Nuorašas

Pranešėja Virginija Švedienė              Baudžiamoji byla Nr. 1A-340-256/2012

Teisėjas Vaclavas Karšulis              Teisminio proceso Nr. 1-57-1-429-2007              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              1.2.25.4.3.; 1.1.8.1.; 1.1.9.2.; 2.1.15.1.2.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. balandžio 30 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

teisėjų Jūratės Damanskienės, Daivos Pranytės - Zalieckienės,

sekretoriaujant Ernestui Lubiui,

dalyvaujant prokurorui Ričardui Kubiliui,

gynėjui advokatui Sergejui Pelšui (Sergej Pelš),

nuteistajam J. L.,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. (J. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. nuteistas pagal BK 281str. 3d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

BK 42str. 6d., 67str. 3d., 68str. pagrindu J. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.     

Iš J. L. nukentėjusiajam R. S. priteista 30 000 Lt neturtinės žalos ir 1 200 Lt advokato išlaidų.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

             n u s t a t ė:

J. L. nuteistas už tai, kad 2007-03-13, apie 19.30 val., Vilniaus raj., kelyje Vilnius-Utena, 24 km. 71 m. vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė eismo įvykio metu galiojusių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 53, 144, 161, 164, 172 punktų ir Kelių eismo taisyklių 2 priedo 1.5 punktų reikalavimus, numatančius, kad „ <<...eismas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta dešinio kelio puse, o jame dalyvaujantis eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui...>>, įpareigojančius <<...kelyje, kuriame yra dvi eismo juostos, po vieną juostą kiekviena važiavimo kryptimi, vairuoti transporto priemonę savo eismo juosta, atskirta nuo priešingos krypties srauto siaura brūkšnine linija...>>, <<...važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto...>>, <<...pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę...>>, tai yra nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kadangi nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsios paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį R. S., kuriam dėl atviro dešinio blauzdikaulio vidurinio trečdalio lūžio ir muštinės žaizdos galvoje buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė daugybę Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nurodo, kad 2007-03-13 tamsiu paros metu kelyje Vilnius-Molėtai važiavo automobiliu į Vilnių, buvo intensyvus eismas. Maždaug 30 km. nuo Vilniaus pravažiavo kelių policijos automobilį ir neviršydamas greičio dešine važiuojamosios dalies puse nuvažiavo toliau. Automobilyje keleivio vietoje sėdėjo jo brolis. Prieš pat eismo įvykį priešpriešine eismo juosta pravažiavo keli automobiliai, tad apsirikti ir važiuoti kaire važiuojamosios dalies juosta negalėjo. Pravažiavus minėtiems automobiliams pamatė, kad jo važiuojamosios dalies kelio juostoje juda žmogus, todėl bandydamas išvengti partrenkimo išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje tuo metu nebuvo jokio transporto ir kitų eismo dalyvių. Pėsčiasis tiesiog metėsi ant jo automobilio, J. L. pradėjo stabdyti, bet partrenkimo išvengti nepavyko. Pėsčiasis buvo nublokštas ant automobilio variklio dangčio ir pramušęs stiklą įkrito į saloną, o po to buvo nublokštas į priekį ant asfalto. Po autoįvykio jis su broliu suteikė nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, patraukė jį į kelkraštį. Nukentėjusysis buvo girtas, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Atvykę policijos pareigūnai pasakė, kad iš policijos komisariato sužinojo, kad 25 km siautėja pėsčiasis, pavojingai stabdo pravažiuojančius automobilius. J. L. suprato, kad partrenkė būtent tą žmogų. Nukentėjusysis neturėjo nei šviečiančio žibinto, nei atšvaito, todėl kelyje buvo nematomas. Teismas nepagrįstai pripažino, kad jo parodymai nenuoseklūs, nes visose apklausose nurodė vienodas įvykio aplinkybes. Be to, jo parodymus patvirtina kiti įrodymai: autoįvykio schema, liudytojų parodymai, greitosios pagalbos pažyma apie tai, kad R. S. buvo girtas. R. S. veiksmus