Civilinė byla Nr. 3K-3-3-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29587-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.4.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P., A. M., I. P., E. V., A. A., J. G., F. K., B. N., V. Š., A. B., A. A. (V. A. teisių perėmėja) ir V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P., A. M., I. P., E. V., A. A., J. G., F. K., B. N., V. Š., A. B., A. A. (V. A. teisių perėmėja) ir V. B. ieškinį atsakovei individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Giedrakalnis“ dėl pripažinimo, trečiasis asmuo R. H. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė pripažinti, kad:

2.1.                      2015 m. kovo 31 d. įvykusiame atsakovės (toliau – ir Bendrija) visuotiniame narių susirinkime priimti nutarimai:

– penktuoju darbotvarkės klausimu „Mokesčių už Bendrijos paslaugas ir išlaikymą klausimas“;

– šeštuoju darbotvarkės klausimu „Teisinių paslaugų pirkimo klausimas“; 

– aštuntuoju darbotvarkės klausimu „Tolimesnių Bendrijos veiksmų dėl asmenų, neprisidėjusių ar nepilnai prisididėjusių prie Bendrijos infrastruktūros objektų sukūrimo ir su šiuo klausimu susiję piniginiai klausimai“; 

– devintuoju darbotvarkės klausimu „Nuomos mokesčio vedimo Bendrijos gyventojams, neprisidėjusiems ar nepilnai prisidėjusiems prie infrastruktūros objektų sukūrimo, tačiau tokiais objektais besinaudojantiems, galimybės svarstymo klausimas“; 

ir 2016 m. kovo 9 d. įvykusiame atsakovės visuotiniame narių susirinkime priimti nutarimai:

– septintuoju darbotvarkės klausimu „Kaupimo fondo minimalios sumos nustatymas“, dvyliktuoju klausimu „Skolų už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą klausimas“,

– tryliktuoju darbotvarkės klausimu „R. S. permokos už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą klausimas“,

nesukūrė turtinių prievolių ieškovams ir jų galiojimą ieškovų atžvilgiu panaikinti nuo priėmimo dienos;

2.2.                      atsakovė nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. faktiškai suteikė ieškovei A. M. 202,54 Eur sumos paslaugas už nuotekų šalinimą, o ieškovams V. P., A. A., F. K., A. B., V. B., B. N., I. P., E. V., J. G., V. Š., A. A. – kiekvienam po 320,63 Eur sumos paslaugas už vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą;

2.3.                      atsakovė nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. teiktuose ieškovams mokėjimo nurodymuose nepagrįstai nurodė mokėti jai tokias sumas: A. M. – 702,71 Eur; A. B. – 1430,03 Eur; V. P. – 263,30 Eur; B. N. – 6215,99 Eur; V. Š. – 6292,47 Eur; A. A. – 919,51 Eur; E. V. – 1233,154 Eur; F. K. – 1497,43 Eur; I. P. – 6209,90 Eur; A. A. – 2690 Eur; V. B. – 2820,84 Eur; J. G. – 3442,32 Eur.

3.       Ieškovai nurodė, kad jie nuosavybės teise valdo pastatus su žemės sklypais (duomenys neskelbtini). Ieškovai nėra atsakovės nariai ir neturi jokio bendro turto. Atsakovė ieškovams tiekia vandenį ir šalina nuotekas (išskyrus ieškovę A. M., jai teikiamos tik nuotekų šalinimo paslaugos), bet neteikia jokių kitų paslaugų. Ieškovai nėra bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, bet šiais objektais naudojasi ir gauna naudą.

4.       Atsakovės išlaidas teikiant anksčiau nurodytas paslaugas sudaro išlaidos už elektros energiją, sunaudotą siurblių, įrenginių priežiūros ir remonto paslaugos. Atsakovė yra nurodžiusi, jog paslaugos yra teikiamos 70 namų, bet kadangi ieškovė A. M. iš dviejų sklypų viename turi nebaigtą statyti namą, todėl atsakovė šiam namui paslaugų neteikia ir išlaidos turi būti dalijamos iš 69 namų. Atsakovė kiekvieną mėnesį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. teikia ieškovams mokėjimo nurodymus, kuriais reikalauja sumokėti jai mokesčius. Iki 2015 m. gegužės 1 d. mokėjimo nurodymuose buvo nurodomi du mokesčiai – Bendrijos infrastruktūros išlaikymo mokestis po 16 Eur ir skolos už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą mokestis, kiekvienam ieškovui skirtinga suma. Ieškovai nežino, kas ir kokiu pagrindu nustatė tokius mokėjimus. Ieškovai pripažįsta, jog bendrijos faktiškai patirtos išlaidos UAB „Dvarčionių keramika“, AB „Lesto“ už tiektą elektros energiją, išskyrus dalį dėl ieškovės A. M., bei UAB „Artva“ ir kitų įmonių teiktas vandens tiekimo sistemos techninės priežiūros ir remonto darbus yra būtinos ir jas ieškovai turi kompensuoti, bet šių išlaidų suma nesiekia po 16 Eur.

5.       2015 m. kovo 31 d. įvyko Bendrijos narių visuotinis susirinkimas, jame dalyvavo dalis ieškovų, bet jiems nebuvo leista pasisakyti ir balsuoti klausimais, susijusiais su jų teisėmis. Ieškovų manymu, klausimai, susiję su bendrojo naudojimo objektų atnaujinimu, lėšų kaupimu, gali būti sprendžiami tik visuotiniame visų pastatų savininkų, o ne bendrijos narių susirinkime. Po šio susirinkimo Bendrija nuo 2015 m. gegužės 1 d. reiškia ieškovams nepagrįstus reikalavimus mokėti kitokius mokesčius: kaupiamąsias įmokas (klausimas nebuvo įtrauktas į darbotvarkę ir priimtas ne savininkų visuotiniame susirinkime); už teisines paslaugas (išlaidos, nesusijusios su bendrojo naudojimo objektų valdymu, ir sprendimas priimtas ne savininkų visuotiniame susirinkime); skolą už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą (ieškovai neturi jokių skolų); nuomos mokestį už naudojimąsi infrastruktūros objektais (ieškovams nežinomi infrastruktūros objektai ir sprendimas priimtas ne savininkų susirinkime); už kitas paslaugas, kaip tinklinio įrangą, futbolo aikštelės įrengimą, lieptelio remontą, banko komisinius ir delspinigius (tai nėra bendrojo naudojimo objektai ir ieškovai neturi už juos mokėti). Ieškovai sutinka, kad turi padengti tik faktines nuolatinės techninės priežiūros, vandens gręžinių elektros ir nuotekų siurblinės išlaidas, atitinkamai jas perskaičiavus atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes dėl A. M..

6.       2016 m. kovo 9 d. buvo sušauktas Bendrijos narių visuotinis susirinkimas, jame buvo priimti ieškovų teises pažeidžiantys nutarimai. Nutarimu Nr. 6 buvo nustatyta 3 Eur dydžio mėnesinė įmoka į kaupiamąjį fondą, tačiau toks klausimas galėjo būti sprendžiamas tik visuotiniame visų pastatų savininkų, o ne Bendrijos narių susirinkime. Nutarimu Nr. 12 nutarta nenurašyti skolų už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą, tačiau ieškovai nėra skolingi Bendrijai.

7.       Nutarimu Nr. 13 įvestas 10 Eur mėnesinis mokestis dėl skolos R. S. grąžinimo, tačiau ieškovai neturi jokių skolų R. S. ir neatsako už Bendrijos skolas, toks klausimas galėjo būti sprendžiamas tik visuotiniame visų pastatų savininkų susirinkime.

8.       2015 m. kovo 31 d. visuotiniame narių susirinkime priimti nutarimai buvo paviešinti interneto svetainėje tik 2015 m. spalio 1 d., todėl trijų mėnesių ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šios datos. Ieškinys teismui buvo pateiktas 2016 m. sausio 4 d., todėl nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

9.1.                      pripažino, kad 2015 m. kovo 31 d. įvykusiame atsakovės visuotiniame narių susirinkime priimti nutarimai:

– penktuoju darbotvarkės klausimu „Mokesčių už Bendrijos paslaugas ir išlaikymą klausimas“;

– šeštuoju darbotvarkės klausimu „Teisinių paslaugų pirkimo klausimas“; 

– aštuntuoju darbotvarkės klausimu „Tolimesnių Bendrijos veiksmų dėl asmenų, neprisidėjusių ar nepilnai prisididėjusių prie Bendrijos infrastruktūros objektų sukūrimo ir su šiuo klausimu susiję piniginiai klausimai“;

– devintuoju darbotvarkės klausimu „Nuomos mokesčio vedimo Bendrijos gyventojams, neprisidėjusiems ar nepilnai prisidėjusiems prie infrastruktūros objektų sukūrimo, tačiau tokiais objektais besinaudojantiems, galimybės svarstymo klausimas“; 

ir 2016 m. kovo 9 d. įvykusio atsakovės visuotiniame narių susirinkime priimti nutarimai:

– septintuoju darbotvarkės klausimu „Kaupimo fondo minimalios sumos nustatymas“; 

– dvyliktuoju darbotvarkės klausimu „Skolų už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą klausimas“;

– tryliktuoju darbotvarkės klausimu „R. S. permokos už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą klausimas“; 

nesukūrė turtinių prievolių ieškovams;

9.2.                      pripažino, kad atsakovė nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. teiktuose ieškovams mokėjimo nurodymuose nepagrįstai nurodė mokėti tokias sumas: A. M. – 702,71 Eur; A. B. – 1428,29 Eur; V. P. – 261,56 Eur; B. N. – 6214,25 Eur; V. Š. – 6290,73 Eur; A. A. – 917,77 Eur;  E. V. – 1231,41 Eur; F. K. – 1495,69 Eur; I. P. – 6208,16 Eur; A. A. – 2688,32 Eur; V. B. – 281,10 Eur; J. G. – 3440,58 Eur;

9.3.                      atmetė kitą ieškinio dalį; 

9.4.                      paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10.       Teismas nustatė, kad ieškovai nėra atsakovės nariai, nors dalis jų buvo pateikę prašymus įstoti į Bendriją. Pagal atsakovės 2015 m. spalio 12 d. bendrojo naudojimo objektų aprašą, bendrojo naudojimo objektai yra: vandens gręžinys Nr. 0985, esantis (duomenys neskelbtini); vandens gręžinys Nr. 25407, esantis (duomenys neskelbtini); vandens filtrai, esantys prie abiejų gręžinių; vandentiekio vamzdynas, esantis visoje (duomenys neskelbtini); 2 hidrantai, (duomenys neskelbtini) teritorijoje; nuotekų siurblinė, esanti valstybinėje žemėje, netoli AB „Dračionių keramika“ teritorijos; nuotekų vamzdynai, esantys visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje; nuotekų vamzdynai, einantys nuo (duomenys neskelbtini) iki nuotekų siurblinės (apie 1,9 km) (toliau – Bendrojo naudojimo objektai). Šie objektai nepriklauso atsakovei nuosavybės teise, bet atsakovė faktiškai juos valdo bei naudoja.

11.       Ieškovams nepripažįstant savo nuosavybės teisės į Bendrojo naudojimo objektus, o atsakovei teigiant priešingai, teismo vertinimu, atsakovė privalo įrodyti, kad ieškovai yra Bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai. Byloje nepateikta jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių Bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teises. Pateiktuose gręžinių pasuose nurodoma, kad gręžinio Nr. 25407 savininkė yra NSB „Kairėnai“, o gręžinio Nr. 0985 pase nurodoma užsakovė – individualių statytojų bendrija „Kairėnai“. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė nė vieno Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1–11 punktuose nustatyto nuosavybės teisės įgijimo pagrindo. Teismas pažymėjo, kad šalys iš esmės pripažino, jog ieškovai neprisidėjo (nemokėjo) prie Bendrojo naudojimo objektų sukūrimo. Vien ieškovų inžinerinės infrastruktūros prijungimo prie Bendrojo naudojimo objektų faktas, nesant įrodyto šalių susitarimo dėl tokiu būdu nuosavybės įgijimo, teismo vertinimu, nesukuria ieškovų nuosavybės teisės į Bendrojo naudojimo objektus. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Bendrojo naudojimo objektai.

12.       Teismas, įvertinęs įrodymus dėl ieškovei A. M. priklausančių namų, jų būklės ir jai atsakovės teikiamų paslaugų, sprendė, kad byloje laikoma įrodyta faktinė aplinkybė, jog atsakovė teikia tik nuotekų šalinimo iš A. M. namo (duomenys neskelbtini), paslaugas, o aplinkybė, jog šiai ieškovei atsakovė tiekia geriamąjį vandenį į du namus ir šalina nuotekas iš dviejų šios ieškovės namų, nėra įrodyta.

13.       Teismas, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, sprendė, kad ieškovų ir atsakovės nesieja bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo teisiniai santykiai, nes byloje neįrodyta, jog ieškovai yra Bendrojo naudojimo objektų savininkai. Atsakovė, nebūdama savininkė, per Bendrojo naudojimo objektus tiekia savo nariams ir ieškovams geriamąjį vandenį (išskyrus A. M.) bei šalina nuotekas. Nurodęs, kad Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas ir CK 4.72–4.92 straipsniai reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tarp bendrosios dalinės nuosavybės savininkų, bet nereglamentuoja santykių, kurie atsiranda tarp bendrosios dalinės savininkų ir kitų asmenų, teismas konstatavo, jog šios teisės negali būti taikomos byloje nagrinėjamam ginčui spręsti. Teismas vertino, kad tarp kiekvieno ieškovo ir atsakovės susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų transportavimo, jie kvalifikuotini kaip sutartiniai energijos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartiniai teisiniai santykiai ir juos reglamentuoja CK bei Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ ) normos.

14.       Teismas nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos sutarčių, taip pat nebuvo susitarusios dėl paslaugų kainos, jos mokėjimo tvarkos, o atsakovė iš esmės vienašališkai, remdamasi savo organų priimtais sprendimais, reikalauja iš ieškovų mokėti jos apskaičiuotas sumas, grindžiamas patirtų išlaidų padengimu. Su šiomis išlaidomis ieškovai sutinka tik iš dalies.

15.       Remdamasis CK 6.385 straipsnio 4 dalimi, GVTNTĮ 24, 34 straipsniais, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgdamas į tai, kad byloje susiklostė tokia situacija, jog atsakovė tiekė atsakovams vandenį ir teikė nuotekų transportavimo paslaugas bei šių paslaugų kaina nebuvo nustatyta pagal metodiką, tarp šalių nebuvo susitarimo dėl teikiamų paslaugų kainos, teismas padarė išvadą, jog, tarp šalių susiklosčius vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų transportavimo teisiniams santykiams, ieškovai privalo atlyginti atsakovės patirtų išlaidų dalį, susijusią su vandens tiekimu ir nuotekų transportavimu.

16.       Vertindamas ieškovų pareikštą reikalavimą dėl sprendimų pripažinimo nesukuriančiais ieškovams pasekmių ir jų galiojimo ieškovams panaikinimo, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas yra prieštaringas, nes pripažinimas, jog sprendimas nesukuria ieškovams jokių pareigų, nulemia, kad tokio sprendimo galiojimas neturėtų būti naikinamas, nes jis ir taip nesukuria jokių teisinių pasekmių. Jeigu priimtas sprendimas sukuria teisines pasekmes, tai jis gali būti panaikintas, nes kitaip jo sukurtos pasekmės savaime neišnyksta. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, sprendimo pripažinimas negaliojančiu ieškovams ir kartu jo panaikinimas yra negalimas.

17.       Įvertinęs atsakovės atstovo paaiškinimus, jog ginčijami nutarimai patys savaime nesukūrė ieškovams prievolių, o tik detalizavo prievoles, esančias įstatyme, taip pat įvertinęs ginčijamų nutarimų turinį, aplinkybes, kad ieškovai nėra Bendrijos nariai ir Bendrojo naudojimo objektų savininkai, su atsakove juos sieja tik anksčiau teismo nustatyti sutartiniai teisiniai santykiai, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamuose nutarimuose nėra aiškiai nustatytos prievolės atsakovams, o yra išdėstyta vien tik Bendrijos narių valia, kuri pati savaime nesukuria kitiems asmenims pareigų, teismas padarė išvadą, jog, atsakovei nesutinkant su ieškiniu ir teismui siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, ieškovų reikalavimas, kuriuo ginčijami atsakovės visuotiniame narių susirinkime priimti nutarimai, tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad ginčijami nutarimai nesukūrė turtinių prievolių ieškovams. Teismas netenkino reikalavimo panaikinti ginčijamus nutarimus.

18.       Teismo vertinimu, CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimui dėl juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, o reikalavimui dėl pripažinimo, jog sprendimai nesukūrė teisinių pasekmių, taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 6.125 straipsnio 1 dalis). Nustatęs, kad šis ieškinio senaties terminas nėra praleistas, teismas netenkino atsakovės prašymo dėl ieškinio senaties taikymo.

19.       Teismas sprendė, kad, atsakovei tiekiant ieškovams vandenį (išskyrus ieškovę A. M.) bei teikiant nuotekų transportavimo paslaugas, ieškovams kilo pareiga atlyginti atsakovės patirtas išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovai iš esmės neginčijo ir pripažino savo pareigą atlyginti dalį atsakovės patirtų išlaidų, bet tarp šalių kilo ginčas, kurias išlaidas reikia laikyti išlaidomis, susijusiomis su ieškovams teikiamomis paslaugomis.

20.       Teismas nustatė, kad atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius patirtas 25 759,83 Eur išlaidas, o ieškovai, išskyrus A. M., pripažino savo pareigą iš šios sumos atlyginti 22 123,47 Eur. Atsižvelgdamas į nustatytą aplinkybę, kad atsakovė teikia tik vienam ieškovės A. M. namui nuotekų transportavimo paslaugas, teismas laikė, jog dėl šios ieškovės atsakovės 8148,52 Eur išlaidos yra nepagrįstos.

21.       Įvertinęs ieškovų ieškinyje ir lentelėje Nr. 1 nurodytas jų nepripažįstamas bei atsakovės reikalaujamas padengti išlaidas, teismas padarė išvadą, kad ieškovų nepripažįstamos išlaidos yra susijusios ne su atsakovės ieškovams teikiamomis vandens tiekimo ir nuotekų transportavimo paslaugomis, o su atsakovės teikiamomis papildomomis paslaugomis, Bendrijos vykdomomis funkcijomis ir jos veikla. Nebūdami Bendrojo naudojimo objektų savininkai ir bendrijos nariai, teismo vertinimu, ieškovai neprivalo mokėti jokių kitų mokėjimų į Bendrijos kaupiamąjį fondą bei grąžinti skolą kitiems bendrijos nariams.

22.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei A. M. priklauso du žemės sklypai (iš viso jų 70) ir jai atsakovė iš viso netiekia vandens, o nuotekų transportavimo paslaugas teikia tik vienam jos namui, padarė išvadą, jog ieškovams paskirstytinos atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su nuotekų transportavimu, turi būti padalytos iš 69 namų, o išlaidos, susijusios su vandens tiekimu, turi būti padalytos iš 68 namų.

23.       Pripažinęs pagrįstomis atsakovės patirtas 22 123,47 Eur sumos išlaidas ieškovų, išskyrus A. M., atžvilgiu, o A. M. atžvilgiu iš šios sumos – nepagrįstomis dėl 8148,52 Eur, teismas sprendė, kad ieškovei A. M. tenkančių atlyginti atsakovės patirtų išlaidų dalis sudaro 202,54 Eur ((22 123,47 Eur – 8148,52 Eur) / 69 namai), o kitų ieškovų atlygintina atsakovės patirtų išlaidų dalis sudaro 322,37 Eur ((8148,52 Eur / 68 namai) + (22 123,47 Eur – 8 148,52 Eur) / 69 namai).

