Civilinė byla Nr.3K-3-186/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 34.5; 114.8.2;
128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Spiečiaus ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. G. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. palikimo administratoriaus D. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. G., Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir notarei R. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. G. palikimo administratorius D. B. nurodė, kad suinteresuotas asmuo L. G. yra V. G., mirusio 2003 m. spalio 1 d., sutuoktinė. Jie vedė bendrą ūkį ir kartu gyveno iki pat V. G. mirties. V. G. turėjo savo vardu registruotą ūkininko ūkį. V. G. mirus, Anykščių rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 27 d. nutartimi nustatė visišką V. G. palikimo administravimą ir paskyrė jį (pareiškėją) V. G. palikimo administratoriumi. Administruojant palikimą paaiškėjo, kad L. G. yra faktiškai priėmusi dalį V. G. palikimo, nes laikotarpiu nuo 2003 m. spalio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. gavo iš AB „Rokiškio sūris“ išmokas už pristatytą produkciją, viso – 104 097,53 Lt, kuriuos AB „Rokiškio sūris“ turėjo sumokėti V. G., kaip ūkininkui. Šį minėtų išmokų priėmimo faktą L. G. nuslėpė, Anykščių rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 27 d. posėdyje paaiškindama, kad palikimo ji nėra priėmusi. Be to, L. G. tvarkė ūkį, pardavė gyvulius. Pareiškėjo žiniomis, nei pirmos, nei antros eilės įpėdiniai mirusiojo V. G. turto nepaveldėjo, todėl pagal įstatymą teisę paveldėti visą palikėjo turtą įgijo L. G. Kadangi, kaip minėta, ji per tris mėnesius pradėjo faktiškai turtą valdyti, gavo pinigus, tai pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį ji laikoma priėmusia palikimą. CK 5.51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų. Pareiškėjo teigimu, L. G., kuri priėmė palikimą, pareiškimo dėl palikimo atsisakymo atitinkamam notarui nepateikė, ir taip palikimo neatsisakė, todėl ji laikoma priėmusia palikimą. Laikydamas, kad kitu būdu, negu kreipiantis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nustatyti, jog L. G. priėmė mirusiojo V. G. palikimą, nėra galima, remdamasis CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjas prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad suinteresuotas asmuo L. G. priėmė palikimą, atsiradusį po jos sutuoktinio V. G. mirties 2003 m. spalio 1 d., ir jo per įstatyme nustatytą terminą neatsisakė. Pareiškėjo teigimu, nustačius šį juridinį faktą, V. G. kreditoriai galės nukreipti savo reikalavimų išieškojimą į L. G. turto dalį (CK 5.52 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Anykščių rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. G. po sutuoktinio V. G. mirties 2003 m. spalio 1 d. priėmė palikimą ir jo per įstatyme nustatytą terminą neatsisakė. Juridinį faktą teismas nurodė nustatęs tikslu užtikrinti kreditorių interesus, išieškojimą už palikėjo skolas nukreipiant į L. G. turto dalį. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad L. G. įstatyme nustatytais terminais ir tvarka atliko veiksmus, vertintinus kaip palikimo priėmimą (vyko kaip tikėtina ūkio paveldėtoja į AB „Rokiškio sūris“ kasą pasiimti pinigų už pristatytą pieną ir pasirašytinai paėmė grynuosius pinigus, viso – 104 097,53 Lt, dalį kurių panaudojo savo reikmėms, o dalį – ūkio veiklai, pasirašė ūkio valdymo dokumentus (2003 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir jos priedą, 2003 m. spalio 15 d. panaudos sutartį) bei finansinius dokumentus (2003 m. spalio 31 d., 2003 m. lapkričio 13 d. sąskaitas-faktūras ir 2004 m. vasario 27 d. susitarimą dėl įspėjimo įkaito davėjui dėl lengvatinio termino), taip pat grąžino kreditoriams V. G. ūkio skolas), ir taip, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą, priėmė palikimą. Teismas taip pat nustatė, kad L. G., pradėjusi valdyti paveldimą turtą, per įstatyme nustatytą terminą palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie atsisakymą nuo pradėto valdyti palikimo nepateikė ir palikimo neatsisakė, bei atsižvelgė į tai, kad duomenų, jog L. G. palikimą valdė dėl kitų įpėdinių interesų, byloje nėra (CK 5.51 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad nei V. G. esant gyvenam, nei po jo mirties dėl ½ santuokinio turto dalies atidalinimo L. G. nesikreipė ir savo dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nenustatė, nuosavybės teisės liudijimas į ½ dalį turto jai nebuvo išduotas, teismas laikė, kad daryti išvadą, jog po V. G. mirties L. G. valdė tik galėjusią jai priklausyti ½ santuokinio turto dalį, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į byloje nustatytą aplinkybę, kad V. G. esant gyvam į ūkio valdymą ir jo lėšų skirstymą L. G. nesikišo, teismas atmetė kaip nepagrįstus jos argumentus, kad po V. G. mirties ji tik tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nuosavybės teisių nesukuria.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 7 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą paliko nepakeistą, suinteresuoto asmens L. G. apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, jog L. G. po V. G. mirties prižiūrėjo ūkį, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jį valdė, grąžino skolas, atliko mokėjimus, sudarė sutartis, rodo, kad L. G. per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo pradėjo valdyti turtą, ir taip priėmė palikimą (CK 5.51 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje aptartinos dvi sąvokos – palikimo nepriėmimas ir palikimo atsisakymas. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Ūkininko ūkis nebuvo padalintas, todėl L. G. po sutuoktinio mirties valdė tiek savo, tiek mirusiojo sutuoktinio dalį. Tam, kad patvirtinti L. G. teiginį, jog ji po sutuoktinio mirties atsiradusio palikimo nepriėmė, o, jos teigimu, tik atliko ūkininko ūkio išlaikymui būtinus veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti vadovaujamasi CK 5.51 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų. Nors L. G. tvirtino, kad ji palikimo nepriėmė, jos veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, leido suprasti, kad ji pradėjo turtą valdyti. Dėl to jai buvo būtina atsisakyti palikimo, paduodant dėl to prašymą notarui. Būtent pareiškimo atsisakyti palikimo pateikimas ir suteikia galimybę atriboti palikimo priėmimą faktiškai pradėjus turtą valdyti nuo to, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo L. G. prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjo pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes netaikė procesinės teisės normos, kurią turėjo taikyti, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 6.2 punkte duotų išaiškinimų. Anykščių rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 27 d. nutartimi paskirdamas pareiškėją D. B. mirusiojo V. G. palikimo administratoriumi, konstatavo, kad L. G. nei pati, nei atstovaudama nepilnamečius vaikus nesikreipė nustatytu laiku į notarų įstaigą dėl palikimo priėmimo ir kitokiu būdu nepriėmė palikimo dėl didelių mirusiojo skolų. Nors D. B. priimant šią teismo nutartį nedalyvavo, tačiau ši teismo nutartis sukėlė jam teisines pasekmes – jis tapo palikimo administratoriumi (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl to minėta teismo nutartis turi prejudicinę reikšmę, ir bylą nagrinėję teismai privalėjo atsižvelgti į joje nustatytas aplinkybes dėl palikimo nepriėmimo.
2. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad L. G. priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti turtą, netinkamai aiškino ir taikė CK 5.51 straipsnio 2 dalį, pažeidė įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasatorės teigimu, teismai, darydami išvadą dėl palikimo priėmimo, nepagrįstai neatsižvelgė į akivaizdžius faktus, patvirtinančius, kad ji savo veiksmais išreiškė valią nepriimti palikimo: nesikreipė į teismą dėl turto apyrašo sudarymo ir nepadavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, o, neužvedus paveldėjimo bylos, nereikėjo rašyti ir pareiškimo dėl palikimo atsisakymo; nesikreipė į teismą ir dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo jį priimti nepilnamečių vaikų vardu; Anykščių rajono apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 24 d. nutartimi AB „Rokiškio sūris“ prašant sudarė palikėjo V. G. turto apyrašą, ir tai rodo, kad didžiausiam palikėjo kreditoriui buvo žinoma, jog ji (kasatorė) palikimo nepriėmė.
3. CK 5.50 straipsnyje nėra nustatyta, kad palikimo priėmimas gali būti atliekamas tylėjimu ar neveikimu. Nesiėmimas veiksmų nuosavybės teisės liudijimui į ½ santuokinio turto dalį gauti – tai neveikimas, kuris negali būti vertinamas kaip pagrindas pripažinti palikimo priėmimą faktiniu valdymu. Kreipimasis į teismą dėl dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo jokiais terminais neribojamas ir šį veiksmą ji (kasatorė) gali atlikti bet kada. Su tokiu reikalavimu gali kreiptis ir kreditoriai. Kasatorės teigimu, tai, kad ji neturi nuosavybės teisės liudijimo į ½ santuokinio turto dalį, nepanaikina jos, kaip savininkės, teisių į ½ dalies jai priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Pajamomis iš ūkio ji naudojosi ir iki sutuoktinio mirties, nes gyveno kartu su juo kaip šeima, todėl ir jam mirus turėjo perimti kai kurias bendru sutarimu palikėjo vykdytas funkcijas, tarp jų – pasiimti pinigų pragyvenimui, nepilnamečių vaikų išlaikymui, ūkio funkcionavimo užtikrinimui. Dėl to pajamų iš ūkio gavimo faktas ir dalyvavimas neatidalintos turto dalies valdyme, kasatorės teigimu, nėra pagrindas pripažinti, kad ji priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti turtą, nes ji tik tęsė naudojimąsi dalimi jai priklausančio turto. Be to, ji veikė ne tik savo, bet ir jos nepilnamečių vaikų vardu, kurie taip pat turėjo teisę paveldėti dalį V. G. turto kaip pirmos eilės įpėdiniai. Pagal CK 3.188 straipsnio 1 dalies 2 punktą tėvai neturi teisės be išankstinio teismo leidimo savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą. Ji (kasatorė) į teismą dėl tokio leidimo nesikreipė. Dėl to bylą nagrinėję teismai negalėjo savo procesiniais sprendimais įtvirtinti imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių veiksmų, o tai faktiškai ir buvo padaryta. Nesant teismo leidimo priimti ar atsisakyti palikimo nepilnamečių vaikų vardu, ji (kasatorė) galėjo būti pripažinta priėmusia tik ¼ dalį palikimo (CK 5.13 straipsnis).
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Suinteresuotas asmuo L. G. yra palikėjo V. G., mirusio 2003 m. spalio 1 d. sutuoktinė. Ūkininko V. G. ūkis, registruotas jo santuokos su L.G. metu (1997 m. gegužės 5 d.) ir kurio nariu įregistruotas tik vienas V. G., yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendras V. G. ir L. G., kaip sutuoktinių, turtas nėra atidalintas, į notarą su pareiškimu apie palikimo priėmimą ji nesikreipė, nuosavybės teisės pažymėjimas į ½ santuokinio turto dalį L. G. nėra išduotas. Laikotarpiu nuo 2003 m. spalio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. L. G. prašymu, pateikus V. G. mirties liudijimą, AB „Rokiškio sūris“ per devynis kartus išmokėjo L. G. už pristatytą pieną 104 097,53 Lt, dalį kurių ji panaudojo savo reikmėms, o dalį – ūkininko ūkio veiklai. Be to, trijų mėnesių laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo dienos L. G. pasirašinėjo V. G. ūkio valdymo dokumentus, kuriuose ji nurodyta kaip ūkio paveldėtoja, finansinius dokumentus, taip pat grąžino kreditoriams V. G. ūkio skolas. Pradėjusi paveldimą turtą valdyti, pareiškimo dėl palikimo atsisakymo per įstatyme nustatytą terminą palikimo atsiradimo vietos notarui L. G. nepateikė ir palikimo neatsisakė. Duomenų, kad palikimą L. G. valdė dėl kitų įpėdinių interesų, byloje nėra.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra klausimas, ar bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tinkamai taikė bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo taisykles reglamentuojančias procesinės teisės normas. Tai yra teisės klausimas, kuriuo kasacinio teismo teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas yra kompetentingas nustatyti tik juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. tokius faktus, su kuriais sietinas asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas pasikeitimas ar pabaiga. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, turi išsiaiškinti, kokia materialioji teisės norma suteikia prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę ir kokios teisės (turtinės ar asmeninės) gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti prašomo nustatyti fakto pagrindu. Nenustačius konkrečios teisės normos, suteikiančios faktui juridinę reikšmę, visapusiškai neišsiaiškinamos bylos aplinkybės arba aiškinamasi tokios, kurios neturi reikšmės bylai. Tai gali lemti sprendimo nustatyti faktą, kuris neturi juridinės reikšmės, priėmimą
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad suinteresuotas asmuo L. G. priėmė palikimą, atsiradusį po jos sutuoktinio V. G. mirties, ir jo per įstatyme nustatytą terminą neatsisakė. Pareiškėjo teigimu, nustačius šį juridinį faktą, V. G. kreditoriai galės nukreipti savo reikalavimų išieškojimą į L. G. turto dalį (CK 5.52 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad L. G., pasiimdama iš AB „Rokiškio sūris“ išmokas už pristatytą produkciją, pasirašydama ūkio valdymo ir finansinius dokumentus bei grąžindama kai kuriems kreditoriams V. G. ūkio skolas, įstatyme nustatytais terminais ir tvarka atliko veiksmus, vertintinus kaip palikimo priėmimas, ir taip priėmė V. G. palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti. Atsižvelgę į tai, kad L. G., pradėjusi valdyti paveldimą turtą, per įstatyme nustatytą terminą palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie atsisakymą nuo pradėto valdyti palikimo nepateikė ir palikimo neatsisakė, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog L. G. palikimą būtų valdžiusi dėl kitų įpėdinių interesų (CK 5.51 straipsnio 2 dalis), teismai patenkino pareiškėjo pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.
Pareiškėjo V. G. palikimo administratorius D. B. pareiškimo teismui turinys leidžia teigti, kad prašomo nustatyti palikimo priėmimo faktą jis sieja su galimybe užtikrinti kreditorių interesus, išieškojimą už palikėjo skolas nukreipiant ir į jo sutuoktinės L. G. turto dalį. Šiam faktui juridinę reikšmę suteikiančia materialinės teisės norma pareiškėjas nurodė CK 5.52 straipsnį, pagal kurį įpėdinis, priėmęs palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjos skolas atsako visu savo turtu, išskyrus CK nustatytus atvejus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą nustatyti faktą sieja su galimybe V. G. kreditoriams nukreipti savo reikalavimų išieškojimą į L. G., kaip mirusiojo sutuoktinės, turto dalį, pareiškėjo prašomo nustatyti fakto juridinė reikšmė visų pirma turi būti aiškinamasi šeimos teisinius santykius (sutuoktinių turto teisinį režimą ir jų civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles), o ne paveldėjimą reglamentuojančių materialinės teisės normų kontekste. Pagal CK 3.91 straipsnį įmonė (ūkis, verslas), kurią įsteigė vienas sutuoktinis už bendras lėšas, ir jos duodamos pajamos priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi santuokos metu įsteigus įmonę (ūkį, verslą), ji tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o abu sutuoktiniai – santuokos metu įsteigtos įmonės (ūkio, verslo) dalyviai (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Sutuoktiniams tokiu atveju atsiranda ne tik teisės į įmonės (ūkio, verslo) turtą ir jos pajamas, bet ir pareiga atsakyti pagal įmonės (ūkio, verslo) prievoles kreditoriams. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto yra vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šios bylai reikšmingos aplinkybės nėra nustatytos. Nesant byloje V. G. su kreditoriais sudarytų sutarčių nuorašų, negalima padaryti atitinkamų išvadų, ar prievolės pagal vieno iš sutuoktinių sudarytus sandorius gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto ar jos vykdytinos tik iš sandorį sudariusio sutuoktinio turto dalies. Nustačius, kad išieškojimas vykdytinas iš sutuoktinių bendro turto, jis gali būti nukreiptas į skolininkui priklausantį turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir be skolininkui priklausančios dalies šiame turte nustatymo, neatsižvelgiant į tai, ar skolininko sutuoktinis priėmė šį turtą kaip palikimą.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima daryti vienareikšmės išvados dėl pareiškėjo prašomo nustatyti fakto, kaip juridinio, t. y. jog L. G. palikimo priėmimo ir jo neatsisakymo fakto nustatymas sukels pareiškėjo siekiamas teisines pasekmes. Tik visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių, reikšmingų dėl aukščiau nurodytų CK normų taikymo arba netaikymo nuspręsti (prievolių teisinės prigimties, t. y. ar kreditorių išieškojimai vykdytini iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko (V. G.) asmeninio turto), išsiaiškinimas leistų daryti išvadą, ar būtinas yra palikimo priėmimo fakto nustatymas, kad kiltų teisinės pasekmės, kurių siekia pareiškėjas, prašydamas nustatyti minėtą faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktos medžiagos nepakanka išvadoms dėl to padaryti.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos nagrinėjimui ir nagrinėdamas bylą, neišsiaiškino, kuri ar kurios teisės normos nustato tam tikras teises, kurių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas galėtų būti sietinas su prašomu nustatyti faktu, ir taip visapusiškai ir objektyviai neištyrė aplinkybių, turinčių reikšmės CPK 444 straipsnio 1 dalies taikymui, t. y. neatskleidė bylos esmės, ir tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir palikdamas jį nepakeistą, į tai, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, privalomai nustatytinų priimant sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neatsižvelgė ir šio esminio proceso teisės normų pažeidimo pats neištaisė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nustatytas procesinės teisės normos pažeidimas pripažintinas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, įgalinančiu panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus. Nustatytas pažeidimas yra esminis, susijęs su bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu ir galimai naujų įrodymų joms išsiaiškinti surinkimu, jis negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).
Konstatavus esminį procesinės teisės normos pažeidimą ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teisėjų kolegija kasaciniame skunde išdėstytų argumentų neanalizuoja ir šioje nutartyje dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Anykščių rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Algimantas Spiečius
Pranas Žeimys