patvirtina 2010-05-18 ekspertizės aktas. Be to, pirmame nuosprendyje nepaneigta, jog kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje buvo kliūtis. Teismas tik išreiškė abejonę, kad R. S. yra tas pažeidėjas, kuris siautėjo kelyje ir apie kurį pašaliniai asmenys pranešė policijos pareigūnams. Tai patvirtina ir J. L., jo brolio parodymai, netiesiogiai įvykio vietos apžiūros rezultatai. R. S. parodymai paneigti liudytojų R. M., A. B. parodymais, autoįvykio schema ir kita bylos medžiaga, todėl nekyla abejonių, kad R. S. ir pėsčiasis pažeidėjas yra vienas ir tas pats asmuo. Teismas padarė šališką išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog R. S. autoįvykio metu buvo girtas. Šią išvadą teismas motyvavo tik policininkų parodymais, neva jie nepajuto alkoholio kvapo, tačiau jie nesilenkė prie nukentėjusiojo ir jo neuostė. Be to, J. L. ir jo brolis šiam asmeniui suteikė būtinąją medicininę pagalbą, todėl iš arti užuodė alkoholio kvapą. Be to, 2011-03-09 nuosprendyje teismas konstatavo faktą, kad nukentėjusysis autoįvykio metu buvo girtas ir šiurkščiai pažeidė KET 86 bei 81 p.p. reikalavimus ir kad šie pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kylimu, todėl atmetė nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Byloje buvo atliktos kelios autotechninės ekspertizės, tačiau jų išvados nepatvirtina, kad J. L. pažeidė KET reikalavimus. Ekspertai analizavo eismo situaciją, kuri buvo automobilio ir R. S. pirminio kontakto metu, kadangi iš tiesų tą akimirką J. L., bandydamas išvengti partrenkimo, jau buvo išvažiavęs į kairę važiuojamosios dalies pusę. Tačiau teismas turėjo nustatyti visą autoįvykio mechanizmą, t.y. kad jis buvo priverstas manevruoti, todėl išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Be to, nei viena ekspertizė negali išanalizuoti neprognozuojamo girto nukentėjusiojo veiksmų, nes jie yra nenuspėjami. Skundžiamame nuosprendyje cituojama 2008-03-27 atlikta ekspertizė bei eksperto parodymai teisme apie tai, kad važiuojant su artimosiomis šviesomis, esant nustatytam matomumui 80-90 km/h greičiu, J. L. nespėtų išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir tai neva paneigia jo parodymus. Tačiau šio eksperto išvados grindžiamos tik nuteistojo pirminiais netiksliais parodymais, kuriuose jis nurodė, kad pamatė pėsčiąjį 2-3 m atstumu važiuodamas su artimosiomis šviesomis, bet dėl didelio streso jis negalėjo tiksliai pasakyti, kokios šviesos buvo įjungtos. Be to, vėliau jis nurodė, kad važiavo su tolimosiomis šviesomis. Ekspertai ir teismas neanalizuoja visų J. L. parodymų kompleksiškai. Iš jo parodymų ir eksperimento duomenų darytina išvada, kad jis važiavo su įjungtomis tolimosiomis šviesomis, nes priešingu atveju neturėtų laiko tokiam manevrui, todėl negalėjo pamatyti pėsčiojo 2-3 m atstumu, kad tas atstumas buvo žymiai didesnis. Nuteistasis teigia, kad byloje reikia skirti papildomą autotechninę ekspertizę, kad būtų patikrinti visi jo parodymai, o ne jų dalį. Ekspertai negalėjo nustatyti, ką veikė nukentėjusysis prieš partrenkimą. Ekspertai galėjo nustatyti tik nukentėjusiojo ir automobilio padėtį pirminio kontakto metu. Todėl išvada, kad nukentėjusysis ėjo keliu yra tik eksperto prielaida ir ja grįsti nuosprendžio negalima. Visose byloje esančiose ekspertizėse ekspertų nurodytas tik tikėtinas autoįvykio mechanizmas, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl teismas turi pagrįsti savo išvadas, t.y. aiškiai pasisakyti kokiais vairuotojo veiksmais tai buvo padaryta bei kokiais įrodymais byloje grindžiama išvada, jog kaltinamasis pažeidė vieną ar kitą KET punkto reikalavimą. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas to nepadarė, todėl darytina išvada, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, kaltinime nurodyta, kad J. L. pažeidė KET 53,144,161,164,172 p. reikalavimus, todėl būtina išanalizuoti kiekvieną punktą ir nustatyti, ar juos iš tiesų pažeidė ir ar šis pažeidimas sukėlė eismo įvykį, t.y ar tarp KET punkto pažeidimo yra priežastinis ryšys su kilusiomis pasekmėmis. Iš Vilniaus apygardos teismo 2011-06-03 nutarties matyti, kad byloje būtų logiška atlikti papildomą tyrimą, t.y. imtis priemonių nustatyti nukentėjusiojo girtumą, tuo tikslu apklausiant greitosios medicinos pagalbos medikus bei nustatyti kokiais veiksmais J. L. pažeidė KET 172 p. reikalavimus ir kodėl manoma, kad jis nesuvaldė automobilio. Tačiau jokio tyrimo neatliko ir antrą kartą bylą išnagrinėjęs teismas, nors gynėjas teismo prašė byloje pakartotinai atlikti eksperimentą tikslu nustatyti kelio elementų matomumą, nes tiriant bylą buvo tikrinamas tik kliūties - žmogaus -matomumas kelyje. Ekspertas I. G. nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl saugaus greičio nustatymo konkrečioje eismo situacijoje, reikia matuoti ne kliūties matomumą, bet kelio elementų (ženklų, ženklinimo) matomumą, nes kliūčių kelyje neturi būti. Savo išvadoje jis nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje J. L. parinktas greitis 80- 90 km/h techniniu požiūriu buvo priimtinas, jeigu kelio ir kelio elementų matomumas, važiuojant su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis buvo ne mažesnis kaip 50,0-60,9 m. Todėl byloje atlikto eksperimento duomenys yra nepakankami tam, kad galėtų atsakyti į klausimą, ar pasirinktas greitis buvo saugus, važiuojant su tolimosiomis šviesomis. Be to, teismas negalėjo nukentėjusiajam priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes neturtinė žala atlyginama, jeigu ji buvo padaryta. Tačiau byloje pakanka duomenų, jog nukentėjusysis pats, ne tik šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, bet ir nematomas naktį siautėjo kelyje, bandė stabdyti ir spardyti automobilius. Tokiomis aplinkybėmis negalima pripažinti, kad tokiam asmeniui padaryta neturtinė žala. Šiuo metu J. L. nedirba ir neturi pajamų. Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nurodo, kad byloje nustačius, jog KET reikalavimus pažeidė nukentėjusysis, o jis buvo priverstas reaguoti į jo neleistinus veiksmus kelyje, sprendimas pripažinti nuteistojo veiksmus grubiais yra nepagristas, nes jis vairavo blaivus, ypač ženkliai neviršijo leistino greičio, nepadarė tyčinių KET pažeidimų, todėl toks sprendimas turi būti panaikintas. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pareigūnai slėpė nukentėjusiojo girtumą, nebuvo atliktas kraujo tyrimas, tik išliko duomenys Greitosios pagalbos dokumentuose, kad nuo R. S. sklido stiprus alkoholio kvapas ir kad jis siautėjo kelyje. Buvo stengiamasi pavaizduoti, jog R. S. yra paprastas pėsčiasis, ėjęs kelkraščiu. Apklausiant policijos pareigūnus A. B. bei R. M. tyrėjas falsifikavo jų parodymus. 2007-03-13 tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai nurodė, jog pranešimas iš budėtojo buvo gautas būtent dėl to, kad 25 km važiuojamąja dalimi eina žmogus. Po kelių minučių buvo gautas pranešimas, kad šis žmogus partrenktas. Teisme pareigūnai nustebo sužinoję, kad jų parodymai apklausos protokoluose yra iškreipti ir papildė savo parodymus nurodydami, kad pranešime buvo minima, kad nurodytas žmogus pavojingai stabdo automobilius, juos spardo. Tai įrodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai ir tendencingai, byla buvo fabrikuojama. Vilniaus rajono PK tyrėjas kuris atliko ikiteisminį tyrimą byloje, dirba viename aukšte su ekspertu, atlikusiu pirminę autotechninę ekspertizę. Teismas nekreipė dėmesio į šiuos faktus bei akivaizdžius BPK pažeidimus, todėl buvo šališkas. Be to, teismas neatliko jokio papildomo tyrimo, visus įrodymus vertino nesilaikant pagrindinio principo, kad visi neaiškumai ir prieštaravimai byloje vertinami kaltinamojo naudai, o visus teisinančius įrodymus be pagrindo atmetė, iškreipė arba vertino tendencingai, todėl buvo šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi arba nekompetentingas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20str., 301str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. L. vairuodamas automobilį pažeidė KET ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu kitam asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. J. L. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281str. 3d., nes nuteistasis pasikėsino į baudžiamojo įstatymo saugomą objektą – transporto eismo saugumą.

