Administracinė byla Nr. AS-616-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00780-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 78.1; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro skundą atsakovui V. K. (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. A. K.) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. K. (toliau – ir atsakovas) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą – 76,46 Eur (264 Lt) už 2010–2011 metus.

Pareiškėjas savo reikalavimą grindė tuo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė pareiškėjui administruoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesumokėjo jam paskaičiuotos vietinės rinkliavos už 2010–2011 metus, todėl susidarė įsiskolinimas.

Atsakovas V. K. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pateikė teismui prašymą pradėti norminio teisės akto teisėtumo tyrimą, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų 16 punktas ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo bei aprašo patvirtinimo“ 2.2 punktas ta apimtimi, kuria: 1) nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam proporcingumo principui ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“; 2) nėra numatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamuoju turtu dažnumą, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 ir 22 straipsniais, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju norminio administracinio akto tyrimą inicijuoja atsakovo V. K. atstovė, tačiau nei atsakovas, nei jo atstovė pagal procesinę padėtį nagrinėjamoje byloje nėra subjektai, nurodyti ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje (nėra pareiškėjai byloje), galintys prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, todėl pagal tokį prašymą negali būti pradedamas norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas.

Teismas taip pat akcentavo, kad prašymas inicijuoti norminio administracinio akto patikrinimo bylą taip pat nesaisto teismo, nes teismas klausimą dėl norminio administracinio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams galėtų inicijuoti ir nesant tokio prašymo (ABTĮ 111 str. 3 d.). Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų kreipęsis į pareiškėją su prašymu taikyti jam vietinės rinkliavos lengvatą, todėl sprendė, kad pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir bylos aplinkybes prašomų ištirti norminių aktų nuostatos ta apimtimi, kuria prašoma ištirti jų teisėtumą, nagrinėjamoje byloje nebus taikomos. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pradėti norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimą.

II.

Atsakovas V. K. nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi, atskirajame skunde prašo panaikinti minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo prašymą pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad atsakovas neturi teisės kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto ištyrimo, bei mano, jog yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 111 straipsnio 1 dalies konstitucingumo. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nepagrindė savo išvados apie tai, jog Nuostatų teisėtumas neturėtų įtakos teisingam bylos išsprendimui: atsakovo butas tuo metu, už kurį prašoma priteisti vietinės rinkliavos skola, nebuvo užbaigtas statyti, atsakovas nebuvo sudaręs elektros energijos, vandens tiekimo sutarčių, nuolat butu nesinaudojo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju atsakovas V. K. ginčija Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį, kuria teismas atmetė atsakovo prašymą pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 149 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nenustačius ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies sąlygų, teismo nutarties skųsti atskiruoju skundu negalima.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai sprendžiama, kad teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, kai dėl jos priėmimo procesas apskritai negali prasidėti (pvz., nutartis atsisakyti priimti skundą) ar tam tikrais atvejais toliau tęstis (pvz., nutartis, kuria atsisakoma tenkinti pareiškėjo prašymą dėl administracinės bylos atnaujinimo) arba kai dėl nutarties priėmimo procesas byloje užbaigiamas (pvz., nutartis palikti skundą nenagrinėtą, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą, „Administracinė jurisprudencija“, 2012, 23, p. 542–877).

ABTĮ 111 straipsnis, reglamentuojantis prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla padavimą, priėmimą ir nagrinėjimą, neįtvirtina, kad teismo nutartis dėl tokio prašymo atmetimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Be to pažymėtina, jog tokio pobūdžio nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, nes net ir atsisakius priimti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, bylos nagrinėjimas yra tęsiamas toliau, o argumentai dėl nesutikimo su tokiu teismo procesiniu sprendimu gali būti pareiškiami apeliaciniame skunde dėl išnagrinėjus bylą iš esmės priimto teismo sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-568/2009). Atskirųjų skundų instituto tikslas – suteikti asmenims teisę kvestionuoti tas pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis gali būti užkertama tolimesnė administracinio proceso eiga. Todėl atskirųjų skundų teikimas dėl teismo procesinių sprendimų, kurie neturi pagrįstos įtakos tolimesniam bylos plėtojimuisi bei kurių motyvai gali būti įtraukti į apeliacinį skundą, sudarytų sąlygas vilkinti bylos nagrinėjimą bei pažeistų kitų proceso dalyvių teises į greitą bei koncentruotą teismo procesą.

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atsakovo atskirąjį skundą dėl šios nutarties, todėl apeliacinis procesas pagal atsakovo V. K. atskirąjį skundą nutrauktinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134, 148 straipsniais, 149 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties nutraukti.

Nutartis neskundžiama.