovę pakeisti atsakovų darbo užmokestį.
Tokią situaciją ieškovė laiko neteisėta, nes laikinojo darbo naudotojas 2018 m. kovo 7 d. atsakyme ieškovei aiškiai išdėstė poziciją, kad EIGE neturi įdarbinusi (neįdarbina) tokios kategorijos darbuotojų, su kuriais objektyviai būtų galima palyginti laikinuosius darbuotojus. Laikinojo darbo naudotojas 2018 m. gegužės 25 d. rašte ieškovei nurodė, jog tiesiogiai neįdarbina jokių darbuotojų, kurių darbo sutartims būtų taikomos Lietuvos Respublikos darbo teisės normos. Nuolatinių EIGE darbuotojų darbo santykius reguliuoja Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos, todėl laikinojo darbo naudotojas nuolatinių darbuotojų, įskaitant tų, kurie patenka į ,,Contract Agent“ (sutartininkų) II grupę, atžvilgiu vadovaujasi šiuo reguliavimu, o ne Lietuvos Respublikos darbo teise. Atsižvelgiant į tai, kad laikinieji darbuotojai negali būti prilyginami nuolatiniams (praėjusiems Europos Komisijos administruojamą atranką) darbuotojams, DK 75 straipsnio nuostatos dėl vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems ir tiesiogiai įdarbintiems darbuotojams EIGE atveju nėra taikytinos.
Ieškovės nuomone, faktas, jog Europos Sąjungos įstaigose įdarbinti darbuotojai, skirtingai nei kiti toje valstybėje narėje dirbantys darbuotojai, yra priskiriami subjektams, kuriems taikomas teisinis reguliavimas pagal Europos Sąjungos teisę, negali būti laikomas diskriminaciniu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2003 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Mascetti prieš Komisiją, bylos Nr. T-11/02). Tiesioginiams darbuotojams taikomi kiti atrankos kriterijai nei laikiniesiems. Be to, atsakovai yra priskirti „Temporary agent“ AD arba AST kategorijai. Atsižvelgiant į tai, kad EIGE kiti darbuotojai neatlieka tokių pačių darbo funkcijų ir nepriklauso tokiai pačiai pareigybei kaip atsakovai, yra racionalus bei pagrįstas atsakovų priskyrimas specifinei kategorijai („Temporary Agent“ AD arba AST).
Ieškovės vertinimu, nesant tokios pačios nuolatinių darbuotojų užimamos darbo vietos, kurią užima ir laikinieji darbuotojai pas laikinojo darbo naudotoją, turi būti pripažįstama svarbia laikinojo darbo naudotojo valia dėl galimo darbo užmokesčio mokėjimo įdarbinant darbuotojus į tokią darbo vietą tiesiogiai. Ši EIGE valia atsispindėjo nustatant konkurso dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų pirkimo sąlygas. Laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis buvo nustatytas pagal konkurso sąlygas, todėl tokiu būdu EIGE iš esmės ir nusprendė, kokio dydžio darbo užmokestį gaus laikinieji darbuotojai ir kokį darbo užmokestį jie gautų, jeigu būtų įdarbinti tiesiogiai eiti tokias pareigas (darbo vietoje). Be to, vadovaujantis DK 75 straipsnio 2 dalimi, būtent laikinojo darbo naudotojas, vykdydamas pareigą mokėti laikiniesiems darbuotojams tokį darbo užmokestį, koks būtų mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, laikinojo įdarbinimo įmonės pareikalavimu turi pateikti informaciją apie jo įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį. EIGE pagal konkurso sąlygas turėjo užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos teisės aktų laikymąsi tiek organizuojant konkursą, tiek sudarant bei vykdant su konkursą laimėjusiu subjektu laikinojo įdarbinimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškovė neturėjo pagrindo abejoti, kad laikinojo darbo naudotojas, konkurso sąlygose nurodydamas darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams dydžius, tinkamai atsižvelgė į laikiniesiems darbuotojams taikytinas garantijas. Be to, ieškovė, dalyvaudama konkurse, neturėjo pagrindo įžvelgti neteisingo mokėjimo už darbą fakto, nes EIGE nurodytas laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis viršijo buvusį šalies vidurkį. Be to, ieškovės pagal konkurso sąlygas EIGE teiktame pasiūlyme dėl kainodaros buvo aiškiai išskirtas laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis ir ieškovės atlygis, t. y. laikinojo darbo naudotojas turėjo visas galimybes įvertinti laikinųjų darbuotojų atlygį iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Įstatymo 3 straipsnio (atitinkančio DK 75 straipsnį) kontekste, neigiamų pastabų iš EIGE nebuvo gauta.
Ieškovės vertinimu, darbo užmokestis priklauso ne tik nuo pareigybei keliamų kvalifikacinių reikalavimų, bet ir nuo funkcijų sudėtingumo, darbo kiekio ir kokybės, veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Nagrinėjamo darbo ginčo atveju atitinkamo išsilavinimo, kurį savo sprendime pabrėžė Darbo ginčų komisija, turėjimas pats savaime nereiškia, jog atsakovai privalo gauti kuriai nors iš nuolatinių EIGE darbuotojų kategorijų mokamą darbo užmokestį.
Ieškovė taip pat nurodė, jog, Darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimu įpareigojus pakeisti M. L. darbo užmokestį, nustatant 2077,02 Eur, ji tokio sprendimo negali įvykdyti, nes atsakovė ieškovės įmonėje nebedirba nuo 2018 m. kovo mėn.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė: priteisė iš ieškovės darbo užmokesčio nepriemoką M. L. – 3979,38 Eur; M. P. – 3979,38 Eur; E. S. – 3979,38 Eur; V. V. – 4459,38 Eur; R. V. – 4459,38 Eur (neatskaičius mokesčių); įpareigojo darbdavę UAB „Manpower Lit“ skaičiuojant atsakovams priteistas, neatskaičius mokesčių, darbo užmokesčio nepriemokų sumas į vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą įtraukti apskaičiuotą darbo užmokesčio sumą, padidintą 1,289 karto; įpareigojo darbdavę UAB „Manpower Lit“ patikslinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus teritoriniam skyriui duomenis apie atsakovų draudžiamąsias pajamas: M. L. – po 1543,23 Eur; E. S. – po 1543,23 Eur; M. P. – po 1543,23 Eur; V. V. – po 1543,23 Eur; R. V. – po 1543,23 Eur kas mėnesį už paskutinius 6 mėnesius iki jų atleidimo iš darbo dienos; priteisė iš ieškovės 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo EIGE. Nurodė, įsiteisėjus teismo sprendimui, Darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. DGKS-3440 laikyti netekusiu galios.
Teismas nustatė, kad V. V., M. L., E. S., M. P. ir R. V. laikinojo darbo sutarčių pagrindu buvo įdarbinti UAB „Manpower Lit“ atitinkamoms pareigoms, darbdavei įsipareigojant mokėti atitinkamą valandinį darbo užmokestį: V. V. – dokumentacijos skyriaus asistente, 5,20 Eur, darbo sutartis Nr. 1684; M. L. – personalo skyriaus asistente, 4,34 Eur, darbo sutartis Nr. 1578; E. S. – komunikacijos skyriaus asistente, 5,20 Eur, darbo sutartis Nr. 1582; M. P. – administracijos asistente, 4,34 Eur, darbo sutartis Nr. 1577; R. V. – IT specialistu, 5,20 Eur, darbo sutartis Nr. 1682. Darbo santykių laikotarpiu atsakovų darbo užmokesčiai svyravo, buvo sumažinti, vėliau atkurti. Darbuotojai, kreipdamiesi į Darbo ginčų komisiją, nurodė, jog visiems buvo mokamas 5,43 Eur valandinis darbo užmokestis. Byloje nebuvo ginčo dėl darbuotojams apskaičiuotų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio sumų, todėl teismas vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kad V. V. ir R. V. mėnesinis vidutinis darbo užmokestis buvo 800 Eur, M. L., E. S. ir M. P. – 880 Eur (neatskaičius mokesčių). Visų darbuotojų darbo sutartyse buvo nurodyta, jog darbuotojas darbo funkcijas atliks darbdavio nurodyto laikinojo darbo naudotojo naudai. Prie laikinojo darbo sutarčių buvo sudaryti priedai, kuriuose nurodyta, kad laikinojo darbo naudotojas yra EIGE bei nurodytas laikinojo darbo naudotojo asmuo, atsakingas už nurodymų, susijusių su darbo funkcijų atlikimu, davimą ir darbo saugos darbo vietoje užtikrinimą. Darbo sutartyse buvo nurodytas terminas – iki darbo naudotojo EIGE užsakymo atitinkamų pareigų pozicijai pabaigos. Teismas taip pat nustatė, jog su visais atsakovais 2019 m. sausio 1 d. ieškovė buvo nutraukusi darbo sutartis, t. y. su V. V. darbo santykiai pasibaigė 2018 m. rugpjūčio 31 d., su M. L. – 2018 m. balandžio 12 d., su E. S. – 2018 m. rugpjūčio 29 d., su M. P. – 2018 m. rugpjūčio 16 d., su R. V. – 2018 m. gruodžio 31 d.
