Administracinė byla Nr. eA-1082-556/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02816-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. ir atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 460-ĮVK(T)-7 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – Įsakymas) ir priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu buvo pripažinta, kad jis, 2017 m. gegužės 10 d. Sveikatos reikalų komiteto (toliau – Komitetas) posėdžio darbotvarkės 2 klausimu parengdamas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 16(1), 17, 18, 22, 28, 29, 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-4096(2) (toliau – ir Įstatymo projektas), ir, priešingai, nei buvo nuspręsta 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu, šio Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte vietoje žodžių „mokamas ir ribojamas“ įrašydamas žodžius „nemokamas ir nėra ribojamas“, kas iš esmės keičia reguliavimo esmę ir 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikdamas pasirašyti savo parengtą Įstatymo projektą, kurio 8 straipsniu keičiamo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje po žodžio „regionas“ neįrašydamas žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“, kuriuos pasiūlė savo išvadoje Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kuriems Komitetas 2017 m. gegužės 10 d. posėdyje pritarė, nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 „Dėl Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Etikos taisyklės), 2 punkte įtvirtinto valstybės tarnautojų veiklos etikos principo – pagarbos žmogui ir valstybei principo, netinkamai atliko (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK(P)-140 „Dėl Sveikatos reikalų komiteto (duomenys neskelbtini) pareigybių aprašymo patvirtinimo“ (toliau – Pareigybės aprašymas), 7.1 ir 7.3.2 punktuose įtvirtintas funkcijas pagal nustatytas kuravimo sritis padėti Komiteto išvadų rengėjams parengti išvadų projektus ir pasiūlymus dėl įstatymų, kitų teisės aktų projektų ar kitų klausimų, perduotų Komitetui svarstyti, kad Komiteto posėdyje jie būtų laiku ir profesionaliai išnagrinėti ir, kad būtų atliktos kitos Komitetui pavestos funkcijos, rengti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, teikti pasiūlymus, pastabas bei išvadas Komiteto nariams, rengiantiems ar analizuojantiems projektus, su Komiteto veikla susijusiais klausimais, dalyvauti atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę, tokiu būdu pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, su kuria jis nesutiko ir nurodė, kad iš tarnybinio nusižengimo tyrimo metu komisijos surašytos išvados matyti, jog buvo vertinamas tik formalus faktas dėl neteisingai įrašytų ir neįrašytų žodžių, tačiau nebuvo objektyviai įvertintos faktinės aplinkybės, kurios turėjo įtakos Įstatymo projekte atsiradusiems neatitikimams. Pareiškėjas nurodė, jog nors jis pateikė Komiteto išvadų rengėjams ir Komiteto biuro vedėjai bei padėjėjai Įstatymo projektą su klaida, tačiau šios klaidos atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjui buvo duotas pavedimas, atsižvelgiant į Komiteto pasitarimo metu priimtus sprendimus, Komiteto posėdžiui parengti patobulintą Įstatymo projekto variantą ir suderinti jo nuostatas su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) atstovais. Pareiškėjas atliko jam pavestus veiksmus, parengė patobulintą Įstatymo projekto variantą bei nusiuntė jį Departamento atstovei G. B. suderinimui. Departamento atstovė pataisė Įstatymo projektą bei nusiuntė jį pareiškėjui, tolimesniems veiksmams atlikti. Pareiškėjas manė, kad Įstatymo projektas yra suderintas ir tinkamas, Įstatymo projektą persiuntė biuro padėjėjai S. Š., minėto Komiteto posėdžio medžiagos dauginimui. Tačiau Departamento atstovė kiek vėliau atsiuntė dar kartą pataisytą Įstatymo projektą, kadangi buvo palikusi klaidų. Pareiškėjas nurodė, kad būtent aplaidūs Departamento atstovės veiksmai sąlygojo nustatytų pažeidimų atsiradimą.
4. Pareiškėjas dėl Įstatymo projekto 8 straipsnio, kuriuo buvo keičiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnis, nurodė, jog 29 straipsnio 2 dalies formuluotė dėl alkoholio reklamos draudimo nuostatų nebuvo keičiama nuo to momento, kai buvo pateikta nagrinėti Komiteto išvadų rengėjų 2017 m. gegužės 8 d. pasitarime, kai Departamentas pareiškėjui 2017 m. gegužės 8 d. atsiuntė patobulintą Įstatymo projekto variantą. Toliau teikiant šį Įstatymo projekto variantą 2017 m. gegužės 10 d. Komiteto posėdžio medžiagos dauginimui, minėto Komiteto posėdžio metu ir po minėto Komiteto posėdžio iki pateikiant Komiteto pirmininkei 2017m. gegužės 12 d., po žodžio „regionas“ nebuvo įrašytų žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“. Todėl tokia formuluotė dėl alkoholio reklamos draudimo nuostatų atitiko 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų, pasitarimo dalyvių teikiamą variantą. Pareiškėjas teigė, jog neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kadangi jis persiuntė medžiagos dauginimui tokį Įstatymo projektą, kokį jam persiuntė tretieji asmenys, atsakingi už Įstatymo projekto tinkamumą. Persiųstame variante nebuvo žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“. Šie žodžiai atsirado tik galutinėje formuluotėje Komiteto biuro vedėjos J. B. iniciatyva be Komiteto pritarimo minėtame Komiteto posėdyje. Dėl šių nustatytų pažeidimų yra kaltas ne pareiškėjas, o J. B., kuri atsiuntė galutinį Įstatymo projekto variantą pareiškėjui be minėtų žodžių.
5. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta nuobauda yra neproporcinga, nes dokumente netyčiniais veiksmais įsivėlusi techninė klaida buvo laiku ištaisyta bei nesukėlė jokių teisinių padarinių. Nepagrįsti kaltinimai tarnybinio nusižengimo padarymu yra pareiškėjo atžvilgiu besitęsiančio mobingo dalis. Pareiškėjui buvo pavedama atlikti užduotis per itin trumpą laiką, jis nepagrįstai kaltinamas dokumentų klastojimu, aiškiai suvokiant, kad kaltinimai nepagrįsti. Komiteto pirmininkė A. Š. viešai žemino pareiškėją prieš Komiteto narius, darbuotojus ir kitus kvietinius asmenis dėl neva savavališko Įstatymo koregavimo, taip menkinant pareiškėjo reputaciją ir pasitikėjimą juo. Be pagrindo pradėtomis tarnybinės atsakomybės taikymo procedūromis pareiškėjui buvo sukeltas stresas, bejėgiškumo, nevisavertiškumo jausmas, jis patyrė psichologinį spaudimą, jaučiasi apšmeižtas ir pažemintas, sugriauta jo kaip valstybės tarnautojo reputacija, todėl jis patyrė neturtinę žalą.
6. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, atstovaudama ir atsakovą Lietuvos valstybę (toliau – ir Seimas), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK(T)-4 „Dėl Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ (toliau – Komisija), 2017 m. liepos 10 d. išvadą Nr. V-2017-6928 „Dėl Sveikatos reikalų komiteto (duomenys neskelbtini) E. J. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Komisijos išvada), kurioje buvo nustatyti visi būtini pareiškėjo tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: pažeidimo padarymo faktas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, kaltė. Komiteto (duomenys neskelbtini) pareiškėjas Komiteto 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 111-S-5 ir 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 111-S-14 buvo paskirtas atsakingu už Komiteto išvadų projektų surašymą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 pakeitimo įstatymų projektų (Nr. XIIP-4096, XIIP-4098 ir XIIP-4437) (šie projektai vėliau buvo sujungti į Įstatymo projektą).
8. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu pareiškėjui, atsižvelgiant į pasitarimo metu priimtus sprendimus, buvo duotas žodinis pavedimas patikslintas Įstatymo projekto nuostatas suderinti su Departamento atstove. Tikslinant sąvokas, formuluojant nuostatas Departamento atstovė, kaip kitos biudžetinės įstaigos valstybės tarnautoja, galėjo teikti ir teikė tik konsultacijas, rekomendacijas, nes būdama kitos įstaigos (ne Seimo kanceliarijos) tarnautoja negali atsakyti už Seimo kanceliarijos Komiteto (duomenys neskelbtini) duoto pavedimo įvykdymą. Departamentas nėra pavaldus ar atskaitingas nei Seimui, nei Seimo kanceliarijai. Pareiga tinkamai atlikti gautą pavedimą kilo pareiškėjui. Atsakovas vertino, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas aptariamą pavedimą vykdė bendradarbiaudamas su Departamento atstove, kuri atsiuntė pareiškėjui Įstatymo projekto tekstą, nesudaro teisinių prielaidų pareiškėjo nelaikyti atsakingu už pavedimo vykdymą ir jo rezultatą – Įstatymo projektą. Pareiškėjas, atsakingai vykdydamas jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, privalėjo patikrinti Įstatymo projekto tekstą, ištaisyti rastas klaidas ir tik tada pateikti Įstatymo projektą Komiteto pirmininkei. Klaidos Įstatymo projekto tekste buvo jau pareiškėjui siunčiant Departamento atstovei pirminį variantą, todėl, atsakovas vertino, Departamento atstovės veiksmai šioje byloje nėra aktualūs, nes ne Departamentas yra atsakingas už galutinį ir tinkamą Įstatymo projekto parengimą, o pareiškėjas.
9. Atsakovas nurodė, kad valstybės tarnautojo priešingi teisei veiksmai ar neveikimas, šiuo atveju – atmestinas ir netinkamas Įstatymo projekto parengimas taip, kaip buvo nuspręsta Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu ir Komiteto posėdžio metu, rodo ne tik valstybės tarnautojo aplaidumą bei žemina valstybės tarnautojo vardą, bet ir menkina Seimo autoritetą, tokie valstybės tarnautojo veiksmai lemia Seimo narių pasitikėjimo Seimo kanceliarijos valstybės tarnautojų kompetencija tinkamai, politiškai neutraliai atlikti teisės aktų leidybos proceso aptarnavimo funkcijas mažėjimą. Dėl šių aplinkybių aplaidus pareiškėjo pareigų vykdymas negalėjo būti toleruojamas, o paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. Atsakovas vertino, kad pareiškėjui parenkant tarnybinę nuobaudą, buvo tinkamai atsižvelgta į jo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, į tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu skirta tarnybinė nuobauda yra neadekvati ir neproporcinga, atmestinas kaip nepagrįstas.
10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo inicijuoti du tarnybinio nusižengimo tyrimai. Seimo kanclerio 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK(T)-6 buvo pripažinta, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė, tai patvirtina, kad mobingas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikomas ir Seimo kanceliarijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nėra tendencingi. Komiteto biuro vedėja J. B. ne kartą yra pateikusi pareiškėjui žodines pastabas, rašiusi el. laiškus dėl pareiškėjo netinkamos darbo kokybės, klaidų, netikslumų. Pastabų pareiškėjui yra pateikusi ir Komiteto pirmininkė A. Š., tačiau tai nepatvirtina jo teiginių, kad darbdavys yra nusistatęs priešiškai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo tarnybinė veikla už 2015 metus buvo įvertinta „gerai“, o įvertinus tarnybinę veiklą už 2016 metus „patenkinamai“, buvo imtasi priemonių siekiant padėti pareiškėjui. Komiteto biuro vedėja, bendradarbiaudama su Seimo kanceliarijos Personalo skyriumi, parengė pareiškėjui individualų kvalifikacijos tobulinimo planą. Dėl pareiškėjo darbo kokybės, kai jam tinkamai neatlikus funkcijų, jo darbus tenka pabaigti ar taisyti kitiems Komiteto biuro tarnautojams, ir dėl netinkamo tarnybinio bendradarbiavimo Komiteto biuro valstybės tarnautojai kelis kartus kreipėsi į Personalo skyrių, anksčiau pareiškėjas (jam sutinkant) laikinai buvo perkeltas į kitą Seimo kanceliarijos padalinį. Seimo kanceliarija nėra pareiškėjo pažeminusi, nėra taikiusi psichologinio smurto. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo nurodytos jo atžvilgiu taikyto mobingo aplinkybės yra subjektyvus paties pareiškėjo vertinimas, pareiškėjas neįrodė nei Seimo kanceliarijos neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio, nei padarytos žalos, todėl jo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir neturi būti tenkinamas.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo E. J. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Įsakymo 2 punktu pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – į pastabą, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė bei priteisė pareiškėjui iš Seimo kanceliarijos 272,25 Eur advokato pagalbai apmokėti.
12. Teismas nurodė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyta, ir ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, kad pareiškėjui kaip Komiteto (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu buvo duotas pavedimas parengti patobulintą Įstatymo projektą 2017 m. gegužės 10 d. Komiteto posėdžiui pagal pasitarimo metu priimtus sprendimus ir suderinti jo nuostatas su Sveikatos apsaugos ministerijos bei Departamento atstovais. Komiteto išvadų rengėjų pasitarime dalyvavusios Komiteto biuro vedėjos J. B. 2017 m. gegužės 15 d. tarnybinis pranešimas, jos paaiškinimai Komisijai, Komiteto biuro patarėjos K. C. paaiškinimai Komisijai, Seimo narės Komiteto pirmininkės A. Š. paaiškinimai, užfiksuoti Komisijos išvadoje, patvirtina, kad Komiteto išvadų rengėjų pasitarime buvo nuspręsta nekeičiant masinio renginio sąvokos, patobulinto Įstatymo projekto atskiruose straipsniuose įtvirtinti visų rūšių alkoholinių gėrimų draudimą masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, o masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra mokamas ir ribojamas, leisti prekiauti silpnais alkoholiniais gėrimais. Teismas nustatė, jog pareiškėjas tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek 2017 m. birželio 27 d. žodiniame paaiškinime Komisijai (garso įrašas, atsakovo atsiliepimo į skundą priedas) neneigė, kad tokio turinio sprendimas Komiteto išvadų rengėjų pasitarime buvo priimtas. Tačiau Komisija nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 8 d. 17.07 val. elektroniniu paštu Komiteto išvadų rengėjams ir Komiteto biuro vedėjai J. B. nusiuntė patobulinto Įstatymo projekto lyginamąjį variantą, kurio 5 straipsnyje, kuriuo keičiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punktas, buvo nurodyti žodžiai „į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas“. Pareiškėjo pateikta Įstatymo projekto formuluote buvo nustatoma, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, ir mugėse (išskyrus natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento). Pagal tokią formuluotę (skliausteliuose nurodytą išimtį) sektų, kad masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, vis dėlto būtų galima prekiauti natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, taigi tokia formuluotė neatitiko Komiteto išvadų rengėjų pasitarime priimto sprendimo įtvirtinti visų rūšių alkoholinių gėrimų draudimą masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas taip pat pripažino šį neatitikimą, todėl teismas vertino, kad Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, rengdamas patobulintą Įstatymo projektą, tinkamai neįvykdė jam duotą pavedimą ir pažeidė Įsakyme nurodytas Pareigybės aprašymo, Etikos taisyklių, VTĮ nuostatas.
13. Teismas nustatė, jog pareiškėjas teigė, kad klaida atsirado ne dėl jo kaltės, nes su tokia pačia klaida Įstatymo projekto lyginamąjį variantą jam atsiuntė Departamento atstovė. Komisija išvadoje nustatė, kad Departamento atstovė pareiškėjui el. paštu 2017 m. gegužės 8 d., 15 val. 44 min. atsiuntė Įstatymo projekto lyginamąjį variantą su tokia pat Įstatymo projekto 5 straipsnio formuluote. Šią aplinkybę patvirtina ir teismui pateikti duomenys. Tačiau, teismas vertino, kad tokios aplinkybės neįgalina spręsti, kad pareiškėjo veiksmuose vykdant duotą pavedimą nėra kaltės elemento. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjui kaip Komiteto (duomenys neskelbtini) buvo duotas pavedimas parengti patobulintą Įstatymo projektą pagal Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu priimtus sprendimus. Šią pareigą jis turėjo vykdyti asmeniškai ir jos negalėjo deleguoti kitų institucijų atstovams. Pagal duoto pavedimo turinį matyti, kad su kitų institucijų atstovais pareiškėjo parengtas Įstatymo projektas tik turėjo būti suderintas. Tačiau iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas faktiškai perdavė patobulinto Įstatymo projekto parengimo iniciatyvą ir jo parengimą Departamento atstovei. Teismas vertino, kad pareiškėjas Departamento atstovės parengto projekto tinkamai neišanalizavo, o jį tiesiog persiuntė Komiteto išvadų rengėjams, o tai lėmė netinkamą duoto pavedimo vykdymą. Netinkama Įstatymo projekto 5 straipsnio formuluotė buvo pastebėta ne pareiškėjo, bet Departamento atstovės iniciatyva, o tai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai nevykdė Komiteto posėdžiui teikiamo Įstatymo projekto teksto parengimo funkcijos. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas padarė aptariamą tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, nes jam paskirtas funkcijas atliko nepakankamai rūpestingai, todėl jo veiksmuose yra kaltė kaip tarnybinio nusižengimo sudėties elementas.
14. Teismas nustatė, kad Vyriausybė 2017 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 278 iš esmės pritarė Įstatymo projektams Nr. XIIP-4437, Nr. XIIP-4096 ir šio nutarimo 1.4 punkte pateikė pasiūlymą tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIP-4437 8 straipsnį – palikti galiojančias Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatas, kokia informacija nelaikoma reklama, ir jas papildyti. Iš 2017 m. gegužės 10 d. pagrindinio komiteto išvados Nr. 111-P-13 matyti, kad Komitetas 2017 m. gegužės 10 d. posėdyje pritarė Vyriausybės pateiktam minėtam pasiūlymui. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikė pasirašyti jo parengtą pagrindinio komiteto išvados projektą ir Įstatymo projektą. Tačiau šio Įstatymo projekto 8 straipsnyje, kuriuo naujai išdėstytas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnis, nebuvo tinkamai suformuluotas Komiteto sprendimas pritarti minėtam Vyriausybės pasiūlymui, kadangi šiame straipsnyje apibrėžiant, kokia informacija nelaikoma reklama, po žodžio „regionas“ nebuvo nurodyta, kad reklama nelaikomi alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai, kaip siūlė Vyriausybė ir kaip tam pritarė Komitetas. Pareiškėjas 2017 m. birželio 22 d. paaiškinime nurodė, kad Įstatymo projekto 8 straipsnio formuluotė nebuvo keičiama nuo tada, kai buvo pateikta nagrinėti Komiteto išvadų rengėjų 2017 m. gegužės 8 d. pasitarime, ji taip pat buvo suformuluota Departamento atstovės 2017 m. gegužės 8 d. atsiųstame patobulintame Įstatymo projekte bei 2017 m. gegužės 10 d. Komiteto posėdžio metu, dėl šio straipsnio formuluotės nebuvo teikiama jokių pastabų. Teismas vertino, kad Komisija išvadoje pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo argumentus ir teisingai konstatavo, kad pareiškėjas parengė ir 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikė pasirašyti Įstatymo projektą, neatitinkantį Komiteto posėdžio sprendimo. Teismas nusprendė, jog esminė aplinkybė, kad pareiškėjo parengtame Įstatymo projekto tekste buvo praleista dalis Vyriausybės nutarime nurodytų žodžių, dėl to Vyriausybės pozicija, kuriai pritarė Komitetas, Įstatymo projekte nebūtų buvusi pilnai įgyvendinta, jei ši klaida nebūtų pastebėta. Kadangi pareiškėjas buvo atsakingas už Įstatymo projekto teksto parengimą, teismas, atsižvelgęs į Komiteto posėdyje priimtus sprendimus ir jo pateikimą Komiteto pirmininkei pasirašyti (ši aplinkybė byloje nėra ginčijama), konstatavo, kad pareiškėjas, parengęs Įstatymo projekto tekstą, kuriame pilnai neįgyvendintas Komiteto priimtas sprendimas, netinkamai atliko savo pareigas ir tuo pažeidė Įsakyme nurodytas Pareigybės aprašymo, Etikos taisyklių, VTĮ nuostatas, net ir nežiūrint į aplinkybę, kad iki pat Įstatymo projekto pateikimo pasirašymui pareiškėjui kiti asmenys nereiškė pastabų dėl Įstatymo projekto 8 straipsnio formuluotės. Teismas sutiko su Komisija, kad šį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė dėl aplaidumo, kadangi nepakankamai rūpestingai atliko Įstatymo projekto teksto parengimą, teksto tinkamai nesutikrino su Vyriausybės nutarime siūlomomis formuluotėmis ir nepastebėjo, kad dalis privalomo teksto projekte yra praleista.
15. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas nusprendė, kad Komisija išvadoje ir atsakovas Įsakyme pagrįstai pareiškėjo veiksmuose nustatė visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas aukščiau minėtais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą.
16. Teismas analizavo VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas tarnybinių nuobaudų rūšis ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju Įsakymu pareiškėjui taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra viena griežčiausių tarnybinių nuobaudų, už ją griežtesnė yra tik atleidimas iš pareigų. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas, sudarė galimybes Seimo nariams suabejoti Seimo kanceliarijos tarnautojų kompetencija tinkamai atlikti teisės aktų leidybos proceso aptarnavimo funkcijas, be to, kitiems asmenims nepastebėjus pareiškėjo padarytų klaidų būtų sutrukdyta Komitetui tinkamai įgyvendinti siūlomas alkoholio kontrolės priemones, teismas atkreipė dėmesį, kad vis dėlto pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo. Teismas nurodė, kad vertinant tarnybinio nusižengimo priežastis turi būti atsižvelgta, kad pareiškėjui duotus pavedimus buvo būtina atlikti per labai trumpus terminus – patobulintas pagal Komiteto išvadų rengėjų 2017 m. gegužės 8 d. pasiūlymus Įstatymo projekto lyginamasis variantas, Komiteto išvados projektas turėjo būti parengtas jau Komiteto 2017 m. gegužės 10 d. posėdžiui. Įstatymo projektas ir Komiteto išvada turėjo būtų pateikta Komiteto pirmininkės pasirašymui jau 2017 m. gegužės 12 d. Dokumentai, už kurių parengimą pareiškėjas buvo atsakingas, buvo didelės apimties (Įstatymo projekto lyginamasis variantas, Įstatymo projektas kiekvienas sudarė apie 10 lapų, Komiteto išvados projektas sudarė 117 lapų). Teismas vertino, jog turi būti atsižvelgta, kad Įstatymo projektu keičiant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkto formuluotę tokiu būdu, kad joje būtų įtvirtintas visų rūšių alkoholinių gėrimų prekybos draudimas masiniuose renginiuose, į kuriuos patekimas yra nemokamas ir nėra ribojamas, tokią nuostatą aiškiai įtvirtinti Įstatymo projekto tekste buvo pakankamai sudėtinga dėl galiojusios šio punkto gramatinės formuluotės. Šią aplinkybę patvirtina Departamento atstovės 2017 m. gegužės 9 d. el. laiškas, kuriame ji svarstė, kokiu būdu būtų geriau suformuluoti aptariamus draudimus Įstatymo projekte, ir jos pateikti du šios Įstatymo projekto formuluotės variantai. Nors šios aplinkybės neeliminuoja pareiškėjo atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą, nes pareiškėjas, būdamas patyręs atsakovo tarnautojas, turėjo objektyvią galimybę pavestas funkcijas įvykdyti tinkamai, tačiau teismas nusprendė, jog į jas turi būti atsižvelgiama individualizuojant pareiškėjui taikytiną poveikio priemonę, nes pareiškėjo veiksmuose nebuvo nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis iki tol nebuvo traukiamas tarnybinėn atsakomybėn.
17. Teismas, vadovaudamasis administracinių teismų praktika, atsižvelgęs į aptartų aplinkybių visumą, nusprendė, kad pareiškėjui taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra aiškiai neproporcinga, neadekvati nusižengimo sunkumui ir neteisinga poveikio priemonė, todėl ją pakeitė į švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Teismas vertino, jog pagrįsta būtų manyti, kad pagal aukščiau aptartas aplinkybes jau pačios švelniausios poveikio priemonės taikymas pareiškėjui leis pasiekti tarnybinės atsakomybės tikslus, visų pirma, kad pareiškėjas tarnybinę veiklą ateityje vykdys tinkamai. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatė, jog jau vien patraukimas tarnybinėn atsakomybėn stipriai paveikė pareiškėją. Kita vertus, teismas vertino, kad už aptartus pareiškėjo veiksmus apskritai netaikyti jokios poveikio priemonės nėra galima, kadangi tai neatspindėtų, jog pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė itin svarbioje visuomenei įstatymų leidybos srityje, jog pareiškėjo ankstesnė tarnybinė veikla 2016 m. nebuvo įvertinta kaip gera.
18. Teismas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žalą nurodė, kad VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 250 straipsnis nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Teismas vadovavosi VTĮ 5 straipsnis nuostata ir nusprendė, jog neturtinės žalos atlyginimo institutas taikomas ir valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose.
19. Teismas nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina įrodyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, kilusią žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei kilusios žalos. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjui pareikšti įtarimai dėl jo netinkamai atliktų tarnybinių pareigų pasitvirtino, tačiau atsakovas ne visiškai teisingai įvertino tarnybinės atsakomybės individualizavimui reikšmingas faktines aplinkybes parinkdamas konkrečią tarnybinę nuobaudą. Iš pareiškėjo, atsakovo atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad be byloje nagrinėjamo tarnybinio nusižengimo tyrimo pareiškėjo atžvilgiu Seimo kanceliarijoje buvo atliekamas dar vienas tarnybinio nusižengimo tyrimas, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nenustatė pareiškėjo veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių, todėl pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikyta tarnybinė atsakomybė. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu pareikšti įtarimai netinkamai vykdžius tarnybines pareigas nustatyta tvarka atsakovo objektyviai ištiriami, todėl negalima konstatuoti, kad minėtos aplinkybės rodo pareiškėjo atžvilgiu taikomą sistemingą psichologinį spaudimą, kuris įgalintų priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pastebėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjui užtikrinamos visos procesinės garantijos gintis nuo pareikštų įtarimų, 2017 m. birželio 27 d. vykusio Komisijos posėdžio metu pareiškėjas buvo apklaustas dalyvaujant profesinės sąjungos deleguotam atstovui. Aplinkybę, kad pareiškėjui skiriama atlikti užduotis trumpais terminais, teismas vertino kaip savaime nelemiančia išvados, kad tuo siekiama daryti psichologinį spaudimą pareiškėjui. Teismas pastebėjo, kad Seimo kanceliarijos atliekamos funkcijos, jų atlikimo terminai dažnu atveju yra nulemti Seimo narių, Komiteto vykdomos veiklos. Byloje aptariamu atveju trumpus užduočių įvykdymo terminus lėmė ne siekis daryti pareiškėjui psichologinį spaudimą, bet tinkamai vykdyti Seimo kanceliarijai pavestas funkcijas – laiku, atsižvelgiant į 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo sprendimus parengti Įstatymo projektą jau 2017 m. gegužės 10 d. vyksiančiam Komiteto posėdžiui, laiku pateikti Seimui Komiteto apsvarstytą ir Komiteto pirmininkės pasirašytą Įstatymo projektą. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis buvo viešai žeminamas prieš trečiuosius asmenis, nes Komiteto biuro vadovės J. B. ir Seimo narės Komiteto pirmininkės A. Š. buvo nepagrįstai apkaltintas dokumentų klastojimu, tačiau jis į bylą nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas nurodė, jog neturtinė žala gali būti atlyginama, jei ji padaryta neteisėtais darbdavio veiksmais, tačiau Seimo nariai nėra pareiškėjo darbdaviai, pareiškėjo darbdaviu (plačiąja prasme) yra Seimo kanceliarija. Teismas pareiškėjo nurodytus skundo teiginius, kurių pagrindu jis reikalauja atlyginti neturtinę žalą, pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, jog nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, reikalavimas atlyginti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.
20. Teismas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti už skundo parengimą, atstovavimą teismo posėdyje protingo dydžio, neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl gali būti atlyginamos. Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas nebuvo visiškai patenkintas, be to, buvo atmestas kaip nepagrįstas skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nusprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina ¼ dalis šių išlaidų – 272,25 Eur advokato pagalbai apmokėti.
III.
21. Pareiškėjas E. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
22. Pareiškėjas teigia, jog nesutinka su teismo išaiškinimu, jog jo veiksmuose atsispindi kaltė, kuri pasireiškė pareiškėjo aplaidumu, nes netinkamai įforminęs Komiteto išvadų rengėjų bei Komiteto valią, sudarė galimybes Seimo nariams suabejoti Seimo kanceliarijos tarnautojų kompetencija tinkamai atlikti teisės aktų leidybos proceso aptarnavimo funkcijas, be to, kitiems asmenims nepastebėjus pareiškėjo padarytų klaidų būtų sutrukdyta Komitetui tinkamai įgyvendinti siūlomas alkoholio kontrolės priemones, tad šį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su pavedimui įgyvendinti duotais trumpais terminais, didelę dokumentų apimtį, pakankamai sudėtingą Įstatymo projekto, keičiančio Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkto, gramatinę formuluotę, tačiau priimdamas galutinį sprendimą ir konstatuodamas, jog vis tik pareiškėjo kaltė buvo, teismas neatsižvelgė į visas šias aplinkybes ir, pareiškėjo manymu, be pagrindo nustatė pareiškėjo kaltę. Pareiškėjas teigia, jog lieka neaišku, kokiu pagrindu pasireiškė pareiškėjo kaltė, nes teismas tinkamai nevertino pačiame Įsakyme numatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindų, jų detaliau neanalizavo, o pareiškėjo kaltę pripažino tik dėl neva aplaidžiai atliktų veiksmų. Pareiškėjas kelia klausimą, kodėl, teismo manymu, tarnybinė nuobauda buvo skirta pagrįstai ir kaip pasireiškė valstybės tarnautojų veiklos etikos principų pažeidimas. Pareiškėjas akcentuoja, jog jis įvykdė visus jam nurodytus pavedimus, tinkamai atliko savo darbines funkcijas, todėl teismas turėjo pagrindą šią nuobaudą panaikinti, o ne sušvelninti ir pakeisti į pastabą.
23. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas pripažinęs, jog Pareiškėjas patyrė psichologinę įtampą darbe, vis tik sprendė, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, nors pats faktas, kad pareiškėjui iki šiol negavusiam jokios tarnybinės nuobaudos per trumpą laikotarpį buvo pradėti keli tyrimai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomas psichologinis spaudimas (mobingas), dėl kurio pareiškėjas įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigia, jog byloje yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad Seimo kancleris 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 460-ĮVK (T)-6 pripažino, kad pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kai per trumpą laiką negalėjo parengti dar 2017 m. kovo 21 d. Komiteto biuro vedėjos pavedimo pagal persiųstus Teisės departamento išvadų projektus, kurio buvo prašoma iki tos pačios darbo dienos 16 val. 45 min. parengti pagrindinio Komiteto papildomų išvadų projektus, nurodant konkrečias siūlomas projektų formuluotes, nuo patiriamo streso darbe buvo sušlubavusi sveikata, pareiškėjui buvo išduodami nedarbingumo pažymėjimai po kiekvieno tarnybinės nuobaudos tyrimo iniciavimo, tačiau teismas šių įrodymų visiškai nevertino ir apie juos nepasisakė. Pareiškėjas nurodo, kad J. B. pavedimai įprastai yra didelės apimties, reikalaujantys ypatingo susikaupimo ir per labai trumpą laiką, kas atitinka klasikinius mobingo požymius. Pareiškėjas pažymi, kad pirmojo tarnybinio nusižengimo tyrimo atveju tai pripažino tyrimo komisija ir atsakovas, o antrojo tarnybinio nusižengimo atveju – teismas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad duodant pavedimą pareiškėjui parengti Komiteto išvadą nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. gegužės 12 d., J. B. papildomai reikalavo pateikti pasiaiškinimą iki 2017 m. gegužės 11 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas šį faktą pripažino, tačiau jo nevertino priimant galutinį sprendimą. Pareiškėjas pabrėžia, jog akivaizdu, kad 2017 m. pradžioje J. B. sąmoningai siekė sukurti pareiškėjui tokią darbinę situaciją, dėl ko pareiškėjas negalėtų tinkamai ir laiku įvykdyti darbinių funkcijų, o tai taptu pagrindu spręsti klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.
24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime pažymėjo, kad neturtinė žala gali būti atlyginama, jei ji padaryta neteisėtais darbdavio veiksmais ir teigia, jog darbdavys neatliko savo pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos darbuotoju saugos ir sveikatos įstatyme ir Profesinės rizikos vertinimo bendruosiuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-457/V-961 (toliau – ir Profesinės rizikos nuostatai), taip pat savo įsakyme po pirmojo tarnybinio nusižengimo tyrimo dar 2017 metų pradžioje, t. y. neatliko psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo (įrodymai pateikti byloje) pareiškėjo darbo vietoje ir Komiteto biure, nebuvo nustatyta, ar darbo metodai, darbo tempas atitinka pareiškėjo galimybes ir nenumatė prevencinių priemonių užkirsti kelią mobingo atsiradimui. Pareiškėjas kartoja, kad J. B. bei A. Š. nepagrįstai kaltina pareiškėją įvykdžius nusikalstamą veiką – klastojus dokumentus, A. Š. viešai žemino pareiškėją prieš Komiteto narius, Komiteto biuro darbuotojus ir kitus kviestinius asmenis dėl neva savavališko Alkoholio kontrolės įstatymo koregavimo. Pareiškėjas nurodo, kad bylos medžiagoje yra duomenų, kuriuose J. B. įvardina pareiškėją kaip asmenį, netinkamai vykdantį darbines funkcijas, neva atsainiai žiūrintį į savo darbą, nepagrindžiant šių aplinkybių jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo įsitikinimu, visi šie pareiškėjo atžvilgiu atliekami veiksmai nepagrįstai menkina jo reputaciją bei formuoja nuomonę, jog pareiškėju negalima pasitikėti, o tai pareiškėjui sukelia didelę emocinę ir psichologinę įtampą.
25. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, jog bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kilusią žalą, priežastinį ryšį bei atsakovo kaltę, pareiškėjas buvo nurodęs dar teismo metu, tačiau teismas jų nevertino.
26. Atsakovas Seimas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
27. Atsakovas teigia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisingas ir priimtas netinkamai įvertinus teisės aktų nuostatas, byloje surinktus įrodymus bei neatsižvelgus į bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes. Atsakovas mano, kad teismo pakeista nuobauda neatitinka bendrųjų tarnybinių nuobaudų skyrimo principų (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijų.
28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – buvo paskirta dėl dviejų nusižengimo epizodų, t. y. dėl to, kad pareiškėjas parengė Įstatymo projektą, kuriame priešingai, nei buvo nuspręsta 2017 m. gegužės 8 d. Komiteto išvadų rengėjų pasitarimo metu, Įsakymo projekto 5 straipsniu keičiamo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte vietoj žodžių „mokamas ir ribojamas“ įrašė žodžius „nemokamas ir nėra ribojamas“, kas iš esmės keičia teisinio reguliavimo esmę ir dėl to, kad 2017 m. gegužės 12 d. Komiteto pirmininkei pateikė pasirašyti Įstatymo projektą, kurio 8 straipsniu keičiamo Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje po žodžio „regionas“ nėra įrašytų žodžių „alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai“, kuriuos pasiūlė savo išvadoje Vyriausybė 2017 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 278 ir kuriam Komitetas 2017 m. gegužės 10 d. posėdyje pritarė. Atsakovas pažymi, kad teismas nusprendė, jog pareiškėjo veiksmuose pagrįstai buvo nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Atsakovas teigia, jog teismas sutiko su Komisijos išvada, kad nusižengimas padarytas dėl aplaidumo, tačiau keisdamas paskirtą nuobaudą – griežtą papeikimą į švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą, vis dėlto pažymėjo, kad nusižengimas padarytas ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo elgesys laikytinas sąmoningu valiniu pasirinkimu, ir nors jis ir nesiekė neigiamų padarinių, tačiau tokie padariniai neišvengiamai kilo dėl jo aplaidaus pareigų vykdymo.
29. Atsakovas nurodo, kad teismas, vertindamas tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, neatsižvelgė į Komiteto išvadų projektų ir išvadų, įstatymo projektų rengimo tvarką, nustatytą Įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų leidybos, parlamentinės kontrolės ir Seimo priežiūrinės veiklos organizavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. SV-S-1603 „Dėl Įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų leidybos, parlamentinės kontrolės ir Seimo priežiūrinės veiklos organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir dėl to nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas pagal duotus pavedimus per labai trumpus terminus turėjo parengti didelės apimties teisės aktų ir Komiteto išvados projektus. Atsakovas pabrėžia, kad kaip nustatyta Komisijos išvadoje, pareiškėjas buvo paskirtas atsakingu už Komiteto išvadų projektų surašymą ir Įstatymo projekto parengimą dar 2016 m. (Komiteto 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 111-S-5 ir 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 111-S-14). Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas jau buvo parengęs tiek Įstatymo projektą, tiek Komiteto išvados projektą, kuriuos jam reikėjo tik patikslinti, pakoreguojant atitinkamų nuostatų formuluotes. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog toks pavedimas pareiškėjui, kuriam suteikta antra kvalifikacinė klasė, turinčiam ilgametę teisės aktų projektų rengimo patirtį alkoholio kontrolės srityje (Komiteto biure dirba daugiau kaip 10 metų) ir einant aukštas A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) – pareigas, per pusantros darbo dienos patikslinti Įstatymo projekto tekste siūlomas formuluotes neturėjo sudaryti ypatingų sunkumų.
30. Atsakovas nurodo, kad teismas, sušvelnindamas paskirtą nuobaudą, neatsižvelgė į Komisijos išvadoje nustatytas padaryto tarnybinio nusižengimo pasekmes, kurios buvo reikšmingos parenkant tarnybinę nuobaudą ir atkreipia dėmesį, jog jei Komiteto pirmininkė būtų pasirašiusi Įstatymo projektą ir jis būtų paskelbtas teisės aktų bazėje, būtų sukeltas didžiulis visuomenės nepasitenkinimas, kad deklaruojant politiką, nukreiptą į alkoholio vartojimo mažinimą ir ribojimą, priimami teisės aktai, neatitinkantys deklaruojamos politikos, bei pakenkta tiek Seimo kaip įstatymų leidžiamosios institucijos reputacijai, tiek Komiteto ir Seimo kanceliarijos reputacijai.
31. Atsakovas nurodo, kad teismas, individualizuodamas pareiškėjo tarnybinę atsakomybę, pažymėjo, kad jo veiksmuose nebuvo nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad jo veiksmuose Komisija nenustatė ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl ko galėtų būti skiriama švelnesnė nuobauda. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dėl teisės aktų ir išvadų rengimo kokybės pareiškėjui pastabas nuolat reiškė tiek jo tiesioginė vadovė, Komiteto biuro vedėja J. B., tiek Komiteto nariai.
32. Atsakovas vadovaudamasis VTĮ 29 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, administracinių teismų praktika nurodo, kad pareiškėjo Įstatymo projektas buvo parengtas atmestinai ir netinkamai, todėl negalėjo būti toleruojamas, o paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui.
33. Pareiškėjas E. J. atsiliepime į atsakovo Seimo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą grindžiamais tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo apeliaciniame skunde, papildomai nurodant, kad:
33.1. Atsakovas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė nei pareiškėjo kaltės, nei kilusių pasekmių, nei priežastinio ryšio. Pareiškėjas akcentuoja, jog nors pareiškėjas pateikė Komiteto išvadų rengėjams ir Komiteto biuro vedėjai bei padėjėjai klaidingą Įstatymo projektą, tačiau šios klaidos atsirado ne dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra pozicija, jog Departamento atstovė, persiųsdama pirminį pataisytą Įstatymo projektą el. laiške pareiškėjui nurodė „pasižiūrėkite dar kartą“, kas neva sąlygoja aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo nuodugniai išanalizuoti jau suderintą Įstatymo projektą. Pareiškėjo teigimu, tai leidžia konstatuoti, jog pareiškėjas neturėjo pasitikėti Departamento atstove, kuri privalėjo užtikrinti Įstatymo projekto tinkamą suderinimą, dar kartą viską nuodugniai analizuoti ir iš esmės papildomai atlikti Departamento atstovei pavestas funkcijas. Pareiškėjas pabrėžia, jog tokios išvados nepagrįstos, nes jis su Departamento atstove turėjo lygiavertiškai suderinti Įstatymo projektą, pareiškėjui tinkamai įvykdžius savo pareigas, patobulinus Įstatymo projektą, jį persiuntė Departamento atstovei, kad pastaroji peržiūrėtų ir patvirtintų, jog Įstatymo projektas atitinka Departamento nuostatus, ir persiuntus jį pateikti. Pareiškėjo manymu, būtent aplaidūs Departamento atstovės veiksmai sąlygojo nustatytų Įstatymo projektų pažeidimų atsiradimą.
33.2. Pareiškėjas nurodo, kad kilusios pasekmės turi būti realios, o nagrinėjamu atveju pasekmių nekilo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovas tik nurodo galėjusias kilti, preziumuojamas pasekmes. Pareiškėjas vadovaujasi administracinių teismų praktika, jog tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir pabrėžia, kad atsakovas neįrodė kilusių neigiamų pasekmių.
34. Atsakovas Seimas atsiliepime į pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsižvelgiant į atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat nepriteisti iš atsakovo pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliaciniame skunde, papildomai nurodant, kad:
34.1. Pareiškėjo kaltė yra nustatyta, o jo teiginiai, jog Įsakymo projekto netinkamą parengimą sąlygojo Departamento atstovės veiksmai, yra nepagrįsti, nes, kaip jau buvo nurodyta, Departamentas nėra pavaldus ar atskaitingas Seimui, nei Seimo kanceliarijai. Pareiga tinkamai atlikti gautą pavedimą kilo pareiškėjui, o aplinkybė, kad pareiškėjas pavedimą vykdė bendradarbiaudamas su Departamento atstove, kuri siuntė pareiškėjui Įstatymo projekto tekstą, nesudaro teisinių prielaidų pareiškėjo nelaikyti atsakingu už pavedimo vykdymą ir jo rezultatą – netinkamą Įstatymo projekto parengimą.
34.2. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, susijusio su valstybės tarnautojų etikos principų pažeidimu, nurodo, kad tiek Komisijos išvadoje, tiek teismo sprendime yra nurodyti tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindai, o pareiškėjas iškreipė ir neteisingai interpretavo Komiteto išvadų rengėjų ir paties komiteto suformuluotus tikslus ir kryptis alkoholio reklamos draudimo srityje, pilnai neįgyvendino komiteto priimto sprendimo, netinkamai atliko savo pareigas, o tokia veika akivaizdžiai pažeidžia valstybės tarnautojų etikos principus.
34.3. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui tarnybinės nuobaudos skyrimas buvo pagrįstas tarnybinio nusižengimo pasekmėmis ir nusižengimo padarymo aplinkybių visuma, o nepaskyrus tarnybinės nuobaudos, būtų pažeistas gero viešojo administravimo principas ir pakirstas visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnyba.
34.4. Atsakovas nurodo, jog teismas pagrįstai nustatė, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų Atsakovo veiksmų. Atsakovas pabrėžia, jog pareigą įstaigos vadovui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą numato VTĮ VII skyrius bei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, o tyrimo neatlikimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, pažeistų jo teisę būti apgintam nuo nepagrįstų kaltinimų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu pareikšti įtarimai nustatyta tvarka atsakovo yra objektyviai ištiriami, todėl negalima konstatuoti, kad dar vienas tarnybinio nusižengimo tyrimas rodo pareiškėjo atžvilgiu taikomą sistemingą psichologinį spaudimą, kuris įgalintų priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
34.5. Atsakovas teigia, jog Komiteto biuro vedėjos pareiškėjui duodamų pavedimų įvykdymo terminus lemia siekis ne pareiškėjui daryti psichologinį spaudimą, bet tinkamai vykdyti atsakovui pavestas funkcijas, kurios yra susijusios su Komiteto vykdoma veikla (Komitetas sprendžia, kada ir koks projektas turės būti sprendžiamas Komiteto posėdyje, o ne Komiteto biuro vedėjas) ir nurodo, jog pareiškėjas klaidingai teigia, jog pavedimą parengti Komiteto išvadą ir Įstatymo projektą turėjo įvykdyti per trumpą terminą (atsakingu buvo paskirtas 2016 m., o tiek Komiteto išvados projektą, tiek Įstatymo projektą reikėjo tik patikslinti). Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas akcentuoja didelį darbo krūvį, pateikdamas viso teisės akto projekto apimtį, nors išvados rengimas susijęs tik su nedidele teisės akto projekto dalimi, o bet kokią pastabą dėl pavedimo netinkamo įvykdymo ar klausimą, kodėl pavedimas neįvykdytas laiku, pareiškėjas nepagrįstai traktuoja kaip mobingą.
34.6. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimu pareiškėjo darbo vietoje, atsakovas nurodo, jog tai yra naujas pareiškėjo argumentas, kuris nebuvo nagrinėtas ir žinomas teismui. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas niekada neginčijo tokio atsakovo neveikimo Profesinės rizikos nuostatų nustatyta tvarka. Atsakovas nurodo, kad nuolat buvo ieškoma sprendimo būdų – 2013 m. birželio 30 d. – 2013 m. spalio 13 d. pareiškėjas buvo laikinai perkeltas į Komisijų biuro patarėjo pareigas (A lygio 14 kategorija), 2013 m. spalio 14 d. – 2014 m. lapkričio 5 d. – į Komisijų biuro patarėjo pareigas (A lygis 15 kategorija), kurias jam einant, atsižvelgiant į pareiškėjo kompetenciją, buvo paskirtas aptarnauti Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisiją. Atsakovas teigia, jog ir tuomet pareiškėjas reikalavo išskirtinių sąlygų – kad skirtingai, negu kiti Komisijų biuro patarėjai, jam nebūtų papildomai skiriama aptarnauti Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, o vėliau, kai pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas Komiteto biure ir jo darbo kokybė nepagerėjo, jam buvo siūlomos patarėjo pareigos kituose Seimo kanceliarijos padaliniuose, tačiau pareiškėjas jų atsisakė. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo atžvilgiu yra taikomas sistemingas psichologinis spaudimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Nagrinėjamos administracinės bylos skundo dalykas – reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2017 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 460-ĮVK(T)-7 ,,Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo buvo patenkintas iš dalies. Įsakymo 2 punktu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pakeista – į pastabą, likusi pareiškėjo skundo dalis atmesta.
36. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pirmuoju atveju apskritai yra neigiama padaryta teisei priešinga veika, tvirtinant įvykdžius pavestas darbines užduotis tinkamai. Seimo kanceliarija teigia, jog Seimo kanceliarijos paskirta nuobauda (griežtas papeikimas) visiškai proporcinga padarytai teisei priešingai veikai. Be kita ko, pareiškėjas mano, kad buvo pagrindas ir neturtinės žalos atlyginimui.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, struktūrine prasme, visų pirma pasisakytina dėl pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų, ir jei pastarieji būtų patvirtinti, aptartinas pritaikytos poveikio priemonės (nuobaudos) klausimas. Kitoje šio baigiamojo teisės akto dalyje atsakytina į apeliaciją neturtinės žalos atlyginimo aspektu.
38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011; 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje atsakovas įrodė, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą.
39. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija patvirtinta Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytą išvadą, jog pareiškėjas, parengęs (už ką ir buvo atsakingas) Įstatymo projekto tekstą, kuriame pilnai neįgyvendintas Komiteto priimtas sprendimas, netinkamai atliko savo pareigas ir tuo pažeidė Įsakyme nurodytas Pareigybės aprašymo, Etikos taisyklių, VTĮ nuostatas. Tai pirmosios instancijos teismo buvo analizuota bei detaliai pagrįsta (žr. šios nutarties 12–14 p.). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas ir pats pripažįsta padaręs šį pažeidimą, tačiau ne tyčia, bet dėl nepakankamo rūpestingumo.
40. Pareiškėjas, nesutikdamas su tarnybinio nusižengimo išvadoje konstatuota jo kaltės forma – tyčia, nurodė, kad nusižengimo subjektyviosios pusės elementai buvo įvertinti netinkamai, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo tyčia padaryti tarnybinį nusižengimą.
41. Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija, Justitia, Vilnius, 2009, p. 448–449).
42. Tikrinamoje administracinėje byloje, pagal turimas faktines aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjas sąmoningai neužbaigė jam pavestos užduoties, nors ir nenorėdamas tų padarinių – teisinio reguliavimo iškraipymo, t. y. veikė tyčia. Jo tvirtinimas apie Departamento neatliktą darbą iš esmės yra siekis perkelti atsakomybę kitam asmeniui nesant tam pagrindo. Neturint faktinio pagrindo išvadai dėl akivaizdaus tikslo pakeisti Komiteto sprendinius, teigtina, jog buvo veikta netiesiogine tyčia. Esant visiems teisės pažeidimo sudėties elementams (objektas, objektyvinė pusė, subjektas, subjektyvinė pusė) nebelieka jokių abejonių dėl to, kad buvo padaryta Įsakyme aptarta teisei priešinga veika, už kurią gali būti taikomos poveikio priemonės, kas šioje byloje ir padaryta, pareiškėjui Įsakymu paskiriant tarnybinę nuobaudą griežtą papeikimą.
43. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, Vilniaus apygardos administracinis teismas, patvirtinęs teisės pažeidimo faktą, atliko korekciją dėl nuobaudos rūšies.
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552–2748/2012, nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Teismas neskiria tarnybinių (drausminių) nuobaudų valstybės tarnautojams (pareigūnams), o gali spręsti klausimą tik dėl šios nuobaudos panaikinimo ar pakeitimo.
45. Vilniaus apygardos administracinis teismas apskųstame sprendime išdėstė argumentus, kodėl paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pakeitė į tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pateikta argumentacija pripažintina visiškai pagrįsta ir yra tvirtintina.
46. Reikia pastebėti, kad kiekvienu atveju kaltam asmeniui turi būti parinka tokia poveikio priemonė, kuri atitiktų pažeidėjo asmenį, pažeidimo padarymo aplinkybes, nes per griežta nuobauda tampa neefektyvia. Griežta tarnybinė (drausminė) nuobauda turi būti taikoma, kai pažeidėjas tikrai tokios nusipelno. Atsižvelgiant į šios bylos konkrečias aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta / pakeista nuobauda atliks auklėjamąjį poveikį ir teigiamai paveiks teisei priešingą veiką įvykdžiusį asmenį.
47. Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
48. Pasisakant neturtinės žalos atlyginimo klausimu pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
49. Gautoje patikrinti administracinėje byloje neturtinės žalos atsiradimas kildintas iš Įsakymo priėmimo bei mobingo, kurio dalį sudaro ir apskųstas Įsakymas. Tačiau pripažinus, kad Įsakymas iš esmės teisėtas bei pagrįstas, buvo paneigtas viešojo administravimo sistemos subjekto neteisėtas veiksmas, t. y. viena iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, todėl pastarasis momentas (Įsakymas) eliminuotinas sprendžiant neturtinės žalos atsiradimo klausimą.
50. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siedamas su jam taikytu mobingu (apibūdinamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė dažniausiai taiko vienam asmeniui), apeliacinės instancijos teismo nuomone, pastarojo niekaip nepagrindė. Tai vis dėlto yra bendro pobūdžio teiginys, kuris nebuvo pakankamai aiškiai išdėstytas, t. y., kada, kiek dažnai per mėnesį, savaitę ir pan., bei kaip pasireiškė galbūt mobingo atakos. Nutarties 5 punkte įvardijamos aplinkybės abstrakčios, be faktinio pagrindimo.
51. Tarnybinių nusižengimų procedūros, kurios minimos administracinėje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti siejamos su mobingo sąvoka, nes teisinio vieneto administracija, esant tam pagrindo gali ir turi, remiantis VTĮ, pradėti tokias procedūras (VTĮ). Antra vertus, tarnybinių santykių metu galimos įvairios situacijos, kurios gali sukelti papildomos įtampos, nepasitenkinimo ir kt., tačiau, nesant kitų aplinkybių, būdingų mobingui, neturėtų būti priskiriamos aptariamam socialiniam reiškiniui.
52. Taigi iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija dar pabrėžia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius