Baudžiamoji byla Nr. 1A- 242-387/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38609-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.4; 1.2.3.1.1; 1.1.8.7.9

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjui advokatui Viktorui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo P. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2018 m. rugpjūčio11 d. iki 2019 m. vasario 15 d.

Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2019 m. vasario 15 d.

P. Ž. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       P. Ž. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė N. M.. Taip, P. Ž., 2018 m. rugpjūčio 10 d., apie 23 val., savo bute, esančiame (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninio nesutarimo ir pykčio, panaudojo fizinį smurtą prieš N. M., tai yra pagaliu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau nei 4 kartus į galvos ir krūtinės sritis, tuo padarydamas N. M. muštinę žaizdą kairio antakio srityje, kraujosruvą kairės akies, kairio smilkinio minkštuose audiniuose, daugiaskeveldrinius kairio smilkinkaulio lūžius, nusitęsusius į kaukolės pamatą, daugiaskeveldrinius veido kairės pusės kaulų lūžius, nusitęsusius į veido dešinę pusę ir kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimą, muštines žaizdas pakaušyje, kaktos kairėje, smakro kairėje, abipusį apatinio žandikaulio lūžį, odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, abiejuose keliuose, kairės pusės IV, V, VI šonkaulių lūžius. Dėl patirtų galvos sužalojimų N. M. mirė.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis P. Ž. prašo perkvalifikuoti jo veiksmus, kvalifikuoti jo įvykdytą veiką pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už ne tokio sunkaus nusikaltimo padarymą, ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nuteistasis nurodo, kad įvykio vakarą pas jį atėjęs nukentėjusysis buvo nusiteikęs agresyviai, reikalavo alaus, todėl P. Ž., suprasdamas, kad tuoj kils konfliktas, griebė po ranka buvusį pagalį ir kažkur tris kartus sudavė nukentėjusiajam per galvą. Nuteistasis pažymi, kad nenorėjo jo žudyti, o tik apsvaiginti, tačiau netrukus pastebėjo, kad N. M. nustojo kvėpuoti. Anot P. Ž., supratęs, kad nukentėjusysis mirė, jis ištempė N. M. į lauką. Taip pasielgė, nes nenorėjo miegoti su lavonu. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – kad inkriminuojamą nusikaltimą jis įvykdė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Anot P. Ž., įvykio vakarą jis buvo blaivus, o alaus atsigėrė tik ryte. Netrukus pas jį atėję pareigūnai liepė pūsti į alkotesterį, todėl ir buvo nustatytas 1,5 promilės girtumas.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

3.       Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė P. Ž. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

4.       Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį siekdamas apsiginti nuo jo. Anot P. Ž., N. M. buvo nusiteikęs agresyviai, reikalavo alaus, artėjo link jo sugniaužęs kumščius, todėl nuteistasis, paėmęs pirmą pasitaikiusį pagalį, kelis kartus sudavė nukentėjusiajam per galvą. Įvertinus šiuos apeliacinio skundo argumentus, galima teigti, kad P. Ž., nors konkrečiai to ir neįvardija, kalba apie būtinosios ginties situaciją. Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad P. Ž. veiksmai neatitinka BK 28 straipsnyje nustatytų sąlygų.

4.1.       Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2013).

4.2.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jų visuma, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Nupasakodamas įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, P. Ž. nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 10 d., apie 23 val., pas jį atėjęs N. M. buvo nusiteikęs agresyviai, iš karto pradėjo reikalauti alaus, o nuteistajam atsakius, kad alaus neturi, spyrė tarpduryje stovėjusiam P. Ž. į šonkaulius ir, sugniaužęs kumščius, pradėjo eiti link jo. Pasak nuteistojo, tuomet jis sugriebė prie pečiaus buvusį pagalį ir sudavė N. M. per galvą (2 t., b. l. 91). Pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu P. Ž. iš dalies pakeitė savo parodymus ir paaiškino, jog išgirdęs apie tai, kad alaus nėra ir nuteistasis nesiruošia eiti jo pirkti, N. M. šoko nuo lovos ir bandė spirti P. Ž., tačiau nepataikė ir, sugniaužęs kumščius, pradėjo artėti link jo (3 t., b. l. 30–31). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistajam nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, kurie liudytų apie galimą pavojingą kėsinimąsi prieš jį. Specialisto išvada Nr. G 1063/2018(05) patvirtina, kad P. Ž. buvo nustatyti odos nubrozdinimai kaktoje, nugaroje, dešinėje ir kairėje alkūnėje, poodinė kraujosruva krūtinės ląstos kairėje pusėje, tačiau visi šie sužalojimai susiformavo 7-10 dienų iki apžiūros, kuri buvo atlikta 2018 m. rugpjūčio 14 d., t. y. anksčiau nei šioje byloje nagrinėjami įvykiai (2018 m. rugpjūčio 10 d.) (2 t., b. l. 112). Šiuo atveju taip pat atsižvelgtina į tai, kad kaip liudytoja apklausta nuteistojo kaimynė R. R. parodė, jog P. Ž. ir N. M. konfliktuodavo ir anksčiau, tačiau, anot liudytojos, būtent nuteistasis grasindavo N. M. susidorojimu dėl pastarojo elgesio – vagysčių iš nuteistojo namų. R. R. taip pat paaiškino, kad P. Ž. ir N. M. dažnai pykdavosi, bet paskui vėl susitaikydavo ir toliau kartu vartodavo alkoholinius gėrimus (3 t., b. l. 42–43). Taigi P. Ž. ir N. M. gerai pažinojo vienas kitą, ir nors tarp jų kildavo konfliktai, tačiau paties nuteistojo teigimu, nukentėjusysis niekada nevartojo prieš jį fizinio smurto (3 t., b. l. 30–31). Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikoma ir tai, kad P. Ž. ne mažiau nei keturis kartus sudavė N. M. pagaliu į galvos ir krūtinės sritį, nors pastarasis ėjo link jo tik sugniaužęs kumščius, jokio žaloti pritaikyto daikto ar ginklo su savimi nukentėjusysis neturėjo. Be to, apklausiamas teisme P. Ž. paaiškino, kad po pirmo smūgio N. M. sudavimo, šis jau neberodė agresijos, bet nuteistasis ir toliau jį mušė pagaliu. Atsakydamas į teismo klausimus, P. Ž. parodė, kad „smūgius tęsė toliau, kad jų netrūktų, kad N. M. atsigultų pamiegoti“ (3 t., b. l. 30–31).

4.3.       Įvertinus šias byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pavojingo kėsinimosi buvimą, nėra jokio pagrindo teigti, kad P. Ž. nužudė N. M. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai pažymima, kad nuteistasis galėjo išvengti konflikto su nukentėjusiuoju, pasirinkti kitokį elgesio variantą, tačiau jis griebėsi lazdos su vinimis ir sudavė N. M. ne mažiau keturių smūgių į galvos ir krūtinės sritį. Byloje nustatyta, kad smūgius nuteistasis tęsė ir nukentėjusiajam atsisėdus ant lovos, o vėliau ir nukritus, t. y. tuo metu, kai N. M. negalėjo nei grasinti P. Ž., nei juo labiau jo pulti. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apygardos teismas teisingai konstatavo, kad N. M. nužudymas negali būti traktuojamas kaip padarytas esant būtinosios ginties situacijai.

5.       Apeliaciniame skunde P. Ž. taip pat prašė kvalifikuoti jo įvykdytą veiką pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už ne tokio sunkaus nusikaltimo padarymą. Šis nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. 

6.       Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. Ž. neteisėti veiksmai atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, kvalifikuoti juos pagal kitą BK straipsnį nėra jokio teisinio pagrindo.

6.1.       BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą. Ši veika gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011, 2K-316-699/2015, 2K-267-942/2017 ir kt.).

6.2.       Byloje nustatyta, kad P. Ž. sudavė N. M. ne mažiau nei keturis smūgius į krūtinės ir gyvybiškai svarbaus organo – galvos – sritį. Apklaustas pirmos instancijos teisme ekspertas R. Ž. patvirtino jo pateiktą specialisto išvadą Nr. M 270/2018 (05) (1 t., b. l. 54–58) ir paaiškino, kad nukentėjusysis mirė nuo smūgio į kairio smilkinio sritį sudavimo. Anot eksperto, smūgis turėjo būti stiprus. Juo N. M. buvo padaryti daugybiniai skeveldriniai lūžiai, įspaustiniai smilkinkaulio lūžiai, besitęsiantys į pamatą, su kairės akies obuolio įmušimu į vidų, į kaukolės ertmę. R. Ž. teigimu, šiuo smūgiu nukentėjusiajam buvo pažeistos smegenys, todėl jis iš karto turėjo prarasti sąmonę (3 t., b. l. 31). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad N. M. lavone nenustatyta sužalojimų, būdingų padarant juos kovos ar savigynos metu (1 t., b. l. 56).

6.3.       Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-41-697/2015 ir kt.). Aukščiau nurodyti byloje nustatyti P. Ž. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, kad suduodamas nukentėjusiajam pagaliu smūgius į gyvybiškai svarbią vietą – galvą – gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir jų norėjo. Byloje nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad P. Ž. savo veiksmais siekė ne apsvaiginti N. M., kaip kad jis nurodo apeliaciniame skunde, o atimti pastarajam gyvybę. Šią išvadą patvirtina ne tik nusikaltimo padarymo būdas (smūgių stiprumas, nukentėjusiojo mušimas pagaliu), nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo (išvilko nukentėjusiojo kūną į lauką ir nustūmė į griovį), bet ir tai, kad P. Ž. savo neteisėtus veiksmus tęsė ir tuomet, kai N. M. jau neberodė jam jokios agresijos, o tiesiog sėdėjo ant sofos. 

6.4.       Įvertinęs aukščiau nurodytas byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad P. Ž. veikė tiesiogine tyčia ir kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su tokia apygardos teismo išvada ir nuteistojo veiksmų kvalifikavimu.

7.       Apeliaciniame skunde P. Ž. nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažinta tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus. Anot nuteistojo, jis atsigėrė alaus ryte, jau po nusikaltimo padarymo. Netrukus pas jį atėję policijos pareigūnai liepė pūsti į alkotesterį, todėl jam ir buvo nustatytas girtumas. P. Ž. teigimu, nusikaltimo padarymo metu jis buvo blaivus. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.

7.1.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą P. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę pirmos instancijos teismas nustatė vadovaudamasis paties nuteistojo parodymais. Antai teismo posėdžio, vykusio 2018 m. rugpjūčio 13 d., metu, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo – P. Ž. skyrimo, pastarasis parodė, kad įvykio dieną jis buvo gavęs pašalpą, todėl išgėrė butelį alaus iš ryto ir dar vieną butelį po pietų (2 t., b. l. 58). Apklausiamas pirmos instancijos teisme nuteistasis nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, paaiškindamas, kad vakare, prieš N. M. atėjimą, išgėrė butelį alaus. Atsakydamas į teismo klausimus, P. Ž. patikslino, kad kalbėdamas apie butelį alaus turėjo omenyje vieno litro talpos, 7,5 proc. stiprumo alų (3 t., b. l. 30–31). Taigi byloje nustatyta, kad vakare, prieš jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą, nuteistasis vartojo alkoholinius gėrimus, todėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad P. Ž. nusikalto būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

8.       P. Ž. taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajam yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam P. Ž., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

8.1.       P. Ž. įvykdė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, už kurio padarymą įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo nuo septynerių iki penkiolikos metų bausmė. Šį nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. Ž. smurtiniais veiksmais N. M. buvo padaryti sunkūs galvos sužalojimai – muštinė žaizda kairio antakio srityje, kraujosruva kairės akies, kairio smilkinio minkštuose audiniuose, daugiaskeveldriniai kairio smilkinkaulio lūžiai, nusitęsę į kaukolės pamatą, daugiaskeveldriniai veido kairės pusės kaulų lūžiai, nusitęsę į veido dešinę pusę ir kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimas, muštinės žaizdos pakaušyje, kaktos kairėje, smakro kairėje, abipusis apatinio žandikaulio lūžis. Specialistas konstatavo, kad N. M. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio aukščiau nurodytais sužalojimais.

8.2.       Skirdamas bausmę P. Ž. apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė tiek į aukščiau nurodytas, tiek į byloje nustatytas nuteistojo atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir sunkinančią (BK 60 straipsnio 1 dalies 9  punkte), aplinkybes, taip pat į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad P. Ž. anksčiau neteistas (2 t., b. l. 134–135), tačiau baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 130–133), nedirba, charakterizuojamas neigiamai kaip tingintis dirbti, įtrauktas į socialinės atskirties asmenų sąrašą, dažnai matomas neblaivus viešosiose vietose, bendraujantis su abejotinos reputacijos asmenimis, netvarkingas (2 t., b. l. 147). Įvertinęs visas šias bausmės skyrimo klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai skyrė P. Ž. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nesiekia BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyto bausmės vidurkio. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro savarankiško pagrindo dar labiau ją švelninti, skiriant P. Ž. mažesnę bausmę.

9.       Byloje tinkamai išspręstas pareikštų civilinių ieškinių klausimas. Teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų reikalavimų ir, nustatydamas nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo apygardos teismas pagrįstai tenkino vadovaudamasis byloje esančiais jo dydį pagrindžiančiais dokumentais.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta Čepukėnienė  

                                                                                                            Ernesta Montvidienė

                                                                                                               Algimantas Valantinas