Teismas taip pat nustatė, kad ieškovę ir EIGE ginčo santykiuose siejo sutartis EIGE/2016/ADM/20, kurios dalykas – laikino personalo paslaugų teikimas EIGE. Techninėse sutarties sąlygose nurodoma, kad EIGE laikino personalo paslaugų poreikis susijęs su: pagalba EIGE teisės aktais nurodytiems tarnautojams; vietoj įprastų konkrečių projektų užduočių laikinai atlikti papildomas užduotis; susidoroti su dideliu darbo krūviu tam tikrais laikotarpiais; stiprinti darbuotojų trūkumą, kai EIGE darbuotojai nedarbingi dėl tam tikrų priežasčių, taip pat nurodoma, kad laikinas personalas laikoma EIGE ne teisės aktais numatytais darbuotojais, išnašose patikslinant, jog EIGE turi apie 40 darbuotojų, kuriems taikomi darbuotojų nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos. Techninėse sąlygose taip pat nurodyti reikalingo personalo profilių tipai ir kategorijos (A, B, C) – jaunesnysis specialistas, specialistas, vyresnysis specialistas, priklausomai nuo turimo išsilavinimo ir darbinės patirties, bei surašyti kiti pageidaujami reikalavimai ir būsimos darbo sąlygos. Atitinkamai, laikantis viešojo pirkimo nurodytų sąlygų, pagal trečiojo asmens poreikius ieškovė skelbė konkursus į atsakovų pareigybių vietas, kėlė į internetą darbo skelbimus (https://www.dirbk24.lt/darbo-skelbimai; https://www.cvbankas.lt). Skelbimuose glaustai buvo nurodomas darbo pobūdis ir reikalavimai atitinkamai pozicijai užimti. Kaip paaiškino atsakovai teismo posėdžių metu, jie pretendavo į pareigas pagal skelbimus, dalyvavo darbo pokalbiuose ir buvo atrinkti, koks bus mokamas darbo užmokestis, jiems buvo žodžiu pasakyta, jiems tai pasirodė patrauklus atlyginimas.
Teismas, remdamasis Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 1–3 dalimis, atmetė kaip nepagrįstus trečiojo asmens argumentus, kad EIGE nurodytos direktyvos nuostatos negali būti taikomos. Pabrėžė, jog Direktyvos 2008/104/EB tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdavėmis, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo (Direktyvos2008/104/EB 2 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Direktyvos 2008/104/EB nuostatos buvo įgyvendintos 2016 metais šalių ginčo santykių metu galiojusiame Įstatyme, remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktu, DK 75 straipsnio 2 dalimi, Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsniu, nusprendė, jog būtent ieškovė – laikinojo įdarbinimo įmonė – atsakinga už laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio dydį, ne mažesnį nei būtų jiems mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų juos įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškovę, kaip laikinųjų darbuotojų darbdavę, turinčią DK įtvirtintas pareigas, pripažino pažeidusia DK 75 straipsnio 2 dalį, nes atsakovams buvo mokami akivaizdžiai mažesni atlyginimai, nei jie mokami nuolatiniams trečiojo asmens darbuotojams, dirbantiems panašų administracinį darbą.
Teismas nurodė, kad pagal darbo sutarčių nuostatas, realiai vykdytas užduotis visi atsakovai vykdė administracinio pobūdžio funkcijas, buvo tam tikrų sričių EIGE nuolatinių ES tarnautojų asistentai. Pareigybių aprašymų atsakovai neturėjo, todėl nebuvo galimybės tiksliai lyginti jų funkcijų ir vykdytų veiklų su tiesiogiai EIGE įdarbintais ir dirbančiais ES tarnautojais ar pareigūnais, nebuvo galimybės palyginti, ar buvo analogiškos darbo vietos arba kieno funkcijas atsakovai galėjo dubliuoti ar pavaduoti atitinkamus tarnautojus jų nedarbingumo dėl ligos, šeiminių aplinkybių ir kt. atvejais, nes visas šias funkcijas jie vykdė ir iš dalies, ir visa apimtimi nesant tiesioginių jų vadovų darbe. Teismas pažymėjo, kad, į bylą esant pateiktiems elektroniniams laiškams, susirašinėjant atsakovams su jų tiesioginiais vadovais dėl užduočių, matyti, jog atsakovai vykdė savo vadovų jiems skiriamas užduotis, nežinodami ir negalėdami žinoti (nesant pareigybinių nuostatų), ar tos užduotys patenka į jų kompetencijos ir atsakomybės ribas. Teismas sutiko, kad atsakovai negalėjo būti įdarbinti tiesiogiai dėl sudėtingos ES tarnautojų įdarbinimo specifikos ir reikalavimų pačiai institucijai, tačiau tai nepaneigė fakto, kad atsakovai vykdė (iš dalies) EIGE dirbančių sutartininkų funkcijas. Teismas pabrėžė, jog atsakovai gali būti prilyginti EIGE dirbantiems sutartininkams DK 75 straipsnio 2 dalies kontekste.
Teismas vertino, kad byloje yra nepaneigiama, jog analogiškas funkcijas atliekantys darbuotojai galėtų būti įdarbinti tiesiogiai EIGE, nors jiems ir būtų taikoma kitokia atrankos tvarka, kitokios atsakomybės ir mokamas būtent ES tarnautojų sąlygose kvalifikuotas darbo užmokestis. Atsakovų vykdytos užduotys, darbinės funkcijos nebuvo kitokios ir nebūdingos EIGE veiklai, kad jų negalima būtų priskirti nuolat EIGE dirbantiems tarnautojams ir pareigūnams. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo sutiko, kad atsakovai, vykdydami trumpalaikių darbuotojų pareigas, padėjo ES tarnautojams rengiant įvairius dokumentus, o tai ir atitinka užduotis, priskirtas trumpalaikiams darbuotojams.
Teismas taip pat pabrėžė, kad laikinojo darbo naudotojas EIGE įsteigtas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 1922/2006, kurio 13 straipsnis nustato, jog EIGE darbuotojams taikomi Europos Bendrijos (EB) pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų EB tarnautojų įdarbinimo sąlygos, nustatytos Reglamentu 259/68, bei EB institucijų bendrai priimtos taisyklės, skirtos šiems tarnybos nuostatams ir įdarbinimo sąlygoms įgyvendinti. Tai, kad trečiasis asmuo pasirinko dalies personalo įdarbinimo formą per įdarbinimo agentūrą su laikinaisiais darbuotojais, tokiu būdu siekdamas sumažinti žmogiškųjų išteklių kaštus atitinkamose pozicijose ir išvengti ilgesnės ir sudėtingesnės nuolatinių darbuotojų, ES tarnautojų atrankos procedūros, nebuvo vertinama kaip pagrindas per laikinojo darbo sutartis įdarbintiems atsakovams mokėti žymiai mažesnį darbo užmokestį nei nustatytas ES tarnautojams. Teismas pabrėžė, jog ieškovė, vykdydama sutartines trečiojo asmens skelbto konkurso sąlygas, turi prisiimti jai tenkančią didžiausią atsakomybę dėl įdarbinamų laikinųjų darbuotojų nediskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimo (DK 75 straipsnio 2 dalis).
Teismas pažymėjo, kad atsakovai nebuvo ir negalėjo būti pripažinti pareigūnais ar tarnautojais EB tarnautojų įdarbinimo sąlygų reglamentų prasme, tačiau faktiškai jie atliko nuolat EIGE dirbančių darbuotojų darbo funkcijas. Iš darbo sutarčių buvo matyti, kad atsakovai privalėjo turėti itin aukštą kvalifikaciją, apimančią tiek aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tiek labai gerą anglų kalbos žinojimą, atsakovams buvo privalu žinoti visus darbdavio ir jo darbe naudojamus dokumentus, gauti informaciją apie klientus, bendradarbiavimo partnerius, tiekėjus, subrangovus, finansines ir kitas operacijas, finansinius ir apskaitos duomenis, informaciją apie naudojamas technologijas, saugotiną informaciją, informaciją apie darbo naudotojo valdymo organų sprendimus; taip pat nustatyta galimybė būti siunčiamiems į komandiruotes bei įpareigotiems nekonkuruoti ir nepanaudoti turimos informacijos prieš darbdavį ir kt. Teismas, vertindamas neapibrėžtą darbo sutarties galiojimo terminą, keletą kartų pratęstas sutartis, laikė, kad iš esmės atsakovai vykdė nuolatinių darbuotojų funkcijas. Iš esmės tiek atsakovai, tiek ieškovė ir trečiasis asmuo, jų atstovai nurodė, kad atsakovai atlikdavo nuolat dirbančių specialistų funkcijas, juos pavaduodami arba jiems padėdami vykdyti jų darbo funkcijas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad laikinųjų darbuotojų darbo funkcijos nėra suskirstytos į kokias nors kvalifikacines kategorijas, įvertinęs vykdytas funkcijas, kvalifikaciją, vidinę subordinaciją Institute, nusprendė, jog atsakovams turi būti taikomi sutartininkams („Contract Agent“) nustatyti darbo apmokėjimo kriterijai, kaip tai nustatyta 1968 m. vasario 29 d. Tarybos Reglamentu (EEB, Euroatomas, EAPB) Nr. 259/68 patvirtintų Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Nuostatai) „Sutartininkai“ 80 straipsnyje.
Teismas, atsižvelgdamas į Nuostatų 80 straipsnį, vertino, jog atsakovai pagrįstai reikalauja, kad jiems būtų už darbą sumokama prilyginant jų funkcijas bent minimaliausiai pagal jų atliekamą darbą kategorijai, nes ir I grupės darbuotojų darbo užmokestis yra aukštesnis už atsakovams nustatytą darbo sutartyse, o pagal dalį savo atliekamų funkcijų ir jiems keliamus reikalavimus jie galėtų būti prilyginti III grupės darbuotojams pagal atliekamas funkcijas. Atitinkamai teismas pripažino, kad atsakovų darbo apmokėjimo sąlygos turi atitikti EIGE taikomas sutartininkams („Contract Agent“) II grupės 4 kategorijos darbo apmokėjimo sąlygas, atitinkančias visas užduočių atlikimo (asistentų) sąlygas ir cenzus pagal įgytą išsimokslinimą. Teismas nusprendė, kad atsakovų vykdytos funkcijos didžiausia apimtimi patenka į II grupės 4–7 lygių (kategorijų) sąrašą, t. y. kanceliarinės ir sekretorių užduotys, raštinės valdymas ir kitos lygiavertės techninės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams. Nesant atsakovų pareigybinių funkcijų detalaus aprašymo, nebuvo galimybės jas prilyginti konkrečiai tikslingai vienai kategorijai ir darbo vietai, todėl, atsakovams prašant darbo užmokestį mokėti bent II grupės 4 kategorijos pagal išdėstytus argumentus dėl pareigybių panašumo, toks reikalavimas buvo tenkintas, nustatant, kad atsakovams turėjo būti mokamas 2077,02 Eur darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių), o pritaikius Lietuvai nustatytą koeficientą 74,30 proc., tai sudarė 1543,23 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė patikslinti Darbo ginčų komisijos apskaičiuotas iš darbdavio priteistinas išmokėti darbuotojams mėnesinio darbo užmokesčio skirtumų sumas (neatskaičius privalomų mokesčių) už 6 mėnesių laikotarpius, atitinkamai priteisiant darbo užmokesčio nepriemoką nuo atsakovams mokėto vidutinio darbo užmokesčio (V. V., R. V. – 800 Eur, kitiems – 880 Eur) sumų: V. V. – 4459,38 Eur (743,23 Eur x 6 mėn.); R. V. – 4459,38 Eur (743,23 Eur x 6 mėn.); M. L. – 3979,38 Eur (663,23 Eur x 6 mėn.); E. S. – 3979,38 Eur (663,23 Eur x 6 mėn.); M. P. – 3979,38 Eur (663,23 Eur x 6 mėn.). Be to, teismas, atsižvelgdamas į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, taip pat nurodė ieškovei sprendimo vykdymo procese priteistas sumas mokėti skaičiavimuose įvedant 1,289 koeficientą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 20 d. nutartimi apeliacinį skundą dėl ginčo esmės atmetė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą dėl ginčo esmės paliko nepakeistą. Kolegija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria EIGE iš ieškovės priteistas 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, panaikino, kitą spendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo paliko nepakeistą.
Kolegija nepagrįstais laikė ieškovės argumentus, kad atsakovų darbo teisės nėra pažeistos, nes laikinojo darbo naudotojas EIGE neturi tokio pobūdžio nuolatinių darbuotojų, todėl, sprendžiant dėl atsakovų lygių galimybių gauti vienodą darbo užmokestį, neegzistuoja lyginimo objektas. Kolegija pažymėjo, jog Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalyje, DK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo garantija nereikalauja palyginti laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio dydžio su realiai laikinojo darbo naudotojo tiesiogiai įdarbintų kitų darbuotojų darbo užmokesčiu. Pagal DK 75 straipsnio 2 dalį būtina tik nustatyti, koks darbo užmokestis laikinajam darbuotojui būtų (hipotetiškai) mokamas, jei jis būtų tiesiogiai įdarbintas pas laikinojo darbo naudotoją (iš esmės tokia pat taisyklė buvo nustatyta ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte, galiojusiame iki 2017 m. liepos 1 d.).
Kolegija pabrėžė, jog byloje kilęs ginčas, ar laikiniesiems darbuotojams yra mokamas teisingas darbo užmokestis, yra ginčas dėl diskriminacijos, o nagrinėjant tokį ginčą, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad jis patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo (DK 26 straipsnio 5 dalies). Atsižvelgiant į šiuos du aspektus, pagrindiniu šio darbo ginčo objektu kolegija laikė tai, ar darbdavys įrodė, kokiomis sąlygomis (šiuo atveju – tik darbo užmokesčio sąlygos aspektu) laikinojo darbo naudotojas galėtų priimti į darbą darbuotojus toms pačioms darbo funkcijoms atlikti, kurias vykdė atsakovai kaip laikinieji darbuotojai darbo nuomos pagrindu. Atitinkamai kolegija kaip nereikšmingus vertino ieškovės argumentus, kad laikinojo darbo naudotojas dėl specifinio teisinio statuso tiesiogiai negali priimti darbuotojų pagal darbo sutartį (kurie neturėtų „bendrijos pareigūno“ statuso), be to, pabrėžė, jog šie teiginiai patvirtina tai, kad tokioms darbo funkcijoms tiesiogiai pas darbo naudotoją gali būti įdarbinti tik „Bendrijos tarnautojai“ ir kad tokiems darbuotojams hipotetiškai mokėtinas darbo užmokestis pagal DK 75 straipsnio 2 dalį yra tinkamas palyginti sprendžiant šioje byloje keliamą diskriminacijos problemą.
Kolegija neturėjo pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti aplinkybių, kad atsakovų vykdytos funkcijos labiausiai atitinka funkcijas, nustatytas Nuostatų (IV antraštinėje dalyje „Sutartininkai“) II grupės 4–7 lygių (kategorijų) sąraše, be to, vertino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovų pareigybės pagal faktiškai vykdytas funkcijas atitinka ne žemesnę nei II grupės 4 kategoriją, ir pagal tai nustatė palyginamąjį darbo užmokestį, kurį laikinojo darbo naudotojas būtų mokėjęs, jei atsakovus būtų įdarbinęs tiesiogiai.
Kolegija taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neprilygino ir nesuteikė atsakovams „Bendrijos tarnautojų“ teisinio statuso. Teismo atliktas palyginimas neviršijo DK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų, t. y. buvo atliktas tik sprendžiant dėl nediskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimo. Be to, nei ieškovė, nei trečiasis asmuo nepateikė teismui kitų teisinių argumentų, jog laikinojo darbo naudotojas būtų tiesiogiai įdarbinęs darbuotojus toms pačioms atsakovų vykdytoms darbo funkcijoms už kitokį darbo užmokestį, nei nustatė teismas.
Kolegija netenkino prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nurodžiusi, jog ginčui spręsti tiesiogiai nėra taikomos Direktyvos 2008/104/EB nuostatos, be to, Lietuvos nacionaliniai teisės aktai, įtvirtindami laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo principą, nenustato išimčių, susijusių su mažiau palankių nuostatų galiojimu dėl laikinojo darbo naudotojo vykdomos ekonominės ar kitos veiklos, todėl prejudicinio sprendimo išaiškinimai nebūtų reikšmingi šiam ginčui. Kolegija taip pat vertino, jog ieškovės argumentai, kad EIGE nevykdo ekonominės veiklos ir kad dėl to jai, kaip laikinojo darbo naudotojai, netaikytinos Direktyvos 2008/104/EB nuostatos, nėra pakankamai argumentuoti. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog ESTT praktikoje sąvoka „ekonominė veikla“ aiškinama plačiai ir apima taip pat ir viešąsias paslaugas, nepriklausomai nuo to, ar už jas sumoka tiesioginis vartotojas, todėl trečiojo asmens vykdoma tiriamoji veikla, susijusi su kūrimu ir informacijos viešinimu, yra ekonominė veikla Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 2 dalies prasme. Kolegija taip pat netenkino prašymo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo dėl Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo, nurodžiusi, kad jos yra aiškios, be to, šioje byloje teismas atsakovų neprilygino ES tarnautojams, o tik nustatė, kokį darbo užmokestį laikinojo darbo naudotojas mokėtų, jeigu tiesiogiai įdarbintų darbuotojus atsakovų darbo funkcijoms vykdyti.
Kolegija taip pat netenkino ieškovės prašymo pakeisti sprendimą dėl atsakovės M. L., nurodžiusi, jog pirmosios instancijos teismas nepriteisė šiai atsakovei darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį iki 2018 m. birželio 1 d., o priteisė už 6 mėnesius.
Kolegija, spręsdama dėl ieškovės argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, iš dalies sutiko su ieškove, kad šioje byloje teismo sprendimu nebuvo apginti trečiojo asmens interesai. Kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo kaip laikinojo darbo naudotojas pagal DK 75 straipsnio 2 dalį yra subsidiariai atsakingas už atsakovams taikytas diskriminacines nuostatas, todėl sprendimas trečiajam asmeniui yra lygiai taip pat nepalankus, kaip ir ieškovei, ir jis, kaip ir ieškovė, neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atitinkamai teismo sprendimas buvo patikslintas ir trečiojo asmens prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės buvo atmestas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimo dalį dėl ginčo esmės palikti nepakeistą, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti: pripažinti, kad V. V., R. V., M. L., E. S. bei M. P. reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokų išieškojimo bei darbo užmokesčio dydžio pakeitimo yra nepagrįsti, ir juos atmesti, Darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą laikyti netekusiu galios bei priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose, atlyginimą. Ieškovė taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo jos pateiktais klausimais. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Direktyvos 2008/104/EB nuostatas, įgyvendinančias DK 75 straipsnio 2 dalį. DK 75 straipsnio 2 dalimi (kaip ir Direktyvos 2008/104/EB nuostatomis) siekiama suvienodinti ne bet kokių laikinųjų darbuotojų ir laikinojo darbo naudotojo nuolatinių darbuotojų, bet konkrečiai tų, kurie užima tą pačią darbo vietą (atlieka tapatų darbą), darbo apmokėjimo sąlygas. DK 75 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „ta pati darbo vieta“ negali būti prilyginama ar sutapatinama su sąvokomis „panaši darbo vieta“, „panašios pareigos“ ir pan. Ieškovės vertinimu, realus darbo užmokesčio palyginimas (DK 75 straipsnio 2 dalies prasme) yra įmanomas tada, kai pas laikinojo darbo naudotoją yra tapati darbo vieta tai, kurią užima laikinieji darbuotojai, t. y. tokiu atveju laikiniesiems darbuotojams mokamas darbo užmokestis gali būti realiai palygintas su tapačią darbo vietą užimantiems nuolatiniams darbuotojams faktiškai mokamu darbo užmokesčiu, o pastarajai darbo vietai esant neužimtai (joje nesant įdarbintų nuolatinių darbuotojų) – su tokiai vietai darbdavio (laikinojo darbo naudotojo) nustatytu atlyginimu (nustatant jo ribas kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ir pan.). Šiuo atveju teismai, atlikdami hipotetinį darbo užmokesčio palyginimą, privalėjo atsižvelgti ne į kitų darbuotojų (kitų darbo vietų) apmokėjimą, o į laikinojo darbo naudotojo valią dėl galimo darbo užmokesčio mokėjimo, jeigu pas laikinojo darbo naudotoją būtų įdarbinami darbuotojai, atliekantys lygiai tokias pačias funkcijas, kaip ir atsakovai. Tik toks darbo užmokesčio palyginimas būtų atitikęs DK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas. Ieškovės teigimu, teismų pateiktas išaiškinimas formuoja ydingą teismų praktiką, pagal kurią DK 75 straipsnio 2 dalies taikymo ribos būtų nepagrįstai išplėstos, nes laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis galimai lyginamas su kitokias funkcijas vykdančių (kitas darbo vietas užimančių) nuolatinių darbuotojų ar net tarnautojų (dirbančių ne pagal darbo sutartis) atlyginimu.
30.2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nustatančios, jog netgi tuo atveju, kai egzistuoja galimybė palyginti laikinojo darbuotojo ir atitinkamo nuolatinio darbuotojo darbo vietas, laikinojo darbuotojo darbo užmokestis bet kuriuo atveju priklauso nuo jo turimos patirties, asmeninių įgūdžių, kitų darbdaviui reikšmingų kriterijų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-248/2017). Šiuo atveju ieškovė pagrindė aplinkybę, jog atsakovai ne tik neatliko analogiškų funkcijų toms, kurias vykdo nuolatiniai EIGE tarnautojai, bet ir jiems keliami kvalifikacijos reikalavimai buvo žymiai mažesni už nuolatiniams tarnautojams nustatytus reikalavimus, taip pat esmingai skyrėsi ir ES tarnautojų bei atsakovų teisinis statusas, jų priėmimo dirbti pas laikinojo darbo naudotoją tvarka. Be to, pasiūlymas sudaryti neterminuotą sutartį, suteikiančią galimybę tapti nuolatiniu ES tarnautoju, pateikiamas tik tiems kandidatams, kurie įveikia griežtą atviro konkurso procedūrą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patys atsakovai pripažino faktą, jog paminėta procedūra yra sudėtinga, o R. V., duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, patvirtino, kad mėgino kandidatuoti į nuolatinio EIGE tarnautojo poziciją, tačiau konkurso sąlygų neįvykdė ir dėl šios priežasties sutartis dėl nuolatinio funkcijų atlikimo EIGE su juo sudaryta nebuvo. Minimas atsakovas darbo pasiūlymo negavo, nes neatitiko aukštesnių reikalavimų, keliamų nuolatinei pozicijai, į kurią mėgino kandidatuoti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad tokio reguliavimo aiškinimu potencialiai būtų sudaromos galimybės apeiti Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių nuolatinių tarnautojų įdarbinimą EIGE, reikalavimus. Šiuo atveju atsakovų kvalifikacija, kurios apeliacinės instancijos teismas nevertino DK 75 straipsnio 2 dalies aspektu, patenka į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo akcentuojamus kriterijus, reikšmingus laikinojo darbo naudotojui sprendžiant dėl laikiniesiems darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio.
30.3. Ieškovė nurodė, jog EIGE ekonominės veiklos, kaip ji suprantama Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 2 dalies prasme, nevykdo, todėl direktyva EIGE netaikytina. Be to, apeliaciniame skunde buvo išdėstyti argumentai, pagrįsti Europos Komisijos pozicija, kuria vadovaujantis Europos Sąjungos taisyklės dėl kitų darbuotojų įdarbinimo sąlygų ir tarnybos nuostatai atsakovams, kaip laikiniesiems darbuotojams, negali būti taikomi, kadangi jie nėra Europos Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai. Atsakovų darbo vieta negali būti lyginama su EIGE nuolatinių tarnautojų darbo vieta. Atsižvelgdama į būtinybę byloje aiškinti bei taikyti Europos Sąjungos teisės normas, ieškovė apeliacinės instancijos teismui pareiškė prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti šį prašymą, pažeidė CPK 3 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nesant nei acte éclairé, nei acte clair atvejų. Šiuo atveju yra būtinas konkretus ESTT išaiškinimas dėl tokių subjektų, kaip EIGE, vykdomos veiklos, t. y. ar Europos Sąjungos agentūros, užtikrinančios visuomenės interesų tenkinimą, neatlygintinė veikla laikytina paslaugų teikimu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 2 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, mėgindamas aiškinti Direktyvos 2008/104/EB nuostatas, pateikė klaidingą jų aiškinimą.
30.4. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad nėra pagrindo kreiptis prejudicinio sprendimo, susijusio su Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu, nes jos yra aiškios, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas paaiškinimas negali būti pripažįstamas tinkamu atsisakymo kreiptis į ESTT motyvavimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Baltic Master Ltd prieš Lietuvą), be to, šis klausimas nėra aiškus. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog minimu klausimu išsiskyrė teismų ir Europos Komisijos pozicija, nes, skirtingai nei Europos Komisija, teismai laikė, kad atsakovai, kaip laikinieji darbuotojai, (jų darbo vieta) gali būti prilyginti nuolatiniams ES tarnautojams, dirbantiems EIGE (jų darbo vietai).
Trečiasis asmuo EIGE pateiktu prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą dėl ginčo esmės palikti nepakeistą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose, atlyginimą. Trečiasis asmuo taip pat prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, papildomai atsakant į jo pateiktus klausimus. Prisidėjimas prie kasacinio skundo grindžiamas šiais argumentais:
31.1. Teismai, taikydami Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnį ir su juo susijusią nacionalinę teisę, turėtų įvertinti, ar Direktyvos 2008/104/EB taikymas dėl nediskriminuojančio darbo užmokesčio nepažeidžia kitų ES teisės normų. ESTT ne kartą yra pažymėjęs, kad nacionaliniai teismai turi nustatyti, ar konkretus darbdavys yra viešosios valdžios institucija ir kaip jam galima taikyti ES darbo teisės nuostatas (ESTT 1986 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Marshall I, C-152/84; 1990 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Foster, C-188/89). Viešieji subjektai pasižymi tuo, kad turi savitą finansų (biudžeto) sistemą, kuri yra nustatyta teisės aktais, be kita ko, reglamentuojant funkcijų viešąjį finansavimą. Pripažinus, kad laikinieji darbuotojai vykdo tas pačias (panašias) funkcijas kaip nuolatiniai EIGE darbuotojai, tokių laikinųjų darbuotojų paslaugų pirkimas užtikrintų greitesnį darbuotojų priėmimą ir pakeitimą, tačiau pažeistų 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (toliau – Finansų reglamentas). Teismų pateiktas nediskriminavimo dėl darbo užmokesčio aiškinimas ir taikymas ES agentūrai, net ir siekiant nediskriminavimo sąlygų platesnio taikymo rinkoje, nėra suderinamas su Finansų reglamentu, Nuostatais ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 335 ir 336 straipsniais.
31.2. Finansų reglamentas draudžia perduoti vykdyti funkcijas asmenims, kurie nedirba pagal Nuostatus, todėl, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, į tai, kad EIGE yra viešasis darbdavys, turintis specialias SESV, Nuostatų įtvirtintas teises ir pareigas ir kurio pajamų bei išlaidų taisykles nustato Finansų reglamentas, prašoma kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo prašant atsakyti ir į trečiojo asmens papildomus klausimus.
31.3. Apeliacinės instancijos teismo EIGE prašė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, tačiau teismas prašymą paliko nenagrinėtą, nesilaikydamas CPK 320 straipsnio 1 dalies.
Atsakovai V. V., R. V., M. L., E. S., M. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
32.1. Ieškovės pozicija dėl DK 75 straipsnio 2 dalies nuostatos reikšmės yra nepagrįsta, prieštaraujanti DK nuostatos tekstui, be to, Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė yra perkelta į DK 75 straipsnio 2 dalį. DK 75 straipsnio 2 dalis laikinojo darbuotojo darbo užmokesčio dydį sieja ne su kitų konkrečių laikinojo darbo naudotojo darbuotojų darbo užmokesčiu, o su užmokesčiu, kuris būtų mokamas konkrečiam laikinajam darbuotojui, jeigu jis dirbtų kaip nuolatinis darbuotojas. Taigi, nustatant tinkamą atlyginimą laikiniesiems darbuotojams, tokie darbuotojai neturi būti lyginami su kitais (nuolatiniais) tose pačiose pozicijose tiesiogiai įdarbintais darbuotojais, bet turi būti vertinama, kiek konkretus laikinasis darbuotojas turėtų gauti atlyginimo už tą patį darbą, kurį jis atlieka laikinojo darbuotojo pozicijoje, jeigu būtų įdarbintas tiesiogiai.
32.2. Ieškovės nurodomas laikinųjų darbuotojų ir laikinojo darbo naudotojų nuolatinių (tiesiogiai įdarbintų) darbuotojų atlyginimų lyginimas yra aktualus tik kaip viena iš priemonių objektyviam laikinųjų darbuotojų atlyginimo dydžiui nustatyti, tačiau toks lyginimas nėra privalomas ar imperatyvus DK, Direktyvos 2008/104/EB nuostatų prasme. Šiuo atveju, atsižvelgiant į faktą, kad EIGE teigė neturinti darbuotojų, atliekančių analogiškas funkcijas, atsakovų darbo funkcijoms, ir į faktą, kad EIGE yra subjektas, kurio visų įmanomų rūšių darbuotojų atlyginimai yra bendrai nustatyti ir patvirtinti jai taikytinais norminiais aktais, akivaizdu, kad atsakovų lyginimas su konkrečiais tiesiogiai įdarbintais darbuotojais yra netikslingas. Šiuo konkrečiu atveju atsakovams mokėtini atlyginimai nustatyti ne lyginant juos su kitais darbuotojais, tačiau atsižvelgiant į rašytinius dokumentus, kuriuose yra užfiksuoti minimalūs ir maksimalūs darbo užmokesčiai, mokėtini visiems ir bet kokiems EIGE tiesiogiai įdarbinamiems darbuotojams. Ieškovės nurodoma laikinųjų darbuotojų atlyginimo nustatymo metodika, t. y. lyginant juos su kitais darbuotojais, galėtų būti aktuali, jeigu nebūtų aiškaus informacijos šaltinio apie tai, kokius atlyginimus EIGE privalo mokėti savo tiesioginiams darbuotojams.
32.3. Atsakovams nebuvo surašyti ir pateikti pareiginiai nuostatai, reglamentuojantys privalomas laikinųjų darbuotojų funkcijas, o darbo užduotis EIGE laikiniesiems darbuotojams pateikdavo pagal tuo metu egzistuojantį poreikį. Atsakovų, kaip laikinųjų darbuotojų, vykdytos darbo užduotys buvo išimtinai administracinio pobūdžio, todėl atsakovai pagrįstai save priskiria ir prilygina II funkcinės grupės darbuotojams, atliekantiems kanceliarines arba sekretorių užduotis, biuro valdymo ir kitas lygiavertes užduotis. Taigi atsakovai pagrįstai savo darbo funkcijas prilygino II funkcinės pareigų grupės žemiausiam įmanomam 4 lygiui.
32.4. FGII grupei laikinieji darbuotojai priskirtini pagal jų atliekamų darbų pobūdį ir tipą, o ne pagal jų kvalifikacines savybes. Kvalifikacinės savybės būtų buvusios reikšmingos, jeigu laikinieji darbuotojai būtų reikalavę FGII aukštesnių kategorijų algų ar net FGIII lygio algos. Be to, laikinieji darbuotojai nėra tie subjektai, kurie privalo atitikti atrankos kriterijus į nuolatinio darbo pozicijas, nes laikinieji darbuotojai yra specifinio statuso subjektai, kurių nediskriminavimo taisyklės įtvirtintos DK pirmiausia ir skirtos tam, kad tokie asmenys nebūtų diskriminuojami vien tuo pagrindu, jog jie buvo įdarbinti kaip laikinieji, o ne nuolatiniai darbuotojai. Be to, trečiasis asmuo ieškovei buvo nurodęs, kad laikinieji darbuotojai, jeigu būtų įdarbinti bendra tvarka, gautų atitinkamą atlyginimą.
32.5. Kasaciniame skunde yra pateikiama nepagrįsta informacija apie R. V. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus apie mėginimą kandidatuoti dėl tiesioginės darbo vietos EIGE. R. V. kandidatavo trijose kitose ES institucijose į FGIII kategorijos (dar aukštesnės nei FGII) tarnautojo vietą ir visuose konkursuose jis atitiko kvalifikacinius reikalavimus, todėl buvo pakviestas į darbo pokalbius. Šiuo atveju svarbu tai, kad konkurso dėl darbo pozicijos metu darbdavys išsirenka jam priimtiniausią darbuotoją tai konkrečiai situacijai.
32.6. DK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos laikinųjų darbuotojų teisių apsaugos garantijos ES yra reguliuojamos vienodai. ES institucinė praktika patvirtina, kad laikinųjų darbuotojų atlyginimai ES įsteigtose institucijose yra nustatomi vadovaujantis Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reguliavimu, atitinkančiu DK 75 straipsnio 2 dalį. Atsakovų žiniomis, ir kitos ES institucijos taiko Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalį, atitinkančią laikinųjų darbuotojų atlyginimų nustatymo modelį formuojant viešųjų pirkimų sąlygas, pavyzdžiui, Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), Europos Sąjungos teisminio bendradarbiavimo agentūra (EUROJUST), Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (BEREC), ES įstaigų vertimo centras (CDT).
32.7. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-248/2017. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-248/2017 buvo sprendžiama dėl laikinojo darbuotojo darbo užmokesčio dydžio nustatymo, kai laikinasis darbuotojas atliko visiškai tokias pačias darbo funkcijas kaip ir kiti laikinojo darbo naudotojo įdarbinti darbuotojai, tačiau prašė atlyginimo, kuris būtų ne bazinio dydžio, bet didesnio nei nustatytas minimalus atlyginimas tokio tipo darbuotojams. Atitinkamai, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-248/2017, buvo aktualu vertinti asmens kvalifikaciją ir individualius požymius. Šiuo atveju atsakovai įrodinėjo, kad jų atliekamos darbo funkcijos atitiko bent jau žemiausios administracinį darbą dirbančių darbuotojų kategorijos funkcijų apibrėžimą. Atsakovų asmeninių savybių ar kvalifikacijų vertinimas būtų buvęs aktualus tuo atveju, jeigu atsakovai būtų įrodinėję, kad dėl asmeninių savybių, kvalifikacijos ar specifinių darbo funkcijų jiems turėtų būti mokamas aukštesnės, specifinės kategorijos darbuotojų atlyginimas.
32.8. Ieškovės prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra nepagrįstas, nes šiuo atveju poreikio aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus nėra. ESTT nenagrinėja valstybės narės konkrečioje byloje taikytinos teisės klausimų. Šiuo atveju atsakovų teisės yra kildinamos iš DK, o ne ES teisės aktų; ginčo šalys yra Lietuvos Respublikos subjektai; ieškovę ir atsakovus saisto pagal Lietuvos Respublikos teisę sudarytos laikinojo darbo sutartys; ieškovės pareigos atsakovams taip pat yra įtvirtintos DK nuostatomis; atsakovai savo reikalavimo teisę kildina iš DK nuostatų. Be to, EIGE yra pateikusi Europos Komisijos nuomonę, kurioje Europos Komisija yra nurodžiusi, kad, jos nuomone, ieškovės ir atsakovų sudarytoms laikinojo darbo sutartims yra taikytina Lietuvos nacionalinė teisė, nes laikinieji darbuotojai nėra ES pareigūnai ar tarnautojai. Atitinkamai pateikta Europos Komisijos nuomonė patvirtina aplinkybę, jog šios bylos ginčo objektas nėra ES teisės reguliavimo dalykas, nepaisant to, kad viena iš laikinojo darbo santykio šalių yra ES įsteigta agentūra (EIGE). Be to, atsakovų vertinimu, ginčo atveju teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovų, pareiga mokėti atitinkamo dydžio algą yra išskirtinai ieškovės pareiga atsakovams, o ne EIGE pareiga atsakovams. Pagal DK nuostatas būtent laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui mokamas darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus.
IV. Kreipimasis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, šio sprendimo esmė ir dalyvaujančių byloje asmenų rašytiniai paaiškinimai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi (klaidų taisymo nutartis – 2020 m. sausio 10 d.) buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1.1. Koks turinys turėtų būti suteikiamas Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalyje esančiai formuluotei „valstybinė įmonė“? Ar Europos Sąjungos agentūros, tokios kaip EIGE, yra laikomos „valstybės įmonėmis“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą?
1.2. Kokiems subjektams (laikinojo įdarbinimo įmonei, laikinojo darbo naudotojui, bent vienam iš jų, o galbūt abiem) pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį taikytinas ekonominės veiklos vykdymo kriterijus; ar 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1922/2006 3, 4 straipsniuose apibrėžtos EIGE veiklos sritys bei vykdomos funkcijos laikytinos ekonomine veikla, kaip ji apibrėžta (suprantama) Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalies prasme?
1.3. Ar Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 bei 3 dalys gali būti aiškinamos taip, kad pagal jas Direktyva gali būti netaikoma toms valstybinėms bei privačioms laikinojo įdarbinimo įmonėms ar įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, kurios Direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje nurodytuose santykiuose nedalyvauja ir nevykdo Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje minimos ekonominės veiklos?
1.4. Ar Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laikinųjų darbuotojų teisių į pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, visų pirma darbo užmokesčio, visa apimtimi turi būti taikomos Europos Sąjungos agentūroms, kurioms taikomos specialios ES darbo teisės normos ir SESV 335 ir 336 straipsniai?
1.5. Ar valstybės narės teisė (DK 75 straipsnis), perkelianti Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies nuostatas visiems laikinųjų darbuotojų naudotojams (įskaitant ir ES institucijas), nepažeidžia SESV 335 ir 336 straipsniuose nustatyto ES institucijos administracinės autonomijos principo, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų darbo užmokesčio formavimo ir mokėjimo taisyklių?
1.6. Atsižvelgiant į tai, kad visos pareigybės (darbo funkcijos), į kurias darbuotojus tiesiogiai priima EIGE, apima užduotis, kurias gali įgyvendinti išskirtinai tik darbuotojai, dirbantys pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus, ar atitinkamos laikinųjų darbuotojų pareigybės (darbo funkcijos) gali būti laikomos „ta pačia darbo vieta“, kaip nustatyta Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje?
Teisingumo Teismas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą prašymą 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Manpower Lit, C-948/19, kuriuo nusprendė:
1.7. Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka situacija, kai laikinojo įdarbinimo įmonė asmenis, sudariusius su ja darbo sutartį, skiria dirbti Europos lyčių lygybės institute (EIGE).
1.8. Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pareigos, kurias užima į Europos lyčių lygybės institutą (EIGE) paskirtas laikinasis darbuotojas, gali būti laikomos „ta pačia darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, net jeigu visos pareigos, į kurias EIGE tiesiogiai įdarbina darbuotojus, apima užduotis, kurias gali atlikti tik asmenys, kuriems taikomi Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 8 d. nutartimi buvo atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas ir pasiūlyta byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl prejudicinio sprendimo, tačiau teismo nurodytu laikotarpiu nebuvo gauta jokių papildomų paaiškinimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams ir nuolatiniams laikinojo darbo naudotojo darbuotojams mokėjimą, aiškinimo
Nagrinėjamu atveju kilo klausimas, ar pažeidžiant nacionalinę teisę ir Direktyvą 2008/104/EB atsakovams buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei mokėtinas tuo atveju, jeigu jie būtų įdarbinti tiesiogiai EIGE, ir ar pagrįstai buvo nuspręsta jų naudai išieškoti darbo užmokesčio nepriemokas.
Ginčą nagrinėję teismai nusprendė, jog atsakovams nepagrįstai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei būtų mokamas tuo atveju, jeigu jie būtų įdarbinti tiesiogiai EIGE.
Ieškovė kasaciniame skunde teismų pateiktus vertinimus ginčijo, be kita ko, argumentuodama tuo, kad, pirma, EIGE ekonominės veiklos, kaip ji suprantama Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 2 dalies prasme, nevykdo, todėl minėta direktyva EIGE netaikytina; antra, teismai, atlikdami hipotetinį darbo užmokesčio palyginimą, privalėjo atsižvelgti ne į kitų darbuotojų (kitų darbo vietų) apmokėjimą, o į laikinojo darbo naudotojo valią dėl galimo darbo užmokesčio mokėjimo, jeigu pas laikinojo darbo naudotoją būtų įdarbinami darbuotojai, atliekantys lygiai tokias pačias funkcijas, kaip ir atsakovai.
Pasisakydama dėl nurodytų kasacinio skundo argumentų, atsižvelgdama į darbo teisinių santykių laikotarpius, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymas, galiojęs iki 2017 m. liepos 1 d., nustatė darbo santykių tarp laikinųjų darbuotojų ir laikinojo įdarbinimo įmonių ypatumus, įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones santykiuose dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Šio įstatymo kontekste laikinojo darbo naudotojas buvo apibrėžtas kaip fizinis, juridinis asmuo ar kita organizacinė struktūra, kurių naudai ir kuriems prižiūrint ir vadovaujant laikinai dirba laikinieji darbuotojai (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Pagal to paties įstatymo nuostatas laikinojo įdarbinimo įmonė buvo suprantama kaip fizinis, juridinis asmuo ar kita organizacinė struktūra, atitinkantys darbdaviui keliamus reikalavimus ir sudarę laikinojo darbo sutartis su laikinaisiais darbuotojais, turėdami tikslą juos siųsti laikinai dirbti darbo naudotojo naudai, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).
Minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog laikinojo darbo sutartyje, be DK įtvirtintų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti sulygta, be kita ko, dėl darbo užmokesčio dydžio ir mokėjimo tvarkos, darbo užmokesčio, mokamo už laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbo naudotojui, dydžio ir mokėjimo tvarkos. Laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai laikiniesiems darbuotojams, pasirašiusiems neterminuotą laikinojo darbo sutartį, tarp siuntimų yra mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu. Taigi Įstatymas gan aiškiai apibrėžė laikiniesiems darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio principus.
DK, įsigaliojusiame 2017 m. liepos 1 d., buvo nustatytas iš esmės analogiškas reguliavimas. DK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Už pareigos mokėti laikinajam darbuotojui už darbą laikinojo darbo naudotojui tokį darbo užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, įvykdymą laikinojo darbo naudotojas atsako subsidiariai.
Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjui 2017 m. birželio 6 d. įstatymu Nr. XIII-413 atlikus DK pakeitimus, šis straipsnis buvo papildytas, nurodant, jog laikinojo darbo naudotojas, vykdydamas pirmiau minėtą pareigą, laikinojo įdarbinimo įmonės pareikalavimu turi pateikti informaciją apie jo įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį.
Pagal ESTT praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai (-ioms) direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Atsižvelgus į tai, jog minėtos nacionalinės nuostatos į Lietuvos Respublikos teisę perkeltos įgyvendinant Direktyvą 2008/104/EB, svarbu atsižvelgti į šios direktyvos taikymo sritį, jos apibrėžiamus principus bei jų paskirtį (Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis).
Direktyvos 2008/104/EB 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia direktyva nustatoma laikinųjų darbuotojų teises ginanti sistema, kuri yra nediskriminuojanti, skaidri bei proporcinga ir kurioje taip pat atsižvelgiama į darbo rinkų bei darbo santykių įvairovę.
Direktyva 2008/104/EB taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant (Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 1 dalis).
Pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį ši direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. Direktyvos 2008/104/EB taikymo srityje įmonė laikinojo darbo naudotoja yra suprantama kaip fizinis ar juridinis asmuo, kuriam ir kurio prižiūrimas bei vadovaujamas laikinai dirba laikinasis darbuotojas (d dalis); pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos – darbo ir įdarbinimo sąlygos, nustatytos įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse ir (arba) kitose bendro pobūdžio privalomose nuostatose, galiojančios įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ir susijusios su: i) darbo laiko, viršvalandžių, pertraukų, poilsio laiko, naktinio darbo, atostogų ir valstybinių švenčių trukme; ii) darbo užmokesčiu (f dalis) (Direktyvos 2008/104/EB 3 straipsnio 1 dalies d, f dalys).
Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnis apibrėžia vienodo požiūrio principo esmę. Šio straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos jų paskyrimo į įmonę laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu yra bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ta įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.
Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, jog visos minėtos Direktyvos 2008/104/EB nuostatos yra apibrėžtos siekiant įgyvendinti jos tikslus – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo (Direktyvos 2008/104/EB 2 straipsnis).
Kaip minėta, ieškovė kasaciniame skunde kelia klausimą, ar Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnyje įtvirtintos ir į nacionalinę teisę perkeltos minėtos Įstatymo ir DK nuostatos yra aktualios šioje byloje susiklosčiusiai situacijai, atsižvelgiant į tai, kad laikinuoju darbu naudojosi EIGE – Europos Sąjungos agentūra. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė kasaciniame skunde kelia klausimą dėl Direktyvos 2008/104/EB ir nacionalinių teisės nuostatų taikymo ratione personae, būtina kompleksiškai atsižvelgti į šios direktyvos taikymo sritį, EIGE, kaip ES agentūros, kurios veikla apibrėžta ES teisės aktais, veiklą reglamentuojančias nuostatas ir veiklos pobūdį.
2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1922/2006, įsteigiančio Europos lyčių lygybės institutą (EIGE), 2 straipsnyje nustatyta, jog bendri EIGE tikslai yra prisidėti prie lyčių lygybės skatinimo ir ją stiprinti, įskaitant lyčių aspekto integravimą į visas Bendrijos politikos kryptis ir pagal ją parengtas nacionalinės politikos kryptis bei kovą su diskriminacija dėl lyties, bei ugdyti ES piliečių sąmoningumą lyčių lygybės klausimu teikiant techninę pagalbą Bendrijos institucijoms, visų pirma Komisijai, ir valstybių narių valdžios institucijoms, kaip nustatyta 3 straipsnyje.
Siekdamas pirmiau minėtų nustatytų tikslų, EIGE, be kita ko: a) renka, analizuoja ir platina atitinkamą objektyvią, palyginamą ir patikimą informaciją apie lyčių lygybę, įskaitant valstybių narių, Bendrijos institucijų, mokslinių tyrimų centrų, nacionalinių lygybės įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, socialinių partnerių, atitinkamų trečiųjų šalių ir tarptautinių organizacijų Institutui perduotus mokslinių tyrimų ir geriausios praktikos rezultatus, ir siūlo tolesnių mokslinių tyrimų sritis; b) rengia metodus duomenų objektyvumui, palyginamumui ir patikimumui gerinti Europos lygiu, nustatydamas kriterijus, kurie užtikrintų didesnį informacijos nuoseklumą ir atsižvelgtų į lyčių klausimus duomenų rinkimo metu; c) rengia, analizuoja, įvertina ir platina metodines priemones, siekdamas paremti lyčių lygybės klausimų integravimą į visas Bendrijos politikos kryptis ir pagal jas parengtas nacionalinės politikos kryptis bei remti lyčių aspekto integravimą visose Bendrijos institucijose ir įstaigose (Reglamento (EB) Nr. 1922/2006 3 straipsnio 1 dalis).
Pagal savo teisinę prigimtį EIGE yra apibrėžiamas kaip juridinis asmuo, kuris kiekvienoje valstybėje narėje naudojasi didžiausiu subjektiškumu, kuris suteikiamas juridiniams asmenims pagal jų teisės aktus (Reglamento (EB) Nr. 1922/2006 5 straipsnis). Savo funkcijų vykdymo srityje EIGE yra nepriklausoma ir veikia visuomenės interesais (Reglamento (EB) Nr. 1922/2006 6 straipsnis).
EIGE darbuotojams (-oms) taikomi Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygos, nustatytos Reglamentu (EEB, EAPB, Euratomas) Nr. 259/68, bei Europos Bendrijų institucijų bendrai priimtos taisyklės, skirtos šiems Tarnybos nuostatams ir įdarbinimo sąlygoms įgyvendinti. Valdymo taryba, suderinusi su Komisija ir laikydamasi Tarnybos nuostatų 110 straipsnyje nustatytos tvarkos, tvirtina būtinas įgyvendinimo priemones. Valdymo taryba gali priimti nuostatas, leidžiančias EIGE įdarbinti komandiruotus (-as) valstybių narių nacionalinius (-es) ekspertus (-es). Savo darbuotojų atžvilgiu EIGE naudojasi paskyrimų tarnybai suteiktais įgaliojimais (Reglamento (EB) Nr. 1922/2006 13 straipsnis).
Pagal Reglamento Nr. 1922/2006 14 straipsnio 3 dalį EIGE veikla pirmiausia finansuojama iš Sąjungos lėšų, pagal šio 14 straipsnio 3 dalies b punktą jos pajamas sudaro „mokėjimai už suteiktas paslaugas“. ESTT pažymėjo, jog pirmiau minėtos Reglamento Nr. 1922/2006 nuostatos patvirtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė, jog EIGE bent jau iš dalies veiks kaip rinkos dalyvis (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 45 punktas).
ESTT, atsižvelgdamas į minėtą EIGE veiklos pobūdį, vertino, jog ji bent jau iš dalies vykdo veiklą, kurią sudaro paslaugų teikimas konkrečioje rinkoje, be to, niekas nerodo, kad tokia Sąjungos agentūra kaip EIGE nepatenka į Direktyvos 2008/104 taikymo sritį, kai naudojasi laikinųjų darbuotojų darbu per laikinojo įdarbinimo įmones. Tai, jog Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 2 dalyje minimos „valstybinės ir privačios“ įmonės, aplinkybė, kad tokia Sąjungos agentūra kaip EIGE buvo įsteigta pagal Sąjungos teisę (šiuo atveju – Reglamentą Nr. 1922/2006), neturi reikšmės sprendžiant dėl Direktyvos 2008/104/EB taikymo (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 45–49 punktai).
Todėl byloje priimtame sprendime ESTT, atsižvelgdamas į minėtą EIGE pobūdį, Direktyvos 2008/104/EB taikymo sritį, nusprendė, jog Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka situacija, kai laikinojo įdarbinimo įmonė asmenis, sudariusius su ja darbo sutartį, skiria dirbti EIGE (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 50 punktas). Taigi nurodytų išaiškinimų kontekste spręstina, jog ieškovės argumentai, kad Direktyvos 2008/104/EB nuostatos bei ją įgyvendinančios minėtos nacionalinės nuostatos jai nėra taikytinos, laikytini nepagrįstais.
Kiek tai susiję su Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vienodo požiūrio principo aiškinimu ir taikymu, pažymėtina, jog pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos jų paskyrimo į įmonę laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu yra bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ta įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.
Kaip minėta, sąvoka „pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos“, kaip ji suprantama pagal šio 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, yra apibrėžta Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies f punkte ir apima darbo laiką, viršvalandžius, pertraukas, poilsio laiką, naktinį darbą, atostogų ir valstybinių švenčių trukmę, taip pat darbo užmokestį.
SESV 335 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienoje valstybėje narėje Sąjunga naudojasi plačiausiu teisnumu, suteikiamu juridiniams asmenims pagal nacionalinius įstatymus. Tai, kad laikiniesiems darbuotojams suteikiamos pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurios taikomos pagal Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus įdarbintiems darbuotojams, neriboja šio teisnumo (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 57 punktas).
ESTT pažymėjo, jog pagal SESV 336 straipsnį Sąjungos teisės aktų leidėjas patvirtina Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus ir Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas. Vis dėlto nei šiuose nuostatuose, nei Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygose nereglamentuojamos laikinųjų darbuotojų, kuriuos Sąjungos laikinojo įdarbinimo įmonės skiria dirbti į Sąjungos agentūras, darbo sąlygos. Vadinasi, nesant specialių teisės aktų, kai šios agentūros įdarbina laikinuosius darbuotojus pagal su laikinojo įdarbinimo įmonėmis sudarytas sutartis, Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas visapusiškai taikomas šiems darbuotojams vykdant tokioje agentūroje jiems skiriamas užduotis (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 58 punktas).
Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad laikiniesiems darbuotojams būtų suteiktos tokios pat „pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos“, o šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies f punkte ši sąvoka iš esmės apibrėžta kaip apimanti sąlygas, nustatytas bendro pobūdžio privalomose teisės nuostatose, galiojančias įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ir susijusias su darbo laiku ir darbo užmokesčiu (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 60 punktas).
Todėl ESTT pažymėjo, jog Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pareigos, kurias užima į EIGE paskirtas laikinasis darbuotojas, gali būti laikomos „ta pačia darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, net jeigu visos pareigos, į kurias EIGE tiesiogiai įdarbina darbuotojus, apima užduotis, kurias gali atlikti tik asmenys, kuriems taikomi Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 62 punktas).
Nors kasaciniame skunde reiškiamos abejonės, kad tokiu atveju atsakovų padėtis yra prilyginama ES tarnautojų padėčiai, tačiau ESTT, generalinis advokatas E. Tanchevas pabrėžė, jog tai nėra laikinųjų darbuotojų prilyginimas nuolatiniams darbuotojams jų darbo laikotarpiu ar ilgiau, atsakovai pagrindinėje byloje visiškai neprašo pakeisti jų laikinojo darbo sutarčių, o tik reikalauja sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką, kuri, kaip jie teigia, jiems priklauso (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 60–61 punktai; generalinio advokato E. Tanchevo 2021 m. liepos 15 d. išvada byloje C-948/19, 75 punktas). ESTT taip pat nekilo klausimų dėl EIGE savarankiškumo ar Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų pažeidimo (ESTT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas Manpower Lit, C-948/19, 61 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, spręstina, jog apeliacinės instancijos teismas, kurio argumentaciją atspindi ir ESTT pateikti vertinimai, pagrįstai nurodė, kad tokio darbo užmokesčio prilyginimu savaime atsakovams nėra suteikiamas „Bendrijos tarnautojų“ teisinis statusas, o tik užtikrinamas vienodo požiūrio principo taikymas darbo užmokesčio mokėjimo srityje. Toks teismo atliktas palyginimas neviršija DK 75 straipsnio 2 dalies bei atitinkamai Direktyvos Nr. 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalies tikslų – savo esme bei pobūdžiu jis pateiktas tik sprendžiant klausimą dėl nediskriminacinio darbo užmokesčio mokėjimo.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog tiek Direktyvos Nr. 2008/104/EB 5 straipsnio 1 dalyje, tiek minėtuose nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo garantija nereikalauja palyginti laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio dydžio su realiai laikinojo darbo naudotojo tiesiogiai įdarbintų kitų darbuotojų darbo užmokesčiu. Šiuo atveju būtina tik nustatyti, koks darbo užmokestis laikinajam darbuotojui būtų mokamas, jei jis būtų tiesiogiai įdarbintas pas laikinojo darbo naudotoją.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Nuostatų 80 straipsnis pateikia sutartininkų skirstymą į keturias pareigų grupes, atitinkančias atliekamą darbą. Kiekviena pareigų grupė yra skirstoma į lygius ir pakopas. Darbo rūšys ir atitinkamos pareigų grupės yra tokios: IV pareigų grupė (lygiai 13–18) – administracinis, patariamasis, kalbinis ir lygiavertės techninės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams; III pareigų grupė (lygiai 8–12) – vykdomosios užduotys, projektai, apskaita ir kitos lygiavertės techninės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams; II pareigų grupė (lygiai 4–7) – kanceliarinės ir sekretorių užduotys, raštinės valdymas ir kitos lygiavertės techninės užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams; I pareigų grupė (lygiai 1–3) – fizinis darbas ir administracinio aptarnavimo užduotys, atliekamos prižiūrint pareigūnams ar laikiniesiems darbuotojams.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, teismų nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo kitaip nei ginčą nagrinėję teismai vertinti aplinkybių, kad atsakovų vykdytos funkcijos labiausiai atitinka funkcijas, nustatytas Nuostatų (IV antraštinėje dalyje „Sutartininkai“) II grupės 4–7 lygių (kategorijų) sąraše, be to, teismai pagrįstai nusprendė, kad atsakovų pareigybės pagal faktiškai vykdytas funkcijas atitinka ne žemesnę nei II grupės 4 kategoriją, ir pagal tai nustatė palyginamąjį darbo užmokestį, kurį laikinojo darbo naudotojas būtų mokėjęs, jei atsakovus būtų įdarbinęs tiesiogiai. Šiuo atveju kasaciniame skunde nebuvo pateikta pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip vertinti atsakovų atliktas funkcijas. Dėl šių priežasčių spręstina, jog teismai pagrįstai atsakovams priteisė darbo užmokesčio nepriemokas.
Dėl bylos procesinės baigties
Kiti kasacinio skundo argumentai, be kita ko, susiję su nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos, nesikreipimu prejudicinio sprendimo, atsižvelgiant į procesinę bylos eigą ir šioje teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Ieškovė kasaciniam teismui pateikė prašymą priteisti jai kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės kasacinis skundas netenkintinas, nėra tenkinami jos interesai, todėl ji neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Trečiasis asmuo EIGE prisidėjime prie kasacinio skundo prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios, apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsižvelgiant į EIGE byloje išreikštą poziciją dėl ieškovės reikštų reikalavimų, teismo vertinimus dėl atsakovams mokėtino darbo užmokesčio dydžio jiems darbines funkcijas atliekant pas EIGE, kaip laikinojo darbo naudotoją, jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovai nepateikė prašymo bei įrodymų dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,74 Eur tokių išlaidų. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manpower Lit“ (j. a. k. 300529825) 12,74 Eur (dvylika Eur 74 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis
Dalia Vasarienė