Nepagrįstas yra skundo argumentas, kad teismas šališkai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, kadangi teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize ir išdėstė motyvus.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 281str. 3d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėties konstatavimui be kitų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t.y. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų.

Nuteistasis J. L. neigia pažeidęs kelių eismo taisykles, kadangi jo važiuojamosios dalies kelio juostoje ėjo žmogus, todėl bandydamas išvengti partrenkimo, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje tuo metu nebuvo jokio transporto ir kitų eismo dalyvių, bet pėsčiasis metėsi ant jo automobilio, todėl susidūrimo išvengti nepavyko. Tačiau nuteistojo versiją paneigia nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada, ekspertizių aktai ir kita bylos medžiaga.

Nukentėjusysis R. S. parodė, kad ėjo keliu Vilnius-Utena į Vilniaus pusę nuo kelkraščio gal metro atstumu prieš eismo važiavimo kryptį. Buvo blaivus, nes retai vartoja alkoholį. Kai priartėdavo automobiliai, jis pasitraukdavo į kelkraštį. Eidamas automobilių nestabdė. Pastebėjo iš galo įtartinai atvažiuojantį automobilį, kurio šviesos keistai degė. Nespėjęs susiorientuoti pajuto smūgį į dešinės kojos blauzdikaulį (t.3, b.l.101-102). Netikėti nukentėjusiojo parodymais teismui nebuvo pagrindo, juolab kad jo nurodytas esmines eismo įvykio aplinkybes pagrindžia bylos rašytinė medžiaga: eismo įvykio vietos ir transporto priemonių apžiūros protokolas, specialistų išvados, ekspertizių aktas ir kiti bylos rašytiniai įrodymai.

Iš kelių eismo įvykio vietos ir transporto priemonių apžiūros protokolo matyti, kad automobilis VW Passat stovi kelio Vilnius – Utena dešinėje pusėje, ant kelkraščio, esančio šalia eismo juostos, skirtos važiuoti link Utenos. Padangų pėdsakų ir stabdymo žymių nėra. Eismo įvykio metu buvo apgadinti automobilio VW Passat priekinis stiklas, priekinės apdailos grotelės, variklio gaubtas, kairysis priekinis sparnas, per vidurį apdraskytas stogas (t.1, b. l.13-14).

Byloje neabejotinai įrodyta, kad nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nes iš specialisto išvados matyti, kad R. S. nustatytas atviras dešinio blauzdikaulio kūno vidurinio trečdalio lūžis, muštinė galvos žaizda, paveikus kietu buku daiktu. Sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Pirminis trauminis poveikis galėjo būti į dešinę koją. Sužalojimo padarymo metu nukentėjusysis galėjo būti vertikalioje padėtyje (t.1, b.l.48).

Iš specialisto išvados matyti, kad eismo įvykio tikėtina eiga buvo tokia: automobilio VW Passat vairuotojas J. L. važiavo keliu Vilnius – Utena link Vilniaus. Kairėje važiuojamosios dalies eismo juostoje buvo pėsčiasis R. S.. Automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir kaire priekine dalimi partrenkė pėsčiąjį. Po susidūrimo pėsčiasis buvo nublokštas į priekį. Stiklo šukės išsibarstė kairėje eismo juostoje. Šioje kelio situacijoje automobilio VW Passat vairuotojo J. L. veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, t.y. išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, partrenkė ten buvusį pėsčiąjį R. S. (t.1, b.l.57-59).  Specialistas teismo posėdyje patvirtino išvadą ir parodė, kad pagal schemoje pažymėtas šukes, priešpriešinėje eismo juostoje, labiausiai tikėtina, kad automobilis judėjo tiesiai, kampo nebuvo, nes šukės eina lygiagrečiai, automobilis iki įvykio jau važiavo priešpriešine puse ir partrenkė pėsčiąjį, o vairuotojo veiksmai buvo pagrindas eismo įvykiui kilti. Pėsčiojo veiksmuose galima įžvelgti kai kuriuos KET pažeidimus, nes jis buvo be atšvaitų, bet ėjo kelio kelkraščiu. Jei automobilis važiavo 80-90 km/h greičiu, tai buvo per mažas atstumas, kad jis išvažiuotų į priešpriešinę eismo juostą ir išsitiesintų. Stiklo šukių koncentracijos vieta yra 1,1 m nuo kelkraščio, todėl tikėtina, kad susidūrimas įvyko prieš šukių koncentraciją. Jei automobilis nebūtų išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, eismo įvykio nebūtų. Jei pėsčiasis būtų važiuojamosios dalies viduryje, o automobilis nebūtų išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, žmogus nebūtų partrenktas. Pėsčiasis partrenkimo metu buvo ne daugiau kaip 1,1 m nuo kairiojo kelkraščio, tai patvirtina šukių išsidėstymo vieta ir automobilio lokalizacija. Automobiliui keičiant važiavimo kryptį ir žmogui puolant į jo pusę, susidūrimas dažniausiai vyksta dešine puse, o jei automobilis judėjo iš dešinės į priešpriešinę kelio pusę, labiausiai tikėtina, kad kontaktavimas įvyktų dešine puse. Automobiliui keičiant važiavimo kryptį ir jei pėsčiasis judėjo tiesiai partrenkimo momentu, o automobilis užkabino žmogų kaire puse, labiausiai tikėtina, kad kūnas būtų nukritęs šalia ir nebūtų užmestas ant automobilio (t.2, b.l.2-5).

Iš specialisto išvados matyti, kad prieš pat sąlytį su automobiliu VW Passat pėsčiasis R. S. ėjo kelio važiuojamosios dalies kaire puse link Vilniaus. Pėsčiajam esant vertikalioje arba tam artimoje padėtyje, gatvės važiuojamosios dalies kairėje pusėje, žingsnio pozoje ir dešine koja remiantis į kelio važiuojamosios dalies paviršių, automobilis VW Passat priekinio bamperio kaire dalimi (ties priekiniu kairės pusės žibintu) turėjo sąlyti su pėsčiojo dešinės blauzdos vidurinio trečdalio nugariniu paviršiumi (t.2, b.l.51-54).

Iš ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiojo partrenkimo eiga buvo tokia: kelio Vilnius-Utena 25 km link Vilniaus, važiuojamosios dalies kaire puse važiavo J. L. vairuojamas automobilis VW Passat. Pėsčiajam R. S. esant vertikalioje arba tam artimoje padėtyje, kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje, automobilis VW Passat priekinio bamperio kaire dalimi (ties priekiniu kairės pusės žibintu) turėjo sąlyti su pėsčiojo dešine koja. Dėl tokio sąlyčio su automobiliu pėsčiasis pateko ant variklio dangčio ir priekinio lango stiklo, galva trenkėsi į priekinio lango stiklo ir stogo sandūros briauną, o po to buvo nublokštas ant kelio dangos. Ant automobilio VW Passat priekinio skydo apdailos virš priekinio kairio žibinto esantys įbrėžimai susidarė partrenkimo metu, pėsčiajam patenkant ant variklio dangčio ir automobiliui šia dalimi turint sąlytį su (tikėtina) pėsčiojo avalyne. Automobilio priekinio lango stiklas sudaužytas pėsčiajam patekus ant variklio dangčio ir priekinio lango stiklo bei galva trenkiantis į priekinio lango stiklo ir stogo sandūros briauną. Pėsčiajam R. S. trenkiantis į automobilio priekinio lango stiklą, pastarasis buvo sudaužytas, dėl ko stiklo šukės pasklido ant kelio važiuojamosios dalies dangos paviršiaus (t.2, b.l.55-58).

Iš ekspertizės akto matyti, kad pėsčiasis buvo partrenktas kelio kairėje pusėje ne mažesniu kaip 1,1 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto, prieš stiklo šukių išsibarstymo zonos pradžią. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio VW Passat vairuotojas, važiuodamas kelio važiuojamosios dalies dešine puse kuo arčiau jos dešiniojo krašto ir neišvažiuodamas į šio kelio važiuojamosios dalies kairę pusę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo. Automobilio VW Passat vairuotojo pasirinktas 80-90 km/h važiavimo greitis buvusioje kelio eismo situacijoje techniniu požiūriu buvo priimtinas, jeigu kelio ir kelio elementų matomumas, važiuojant su įjungtomis artimosiomis žibintų šviesomis, buvo ne mažesnis kaip 50,0-60,9 m. Automobilio VW Passat vairuotojas važiuodamas kelio važiuojamosios dalies kaire puse partrenkė pėsčiąjį, kuris ėjo kelio važiuojamosios dalies kaire puse, tamsiu paros neapšviestu kelio ruožu, nesinešė šviečiančio žibinto, nebuvo prie drabužių prisisegęs šviesą atspindinčio atšvaito, ir tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Automobilio VW Passat vairuotojas, važiuodamas kelio važiuojamosios dalies dešine puse kuo arčiau jos dešiniojo krašto ir neišvažiuodamas į šio kelio važiuojamosios dalies kairę pusę turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo. Šio eismo įvykio eiga buvo tokia: kelio Vilnius - Utena 25 km ruožu link Vilniaus važiuojamosios dalies kaire puse važiavo J. L. vairuojamas automobilis VW Passat. Tuo metu jam priekyje ta pačia kryptimi kelio važiuojamosios dalies kaire puse ne mažesniu kaip 1,1 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto ėjo pėsčiasis R. S.. Pėsčiajam R. S. esant vertikalioje arba tam artimoje padėtyje, kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje ne mažesniu kaip 1,1 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto, prieš stiklo šukių išsibarstymo zonos pradžią, automobilis VW Passat priekinio bamperio kaire dalimi (ties priekiniu kairės pusės žibintu) turėjo sąlytį su pėsčiojo dešine koja. Dėl tokio sąlyčio su automobiliu pėsčiasis pateko ant variklio dangčio ir priekinio lango stiklo, galva trenkėsi į priekinio lango stiklo ir stogo sandūros briauną, o po to buvo nublokštas ant kelio dangos. Po pėsčiojo partrenkimo automobilis VW Passat buvo nusuktas į kairę ir sustabdytas kairiajame kelkraštyje (t.2, b.l.133-139).

Ekspertas I. G. teisme patvirtino ekspertizės išvadas ir parodė, kad tikėtina, jog nukentėjusysis, atsižvelgiant į jo sužalojimo požymius, ėjo link Vilniaus, nes buvo žingsnio pozoje. Pirminis kontaktas automobilio priekio į nukentėjusiojo kūną buvo blauzdos nugarinėje paviešyje, kai nukentėjusysis buvo nugara nukreiptas nuo automobilio ir vyko kairėje kelio dalyje nearčiau 1,1 m nuo krašto kelio į vidurį. Jei vairuotojas būtų važiavęs dešine kelio puse, nukentėjusysis nebūtų partrenktas. Buvusioje kelio situacijoje 80-90 km/h greitis buvo priimtinas tik jei kelio ir kelio elementų matomumas, o ne kliūties, būtų nemažesnis 50-60,9 m. Vairuotojas pažeidė KET 173 p. reikalavimą išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, todėl jo veiksmai techniniu požiūriu nepriimtini. Vairuotojas turi pasirinkti saugų greitį pagal kelio ir kelio elementų matomumą, o ne kliūties matomumą, nes kelyje kliūties neturi būti. Eismo įvykį sąlygojo abiejų eismo dalyvių veiksmai (t.2, b.l.174-175).

Atlikus eksperimentą buvo nustatyta, kad esant tamsiam paros laikui ir meteorologinėms sąlygoms analogiškoms eismo įvykio metu, neįrengtam apšvietimui, važiuojant automobiliu VW Passat eismo įvykio vietoje 80 km/h greičiu, esant įjungtoms artimosioms šviesoms, kliūtis iš vairuotojo vietos kelio dešinėje pusėje matoma prieš 17 m., o automobilis už kliūties sustojo 10 metrų atstumu (t.2, b.l.156).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs surinktus įrodymus padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti buvo J. L. veiksmai vairuojant automobilį VW Passat, kadangi tiesioginiame priežastiniame ryšyje laikytinas vairuotojo nepasirinktas saugus važiavimo greitis, atsižvelgiant į tamsų paros laiką ir meteorologines sąlygas, važiavimas priešpriešine eismo juosta, t.y. jis nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsios paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį. Jeigu jis būtų važiavęs kelio važiuojamosios dalies dešine puse kuo arčiau jos dešiniojo krašto ir nebūtų išvažiavęs į šio kelio važiuojamosios dalies kairę pusę, jei būtų atsižvelgęs į kelio važiuojamos dalies ženklinimą, t.y. linijas, kurios suskirsto kelią į eismo juostas, į tamsų paros laiką ir būtų važiavęs saugiu greičiu, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nors nukentėjusysis taip pat pažeidė KET punktų nuostatas, t.y. ėjo neapšviestu važiuojamosios dalies kraštu, neturėjo šviesą atspindinčio atšvaito ir nesinešė šviečiančio žibinto, prieš transporto priemonių važiavimo kryptį ėjo ne kelkraščiu, o kelio važiuojamosios dalies kaire puse, tačiau šie pažeidimai nešalina J. L. atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą, kadangi nukentėjusiojo sužalojimai atsirado būtent dėl J. L. neteisėtų veiksmų, sukėlus eismo įvykį. R. S. patirti sveikatos sutrikdymai yra nuteistojo neteisėtų veiksmų rezultatas, pasekmė. Taip pat kolegija pažymi, kad priežastinis ryšys yra BK 281str. 3d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus, todėl eksperto I. G. paaiškinimai, kad nukentėjusiojo veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, vertintini kritiškai.

Kolegijos nuomone, nuteistojo J. L. skundo argumentai, kad jis bandydamas išvengti pėsčiojo partrenkimo išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, laikytini jo gynybine pozicija ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra paneigti aptartais įrodymais: specialistų išvadomis, ekspertizės aktais, ekspertų parodymais ir kita bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad kelio Vilnius - Utena 25 km link Vilniaus važiuojamosios dalies kaire puse važiavo J. L. vairuojamas automobilis VW Passat. Tuo metu jam priekyje ta pačia kryptimi kelio važiuojamosios dalies kaire puse, ne mažesniu kaip 1,1 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto, ėjo pėsčiasis R. S.. Pėsčiajam esant vertikalioje arba tam artimoje padėtyje, kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje ne mažesniu kaip 1,1 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto, automobilis VW Passat priekinio bamperio kaire dalimi (ties priekiniu kairės pusės žibintu) turėjo sąlytį su pėsčiojo dešine koja.

Taip pat nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad eismo įvykio kilimą įtakojo neblaivaus pėsčiojo veiksmai, nes pastarasis siautėjo kelyje. Nors J. L., jo brolis liudytojas A. L. parodė, kad po įvykio nuo R. S. sklido alkoholio kvapas, o taip pat GMP kvietimo kortelėje atžymėta, kad apžiūros metu iš nukentėjusiojo R. S. burnos jautėsi alkoholio, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų atliktas nukentėjusiojo kraujo tyrimas ar kitomis specialiomis priemonėmis tikrinamas nukentėjusiojo blaivumas. Nukentėjusysis R. S. parodė, kad įvykio metu buvo blaivus. Liudytojai A. B. ir R. M. teisme parodė, kad įvykio vietoje bendraujant su nukentėjusiuoju nejautė alkoholio kvapo. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. S., liudytojų A. B. ir R. M. parodymais. Nors iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir jų parodymų matyti, kad jie gavo pranešimą, jog prieš šį eismo įvykį kelyje siautėjo žmogus, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kad tas žmogus buvo būtent R. S.. 

Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai J. L. pripažino kaltu pagal BK 281str. 3d., ir tokią išvadą padarė vadovaujantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Esant tokioms aplinkybėms nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

BK 281str. 3d. sankcija numato tris alternatyvias bausmės rūšis: baudą, areštą ir laisvės atėmimą iki penkerių metų. Skiriant bausmę teismas nepažeidė bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41str., 54str., nenustatė atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį (apysunkis neatsargus nusikaltimas), į kaltinamojo asmenybę (praeityje neteistas, neturi galiojančių administracinės teisės pažeidimų nuobaudų, nedirba, nevedęs), ir paskyrė bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ir atitinka BK 54str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Nuosprendžiu J. L. paskirtas teisės vairuoti transporto priemones uždraudimas 2 metams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK 68str. 1d. nurodyta tik viena privaloma uždraudimo naudotis specialia teise, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemonę, taikymo sąlyga – kai asmuo, naudodamasis ta specialia teise, padaro nusikalstamą veiką. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą uždraudimas naudotis specialia teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nors BK 68str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281str. nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Ši baudžiamojo poveikio priemonė paprastai skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja kelių eismo taisykles, BK 281str. nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

J. L. padarė nusikalstamą veiką naudodamasis specialia teise, t.y. vairuodamas kelių transporto priemonę, šiurkščiai pažeidė KET ir taip sukėlė sunkias pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą. Toks apelianto elgesys rodo itin didelį jo neatsakingumą ir lengvabūdiškumą vairuojant transporto priemonę. BK 41str. 1d. 3p. numatyta viena iš bausmės paskirčių – atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Iš pateiktų bylos medžiagos matyti, kad J. L. buvo baustas administracine tvarka, nors šiuo metu ši nuobauda nebegalioja. Tai leidžia daryti išvadą, kad apelianto kelių eismo taisyklių nesilaikymas, dėl ko buvo sužalotas kitas asmuo, nebuvo atsitiktinis pažeidimas, dėl to teismas pagrįstai J. L. taikė šią baudžiamojo poveikio priemonę.

J. L. pripažinęs kaltu BK 281str. 3d. teismas pagrįstai iš dalies tenkino R. S. civilinį ieškinį ir priteisė 30 000 Lt neturtinę žalą bei 1 200 Lt atstovavimo išlaidų, nuosprendyje pateikė išsamius motyvus dėl neturtinės žalos dydžio, tinkamai įvertino nusikaltimo pobūdį, J. L. asmenybę, jo turtinę padėtį, teismų praktiką bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas atsižvelgė į tai, kad nors J. L. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau dėl to kilo sunkios pasekmės, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, atlikta dešinio blauzdikaulio operacija. Nuteistasis J. L. bedarbis, jo vardu neregistruotos transporto priemonės ar nekilnojamasis turtas. Nukentėjusysis R. S. patyrė tiek fizinį skausmą operacijos metu, tiek dvasinius išgyvenimus dėl patirto autoįvykio. Taigi, priteistas civilinio ieškinio dydis nėra per didelis.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326str. 1d. 1p.,

n u t a r ė:

nuteistojo J. L. (J. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė (parašas)                                                 V.Švedienė                                   

Teisėjai                       (parašai)                                                 J.Damanskienė                   

                                                                                                   D.Pranytė – Zaleckienė

Nuorašas tikras: teisėja                                                              V.Švedienė