24.       Nustatęs, kad ieškovai turėjo sumokėti atsakovei 322,37 Eur, o ieškovė A. M. – 202,54 Eur, teismas sprendė, jog atsakovė nepagrįstai reikalavo iš ieškovų apmokėti: A. M. – 702,71 Eur (905,25 Eur – 202,54 Eur); A. B. – 1428,29 Eur (1750,66 Eur – 322,37); V. P. – 261,56 Eur (583,93 Eur – 322,37); B. N.– 6214,25 Eur (6536,62 Eur – 322,37 Eur); V. Š. 6290,73 Eur (6613,10 Eur – 322,37 Eur); A. A. – 917,77 Eur (1240,14 Eur – 322,37 Eur); E. V. – 1231,41 Eur (1553,78 Eur – 322,37 Eur); F. K. – 1495,69 Eur (1818,06 Eur – 322,37 Eur); I. P. – 6208,16 Eur (6530,53 Eur – 322,37 Eur); A. A. (V. A.) – 2688,32 Eur (3010,69 Eur – 322,37 Eur); V. B. – 281,10 Eur (603,47 Eur – 322,37 Eur); J. G. – 3440,58 Eur (3762,95 Eur – 322,37 Eur).

25.       Teismas pažymėjo, kad ieškovai ieškiniu prašė pripažinti, jog atsakovė nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. faktiškai suteikė kiekvienam ieškovui paslaugų už konkrečią sumą, ir pripažinti, kad atsakovės ieškovams teiktuose už minėtą laikotarpį mokėjimo nurodymuose nepagrįstai iš kiekvieno ieškovo buvo reikalaujama sumokėti atitinkamo dydžio sumą. Esant šalių ginčui dėl skolos dydžio, atsakovė (kreditorė) byloje nepareiškė priešieškinio priteisti skolą. Teismas vertino, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškinio dalykas yra ieškovų ginčijamų reikalavimų suma, o pripažįstami reikalavimai laikytini ieškinio pagrindu, todėl teismas rezoliucinėje dalyje nurodo tik tenkintus reikalavimus (dalykas), bet ne ieškinio pagrindą. Teismas sprendė, kad ieškovų pareikšti turtiniai reikalavimai tenkintini iš dalies pripažįstant, jog atsakovė nepagrįstai nurodė ieškovams mokėti tam tikras sumas.

26.       Teismas sprendė, kad nėra pagrindo skirti ieškovams baudą ir pripažinti, jog ieškovų elgesys tikslinant ieškinius buvo netinkamas. Ieškinio tikslinimą, teismo vertinimu, lėmė į bylą atsakovės teikiami nauji įrodymai. Pradiniame ieškinyje ieškovų nurodytos aplinkybės, kad atsakovė jiems neteikia jokių paslaugų, teismo nuomone, buvo nulemtos ieškovų turimos informacijos ir įrodymų trūkumo, kilusio ginčo dėl Bendrojo naudojimo objektų savininko ir paslaugas teikiančio subjekto.

27.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

28.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 2.82 straipsnio 4 dalis, 6.125 straipsnio 1 dalis).

29.       Kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė valdo vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklus ir vykdo jų priežiūrą. Šie tinklai nuo 1992 metų buvo įrenginėjami keliais etapais savo poreikiams tenkinti asmenų, kurie valdė gyvenamuosius namus su žemės sklypais (duomenys neskelbtini), lėšomis prijungiant visus nurodytose gatvėse statomus gyvenamuosius namus. Statyba buvo finansuojama bendromis namų valdų savininkų lėšomis, nesteigiant tam tikslui juridinio asmens ir nesudarant jungtinės veiklos ar kitos teisiškai įpareigojančios sutarties, nes renkant bei panaudojant lėšas namų ir žemės sklypų savininkų santykiai buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Tinklą sudarančių įrenginių kadastriniai matavimai nebuvo atlikti ir nekilnojamieji daiktai nebuvo suformuoti, daiktinės teisės neregistruotos viešame registre. Tačiau teisės aktų nustatyta tvarka buvo atliekamos gręžinių patikros ir registracija Lietuvos geologijos tarnyboje. Tik 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsteigus atsakovę, vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklai, 2015 m. spalio 12 d. sudarius atsakovės Bendrojo naudojimo objektų aprašą, buvo formaliai perduoti atsakovei. Ieškovai patys arba asmenys, iš kurių ieškovai įgijo pastatus ir žemės sklypus, dalyvavo priimant sprendimus dėl vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklų statybos, daugelį metų naudojosi šiais tinklais. Gyvenamųjų namų savininkai per atsakovę faktiškai valdo bendrus vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklus.

30.       Remdamasi CK 4.76 straipsniu, kasacinio teismo praktika, formuojama bylose dėl butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2012; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013), kolegija nurodė, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra lygios, neatsižvelgiant į tai, ar butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai yra bendrijos nariai.

31.       Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013 pateiktais išaiškinimais, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės nesieja bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo teisiniai santykiai, nes byloje neįrodyta, jog ieškovai yra Bendrojo naudojimo objektų savininkai. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp kiekvieno ieškovo ir atsakovės susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų transportavimo, kurie kvalifikuotini kaip sutartiniai energijos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo teisiniai santykiai ir kuriuos reglamentuoja CK ir GVTNTĮ normos.

32.       Kolegija taip pat nepagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarp ieškovų ir atsakovės, vienijančios fizinius asmenis – bendrijos narius, susiklostė konkrečių paslaugų (vandens tiekimo, nuotekų transportavimo) teikimo teisiniai santykiai, kurie iš esmės galėtų būti prilyginti komerciniams santykiams teikiant tam tikras paslaugas (CK 6.383 straipsnio 1 dalis, GVTNTĮ 2 straipsnio 21–24 dalys). Kolegija pažymėjo, kad atsakovė nėra elektros energijos, vandens ar nuotekų transportavimo paslaugų teikėja, neturi ir nesiekia turėti tam reikalingų leidimų, licencijų, tokia veikla iš esmės prieštarautų bendrijos įstatams, tikslams ir pačiai individualių namų savininkų bendrijos, kaip specialaus teisnumo juridinio asmens, prigimčiai. Bendrija, kaip viešasis juridinis asmuo, turi specialų teisnumą, o tai lemia bendrijos teisių ir pareigų apimtį, t. y. bendrija gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jos steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

33.       Kolegija pažymėjo, kad pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises. Todėl nors namo butų ir kitų patalpų savininkai atsiskaito per bendriją, prievolė tinkamai ir laiku atsiskaityti su tiekėjais išlieka vartotojui, t. y. butų ir kitų patalpų savininkui. Šiuo atveju bendrijos gyventojai (įskaitant ir narius ir ne narius) įgyvendina savo teises ir pareigas per atsakovę, t. y. po vieną šie asmenys negalėtų operatyviai ir ekonomiškai gauti jiems gyvybiškai reikalingų paslaugų.

34.       Kolegija pažymėjo, kad tarp šalių taip pat kilo ginčas, ar atsakovės sprendimai dėl kai kurių konkrečių išlaidų saisto ir ieškovus, kaip asmenis, kurie naudojasi bendruoju vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklu, ar šios išlaidos buvo objektyviai neišvengiamos tinklo eksploatavimui užtikrinti.

35.       Kolegijos vertinimu, nagrinėjamam ginčui reikšmingi įsiteisėję teismų sprendimai Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Giedrakalnis“ dėl visuotinio narių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-258-565/2018) ir byloje dėl bendrijos narės R. S. permokos už bendrojo naudojimo objektų sukūrimą grąžinimo (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2720-661/2016 pagal ieškovės individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Giedrakalnis“ ieškinį atsakovei UAB „Akordas 1“ dėl skolos priteisimo). Kolegija pažymėjo, kad nurodytose bylose teismai pasisakė dėl Bendrijos narių visuotinio susirinkimo nutarimų privalomumo kitiems prie jos valdomų tinklų prijungtų pastatų savininkams bei priteisė iš bendrijos R. S. 4055 Eur skolą (permoką), patvirtintą bendrijos „Kairėnai“ dokumentais. Pažymėjusi, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai nevertintini kaip prejudiciniai nagrinėjamoje byloje, nes tose bylose nedalyvavo šios bylos ieškovai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas), kolegija nurodytose bylose priimtus sprendimus vertino kaip horizontalius precedentus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

36.       Kolegija konstatavo, kad nurodytose išnagrinėtose bylose, kurių aplinkybės analogiškos nagrinėjamai bylai, nuspręsta, jog visi Bendrijos teritorijoje prie bendro naudojimo tinklų prijungtus gyvenamuosius namus su žemės sklypais  (duomenys neskelbtini), turintys asmenys yra vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų bendraturčiai, nepriklausomai nuo narystės Bendrijoje, ir privalo Bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Kolegijos vertinimu, ši išvada sudaro pagrindą atmesti ieškovų ieškinio pirmąjį reikalavimą

37.       Kolegija nustatė, kad ieškovai pripažįsta tik dalį 2014 m. rugpjūčio – 2016 m. liepos mėnesių laikotarpio vandentiekio tinklų eksploatavimo išlaidų: buhalterinės apskaitos, kanceliarines, pirmininko atlyginimo, pirmininkui išduotų avansų, bendrųjų patalpų elektros energijos, vandens tiekimo sistemos priežiūros (UAB „Artva“ ir UAB „Gerva“), valdiklio žiedų ir stūmoklio komplekto pirkimo ir profilaktinės patikros, vandentiekio avarijų likvidavimo, projektinių pasiūlymų rengimo, elektros energijos, el. skaitiklio priežiūros, dangčio virinimo darbų, siurblinės ir vamzdynų valymo darbų remonto, asenizacijos, buitinių nuotekų išsiurbimo ir fekalinio siurblio remonto. Ieškovai vienašališkai nusprendė, kad neprivalo apmokėti šių išlaidų: mokėjimų į kaupiamąjį fondą, permokos grąžinimo pagal minėtą teismo sprendimą R. S., antstolei B. P. vykdomosios bylos mokesčio, atlyginimo advokatei R. R. už teisines paslaugas atsakovei, atlyginimo advokatui Š. V. už atstovavimą byloje su skolininke UAB „Akordas 1“, Lietuvos geologijos tarnybai už gręžinių registraciją, bendrijos susirinkimo fiksavimo, Kairėnų ežero tiltelio remonto, bendrojo aprašo pildymo, apžiūros akto, vejų žolės mišinio pirkimo, paplūdimio tinklo, aikštelės linijų įrengimo, Registrų centro mokesčių už namų administravimo registravimą.

38.       Kolegija padarė išvadą, kad ieškovų nepripažįstami mokesčiai yra susiję su Bendrijos infrastruktūros, kuria naudojasi ir ieškovai, išlaikymu. Ši išvada, kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą atmesti trečiąjį ieškovų ieškinio reikalavimą. 

39.       Dėl to kolegija pakeitė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė visiškai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

40.       Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovų nuosavybę į vandentiekio ir buitinių atliekų šalinimo tinklus, pažeidė CK 4.47 straipsnį ir nukrypo nuo šios teisės normos kasacinio teismo formuojamos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019). Nagrinėjamu atveju nėra šiame straipsnyje įtvirtintų pagrindų pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į minėtą turtą. Faktinis turto valdymas nesukuria nuosavybės teisių.

40.2.                       Šiuo atveju vandentiekio ir buitinių atliekų šalinimo tinklai yra bešeimininkiai daiktai, kuriuos siekia perimti UAB „Vilniaus vandenys“ (CK 4.57, 4.58 straipsniai, GVTNTĮ 16 straipsnio 16 dalis). Kadangi ginčo tinklai ieškovams nepriklauso, t. y. nėra jokių bendro naudojimo objektų, kurie priklausytų ieškovams, teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.72–4.92 straipsnių nuostatas. 

40.3.                       Teismas, pripažindamas, kad ieškovai turi išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, kai tokių objektų nėra, netinkamai taikė CK 4.76 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-463-421/2016 pateiktų išaiškinimų, kad CK 4.76 straipsnio nuostatos netaikytinos, kai šalys nevaldo turto bendrosios dalinės nuosavybės teise.

40.4.                       Atsakovė neturi teisės valdyti ir naudoti vandentiekio ir buitinių atliekų šalinimo tinklų, todėl už tai neturi teisės imti jokių mokesčių. Atsakovė tiesiogiai neteikia ieškovams jokių paslaugų ir neturi teisės jų teikti. Tokia atsakovės veikla iš esmės prieštarautų GVTNTĮ esmei ir nuostatoms. Padarydamas priešingą išvadą, teismas pažeidė GVTNTĮ 18, 24 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos GVTNTĮ taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018).

40.5.                       Teismas neatskyrė bendrijos narių ir ne bendrijos narių teisių ir pareigų turinio, nepagrįstai pasisakė, kad jų prievolės yra vienodos. Bendrijos ir ne bendrijos narių teisiniai santykiai nėra griežtai sureglamentuoti, bendrija gali reikalauti iš ne bendrijos narių mokėti mokesčius tik CK 4.76 straipsnio pagrindu, t. y. gali prašyti sumokėti tik už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą. Akcentuotina, jog ne bendrijos nariai turi prisidėti tik prie bendrijos bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, tačiau neturi pareigos apmokėti kitų bendrijos išlaidų.

40.6.                       Narystė bendrijoje yra grindžiama savanoriškumu. Bendrijos nariai, susaistę save ryšiais, prisiima atitinkamus įsipareigojimus (laikytis įstatų, mokėti nario mokestį, vykdyti visuotinio narių susirinkimo sprendimus). Kadangi ieškovai nėra atsakovės nariai ir nėra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektai, teismas be jokio teisėto pagrindo nusprendė, kad ieškovai turi dengti visus atsakovės spendimais nustatytus mokesčius. Šiuo atveju ieškovai, kaip ne bendrijos nariai, nėra įsipareigoję mokėti atsakovės sprendimais nustatytų mokesčių, besąlygiškai vykdyti atsakovės visuotinio narių susirinkimo sprendimus. Pareiga prisidėti prie atsakovės nustatytų mokesčių ieškovams gali tekti tik jiems laisva valia išreiškus pageidavimą (pvz., atsakovė visuotiniame narių susirinkime nusprendė įrengti futbolo aikštę, prie tokio bendrojo naudojimo objekto sukūrimo ieškovai gali prisidėti tik laisva valia, visuotinis narių susirinkimas prisidėti prie tokių objektų sukūrimo ieškovų negali įpareigoti). Ieškovai yra įsipareigoję mokėti tik tuos mokesčius, kurie susiję su bendrojo naudojimo objektais, šiuo atveju tokių objektų nėra.

40.7.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip precedentu rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-258-565/2018. Nurodyta byla ir ši nagrinėjama byla nėra analogiškos, todėl teismas, nurodytoje byloje priimtus teismų sprendimus taikydamas kaip precedentą šioje byloje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Minėtoje byloje įrodinėjimo dalyku nebuvo vandentiekio ir buitinių atliekų šalinimo tinklų nuosavybės teisių nustatymas, bylos įrodinėjimo dalykas buvo skolos pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje nustatoma nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo objektus tarp skirtingų asmenų, todėl bylos nėra analogiškos. Šioje byloje negalima laikyti, kad nurodytoje kitoje byloje yra nustatyta, jog ieškovai yra bendrojo naudojimo objektų savininkai. Kiekviena situacija yra skirtinga, kadangi turi būti nustatyta kiekvieno asmens prisidėjimas prie bendrojo naudojimo objektų sukūrimo, jo investicija.

41.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

41.1.                       Apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad atsakovės veikla ir prigimtis yra visiškai nesuderinama su GVTNTĮ nuostatomis, tikslais ir paskirtimi (DNSBĮ 5 straipsnio 1 dalis).

41.2.                      Vien aplinkybė, ar ieškovai yra ar nėra bendrijos nariai, nepakeičia ir neapriboja ieškovų nuosavybės teisės į bendrą Giedrakalnio gyvenvietėje sukurtą turtą, taip pat ieškovų, kaip bendraturčių, teisių ir pareigų, nustatytų CK 4.76 straipsnyje.

41.3.                       Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai netikėtą ir faktinių bylos duomenų neatitinkančią išvadą, kad bendrų objektų buvimas, t. y. sukūrimas, pagaminimas CK 4.47 straipsnio 4 punkto kontekste, yra neįrodytas. Tokią išvadą pagrįstai pakoregavo apeliacinės instancijos teismas. Be to, faktą, kad bendri objektai egzistuoja ir yra sukurti bendrijos gyventojų Giedrakalnio gyvenvietės kūrimo procese, bendrai konstatavo ir kiti teismai įsiteisėjusiais sprendimais kitose 3 atsakovės bylose (Nr. e2A-2720-661/2016, Nr. e2A-1021-577/2018, Nr. e2A-258-565/2018).

41.4.                       (duomenys neskelbtini) gyventojai, įskaitant bendrijos narius ir ne narius, turi bendrų interesų ir bendrų objektų, kuriuos reikia prižiūrėti tam, kad paslaugos būtų realiai suteiktos. Atsakovė nesiekia pelno ir jokia apimtimi nėra suinteresuota teikti paslaugas, to negali daryti ir pagal bendrijos steigimo dokumentus bei veiklos tikslus. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai negali būti laikomi išoriniais asmenimis, gaunančiais paslaugas, kadangi jie gyvena bendrijoje, o būtent iš bendrijos gyventojų lėšų buvo sukurta visa reikalinga infrastruktūra. Be to, bendrijoje sukurta infrastruktūra neabejotinai yra skirta visų bendrijos gyventojų (ne tik narių) poreikiams tenkinti, ji padidina kiekvieno bendrijos sklypo rinkos vertę ir naudojimosi sklypais kokybę. Techninės galimybės prisijungti prie tinklų ar nuo jų atsijungti yra ribotos, nes tinklai sukurti visų (duomenys neskelbtini) gyventojų poreikiams tenkinti.

41.5.                       Byloje pateiktas atsakovės bendrojo naudojimo objektų aprašas atitinka Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį tam, kad konkretų objektą būtų galima pripažinti bendrojo naudojimo, savaime bendrijos nuosavybės teisės į tokį objektą registracija nėra būtinas juridinis faktas. Bendrojo naudojimo objekto požymius gali atitikti ir objektai, kuriems teisinė registracija nėra būtina (pvz., poilsio aikštelės). Kita vertus, vienas iš objektą kaip bendrojo naudojimo kvalifikuojančių požymių yra jo buvimas bendrojo naudojimo teritorijoje ar patalpose, konstrukcijose ir tokio objekto funkcinis ryšys su visų sodininkų poreikių tenkinimu. Atsakovės parengtame apraše įrašyti objektai atitinka aptartus požymius, t. y. objektai yra bendrijos teritorijoje, jie naudojami visų gyventojų interesams tenkinti, bendrija juos prižiūri ir rūpinasi jų technine ir kitokia būkle. Taigi atsakovė įrodė, kad jai priklauso bendrojo naudojimo objektai (CPK 178, 185 straipsniai).

41.6.                       Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklai yra bešeimininkiai daiktai. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai nuo pat atsikraustymo į (duomenys neskelbtini) naudojasi bendrojo naudojimosi objektais, kadangi alternatyvų gauti reikalingas paslaugas nėra. Pirmosios instancijos teismas ieškovų nelaikė turto savininkais, remdamasis išimtinai jų paskutiniame teismo posėdyje išreikšta žodine pozicija, kad jie nėra bendro turto savininkai, nors anksčiau ieškovai teigė, kad yra bendro turto savininkai, prašė pirmininko priimti juos į bendriją ir laikyti juos bendro turto savininkais. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra 70 gyvenamųjų namų, kuriems dalijamos išlaidos. Taigi ieškovai pačioje bylos nagrinėjimo pabaigoje pakeitė savo poziciją, nes jiems finansiškai neapsimoka būti turto savininkais – turtas kryptingai dalimis perduodamas tretiesiems asmenims, vandens tiekimo sistema artimiausiu metu bus perduota UAB „Vilniaus vandenys“, todėl ieškovai, tai žinodami, siekia atsiriboti nuo pareigų, susijusių su turto išlaikymu. Artimiausiu metu visas (duomenys neskelbtini) esantis gyventojų sukurtas turtas bus perduotas profesionaliems paslaugų teikėjams prižiūrėti ir valdyti, projektai iš dalies finansuojami valstybės, kadangi yra reikalaujantys didelių resursų. Dėl nurodytų priežasčių ieškovai nesąžiningai pakeitė savo poziciją dėl buvimo (nebuvimo) turto savininkais ir bendrų objektų egzistavimo, kadangi būti bendrijos nariu finansiškai neapsimoka.

41.7.                       Teismas pagrįstai atsižvelgė į kitas panašias bylas. R. A. byloje, kaip ir UAB „Akordas 1“ ir A. M. bylose, buvo nagrinėjamos analogiškos ir šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su Giedrakalnio gyvenvietėje esančių bendrojo naudojimosi objektų sukūrimu; visose trijose nurodytose bylose ginčai vyko su asmenimis, kurie nėra bendrijos nariai; į šią bylą kaip trečiasis asmuo yra įtraukta R. S., kurios sumokėtos permokos grąžinimo pagrįstumo klausimas buvo sprendžiamas R. A. byloje; bendrojo naudojimosi objektų sudėtis ir komplektacija nesiskiria nepaisant to, kurioje byloje yra nagrinėjamas jų sukūrimo klausimas; visos trys nagrinėtos bylos pasiekė apeliacinę instanciją, o tai užtikrina aukštą faktinių aplinkybių ištyrimo standartą.

41.8.                       Ieškovų šioje byloje pareikšti reikalavimai yra suformuluoti netinkamai, neaiškiai ir neapibrėžtai, todėl negali būti tenkinami. Atsakovės priimti nutarimai patys savaime nesukūrė teisinių pasekmių ieškovams, nes skundžiamais nutarimais prievolės, nustatytos įstatymo, yra tik detalizuojamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės teisės į Bendrojo naudojimo objektus (ne)nustatymo ir teismo precedento taikymo nagrinėjamoje byloje

42.       Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių.

43.       Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja.

44.       Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 straipsnis).

45.       Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę bei garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko), teisėtumo, sąžiningumo principams (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).

46.       Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.

47.       Kasacinio teismo konstatuota, kad tam, jog būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).

48.       CK 1.63 straipsnio, reglamentuojančio sandorių sampratą ir rūšis, 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018 44 punktą). Sandoriu gali būti pripažintas ne bet koks juridinis faktas (asmens veiksmas), o tik toks, kuris turi visus būdingus sandorio požymius, t. y. teisėta asmens vidinės valios išorinė išraiška, siekiant tam tikro teisinio rezultato (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-313/2016, 16 punktą). Perleidžiant (įgyjant) pagal sandorį nuosavybės teisę į daiktą (jo dalį) turi būti aiškiai išreikšta suderinta sandorio šalių valia dėl nuosavybės teisės perleidimo (įgijimo). Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai arba sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

49.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į kuriamą daiktą įgijimo, yra konstatavęs, kad, siekiant įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teises į kuriamą daiktą, yra reikšminga asmenų valia įgyti konkretų daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir ją įgyvendinantys veiksmai – bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 94 punktą). Siekdami kuriamą daiktą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, jį kuriantys asmenys turi prisidėti savo lėšomis ir (ar) darbu bei tarpusavyje suderinti valią dėl teisių ir pareigų pasiskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 29 punktas).

50.       Kasacinis teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo namo nuosavybės teisės įgijimo, yra pažymėjęs, kad būtent namo statymas statybos procese teisės aktų nustatyta tvarka yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o ne jo teisinė registracija. Gyvenamojo namo neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 30 punktas). Šie išaiškinimai taikytini ir sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo į kitus statinius. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad atliekant teisinę nekilnojamojo daikto registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 31 punktas).

51.       Šioje byloje teismų nustatyta, kad atsakovė faktiškai valdo ir naudoja Bendrojo naudojimo objektus, kuriais ir ieškovams yra tiekiamas vanduo bei šalinamos nuotekos, tačiau nėra šių savininkė, jie (objektai) kaip nekilnojamieji daiktai nėra suformuoti ir daiktinės teisės į juos nėra įregistruotos viešame registre. Ieškovai savo ieškinio reikalavimus, be kita ko, grindė aplinkybe, kad jie nėra Bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, tačiau šiais objektais naudojasi ir gauna naudą. Atsakovė byloje savo atsikirtimus grindė aplinkybe, kad Bendrojo naudojimo objektų savininkai yra ne tik bendrijos nariai, bet ir ieškovai.

52.       Daikto (turto) savininko (bendraturčio) ir ne savininko, besinaudojančiu tuo kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (turtu), teisės ir pareigos, susijusios su tuos daiktu (turtu), nėra tapačios, reglamentuojamos skirtingų materialiosios teisės normų. Šioje byloje esant šalių ginčui dėl aplinkybės, ar Bendrojo naudojimo objektai ieškovams (ne)priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, šios aplinkybės nustatymas turi esminę reikšmę ginčijamam teisinių santykių kvalifikavimui ir ginčui išspręsti taikytinų materialiųjų teisės normų nustatymui. Aplinkybės, kad Bendrojo naudojimo objektai ieškovams nepriklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatymas lemtų išvadą, jog ginčo santykiai nekvalifikuotini kaip bendraturčių tarpusavio santykiai, susiję su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, išlaikymu ir priežiūra, ir ginčo santykių nereguliuoja CK 4.76 straipsnis bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normos, kurie reglamentuoja teisinius santykius tarp bendraturčių.

53.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog ieškovai yra Bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai. Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė nė vieno CK 4.47 straipsnio 1–11 punktuose nustatyto nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, šalys iš esmės pripažino, jog ieškovai neprisidėjo (nemokėjo) prie Bendrojo naudojimo objektų sukūrimo, o vien ieškovų inžinerinės infrastruktūros prijungimo prie šių objektų faktas, nesant įrodyto šalių susitarimo dėl tokiu būdu nuosavybės įgijimo, nesukuria ieškovų nuosavybės teisės į Bendrojo naudojimo objektus.

54.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai yra Bendrojo naudojimo objektų – vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų – bendraturčiai. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad: tinklai nuo 1992 metų buvo įrenginėjami keliais etapais savo poreikiams tenkinti asmenų, kurie valdė gyvenamuosius namus su žemės sklypais (duomenys neskelbtini), lėšomis prijungiant visus nurodytose gatvėse statomus gyvenamuosius namus, statyba buvo finansuojama bendromis namų valdų savininkų lėšomis, nesteigiant tam tikslui juridinio asmens ir nesudarant jungtinės veiklos ar kitos teisiškai įpareigojančios sutarties; ieškovai patys arba asmenys, iš kurių ieškovai įgijo pastatus ir žemės sklypus, dalyvavo priimant sprendimus dėl vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklų statybos, daugelį metų naudojosi šiais tinklais; civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Giedrakalnis“ dėl visuotinio narių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu priimti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimas (bylos Nr. e2-1536-595/2017) ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartis (bylos Nr. e2A-258-565/2018) bei civilinėje byloje pagal ieškovės individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Giedrakalnis“ ieškinį atsakovei UAB „Akordas 1“ dėl skolos priteisimo priimta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis (bylos Nr. e2A-2720-661/2016), atsižvelgiant į nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybių analogiškumą, vertinami kaip horizontalūs precedentai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), o nurodytais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nuspręsta, kad visi Bendrijos teritorijoje prie bendrojo naudojimo tinklų prijungtus gyvenamuosius namus su žemės sklypais (duomenys neskelbtini) turintys asmenys yra vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų bendraturčiai.

55.       Ieškovai kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovų nuosavybę į vandentiekio ir buitinių atliekų šalinimo tinklus, pažeidė CK 4.47 straipsnį ir nukrypo nuo šios teisės normos kasacinio teismo formuojamos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019). Anot ieškovų, nagrinėjamu atveju nėra CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų pagrindų pripažinti jiems nuosavybės teisę į minėtą turtą. Ieškovų teigimu, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai kaip precedentu rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-258-565/2018, nes nurodyta byla ir ši nagrinėjama byla nėra analogiškos, nagrinėjamoje byloje nustatoma nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo objektus tarp skirtingų asmenų, šioje byloje negalima laikyti, kad nurodytoje kitoje byloje yra nustatyta, jog ieškovai yra bendrojo naudojimo objektų savininkai.

56.       Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.47 straipsnį ir teismo precedentą. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019 pateiktų išaiškinimų, atmestini kaip nepagrįsti, nes kasaciniame skunde, teigiant apie nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos, tik cituojama nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau argumentuotai nepagrindžiama, kad teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

57.       Pažymėtina, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose, be kitų aplinkybių, pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Įrodinėtinų aplinkybių apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir šio kodekso bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, tik kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 28 punktas).

58.       Taip pat pažymėtina, kad, byloje esant šalių ginčui dėl aplinkybės (materialiojo teisinio pobūdžio juridinio fakto), ar Bendrojo naudojimo objektai ir ieškovams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. ieškovams neigiant šios aplinkybės egzistavimą, o atsakovei įrodinėjant jos buvimą, šios aplinkybės egzistavimas teismo gali būti konstatuojamas tik nustačius konkrečius įstatyme įtvirtintus ieškovų (kiekvieno individualiai) nuosavybės teisės įgijimo pagrindus – įstatyme nustatytas aplinkybes (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuriomis siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis).

59.       Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

60.       Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtų precedentų (sprendimų analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009).

61.       Konstatuotina, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje bylose priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų.

62.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas esminę reikšmę turinčios faktinės aplinkybės, kad ieškovai yra Bendrojo naudojimo objektų – vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų – bendraturčiai, buvimą nustatė neatlikęs su ja susijusių įrodymų vertinimo, kuriuos įvertinęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl tokios aplinkybės egzistavimo neįrodytumo. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos nustatytos bendro pobūdžio aplinkybės apie Bendrojo naudojimo objektų įrengimą savo poreikiams tenkinti asmenų, kurie valdė gyvenamuosius namus su žemės sklypais (duomenys neskelbtini), lėšomis ir ieškovų arba asmenų, iš kurių ieškovai įgijo pastatus ir žemės sklypus, dalyvavimą priimant sprendimus dėl vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklų statybos, jiems daugelį metų naudojantis šiais tinklais, vertintinos kaip nepakankamos aplinkybės, jog ieškovai yra konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu įgiję bendrosios dalinės nuosavybės teisę į Bendrojo naudojimo objektus, egzistavimui konstatuoti. Akivaizdu, kad asmenų naudojimasis tam tikru daiktu (turtu) gali būti grindžiamas ne tik nuosavybės teisės pagrindu, bet ir, pavyzdžiui, nuoma, panauda ar kt. Pareiga daryti įmokas už naudojimąsi turtu kyla ne tik iš nuosavybės teisės, bet ir kitais pagrindais naudojantis svetimu turtu. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises, t. y. valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą, juo disponuoti (CK4.37 straipsnio 2 dalis). Aplinkybės, kad Bendrojo naudojimo objektai ieškovams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvimas apeliacinės instancijos teismo konstatuotas netinkamai, nenustačius konkrečių įstatyme įtvirtintų ieškovų, kiekvieno individualiai, nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnis).

63.       Skundžiamos nutarties turinys teikia pagrindą daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas aptariamą esminę reikšmę turinčią faktinę bylos aplinkybę, kad ieškovai yra Bendrojo naudojimo objektų – vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų – bendraturčiai, iš esmės nustatė taikydamas teismo precedentą, kaip teismo precedentais remdamasis civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Giedrakalnis“ dėl visuotinio narių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu (bylos Nr. e2-1536-595/2017) ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi (bylos Nr. e2A-258-565/2018) bei civilinėje byloje pagal ieškovės individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Giedrakalnis“ ieškinį atsakovei UAB „Akordas 1“ dėl skolos priteisimo priimta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi (bylos Nr. e2A-2720-661/2016). Taigi, apeliacinės instancijos teismas precedentą taikė nenustatęs aptariamos esminę reikšmę turinčios faktinės bylos aplinkybės ir šiuo aspektu neturėdamas galimybės įvertinti, vadinasi, ir neįvertinęs, ar šios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip tose bylose, kuriose buvo priimti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimas (bylos Nr. e2-1536-595/2017) ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartis (bylos Nr. e2A-258-565/2018) bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi (bylos Nr. e2A-2720-661/2016). Dėl to kaip nepagrįsta vertintina skundžiamoje nutartyje išdėstyta išvada, kad šios bylos ir nurodytų išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nurodytuose kitose bylose priimtuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota, kad visi Bendrijos teritorijoje prie bendro naudojimo tinklų prijungtus gyvenamuosius namus su žemės sklypais (duomenys neskelbtini), turintys asmenys yra vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų bendraturčiai, nepriklausomai nuo narystės Bendrijoje, ir privalo Bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius Bendrijos fondus. Toks konstatavimas, atsižvelgiant į tose bylose dalyvavusius asmenis, būtų ir negalimas, nes CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinių teisių ir pareigų. Nurodytose išnagrinėtose civilinėse bylose priimtuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose tik Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartyje (bylos Nr. e2A-2720-661/2016) yra konstatuota, kad atsakovei UAB „Akordas 1“ bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso magistralinė kanalizacija, kanalizacijos siurblinė, geležies šalinimo iš vandens įrenginiai, du vandens gręžiniai ir kt., šis atsakovas yra nurodytų bendrojo naudojimo objektų bendraturtis. Dėl to konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai kaip teismo precedentais rėmėsi nurodytose išnagrinėtose civilinėse bylose priimtais teismų procesiniais sprendimais.

64.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, jais iš esmės keliami faktų klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

65.       Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta tinkamai nenustačius visų ginčui išspręsti reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikius CK 4.47 straipsnį bei teismo precedentą ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai. Tai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, atsižvelgiant į tai, kad byloje būtina tirti ir vertinti įrodymus bei nustatyti faktines aplinkybes, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

66.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, jais iš esmės keliami faktų klausimai, kurie tirtini ir nustatytini bylą apeliacine tvarka nagrinėjant iš naujo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67.       Kasacinis teismas turėjo 7,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šių, kaip ir kitų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas

        Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas