Baudžiamoji byla Nr. 2K-719/2012

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00260-2012-2

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.6.2;

                                                                                                       1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su Jonavos rajono 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu J. K. paskirta ir neatlikta trejų metų septynių mėnesių dvidešimt vienos dienos laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams dešimčiai mėnesių.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Antano Klimavičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

J. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 3 d., apie 20.10 val., viešoje vietoje Kaune, P. Lukšio g. 60, matant kitiems asmenims, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. J. K. iš prie turgavietės esančio prekybos centro „IKI“ tyčia jėga išsitempė nukentėjusiąją I. M., siūlė jai pasivažinėti, tačiau, šiai atsisakius, sudavė nukentėjusiajai į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti ir, pripažinus jo padarytą veiką mažareikšme, jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.

Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad savo veiksmais pašalinių asmenų ramybės nesudrumstė, visuomenės rimties nesutrikdė. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai nebuvo nukreipti į nepagarbos aplinkimas, pašaliniams demonstravimą – tai buvo tik asmeninis konfliktas, nes nukentėjusioji I. M. yra buvusi jo sugyventinė. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto, BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto, nusikaltimo sudėties. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis nukentėjusiąją gražiai paėmęs nunešė į nuošalią vietą, kurioje nebuvo žmonių. Tai, kad vieta, į kurią jis (kasatorius) nunešė nukentėjusiąją, buvo nuošali, patvirtino ir liudytoja S. Č. (turėtų būti – Č.).

Be to, kasatorius skunde teigia, kad jo padarytą veiką galima pripažinti mažareikšme ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, nes jo veiksmuose nebuvo viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo, o padariniai – nesunkūs.

Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis, nurodo, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies nuostatos, o teismų padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai nepripažino, kad konfliktas vyko su sugyventine, o pirmosios instancijos išvada, jog jis nukentėjusiajai trenkė matant parduotuvės lankytojams bei darbuotojams, prieštarauja liudytojos S. Č. (turėtų būti – Č.) parodymams.

Kasatorius skunde taip pat nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktu jo asmenybės vertinimu. Pasak kasatoriaus, jo gyvenimiškos nuostatos yra kardinaliai pasikeitusios – jis yra tvirtai nusprendęs nuo šiol nedaryti teisės pažeidimų, gyventi dorai ir sąžiningai. Pasak kasatoriaus, neigiamas jo asmenybės vertinimas jį žlugdo ir atima norą dorai, sąžiningai gyventi.

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

              Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo protokolų matyti, jog teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Teismo išvados grindžiamos byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma. Prokuroro nuomone, visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

              Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teigia, kad pirmosios instancijos teismo ištirtomis bei įvertintomis aplinkybėmis nustatyta, jog J. K., atvykęs į prekybos centrą „IKI“, kuriame dirbo jo buvusi sugyventinė J. M., šią prievarta išsitempė iš parduotuvės siūlydamas pasivažinėti naujai įsigytu automobiliu, tačiau nukentėjusioji atsisakė važiuoti su nuteistuoju. Dėl to J. K. viešoje vietoje, matant aplinkiniams bei parduotuvės darbuotojams, sudavė du kartus į veidą ir taip nukentėjusiajai nežymiai sutrikdė sveikatą. Pasak prokuroro, viešas nuteistojo agresyvių veiksmų demonstravimas prieš nukentėjusiąją, t. y. prievartą šią tempiant iš darbo vietos, o vėliau – smūgių sudavimas jai į veidą, matant pašaliniams asmenims, leidžia teigti nuteistojo elgesį buvus įžūlų ir neabejotinai sutrikdžiusiu visuomenės rimtį bei tvarką.

              Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos motyvuotai nepripažino mažareikšme, nes tai tyčinis, baigtas nusikaltimas, padarytas įžūliais veiksmais, o dėl nuteistojo panaudoto fizinio smurto buvo pažeista viešoji tvarka ir sutrikdyta sveikata. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į neigiamai apibūdinamą J. K. asmenybę. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad mažareikšmėmis neturėtų būti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiamam padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.

Nuteistojo J. K. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl kasatoriaus argumentų dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

              Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad savo veiksmais pašalinių asmenų ramybės nesudrumstė, visuomenės rimties nesutrikdė. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai nebuvo nukreipti į nepagarbos aplinkimas, pašaliniams demonstravimą – tai buvo tik asmeninis konfliktas, nes nukentėjusioji I. M. yra buvusi jo sugyventinė. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto, BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto, nusikaltimo sudėties.

              Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, reikia atsižvelgti ir į tokio elgesio paskatas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai, pvz., tais atvejais, kai asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešą vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Be to, pažymėtina, kad smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės bylos Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012).

              Byloje, teismams išsamiai išanalizavus ir nešališkai įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, nustatyta, kad nuteistasis J. K. viešoje vietoje – prekybos centre „IKI“ ir lauke netoli šios parduotuvės, matant kitiems asmenims, tarp jų ir nukentėjusiosios bendradarbiams, jėga išsitempė iš darbo vietos parduotuvėje nukentėjusiąją I. M. ir prieš ją panaudojo fizinį smurtą. Šiuos nuteistojo veiksmus žemesnių instancijų teismai pagrįstai įvertino kaip įžūlius, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų, o apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog „vyriškis savo asmeninius santykius bei ambicijas agresyviai priešpastatė merginos prieštaravimui, elgėsi įžūliai, sudavė merginai į veidą, panaudodamas fizinį smurtą sužalojo nukentėjusiąją“, motyvuotai konstatavo, kad taip nuteistasis sutrikdė visuomenės rimtį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

              Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo J. K. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

              Dėl kasatoriaus argumentų dėl mažareikšmiškumo

              Kasatorius nurodo, kad jo padarytą veiką galima pripažinti mažareikšme ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, nes jo veiksmuose nebuvo viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo, o padariniai – nesunkūs. 

              Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenumatyta. Jeigu BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, be nusikaltimo sudėties, yra nurodyta ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis, kaltininko atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo negalima (kasacinės bylos Nr. 2K-568/2007, 2K-133/2011). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paprastai mažareikšmėmis neturi būti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai.

              BK 284 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą jo metu nežymiai sutrikdant nukentėjusios I. M. sveikatą ir nuteistas J. K., be viešosios tvarkos pažeidimo kaip nusikaltimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) yra įvirtinta ir viešosios tvarkos pažeidimo kaip baudžiamojo nusižengimo (BK 284 straipsnio 2 dalis) sudėtis. Dėl to nuteistajam J. K. nėra galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatų ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

              Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo J. K. baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas.

              Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad: jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatos, o teismų padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms; teismai nepagrįstai nepripažino, kad konfliktas vyko su sugyventine, o pirmosios instancijos išvada, jog jis nukentėjusiajai trenkė matant parduotuvės lankytojams bei darbuotojams, prieštarauja liudytojos S. Č. (turėtų būti – Č.) parodymams; jo gyvenimiškos nuostatos yra kardinaliai pasikeitusios – jis yra tvirtai nusprendęs nuo šiol nedaryti teisės pažeidimų, gyventi dorai ir sąžiningai; neigiamas jo asmenybės vertinimas jį žlugdo ir atima norą dorai, sąžiningai gyventi ir pan. Taigi kasatorius šiais ir panašiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, o BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas nurodo tik formaliai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ((BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje žemesnių instancijų teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Dėl to šie kasatoriaus argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Taigi minėti kasatoriaus teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Jonas Prapiestis

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                            Antanas Klimavičius