Civilinė byla Nr. e2A-104-854/2026

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00085-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.7; 2.6.10.5.2.1; 2.6.11.1; 2.6.11.16; 3.3.1.19.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KADO AUTO“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KADO AUTO“ ieškinį atsakovui M. K. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinės bendrovė (toliau – ir UAB) „KADO AUTO“ (toliau – ir bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 2022 m. balandžio 29 d. bendrovės ir M. K. sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti vienašalę restituciją – priteisti bendrovei iš atsakovo M. K. 72 000 Eur, taip pat prašė priteisti bendrovei iš atsakovo 45 619,65 Eur nuostolių atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovo įsigijo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonės identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), už 72 000 Eur (grynaisiais pinigais). Kitą dieną ieškovė minėtą automobilį pardavė P. P. už 83 000 Eur. 2023 m. liepos 28 d. automobilis iš P. P. buvo konfiskuotas, nustačius, kad automobilis yra paieškomas. 2023 m. rugpjūčio 10 d. P. P. pareikalavo iš ieškovės 89 517,75 Eur žalos atlyginimo. Ieškovei pareiškus analogišką reikalavimą atsakovui, šis su pretenzija nesutiko.

3.       P. P. pasikreipus į teismą dėl jo ir ieškovės sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2139-967/2024, konstatavęs, kad ieškovė neužtikrino kliento nuosavybės teisės į automobilį, panaikino jų sudarytą sutartį ir taikė vienašalę restituciją. Ieškovė, visiškai įvykdžiusi vykdomąjį dokumentą, išduotą pagal Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimą, t. y. išmokėjusi priteistas pinigų sumas pirkėjui P. P., pareiškė ieškinį atsakovui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies ir 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė, remdamasi minėtoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir teismo padarytomis išvadomis, teigia, kad atsakovas neužtikrino, jog jis yra automobilio savininkas (turintis nuosavybės teisę), ir kad į automobilį nėra trečiųjų asmenų pretenzijų.

4.       Ieškovė taip pat nurodo patyrusi papildomų nuostolių ir prašo juos iš atsakovo priteisti: 11 000 Eur negautas pajamas (apeliantė iš atsakovo nusipirko ginčo automobilį už 72 000 Eur, o pardavė už 83 000 Eur, tačiau šią sumą teismo sprendimu priteisus P. P., ji buvo grąžinta, todėl apeliantė neteko 11 000 Eur pajamų); 25 240,60 Eur turto netekimo (P. P. naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas) ir 9 379,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pačios ieškovės. Ieškovės teigimu, šie nuostoliai kilo dėl to, kad atsakovas neperdavė ir neužtikrino automobilio nuosavybės teisės; jei tai būtų padaręs, ieškovės ir P. P. sutartis nebūtų buvusi panaikinta.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus, kad jis parvarydamas automobilį veikė ne kaip pardavėjas, o vykdydamas ieškovės pavedimą nuvykti į Slovakiją, įsigyti ir pargabenti automobilį jos vardu, bei kad komiso sutartis ir pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestiniai sandoriai ir teismas turėjo ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl jų teisėtumo, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad minėtų argumentų byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir vertino juos kaip atsakovo gynybos poziciją. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas, jų atstovų paaiškinimai, tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) duomenys patvirtina, kad šalys bendradarbiavo transporto priemonių įsigijimo ir pristatymo srityje, o atsakovas veikė kaip komercine veikla (automobilių prekyba) užsiimantis asmuo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo savo iniciatyva spręsti dėl komiso sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo ar neteisėtumo, o konstatavo, kad tikėtina, jog ieškovė automobilį iš atsakovo įsigijo pagal 2022 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, todėl tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

7.       Teismas ieškovės reikalavimą pripažinti ginčo sutartį negaliojančia atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą, o atmetęs šį reikalavimą, atmetė ir išvestinį reikalavimą taikyti restituciją. Teismas pažymėjo, kad kitoje byloje nustatyti faktai nėra prejudiciniai. Byloje nustatė, kad atsakovas 2022 m. balandžio 12 d. automobilį įsigijo Slovakijoje pagal pirkimo–pardavimo sutartį, o 2022 m. balandžio 15 d. transporto priemonei buvo suteiktas savininko deklaravimo kodas. Byloje esantys duomenys taip pat rodo, kad automobilio įsigijimo ir pardavimo metu patikrinus informacines sistemas nebuvo duomenų apie jo paiešką ar apribojimus. Nors vėliau Lenkijos institucijos pradėjo tyrimą dėl galimos automobilio vagystės ir transporto priemonė buvo paimta saugoti, galutiniai sprendimai dėl nuosavybės teisių ar kitų asmenų pretenzijų byloje nepateikti. Teismas vertino tik byloje esančius įrodymus ir konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ar kad atsakovas atsako už tai, jog nebuvo automobilio savininkas.

8.       Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų. Dėl to reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė, o kartu atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Teismas nurodė, kad ginčas vertintinas pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Tačiau ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, teigdama, kad atsakovas neužtikrino nuosavybės teisės į automobilį. Teismas nustatė, kad atsakovas automobilį įsigijo 2022 m. balandžio 12 d., jam buvo suteiktas savininko deklaravimo kodas, o 2022 m. balandžio 29 d. jis parduotas ieškovei. Bylos duomenimis, automobilio paieška paskelbta tik 2022 m. gegužės 9 d., todėl pardavimo metu informacijos apie jo paiešką ar apribojimus nebuvo. Be to, pati ieškovė, kaip profesionali automobilių prekybos įmonė, prieš sandorį patikrino automobilį informacinėse sistemose.

9.       Teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, iš jos atsakovo naudai priteisė 5 402,39 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „KADO AUTO“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.                      Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių ginčo sutarties skirtumų nuo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu niekine pripažintos apeliantės ir P. P. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, todėl neturėjo teisinio pagrindo taikyti apeliantei kitokias teisines pasekmes nei jau konstatuotos dėl jos santykių su P. P. Argumentas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

10.1.1.                      Apeliantė teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 29 d. sprendime pagrįstai konstatavo, jog neturint daikto nuosavybės teisės pirkimo–pardavimo sutartis dėl tokio daikto perleidimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinė. Apeliantės ir P. P. sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, nes apeliantė pardavė automobilį, neturėdama nuosavybės teisės į jį.

10.1.2.                      Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu taip pat nustatyta, kad automobilis buvo neteisėtai užvaldytas ir vėliau kelis kartus perleistas asmenims, kurie nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo pagrobimą. Kadangi sutartys automobilio perleidimo grandinėje iš esmės nesiskiria, negali susidaryti situacija, kai vieno įgijėjo teisės ginamos, o kito – ne.

10.1.3.                      Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu nustatytas faktas, kad apeliantė niekada neįgijo automobilio nuosavybės teisės ir negalėjo jos perleisti P. P., yra prejudicinis ir privalomas vertinant šios bylos reikalavimus. Nuosavybės teisės neturėjo ir atsakovas, todėl negalėjo teisėtai perleisti automobilio apeliantei.

10.2.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodytas jos ir atsakovo sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms. Argumentas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

10.2.1.                      Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kada tikrasis automobilio savininkas pranešė apie jo vagystę ir kada automobilis buvo paskelbtas paieškomu Europos Sąjungoje. Pažymėtina, kad neteisėto daikto užvaldymo išviešinimo momentas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl po pagrobimo sudarytų sandorių galiojimo. Esminę reikšmę turi ne pretenzijų išviešinimas, o jų egzistavimas – neteisėtai užvaldyto daikto perleidimas negalimas vien dėl to, kad savininkas nėra išreiškęs valios jį perleisti. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendime pagrįstai konstatuota, kad pagrobto daikto paskelbimas paieškomu ir tokio paskelbimo data neturi teisinės reikšmės, nes nuo vagystės momento tikrojo savininko pretenzijos egzistuoja nepriklausomai nuo jų formalaus įforminimo. Todėl šios aplinkybės sureikšminimas nagrinėjamoje byloje buvo nepagrįstas.

10.2.2.                      Teisės aktai ir teismų praktika nustato aiškią taisyklę: jeigu pardavėjas neužtikrina pirkėjui nuosavybės teisės į automobilį ir šis vėliau iš pirkėjo paimamas kaip vogtas, laikoma, kad pažeisti CK 6.317 ir 6.321 straipsniai. Kadangi šios normos yra imperatyvios, toks pažeidimas lemia pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir neįvertino, ar atsakovas tinkamai įvykdė pareigą perduoti apeliantei automobilio nuosavybės teisę. Nors atsakovas pripažino suprantantis situaciją, jis teigė, kad ji susiklostė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Tačiau teismas turėjo aiškiai įvertinti, ar faktas, kad automobilis buvo paimtas iš P. P. kaip vogtas, reiškia tinkamą ar netinkamą atsakovo pareigos perduoti ir patvirtinti nuosavybę įvykdymą. Be to, teismas turėjo nustatyti, ar bylos aplinkybės atitinka CK 6.317, 6.321 ir 1.80 straipsnių taikymo sąlygas ir ar sudaro pagrindą pripažinti ginčo sutartį negaliojančia. Apelianto vertinimu, pavogto automobilio praradimas ir dėl to patirta finansinė našta rodo, kad atsakovo garantija dėl nuosavybės teisės nebuvo įvykdyta.

10.2.3.                      Teismo argumentas, kad apeliantės atlikta automobilio patikra duomenų bazėje www.carvertical.lt, kurioje tuo metu nebuvo duomenų apie paiešką, neva panaikina atsakovo atsakomybę, yra nepagrįstas ir prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu nustatytiems faktams. Pažymėtina, kad apeliantė automobilį tikrino iki 2022 m. balandžio 29 d., kai jį įsigijo iš atsakovo, o oficiali paieška paskelbta tik 2022 m. gegužės 9 d. Teismas nevertino, ar paieška nebuvo sąmoningai paskelbta tik po to, kai automobilis buvo įsigytas ir perparduotas. Apeliantė ir P. P. objektyviai negalėjo žinoti apie automobilio vagystę vien dėl to, kad paieška dar nebuvo įvesta į sistemą. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendime aiškiai konstatuota, kad pardavėjo pareiga užtikrinti nuosavybės teisę egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar informacija apie daikto paiešką yra viešai paskelbta. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkėjo atlikta patikra automatiškai panaikina pardavėjo atsakomybę, nėra pagrįsta.

10.2.4.                      Byloje neginčijama, kad automobilis buvo paimtas iš P. P. Pripažinus apeliantės ir P. P. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį niekine dėl nuosavybės teisės trūkumo, galimi du variantai: apeliantė niekada nebuvo teisėta automobilio savininkė, nes nuosavybė jai nebuvo perduota, arba ji ją prarado įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimui. Abiem atvejais negalima teigti, kad apeliantei nuosavybės teisė buvo tinkamai perduota. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs priešingai, neteisingai taikė materialiąją teisę ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

10.2.5.                      Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ 2022 m. balandžio 15 d. išduotas automobilio savininko deklaravimo kodas patvirtina, jog sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Tačiau savininko deklaravimo kodo išdavimas nėra nuosavybės teisės patikrinimas ar patvirtinimas – tai tik deklaracijos patvirtinimas. Be to, savininko deklaravimo kodas buvo išduotas dar iki automobilio paskelbimo paieškomu, kuris įvyko jau po visų ginčo sutarčių sudarymo.

10.3.                      Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų grindžia šiais argumentais:

10.3.1.                      Apeliantės vertinimu, reikalavimas dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia ir reikalavimas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę yra susiję, tačiau civilinės atsakomybės klausimas galėjo būti sprendžiamas atskirai nuo ginčo sutarties (ne)galiojimo klausimo.

10.3.2.                      Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje taikytina dominuojančio teisinio santykio taisyklė. Pažymėtina, kad dominuojančio teisinio santykio taisyklė Lietuvos teisėje paprastai taikoma siekiant nustatyti, kuri teisės šaka vyrauja konkrečiame santykyje, pavyzdžiui, civilinė ar administracinė, ir daugiausiai naudojama administraciniuose teismuose, todėl nėra aiški šios taisyklės reikšmė nagrinėjamoje byloje. Be to, ši taisyklė civilinėje byloje buvo taikyta tik Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-299-480/2025, kuri nėra susijusi su apeliante ar atsakovu; vienintelis ryšys – ta pati teismo sudėtis. Visa skundžiamo sprendimo dalis dėl civilinės atsakomybės sąlygų sutampa su minėtos bylos sprendimo tekstu. Tai sudaro įspūdį, kad apeliantės argumentai nebuvo tinkamai įvertinti, o sprendimo motyvai buvo perrašyti, jų nepritaikant nagrinėjamam ginčui. Nors teismas pats nurodė praktiką, pagal kurią kiekvienos bylos individualios aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti deliktinės atsakomybės sąlygas, šioje byloje tokio vertinimo nebuvo atlikta.

10.3.3.                      Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai nelaikytini neteisėtais, nes ginčo sutartis nepripažinta niekine ir negaliojančia, nenustatyta, jog atsakovas pažeidė CK 6.321 straipsnyje įtvirtintas pareigas ar neužtikrino, kad tretieji asmenys neturi pretenzijų į automobilį. Taip pat pažymėta, kad apeliantė yra profesionali prekiautoja transporto priemonėmis ir prieš įsigydama automobilį patikrino duomenų bazę.

10.3.4.                      Apeliantės vertinimu, teismas turėjo vertinti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Ginčo sutarties (ne)pripažinimas negaliojančia savaime nereiškia, kad atsakovo veiksmai negali būti vertinami civilinės atsakomybės aspektu. Sutarties nepripažinimas negaliojančia nepaneigia galimybės konstatuoti neteisėtus veiksmus, nes tam tikras elgesys gali nesudaryti pagrindo panaikinti sutartį, tačiau vis tiek atitikti civilinės atsakomybės sąlygas. Kadangi byloje buvo pareikšti reikalavimai tiek dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, tiek dėl civilinės atsakomybės taikymo, atsakovo, kaip pardavėjo, elgesys turėjo būti vertinamas ir civilinės atsakomybės kontekste, nustatant, ar jo veiksmai laikytini neteisėtais.

10.3.5.                      Atsakovas pardavė apeliantei automobilį, kuris jam nepriklausė. Vertinant CK 1.80 straipsnio taikymą dėl imperatyvių normų pažeidimo, šiuo atveju svarbus ne šalių elgesys, o sutarties objektas – jis buvo neteisėtas. Todėl apeliantės veiksmai negalėjo turėti įtakos ar mažinti atsakovo civilinę atsakomybę, nes perduotas daiktas buvo neteisėtai įgytas ir valdomas būtent atsakovo. Šios aplinkybės nustatytos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu: automobilis buvo pavogtas, paieškomas ir paimtas iš tuometinio jo valdytojo P. P. Todėl ginčo sutartis turėjo būti panaikinta ne dėl apeliantės veiksmų, o dėl to, kad atsakovas neužtikrino nuosavybės teisės perdavimo – automobilis priklausė Slovakijoje įsteigtai bendrovei.

10.3.6.                      Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – pardavė apeliantei vogtą automobilį. Tai yra esminė aplinkybė pripažinti jo veiksmus neteisėtais, nes nebuvo įvykdytos pardavėjo pareigos perduoti nuosavybę ir užtikrinti, kad tretieji asmenys neturi pretenzijų į daiktą. Atsakovo atlikta automobilio patikra prieš sutartį neturi reikšmės vertinant ginčo sutarties galiojimą ar civilinę atsakomybę, nes buvo parduotas jo neteisėtai valdytas daiktas. Be kita ko, ginčo sutartis turėjo būti panaikinta, nes automobilis niekada nepriklausė atsakovui.

10.3.7.                      Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad apeliantė yra profesionali pardavėja, neturi reikšmės sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės, juo labiau kad ir atsakovas yra profesionalus prekybininkas. CK 6.334 straipsnio 4 dalis numato vienintelį atvejį, kai atsakomybė už daikto trūkumus gali būti perkelta pirkėjui. Tačiau ši nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina, nes abi sutarties šalys yra profesionalai, o automobilis neturėjo trūkumų – jis tiesiog nepriklausė atsakovui.

10.3.8.                      Pažymėtina, kad tik konstatavus civilinės atsakomybės sąlygas galima svarstyti dėl CK 6.253 straipsnio taikymo.

10.3.9.                      Aplinkybė, kad 2022 m. balandžio 29 d. sudarant pirkimo–pardavimo sutartį automobilis nebuvo paieškomas, nepaneigia fakto, jog atsakovas perdavė apeliantei neteisėtai valdytą automobilį. Nepanaikinus skundžiamo sprendimo būtų formuojama ydinga praktika, nepagrįstai sauganti pardavėją tais atvejais, kai perleidžiami neteisėtai valdyti daiktai.

10.3.10.                      Byloje nebuvo ginčo, kad apeliantė patyrė žalą, kurią sudaro: P. P. grąžintos lėšos už automobilį, negautas pelnas, bylinėjimosi išlaidos, priteistos išlaidos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu ir vykdymo išlaidos. Tokia žala turi būti atlyginama vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje. Būtina nustatyti, kas sukėlė žalą apeliantui, nes jos faktas yra akivaizdus: Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimo įvykdymas ir apeliantės patirtos išlaidos minėtoje byloje. Vis dėlto teismas nevertino nei apeliantės patirtos žalos, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, nei kaltės.

10.3.11.                      Pabrėžtina, kad byloje nebuvo vertinama atsakovo kaltė ir nenustatyta, ar jis veikė tyčia, nerūpestingai ar neatsargiai, tačiau skundžiamame sprendime vis tiek padaryta išvada, kad jo atsakomybė dėl nerūpestingumo ar neatidumo nekyla. Ši išvada nėra motyvuota.

11.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.                      Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko savo procesinę pareigą ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti ginčo sutarties negaliojimo prielaidas būtent sutarties sudarymo momentu, o ne vėlesniu laikotarpiu. Argumentas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

11.1.1.                      Vertinant ginčo santykius materialiosios teisės požiūriu, CK 1.80, 6.307, 6.317 ir 6.321 straipsnių taikymas siejamas su esminiu laiko kriterijumi – sandorio sudarymo momentu. Būtent tuo metu vertinama daikto faktinė ir teisinė būklė, pardavėjo teisė disponuoti daiktu bei galimi trečiųjų asmenų teisių apribojimai. Kadangi pagal CK 1.63 straipsnį sandoris teisines pasekmes sukelia nuo jo sudarymo, galimas prieštaravimas įstatymui turi būti siejamas su sandorio sudarymo metu egzistavusiomis, o ne vėliau paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Pardavėjui negali būti keliama pareiga numatyti ateityje atsirandančių ar tuo metu teisiškai nekonstatuotų aplinkybių. Net ir vėliau paaiškėjus, kad automobilis gali būti vogtas, tai savaime nereiškia, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė nuo jos sudarymo momento, nes priešingas aiškinimas prieštarautų teisinio apibrėžtumo, civilinės apyvartos stabilumo ir teisėtų lūkesčių principams.

11.1.2.                      Bylos duomenimis nenustatyta, kad ginčo automobilis, atsakovui jį parduodant apeliantei ar atsakovui jį įsigyjant Slovakijoje iš piliečio J. F., buvo ieškomas kaip vogtas. Iki 2022 m. balandžio 29 d. nebuvo objektyviai prieinamų duomenų apie automobilio paiešką ar trečiųjų asmenų teises į jį. 2022 m. balandžio 15 d. automobiliui suteiktas savininko deklaravimo kodas, 2022 m. balandžio 30 d. jo įgijimas ir perleidimas deklaruotas VĮ „Regitra“, o tai patvirtina, kad oficialiose informacinėse sistemose nebuvo fiksuota jokių teisinių apribojimų ar paieškos. Be kita ko, apeliantė pati atliko patikrą prieš sudarydama sutartį, todėl sutarties šalys veikė remdamosi tuo metu objektyviai prieinama informacija ir neturėjo pagrindo įtarti galimų trečiųjų asmenų pretenzijų. Surinkti įrodymai nepaneigia atsakovo nuosavybės teisės deklaravimo duomenų.

11.1.3.                      Pažymėtina, kad automobilio tarptautinė paieška paskelbta tik 2022 m. gegužės 9 d., t. y. daugiau nei savaitę po ginčo sutarties sudarymo, todėl ši aplinkybė negali būti siejama su sutarties sudarymo momentu ar tuo metu šalims žinomomis aplinkybėmis. Dėl to paieškos paskelbimas po sutarties sudarymo nepaneigia teisėto pagrindo disponuoti automobiliu ir nesudaro prielaidos konstatuoti, kad ginčo sandoris prieštaravo imperatyvioms teisės normoms ar kad pardavėjas pažeidė savo pareigas.

11.2.                      Apeliantė nepaneigė, kad atsakovas turėjo nuosavybės teisę į automobilį ir ją perleido apeliantei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad net ir praėjus dvejiems metams nuo Lenkijos kompetentingų institucijų procesinių sprendimų priėmimo, byloje nepateikta jokių įrodymų ar prašymų juos išreikalauti dėl galutinių sprendimų, susijusių su galimai pavogtu automobiliu ar kitų asmenų pretenzijomis į jį. Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Suvalkų prokuratūros 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendime, nei Suvalkų apygardos prokuratūros 2023 m. gruodžio 27 d. nutarime nėra duomenų apie tai, kada bendrovė LUX AUTO s. c. pareiškė pretenzijas į automobilį, todėl apeliantės teiginiai apie trečiųjų asmenų pretenzijas pardavimo metu nepagrįsti konkrečiais įrodymais. Ši išvada yra esminė, nes automobilio sulaikymas ir paskelbta paieška savaime neįrodo, kad jis teisiškai pripažintas vogtu ar kad atsakovas neįgijo ir apeliantei neperleido nuosavybės teisės. Apeliantė turėjo pareigą pateikti įrodymus apie galutinį automobilio statusą. Nepateikus tokių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad automobilis yra vogtas.

11.3.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantės minimoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nėra privalomos nagrinėjant šią bylą, nes joje buvo sprendžiamas kitas ginčas, tarp kitų asmenų ir dėl kitokio teisinio santykio. Byloje ieškovas buvo vartotojas, kuriam taikoma didesnė teisinė apsauga, o šioje byloje apeliantė yra profesionalus automobilių prekybos subjektas. Todėl apeliantės teiginiai, kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimas turi prejudicinę reikšmę šiai bylai, yra nepagrįsti. Be kita ko, minėtoje civilinėje byloje atsakovas nedalyvavo jokia procesine forma. Nors apeliantė prašė teismo įtraukti atsakovą trečiuoju asmeniu, teismas šį prašymą atmetė, todėl atsakovas neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos dėl byloje nustatinėtų aplinkybių.

11.4.                      Teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, taikydamas deliktinės civilinės atsakomybės kriterijus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti, nes neįrodyta, jog sudarant sutartį jis pažeidė pareigas ar elgėsi nesąžiningai ar nerūpestingai. Pažymėtina, kad apeliantės nurodyti nuostoliai atsirado ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl vėliau įvykusių trečiųjų asmenų veiksmų – užsienio institucijų sprendimų, automobilio paieškos paskelbimo ir su konfiskavimu susijusių procesinių veiksmų. Šios aplinkybės yra savarankiškos, nuo atsakovo valios nepriklausančios ir jo nekontroliuojamos.

11.5.                      Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė akivaizdžių pagrindų ex officio spręsti dėl ginčo sutarties negaliojimo kaip tariamo sandorio, atsakovo nuomone, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų sandorį pripažinti negaliojančiu, tai galėtų būti daroma tik remiantis CK 1.86 straipsniu, pripažįstant 2022 m. balandžio 29 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį tarp apeliantės ir atsakovo tariamu sandoriu. Argumentas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

11.5.1.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo šalys tik imitavo pirkimo–pardavimo sutartį, nors realiai nesiekė šiai sutarčiai būdingo teisinio tikslo. Atsakovas veikė kaip apeliantės pavedimo vykdytojas, o ne kaip automobilio perpardavinėtojas. Ginčo sutartis buvo sudaryta tik formaliai, jau po faktiškai atliktos paslaugos – automobilio pargabenimo iš Slovakijos į Lietuvą – siekiant išvengti galimų mokestinių problemų dėl tuo metu apeliantės atžvilgiu taikyto VMI patikrinimo.

11.5.2.                      Bylos aplinkybės rodo, kad atsakovas nebuvo realus automobilio pardavėjas, o veikė kaip apeliantės įgaliotas asmuo, kuriam buvo pavesta apeliantės lėšomis įsigyti automobilį užsienyje, pargabenti jį į Lietuvą ir atlikti reikalingus formalius veiksmus. Tai patvirtina ir šalių susirašinėjimas, kuriame pats apeliantės atstovas pripažįsta tokį santykių pobūdį. Be to, apeliantės atstovas buvo pateikęs atsakovui policijai skirtų paaiškinimų projektą, kuriame taip pat nurodyta, kad atsakovas veikė ne kaip savarankiškas automobilio savininkas, o kaip apeliantės pavedimą vykdantis asmuo. Nors pats įgaliojimo dokumentas neišliko, jo turinį susirašinėjime patvirtino apeliantės vadovas.

11.6.                      Pripažinus ginčo sutartį tariamu sandoriu, restitucija ir nuostolių atlyginimas negalėtų būti taikomi, nes atsakovas iš šio sandorio negavo jokios realios naudos ir neatliko neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalą apeliantei. Atsakovas veikė apeliantės pavedimu ir interesais. Apeliantė automobilio iš atsakovo neįgijo, nes transporto priemonė jau iki tariamo sandorio sudarymo buvo perduota, valdoma ir disponuojama pačios apeliantės. Atsakovas taip pat negavo atlygio pagal ginčo sutartį – jis gavo tik 4 000 Eur už pavedimo įvykdymą. Apeliantės nurodoma 72 000 Eur suma buvo perduota atsakovui prieš vykstant į Slovakiją tik tam, kad šis atsiskaitytų su pardavėju apeliantės vardu, todėl atsakovas šių lėšų teisine ar ekonomine prasme neįgijo.

11.7.                      Pažymėtina, kad apeliantė yra profesionalus verslo subjektas, nuolat užsiimantis automobilių prekyba, todėl prisiėmė didesnę verslo riziką. Siekdama apie 13,25 proc. pelno, ji sąmoningai prisiėmė galimus neigiamus padarinius, o atsakovo atlygis sudarė tik 4 000 Eur (apie 5,56 proc.). Todėl vienašalė restitucija ir nuostolių priteisimas iš atsakovo nepagrįstai pablogintų jo padėtį ir nepagrįstai pagerintų apeliantės situaciją, taigi prieštarautų teisingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovui dėl šalių sudarytos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir ginčo apimties

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. balandžio 12 d. Slovakijos Respublikos pilietis J. F. ir M. K. sudarė automobilio „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonės identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu J. F. pardavė, o M. K. už 68 000 Eur įsigijo minėtą automobilį (el. b. 2 t., b. l. 116-117).

15.       Byloje pateikti susirašinėjimai tarp apeliantės ir atsakovo patvirtina, kad tarp šalių vyko bendradarbiavimas transporto priemonių pristatymo, įsigijimo klausimu (el. b. 1 t., b. l. 119-123, 156-158). 

16.       2022 m. balandžio 29 d. apeliantė UAB „KADO AUTO“ ir atsakovas M. K. sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis), kurios pagrindu atsakovas pardavė apeliantei minėtą transporto priemonę, o apeliantė už automobilį sumokėjo atsakovui 72 000 Eur grynaisiais pinigais (el. b. 1 t., b. l. 14-15). Iš į bylą pateiktos buhalterinės sąskaitos Nr. 2435 išrašo nustatyta, kad atskaitingas asmuo sumokėjo 72 000 Eur atsakovui, pavedimo data – 2022 m. balandžio 29 d. Ginčo dėl fakto, kad apeliantė yra atsakovui davusi 72 000 Eur grynaisiais pinigais, byloje nėra.

17.       Sutartimi pardavėjas M. K. patvirtino, kad parduodama transporto priemonė priklauso jam nuosavybės teise, į parduodamą transporto priemonę tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, transporto priemonė neareštuota, ji nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti ja neatimta ir neapribota (el. b. 1 t., b. l. 14-15).

18.       VĮ „Regitra“ 2022 m. balandžio 30 d. pranešime dėl deklaracijos priėmimo ir patvirtinimo nurodyta, kad D. K. (apeliantės direktorius) pateikė transporto priemonės įgijimo deklaraciją, kuri yra patvirtinta. Transporto priemonei suteiktas savininko deklaravimo kodas (SDK) – (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t., b. l. 31).

19.       2022 m. balandžio 30 d. Estijos Respublikos pilietis P. P. su UAB „KADO AUTO“ sudarė ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. P. P. už automobilį UAB „KADO AUTO“ sumokėjo 83 000 Eur (el. b. 1 t., b. l. 16).

20.       Į bylą pateiktas akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ ieškovės sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. patvirtina, kad apeliantė minėtu laikotarpiu išsigrynino apie 119 000 Eur (el. b. t. 3., b. l. 20-22).

21.       2023 m. liepos 28 d. P. P., automobiliu keliaujant per Lenkijos Respubliką, sustabdė Lenkijos Respublikos pasienio apsaugos pareigūnai, nusprendę atlikti įprastą automobilio patikrą. Patikros metu buvo nustatyta, kad automobilis yra įtrauktas į Interpolo duomenų bazę kaip konfiskuotinas daiktas, todėl automobilis buvo paimtas.

22.       2023 m. rugpjūčio 4 d. Suvalkų apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą byloje Nr. 4033-0 Ds 1883.2023, kuriuo perdavė automobilį kartu su rakteliais ir registracijos liudijimu Nr. EM629857 saugoti teismui, kol bus nustatytas subjektas, įgaliotas jį atsiimti. Nurodytame procesiniame sprendime pažymėta, kad paminėta transporto priemonė yra ieškoma nuo 2022 m. gegužės 9 d. Slovakijoje, kur apie jos praradimą pranešė M. T. (el. b. 1 t., b. l. 20).

23.       P. P. atstovui apskundus minėtą sprendimą, 2023 m. rugsėjo 12 d. Suvalkų apylinkės teismo II baudžiamasis skyrius priėmė sprendimą, kuriuo skundas buvo atmestas. Teismas pažymėjo, kad automobilis sulaikymo momentu buvo nurodytas Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) ir Interpolo bazėje kaip sulaikytinas daiktas. Pareigūnai, patikrinę duomenis minėtose bazėse, turėjo pagrįstų įtarimų, kad nurodytas daiktas gali būti įrodymu nusikaltimo byloje. Pažymėjo, kad visada, kai daikto radimo aplinkybės rodo, jog jis gali būti įrodymu baudžiamojoje byloje, policininkas privalo jį sulaikyti (el. b. 1 t., b. l. 25-27).

24.       P. P. dėl susiklosčiusios situacijos 2023 m. rugpjūčio 10 d. pareiškė apeliantei pretenziją, prašydamas atlyginti jam dėl automobilio konfiskavimo patirtą žalą ir nuostolius, bendrai sudarančius 89 517,75 Eur (el. b. 1 t., b. l. 28-29). 

25.       Apeliantė 2023 m. rugpjūčio 31 d. pareiškė pretenziją atsakovui, reikalaudama sumokėti 90 517,75 Eur, kurių dalis skirta padengti P. P. išlaidas. Reikalaujama suma susideda iš: automobilio kainos – 83 000 Eur; pakaitinio automobilio išlaidų – 800 Eur; nakvynės išlaidų – 106 Eur; automobilio degalų išlaidų – 111,75 Eur; neturtinės žalos – 5 000 Eur; teisinių išlaidų –1 500 Eur (el. b. 1 t., b. l. 30).

26.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2139-967/2024 pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovo P. P. ir atsakovės UAB „KADO AUTO“ 2022 m. balandžio 30 d. sudarytą automobilio „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonės identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovės UAB „KADO AUTO“ ieškovui P. P. 83 000 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20 419,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) ir byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad bylinėdamasi su P. P. teismuose, apeliantė patyrė 9 379,05 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš į bylą pateikto 2024 m. lapkričio 27 d. antstolio patvarkymo nustatyta, kad UAB „KADO AUTO“ visiškai įvykdė teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-15550-1094/2024 (el. b. 1 t., b. l. 60).

27.       Kauno apygardos teismas skundžiamu 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu UAB „KADO AUTO“ ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, atitinkamai atmetė reikalavimą taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. e2A-2139-967/2024 nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Nustatė, kad atsakovas automobilį įsigijo teisėtai, automobiliui buvo suteiktas savininko deklaravimo kodas, o ginčo sutarties metu nebuvo duomenų apie automobilio paiešką ar apribojimus, nors vėliau pradėtas tyrimas dėl galimos automobilio vagystės, tačiau galutiniai sprendimai dar nėra priimti. Teismas konstatavo, kad pagal deliktinės atsakomybės taisykles, ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, nes automobilio pardavimo metu atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti duomenų apie automobilio paiešką, o pati ieškovė, kaip profesionali bendrovė, prieš šalims sudarant ginčo sutartį, atliko automobilio patikrą informacinėse sistemose. Be to, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jis veikė ne kaip pardavėjas, o vykdė ieškovės pavedimą įsigyti ir parvežti automobilį, taip pat, kad tarp ginčo šalių sudarytos komiso ir pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestinės.

28.       Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai taikė skirtingas teisines pasekmes, nors ginčo sutartis iš esmės nesiskiria nuo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu niekine pripažintos UAB „KADO AUTO“ ir P. P. sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, todėl nebuvo pagrindo apeliantei taikyti kitokį teisinį vertinimą. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo įrodytas ginčo sutarties prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms, nes, apeliantės vertinimu, lemiamą reikšmę turi tai, kad atsakovas neužtikrino turintis nuosavybės teisę į automobilį. Be to, apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino atsakovo veiksmus civilinės atsakomybės aspektu – nepagrįstai siejo jo veiksmų vertinimą su ginčo sutarties galiojimu, nevertino visų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstęs nesutikimo su juo argumentus, papildomai pažymi, kad teismas ne visiškai teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, o jų sudaryta sutartis galėjo būti pripažinta niekine tik kaip tariamas sandoris. Atsižvelgdama į apeliacijos ribas, toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl šalių nurodomų galimo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo aspektų.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo 

29.       Atsakovas, atsikirsdamas į apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad šalys tik formaliai sudarė ginčo sutartį, nesiekdamos realių pirkimo–pardavimo sutarties tikslų – atsakovas veikė kaip apeliantės pavedimą vykdantis asmuo, o ginčo sutartis sudaryta po automobilio parvežimo siekiant išvengti mokestinių prievolių. Byloje esantys duomenys (šalių susirašinėjimas, paaiškinimai ikiteisminio tyrimo pareigūnams) patvirtina, kad atsakovas nebuvo realus pardavėjas, o veikė apeliantės vardu ir jos lėšomis. Taigi, atsakovas kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktos bylos šalių santykių teisinės kvalifikacijos.

30.       Pažymėtina, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui. Teismas, kvalifikuodamas teisinius santykius ir spręsdamas iš jų kilusį ginčą, turi nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie santykiai susiformavo, kaip jie plėtojosi ir pan., ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 36 punktas; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 32 punktas).

31.       Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus dėl tarp ginčo šalių susiklosčiusių pavedimo santykių šalių sudarytos 2022 m. balandžio 13 d. komiso sutarties pagrindu ir ginčo sutarties apsimestinumo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad šalių susirašinėjimas, atstovų paaiškinimai, atsiskaitymo dokumentai ir VMI duomenys patvirtina, kad atsakovas veikė kaip automobilių prekyba užsiimantis asmuo, o šalys bendradarbiavo transporto priemonių įsigijimo srityje. Teismas nenustatė pagrindo ex officio vertinti sutarčių apsimestinumo ir konstatavo, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai pagal ginčo sutartį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pritaria teismo atliktam ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui dėl toliau nurodomų motyvų.

32.       Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nenuoseklią atsakovo gynimosi poziciją. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas aiškino, kad tarp šalių sudaryta ginčo sutartis yra apsimestinis sandoris, o apeliacinės instancijos teismui teigia, kad ginčo sutartis ex officio turėtų būti pripažinta tariamu sandoriu. Pažymėtina, kad ginčo ribas apibrėžia ne tik ieškinio dalykas bei pagrindas, tačiau ir atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimai. Atitinkamai, atsakovui pirmosios instancijos teisme tenka pareiga suformuluoti tikslius atsikirtimus į jam pareikštus reikalavimus, aiškiai nurodant, su kuriomis aplinkybėmis atsakovas sutinka ir jų neginčija, ir priešingai – su kuriomis sutinka, kuo įrodinėja jų (ne)buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, prašydamas teismo ginčo sutartį ex officio pripažinti tariamu sandoriu, viena vertus, siekia išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, nes pirmosios instancijos teismas nevertino pirkimo–pardavimo sutarties tariamumo (CPK 306 straipsnio 2 dalis), kita vertus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo atveju teismui nebuvo pagrindo ex officio spręsti dėl šio sandorio negaliojimo nei CK 1.86 straipsnio, nei 1.87 straipsnio pagrindu.

33.       Tam, kad teismas ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, jis privalo įsitikinti, jog: pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, kad sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis, bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis); antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas).

34.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.78 straipsnio 5 daliai taikyti nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias abejonių dėl tam tikrų santykių tarp šalių egzistavimo. Tam, kad teismas galėtų ex officio sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad tam tikras sandoris yra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019, 44 punktas).

35.       Nagrinėjamam ginčui aktualu tai, kad šalys neneigia, jog tarp jų vyko bendradarbiavimas transporto priemonių pristatymo, įsigijimo, pardavimo klausimais. Taip pat apeliantė neneigia ir aplinkybės, kad tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta 2022 m. balandžio 13 d. komiso sutartis, kurios pagrindu apeliantė įsipareigojo eksponuoti atsakovo perduodamus automobilius, o atsiradus pirkėjui – sudaryti su juo pirkimo–pardavimo sutartį (el. b. 1 t., b. l. 98). Tačiau minėtos sutarties sudarymas nepaneigia apeliantės ir atsakovės sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir savaime nelemia jos negaliojimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad komiso teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę, tačiau šalys sudarė ginčo sutartį, o aplinkybę, kad joje yra atsakovo parašas, jis pats patvirtino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. 

36.       Aplinkybės, kad tarp šalių buvo sudaryta ginčo sutartis ir jos pagrindu buvo parduotas automobilis, nepaneigia ir atsakovo į bylą pateikti apeliantės atstovo policijai skirti paaiškinimai. Iš rašytinių paaiškinimų turinio nustatyta, kad jie buvo teikti ikiteisminiam tyrimui dėl kito automobilio – (duomenys neskelbtini) – įsigijimo bei registravimo UAB „KADO AUTO“ vardu ir vėlesnio jo pardavimo UAB „Swedbank lizingas“ (el. b. 1 t., b. l. 76-77). Teismo vertinimu, minėtas įrodymas neatitinka įrodymams keliamo sąsajumo reikalavimo – pateikti paaiškinimai nėra susiję su ginčo automobiliu ir ginčo sutartimi, paaiškinimai nei patvirtina, nei paneigia turinčią reikšmės bylai aplinkybę, ar tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai dėl ginčo automobilio (CPK 180 straipsnis).

37.       Taip pat byloje pateikti atsakovo ir apeliantės direktoriaus susirašinėjimų fragmentai, iš kurių matyti, kad apeliantės direktorius išsiuntė dokumentą pavadinimu „igaliojimas.pdf“, nurodydamas, kad šio dokumento pagrindu atsakovas veikė kaip apeliantės įgaliotinis (el. b. 2 t., b. l. 137), teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia konstatuoti, kad įgaliojimas buvo išduotas būtent veiksmams, susijusiems su ginčo automobiliu. Be kita ko, nurodomas įgaliojimas nėra pateiktas į bylą, todėl teismas neturi galimybės susipažinti su šio dokumento turiniu ir nustatyti jo reikšmės tarp šalių susiklosčiusių santykių teisiniam kvalifikavimui.

38.       Pabrėžtina, kad teismo ex officio niekiniu sandoriu atsakovo nurodomais pagrindais ginčijamas sandoris galėtų būti pripažintas tik tuo atveju, jeigu jo apsimestinumas ar tariamumas būtų akivaizdus, t. y. nekeltų abejonių ir nereikalautų papildomų įrodymų tokiai išvadai patvirtinti rinkimo. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai niekinis. Todėl ginčijamo sandorio niekiniam pobūdžiui nesant akivaizdžiam ir byloje nesant pareikšto savarankiško reikalavimo šį sandorį pripažinti negaliojančiu nei kaip apsimestinio, nei kaip tariamo, pirmosios instancijos teismas ginčą pagrįstai sprendė pagal byloje esančius įrodymus ir pagrįstai savo iniciatyva nesprendė klausimo dėl ginčo sutarties pripažinimo fiktyvia (simuliacine), teisingai konstatuodamas, kad ginčo šalis siejo ne pavedimo, o pirkimo–pardavimo santykiai.

Dėl kitame teismo sprendime nustatytų aplinkybių prejudicinės galios ir jo precedentinės reikšmės

39.       Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai taikė skirtingas teisines pasekmes, nors ginčo sutartis iš esmės nesiskiria nuo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1555-1094/2024 niekine pripažintos UAB „KADO AUTO“ ir P. P. sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, todėl nebuvo pagrindo apeliantei taikyti kitokį teisinį vertinimą. Apeliantė teigia, kad minėtoje byloje nustatyti faktai ir teisinis vertinimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.

40.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismų priimti procesiniai sprendimai ir juose nustatyti faktai civilinėje byloje Nr. e2-1555-1094/2024 nėra prejudiciniai faktai, kuriais teismas galėtų remtis šioje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau nurodomų motyvų.

41.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

42.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas).

43.       Apeliantės teigimu, prejudicinę galią šioje byloje turi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendime konstatuotos aplinkybės: ginčo automobilis buvo neteisėtai užvaldytas ir vėliau kelis kartus perleistas asmenims, kurie nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo pagrobimą; UAB „KADO AUTO“ niekada neįgijo automobilio nuosavybės teisės ir negalėjo jos perleisti P. P. 

44.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1555-1094/2024 turinį ir jo reikšmę nagrinėjamai bylai, konstatuoja, kad minėtame sprendime nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Nustatyta, kad abiejų bylų šalys nesutampa, kadangi civilinėje byloje Nr. e2-1555-1094/2024 apeliantė dalyvavo atsakovės procesiniu statusu ir šioje byloje ginčas kilo tarp jos ir P. P., M. K. joje nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas tarp apeliantės ir atsakovo. Vien ši aplinkybė paneigia prejudiciškumo taikymo galimybę, nes, kaip minėta, viena iš būtinų sąlygų pripažinti kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes prejudiciniais faktais yra ta, kad abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvautų tie patys asmenys.

45.       Su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendime atliktu teisiniu vertinimu – neturint daikto nuosavybės teisės pirkimo–pardavimo sutartis dėl tokio daikto perleidimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinė, teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019, 34 punktas).

46.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiamą sprendimą priėmė apygardos teismas, todėl viena vertus, sutiktina su apeliantės argumentu, jog skundžiamą sprendimą priėmęs teismas turėjo pareigą laikytis horizontaliosios praktikos, kiek ji yra aktuali nagrinėjamai bylai. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos teismų sistemą ir jų kompetenciją, 17 straipsnį Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmosios instancijos teismai. Lietuvos apeliacinis teismas peržiūri apygardų teismų priimtus sprendimus, t. y. vykdo jų sprendimų kontrolę apeliacine tvarka, yra aukštesnės pakopos teismas apygardų teismų atžvilgiu, todėl bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija turi kompetenciją autonomiškai pasisakyti dėl žemesnės pakopos teismo atlikto teisinio vertinimo.

Dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo ir restitucijos taikymo

47.       Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodytas jos ir atsakovo sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovas tinkamai įvykdė pareigą perduoti apeliantei automobilio nuosavybės teisę; 2) neteisėto daikto užvaldymo išviešinimo momentas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl ginčo sutarties galiojimo; 3) teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantės atlikta automobilio patikra prieš ginčo sutarties sudarymą eliminuoja atsakovo atsakomybę; 4) VĮ „Regitra“ suteiktas transporto priemonės savininko deklaravimo kodas nepatvirtina nuosavybės teisės perdavimo.

48.       Byloje konstatuota, kad šalių sudarytos automobilio 2022 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tarp jų susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

49.       CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008).

50.       Iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžties matyti, kad vienas pagrindinių tokios sutarties požymių yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn. Ši pardavėjo pareiga apima ne tik patį daikto perdavimą, bet ir nuosavybės teisės į jį patvirtinimą. Pagal CK 6.317 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus pirkėjui pagal pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. suteikti jam galimybę juos valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, taip pat patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus ir jų kokybę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir kokybės galioja nepriklausomai nuo to, ar ji yra aiškiai įvirtinta pirkimo–pardavimo sutartyje, ar ne, nes tokia garantija kyla iš įstatymo.

51.       CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, jog ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui, yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Taigi, pardavėjas turi užtikrinti, kad perduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos. CK 6.321 straipsnis, kuriame įtvirtinta pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į daiktą, taikomas ir tuo atveju, kai trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos atsirado ir buvo sudarant sutartį ir perduodant daiktą. Trečiųjų asmenų teisės ir pretenzijos į daiktą suprantamos kaip bet kokios trečiųjų asmenų daiktinės, prievolinės ar intelektinės nuosavybės teisės. CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant viešosios teisės pažeidimų ar ribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011).

52.       Pagal CK 6.317 straipsnį pardavėjas, sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį, privalo perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Teismų praktikoje nurodyta, kad nuosavybės teisę į automobilį, kuriam privaloma teisinė registracija, patvirtina automobilio įgijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys; pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą; kilus pirkėjo ir pardavėjo ginčui, pardavėjas, teigdamas, kad tinkamai įvykdė savo prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartį, privalo įrodyti savo teiginius (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011).

53.       CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje.

54.       Nagrinėjamu atveju apeliantė prašė pripažinti ginčo šalių 2022 m. balandžio 29 d. sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 6.317 straipsnio (pardavėjo pareiga perduoti daiktus), CK 6.321 straipsnio (pardavėjo pareiga patvirtinti daiktų nuosavybės teisę) pagrindu ir CK 1.80 straipsnio (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas) pagrindu bei taikyti restituciją, kadangi atsakovas pardavė apeliantei automobilį neturėdamas nuosavybės teisės į jį (automobilis buvo vogtas). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nusprendė, kad apeliantė neįrodė ginčo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau nurodomų motyvų.

55.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: pirma, kad teisės norma yra imperatyvi, ir, antra, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas). Todėl teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020, 30 punktas). Teismas pripažįsta normą imperatyvia, kai tai akivaizdu iš tos normos gramatinės formuluotės, t. y. kai norma aiškiai įtvirtina tam tikro elgesio draudimą arba nurodo vienintelį teisėtą elgesio modelį. Taip pat teismas gali pripažinti normą imperatyvia ir nesant aptartos gramatinės formuluotės, jei sistemiškai aiškinant šią normą teisės normų hierarchijos kontekste tampa aišku, kad ji formuluoja konkretų draudimą ar paliepimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-1120/2024, 23 punktas).

56.       Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad CK 6.317, 6.321 straipsniuose nustatyta pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą daiktą (garantija pagal įstatymą) yra imperatyvaus pobūdžio, todėl sandoris, kurio pagrindu parduodamas nuosavybės teise pardavėjui nepriklausantis (vogtas) daiktas, pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-368/2014; 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-992/2014). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad esminė aplinkybė, sudaranti pagrindą pripažinti ginčo sutartį negaliojančia, yra pardavėjo (atsakovo) teisinis statusas ir jo (ne)buvimas automobilio savininku automobilio perdavimo momentu.

57.       Atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad automobilio įsigijimo ir pardavimo apeliantei metu nebuvo jokių duomenų, jog automobilis yra paieškomas. Iki 2022 m. balandžio 29 d. nebuvo objektyviai prieinamų duomenų apie automobilio paiešką ar trečiųjų asmenų teises į jį. Priešingai, 2022 m. balandžio 15 d. automobiliui buvo suteiktas savininko deklaravimo kodas, 2022 m. birželio 30 d. jo įgijimas ir perleidimas deklaruotas VĮ „Regitra“, o tai patvirtina, kad oficialiose informacinėse sistemose nebuvo fiksuota jokių teisinių apribojimų ar paieškos. Akcentuoja, kad automobilio tarptautinė paieška paskelbta tik 2022 m. gegužės 9 d., t. y. po ginčo sutarties sudarymo, todėl ši aplinkybė negali būti siejama su ginčo sutarties sudarymo momentu ar tuo metu šalims žinomomis aplinkybėmis. Be kita ko, atsakovo vertinimu, automobilio sulaikymas ir paskelbta paieška savaime neįrodo, kad jis teisiškai pripažintas vogtu ar kad atsakovas neįgijo ir apeliantei neperleido nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad šie atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti argumentai nėra teisiškai pagrįsti.

58.       Pažymėtina, kad nuosavybės teisės į daiktą turėjimo ir jos perleidimo klausimas yra esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, tiesiogiai susijusi su pardavėjo pareiga perduoti pirkėjui daiktą, atitinkantį sutarties sąlygas bei neapsunkintą trečiųjų asmenų teisėmis. Ši pareiga apima ne tik faktinį daikto perdavimą, bet ir teisę į jį, dėl to pardavėjas privalo užtikrinti, kad parduodamas daiktas priklauso jam nuosavybės teise ir gali būti teisėtai perleistas.

59.       Byloje pateikti Suvalkų apylinkės teismo ir prokuratūros procesiniai sprendimai patvirtina, kad ginčo automobilis yra paieškomas, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės ir automobilis yra perduotas saugoti teismui. Į bylą pateikti įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami konstatuoti esant įrodymų apie atsakovo nuosavybės teisės į automobilį teisėtą turėjimą iki ginčo sutarties sudarymo esminį trūkumą, nes kiti asmenys – M. T. ir bendrovės LUX AUTO – buvo pateikę pretenzijas dėl ginčo automobilio. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, net jei ir nežinojo apie automobilio vagystės faktą, veikė teisinio neapibrėžtumo sąlygomis, todėl jam teko rizika dėl galimų neigiamų padarinių, susijusių su automobilio perleidimu apeliantei.

60.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo oficialiai paskelbta automobilio paieška ir aplinkybę, jog automobiliui suteiktas savininko deklaravimo kodas pagrindžia automobilio nuosavybės teisės perleidimą. VĮ „Regitra“ suteiktas transporto priemonės savininko deklaravimo kodas nepatvirtina nuosavybės teisės perdavimo. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą dėl motorinės transporto priemonės ir jos priekabos nuosavybės teisės deklaravimo tvarkos aprašo 3.8 papunktį savininko deklaravimo kodas (SDK) yra unikalus motorinės transporto priemonės ar priekabos deklaravimo kodas, kurį sudaro aštuonių raidžių kombinacija, sugeneruojama arba panaikinama kiekvieną kartą pasikeitus transporto priemonės savininkui. Šios nuostatos lingvistinė ir teleologinė analizė suponuoja, kad minėto kodo suteikimas tik užfiksuoja transporto priemonės savininko deklaraciją, bet nesukuria nuosavybės teisės ir juolab negarantuoja, kad transporto priemonė nėra vogta. Transporto priemonės savininko deklaravimo sistema yra administracinis registravimo mechanizmas, pagal kurį pardavėjas prisiima atsakomybę, kilus ginčui dėl nuosavybės, šią aplinkybę įrodyti, bet tai nėra nuosavybės teisę patvirtinantis įrodymas.

61.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausantį daiktą, o nei jis, nei pirkėjas apie tai nežinojo ir neprivalėjo žinoti, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tokiu atveju konstatuojama, kad pardavėjas neįvykdė esminės pareigos perduoti daiktą, į kurį turi nuosavybės teisę, nes ši teisė jam nebuvo perėjusi. Jei paaiškėja, kad daiktas (automobilis) buvo vogtas dar iki sandorio sudarymo, laikoma, kad tokia aplinkybė egzistavo sandorio sudarymo metu ir daro jį negaliojančiu. Be kita ko, akcentuojama, kad tokiais atvejais daiktas turi būti grąžintas teisėtam savininkui, nepriklausomai nuo šalių sąžiningumo. Tuo pačiu pardavėjui tenka pareiga grąžinti pirkėjui viską, ką šis sumokėjo pagal sutartį bei atlyginti tokio sandorio patirtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1 ir 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis). Taip užtikrinamas šalių interesų pusiausvyros atkūrimas ir pažeistų teisių gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008).

62.       Kaip minėta, pardavėjui kyla pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, o kilus ginčui, pardavėjas turi pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduodamą daiktą. Byloje atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, pagrindžiančių jo turėtą nuosavybės teisę į automobilį. Taigi, nors galutinis sprendimas tiriamos automobilio vagystės byloje ir nėra priimtas, išaiškėjusių kitų asmenų pretenzijų į automobilį bei apribojimų juo naudotis kontekste sutiktina su apeliantės argumentais, kad šiuo atveju automobilio pardavėjas (atsakovas), sudarydamas ginčo sutartį, neužtikrino, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą ir kad jos neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos (CK 6.317, 6.321 straipsniai). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, būdamas ginčo automobilio pardavėju, sudarydamas ginčo sutartį neužtikrino, jog turi nuosavybės teisę į automobilį ir kad jo nuosavybės teisės neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos, todėl 2022 m. balandžio 29 d. tarp šalių sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį pripažįsta negaliojančia ab initio (nuo pradžių), kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės normoms – CK 6.317, 6.321 straipsniams, kuriuose įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą daiktą (CK 180 straipsnio 1 dalis).

63.       Pripažinus sandorį negaliojančiu, apeliantė prašė taikyti vienašalę restituciją ir jos naudai iš atsakovo priteisti 72 000 Eur automobilio kainą.

64.       Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

65.       Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (buvusi padėtis) (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tuo atveju, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (CK 6.323 straipsnio 1 dalis), o pripažinto neteisėtu sandorio dalykas turi būti grąžinamas daikto savininkui arba teisėtam valdytojui (CK 6.307 straipsnio 3 dalis).

66.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją konstatavus, kad sandoris yra niekinis, šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). CK 6.145, 6.147 straipsniuose įtvirtintų restitucijos taikymo modifikacijų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).

67.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma vienašalė restitucija ir apeliantei iš atsakovo priteisiama už automobilį sumokėta kaina – 72 000 Eur. Pažymėtina, kad šiuo atveju apeliantė objektyviai neturėtų galimybės grąžinti atsakovui automobilio, nes šis konfiskuotas, todėl dvišalė restitucija negalima. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį nurodytu būdu neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams bei nepagrįstai nepablogina atsakovo padėties, kadangi atsakovas turi teisę reikšti, jo manymu, atsakingiems asmenims reikalavimus dėl patirtų nuostolių atlyginimo.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės ir jos apimties

68.       Apeliantė nurodo patyrusi papildomų nuostolių ir prašo juos priteisti iš atsakovo: 11 000 Eur negautas pajamas (apeliantė iš atsakovo nusipirko ginčo automobilį už 72 000 Eur, o apeliantė jį pardavė P. P. už 83 000 Eur, tačiau šią sumą teismo sprendimu priteisus P. P., jie buvo grąžinti, todėl apeliantė neteko 11 000 Eur pajamų); 25 240,60 Eur turto netekimo (iš apeliantės P. P. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų) ir 9 379,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, apeliantės patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliantės teigimu, šie nuostoliai kilo dėl to, kad atsakovas neperdavė ir neužtikrino turintis nuosavybės teisę į perleidžiamą automobilį. Jeigu atsakovas būtų tai padaręs, apeliantės ir P. P. sutartis dėl ginčo automobilio nebūtų buvusi panaikinta ir papildomi nuostoliai dėl bylinėjimosi teisme nebūtų atsiradę.

69.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, nes ginčo sutartis nebuvo pripažinta niekine ir negaliojančia, be kita ko, nenustatyta, kad atsakovas pažeidė CK 6.321 straipsnyje įtvirtintas pareigas ar neužtikrino, jog tretieji asmenys neturi pretenzijų į ginčo automobilį, todėl reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė. Teisėjų kolegija, padariusi priešingą išvadą dėl ginčo sandorio negaliojimo, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

70.       Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Prievolė atlyginti padarytą žalą kyla konstatavus, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y. neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 35 punktas). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų apeliantė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas).

71.       Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). CK 6.263 straipsnyje – specialiojoje deliktinės atsakomybės normoje – įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi veiksmų neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas asmens ne tik konkretaus įstatymuose nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 29 punktas; 2022 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-781/2022, 62 punktas).

72.       CK 6.246 straipsnio 1 dalyje neteisėti veiksmai apibrėžiami kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas) arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatavusi, kad atsakovas, būdamas ginčo automobilio pardavėju, sudarydamas ginčo sutartį neužtikrino, jog turi nuosavybės teisę į automobilį ir kad jo nuosavybės teisės neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos, 2022 m. balandžio 29 d. tarp šalių sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia ab initio (nuo pradžių) kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės normoms. Todėl nekyla abejonių, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra nustatyti – atsakovas neįvykdė CK 6.317 ir 6.321 straipsniuose įtvirtintos imperatyvios pardavėjo pareigos patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą daiktą.  

73.       Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai. Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas). Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl patirtos žalos – priteistinų išlaidų atlyginimo – pagrįstumo, yra jų būtinumas, t. y. jos turi būti realiai patirtos, ir jų atitiktis protingumo kriterijui, t. y. jos turi būti adekvačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

74.       LITEKO ir bylos duomenys patirtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-2139-967/2024 ieškovo P. P. naudai iš atsakovės UAB „KADO AUTO“ priteistos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 83 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 20 419,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje pateiktas 2024 m. lapkričio 27 d. antstolio patvarkymas patvirtina, kad UAB „KADO AUTO“ visiškai įvykdė teismo išduotą vykdomąjį raštą ir P. P. sumokėjo 83 000 Eur skolą už ginčo automobilį, 20 419,78 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 4 820,82 Eur palūkanų. Pati UAB „KADO AUTO“ bylinėdamasi minėtoje byloje patyrė 9 379,05 Eur bylinėjimosi išlaidų.

75.       Vertinant civilinės atsakomybės sąlygas, pažymėtina, kad apeliantės nurodomi jos patirti nuostoliai – 11 000 Eur netektos pajamos, taip pat apeliantės P. P. sumokėti 25 240,60 Eur bei jos patirtos 9 379,05 Eur bylinėjimosi išlaidos – atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą, nes į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog patirti nuostoliai yra pagrįsti, t. y. realūs ir faktiškai patirti. Tačiau taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

76.       Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 70 punktas, 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 53 punktas).

77.       Remiantis teisės doktrina ir teismų praktika, priežastinio ryšio nustatymo procesas civilinėje byloje sąlyginai skirstomas į du etapus. Pirmajame etape taikomas conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testas (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), kuriuo siekiama nustatyti faktinį priežastinį ryšį – ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jei nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape analizuojamas teisinis priežastinis ryšys – ar padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų. Nustatant tokį ryšį, svarbu įvertinti, ar atsakovas, elgdamasis kaip protingas ir apdairus asmuo, neteisėtų veiksmų metu galėjo numatyti žalos atsiradimą, kokia yra pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtis bei reikšmė, ar pažeisto teisinio reguliavimo tikslas buvo apsaugoti nuo tokios žalos. Taip pat reikšminga atsakomybės rūšis ir įprasta gyvenimiška rizika. Todėl tam, kad būtų pagrįstai konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai įvertinti atsakovo veiksmus bei bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).

78.       Šiame sprendime teisėjų kolegija jau konstatavo, kad atsakovas neįvykdė CK 6.317 ir 6.321 straipsniuose įtvirtintos imperatyvios pardavėjo pareigos patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą daiktą (garantija pagal įstatymą). Nagrinėjamu atveju taikant conditio sine qua non testą, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs savo pareigą užtikrinti, jog turi nuosavybės teisę į automobilį ir kad jo nuosavybės teisė nėra ribojama, apeliantė nebūtų nuostolių patyrusi. Teisėjų kolegija sutinka, tokiu atveju apeliantė nebūtų netekusi 11 000 Eur planuotų pajamų, parduodama automobilį P. P., tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir šių apeliantės reikalaujamų nuostolių egzistuoja faktinis ir teisinis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tačiau kiti ieškovės nurodomi jos nuostoliai – procesinės palūkanos (4 820,82 Eur), taip pat abiejų civilinės bylos (kurioje šios bylos atsakovas nedalyvavo) šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (20 419,78 Eur + 9 379,05) nuo atsakovo padarytų neteisėtų veiksmų yra pernelyg nutolę. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė neatsakė į 2023 m. rugpjūčio 10 d. P. P. pareikštą pretenziją ir nesiėmė veiksmų ginčui išspręsti ikiteismine tvarka, taip sudarydama prielaidas ginčo perkėlimui į teisminį procesą ir papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimui. Apeliantė, gavusi P. P. pretenziją, turėjo ir galėjo įvertinti pasekmes, kurios kils jos nepatenkinus, vadinasi, teisminio proceso pagal P. P. ieškinį apeliantei metu atsiradę papildomi nuostoliai buvo nulemti pačios apeliantės pasirinkimo P. P. apeliantei pareikštų reikalavimų iš karto nepatenkinti. Be to, apeliantė neįvykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo nedelsdama – sprendimas faktiškai įvykdytas tik 2024 m. lapkričio 27 d., nors pareiga atsiskaityti atsirado anksčiau, dėl to priskaičiuotos procesinės palūkanos dar padidėjo. Toks apeliantės elgesys reiškia sąmoningą rizikos prisiėmimą dėl galimų neigiamų padarinių, įskaitant bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir procesines palūkanas, taigi, jų atsiradimas nėra tiesiogiai nulemtas atsakovo neteisėtų veiksmų.

79.       CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė – preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 35 punktas). Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju apeliantei, prašančiai taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, teko pareiga įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, o atsakovui, siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės, – pareiga paneigti jo kaltės buvimą.

80.       Atsakovo neteisėti veiksmai nustatyti – atsakovas veikdamas automobilių pardavimo srityje ir sudarydamas ginčo automobilio pardavimo sutartį su apeliante neįvykdė CK 6.317 ir 6.321 straipsniuose įtvirtintos imperatyvios pardavėjo pareigos patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą daiktą, todėl apeliantei pardavė automobilį neturėdamas nuosavybės teisės į jį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus į tai, jog pagal teisinį reguliavimą, nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltė yra preziumuojama ir ši prezumpcija byloje nepaneigta, iš bylos duomenų nustačius, kad apeliantei buvo parduotas automobilis (šios aplinkybės atsakovas neginčijo), o atsakovui neįrodžius aplinkybės, kad sutarties sudarymo metu jis turėjo nuosavybės teisę į perleidžiamą automobilį, darytina išvada, kad ši civilinės atsakomybės sąlyga yra nustatyta (CK 6.248 straipsnio 1, 3 dalys; CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

81.       Apibendrindama sprendime išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors teisingai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius ir pagrįstai nevertino jų sudarytos sutarties galimo fiktyvumo ex officio, netinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, be pagrindo nusprendė, jog nebuvo įrodytas ieškovės ir atsakovo sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms, dėl to klaidingai konstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvimą, o netinkamai įvertinęs atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, nepagrįstai ieškovės ieškinį atmetė visa apimtimi. Teisėjų kolegijos nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų teisinių išvadų pagrindu apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, pripažįstant negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės UAB „KADO AUTO“ ir atsakovo M. K. 2022 m. balandžio 29 d. sudarytą automobilio (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, taikant restituciją ir priteisiant iš atsakovo M. K. 72 000 Eur automobilio kainą ieškovei UAB „KADO AUTO“. Taip pat konstatuojant atsakovo civilinės atsakomybės egzistavimą, tačiau priteisiant tik dalį jo reikalautų nuostolių, t. y. tik tuos, kurie su atsakovo veiksmais susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

82.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir ieškinį patenkinus iš dalies, perskirstytinos teismo šalims priteistos bylinėjimosi išlaidos.

83.       Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

84.       Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, atsakovo naudai priteisė visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (5 402,39 Eur) iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkina ieškovės ieškinį, keistinas bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymas. Pirmosios instancijos teisme ieškovė UAB „KADO AUTO“ pateikė įrodymus, pagrindžiančius patirtas 11 678,14 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šalių patirtos išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius, teisėjų kolegija jas laiko protingomis ir pagrįstomis. Be to, LITEKO duomenimis nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 1 913 Eur žyminį mokestį už ieškinio pateikimą. Vadinasi ieškovė iš viso bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 13 591,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

85.       Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos pagal tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį. Nors byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl sandorio negaliojimo, ieškovės teisinis tikslas buvo nukreiptas į konkrečios ieškiniu reikalautos sumos jai priteisimą, juo teisėjų kolegija ir vadovaujasi, skaičiuodama patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Iš ieškovės reikalautų 117 619,65 Eur jai faktiškai priteista 83 000 Eur, t. y. patenkinta 70,56 proc. jos reikalavimų. Taigi, ieškovei iš atsakovo priteistina 9 589,90 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, atitinkamai atsakovui iš ieškovės priteistinos 1 590,46 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos. Šias sumas tarpusavyje įskaičius, šioje byloje ieškovei (apeliantei) iš atsakovo priteistina 7 999,44 Eur bylinėjimosi išlaidų.

86.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinį tenkinus iš dalies, laikytina, kad apeliacinis skundas patenkintas analogiška apimtimi – 70,56 proc. (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis). 

87.       Apeliantė (ieškovė) pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 4 691,78 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo rengimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovei pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas – Vytis Grybauskas, todėl sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikimo Rekomendacijoms, šiuo atveju turi būti taikytinas Rekomendacijų 7 punktas ir 8.10 papunktis. Rekomendacijose nustatyta, kad maksimalus atlygintinas bylinėjimosi išlaidų dydis už apeliacinio skundo parengimą, kai apeliacinį skundą rengia advokatas, kuris dalyvavo pirmosios instancijos teisme, yra 4 126,92 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.10 papunktis), už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3 155,88 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis). Taigi, apeliantės 4 691,78 Eur nurodytos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytas maksimalias atlygintinas išlaidas. Teisėjų kolegija išskirtinių bylos aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą sprendžiant dėl šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo viršyti maksimalius priteistinus dydžius, nustatytus Rekomendacijose, nenustatė, šalys jų nenurodė ir neįrodė, todėl būtinomis ir pagrįstomis laikytinos 4 126,92 Eur apeliantės bylinėjimosi išlaidos. Be to, iš LITEKO duomenų nustatyta, kad ji sumokėjo 1 857 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą. Proporcingai įvertinus jos patenkinto apeliacinio skundo dalį, konstatuojama, kad apeliantė turi teisę į 4 222,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Atsakovas pateikė duomenis, kad parengdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą jis patyrė 832,48 teisinės pagalbos išlaidų, kurios teisėjų kolegijos laikomos protingomis ir pagrįstomis, konstatuojant, kad, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, atsakovas turi teisę į 245,08 Eur išlaidų priteisimą iš apeliantės. Įskaičius šalims priteistinas sumas tarpusavyje, šioje byloje ieškovei (apeliantei) iš atsakovo priteistina 3 977,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės UAB „KADO AUTO“ ir atsakovo M. K. 2022 m. balandžio 29 d. sudarytą transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonės identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „KADO AUTO“, juridinio asmens kodas 305812097, automobilio kainą – 72 000 Eur (septyniasdešimt du tūkstančius eurų).

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „KADO AUTO“, juridinio asmens kodas 305812097, iš atsakovo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11 000 Eur nuostolių atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „KADO AUTO“, juridinio asmens kodas 305812097, iš atsakovo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7 999,44 Eur (septynių tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt devynių eurų ir 44ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „KADO AUTO“, juridinio asmens kodas 305812097, iš atsakovo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 977,17 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt septynių eurų ir 17 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.