Administracinė byla Nr. I-3184-208/2018

               Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01764-2018-2

                Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                    2018 m. spalio 10 d.

 Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

dalyvaujant pareiškėjui J. D.,

 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

pareiškėjas J. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 30 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodo, kad nuo 2016 m. lapkričio 3 d. buvo kalinamas Vilniaus pataisos namuose (toliau – Vilniaus PN) netinkamomis gyvenimo sąlygomis, neužtikrinant jo orumo. Kalint Vilniaus pataisos namuose, visų pirma, nebuvo užtikrintas gyvenamosios patalpos plotas tenkantis vienam asmeniui, nes kalinčių asmenų skaičius vienoje patalpoje buvo viršijamas net kelis kartus. Taip pat Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinamas ir socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo kultūros, sporto, kūrybos renginių. Buvo apribota judėjimo laisvė, nes galimybė pasivaikščioti 4 valandas kiemelyje yra nepakankamas užimtumas. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti dušu, nes dušuose nebuvo pertvarų. Pabrėžė, kad kalinių saugumui turi būti įrengti signalizacijos (aliarmo) mygtukai. Vilniaus PN duodamas maistas nėra pilnavertis (patiekiamas šaltas, nekaloringas, neatitinkantis fiziologinių normų). Dėl tokių išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 30 000,00 Eur.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–29).

Nurodo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atsakovės atstovui sudėtinga nustatyti, kiek asmenų gyveno vienu metu kartu su pareiškėju, nes tokia informacija nėra sisteminama, tačiau pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu patalpose, kurioje gyveno pareiškėjas, negalėjo būti laikoma asmenų daugiau nei įrengta miegamųjų vietų. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Pareiškėjo atžvilgiu šis reikalavimas nebuvo pažeistas. Vilniaus PN neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, gyvenamojoje patalpoje privalu būti tik naktį. Pareiškėjas buvo laikomas pataisos įstaigoje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Vilniaus PN eksploatuoti perduoti 2006 m. ir visiškai atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus. Dėl socialinės reabilitacijos paaiškino, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos, Nuteistojo pataisos socialinės reabilitacijos programose, tačiau socialinės reabilitacijos tikslai gali būti pasiekti tik paties nuteistojo pastangų ir aktyvaus dalyvavimo dėka. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Bendrabučio tipo patalpose toks mygtukų įrengimas nenumatytas. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra erdvūs, įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi ir nuolatos tvarkomi. Dušinės taip pat pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Naudojimosi dušu yra nustatytas grafikas. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos darbuotojo patikrinimo (ragavimo). Visi pareiškėjo teiginiai yra paremti tik manymu, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų. Vilniaus PN administracija jokios žalos pareiškėjui nepadarė, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Vilniaus PN kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. Vilniaus PN karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 8, nuo 2016 m. lapkričio 2 d. buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 7-406-10 (b. l. 31, 34). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taip pat atliko jam paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 2 K (b. l. 35–36).

 Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m, joje yra įrengtos 2 dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos); bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 7-406 plotas yra 31,72 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų; kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2K plotas yra 12,75 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 37, 38). Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, kadangi tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei karantino, nei bendrabučio, nei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Teismas, spręsdamas dėl minimalaus ploto pažeidimų, atsižvelgia į nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką (2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018). Pažymėtina, kad pareiškėjas nors skunde ir teigia, kad su juo gyvenusių asmenų skaičius buvo viršytas, tačiau nedetalizuoja, kokioje gyvenamojoje patalpoje bei kuriuo metu jam teko gyventi ir su kiek asmenų, tuo tarpu atsakovės atstovas bei byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl minimalaus ploto pažeidimų yra atmestini kaip nepagrįsti. Be to, LVAT yra pabrėžęs, kad tokiu atveju būtina atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kalinimo įstaigoje). Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinamas ir socialinių poreikių tenkinimas, taip pat nebuvo kultūros, sporto, kūrybos renginių.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – Kodeksas) 111 straipsnį nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės yra šios: laisvės atėmimo režimas, nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas. Kodekso 136 straipsnis numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija.  Nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu (Kodekso 137 straipsnio 1 dalis). Nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai: 1) mažinti nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką; 2) motyvuoti nuteistuosius ir ugdyti jų gebėjimus socialiai reabilituotis, taip pat savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis; 3) užtikrinti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, nukentėjusio asmens ir nuteistojo sutaikinimą (Kodekso 137 straipsnio 2 dalis).

Kodekso 137 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad Vilniaus PN nuteistųjų bausmės atlikimo metu vykdomos šios socialinės reabilitacijos priemonės: 1) tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, kuri patvirtina Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 4/07-132; 2) nuteistųjų pataisos programa; 3) tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa; 4) nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa; 5) kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa; 6) asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa.

Iš byloje esančios pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelės matyti, kad J. D. nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja tipinėje naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje ir nuteistųjų pataisos programoje (b. l. 40–43); taip pat įsipareigojo dirbti Vilniaus PN bei dalyvauti vykdomose programose ar projektuose, socialinio, teisinio, dorovinio švietimo užsiėmimuose (b. l. 44). Šioje kortelėje užfiksuoti duomenys, kad pareiškėjas dalyvauja pokalbiuose 2016 m. spalio 31 d., 2016 m. lapkričio 3 d., 2016 m. lapkričio 18 d., 2017 m. kovo 6 d. (b. l. 41). 2016 m. spalio 31 d. pradėta adaptacijos programa, o 2016 m. gruodžio 15 d. buvo pradėta vykdyti pataisos programa, vyko pokalbis apie bausmės atlikimo eigą ir ateities planus (b. l. 41, 43). Taigi šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinamas yra nepagrįsti ir laikytini abstraktaus pobūdžio. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio ugdymo ar programų (renginių) jis pageidauja, nenurodė, ar su tokiais prašymais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, todėl vien tokie nekonkretūs teiginiai nesudaro pagrindai teigti, kad pareiškėjas patyrė tokius neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti įvertinti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. 

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš to, jog naudojantis dušais nebuvo užtikrinamas jo privatumas.

Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, be to, pateikė fotonuotraukas apie dušų ir sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 27, 45, 46, 66–69). Pažymėtina, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nenumato pareigos įrengti atitvėrimus sanitariniuose mazguose tarp tualetų, pisuarų ar dušinėse tarp dušų. Dėl to darytina išvada, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktais jai įtvirtintos pareigos įrengti tinkamas, teisės aktus atitinkančias sanitarinių mazgų bei dušo patalpas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose jam trūkdavo vietos vaikščioti bei sportuoti; buvo apribota judėjimo laisvė.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30x15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Iš byloje esančių fotolentelių akivaizdu, kad Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems yra įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemelis (b. l. 63–64). Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme yra įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nesukonkretizavo, kuriuo metu, kokiomis aplinkybėmis jam trūko vietos pasivaikščioti ar mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus PN nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl signalizacijos mygtukų pasakytina, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 13.10 ir 16.11 papunkčiais drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiami prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Tokia sistema tam, kad būtų užtikrintas nuteistojo saugumas, Vilniaus PN įrengta ir tai patvirtina į bylą pateiktos fotolentelės (b. l. 61, 62). Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Taigi pareiškėjo teiginys dėl neįrengtų signalizacijos (aliarmo) mygtukų atmestinas kaip neįrodytas.

Dėl pareiškėjo teiginio apie Vilniaus PN tiekiamą maistą teismas pažymi, kad byloje esanti 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB „Pontem“ sudaryta sutartis (b. l. 47–53) patvirtina, kad Vilniaus PN nuteistiesiems maitinimo paslaugą teikia minėta įmonė, kuriai privalu nuteistuosius maitinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 įsakymu Nr. 4/07-117 (b. l. 54–59). Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Valgiaraščiai patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad nuteistieji maitinami pataisos įstaigos valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant Vilniaus PN budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiems išduodamas tik po Vilniaus PN darbuotojo maisto patikrinimo ir apie tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale (b. l. 27–28). Pareiškėjui nesukonkretizavus teiginio dėl netinkamo maisto, taip pat nepateikus detalesnio paaiškinimo (kada ir koks maistas buvo netinkamas, atšalęs ir pan.) teismas tokius argumentus laiko abstrakčiais. Be to, pareiškėjui jo laikymo Vilniaus PN metu šiais pažeidimais nesiskundus, šiuo metu atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu ir pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

CK

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 30 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas        Donatas Vansevičius