Administracinė byla Nr. A-365-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03650-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas A. J. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1, 5), prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 3R-262(AG-234/02-2013); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ir atsakovas) paaiškinti, ar Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) savo darbe privalo vadovautis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimais.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2013 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 3IN-R-993-783 nenagrinėjo pareiškėjo 2013 m. birželio 12 d. prašymo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2009 m. atliktų įveisto mišku sklypo matavimų rezultatų teisingumo, nes jau yra atsakiusi į analogiškus pareiškėjo 2013 m. vasario 11 d. ir 2013 m. gegužės 9 d. raštus, o administracinę procedūrą dėl Agentūros darbuotojų, kurie, pasak pareiškėjo, neįtraukė į apskaitos registrus teisingai atliktų matavimo duomenų, veiksmų sustabdė, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės pareiškėjo apeliacinio skundo Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-2279-244/2013 (b. l. 8). Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 3R-262 (AG-234/02-2013) atmetė pareiškėjo skundą dėl Žemės ūkio ministerijos veiksmų (b. l. 6-7).

Nurodė, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ programą, 2008 m. įveisė mišką 7 ha plote. 2009 m. sausio 27 d. Agentūros specialistas, atlikdamas patikrą vietoje dalies mišku įveisto sklypo, kaip yra nurodyta projekte, nematavo. Nustatė, kad įveisto sklypo dydis yra ne 7 ha, bet 6,13 ha. Atlikus teisingai paskutinius penkis matavimus, Agentūra neatliko apskaitos registruose ištaisymų pagal teisingai atliktus matavimus. Tai pareiškėjui kelia abejonių, ar Agentūra, atlikdama išmokas už įveistą mišku sklypą, laikosi Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Komisija, nagrinėdama skundą, vadovavosi ankstesniais Žemės ūkio ministerijos raštais ir teismo nutartimis, kuriuose nebuvo keliamas klausimas, kokiais įstatymais ar kitais teisės aktais Agentūra privalo vadovautis, apskaičiuodama ir išmokėdama Europos Sąjungos paramą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-19) su juo nesutiko.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 12 d. paklausime nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima ginčyti Žemės ūkio ministerijos priimtus administracinės procedūros sprendimus, todėl 2013 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 3IN-R-993-783, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo pakartotinį prašymą, kiek tai susijęs su matavimų rezultatų teisingumu, yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad palaiko Komisijos sprendime išdėstytą poziciją, jog esminis pareiškėjo siekis yra patenkinti reikalavimą, jog Nacionalinė mokėjimo agentūra skaičiuotų ir mokėtų jam priklausančią paramą remdamasi ne 2009 m., o vėlesniais metais atliktais žemės sklypo matavimais ir kad su šiuo reikalavimu pareiškėjas ne kartą su skundais kreipėsi į Komisiją, kuri juos ne kartą yra išnagrinėjusi (2013 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 3R-24(AG-9/02-2013), 2013 m. kovo 29 d. sprendimas NR. 3R-116(AG-97/02-2013).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 46–49) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. birželio 12 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, paaiškindamas, kad 2008 m. įveisė 7 ha žemės sklypo plote mišką. Su Nacionaline mokėjimo agentūra pasirašė paramos sutartį, pagal kurią Agentūra įsipareigojo apmokėti miško įveisimo ir priežiūros išlaidas. 2009 m. Agentūra atliko įveisto mišku sklypo matavimus, neteisingai nustatė plotą, o paramą perskaičiavo pagal naują matavimą. 2010 m. permatavo mišku įveistą plotą ir nustatė didesnį plotą, tačiau paramos pagal naują ir teisingą matavimą neskaičiuoja. 2009 m. ir 2010 m. parama priklausė 5 153 Lt, buvo išmokėta 4 513 Lt, todėl skola liko 640 Lt. Agentūra, neišmokėdama paramos pagal paskutinius teisingus matavimus, nepadarė registruose ištaisymų, kaip tai numatyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas klausė, ar teisingai traktuoja pažeidimą, kaip buhalteriškai teisingai parodyti šių pinigų pervedimus ir skolą (Komisijos byla Nr. AG-234/02-2013 (toliau – ir Komisijos byla, b. l. 20).

Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2013 m. birželio 20 d. raštu Nr. ((6.3-02)-5K-1313469)-6K-1305491 pareiškėjo paklausimą persiuntė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai atsakyti pagal kompetenciją (Komisijos byla, b. l. 19).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 31N-R-993-783 atsakydama į pareiškėjo paklausimą, priminė, kad 2013 m. vasario 19 d. raštu Nr. 31N-R-215-163, taip pat 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 31N-R-800-570 jau yra atsakiusi į analogiškus pareiškėjo 2013 m. vasario 11 d. raštą Nr. 3 ir 2013 m. gegužės 9 d. raštą Nr. 13. Kadangi šiuose raštuose ir pareiškėjo 2013 m. birželio 12 d. paklausime buvo išdėstyti iš esmės analogiški klausimai dėl Agentūros 2009 m. atliktų įveisto mišku sklypo matavimų, o naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, nenurodyta bei nepateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 12 punktu prašymas nebus nagrinėjamas ta apimtimi, kiek tai susiję su minėtų matavimų teisingumu. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtame pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2279-244/2013 nurodyta, jog Agentūros darbuotojai, neįtraukdami į apskaitos registrus teisingai atliktų matavimo duomenų, pažeidžia Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, t. y. tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir apeliaciniame skunde. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalimi, sustabdė administracinę procedūrą, kol teismas išnagrinės pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 8).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 31N-R-993-783, kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašydamas panaikinti šį raštą ir įpareigoti Finansų ministeriją ar Žemės ūkio ministeriją paaiškinti, ar Agentūrai yra privalomas Buhalterinės apskaitos įstatymo taikymas ir teisingas Buhalterinės apskaitos vedimas (Komisijos byla, b. l. 1).

Komisija 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 3R-262-(AG-234/02-2013) pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 6-7). Skundo reikalavimą, susijusį su Finansų ministerijos įpareigojimu paliko nenagrinėtą, nes Finansų ministerijos rašto pareiškėjas neskundė, o skundžiama institucija įvardijo tik Žemės ūkio ministeriją. Taip pat nusprendė, kad Žemės ūkio ministerija turėjo pagrindą sustabdyti administracinę procedūrą.

Byloje teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1364/2011 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, kuriame keltas reikalavimas įpareigoti Agentūrą perskaičiuoti pareiškėjui skirtiną paramą atsižvelgiant į naujai pamatuoto sklypo ribas (LITEKO duomenys).

Pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. raštu Nr. 3 kreipėsi į atsakovą, prašydamas išspręsti problemą, kad parama būtų mokama pagal teisingai Agentūros atliktus mišku užsodinto sklypo matavimus (Komisijos byla, b. l. 7). Žemės ūkio ministerija 2013 m. vasario 19 d. raštu Nr. 3IN-R-215-163, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. vasario 11 d. skundą Nr. 3, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, skundo dalyje dėl neteisingo mišku užsodinto sklypo matavimo, nenagrinėjo (Komisijos byla, b. l. 13-14). Pažymėjo, kad minėtu klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1606-10 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi yra priėmęs sprendimą, o į Žemės ūkio ministeriją dėl Agentūros atlikto neteisingo mišku apsodinto ploto matavimo pareiškėjas kreipėsi 2009 m. kovo 30 d. raštu, į kurį Žemės ūkio ministerija jam atsakė 2009 m. birželio 1 d. raštu Nr. 31N-R-428-866. Tuo pačiu klausimu dar kartą kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją 2009 m. rugsėjo 15 d. raštu, į kurį jam buvo atsakyta 2009 m. spalio 22 d. raštu Nr. 31N-R-428/4-1622.

2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjas dar kartą raštu Nr. 13 pakartotinai kreipėsi į atsakovą su tapačiu 2013 m. vasario 11 d. rašte Nr. 3 nurodytam prašymu (Komisijos byla, b. l. 15-16). 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 3IN-R-800-570 Žemės ūkio ministerija, remdamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo pakartotinio 2013 m. gegužės 9 d. skundo Nr. 13 nenagrinėjo, nes 2013 m. vasario 19 d. raštu Nr. 31N-R-215-163 jau yra atsakiusi į analogišką pareiškėjo 2013 m. vasario 11 d. raštą Nr. 3.

Iš pareiškėjo 2013 m. birželio 12 d. rašto teismas nustatė, kad į atsakovą jis kreipėsi dėl galimai pažeistų jo teisių Agentūrai neišmokant paramos pagal paskutinius teisingus mišku užsodinto sklypo matavimus, nes, pareiškėjo teigimu, Agentūra nepadarė ištaisymų savo registruose, kaip tai numatyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Įvertinęs šio rašto turinį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kreipimasis laikytinas skundu, kuris pagal VAĮ 14 straipsnio 3 dalį nagrinėtinas Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka.

Pagal LITEKO informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Komisijos 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 3R-24(AG-9/02-2013) ir įpareigoti nežinybinę instituciją atlikti ginčijamu klausimu patikrinimą Agentūroje. Komisija 2013 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 3R-24(AG-9/02-2013) atmetė pareiškėjo skundą dėl Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. 31N-R-1886-1319 „Dėl paramos išmokėjimo“ panaikinimo ir įpareigojimo Žemės ūkio ministeriją atlikti patikrinimą Agentūroje dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, neišmokant paramos po teisingai atliktų mišku įveisto sklypo matavimų. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentavo ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimu, daromu Agentūros, šios darbuotojams neįtraukant į apskaitos registrus teisingai atliktų sklypo matavimo duomenų ir dėl to neišmokant visos jam priklausančios paramos (Komisijos byla, b. l. 23-26). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi byloje A146-223/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, kuriame, be kita ko, pasisakė, kad Kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimui taikomi specialieji teisės aktai, o ne Buhalterinės apskaitos įstatymas.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sutiko su ginčijamame Komisijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. 3R-262(AG-234/02-2013) padaryta išvada, kad Žemės ūkio ministerija pagrįstai nustatė, jog minėtame pareiškėjo apeliaciniame skunde ir 2013 m. birželio 12 d. skunde, į kurį Žemės ūkio ministerija atsakė 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. 31N-R-993-783, pareiškėjas iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes ir kelia tapatų klausimą. Įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Komisija priėmė pagrįstą ginčo sprendimą pareiškėjo skundą atmesti, argumentuodama tuo, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo kreipimąsi ir turėjo pagrindą stabdyti administracinę procedūrą pagal VAĮ 23 straipsnio 4 dalį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais argumentais.

Antrasis skundo reikalavimas įpareigoti Žemės ūkio ministeriją paaiškinti, ar Agentūra savo darbe privalo vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimais, yra išvestinis ir tiesiogiai susijęs su reikalavimu panaikinti Komisijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 3R-262(AG-234/02-2013), todėl atmestas tais pačiais motyvais.

III.

Pareiškėjas A. J. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją atsakyti į pareiškėjo skunde pateiktą klausimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ir priėmė neteisingą sprendimą.
2. Daugelį kartų pareiškėjas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją su klausimu, ar Agentūrai yra privalomas Buhalterinės apskaitos įstatymo taikymas ir teisingas buhalterinės apskaitos vedimas, bet nė karto pareiškėjas negavo teisingo ir konkretaus atsakymo. Atsakymai į pareiškėjo skundus buvo biurokratiniai atsirašinėjimai. Taip yra ir 2013 m. liepos 19 d. rašte, kai Agentūra 2013 m. spalio 22 d. raštu Nr. BR6-(3.8)-9866 atsakė, kad „savo apskaitoje taiko LR Buhalterinės apskaitos įstatymą (Žin., 2001, Nr. 99-3515)“. Taigi, matyti, kad Žemės ūkio ministerija nenagrinėja fizinių asmenų skundų ir tuo pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles. Dažniausia atsakymuose nurodoma, kad „buvo atsakyta“, „buvote informuotas“ ir pan., o konkretaus atsakymo nebuvo gauta. Tokiu atveju atsakovas pažeidinėja ne tik norminius teisės aktus, bet ir žmogaus teises.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra dviprasmybių, kadangi nurodyta, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, tačiau teismas priėmė tam prieštaringą sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Penkti metai vyksta bylinėjimasis administraciniuose teismuose ir Komisijoje. Per tą laiką pareiškėjas patyrė 1 200 Lt nuostolį. Tačiau nė karto nebuvo nagrinėta priežastis, kodėl tai vyksta. Nei viename teismo posėdyje ir Komisijos posėdyje nebuvo nagrinėta 2009 m. sausio 27 d. neteisingai atliktos patikros vietoje mišku įveisto sklypo. Agentūros specialistui, atlikus patikrą vietoje mišku įveisto sklypo, buvo pažeisti keli norminiai teisės aktai, t. y. nematuotos neželdinamos apsauginės juostos, suprojektuotos šalia kitų žemės savininkų sklypų, kaip numatyta 2004 m. liepos 16 d. Žemės ūkio ministro įsakymu NR. 3D-429 „Dėl Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių 4 punkto 10 pastraipos reikalavime. Taip pat pažeistas 2006 m. birželio 22 d. Agentūros direktoriaus įsakymu Nr. BR1-321 (įsakymas įslaptintas) patvirtinto Kontrolės procedūrų aprašo 31 priedo „Patikros vietoje atlikimas“ 4.5 punkto reikalavimas, kuriame nurodyta, kad, tikrinant priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ mokėjimo prašymus, atliekami miško želdinimo projekte nurodyto ploto, kurį sudaro suprojektuotų miško želdinių, priešgaisrinių mineralizuotų juostų, bei neželdinamų juostų, suprojektuotų šalia kitų žemės ūkio paskirties žemės savininkų sklypų, besiribojančių su suprojektuotais želdiniais, plotas, matavimai. Be to, nesivadovauta „Miško želdinimo projektu“, patvirtintu 2006 m. gruodžio 7 d. Rokiškio miškų urėdijos direktoriaus pavaduotojo. Dėl neteisingai atlikto 2009 m. sausio 29 d. mišku įveisto sklypo matavimo, 2010 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius priėmė sprendimą kuriuo pripažino, kad matuojant buvo pažeisti norminiai teisės aktai ir kontrolės procedūros.
5. Nei Komisija, nei teismai aukščiau nurodytų pažeidimų nenagrinėjo todėl teko, tenka ir dar reikės kreiptis, kad būtų išnagrinėti aukščiau nurodyti pažeidimai, t. y. kad 2009 m. sausio 29 d. atliktos patikros vietoje pažyma būtų pripažinta niekine ir kad Agentūra, apskaičiuodama paramą, vadovautųsi 2012 m. spalio 4 d. priimtu sprendimu (palikta galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi), kuriame nurodyta, kad mišku įveistas plotas yra 6.8 ha. Trūkstamas plotas 0,2 ha neviršija 2004 m. liepos 16 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-429 patvirtintų taisyklių 50.1 punkte (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) leidžiamo ploto dydžio nukrypimo normos. Nors teismo sprendimas yra priimtas, tačiau iki šiol Agentūra dar neperveda paramos už 2011 metus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65-67) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kadangi pareiškėjas 2013 m. birželio 12 d. paklausime nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima ginčyti Žemės ūkio ministerijos priimtus administracinės procedūros sprendimus, todėl 2013 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 3IN-R-993-783, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo pakartotinį prašymą, kiek jis susijęs su matavimų rezultatų teisingumu, yra teisėtas ir pagrįstas. Pritartina tiek Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimui, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo skunde iš esmės buvo išdėstytos tos pačios aplinkybės ir iškeltas tapatus klausimas.
2. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais argumentais. Sutiktina ir su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendime išdėstyta pozicija, jog esminis pareiškėjo siekis yra patenkinti reikalavimą, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos skaičiuotų ir mokėtų jam priklausančią paramą remdamasi ne 2009 m., o vėlesniais metais atliktais žemės sklypo matavimais ir kad su šiuo reikalavimu pareiškėjas ne kartą su skundais kreipėsi į Komisiją, kuri juos ne kartą yra išnagrinėjusi (2013 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 3R-24(AG-9/02-2013), 2013 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 3R-116(AG-97/02-2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, teismo sprendimo motyvus papildo.

Pareiškėjas 2013 m. birželio 12 d. skundu Žemės ūkio ministerijai ir vėliau, skųsdamas Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 19 d. atsakymą į jo skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai bei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nurodė, kad jis nesutinka su Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2009 m. sausio 27 d. specialisto atlikta įveisto mišku sklypo patikra vietoje. Taip pat skunde nurodė, kad vėliau atlikus teisingus penkis matavimus Agentūra neatliko savo apskaitos registruose ištaisymų, remdamasi teisingai atliktais matavimais, ir tai kelia pareiškėjui abejones, ar Agentūra, atlikdama išmokas už įveistą mišku sklypą, laikosi Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų.

Atsakovas 2013 m. liepos 19 d. sprendimu, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, sustabdė pareiškėjo skundo nagrinėjimo administracinę procedūra iki teismas išnagrinės pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame yra nurodytos analogiškos aplinkybės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-223/2012 patvirtina, kad pagal pareiškėjo skundą teismas išnagrinėjo tas pačias ginčo aplinkybes, kurias pareiškėjas nurodė 2013 m. birželio 12 d. skunde, ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Todėl atsakovas teisminio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūrą sustabdė pagrįstai, nes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad, jeigu paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.

Esant šioms aplinkybėms, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas bei pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 16 d sprendimas, kuriais buvo netenkintas pareiškėjo skundas, yra teisėti bei pagrįsti ir jų naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys