Civilinė byla Nr. 3K-3-453/2010                                                               

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.5, 42.7

 (S)

                                                 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės  A. V. ieškinį atsakovui P. V., patraukiant trečiuoju asmeniu Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

  

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas gretimų žemės sklypų savininkų ginčas dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Ieškovė prašo nustatyti jai priklausančio 0,1130 ha žemės sklypo ribas pagal parengtą žemės sklypo planą. Ji nurodė, kad 1994 m. gruodžio 16 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis su O. S.. Žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo savininkei mirus paveldėtas 0,1130 ha žemės sklypas su ant jo stovinčiais statiniais 2001 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas jai, tą pačią dieną buvo sudarytas sklypo su pastatais perdavimo–priėmimo aktas, o pagal jį ieškovė  A. V. gavo ir žemės sklypo planą. 2001 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais planas buvo suderintas su Skuodo savivaldybės vyriausiuoju architektu, Skuodo rajono žemėtvarkos skyriaus vedėju, sklypo ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje. A. V. nuosavybės teises į šį sklypą 2001 m. lapkričio 8 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre. 2004 m. liepos 28 d. buvo parengtas A. V. sklypo planas, iš kurio matyti, kad ieškovė faktiškai naudojasi 1060 kv. m ploto sklypu vietoje 1130 kv. m, taigi, ji naudosi 70 kv. m mažesniu žemės sklypu, nei priklausytų.

Atsakovas paaiškino, kad jis savo namų valdoje esančius pastatus įsigijo 1956 m. sausio 3 d. Dar 1961 m. birželio 8 d. jam buvo paskirtas žemės sklypas namų valdai. Tuo tarpu ieškovė pastatus ir sklypą įsigijo tik 2001 m. rugsėjo 12 d., ir nuo to laikotarpio iki 2004 metų kadastrinių matavimų jis neatliko jokių ūkinio pastato rekonstrukcijų. Riba tarp jo namų valdos sklypo ir ieškovės sklypo, kurį tuo metu valdė kiti savininkai, nusistovėjo nuo 1961 metų, niekada nekito, tos ribos nedera ir dabar keisti. Be to, A. V. sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytas straipsnis, kad ji nereikš pretenzijų pardavėjui R. S. dėl sklypo ribų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Skuodo rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino: nustatė ieškovei A. V. priklausančio 0,1130 ha žemės sklypo ribas pagal parengtą žemės sklypo planą, kuriame ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos yra pažymėtos brūkšnine raudona linija (žemės sklypo plane įvardyta kaip planuojama geodezinė sklypo riba ir jos linijų ilgiai), žemės sklypo plotas – 1130 kv. m. Teismas nurodė, kad ieškovės (o anksčiau kito savininko) ir atsakovo namų valdos sklypai buvo suformuoti 1955-1956 metais. Abiejų sklypų plotai buvo išmatuoti ne visai tiksliai. Atsakovas prieš sklypo pirkimą ir po jo pirkimo naudojosi daug didesniu žemės plotu, negu nupirko, net iki 188 kv. m daugiau, o dalis to perviršio susidarė dėl to, kad jis be įstatymų nustatyto pagrindo užėmė gretimo A. V. sklypo dalį. Teismas konstatavo, kad P. V. užėmė A. V. (tuo metu kito savininko) sklypo dalį. Ar tai buvo padaryta su kito savininko sutikimu, pasak teismo, nėra galimybės nustatyti. Jeigu teismas dabar atkurtų tikrąją, senąją ribą tarp žemės sklypų, tai ji eitų per P. V. ūkinius pastatus. A. V. pateikė projektą nustatyti naują ribą apatinėje sklypų dalyje tarp P. V. ir A. V. sklypų taip, kad ji nekirstų P. V. ūkinių pastatų, o A. V. būtų grąžinta dalis jos sklypo, kurią P. V. yra be pagrindo užėmęs. Teismas nurodė, kad, nustačius A. V. siūlomą sklypų ribą, jai tektų 1130 kv. m sklypas, t. y. toks, kokio dydžio ji pirko ir koks yra  įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o P. V. liktų 1552 kv. m sklypas, t. y. dar 38 kv. m daugiau, negu jis yra pirkęs iš valstybės, taip pat būtų užtikrintos gretimų sklypų savininkų teisės į jiems nustatytas sklypų ribas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 10 d. nutartimi Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad tobulėjant žemės matavimo prietaisams dėl ankstesnių matavimų gali atsirasti netikslumų, gretimų žemės sklypų „persidengimų“, tačiau dėl to negali būti pažeistos asmenų nuosavybės teisės, jeigu jie įgijo nuosavybę į konkretaus dydžio žemės sklypą. Sprendžiant ginčus tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, šios gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas). Priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo ir ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje nekeliama ieškovės įgyto žemės sklypo ploto ir dydžio pagrįstumo klausimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių nesiaiškino. Galimybė pakeisti žemės sklypų konfigūraciją reiškia, kad gali būti pakeistos sklypų formos (figūros). Teismo teigimu, iš sudarytos žemės sklypų ribų išdėstymo schemos matyti, kad ieškovės planas buvo parengtas naudojantis šiuolaikine koordinačių sistema, jame atsižvelgta į ankstesnius sklypų preliminarius planus, faktiškai naudojamas sklypų ribas, numatyta planuojama riba tarp sklypų. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovės teismui pateiktame žemės sklypų ribų nustatymo plane atsižvelgta į faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų žemės sklypų plotą, vadovautasi  naudojimosi žeme racionalumo ir efektyvumo kriterijais, išlaikyta visų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nustačius žemės sklypų ribą kitų asmenų teisės nebus pažeistos ir bus išspręstas ginčas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl pažeidė konstitucines nuosavybės teises. Teismai kaitaliojo sklypų konfigūraciją ir formą, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad iš tikrųjų byloje ginčas vyksta dėl sklypų dydžių. Teismai netyrė ir nepasisakė,  ar ieškovei apskritai priklauso 1130 kv. m žemės sklypas. Atsakovo sklypo dydis kito, tačiau ribos yra nusistovėjusios dar nuo 1956 m. ir niekada nėra keistos. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutarties 6 punkte nurodė, kad nereikš pretenzijų pardavėjui, jeigu atlikus matavimus keistųsi žemės sklypo ribos. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė nusipirko žemės sklypą, nežinodama, ar jai priklauso 1130 kv. m. Šia sutartine nuostata ieškovė prisiėmė sau riziką dėl sklypo dydžio, todėl ji negali reikšti pretenzijų nei pardavėjui, nei atsakovui. Sklypo ribos turėtų būti nustatytos pagal nusistovėjusią tvarką. Ieškovė pirkdama žemės sklypą galėjo aiškintis sklypo ribas, tačiau to nedarė, t. y. sutiko su sena nusistovėjusia riba tarp buvusio žemės sklypo savininko ir atsakovo.

2. Teismai netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias nuostatas, nes nenagrinėdami žemės sklypų plotų preziumavo, kad ieškovei priklauso 1130 kv. m žemės sklypas. Teismai visiškai nepasisakė dėl 2006 m. birželio  8 d. surašyto Žemes naudojimo vietoje patikrinimo akto ir jo reikšmės nustatant nusistovėjusias žemės sklypo ribas. Taip pat teismų nebuvo įvertinta pirkimo–pardavimo sutarties 6 punkto nuostata, pagal kurią pirkėja įsipareigojo nereikšti pretenzijų pardavėjui, jeigu atlikus matavimus keistųsi žemės sklypo ribos.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir Skuodo rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, bet neprašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl kasacinį skundą tenkinti nėra pagrindo. Atsakovas nesutinka su ieškovės žemės sklypo plotu, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties neginčijo, nepateikė savo plano, ieškovės planų neginčijo, nepareiškė priešieškinio. Atsakovas net nėra įregistravęs savo žemės sklypo viešame registre, taigi nėra nustatytų jo sklypo ribų, kai tuo tarpu ieškovės sklypas yra įregistruotas.

2. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi  įsipareigojo nereikšti pretenzijų pardavėjui, o ne atsakovui.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje  kasacinis teismas pasisako dėl CK 4.45 straipsnio taikymo ir aiškinimo.

 

Dėl CK 4.45 straipsnio taikymo byloje

 

Pagal CK 4.45 straipsnį teismas nustato žemės sklypo ribas tik tokiu atveju, jei, pirma, žemės sklypo savininkai nesutaria dėl sklypo ribų; antra, ribos neaiškios iš esamų dokumentų. Pirmąją aplinkybę paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę (sklypo ribų neaiškumą) gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai esmingai prieštarauja vieni kitiems; dokumentai, nors ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitos aplinkybės, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Pagal CK 4.45 straipsnį ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą nekonkrečiuose dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje.

Jeigu žemės sklypus skirianti riba pagal žemės sklypų savininkų dokumentus neatitinka faktinio naudojimo, tai paprastai reiškia, kad vienas savininkas naudojasi didesniu žemės sklypo plotu, negu jam priklauso pagal žemės sklypo dokumentus, o kitas - mažesniu. Tokiu atveju yra pagrindas spręsti, kad žemės sklypų riba yra neaiški, o jos nustatymas - nuosavybės teisės į žemės sklypą patvirtinančiuose dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypus skiriančiosios linijos nustatymą. Žemės sklypų ribos išsidėstymas gali būti keičiamas, kaip ir žemės sklypų konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažinamas ar padidinamas) žemės sklypo dydis (plotas), kuris yra nustatytas  nuosavybės teisę į žemės sklypą patvirtinančiuose dokumentuose. Tai atitinka tiek CK 4.45 straipsnio reikalavimus, tiek nusistovėjusią teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. Č. P., bylos Nr. 3K-3-539/2005). Kita vertus, civilinių santykių stabilumo išsaugojimo tikslais būtina atsižvelgti ir į ilgalaikius susiklosčiusius faktinius žemės naudojimo santykius. Dėl jų svarbos teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju. Tai gali priklausyti nuo sklypo dydžio, naudojimo paskirties, pastatų, įrenginių, sodinių, želdinių išdėstymo ir kitų svarbių aplinkybių. Pavyzdžiui, jeigu žemės sklype faktiškai susidarė tokia situacija, kad už savininko sklypo ribos išsidėstę jo statiniai, įrenginiai ar reikalinga gretimo sklypo dalis jų naudojimui arba tinkamai priežiūrai, tai sprendžiant ginčą ir nustatant ribą į tai gali būti atsižvelgiama, suteikiant plotą jų išdėstymui ir tinkamam naudojimui, o ne vien vadovaujamasi dokumentuose nustatyta ribos vieta. Kita vertus, jeigu kitose žemės sklypų ribos vietose žemės sklypas yra naudojamas dirbimui (daržui, pasėliams, vienmečiams augalams, pievoms, ganykloms, pūdymui ir pan.), poilsiui, arba nenaudojama (dirvonuoja ir kt.), kurioje riba gali būti perkeliama be papildomų sąnaudų, tai tikslinga ir racionalu tokiose sklypo vietose nukrypti nuo aiškios ribos, nors ji konkrečioje vietoje būtų aiški pagal dokumentus ar užfiksuota faktiškai – tvora, žymenimis ar kt., ir kompensuoti dalies ploto praradimą. Jeigu sprendžiant ginčą dėl žemės sklypo ribos nustatoma, kad dokumentuose nustatyta riba neatitinka faktiškai nusistovėjusio žemės sklypų naudojimo, tai faktinė riba yra vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, kur turi būti nustatyta žemės sklypus skirianti linija iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Pagal CK 4.45 straipsnį, jo aiškinimą ir pirmiau nurodytą jo taikymo praktiką faktinis žemės sklypo naudojimas nėra vienintelis ir visada privalomas kriterijus, pagal kurį išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo ribos nustatymo. Nustatant žemės sklypus skiriančią ribą vieno savininko ar naudotojo naudojama žemės sklypo dalis yra priskiriama prie gretimo sklypo. Jeigu dėl to anksčiau naudojusio asmens nuosavybės ar žemėnaudos teisę nustatančiais dokumentais nustatytas žemės sklypo dydis nepažeidžiamas, tai toks perskirstymas gali reikšti žemės sklypo ploto perviršio perdavimą likviduojant gretimo žemės sklypo ploto trūkumą ir žemės sklypų ribos nustatymą, o ne žemės sklypo dalies paėmimą.  

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas naudojasi didesniu žemės sklypu, negu jam priklauso pagal žemės sklypo nuosavybės dokumentus, t.y. ir ieškovės žemės sklypo dalimi,  dėl ko ir kilo ginčas šioje byloje. Ta aplinkybė, kad asmuo faktiškai užvaldė kaimyninio žemės sklypo dalį, o kitas savininkas to neginčijo, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, kad vienas asmuo kitam perdavė dalį nuosavybės. Pažymėtina, kad vieno asmens nuosavybės perleidimas yra kito asmens nuosavybės įgijimas, kurio pagrindus nustato CK 4.47 straipsnis. Tai reiškia, kad nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu. Šiuo atveju byloje nenustatyta įgyjamosios senaties, nekilnojamojo turto perleidimo sutarties ar kito juridinio fakto, kuris būtų pagrindas atsakovui įgyti nuosavybės teisę į ieškovei pagal dokumentus priklausančią žemės sklypo dalį. Šioje byloje ieškovė nereikalauja grąžinti atsakovo statinių užimtos sklypo dalies, bet, gindama savo įgytos nuosavybės dydį – dokumentais nustatytą žemės sklypo plotą, reikalauja atsakovo užimtą ir naudojamą jai pagal dokumentus priklausančią žemės sklypo vietą priskirti atsakovo nuosavybėn, o jai priskirti atsakovo naudojamą proporcingo dydžio žemės sklypo dalį kitoje sklypo vietoje. Ieškovė faktiškai naudojasi 1060 kv. m ploto sklypu vietoje 1130 kv. m, taigi, ji naudosi 70 kv. m mažesniu žemės sklypu nei priklausytų. Jos prašymas leidžia ieškovei apginti jos nuosavybės teises į žemės sklypą, kartu iš dalies išsaugant faktinius žemės ir statinių naudojimo santykius, ir tai atitinka civilinių santykių stabilumo principą. Atsakovas prieš sklypo pirkimą ir po jo pirkimo naudojosi daug didesniu žemės plotu negu pirko, net iki 188 kv. m daugiau. Iš žemės sklypo savininko, kuris naudoja daugiau negu jam priklauso žemės sklypo, ploto perviršio priskyrimas kitam savininkui, kuris naudoja mažiau nei jam priklauso, minėta, negali būti vertinamas kaip žemės sklypo dalies paėmimas ar jo sumažinimas, jeigu nustatant žemės sklypų ribą teismo patvirtintame plane žemės sklypo dydis netampa mažesnis už nustatytąjį žemės sklypo nuosavybės dokumente. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tenkindami ieškovės prašymą, tinkamai taikė CK 4.45 straipsnį, racionaliai išsprendė ginčą dėl žemės sklypų ribos nustatymo. Kasatoriaus argumentai dėl konstitucinių atsakovo nuosavybės teisių, civilinės teisės normų pažeidimo teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.

 

Dėl ieškovės nuosavybės  teisės į žemės sklypą

 

Asmens nuosavybės teisę į žemės sklypą gali patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartis. Joje turi būti nustatytas nuosavybės teise įgyto žemės sklypo dydis. Kol jis nenuginčytas ir teismo nepanaikintas įstatymo pagrindu, turi būti vadovaujamasi tuo, kad asmeniui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas tokio dydžio, koks yra nurodytas pirkimo-pardavimo sutartyje. Teismas civilinėje byloje dėl žemės sklypo ribos nustatymo ex officio patikrina, ar žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo dydžio (viso ar jo dalies) yra galiojanti, t. y. ar ji nėra niekinė. Teismo sprendimas dėl žemės sklypo ribos nustatymo negali būti grindžiamas niekiniais sandoriais, nes jie nesukuria civilinių teisių ir pareigų (CK 1.78 straipsnio 1, 3, 5 dalys). Sprendžiant, ar sandoris dėl žemės sklypo įgijimo nebuvo niekinis visiškai ar iš dalies, pavyzdžiui, dėl to, kad realiai neegzistavo ir objektyviai negalėjo būti suformuotas tokio dydžio žemės sklypas, kurį asmuo pirko, tai sandoris gali būti laikomas niekiniu visiškai ar iš dalies dėl sandorio absoliutaus negalimumo, t. y. nesant objekto ar jo dalies. Turi būti nustatyta, kad objekto negalimumas yra objektyvus ir absoliutus, pvz., kad gretimybėse apskritai nebuvo žemės ploto, iš kurio galėjo būti suformuotas parduoti žemės sklypas. Jeigu  dalis parduoto žemės sklypo yra nenaudojama arba naudojama kitų asmenų, arba sklypas sumažėja dėl gretimų naudotojų kaltų ar klaidingų veiksmų, tai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad pirkimo-pardavimo sandoris dėl žemės sklypo ploto buvo niekinis ir kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise nepriklauso visas žemės sklypo plotas ar jo dalis. Jeigu parduodamas suformuotas pagal dokumentus žemės sklypas, neatitinkantis naudojamo dydžio, tai tokia išvada nedaroma vien iš to, kad faktinis naudojimas neatitinka dokumentuose nurodytojo.

Kasatorius teigia, kad teismai kaitaliojo sklypų konfigūraciją ir formą, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad iš tikrųjų byloje ginčas vyksta dėl sklypų dydžių; be to, teismai netyrė ir nepasisakė,  ar ieškovei apskritai priklauso 1130 kv. m žemės sklypas. Ieškovė savo teises į žemės sklypą grindė pirkimo–pardavimo sutartimi. Sutartis yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), todėl, teigdamas, kad ieškovei nepriklauso 1130 kv. m žemės, atsakovas procesinių įstatymų nustatyta tvarka turi teikti įrodymus ir ginčyti sutartį. To atsakovas byloje nedarė. Byloje įrodyta, kad atsakovas naudojasi  sklypu, kuris yra didesnio dydžio, negu jam priklauso pagal jo žemės sklypo nuosavybės dokumentus. Šie požymiai rodo, kad ieškovei parduodamas žemės sklypas galėjo būti objektyviai suformuotas ir parduotas jai nepažeidžiant atsakovo teisių į jam priklausančio dydžio sklypą ir nėra pagrindo taikyti taisykles dėl niekinio sandorio ar jo dalies, svarstant ieškovės žemės sklypo dydį. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatoriaus argumentai dėl ieškovės žemės sklypo dydžio teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. 

 

Dėl ieškovės teisių reikšti pretenzijas atsakovui

 

Kaip pagrindu atmesti ieškovės reikalavimus, atsakovas kasaciniame skunde remiasi aplinkybe, kad ieškovė pirkimo–pardavimo sutarties 6 punkte nurodė, jog nereikš pretenzijų pardavėjui, jeigu atlikus matavimus keistųsi žemės sklypo ribos.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą sutartis susaisto tik jos šalis (CK 6.1 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl išskyrus nedideles išimtis (sutartis trečiojo asmens naudai, asmenų pasikeitimas prievolėje) turi teisinės įtakos tik jos šalims. Tai – sutarties uždarumo principas, šiuo atveju reiškiantis, kad jei šalis įsipareigoja nereikšti pretenzijų, tai pareiškusi pretenzijas ji bus atsakinga tik prieš kitą sutarties šalį, bet ne trečiąjį asmenį (materialiosios teisės prasme). Svarbu ir tai, kad ieškovė įsipareigojo nereikšti pretenzijų pardavėjui, bet ne tretiesiems asmenims, todėl ji šioje situacijoje už pretenzijų pareiškimą nėra atsakinga nei prieš pardavėją, nei prieš atsakovą (kaip trečiąjį asmenį pirkimo-pardavimo sutarties atžvilgiu). Papildomai pažymėtina, kad pagal sutartį ieškovė įsipareigojo nereikšti pretenzijų dėl netikslumų atlikus tikslius kadastrinius matavimus, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs ne dėl kadastrinių matavimų, bet dėl to, kad dalis ieškovei priklausančio žemės sklypo yra užimta.   

            Taip pat ir aplinkybė, kad ankstesnis savininkas, remdamasis geros tarpusavio kaimynystės santykiais ar kitais motyvais nereiškė pretenzijų atsakovui dėl sklypo neteisėto užvaldymo, savaime nesukuria jokių teisinių padarinių nei buvusiam, nei esamam savininkui (nebent būtų pareikštas reikalavimas dėl įgyjamosios senaties taikymo). Dėl to jei pardavėjas buvo pasyvus dėl savo teisių gynimo, tai nereiškia, kad ir pirkėjas (ieškovė) privalo būti pasyvus ir susilaikyti nuo pretenzijų pareiškimo. Šiuo atveju pirkėjo įgytų nuosavybės teisių ribas apibrėžia pardavėjo perleistų nuosavybės teisių apimtis. CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Ši nuostata reiškia, kad įgijėjas tretiesiems asmenims gali reikšti visus reikalavimus, pagrįstus daiktine teise, kuriuos galėjo reikšti perleidėjas, todėl laikytina, kad ir šiuo požiūriu ieškovės pretenzijos pagrįstai galėjo būti reiškiamos. 

 

  Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Prašymų priteisti kasacijoje patirtas atstovavimo išlaidas negauta. Kasaciniame procese valstybė patyrė 57,48 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš kasatoriaus.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš P. V. (a. kodas 57,48 Lt (penkiasdešimt septynis litus 48 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Algis Norkūnas
	Antanas Simniškis
	Janina Stripeikienė